15min.lt

Pateikiame visą Izraelio ambasadoriaus kalbą, pasakytą diplomatų, žurnalistų, politikų, Holokaustą išgyvenusių žmonių akivaizdoje: Jūsų Ekscelencija ministre Linai Linkevičiau, gerbiama Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky, garbingi svečiai, užsienio šalių atstovai, brangūs draugai, nuoširdžiai dėkoju, kad susirinkote paminėti Šoa, siaubingiausią tragediją, nutikusią mano tautai.

Leiskite man papasakoti, kaip ši tarptautinė atminimo diena atsirado. Tiesą sakant, ją inicijavo diplomatai. 2004-ųjų metų pabaigoje jaunas Izraelio diplomatas Niujorko misijoje Roni Adamas – šiuo metu Izraelio ambasadorius Ruandoje – pasiūlė Generalinei Asamblėjai surengti neeilinį posėdį, skirtą Holokaustui. Nepaisant arabų šalių prieštaravimo, mūsų misijai Jungtinėse Tautose pritarė 96 palaikymo balsai. 2005-ųjų metų sausio 27-ą dieną buvo surengtas pirmasis posėdis, lapkritį Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją, o visa kita – jau istorija. Tai yra įkvepiantis pavyzdys, rodantis, kad diplomatai gali keisti pasaulį.

Prieš keletą dienų mes grįžome iš Jeruzalės, kur gerbiamas Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir jo delegacija drauge su pasaulio lyderiais atidavė pagarbą Holokausto aukoms, davė pažadą kovoti su antisemitizmu ir išreiškė gilų įsipareigojimą toliau kurti Atminties Architektūrą. Dėkoju gerbiamam Seimo pirmininkui už jo dalyvavimą.

Per 4000 savo istorijos metų žydų tautai teko nesibaigiančios kančios: persekiojimai ir pogromai, trėmimai ir mirtis. Visgi laikotarpis nuo 1939-ųjų iki 1945-ųjų buvo siaubingas žmonių sukurtas pragaras. 1939-ųjų rugpjūtį pasaulyje gyveno 16,7 milijono žydų. 1945-aisiais jų liko tik 10,5 milijono. Net ir šiandien, praėjus 75 metams po Holokausto, mes nesugebėjome atsigauti po šio milžiniško praradimo. Apie 80 proc. okupuotoje Europoje gyvenusių žydų buvo nužudyti žiauriausiais įmanomais būdais. Rytų fronte jie dažniausiai būdavo šaudomi ir laidojami masinėse kapavietėse.

Okupuotoje Lenkijoje dauguma jų buvo uždusinti dujų kamerose, kurios galėdavo talpinti ir 2000 žmonių vienu metu. „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vaikai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos Aušvicas buvo didžiausia mirties stovykla ir tapo visų Holokausto žiaurumų simbolis. Nuo 1942 metų kovo iki 1945-ųjų metų čia buvo sunaikinti 1,1 milijono žmonių, kurių 90 proc. buvo žydai. 90 proc. deportuotų į Aušvicą žmonių buvo nužudyti dujų kamerose atvykimo dieną. Visgi ne tik čia, bet ir kitur Europoje žydai būdavo naikinami neapsakomai žiauriais būdais: skandinami upėse, laidojami ar deginami gyvi, numarinami badu.

Norėčiau paklausti jūsų, bičiuliai, kiek daugiausia vaikų esate matę susirinkusių vienoje vietoje? Kartą man teko matyti 800 vaikų, stovinčių mokyklos kieme, bendraujančių tarpusavyje ir ramiai sau leidžiančių laiką. Dabar įsivaizduokite, apsaugok, Dieve, 800 negyvų vaikų. Arba 3000 negyvų vaikų. Per vieną dieną, 1941 metų spalio 23-ąją, Vokietijos naciai ir vietiniai kolaborantai nužudė 4273 vaikus – berniukus ir mergaites. Tai įvyko IX forte Kaune. 4273 vaikai buvo naikinami nuo ryto iki vakaro. Jie buvo žudomi ne dėl to, ką jie padarė. Jie buvo žudomi ne dėl to, ką jie galvojo. Jie neįvykdė jokio nusikaltimo. Jie buvo žudomi todėl, kad buvo žydai. Maži žydai. Trečiajame Reiche žydų vaikams nebuvo vietos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vaikai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos

Iki siaubingos 1941-ųjų metų vasaros Lietuva buvo žydų karalystė. Ne toji karalystė su karaliais ir sienomis, bet dvasinė jidiš ir hebrajų minties bei kūrybos karalystė. Daugiau nei 220 miestų, miestelių ir štetlų žydai kūrė taikų bendruomeninį gyvenimą. Chasidai ir mitnagedai, socialistai ir buržua, religingi ir sekuliarūs Lietuvos žydai buvo dalis šios gražios gimtinės. 95 proc. Lietuvos žydų nacistinės Vokietijos okupacijos metu buvo nužudyti – tai yra vienas didžiausių mirties rodiklių visoje okupuotoje Europoje.

