Purimas – pati linksmiausia žydų šventė. Gaila, kad linksmybės tęsiasi trumpai ir užleidžia vietą kasdienybei, kuri ne visada būna tokia linksma. Vis dėlto linkiu kuo daugiau gerų, linksmų dienų.
Gyvenkime kaip karalienė Estera, ji – žydės moters gudrumo, proto ir grožio simbolis, mums dovanojusi pergalę prieš nevykėlius priešus, norėjusius sunaikinti žydų bendruomenę, ir gėdingai pralaimėjusius.
Ne veltui skaitome Esteros knygą tikėdami, kad moterys nė ką silpnesnės už vyrus!
Lietuvoje gimė, gyveno ir kūrė daugybė žydų, kurių indėlis į mūsų šalies bei pasaulio mokslą ir kultūrą yra labai svarbus.
Rašytojai
Icchokas Meras (1934–2014). Parašė knygų Holokausto tematika („Geltonas lopas“, „Ant ko laikosi pasaulis“, „Lygiosios trunka akimirką“) ir sukūrė scenarijų puikiai žinomiems lietuviškiems filmams („Kai aš mažas buvau“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Maža išpažintis“).
Chaimas Gradė (1910–1982). Vilniuje gimęs rašytojas tarpukariu buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Ch. Gradė laikomas vienu svarbiausiu jidiš kalba kūrusių rašytojų laikotarpiu po Holokausto. Nominuotas Pulitzerio premijai.
Avromas Sutzkeveris (1913–2010). Rašytojas gimė Smurgainyse, tačiau ilgą laiką gyveno Vilniuje. Buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Prasidėjus Holokaustui, kalėjo Vilniaus gete, buvo žymiosios „Popierinės brigados“ narys ir prisidėjo prie žydų kultūros vertybių gelbėjimo. Po karo trumpam sugrįžo į Vilnių ir kartu su grupe kitų Holokaustą išgyvenusių žydų įkūrė Žydų muziejų. A. Sutzkeveris kūrė jidiš kalba (daugiausia poeziją, nors verta paminėti ir jo atsiminimus „Iš Vilniaus geto“). 1966 m. nominuotas Nobelio literatūros premijai.
Grigorijus Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos Bookerio premijos nominantas, jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras jo knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių. Rašo rusiškai ir lietuviškai. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš viso G. Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą nuo XVIII a. iki mūsų dienų. „Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920-1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir rusų – likimus.
Aizikas Mejeris Dikas (1807/1814?–1893). Vilniuje gimęs A. M. Dikas laikomas pirmuoju profesionaliu rašytoju, rašiusiu jidiš kalba. Iki to laiko nebuvo plačiai kuriama grožinė literatūra ir perkami kūriniai šia kalba.
Abraomas Mapu (1808–1867). Rašytojas gimė tuometinėje Slobodkoje (šiandien tai Vilijampolė Kaune). A. Mapu laikomas grožinės literatūros hebrajų kalba pradininku. Iki to laiko ši kalba buvo naudojama tik religinėms reikmėms.
Šmerkė Kačerginskis (1908–1954). Rašytojas gimė Vilniuje, buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Prasidėjus Holokaustui, kalėjo Vilniaus gete, buvo žymiosios „Popierinės brigados“ narys ir prisidėjo prie žydų kultūros vertybių gelbėjimo. Po karo trumpam sugrįžo į Vilnių ir kartu su grupe kitų Holokaustą išgyvenusių žydų įkūrė Žydų muziejų.
Lėja Goldberg (1911–1970). Nors ši rašytoja gimė ne Lietuvoje, tačiau vaikystę praleido Kaune. Sugrįžusi į Kauną po Pirmojo pasaulinio karo, baigė mokyklą ir studijavo universitete. L. Goldberg yra viena iš Izraelio literatūros klasikių, kūrusi hebrajų kalba.
Dailininkai
Neemija Arbit Blatas (1908–1999). Dailininkas gimė Kaune. Besimokydamas susidomėjo daile ir išvyko studijuoti į Vokietiją, o vėliau į Paryžių. N. A. Blatas 1932 m. Kaune įsteigė pirmą privačią dailės galeriją Kaune, kurioje eksponuodavo lietuvių ir žydų dailininkų darbus.
Lazaris Segalas (1891–1957). Dailininkas gimė Vilniuje, bet vėliau persikėlė į Braziliją. Laikomas vienu įtakingiausių šios šalies modernistų.
Markas Antokolskis (1843–1902). Skulptorius gimė Vilniuje. Pirmasis žymus žydų kilmės skulptorius, pasaulietinės žydų dailės pradininkas.
Maksas Bandas (1900–1974). Dailininkas gimė Naumiestyje, nuo trejų metų gyveno Marijampolėje. Studijavo piešimą Berlyne, vėliau dirbo Paryžiuje, nuo 1940 m. gyveno ir sėkmingai kūrė JAV, nutapė prezidento Franklino D. Roosevelto portretą).
Borisas Šacas (1866–1932). Dailininkas gimė Varniuose. Laikomas Izraelio meno (dailės) tėvu, įkūrė Bezalelio menų ir amatų mokyklą.
Izis (Izraelis Bidermanas) (1911–1980). Fotografas gimė Marijampolėje. Apsigyvenęs Paryžiuje tapo žinomu fotografu. Priskiriamas prie humanistinės fotografijos atstovų, jo darbai lyginami su H. Cartier-Bressono, R. Doisneau kūryba.
Viktoras Dovydas Breneris (1871–1924). Skulptorius ir medalistas gimė Šiauliuose. Gyvendamas JAV, sukūrė vieno cento nominalo monetą, skirtą Abrahamo Lincolno 100-osioms gimimo metinėms. V. D. Brenerio pasiūlytą monetos dizainą išrinko prezidentas Theodore’as Rooseveltas, kuris pats pozavo V. D. Breneriui jo studijoje.
Žakas Lipšicas (1891–1973). Skulptorius gimė Druskininkuose. Vienas žinomiausių Lietuvos skulptorių pasaulyje.
Samuelis Bakas (1933). Dailininkas gimė Vilniuje. Kalėdamas Vilniaus gete, būdamas vos devynerių surengė pirmąją savo darbų parodą.
Muzikantai
Jaša Heifetzas (1901–1987). Smuikininkas gimė Vilniuje. Laikomas vienu geriausių visų laikų smuikininkų.
Danielius Dolskis (1890–1931). Dainininkas gimė Vilniuje, vėliau gyveno Kaune, kur tapo tarpukario estrados pradininku.
Benjaminas Gorbulskis (1925–1986). Kompozitorius gimė Kaune. Kūrė įvairaus žanro kūrinius – nuo populiarių dainų iki operos.
Danielius Pomerancas (1904–1981). Smuikininkas gimė Šiauliuose. Vienas iš džiazo pradininkų Lietuvoje.
Anatolijus Šenderovas (1945–2019). Kompozitorius gimė Uljanovske. Persikėlęs į Lietuvą, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Laikomas vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių.
Leiba Hofmekleris (1900–1941). Dirigentas ir pianistas gimė Vilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Valstybės teatro koncertmeisteriu, dirigentu, vėliau – Kauno radiofono orkestro dirigentu.
Hermanas Perelšteinas (1923–1998). Choro dirigentas ir pedagogas gimė Karaliaučiuje, mokėsi Kaune. Po Antrojo pasaulinio karo sugrįžęs iš tremties gyventi į Vilnių, 1959 m. įkūrė berniukų chorą „Ąžuoliukas“.
Nechama Lifšicaitė (1927–2017). Dainininkė gimė Kaune. Vadinama Sovietų Sąjungos žydų lakštingala. Nors sovietų valdžia ir siekė slopinti bet kokį tautinės kultūros ir tradicijų puoselėjimą, N. Lifšicaitė buvo labiausiai žinoma būtent dėl savo dainų, atliekamų jidiš ir hebrajų kalbomis.
Viačeslavas Ganelinas (2004). Pianistas ir kompozitorius gimė Maskvoje, 1951 m. su tėvais persikėlė į Vilnių. V. Ganelinas yra žymus džiazo muzikantas. Sukūrė muziką legendiniams lietuviškiems miuziklams ir filmams („Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“ ir kiti).
Clara Rockmore (1911–1998). Muzikantė gimė Vilniuje. Jau ketverių metų buvo priimta į Sankt Peterburgo konservatoriją. Vėliau gyveno JAV. Pradėjusi groti instrumentu tereminu, tapo elektroninės muzikos pradininke.
Leopoldas Godovskis (1870–1938). Pianistas gimė Žasliuose. Laikomas vienu geriausių visų laikų pianistų.
Aktoriai
Al Jolson (Asa Yoelson) (1886–1950). Aktorius gimė Seredžiuje. Labiausiai žinomas kaip pirmojo garsinio filmo „Džiazo dainininkas“ žvaigždė.
Lawrence Harvey (Zvi Mošė Hiršas Skikne) (1928–1973). Aktorius gimė Joniškyje, vėliau su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Filmavosi su tokiomis žvaigždėmis kaip Frankas Sinatra ir Elizabeth Taylor.