Sovietmečiu Šoa laikotarpis Lietuvoje nebuvo tinkamai atskleistas. Dabar laikas kalbėti apie šį tamsų istorijos puslapį, atverstą 1941-ųjų metų birželį. Buvo tokių, kurie padėjo savo kaimynams, bet kai kurie – jų buvo per daug – pasirinko bendradarbiauti su Blogiu. Daugybėje miestelių ir štetlų neišgyveno nė vienas žydas. Bejėgės šeimos buvo jėga gabenamos į mišką ar atvirą lauką ir… išnyko. Tarsi jų niekada ten nė nebuvo.

Kur beeitume gražiojoje Europoje, žaliuojančiais miškais ar barokinėmis miestų aikštėmis, mes girdime mūsų žmonių – motinų, tėvų, vaikų – balsus, prašančius juos prisiminti. Papasakoti jų istoriją. Praeitis nemiršta. Mes ją nešame ant savo pečių kaip pintinę, pripildytą skausmo, nusivylimo, pykčio, bet taip pat vilties ir pažado. Kaip stiprios Izraelio valstybės ambasadorius, valstybės, gimusios vos ketveri metai po to, kai krematoriumai nustojo pelenais versti žuvusiųjų kūnus, aš pažadu, kad Holokausto atmintis išliks neatsiejama mūsų darbo dalis. Izraelis neturi konstitucijos. Prisiminimas apie prarastą trečdalį mūsų tautos greičiausiai yra mūsų nerašyta konstitucija.

Mes prisimename šeimas, žygiuojančias nuo Rūdninkų skvero iki Panerių ir ten laukiančių savo eilės stoti prie duobės. Mes prisimename beveides Zarasų, Šiaulių, Telšių, Alytaus ir kitų miestų bei miestelių aukas. Mes tariame jiems: metai eina, bet mes nepamirštame ir neatleidžiame. Mes prisimename tuos, kurie galėjo padėti, tačiau nusisuko į šalį. Mes prisimename ir smerkiame tuos, kurie medžiojo savo kaimynus, kankino, sumetė į masines kapavietes ir dar tą pačią dieną pagrobė jų turtą.

Mes taip pat prisimename drąsuolius, kurie rizikavo savo, savo šeimų gyvybėmis tam, kad paslėptų žydus, suteiktų jiems prieglobstį. Jie buvo vedami kito žmogiško instinkto – vidinio paliepimo būti geriems. Padėti. Jie taip elgėsi, nes buvo geri lietuviai, geri krikščionys, bet svarbiausia, jie buvo geri žmonės. Iki šios dienos mes reiškiame pagarbą jų žmogiškumui. Gerbiamas ministre, gerbiama pirmininke, brangūs draugai, kartu statykime geresnę Atminties Architektūrą, kuri būtų vientisa, nesuklastota, paremta faktais ir pasitikėjimu. Girkime tuos herojus, kurie mėgino išgelbėti nekaltą mergaitę ar berniuką nuo neteisingos mirties.

Atsiverskime knygas ir skaitykime, girdėkime tuos tylius aukų balsus, kurie prašo papasakoti jų istoriją. Susivienykime turėdami tvirtą nuostatą, kad antisemitizmas ir rasizmas yra liga, kuri privalo būti įveikta. Ačiū, kad šiandien esate čia. Mes žavimės žingsniais, kuriuos žengia Lietuva, siekdama statyti tiltus virš gilių ir tamsių praeities vandenų. Mes tai suprantame ir labai vertiname. Ši ceremonija šiandien mums visiems labai svarbi. Holokausto istorija nėra tik žydų tautos istorija, tai taip pat ir Lietuvos istorija.

Minėjimą vedė Ruta Reches, laikinai einanti mokyklos direktorės pareigas. Į susitikimą su vyresniųjų klasių moksleiviais atvyko Holokaustą išgyvenusi Irena Veisaitė papasakoti savo išgyvenimus, patirtus  Antrojo pasaulinio karo metu.

Moksleiviai įdėmiai klausėsi, I.Veisaitė atsakinėjo į paauglių klausimus. Karo metu Kauno gete ji neteko mamos. 1944 m. pavasarį Stefanija Ladigienė išgelbėjo ją, paimdama į savo namus, kur, nepaisydama rizikos, ją paslėpė ir priglaudė. Čia I. Veisaitė sulaukė karo pabaigos. Savo gelbėtoją ji visada vadino antrąja mama.

Miša Jakobas skaitė vaikams ištraukas iš knygos apie Aušvicą koncentracijos stovyklą, apie žydų žudynes dujinėse kamerose, apie badą ir nenusakomą žiaurumą, kurį patyrė žydai kaliniai.

Holokausto aukas priminė moksleivių parengtas spektaklis.

Prieš 80 metų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas visai pakeitė Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimą. Mažiausiai 40-tije gyvenviečių visi žydai buvo nužudyti pačioje karo pradžioje, o likę gyvi, suvaryti į getus.

Ištrauka iš Holokaustą išgyvenusių žmonių prisiminimų:

,,Per vaikų akciją mano brolis Motkė buvo paslėptas bunkeryje kartu su kitais vaikais. Vokiečiai juos aptiko, nuvedė į skalbyklą ir padegė gyvus, o paklaikę tėvai buvo priversti stebėti egzekuciją. Apimtas liepsnos Motkė šaukė: „ Mama, kai aš nusidegindavau pirštą, tu pūsdavai, kad neskaudėtų! Mama, man labai skauda!“ Mama puolė norėdama ištraukti sūnų iš ugnies. Kareivis smogė jai šautuvo buože ir sulaužė stuburą. Po šio įvykio mama taip ir neatsigavo.”

,,Vaikų namuose buvau užregistruota Marytės Radzevičiūtės vardu. Buvau perspėta nekalbėti jidiš kalba, todėl bijodama supainioti kalbas, dažniausiai tylėdavau. Visos našlaitės vaikų namuose turėjo kas vakarą melstis. Aš apsimesdavau, kad meldžiuosi, bet iš tikrųjų kiekvieną vakarą mintyse kartojau: „ Aš esu Chasia Aronaitė, mano tėvas Chaimas, mano mama Michlė, mano brolis Motkė, mano senelis Leibas, aš esu Chasia…“

Mes nenorime, kad vaikai slapstytųsi rūsiuose ir palėpėse, drebėdami nuo šuns amtelėjimo ar nepažįstamo žmogaus žingsnių, nenorime, kad juos vadintų kitais vardais, nes visi vardai yra vienas vardas. Ir jeigu kėsinamasi nors į vieną vardą, vadinasi, kėsinamasi į visus vardus.

Sausio 28 dieną Užsienio reikalų ministerija kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė surengė Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimą. Čia pateikiama Marko Petuchausko, išgyvenusio Holokaustą teatrologo, menotyrininko, habil. humanitarinių m.dr. prof. kalba, pasakyta pilnutėlėje URM salėje gausiai susirinkusiems diplomatams ir žydų bendruomenės atstovams.

Vilniaus geto vartai

Turbūt labiausiai negausus yra būrelis išlikusių buv. Vilniaus geto kalinių. Priklausydamas jam, pagalvojau, kad geriausia būtų čia pasidalinti su susirinkusiais, ką aš šiandien jaučiu ir kaip jaučiuosi. Jaučiuosi dabar gerai. Nes čia vyrauja Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus tvirtų principų ir didelės drąsos dvasia. Linkevičius niekuomet „nesvyravo“ kartu su svyruojančia „linija“…

Prieš 5 metus URM, o ne Kultūros ministerijoje, buvo pristatyta mano knyga anglų kl. „Santarvės kaina“. Iš čia plačiausiai ir pasklido po beveik visas Europos ir kitų kontinentų nacionalines, stambiausias viešąsias, prestižines pasaulio universitetų bibliotekas. Pradedant Šiaurės ir Pietų Amerika, baigiant PAR ir Japonija… Praėjusį pavasarį, išversta į vokiečių kl. knyga pristatyta Tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje, o vėliau – ir Berlyne, vėlgi mūsų Ambasadoje. Sakau tai ne tam, kad pasigirčiau. Knyga išsaugoja ateičiai daugelio patekusių į Vilniaus getą garsių litvakų menininkų didvyrišką dvasinį pasipriešinimą. Savo meninę kūrybą jie priešpastatė hitlerizmui, jo siekiui sutrypti geto kalinių žmogišką orumą.

Suprantama, kad visai kita yra mano savijauta, kuomet stiprėjančio antisemitizmo gūsiai prasiveržia ir mano tėvynėje. Deja, toli gražu ne visi mūsų politikai, vadovai laikosi tokių principų, kaip Užsienio reikalų ministras.

Su antisemitizmu, rasizmu negalima juokauti… Mes, matyt, dar neišmokome fašistinės Vokietijos okupacijos pamokų.

Antai, naujausias pavyzdys. Beje, su tuo pačiu Leipcigu. Sunku patikėti, kad toks demokratinis, išskėstomis rankomis sutinkantis visas tautas Leipcigas, kokį neseniai mačiau, staiga sprogo šlykščiausiu antisemitizmu ir rasizmu, liūdnos atminties nacių eitynėmis. Ypač bjauru ir pavojinga, kad šią tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, vietoj to, kad pasmerkus antisemitizmą, kai kurių šalių vadovai ieško, kaip naudingiau ją panaudojus saviems politiniams tikslams.

15min.lt

Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas trečiadienį Berlyne pasakys 75-osioms nacių Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėms skirtą kalbą, vėl didėjant nuogąstavimams dėl žydų saugumo Vokietijoje.

R. Rivlino kalba Bundestage prasidės 10 val. Grinvičo (12 val. Lietuvos) laiku; prie Izraelio prezidento prisidės Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris. Abu jie pastarosiomis dienomis dalyvavo svarbiuose minėjimo renginiuose Jeruzalėje ir Aušvice–Birkenau Lenkijos teritorijoje, kur Holokaustą išgyvenę žmonės ir garbūs svečiai iš viso pasaulio reiškė nerimą dėl Europoje vėl kylančio antisemitizmo.

Mažėjant Antrąjį pasaulinį karą pergyvenusių žmonių skaičiui, dėmesys dabar krypsta į tai, kaip užtikrinti, kad Holokausto, kai buvo sistemingai išžudyta 6 mln. žydų, siaubas nebūtų pamirštas. Renginio Bundestage išvakarėse R.Rivlinas ir F.W.Steinmeieris aplankė šimtmečių senumo žydų mokyklą Vokietijos sostinėje, kur pasikalbėjo su moksleiviais apie praeities pamokas.