Izraelis Segalis (1906–?). Aktorius ir režisierius gimė Kaune. Iki karo dirbo Šiaulių dramos teatre, kurį laiką vadovavo Kauno žydų teatrui ir vaidino Lietuvos valstybės teatre. Holokausto metu kalėjo Vilniaus gete ir buvo geto teatro režisierius. Po Holokausto apsigyveno Palestinoje. I. Segalis bendradarbiavo su Yoshua Soboliu, kai šis rašė savo žymiąją pjesę „Getas“, ir pasidalijo savo prisiminimais bei išgyvenimais.
Ilja Bereznickas (1948). Lietuvos animacinio kino kūrėjas gimė Vilniuje. Vienas iš šio žanro pradininkų Lietuvoje.
Adomas Jacovskis (1948). Menininkas gimė Vilniuje. Vienas žymiausių Lietuvos scenografų.
Mokslininkai
Andrew V. Schally (1926). Endokrinologas gimė Vilniuje. Nobelio medicinos premijos laureatas.
Aaronas Klugas (1926–2018). Biofizikas gimė Želvoje, būdamas ketverių su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Laimėjo Nobelio chemijos premiją.
Hermanas Minkovskis (1864–1909). Matematikas ir fizikas gimė Aleksote (Kaune). Ciuriche dėstė matematiką Albertui Einšteinui. Vienas iš reliatyvumo teorijos autorių.
Bernardas Lounas (Lown) (1921). Gydytojas gimė Utenoje, 14 metų su šeima emigravo į JAV. B. Lounas yra defibriliatoriaus išradėjas. Buvo vienas iš sąjūdžio „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ organizatorių. Ši medikų organizacija apdovanota Nobelio taikos premija. Premija buvo įteikta B. Lounui ir E. Čazovui.
Markas Petuchauskas (1931). Teatrologas ir menotyrininkas gimė Šiauliuose, kur jo tėvas Samuelis Petuchauskas apie 20 metų dirbo miesto viceburmistru. M. Petuchauskas kalėjo Vilniaus gete.
Irena Veisaitė (1928). Literatūrologė ir teatrologė gimė Kaune, kalėjo Kauno gete.
Leonidas Donskis (1962–2016). Lietuvos filosofas, visuomenės veikėjas ir politikas.
Kalbininkai
Maksas Vainraichas (1894–1969). Lingvistas gimė Kuldygoje. Baigęs studijas ir apsigyvenęs Vilniuje, tapo vienu iš YIVO instituto vadovų. YIVO instituto pastangomis buvo sukurtas jidiš kalbos standartas.
Nachmanas Šapira (1894–1943). Lietuvos universitete (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) vadovavo Semitologijos katedrai, tyrinėjo literatūrą hebrajų kalba. Išleido kelias knygas, kuriose publikavo žydų rašytojų kūrybos vertimus į lietuvių kalbą, siekdamas supažindinti lietuvius skaitytojus su žydų literatūra.
Chackelis Lemchenas (1904–2001). Kalbininkas ir žodynininkas gimė Papilėje. Lietuvių kalbos mokėsi pas J. Jablonskį. Sudarė daugybę rusų k. žodynų, kurie naudojami ir vertinami iki šių dienų.
Religiniai mąstytojai
Vilniaus Gaonas (1720–1797), tikrasis vardas Elijas Ben Saliamonas Zalmanas. Vienas ryškiausių tradicinio judaizmo autoritetų.
Icchakas Elchananas Spektorius (1817–1896). XIX a. autoritetingiausias Rusijos imperijos rabinas. Kartais vadinamas Kauno Gaonu.
Politikai
Nachmanas Rachmilevičius (1876–1941). Politikas, diplomatas ir ekonomistas gimė Volkovskio mieste, Gardino apskrityje. Apsigyvenęs Vilniuje vystė sėkmingą politiko karjerą: buvo Vilniaus miesto valdybos narys, Lietuvos Tarybos narys, prekybos ir pramonės viceministras, Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos generalinis konsulas Tel Avive.
Jokūbas Vygodskis (1856/1857–1941). Gydytojas ir politikas gimė Bobruiske, vėliau gyveno Lietuvoje. Be sėkmingos gydytojo karjeros, buvo aktyvus politikas ir ėjo įvairias pareigas valdžios institucijose: buvo Lietuvos Tarybos narys, ministras be portfelio žydų reikalams, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. Lenkams aneksavus Vilniaus kraštą, išrinktas į Lenkijos Seimą.
Simonas Rozenbaumas (1859–1934). Politikas gimė Pinske, Minsko gubernijoje. Buvo svarbi tarpukario Lietuvos politinė figūra: dirbo pirmosios Lietuvos Vyriausybės užsienio reikalų viceministru, ministru be portfelio žydų reikalams, buvo Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narys, dalyvavo derybose dėl Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties. Išvykęs į Palestiną, buvo Lietuvos garbės konsulas, vėliau generalinis konsulas Tel Avive.
Maksas Soloveičikas (1883–1957). Politikas gimė Kaune. 1919–1923 m. buvo ministras be portfelio žydų reikalams. Ant 1922 m. priimtos Steigiamojo Seimo Konstitucijos yra ir tuometinio ministro M. Soloveičiko parašas.
Emma Goldman (1869–1940). Suvaidino svarbų vaidmenį kuriant anarchizmo politinę filosofiją.
Cemachas Šabadas (1864–1935). Daktaras ir politikas gimė Vilniuje, šiam miestui ir jo žydų bendruomenei liko ištikimas visą gyvenimą. Buvo daugybės Vilniaus žydų organizacijų narys. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, buvo Lenkijos Seimo narys.
Joe Slovo (1926–1995). Politikas gimė Obeliuose, būdamas aštuonerių su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Mokėsi kartu su Nelsonu Mandela, buvo aktyvus apartheido priešininkas.
Dovydas Volfsonas (1856–1914). Verslininkas gimė Darbėnuose. Labiausiai žinomas kaip sionistinių pažiūrų politikas ir Izraelio vėliavos kūrėjas. D. Volfsonas taip pat pasiūlė, kad iš sionistų kongresų dalyvių renkami mokesčiai būtų vadinami šekeliais – šiandien tai Izraelio valiutos pavadinimas.
Jokūbas Robinzonas (1889–1977). Teisininkas ir politikas gimė Seirijuose. Buvo Lietuvos Antrojo ir Trečiojo Seimų narys, gynė Lietuvos politines ir teisines pozicijas Klaipėdos krašte, buvo nepaprastasis Antano Smetonos ambasadorius ypatingiems užsienio reikalams.
Sportininkai
Isakas Anolikas (1908–1943) – dviratininkas, Lietuvos olimpinės rinktinės narys (1924 ir 1928 m.). Tris kartus laimėjo Lietuvos čempionatą.
Senda Berenson Abbott (1868–1954). Gimė Butrimonyse, vėliau emigravo į JAV. Moterų krepšinio, o kartu ir moterų komandinio sporto pradininkė (iki to laiko komandinis sportas buvo laikomas per daug grubiu ir skirtu tik vyrams).
Įvairūs
Aronas Barakas (1936–2006). Teisininkas gimė Kaune, su tėvais kalėjo Kauno gete. Išgyvenęs Holokaustą apsigyveno Palestinoje. Buvo daugybės universitetų teisės profesorius ir Izraelio Aukščiausiojo teismo teisėjas.
Abraomas Jozefovičius. Žygimantas Senasis jam suteikė bajoro titulą ir paskyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininku. Per beveik dešimt metų jis padarė daug reformų, kurios pagerino LDK finansus. Jo brolis Michelis Juzefovičius buvo Bresto muitinės valdytojas.
Hermanas Kalenbachas (1871–1945). Architektas gimė Žemaičių Naumiestyje. Susipažinęs su Mahatma Gandžiu tapo jo finansiniu rėmėju ir kartu organizavo protesto akcijas, po vienos iš jų bendražygiai buvo kartu įkalinti.
Liba Mednikienė (1875–1941). 1922–1923 m. kovose dėl Širvintų atgavimo padėjo Lietuvos kariuomenei ir partizanams. Už nuopelnus apdovanota Vyties Kryžiaus ordinu.
Tobijus Bunimovičius (1868–1938). Verslininkas su tėvu Izraeliu Bunimovičiumi Vilniuje įsteigė šokolado fabriką „Viktorija“. Sudegus fabrikui, T. Bunimovičius įkūrė banką. Buvo paskirtas Ispanijos garbės konsulu.
Liudvikas Julius Vyneris (1795–1862). Gimė Dancige, vėliau apsigyveno tuometiniame Mėmelyje (Klaipėdoje). Buvo miesto magistrato narys. Po mirties miestui skyrė 300 000 talerių palikimą (apie pusę milijono JAV dolerių).
Jozefas Šereševskis (1831–1906). Gimė Tauragėje, besimokydamas rabinų mokykloje susidomėjo Naujuoju Testamentu ir metęs mokslus priėmė krikščionybę. Vykdydamas misionierišką veiklą išvyko į Kiniją, kur tapo Šanchajaus anglikonų vyskupu ir vienu iš Šanchajaus Šv. Jono universiteto įkūrėjų. Kinijoje geriau žinomas Jozefo Ši vardu.
Borisas Efrosas (1914–2000). Chirurgas, pirmasis Lietuvoje atliko širdies operaciją.
Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973). Statybos inžinierius gimė Balstogėje, bet greitai su šeima persikėlė į Kauną. Žymiausias jo suprojektuotas pastatas – Kauno sporto halė.
Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai. Tarpukario Kaune sklandė anekdotas, kad „Lietuvą valdo seserys Chodakauskaitės ir broliai Ilgovskiai“. Šie buvo vieni iš stambiausių statybos darbų rangovų.
Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė
Elijas ben Saliamonas Zalmanas – Vilniaus Gaonas
Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano (1720–1797) vardas šiandien puikiai žinomas daugeliui Lietuvos gyventojų. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga sužinoti, kodėl šis vardas toks svarbus viso pasaulio žydams.
Elijas ben Saliamonas Zalmanas gimė Sialiecų kaime dabartinės Baltarusijos teritorijoje, religinių mokslininkų šeimoje. Elijo ben Saliamono Zalmano gabumai ėmė skleistis ankstyvame amžiuje ir, trumpai pasimokęs pradinėje žydų religinėje mokykloje – chederyje, jis jau nuo septynerių metų išvyko studijuoti pas Kėdainių rabiną Moišę Margalijotą. Išskirtiniai gabumai jam leido anksti pereiti prie savarankiškų studijų. Vilniaus Gaono asketizmas tapo vienu ryškiausių jo asmenybės bruožų: didžiąją savo laiko dalį jis skyrė individualioms studijoms. Tačiau net ir toks uždaras gyvenimo būdas nesustabdė sklindančio garso apie jo neįtikėtiną išmintį. Nepaisant kuklumo, Vilniaus Gaonas buvo laikomas autoritetu ir kiti Europos religiniai išminčiai kreipdavosi į jį prašydami išspręsti tarp jų kilusius religinius disputus.
Vilniaus Gaonas domėjosi ne tik religiniais klausimais – jis laikėsi tuo metu itin progresyvios nuomonės, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo gramatiką, matematiką, astronomiją. Išminčius, net ir susikoncentravęs į religinių tekstų studijas, turėdamas svarbų tikslą stodavo jo ginti. Vilniaus Gaonas tapo lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju ir yra žinomas dėl kovos prieš chasidizmą – judaizmo judėjimą, kuris kritikavo griežtą religijos asketizmą, siekė pakeisti apeigų tvarką ir formą, mažesnę reikšmę teikė religinių tekstų studijoms. Vilniaus Gaonas chasidizmą vertino kaip ereziją ir jo autoritetas prisidėjo prie to, kad Lietuvoje chasidizmas nesusilaukė tokio sekėjų skaičiaus kaip kitose žydų bendruomenėse, pavyzdžiui, Ukrainoje, kurioje šis judėjimas ir prasidėjo. Dėl savo priešinimosi chasidizmui Lietuvos žydai vadinami mitnagedais (hebr. prieštaraujantis).
Vilniaus Gaonas gali būti klaidingai įsivaizduojamas kaip bendruomeninė figūra, einanti svarbias oficialias pareigas mieste. Tačiau iš tiesų jokių oficialių pareigų jis niekada neturėjo: nebuvo nei miesto rabinas, nei religinio teismo teisėjas ar ješivos – dvasinės rabinų seminarijos – vadovas. Nepaisant to, jis buvo didžiausias religinis ir moralinis autoritetas. Įdomu ir tai, kad Vilniaus Gaonui gyvam esant nebuvo išleista nė viena jo parašyta knyga, nes visą savo dėmesį jis skyrė studijoms. Visi išminčiui priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.
Vilniaus Gaono asmenybę supo ir vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Viena jų Vilniuje sklandė ilgus metus ir tarpukariu vis dar buvo nemažai pasakojančių, kad Vilniaus Gaonas nulipdė Golemą (žydų folklore paplitusią mitinę būtybę iš molio) ir, pasitelkęs žinias bei išmintį, atgaivino molinę būtybę įdėdamas lapelį su specialiu užrašu į jos galvą. Vilniaus Gaonas pasitelkė Golemo pagalbą norėdamas aprūpinti Vilniaus žydus žuvimi šabo vakarienei ir siekdamas apsaugoti nuo antisemitinių išpuolių. Kai laikai tapo ramesni ir mieste žuvies nebetrūko, Vilniaus Gaonas išėmė lapelį iš Golemo galvos, vėl jį paversdamas negyva moline figūra. Tarpukariu Vilniaus žydai pasakojo, kad molinė figūra vis dar guli Vilniaus Didžiosios sinagogos palėpėje ir, kai mieste vėl ateis sunkūs laikai, jeigu tik atsiras kitas toks pat išminčius kaip Vilniaus Gaonas, jis vėl galės atgaivinti molinę figūrą, kad ši padėtų miesto žydams.
Taigi Vilniaus Gaonas tapo šio miesto žydams simboline figūra, įkūnijančia viltį ir tikėjimą. Vilniaus Gaonas nebuvo šioje vietoje atsitiktinai atsiradęs išminčius – tokią asmenybę subrandino ir išugdė būtent Vilniaus dvasia, o jo vardas ir autoritetas įrašė ir paties Vilniaus vardą tarp svarbiausių žydiškų centrų pasaulyje.
Minėdami Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines atsigręžiame į šią iškilią asmenybę kaip į istorinę figūrą atliepiančią litvakiškosios judaizmo tradicijos unikalumą bei stiprybę. Žymiojo Lietuvos rabino veikla reprezentuoja prasmingą tradicijos išlaikymą paremtą jos permąstymu, – tai buvo aktualu tiek XVIII a., tiek lieka esminga ir šiandienos nuolatinės kaitos pasaulyje.
Daugiakultūris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnės pirmosios Lietuvos Respublikos tarpukariu paveldas yra tiek pagarbos praeičiai ženklas, tiek aiškus šiuolaikinės Lietuvos siekio palaikyti ir vystyti santykius su visomis lietuviškomis diasporomis pažadas.
Iš bendruomeninės žydiškojo gyvenimo tradicijos ateinantis mokymasis gyventi visuomenėje, išlaikant minties individualumą, bei mąstyti apie visuomenę, siekiant joje pozityvių pokyčių, yra ypač aktuali pamoka šiandienos Lietuvai kaip jaunai demokratinei valstybei.
Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai – tai žingsnis ilgame bendradarbiavimo kelyje, kuriuo siekiama ne tik sugrąžinti į Lietuvos istorijos politikos lauką litvakiškosios istorijos dėmenį, bet ir užmegzti tęstinumą turintį dialogą tarp viso pasaulio litvakų bendruomenių, kviečiant jas aplankyti savo protėvių ir pasaulinio garso kultūros gimties vietas ir pažinti moderną Lietuvą.
Lietuvos žydai
Lietuvos žydai dažnai vadinami litvakais, tačiau litvakais galime vadinti ir Gardino, Vitebsko bei Minsko žydus. Terminas litvakas apibūdina iš daug platesnės geografinės teritorijos (daugmaž sutampančios su buvusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorija) kilusius žydus, kalbėjusius lietuviška jidiš kalbos tarme. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga prisiminti mūsų šalyje gimusių, kūrusių ir gyvenusių žydų pasiekimus įvairiose mokslo bei kultūros srityse ir deramai jais didžiuotis.
Nėra tiksliai žinoma, kada žydai apsigyveno Lietuvos teritorijoje, tačiau jų kūrimąsi tiek ribojo, tiek ir skatino valdovų suteikiamos privilegijos. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė privilegiją Brastos žydams. Tai pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimi žydai istorinėje Lietuvoje, ir tradiciškai tai laikoma žydų bendruomenės įsikūrimo šalyje data. LDK garsėjo kaip tolerantiška ir daugiakultūrė šalis, tačiau ir čia žydams teko susidurti su antijudaizmu – priešiškumu judaizmo religiją išpažįstantiems žmonėms. 1495 m., sekdamas panašių įsakų daugumoje Europos valstybių pavyzdžiu, didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš Lietuvos žemių. 1503 m. tas pats valdovas paskelbė privilegiją, leidžiančią žydams sugrįžti. Be LDK ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos valdžios priimtų žydams palankių įstatymų, žydų bendruomenė turėjo ir centralizuotą savivaldos instituciją – Vaadą (hebr. Vaad medinat Lita), kuris veikė 1623–1764 m. ir sprendė įvairius žydų gyvenimo klausimus (nuo juridinių iki kultūrinių) ir rūpinosi mokesčių surinkimu valstybei.