„Holokaustas – tai baisus randas ant žmonijos, ant Lietuvos veido, tai žaizda, kuri tikriausiai niekados neužgis. Tikimės ir siekiame, kad žmonija daugiau to nebepatirtų. Esame be galo dėkingi visiems Holokaustą išgyvenusiems, kurie šiandien čia su mumis. Švęsdami Gaono gimimo 300-ąsias metines, linkime, kad Vilnius vėl taptų viso pasaulio žydų traukos vieta, kokia kadaise buvo Lietuvos Jeruzalė“,- sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, įteikęs raudonas rožes Holokaustą išgyvenusiems renginio svečiams.

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vaikų choras pasveikino svečius, sudainavęs tris dainas  jidiš ir lietuvių kalbomis.

Minėjime taip pat žodį tarė Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossef Levy ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Holokaustą išgyvenęs žymus Lietuvos menotyrininkas ir teatrologas dr. Markas Petuchauskas.

Renginyje dalyvavo Holokaustą išgyvenę asmenys, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės atstovai, Seimo nariai, Lietuvoje reziduojantys užsienio valstybių diplomatai, įvairių kultūros organizacijų nariai.

Apie Lietuvos žmones, nepabūgusius gelbėti žmonių gyvybes Holokausto metu sukurtą antrąjį laidų ciklą „Pasaulio Teisuoliai“ minėjime papasakojo autorius ir prodiuseris Dominykas Kubilius.

Renginio metu atidaryta Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai skirta fotografo Sauliaus Paukščio nuotraukų paroda „Lietuvos žydų bendruomenės istorinės erdvės“  1941–1945 metais visos Europos, įskaitant Lietuvą, žydams išgyvenant tautos naikinimą, daug istorinių žydų bendruomenės objektų buvo sunaikinta arba suniokota. Tačiau ir šiandien Lietuvos miestuose ir miesteliuose galima atrasti erdvių ir pastatų – praeities žydų gyvenimo liudytojų, kuriuos senovine Van Dyke Brown technika nuotraukose įamžino S. Paukštys.

2005 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje buvo priimtas sprendimas sausio 27-ąją paskelbti Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena.

URM.lt

Kontekstas – istorija.   Naudingi  idiotai siekia bet  kokia kaina  pritaikyti istoriją savo primityviems nacionalistiniams interesams. Ir visa tai istorinės tiesos ir visos Lietuvos visuomenės juodinimo sąskaita.  Kremlius jiems ploja atsistojęs. Faktas, kad ura patriotai, fašistuojančios grupės per rinkimus  surenka  tik apie 1 proc. balsų Lietuvos priešams nerūpi. Mat, ura patriotai šaukia garsiausiai.

Lietuvos prezidentas. prieš važiuodamas  šių metų sausio  27 dieną  į Lenkiją, kur buvo minimos  Aušvico išvadavimo   75 -tosios   metines,  galėjo atidžiai susipažinti su Ukrainos prezidento Valodymyro Zelenskio pozicija  paskelbta  The Times of Israel leidinyje. Štai jo nuomonė apie susitepusių Ukrainos didvyrių herojizavimo politiką: „Tai labai komplikuota ir jautri tema. Didvyriai garbinami vakarų ir centrinėje Ukrainoje, bet yra ir kiti ukrainiečiai turintys savus didvyrius, todėl manantys  kitaip. Aš suprantu tuos skirtingus jausmus.  Štai kodėl esu ne kartą aiškiai  pabrėžęs: kai istorija yra tokia  komplikuota, formuokime bendrą istoriją. Pasirinkime  didvyrius nekeliančius kontroversijų nei šiandien, nei mūsų ateityje.  Statykime paminklus, vadinkime gatves vardais tų,  kurie neprovokuoja konflikto. Atsiribokime šiame kontekste nuo politikos“.

Deja, kol  Lietuvos  1941-1944 metų istorijos tyrimas lieka  šiandieninio Genocido centro rankose, kol už istorinius tyrimus bus atsakingi ne istorikai, o  asmenys neturintys jokio istorijos mokslų išsilavinimo (bet kažkodėl įgavę istorinių pažymų formulavimo galią), tol V. Putino dezinformacijos strategai garsins Lietuvą kaip fašistuojančią valstybę. Reikia būti neišmanėliu, kad nepanaudotum  prieš Lietuvą ne istoriko D. Stančiko pažymą  pavertusią J. Noreiką žydų gelbėtoju. Anot jos, atradus kunigo J. Borevičiaus liudijimą,  pagaliau buvo įrodyta, kad prieš penkis  metus Genocido centro paskelbta pirmoji pažyma buvo teisinga. Akivaizdu, kad  šis ne istorikas net nesuprato, ką jis tuo savo pareiškimu patvirtino. O patvirtino jis štai ką:  Genocido centro ne istorikai neturėjo jokių tvirtų įrodymų galėjusių pavirtinti jų  pažymą apie J. Noreiką kaip žydų gelbėtoją.  Visą šį laiką buvo akivaizdu, kad  pirmosios pažymos argumentacija buvo pilna spekuliacijų, interpretacijų. Lygiai tokios pat kokybės yra ir antroji pažyma, kurią be gailesčio sumalė Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto garbūs, garsūs profesionalai istorikai. Kaip  Genocido centro direktorė teisinasi,   kad jos institucijoje   istorines pažymas rašo ne istorikai?  Ogi jai svarbiausia, kad „tyrėjai“ tikėtų savo išvadomis. Dar kartą: reikia būti visišku kvailiu, kad  nepasinaudotum tokiomis auksinėmis dovanomis skleidžiant dezinfomaciją prieš Lietuvą.

Yra dar vienas šios pritrenkiančios žinios apie ne istorikų savivalę Genocido centre aspektas. Teisinis aspektas. Plačiai nuskambėjusiame  teisminiame  ginče „Grant Gochinas prieš Genocido centrą“, Administracinis   teismas savo nutartyje  rėmėsi Genocido centro argumentu, girdi,  asmenys, G. Gochinui padėję  analizuoti istorinius dokumentus siejamus su J. Noreika,   nebuvo istorikai. Todėl, anot Genocido centro,  šių asmenų  tyrimai turi būti atmesti ir traktuojami kaip niekiniai.   Tačiau Genocido centras  neinformavo teismo, kad pažymą apie J. Noreiką rašė ir medžiagą tyrė saviveiklininkai neturintys jokio istorijos mokslų išsilavinimo.  Teismas, patikėjęs, kad Genocido centro darbuotojai yra profesionalūs istorikai, kurie  privalo remtis   moksliniais tyrimų metodais,  G. Gochino skundą atmetė.  Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, jog teismas nesiėmė spręsti, ar teiginiai apie J. Noreiką teisingi, pagrįsti ar ne. Administracinio teismo nutartyje teigiama, kad apie  Genocido centro išvadų pagrįstumą  turi spręsti istorikai, todėl teismas nesiruošia jų dubliuoti.

Štai iš tokių neatleistinų susimovimų mūsų priešai formuoja dezinformacijos kampanijas prieš Lietuvą visame pasaulyje ir ypač Europos Sąjungoje. Dezinformacijos atgarsiai virsta argumentacija prieš Lietuvą Europos Sąjungos valstybėms užkibusioms ant V. Putino režimo siekio perrašyti istoriją.

Tikriausiai užkibo ir Seimo narys, Seimo  Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas Arūnas Gumuliauskas. Jis rengia Seimo nutarimo projektą, kuriuo norima  pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste. Tai tas pats istorikas, kuris 1987 metais   apgynė kandidatinę disertaciją “Lietuvos Komunistų Partijos  veikla vystant teatrinį meną respublikoje“.  Disertacija buvo pristatyta TSKP istorijos  katedroje. Jo oficialus oponentas –  liūdnai pagarsėjęs Mykolas Burokevičius. Staiga  per vieną naktį tapęs ura patriotu A. Gumuliauskas nusprendė „ginti“ Lietuvą nuo, tikriausiai, žydų puolimo ir jų kaltinimų Lietuvai. Bet Lietuvos žydų bendruomenė niekada nebuvo teigusi ir nesiruošia teigti, kad visi lietuviai buvo žydšaudžiai, o Lietuva kalta dėl Holokausto. Taip, šešias savaites Laikinoji Lietuvos vyriausybė taikstėsi su žydų žudynėmis, nekreipdama dėmesio į kai kurių ministrų pastangas jas sustabdyti.  LLV  organizavo Tautos darbo apsaugos batalioną  (TDA), kuris  Kauno VII forte išžudė apie 5 000 žydų ir pusantro tūkstančio ukrainiečių karo belaisvių. LLV taip pat paskyrė Lietuvai civilinę administraciją, policijos ir saugumo batalionų vadus, be kurių būtų buvę neįmanoma per šešis pirmus karo  mėnesius atlikti „darbo“  –  nužudyti apie 140 000 žydų visoje Lietuvoje… Paskirta administracija kartu su LLV vyriausybe, deja, neatsistatydino.  Žinoma, iš meilės Lietuvai, bet ne žydams. Todėl pasitraukus LLV,  atsakomybė už žydų persekiojimą ir jų žudynes krito ant   už tai atsakingų   asmenų sąžinės. Tačiau tol, kol šiandienos Lietuvos teisėsauga  (įskaitant teismus)  neapsiims rimtai tirti nusikaltimų žmoniškumui, vertinti juos  pagal JT pripažintą genocido nusikaltimų apibrėžimą, tol, anot armėnų genocido tyrėjos Siobhan Nash – Marshall, genocidas tęsis žmonių sielose. Atgailos ir susitaikymo nesulauksime.  (The Sins of the Fathers. Turkish denialism and the Armenian genocide. New York, 2017).

Taigi, Lietuvos žydų bendruomenės pozicija nesikeičia. Skaitykite  šia tema ir mano knygą „Mes nežudėme“, kurioje teigiu, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Tad kyla klausimas:  kam skirti tokie projektai, kaip p. A.Gumuliausko?  Mano supratimu, žmonių kiršinimui ir galimų Seimo nario  rinkėjų balsų žvejonei purvinoje kūdroje. Ponas Seimo narys, matyt, persigandęs  jau teigia, kad jis buvo neteisingai suprastas, kad vėl ta netikusi žiniasklaida viską supainiojo. Aišku viena: tokie neatsakingi pasiūlymai stato į  kvailą padėtį Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris turės žiūrėti Izraelio vadovams į akis galimai jausdamas gėdą už  vietinių naudingų idiotų išsišokimus.