Nuo XVIII a. Lietuva įsitvirtino kaip svarbus Toros studijų centras, svarbiausias to laikotarpio religinis autoritetas buvo Vilniaus Gaonas (1720–1797). Nuo to laiko Lietuva ir ypač Vilnius tapo svarbiu žydų kultūros centru. Vilniaus atvejis buvo išskirtinis – ne viena žydų bendruomenė šiame mieste veikė kaip svarbus religinis centras, tačiau, gyvenimo būdui modernėjant ir tolstant nuo religijos, XIX–XX a. sandūroje prarado savo svarbą. Būta ir priešingų atvejų – nepasižymėję kaip svarbūs religiniai centrai, miestai tapo svarbiais modernios pasaulietinės žydų kultūros centrais. Vilnius nuo Vilniaus Gaono laikų savo svarbos neprarado nei kaip religinis, nei kaip pasaulietinės žydų kultūros ir mokslo centras.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 m. Lietuvos teritorija tapo Rusijos imperijos dalimi. Naujai prijungtose teritorijose gyvenanti gausi žydų bendruomenė tapo dideliu iššūkiu, taigi carinė valdžia ėmėsi reguliuoti jos kasdienį gyvenimą. Labiausiai Lietuvos žydų gyvenimą paveikė nutarimas, nustatantis sėslumo zoną. 1791–1917 m. žydams buvo leidžiama gyventi (su labai retomis išimtimis) tik nustatytoje imperijos zonoje, kurios ribose buvo ir dabartinės Lietuvos teritorija. Carinės Rusijos valdžios palaikomas antijudaizmas skatino žydus jungtis prie lietuvių ir lenkų siekiant atkurti valstybių nepriklausomybę. 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime pasižymėjo Berekas (Dov Beras) Joselevičius iš Kretingos. Jis vadovavo maždaug 500 karių pulkui ir gynė Lietuvos bei Lenkijos interesus. Nemaža dalis žydų taip pat rėmė 1831 m. ir 1863 m. sukilimus prieš Rusijos imperijos valdžią.
XVIII a. pabaigoje Vokietijoje prasidėjo žydų apšvietos sąjūdis – Haskala. Sąjūdžio sekėjai – maskiliai – ragino atsisakyti religijos įtakos kasdieniame gyvenime, mokytis amatų ir šalies, kurioje gyvena, kalbos, modernizuoti švietimo sistemą taip, kad jos pagrindą sudarytų nebe religija, o pasaulietiniai mokslai. Vilnius greitai tapo Rytų Europos žydų apšvietos centru, būtent čia pradėtas leisti pirmasis Rusijos imperijoje periodinis leidinys hebrajų kalba Ha-Karmel (hebr. Karmelio kalnas).
Carinė valdžia taip pat siekė modernizuoti žydų bendruomenės gyvenimą ir sumažinti religijos įtaką. Vilniuje buvo įsteigta rabinų seminarija, kuri turėjo pasitarnauti ugdant valdžiai lojalius rabinus. Tačiau iš tiesų rabinų seminarija tapo labai patrauklia švietimo įstaiga, kurioje žydų jaunuoliai galėjo nemokamai gauti gerą išsilavinimą. Nemaža dalis joje besimokančių jaunuolių skaitė ne tik religinę literatūrą, bet palaipsniui ėmė domėtis ir pasaulietine literatūra bei politinėmis aktualijomis. Neatsitiktinai Vilnius tapo labai palankia terpe vystyti politines idėjas – 1897 m. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga BUND.
Pirmojo pasaulinio karo metais žydai susidūrė ne tik su įprastais karo sąlygų nulemtais iššūkiais, bet ir tremtimi. 1915 m. žydai buvo Rusijos imperinės valdžios apkaltinti informacijos nutekinimu Vokietijos kariuomenei ir išvaryti iš didžiąją Lietuvos teritorijos užimančios Kauno gubernijos. Pasirašius 1918 m. Bresto taikos sutartį, žydams leista sugrįžti.
1917 m. Lietuvai ėmus siekti nepriklausomybės, įkurta Lietuvos Taryba. Nuo pat Tarybos išrinkimo Vilniaus konferencijoje numatyta, kad naujai kuriamoje Lietuvos valstybėje bus užtikrinamos tautinių mažumų teisės. Jau pirmajame Lietuvos Tarybos posėdyje buvo rezervuotos 5 vietos tautinių mažumų atstovams. Nuo 1918 m. gruodžio 11 d. Tarybos veikloje dalyvavo trys žydų atstovai: Nachmanas Rachmilevičius, dr. Simonas Rozenbaumas ir dr. Jokūbas Vygodskis. 1919–1926 m. žydams Lietuvoje buvo suteikta kultūrinė autonomija, kuri leido bendruomenei pačiai spręsti religinius, švietimo ir kitus reikalus. Įsteigus žydų reikalų ministro be portfelio pareigybę, šias pareigas ėjo dr. Jokūbas Vygodskis, dr. Maksas Soloveičikas ir dr. Simonas Rozenbaumas. Pastarasis kurį laiką buvo Lietuvos užsienio reikalų viceministras ir gynė Lietuvos interesus Paryžiaus Taikos konferencijoje, o 1920 m. derėjosi dėl taikos sutarties su Rusija. Dėl palankių politinių sąlygų ir tuo metu aktyviai vystytos pasaulietinės žydų kultūros tarpukaris dažnai laikomas kultūriniu Lietuvos žydų aukso amžiumi.
Dėl susiklosčiusių aplinkybių, negalėdami turėti žemės, žydai daugiausia versdavosi amatais, prekyba, o miestai ir miesteliai tapdavo amatininkų ir prekybininkų centrais. Kai kuriuose iš jų žydai net negalėjo būti vadinami tautine mažuma, nes sudarė labai didelę gyventojų dalį. Pavyzdžiui, 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Jonavoje iš viso buvo 4 115 gyventojų, iš jų 2 701 žydas, Kaune iš 924 46 gyventojų – 25 044 žydai, Kupiškyje iš 2 672 gyventojų – 1 444 žydai, Panevėžyje iš 19 197 gyventojų – 6 845 žydai, Rokiškyje iš 4 325 gyventojų – 2 013 žydų, Žagarėje iš 4 730 gyventojų – 1 928 žydai, Tauragėje iš 5 470 gyventojų – 1 777 žydai. Deja, tokią demografinę situaciją tragiškai pakeitė Antrasis pasaulinis karas. 1940 m. sovietinės valdžios nurodymas dėl privačios nuosavybės nacionalizavimo itin skaudžiai paveikė žydus, kuriems prekyba buvo bene vienintelis pragyvenimo šaltinis. Pirmoji masinė sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų deportacijos banga, per kurią ištremta didžioji dalis šalies elito, negailestingai sunaikino ir žydų bendruomenę. Žydų tautinė grupė sudarė didžiausią skaičių ištremtų Lietuvos gyventojų.
Vėlesni Antrojo pasaulinio karo įvykiai siejami su dar baisesne patirtimi. Holokaustas Lietuvoje prasidėjo pirmosiomis nacių okupacijos dienomis 1941 m. birželio pabaigoje ir jau iki tų pačių metų lapkričio pabaigos – vos per keletą mėnesių – buvo nužudyta apie 80 procentų Lietuvoje gyvenusių žydų. Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose buvo įkurti getai, kuriuose kalintys žydai nuo 1941 m. pabaigos iki getų likvidavimo buvo išnaudojami kaip priverstinio darbo jėga ir masiškai žudomi. Nacių okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 200 000 žydų.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą, žydų religinis ir kultūrinis gyvenimas buvo varžomas įvairiomis priemonėmis. Nors ir išgyveno negausus skaičius žydų, galimybių atkurti savo bendruomenę jie neturėjo. Išskyrus kelis žydų saviveiklos meno kolektyvus, jokioms žydiškoms organizacijoms nebuvo leista veikti, o apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir išskirtinį paveldą nebuvo kalbama visą sovietmetį. Todėl Lietuvos žydai kartu su lietuviais džiugiai pasitiko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Tai buvo ne tik galimybė gyventi nepriklausomoje demokratinėje šalyje, bet ir laisvė atkurti žydų bendruomenę, kultūrą, tapatybę, be jokių suvaržymų išpažinti religiją, vykdyti šviečiamąsias ir kultūrines veiklas.
Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo 2011 m. duomenimis, šalyje gyveno 3 050 žydų. Įvairiuose miestuose veikia negausios, tačiau aktyvios žydų bendruomenės. Vis daugiau lietuvių domisi žydų istorija, kultūra, tyrinėja ir analizuoja istorinius įvykius, vyksta nemažai renginių, leidžiančių iš arčiau susipažinti su šia išskirtine Lietuvos istorijos dalimi. 2020-ieji – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai yra dar viena puiki proga geriau vieniems kitus pažinti, nes tik išsamios žinios, kultūros ir tradicijų supratimas gali užtikrinti, kad XX a. įvykusios tragedijos niekada nebepasikartos.
Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė
Mielos moterys, su pirmaisiais pavasario žiedais, su pirmąja vyturėlių giesme. Laimės , džiaugsmo, sveikatos, energijos linkime Jūsų dienos proga.
Su linksma ir džiaugsminga mūsų pavasario PURIMO švente. Visiems geros nuotaikos, šiltų pasibuvimų kartu ir be galo didžiulio džiaugsmo, kad Žydų tauta draugiška ir stipri, nors išblaškyta po visą pasaulį.
Bernardinai.lt Sergejus Kanovičius
Kadaise lankiau lietuvišką mokyklą. Tuo metu joje buvo du žydai, tiksliau – žydas ir žydaitė. Berniukas mokėsi gretimoje klasėje. Juodo gymio, be akcento kalbantis juodukas nuolatos mušdavosi, kai jam primindavo, kad jis kitoks. O kadangi jis kitoks, vadinasi, blogesnis. Išskirti besimušančiųjų niekas nemėgino. Visada būna stebėtojų. Jie vėliau vadinasi bičiuliais, nes nesimuša. Negina, bet ir nesimuša. Stovėti nuošaly ir tylėti yra daug saugiau. Istoriškai įrodyta. Žydaitė nesimušdavo. Buvo kukli, garbanota. Kai ją kas nors pravardžiuodavo šiandien kažkodėl malonybiniu laikomu kreipiniu „žydelka“, ji vaikščiodavo nuleidusi akis, kartais ir ašarą nubraukdavo. Dėl „malonybinės“, kitokios nei dauguma „žydelkos“, man išgirdus ir vėl tekdavo veltis į muštynes.
„Žydelkų“’, „žydo išperos“ ar kitokių epitetų apologetų būdavo visada daugiau, jie būdavo stipresni. Bet šeimoje mane išmokė vieno – niekada neatsukti kito skruosto – priešintis. Meluočiau, jei sakyčiau, kad kurias nors muštynes baigiau kaip nugalėtojas. Mušeikų buvo nepalyginamai daugiau, jie buvo stipresni, ir aš prakišdavau. Kad ir kiek, bet grąžos jie gaudavo. Iš daugybės puikių mokytojų būdavo tik vienas kitas, kuris nemušdavo, rasdavo tokį pseudo intelektualinį būdą parodyti visai klasei, kad šitas yra kitoks, todėl pagarbos vertas mažiau. Toks inteligentiškas pedagogiškas pykčio skatinimas. Kaip ir pažymys už diktantą, kuriame dėl vieno kablelio juodukui parašydavo keturis su minusu. Šiaip. Kad nepamirštų, kad yra kitoks.
Po daugelio metų, Lietuvai skaičiuojant ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį, manęs niekas nedrįsta mušti. Kumščiai nebepopuliarūs. Muša žodžiais. Gauna grąžos. Pasaulis laisvas. Tačiau skaudu, kad Krašto apsaugos ministerijos žurnalas „Karys“ publikuoja pseudoistoriko melą apie vietos antisemitų ideologinį vadą (kaži, ar kita NATO narė, kartais ginanti mūsų oro erdvę Prancūzijos gynybos ministerija mėgina savo kariams papasakoti, koks puikus diplomatas ir patriotas buvo Petain‘as). Kad primygtinai mėginama įrodyti, jog „žydelka“ yra malonybinis kreipinys (Su Kovo 8-ąja, žydelkos). Šeduviškė Frida Vismant prisimena, kad būtent taip į ją kreipdavosi gatvėje 1940-aisiais: „Palauk, žydelka padalka, ateis Hitleris, parodysim“ (jai parodė – Šiaulių gete, matyt, iš malonės, kad yra žydelka, atėmė jos pirmagimį Rachmielį ir su dar šešiais šimtais žydelkų vaikų užmušė).
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje istoriku besivadinantis žmogus kalba apie svastiką ir lygina Napoleoną su Hitleriu, sako, kad viskas pasimiršta, viskas įgyja kitokią prasmę – suprask, ir svastiką netrukus suvoksime kitaip. Su nepavykusio antiherojaus lenta žaidžiamas futbolas, o policija akylai prižiūri, kad taisyklių pažeidėjai, neduok Dieve, nebūtų baudžiami. Prokuratūra niekaip nesuvokia, kad malonybinis „žydelkos“ – įžeidimas Seimo koridoriuje dieną, kai šviesa ir tiesa mus turėtų lydėti, siūlo skaityti Lietuvių kalbos žodyną. Ką jau kalbėti apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasisakymus ir pažymas, kurios primena tragifarsą. Nekoks paveikslėlis.
Stebėtojai stebi, keliolika tūkstančių likusių žydų gauna į kailį, jiems nuolat primenama, kad jie kitokie, todėl nėra ko čia šiauštis. Tą negražų paveikslėlį būtina papuošti, prie juodų spalvų pridėti kiek šviesių – valdiškai būtinų – pasakyti kokį žodį per žydelkų ir žydų išperų, nusiųstų pas Abraomą, žudynių metines, paašaroti ir patylėti. Iki kito minėjimo. Gaono metų ir Sugiharos metų fone, kokios nors nominacijos fone šitie instituciniai antisemitizmo „papuošalai“ atrodo dar baisiau. Jie niekaip nesugeba užmaskuoti vykstančio sistemingo istorinės tiesos iškreipimo, įžūlaus, akiplėšiško melo ir žydų įžeidinėjimo. Tiesa, yra ir tokių, kurie visada radijo laidoje pasakys, kad Vermachtas ir jo odekolonu kvepiantys kariai buvo dangaus mana nepriklausomybę praradusiai Lietuvai. Nors imk ir laistyk Panerius odekolonu.
Užmuša tyla. Inteligentijos, istorikų, politinių patarėjų ir tų, kurie priesaika prisiėmė politinių lyderių ar Seimo narių pareigas. Bala jų nematė. Žydų Lietuvoje neliks. Tokia demografija. Laiko klausimas. Kitas klausimas, kaip atrodome sau patys. Kaip rašė šv. Pranciškus Asyžietis: „Tyloje gema tikras žodis.“ Dabartinėje tyloje gema ne žodis. Gema melas. Okupuoti galima valstybę. Okupantai išeina. Lieka užkratas. Kaip jaukiai mes visi su juo sugyvename. Ir šitą, atleiskite, kompotą, kuriame sugyvena antisemitizmas su iškilmingais beigelių paragavimais ir ultra jautriomis kalbomis, kartą per metus mums siūlo gerti kasdieną. Neskanu.
Kalbos komisija jau šeštą kartą įteikė apdovanojimus už lietuvių kalbos puoselėjimą. Nuo 2016 metų apdovanojimai skiriami už reikšmingus lietuviškos terminijos kūrimo darbus, mokslo kalbos puoselėjimą ir visuomenės kalbinį švietimą.
Laureatai, kaip skelbia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, bus pagerbti vasario 28 d. šios komisijos ir Lietuvos mokslų akademijos organizuojamame Lietuvių kalbos dienų renginyje, vykusiame Mokslų akademijos salėje.
Sveikiname apdovanojimą gavusį buvusį Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorių Mišą Jakobą! Lietuvos pedagogas, per visą savo pedagoginę veiklą jis nenuilstamai gynė, puoselėjo ir aukštino lietuvių kalbą. Mišą Jakobą galima vadinti tikru lietuvių kalbos patriotu. Jo įkurta žydų mokykla buvo pirmoji iš tautinių mažumų mokyklų, kurioje moksleiviai mokėsi lietuviškai. Per visus savo vadovavimo mokyklai metus laikėsi tvirtos nuostatos: „Mūsų unikalumas – pas mus nėra valstybinės lietuvių kalbos – pas mus lietuvių gimtoji kalba. Vaikai lietuvių kalbos mokosi kaip gimtosios, mums nedaromos jokios išimtys kaip kitų tautinių mažumų mokykloms.“ Mokiniams jis nuolat kartojo, kaip „svarbu ir garbinga kalbėti lietuviškai, gražiai lietuviškai“. Lietuvių kalbos puoselėjimą jis suvokia kaip savo – Lietuvos piliečio ir mokytojo – pareigą. Šiuo metu Miša Jakobas yra Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdantysis direktorius.
Šiemet taip pat apdovanoti daugiakalbio „Mechanikos terminų žodyno“ (2019) autoriai: prof. habil. dr. Antanas Žiliukas, doc. dr. Antanas Juozas Bražiūnas, prof. dr. Alvydas Kondratas, doc. dr. Donatas Markšaitis, prof. habil. dr. Vytautas Ostaševičius, doc. dr. Albinas Palionis, prof. dr. Rymantas Tadas Toločka, prof. dr. Pranas Žiliukas, kultūros ir visuomenės veikėjas, leidėjas, poetas Juozas Žitkauskas, Lietuvių kalbos draugijos narė, kalbos ugdymo ir kalbininkų atminimo renginių iniciatorė ir organizatorė Aldona Pauliukaitienė.
Laureatams įteiktos skulptūrėlės „Sraigė“ (autorius Rokas Dovydėnas) ir diplomai.
2020 m. KOVO 8 d. 14val.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės patalpose pažymėsime Tarptautinę moters dieną ir švęsime Purimą .
Linksma pavasario ir karnavalo PURIMO šventė reiškia žydų išgelbėjimą nuo mirties.
Lauksime jūsų su gera nuotaika ir karnavaliniais kostiumais. Bus paruoštas vaišių stalas, moterys gaus gėlių, vaikai – dovanėlių.
Apie dalyvavimą prašome pranešti: 861120882 arba 869846653
Senąjį Panevėžio centrą žyminčioje Savanorių aikštėje nuo tarpukario virė gyvenimas: čia vyko turgūs, iš čia pradėjo važiuoti pirmieji tarpmiestiniai autobusai. Čia lig šiol tebėra miesto autobusų stotis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Gana vėlai Panevėžyje atsiradusi Savanorių aikštė turi įdomią istoriją, kurioje ne vieną puslapį reikėtų skirti ir miesto žydams.
Pačiame Panevėžio centre esanti aikštė ne tik viena jauniausių, bet ir bene dažniausiai keitusių pavadinimą. Kažkada apie ją paprasčiausiai sakyta: „Slobodka“. Vėliau aikštė buvo gavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, o netrukus vėl pervadinta – į Savanorių aikštę. Bet kad ir kaip šią vietą vadino, ji visada buvo svarbi miestui bei glaudžiai susijusi su gausia jo žydų bendruomene.