Visokie su tikrove nieko bendro neturintys „Lietuvos gynimo“ projektai ir ne istorikų sukurptos menkavertės  pažymos tarnauja vieninteliam

2020-01-27

Prezidentas dalyvauja Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių minėjimo ceremonijoje/ Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus

Alfa.lt

Paskutinę minutę keičiasi Gitano Nausėdos planai dėl vizito į Izraelį. Antradienio rytą tapo aišku, kad prezidentas nedalyvaus Izraelyje rengiamuose Holokausto minėjimo renginiuose, o vietoje jo Lietuvai atstovaus V. Pranckietis.

Sausio 22–23 d. prezidentas G. Nausėda turėjo vykti suplanuoto vizito į Izraelį, dalyvauti 5-ajame pasauliniame Holokausto atminimo forume. Tačiau, kilus skandalui dėl valstiečio A. Gumuliausko iniciatyvos, paskutinę minutę apsigalvota: prezidentas į Izraelį nevyks, o vietoje jo sausio 27 d. dalyvaus Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių minėjimo ceremonijoje Lenkijoje.

Politologas Kęstutis Girnius vertindamas prezidento situaciją teigė, kad sprendimas nevykti gali būti nesusijęs su piketais.

„Nemanau, kad yra kokia nors taisyklė, kad vieną kartą nutarus važiuoti būtinai turi važiuoti. Gali būti įvairių priežasčių, dėl ko vizitas atšaukiamas, ir gali būti, kad tai susiję su tuo, kad lenkams nebus leidžiama kalbėti, o štai Rusijos prezidentui V. Putinui bus. Tai galėtų būti toks būdas pasakyti, kad ne visiškai pritaria Izraelio politikai. Kad būtent dėl Holokausto vykdoma savotiška politika, kuri yra Lietuvai nepriimtina: dėl to, kad Holokaustas šiek tiek politizuojamas, nustatant, kas gali, o kas negali kalbėti“, – komentavo politologas.

Nuotraukos vilniečio, gydytojo, gyvenančio Izraelyje Andrejaus Aron

Penktadienį, sausio 24d. prie Lietuvos ambasados Izraelyje, Ramat Gan, Tel Avivo rajone įvyko litvakų mitingas.

Šį protesto mitingą organizavo Izraelio litvakų asociacija, kuriai dabar vadovauja buvęs vilnietis Arie Ben-Ari Grodzenskis. Į mitingą susirinko vyresnio amžiaus litvakai. Dauguma jų gimė po karo, kurio metu Lietuvoje buvo nužudyti jų seneliai.

Litvakų neišgąsdino šaltas lietingas oras. Jie prisiminė, kad iki karo Lietuvoje gyveno 220 tūkstančių žydų, jie kūrė garsiąją Lietuvos Jeruzalę. Naciai su bendrininkais lietuviais sunaikino 95% Lietuvos žydų. Kiekviena Lietuvos žydų šeima neteko artimųjų.

Mitingas buvo surengtas, sužinojus, kad Lietuvos Seime rengiamas įstatymo projektas, apie kurį paskelbė parlamentaras Seimo Laisvės kovu ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas. Rengiamas įstatymas skelbtų, kad Lietuva nėra atsakinga už Holokaustą, Lietuvos žydų naikinimą, nes ją pirmiausia okupavo Sovietų Sąjunga, po to – Vokietija.

Pinchos Fridberg, Holokausto „istorikas“

Viso mano gyvenimo devizas:

 ,,lachzn iz gezunt” (jidiš)

Juokas – tai sveikata.

Kas Jūs, daktare Gumuliauskai? Riebūs potėpiai Lietuvos Seimo „Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos“  pirmininko portretui

Įžanga

Priverstas pakartoti (iš straipsnio rusų kalba): Holokausto istoriku mane pakrikštijo „Laisvės radijas”. Neslėpsiu, tokie žodžiai glosto ausį. Bet deja, jie nėra tiesa. Dėl šios priežasties žodį „istorikas“ po savo pavarde rašau kabutėse ir mažosiomis raidėmis.

Skirtingai nei aš prof. Arūnas Gumuliauskas  yra „Istorikas-profesionalas“. Kabučių prasmė paaiškės žemiau.

Jo žvaigždė pakilo 2019 m. gruodžio 28 d. lygiai 12 valandą 59 minučių. Būtent tą akimirką portale 15min.lt (kasdieninė auditorija siekia beveik pusę milijono skaitytojų) pasirodė sensacingas straipsnis

„Seime norima pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste“

Aš – vilnietis, per stebuklą išgyvenęs Holokaustą, ir mano žmona, buvusi Kauno žydų koncentracijos stovyklos kalinė (jos Ausweis Nr. 4426), negalėjome patikėti savo akimis.

Po kelių valandų straipsnį perspausdina Lietuvos žydų bendruomenės svetainė lzb.lt/lt/.  Iškart po vidurnakčio puslapyje lzb.lt/ru/ jau matome straipsnio vertimą į rusų kalbą, o 9:20 tą tekstą į savo puslapį įdeda didžiausio Lietuvoje rusų laikraščio „Obzor“ redakcija. Tuo pačiu metu į puslapį lzb.lt/en/ talpinamas vertimas į anglų kalbą.