Apėmusi gana didelę teritoriją aikštė metams bėgant ne kartą keitė veidą ir netrukus vėl laukia pokyčių.
Pėdsaką paliko ir gaisras, ir karas
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Savanorių aikštė mieste buvo suformuota viena paskutinių. Rajone, kurį žmonės iki tol vadino tiesiog „Slobodka“ – nuo žodžio „sloboda“, kuriuo XI–XV amžiaus feodalinėje Rusijoje vadinta gyvenvietė, miesto kvartalas arba priemiestis.
„Terminas išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje“, – aiškina D. Pilkauskas.
Šioje Panevėžio dalyje tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių buvo neturtingų žydų gyvenamas rajonas. Tuo metu jam priklausę sklypai kartu su gatvėmis apėmė apie 7 hektarus bene žemiausios vietovės mieste. Pačiame „Slobodkos“ viduryje plytėjo gilus namais užstatytas slėnis.
Istorikų skaičiavimais, čia tilpo 129 atskiri sklypai. Didžioji dauguma – 64 procentai – nedideli, iki 300 kvadratinių metrų. Stambiausius sklypus „Slobodkoje“ valdė turtingi žydai. Daugiausia žemės, pagal archyvuose išlikusius dokumentus, turėjo Ezrochas, Leizeris Beras Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.
Kai 1915 metais Panevėžyje kilo didžiulis gaisras, „Slobodkoje“ sudegė apie 200 statinių. Kiek žinoma, namai stovėjo taip arti vienas kito, kad net pėsčiomis sunku buvo prasilenkti, tad liepsnos žaibiškai metėsi nuo vieno ant kito…
Dėl tos pačios priežasties šią miesto dalį buvo pamėgę ir nusikaltėliai, „Slobodkoje“ galėję lengvai pasislėpti.
Pirmojo pasaulinio karo metais ir per kelerius metus po jo ši vietovė tapo apleista: caro valdžia, nepasitikėdama žydais, juos tiesiog evakavo į Rusijos gilumą.
XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pergrindžiama Savanorių aikštė. PRIVAČIOS KOLEKCIJOS nuotr.
Ant nusavintos žemės
Aukšta žole ilgainiui apaugęs slėnis pavertė „Slobodką“ labai nepatraukliu Panevėžio rajonu. Kol miesto valdžia prisiruošė jį sutvarkyti.
D. Pilkausko pasakojimu, tuometis Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą „Slobodkoje“ įrengti aikštę turgavietei ir nutiesti keletą gatvių. Be to, iš Rusijos pradėję grįžti sklypų savininkai prašė leidimų statytis čia namus.
Istoriko duomenimis, jau 1920-ųjų vasarą Vidaus reikalų savivaldybių departamentas buvo išdavęs leidimus namams „Slobodkoje“ statyti, tačiau tik mūriniams. Kitais metais nemažai sklypų savininkų jau kreipėsi prašydami leisti statyti ir medinius namus.
Kiekvienam savininkui buvo skiriama tiek žemės, kiek turėjo prieš karą.
„Slobodkos“ atstatymo planas buvo patvirtintas 1923 metų birželio 21 dieną. O spalio 3-iąją miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino vardu.
Įdomu tai, jog prieš formuojant aikštę Panevėžyje domėtasi Vokietijos patirtimi. Planą paruošė inžinierius Stasys Renigeris. Kadangi aikštei buvo parinkta žemiausia „Slobodkos“ dalis, ją imtasi lyginti vežant žemes. Vėliau ši miesto dalis išgrįsta.
D. Pilkausko teigimu, visiems šiems planams įgyvendinti reikėjo daugiau nei trečdalio savininkų sklypų ploto. O žemė rajono atstatymui buvo paimama iš visų savininkų pagal sklypų dydį už nusavinamą pažadėjus sumokėti 180 tūkst. litų.
Daugiau nei trys dešimtys savininkų sutiko su valdybos sprendimais, tačiau dalis stambesnių savininkų priešinosi.
Žinoma, kad daugiausia buvo paimta iš turtingiausio miesto žydo verslininko Leizerio Bero Chazeno, turėjusio žemių pačiame „Slobodkos“ slėnyje. Istoriko duomenimis, verslininkas neteko 50 procentų jų, tačiau mainais gavo kitą gerą sklypą.
Tuo metu iš dalies savininkų – Šmito, Rabinovičiaus, Rikleso, Boroko – sklypus buvo sudėtinga paimti, nes Ramygalos ir Ukmergės gatvėse jau stūksojo mūriniai pastatai. Tuomet nuspręsta trūkstamą žemę paimti iš miesto nuosavybės.
Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ siūlytas mūrinės sinagogos projektas. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Iš Laisvės aikštės „nukonkuravo“ turgų
Būsimą Savanorių, o tuomet dar Gedimino aikštę kirto rašytojo, dramaturgijos lietuvių kalba pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio vardu pavadinta gatvė. Ji, D. Pilkausko pasakojimu, buvo apstatyta kelių žingsnių dydžio būdelėmis, ant dažnos puikavosi užrašas „Arbatinė“ arba „Valgykla“. Tokias vietas pavalgyti, pasak istoriko, turgaus dienomis buvo pamėgę ūkininkai.
Be šios, tais metais Panevėžyje atsirado ir daugiau naujų gatvių: Lauko, V. Kudirkos, Raguvos, S. Daukanto, kitos.
O 1934 metais Panevėžyje ruošiantis minėti 15-asias miesto išvadavimo iš bolševikų metines, iškilmingos sukakties išvakarėse tarybos sprendimu nuspręsta ta proga atnaujinti ir Gedimino aikštę.
Ne tik tvarkė ir gražino, bet ir pervadino nepriklausomybės kovose kritusių savanorių atminimui. Tais pačiais 1934-aisiais į akmenimis grįstą Savanorių aikštę buvo atkelta dalis miesto turgaus, o 1935 metais akmenimis pergrįsta ir A. Fromo-Gužučio gatvė.
„Savanorių aikštės populiarumas ypač išaugdavo, kai iš Laisvės aikštės buvo bandoma visai iškelti turgų, – pasakoja D. Pilkauskas. – Visgi turgus dažnokai vėl grįždavo į Laisvės aikštę, kol 1939 metais jo šioje vietoje nebeliko. Tuomet pagrindinis miesto turgus buvo Savanorių aikštėje.“ Po Antrojo pasaulinio karo – 1948 metais – Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Savanorių aikštė buvo pavadinta Keturių komunarų aikšte. Senąjį – Savanorių aikštės – pavadinimą ji vėl atgavo tik 1990-aisiais.
Buvusios „Slobodkos“ rajonas visada sietas su čia gyvenusiais žydais. 1929-aisiais Panevėžio miesto valdybai davus leidimą, čia netrukus iškilo ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ iniciatyva pastatyta mūrinė sinagoga – ne visai tokia, kokia iš pradžių planuota, tačiau itin svarbi bendruomenei. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Sinagoga buvusiam žydų kvartalui
Gyvenimas Savanorių aikštėje virte virė: gyveno miestiečiai, veikė įvairios įmonės, maldos namai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio miesto valdyboje 1929 metais svarstytas ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ prašymas čia statyti sinagogą.
Jis buvo patenkintas: buvusioje „Slobodkoje“ leista pagal nustatytą planą pastatyti mūrinę sinagogą. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad planą reikėjo siųsti tuometei Statybų inspekcijai patvirtinti. Bei įspėjama, jog leidimas nebus išduodamas, kol nebus pristatyti žemės sklypo nuosavybės dokumentai. O nuo mokesčio už leidimą nuspręsta atleisti.
Dabar lyginant statybų planus ir to meto fotografijas, matyti, jog galiausiai Savanorių aikštėje iškilusi naujoji sinagoga skyrėsi nuo pradinio projekto. Bet dar didesnės transformacijos jos laukė ateityje.
Pasak D. Pilkausko, dabartinės autobusų stoties vietoje iškilusių žydų maldos pastatas 1956 metais kardinaliai pertvarkytas ir iš esmės nebeprimena buvusio tarpukariu. Juo labiau kad 1980-aisiais dar vyko stoties išplėtimo darbai.
Progreso vieta
Vienas įdomesnių Savanorių aikštės istorijos faktų – kad prieškariu ten veikė Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės, kitaip „Amlito“ skyrius.
D. Pilkausko teigimu, ši įmonė veiklą mūsų šalyje pradėjo 1921 metais, turėdama tikslą padėti atkurti ir modernizuoti Lietuvą.
Skyrius ir dideles manufaktūros parduotuves atidaręs ir kituose miestuose, „Amlitas“ pradėjo reguliarų susisiekimą autobusais su Alytumi, Marijampole, Ukmerge. O dar, pasak istoriko, Lietuvoje įsteigė didelę „Fordsono“ traktorių, „Ford“ ir kitų automobilių atstovybę. Vėliau prisidėjo ir motociklai „Clewlend“, įvairios žemės ūkio mašinos.
Istoriko teigimu, trečio dešimtmečio pabaigoje iš šios įmonės 20 autobusų nusipirko Kaunas.
Nuo 1929 metų bendrovė ėmė pardavinėti ir radijo aparatus „Telefunken“. Be to, bendrovės dirbtuvėse buvo surenkami Lietuvos keliams pritaikyti dviračiai „Amlit“ – sudėtinės dalys jiems siųstos net iš Vokietijos ir Anglijos.
„Panevėžyje „Amlit“ dviračiai buvo plačiai reklamuojami ir parduodami. Jie tapo labai populiarūs tarp panevėžiečių“, – pabrėžia D. Pilkauskas.
Vežikai pasiekė savo
Kaip pasakoja D. Pilkauskas, Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius iškart po atidarymo 1928-ųjų rugpjūtį veikė Subockių namuose Bataliono gatvėje. Vėliau biuras persikėlė į Gedimino, arba būsimą Savanorių aikštę.
Įsitvirtinusi mieste, įmonė adresu: Savanorių aikštė 3 turėjo didelį garažą, kuriame buvo remontuojami motociklai, automobiliai. Žinoma, kad 1933-iaisiais „Amlite“ buvo galima užsisakyti net autobusą ekskursijoms, o nuo 1934 metų įmonės Panevėžio skyrius prižiūrėjo tuometinę miesto autobusų stotį, turėjusią maršrutus į Kauną per Raguvą, Kauną per Naujamiestį, į Biržus, Anykščius, Kupiškį…
1930 metais susisiekimas autobusais organizuotas ir pačiame mieste. Nepaisant to, šypsosi D. Pilkauskas, kad tam labai priešinosi arklinio transporto vežikai.
Įdomu tai, kad susisiekimo verslu iš pradžių vertėsi vietos žydai ir tik 1936 metų pradžioje šios veiklos ėmėsi Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius.
„Iš pradžių buvo paleistas tik vienas bandomasis autobusas, tačiau dėl nesutarimų su vežikais šio sumanymo laikinai atsisakyta, – pasakoja D. Pilkauksas. – Bet rudenį susisiekimas vėl atnaujintas.“ Autobusas kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir nuo Laisvės aikštės iki mergaičių gimnazijos. Vėliau buvo numatyta paleisti autobusą iš miesto iki Pajuosčio kareivinių“, vardija istorikas.
Po kelerių metų Amerikos lietuvių įmonei sustabdžius veiklą, liovėsi kursuoti ir autobusai. Jų nebelikus, visą tą laiką, matyt, apmaudą gniaužę miesto vežikai pakėlė kainas.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr. / Algirdo Brazausko vizitas Izraelyje 1995 m. Kartu su Grigorijumi Kanovičiu ir Icchoku Meru
15min.lt Ugnius Antanavičius
Lygiai prieš 25 metus tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ištarė vieną svarbiausių „Atsiprašau“ savo gyvenime. Lankydamasis Izraelyje, Lietuvos valstybės vadovas atsiprašė žydų tautos ir valstybės už lietuvius, kurie vykstant Holokaustui žudė ir plėšė savo bendrapiliečius žydus. Dabar šis įvykis Lietuvoje gerokai primirštas, tačiau tuomet A.Brazausko vizitas ir žodžiai sukėlė daug reakcijų ir Izraelyje, ir Lietuvoje.
Atsiprašymas nuskambėjo 1995 m. kovo 1 d. Sakydamas tiesiogiai Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio parlamente Knesete, Algirdas Brazauskas nulenkė galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais pražudytų Lietuvos žydų atminimą. Prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė. Oficialų A.Brazausko vizitą Izraelyje lydėjo tvyrojusi įtampa ir protestai. Izraelyje lietuvių reputacija tuomet buvo itin prasta, o Lietuvos prezidentą pasitiko protestuotojai, tvirtinę, kad naujoji nepriklausomos Lietuvos valdžia reabilitavo tūkstančius žydšaudžių. Kiekvienas jo veiksmas buvo stebimas, kiekvienas žodis – sekamas.
A.Brazausko patarėjas J.V Paleckis dalinasi prisiminimais apie vizitą, atskleidžia jo užkulisius bei tai, kaip vizitui buvo priešinamasi Lietuvoje. J.V.Paleckio teigimu, A.Brazauskui šis vizitas buvo sunkiausias iš visų.
Tuomet Izraelyje buvo suformuota tokia neoficiali nuomonė, kad daugiausiai žydų tautai nusikaltę be konkurencijos yra vokiečiai, bet antroje vietoje, deja, lietuviai. Trečioje – latviai. Paskui – rumunai ir ukrainiečiai.
2020 kovo 11 dieną Lietuva minės 30-metį nuo tos dienos, kai buvo paskelbta šalies nepriklausomybė. Ypatingos sukakties proga Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje VŠĮ Elitinis šachmatų šaškių klubas Rositsan ir Maccabi surengė šachmatų turnyrą. Turnyro direktorius FM Rositsan Boris FIDE.
Turnyre dalyvavo du garsūs politikai ir šachmatininkai:
Vytautas Landsbergis, kuris 1990 m. kovo 11d. d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, jis tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu – valstybės vadovu.
Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen – buvusi Lietuvos šachmatininkė, didmeistrė, politikė, Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkė .
Trečiadienį apie 12 val. Vilniaus Choralinės sinagogos maldų salėje vyko elektros instaliacijos remonto darbai. Nuėjau pasižiūrėti, kaip sekasi. Pamačiau vyrą, atidžiai tyrinėjantį sinagogą. Pasisveikinau hebrajų kalba. Vyras iš karto užbėrė mane klausimais apie sinagogos veiklą, Lietuvos žydų gyvenimą ir apskritai, „kaip mes Lietuvoje gyvename“. Įprastas žydo klausimas.
Aš irgi kaip žydas, į jo klausimus atsakiau klausimu: Iš kur jūs, kas jus domina sinagogoje, gal jums reikalingas ,,tfilinas“… Tada svečias kukliai prisistatė, kad dalyvauja Vilniaus Universiteto mokslinėje konferencijoje ir specialiai pasiliko dienai, kad užeitų į sinagogą, tikėdamasis sutikti žydą ir turėtų galimybę pasikalbėti, gal net jidiš kalba, o po to pavaikščioti po Vilniaus senamiestį.
Jo šeima kilusi iš Lenkijos, o Vilnius labai primena tėvų gimtinę. Tiesa, kukliai pridūrė – „ į Vilniaus universitetą mane pakvietė, nes esu Nobelio premijos laureatas… „ Pagalvojau – nieko sau juokeliai! Jidiš kalba paprašiau papasakoti svečio apie savo gyvenimą ir kaip jis tapo šio garbingiausio pasaulyje apdovanojimo laureatu.
Išgirdau nuostabią ir kartu tragišką pokario Lenkijos žydų šeimos istoriją. Paėmęs mano vizitinę kortelę pažadėjo atsiųsti prieigą prie savo Linkedin, kurioje galima susipažinti su visa jo mokslinės veiklos istorija.
Atsisveikinome sinagogos terasoje. Jis liūdnai apžvelgęs ją pasakė: “graži jūsų sinagoga. Ir kas žino, kiek Nobelio premijų laureatų būtų turėjusi Lietuva, jei tūkstančiai žydų nebūtų nužudyti Lietuvos miestuose ir miesteliuose per nacių okupaciją”.
Lygiai po valandos Nobelio premijos laureatas Aaron Ciechanover atsiunte laišką.
Laiško vertimas iš hebrajų kalbos
Shmueli, sveiki !
Šiandien, lankantis Vilniaus sinagogoje, patyriau ypatingus jausmus. Mūsų susitikimas ir tavo pasakojimas apie Vilniaus žydų \religinės\ bendruomenės istoriją, kuri ir šiandien gyvuoja, veikli ir žinoma. Linkiu bendruomenei sveikatos ir tvirtybės, išsaugant antrosios žydų tautos dvasinę sostinę.
Tikiuosi netrukus vėl susitikti.
Plačiau apie garsų mokslininką : https://www.youtube.com/watch?v=XSXoTpw-ti0
Aaron Ciechanover, MD, DSc
Distinguished University Professor Laureate, the 2004 Nobel Prize in Chemistry
Member (Foreign), USA National Academies of Sciences (NAS) and Medicine (NAM)
The Technion Integrated Cancer Center (TICC) The Rappaport Faculty of Medicine and Research Institute
Technion-Israel Institute of Technology, Efron Street, POB 9649, Bat Galim
Haifa 3109601 ISRAEL
Kovo 5 d. 17.30 val. Tolerancijos centre vyks antroji ciklo paskaita Nemistiška kabalos istorija, kurią skaitys Miglė Anušauskaitė, Judaikos tyrimų centro vyriausioji metodininkė-tyrėja. Paskaitoje į kabalą bus žiūrima kaip į istoriškai kitusią, kitų tradicijų paveiktą, įkvėptos vaizduotės ir kruopštaus tradicinių tekstų studijavimo rezultatą. Dalyvavimas nemokamas.
Kovo 8 d. 12 val. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) vyks susitikimas Moteris, išgelbėjusi žydų tautą su lektore Natalja Cheifec. Susitikimo metu bus kalbama apie žydų išsivadavimo šventę Purim, kuri yra skirta Esterai, išgelbėjusiai žydų tautą nuo piktadario Hamano planuotos pražūties.