Ir prasidėjo… Istoriko-profesionalo pavardę (kartu su Lietuvos vardu!) pradeda linksniuoti užsienio žiniasklaida (žr. The Jerusalem Post, The Times of Israel, The Algemeiner ir kt.).

Nežinau kodėl, bet mano galvoje pradėjo suktis mintis, kad tik istorikas, puikiai įsisavinęs marksistinės-lenininės demagogijos metodus, galėjo sugalvoti tokį dalyką. Užbėgdamas į priekį, pasakysiu, kad neklydau!

Kas Jūs, daktare Gumuliauskai?

Mano autobiografijoje (publikuota rusakalbiam tarptautiniam žurnale „Мы Здесь“) neslepiu, kad dar 1959 m. tapau kandidatu į TSKP narius, kur  „tikrieji marksistai“ išmokė mane visada „kasinėti“ iki „pirmojo šaltinio“.

Informacijos apie Gumuliauską paiešką pradėjau nuo puslapio lt.wiki.org:

Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo: baigė universitetą, 3 metus dirbo pagal paskyrimą ir po to savo noru (!)  įstojo į aspirantūrą.  Laiku apgynė kandidatinę disertaciją „Lietuvos komunistų partijos veikla, plėtojant teatro meną respublikoje (1966–1980)“ ir tapo istorijos mokslų kandidatu.

Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio.

Holokausto „istorikui“ šios informacijos nepakako ir jis nusprendė sužinoti viską, kas liko už trumpos biografijos ribų, būtent:

1. Katedros pavadinimas, kurioje buvo rašoma disertacija.
2. Tikslus specialybės, pagal kurią ji buvo ginta, pavadinimas.
3. Oponentų pavardės.
4. Tyrimo tikslas ir uždaviniai.
5. Publikacijos, kuriose išdėstyti pagrindiniai rezultatai.

Sausio 16 d. įgimtas „smalsumas“ atvedė mane į Vilniaus universiteto profesorių skaityklą. Jos darbuotoja iš karto atrado duomenų bazėje santraukos kodą (F76 – 3004) ir po 35 minučių ta santrauka buvo pristatyta iš archyvo.

(Vilniaus universitetas yra ne tik mano Alma Mater, bet ir mano kandidatinės (1965 m.) ir daktarinės (1974 m.) disertacijų gynimo vieta).

Štai dokumentai, kuriuose yra atsakymai į visus mane dominančius (tikiuosi, ir jus, mieli skaitytojai) klausimus:

Vertimas 

Gumuliauskas Arūnas 

Lietuvos komunistų partijos veikla, vystant teatro meną respublikoje (1966–1980)

Specialybė  – TSKP istorija 

Disertacijos santrauka  istorijos mokslų kandidato laipsniui įgyti.

 Darbas atliktas TSKP istorijos katedroje!

 Pirmas oficialus oponentas – prof. Mykolas Burokevičius*.

Vertimas

Tikslas ir tyrimo uždaviniai

Pagrindinis darbo tikslas – Lietuvos komunistų partijos veiklos kompleksinė analizė, vystant Respublikos teatro meną (1966–1980).

Šiam tikslui buvo iškelti  uždaviniai:

– parodyti kaip remiantis marksizmo-leninizmo teorija, naudojantis pažangiu praeities paveldu, vadovaujant TSKP ir sovietų vyriausybei, Lietuvos komunistų partija kuria nacionalinį teatrą.

– išanalizuoti Lietuvos komunistų partijos ir respublikos vyriausybės veiklą, plėtojant ir tobulinant teatro įstaigų tinklą, stiprinant jų materialinę bazę, atrenkant, skirstant, rengiant ir ugdant ideologiškai reikšmingą sampratą bei pilietinį kadrų sąmoningumą.

– apibendrinti respublikos komunistų organizacinį ideologinį darbą, formuojant repertuarą ir didinti teatro spektaklių ideologinį bei meninį lygį. Atskleisti pirminių partinių organizacijų veiklą, jų didėjančią įtaką kūrybiniam procesui.

– atskleisti Lietuvos komunistų partijos veiklą, priartinant plačiąsias mases prie teatro meno dvasinių vertybių, formuojant marksistinę-lenininę darbo liaudies pasaulėžiūrą, teatro reikšmę internacionalizavimo procese ir įvairiapusį TSRS tautų kultūrinį praturtėjimą.

– parodyti sunkumus ir trūkumus, kurie atsirado plėtojant Lietuvos socialistinį teatrą, atskleidus partijos kovą kaip juos įveikti.

Pagrindinės disertacijos nuostatos išdėstytos šiose publikacijose:

Lietuvos komunistų partijos veikla,

stiprinant ryšius su respublikos darbo liaudimi

(1966-1980)

Lietuvos komunistų partijos istorijos klausimai, 1987, t. 39. p. 38-49

Tarybų laikais stacionarių studijų aspirantai buvo laikomi  katedros darbuotojais. Bet, kiek žinau, TSKP istorijos katedrų darbuotojams buvo papildomas reikalavimas: jie turėjo būti TSKP nariais (ar bent kandidatais).

Bandydamas išsiaiškinti, ar staiga išgarsėjęs pasauliniu mastu Istorikas-profesionalas buvo TSKP nariu, nuėjau į LKP dokumentų skyriaus skaityklą  (Lietuvos komunistų partijos dokumentų skyrius yra Lietuvos Ypatingojo Archyvo (LYA) dalis)

Mano prašymu vyresnioji archyvarė Milda Ladietaitė ieškojo dokumentų, kuriuose figūruotų Gumuliausko/Гумаляускаса pavardė.

Tokių ji nerado!

Grįžau namo ir pratęsiau paiešką internete. Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapyje vrk.lt radau kandidato į Seimą Arūno Gumuliausko anketą. Štai jos fragmentas:

14. Kurios partijos, politinės organizacijos narys esate (buvote).

Įrašas: Nenurodė.

Mano požiūriu, toks įrašas neleidžia rinkėjui gauti svarbios informacijos apie kandidatą. Norėdamas patikrinti šį savo požiūrį, 2020 m. sausio 17 d. paskambinau į Komisiją (visų jos narių vardai, pavardės ir mobilieji telefonai yra prieinami visiems!) ir paklausiau: „Ar kandidatas į Seimą turi teisę neatsakyti į 14-os grafos klausimą? Komisijos narys gerb. p. Maksimas Reznikovas (tel. 8 616 19283) atsakė oficialiai: „Taip. Pagal įstatymą turi “.

Taigi Istorikas-profesionalas įstatymų nepažeidė.

Bet kas vis dėlto sutrukdė jam atsakyti į šį klausimą?

P.S.  O desertui citata iš interviu su Arūnu Gumuliausku (laikraščio „Vakarų ekspresas“ tinklapis, 2012 m.). Apie prezidentę Dalią Grybauskaitę:

O, koks teisus buvo Istorikas-profesionalas:

“Ilgą laiką negalima slėpti kai kurių biografijos faktų!“

P.P.S. Taip, TSKP istorijos katedroje buvo gerai mokinama „svyruoti“ kartu su partijos linija.

Laukite tęsinio.

Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

—————————-

* Mykolas Burokevičius

lrytas.lt

Andrzejus Duda

Tai tik trumpas pragaro žemėje, kokia buvo Aušvico koncentracijos stovykla, aprašymas – tai buvo vieta, kurioje buvo nužudyti daugiau nei milijonas žydų bei tūkstančiai kitų tautybių aukų, tarp jų lenkų, romų, sintų bei Raudonosios armijos karo belaisvių. Toks pat likimas laukė milijonų žydų, nužudytų kitose vokiečių nacistų mirties stovyklose: Tremblinkoje, Sobibore, Belžece, Kulmhofe, Štuthofe bei dešimtyje kitų.

Trečiojo reicho valdžia suplanavo ir vykdė masinio žydų tautos sunaikinimo planą. Todėl buvo įkurtas stovyklų, veikusių kaip tikri mirties fabrikai, tinklas. Žudymas ten buvo vykdomas kaip pramoninė veikla – šimtais ir tūkstančiais, efektyviai, atsižvelgiant į transportavimo laiką bei išlaidas, kruopščiai viską dokumentuojant.

Tokio absoliutaus milijonų nekaltų aukų nužmoginimo bei pažeminimo niekada anksčiau nėra buvę. Sunku apie tai rašyti, skaityti, kalbėti… Biblinėje Koheleto knygoje randame tokius žodžius: „Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; kuo daugiau žinai, tuo labiau kankinies“. Tačiau reikia imtis to triūso.

Reikia perduoti tas žinias naujajai kartai. Net jei to žinojimo kaina būtų kančia. Pasaulio ateitį privalome kurti remdamiesi giliu supratimu to, kas daugiau nei prieš 75-erius metus atsitiko Europos širdyje bei apie ką vis dar gali papasakoti tiesioginiai liudininkai. Tebūnie amžinu įspėjimu tai, kas atsitiko su Leibnizo, Goethe’ės, Schillerio bei Bacho palikuonių tauta – kai ji buvo infekuota imperinio išdidumo bei rasistinės paniekos virusu.

Taip pat negalime pamiršti to fakto, kad paskutinis, lemiamas žingsnis į Antrąjį pasaulinį karą – be kurio nebūtų Holokausto tragedijos – buvo slaptas Hitlerio ir Stalino 1939-ųjų rugpjūčio 23-iosios susitarimas. Jame buvo numatytas Vidurio ir Rytų Europos valstybių laisvės ir suvereniteto atėmimas, o anuomet inicijuotas glaudus abiejų totalitarinių režimų bendradarbiavimas truko iki paskutiniųjų valandų prieš puolimą, kai 1941-ųjų birželio 22-ąją nacistinė Vokietija netikėtai įsiveržė į TSRS.

Tiesa apie Holokaustą negali mirti. Jos negalima iškraipyti bei paversti kokių nors tikslų siekimo instrumentu. Vardan šventos žydų naikinimo atminties bei gerbdami kitas dvidešimtojo amžiaus totalitarizmų aukas – negalime ir netoleruosime to. Nenuilstamai stengsimės, kad pasaulis atsimintų tą nusikaltimą. Ir kad nieko panašaus daugiau nepasikartotų.