Kaina suaugusiems – 4,00 €, moksleiviams, studentams, senjorams – 2,00 €.
Kovo 19 d. 16 val. Tolerancijos centre kaip ir kiekvieną trečią mėnesio ketvirtadienį vyks Senjorų klubas. Kovo mėnesio klubo susitikimo tema – Savick(i)ų šeimos istorija. Pakalbėsime apie Jurgį Savickį, Algirdą Savickį, Augustinas Savicką. Apžiūrėsime muziejaus fonduose esančius dokumentus bei turimus meno kūrinius aptarsime kartu su muziejininke Jovita Stundžiaite-Olšauskiene. Dalyvavimas nemokamas.
Kovo 22 d. 12 val. Tolerancijos centre vyks susitikimas su lektore Natalja Cheifec tema Žydų teismai – nuo Pirmosios Šventyklos iki šiandienos Izraelio. Susitikimo metu bus kalbama apie tai, kaip keitėsi žydų teismai ir jų praktikos nuo seniausių laikų iki šiandienos. Bus pristatyti religiniai teismai ir jų specifiškumas.
Kaina suaugusiems – 4,00 €, moksleiviams, studentams, senjorams – 2,00 €.
Rafaelio Chvoleso portretai iš VVGŽM fondų.
Kovo 22 d. 12 val. Tolerancijos centre įvyks edukacinės programos Šeimos sekmadienis užsiėmimas Geriau nei selfiie, kurio metu aptarsime portreto žanro kūrybos aspektus, muziejaus parodoje eksponuojamus meno kūrinius, pamėginsime atidžiau žvelgti vienas į kitą bei sukurti kūrybinį darbą kiek neįprasta technika.
Dalyvavimo kaina suaugusiems – 4,00 €, moksleiviams, studentams, senjorams – 2,00 €, ikimokyklinukams – nemokamai.
Kviečiame mokyklas apsilankyti muziejuje ir dalyvauti konkurse Atrask žydų kultūrą: tradicijos gyvensena ir simboliai. Kūrybingumą skatinantis ir raginantis geriau pažinti ilgametę žydų kultūrą ir istoriją konkursas vyks iki š. m. gegužės 31 d.
Daugiau informacijos: http://www.jmuseum.lt/lt/konkursas/
kauno.diena.lt Virginija Skučiaitė
Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta. Aleksoto kapinėse, dalyvaujant JAV ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojui Marcusui Micheli ir gynybos atašė Robertui McVey, pagerbtas JAV karininko Samuelio J.Harisso žūties 100-metis.
Lietuvos savanoris
Ar daug kauniečių gali atsakyti į klausimą, kas buvo Samuelis J.Harissas, kurio vardu pavadinta gatvelė Aleksoto šlaite, netoli tilto? Atsakymus į šį ir kitus klausimus pateikė Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius. Pasak pašnekovo, žydų tautybės JAV pilietis, kariškis, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Europoje, S.J.Harrisas 1919 m. su karine misija atvyko į Lietuvą. Čia savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę.
Nuo 1920 m. sausio 1 d. tarnavo kurtos Amerikos lietuvių brigados štabe Kaune. “Kai 1920 m. vasarį Lietuvos kariuomenės daliniuose kilo komunistų inicijuotas maištas, tuo metu Kaune buvę Lietuvai draugiškų valstybių karinių misijų atstovai padėjo malšinti sukilimą. Amerikos lietuvių brigados štabo viršininkas pulkininkas Williamas N.Swarthoutas susitarė su Didžiosios Britanijos karinės misijos viršininku, Lietuvos vyriausybės kariniu patarėju generolu Franku Percy Crozieriu padėti Lietuvai skiriant savo karininkus patarėjais prie lietuvių artilerijos ir aviacijos dalinių vadų”, – aiškino S.Ignatavičius.
Baltos vėliavos nepaisė
Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas S.J.Harissas buvo priskirtas patarėju prie dalinio, kuris malšino sukilusius aviacijos dalinio karius Aleksote. Jis 1920 m. vasario 23-iąją drąsiai nuėjo pas komunistų sukurstytus lietuvių karius, įsitvirtinusius Aleksoto kalne. Apie S.J.Harisso žūtį Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas “Trimitas” anuomet rašė, kad jis rankose laikė baltą vėliavą. S.J.Harisas siekė sužinoti riaušininkų skriaudas ir pageidavimus, kad galėtų apie tai pranešti Lietuvos karinei vadovybei, tačiau komunistų sukurstyti sukilėliai paleido į S.J.Harissą net penkiolika kulkų. Beje, straipsnį iš “Trimito” po kelių dienų persispausdino “New York Times”.
S.J.Harissas tapo vienintele taip ir nepradėjusios Lietuvoje veikti Amerikos lietuvių brigados auka. Po mirties jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi (anuomet taip vadinosi apdovanojimas) už pasižymėjimą tarnyboje. 1920 m. vasario 27-ąją jo palaikai iš Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios buvo išgabenti į JAV ir iškilmingai palaidoti Vašingtono priemiestyje, Arlingtono karių
Jaunas: už Lietuvos nepriklausomybę S.J.Harisas žuvo būdamas 25-erių.
JAV lietuvių padėka
Po poros metų Amerikos lietuviai Arlingtono kapinėse jam pastatė paminklą. Jį atidengus, JAV lietuvių delegacijoje buvęs LŠS Centro valdybos įgaliotinis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius apsilankė Baltuosiuose rūmuose ir anuomečiam JAV prezidentui Warrenui Gamalielui Hardingui įteikė peticiją dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure. Netrukus JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę. “Kas žino, gal jauno ir garbingo JAV karininko žūtis kovose už Lietuvos nepriklausomybę, Amerikos lietuvių pagarba, pastatant paminklą žuvusiajam, greičiau atvėrė duris Lietuvos Respublikos pripažinimui?” – retoriškai klausė S.Ignatavičius.
Pagerbė prie “Pietos”
Lietuvos kariuomenės vyr. ltn. S.J.Harisso atminimas, jo žūties 100-metis buvo pagerbti Aleksoto kapinėse, prie atstatyto “Pietos” paminklo. Renginį organizavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubas ir Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės 212 kuopa, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius, Aleksoto seniūnija. Prie paminklo kalbėjęs M.Micheli padėkojo už S.J.Harisso atminimo pagerbimą, bylojantį apie bendras vertybes, gyvą savanorystės idėją. Aleksoto šv.Kazimiero parapijos klebonas kanauninkas Valius Zubavičius pažymėjo, kad žuvusysis – tai pavyzdys, kaip reikia branginti savo tėvynę ir kitų tautų laisvės siekį.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas atsiųstame laiške, padėkojęs už parodytą S.J.Harissui pagarbą, priminė, kad žydai aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, siekė jos pripažinimo tarptautinėje arenoje. Renginį vainikavo gėlės, žvakutės, salvės ir minėjimas Aleksoto seniūnijos salėje.
Atminimas įamžintas
1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu.
Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta.
lrytas.lt
Lietuvos rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romano „Šėtono apžavai“ vertimas į anglų kalbą pateko tarp pretendentų pelnyti EBRD literatūros premiją – prestižinį apdovanojimą, skiriamą verstiniams kūriniams. „Šėtono apžavai“ (angl. „Devilspel“) atsidūrė ilgajame sąraše. Naujieną pranešė G.Kanovičiaus kūrinį išleidusi britų leidykla „Noir Press“.
Šį apdovanojimą prieš dvejus metus įkūrė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, juo stengiamasi pabrėžti verstinės literatūros svarbą. Komisija šiemet atrinko 10 kūrinių, tarp jų, be G.Kanovičiaus, figūruoja tokios pavardės kaip Borisas Akuninas. G.Kanovičius „Šėtono apžavuose“ vaizduoja įvykius, kurie remiasi tragiška žydų – Lietuvos piliečių – patirtimi pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais.
Romano personažai – lietuviai ir žydai – įkūnija amžiną gėrio ir blogio kovą. 2019 metais Didžiojoje Britanijoje išleistas G.Kanovičiaus romanas sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų.
„The Irish Times“ „Šėtono apžavus“ pavadino „galingu, net transcendentiniu romanu“. „The Jerusalem Post“ apžvalgininkui romanas pasirodė „dramatiškas ir jaudinantis“. Finalistai (trys rašytojai ir trys vertėjai) paaiškės kovo 30 dieną. Visas šešetas bus pakviestas į apdovanojimų ceremoniją Londone, kur balandžio 22 dieną bus paskelbti ir apdovanoti laureatai.
VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS
BŪSTO ADMINISTRAVIMO SKYRIUS
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei 2020-02- A51- /20(3.3.2.26E-BŪS)
DĖL SVASTIKOS ŽENKLŲ
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyrius (toliau –
Skyrius) susipažino su Jūsų pranešimu dėl išpieštų svastikos ženklų ant daugiabučio namo Žirmūnų g. 25 (toliau – Namas) sienos.
Namo administratorius UAB Mano Būstas Neris 2020-02-26 informavo Skyrių, kad 2020-
02-25 į vietą buvo nuvykę policijos pareigūnai ir konstatavo, kad Namo siena uždažyta, svastikos
ženklų nėra.
Skyriaus vedėja Eglė Šlajūtė
Mano vyriausybė