Linkime šviesios Pesach šventės!
Tegu ji atneša į jūsų namus vilties, atsinaujinimo ir bendrumo jausmą, nepaisant jokių sunkumų.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Europos žydų kongreso pirmininko Moshe Kantoro sveikinimas
Dear Ms. Kukliansky,
This Pesach is not like any other Pesach. Not for our families, for our communities, nor for all those who share the world with us. The family gatherings are perhaps thinner this year, the joy tempered, the distress all too real. We may not be sharing the same tables this year but we have never been closer in our shared destinies. Pesach teaches us renewal. It is like so many other times in our history.
We have been here before, as European Jews, in the darkest of times. I think of the Jews leaving Egypt and slavery but also of the Jews of the Inquisition in Spain and Portugal who were forced to hide their traditions and perform their Judaism in tiny rooms and cupboards.
I think of Anne Frank and her family closed off for months on end in a secret annex in an apartment in Amsterdam during the Nazi occupation. I think of Natan Sharansky and the Prisoners of Zion, alone and isolated in the Soviet gulag.All these isolations, serving no-one but their oppressors. And I think how privileged we are, even in the midst of all these difficulties, to be granted an isolation this year where each and every one of us can isolate for the most holy purpose of saving the lives of our fellow citizens.Pesach eve is described in our tradition as a “Leyl Shimurim”, a night of watching.
With trepidation, we check what lies around the corner, sometimes in fear but also in hope. This is what the Children of Israel did as we left Egypt in hope for a Promised Land as a free people. And this is indeed a period of watching. We are watching out for our neighbours and for our communities. We are gathering on the doorsteps and the balconies to watch out for our health workers and our public servants as they watch out for our health and safety.Watching out today has so many possibilities. The phone calls to family and neighbours, the support systems of our communal organisations, the phone calls, the video conference, the checking on the general welfare of those most close to us.Over the course of just a few short hours, we will recount the Hagada this year, as every year. It is our very own foundation story as Jews and as a community of shared destiny, taking us from the depths of oppression and slavery to the joy of salvation and liberation. No festival encapsulates this transition from despair to hope for a better future than this festival of Pesach. On this night of watching, let us continue to watch out for one another, for our societies and our communities.
On behalf of the European Jewish Congress, may I wish you a safe and joyous Chag Pesach Sameach.
Sveikinimas Pesacho proga
Chag Pesach sameach! Linksmos Pesacho šventės! Sveikatos visiems.
Pagarbiai, Ramunė Zaicevienė, Vyriausioji specialistė
Net ir be ministerijų dirbo Lietuvai
5-osios, ministro pirmininko Ernesto Galvanausko (sėdi viduryje) vadovaujamos vyriausybės politika nulėmė ministrų tautinių mažumų reikalams posto panaikinimą Lietuvoje. LCVA nuo
Daiva Savickienė
Tarpukario Lietuvoje ne vienoje vyriausybėje dirbo ir tautinių mažumų atstovai – žydų bei gudų ministrai.
Atskirų ministerijų tautinės mažumos neturėjo, tad tokie Vyriausybės nariai vadinti ministrais be portfelio.
Sprendžiant vidaus reikalus jie pirmiausia atstovavo savo tautai ir mažai kišosi į pačių lietuvių reikalus – ypač tokius, kaip religiniai klausimai. Tačiau visada aktyviai prisidėjo imantis visai šalių svarbių darbų.
Siūlėsi mokėti daugiau
Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius pasakoja, kad žydų reikalų ministras darbui turėjo savą nedidele administracija. Ministerijai iš pradžių nebuvo lėšų, o vėliau, keičiantis politiniams vėjams, nebebuvo ir vyriausybės noro jas steigti – ar net turėti tokį institutą. Tad tautinių mažumų ministrų postai gyvavo neilgai: pirmąkart buvo suformuoti 1918-ųjų lapkritį ir išliko tik iki maždaug 1923 metų pabaigos ar 1924-ųjų pradžios.
Pasak A. Kasparavičiaus, žydų reikalų ministras be portfelio pirmiausia gynė savo tautinės mažumos reikalus. Kaip ryškų to pavyzdį istorikas pateikia sudėtingą laikotarpį 1919 metų vasaros pabaigoje, kai šalį draskė nepriklausomybės kovos. Žydai tuokart puoselėjo idėją organizuoti savo politinę, kultūrinę autonomiją, bet neturėjo tam lėšų.
„Taigi žydų reikalų ministras pateikė Vyriausybei projektą, jog žydų tautybės Lietuvos piliečiai būtų apmokestinti atskirai, – dėsto daktaras A. Kasparavičius. – Jie mokėjo tam tikrus mokesčius valstybei kartu su kitais, bet pasiūlytas dar ir mokestis savai žydų tautinei tarybai, kuri galėtų organizuoti tam tikrą kultūrinį, politinį, socialinį gyvenimą.“
Šią teisę žydai išsikovojo – tiesa, tik po gana aštrių ir, istoriko akimis, labai įdomių diskusijų Vyriausybėje. Pasirodo, kairieji socialdemokratai ir socialistai liaudininkai šį projektą kritikavo, o dešinieji sakė – kodėl gi ne? Jeigu žydai patys kelia tokią idėją ir valstybei sunkiu momentu nori organizuotis, susirasti lėšų savo politinei, kultūrinei, socialinei veiklai, reikia tik džiaugtis. Juolab kad pinigų tuo metu ypač reikėjo socialinei veiklai – vaikų prieglaudoms, ligoninėms ir panašiai.
LŽB pirmininkė Faina Kukliansky ir Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas Simas Levinas sveikina žydų bendruomenę su Pesacho švente
Mieli bendruomenės nariai,
Štai ir atėjo Pesachas, laukiama viso pasaulio žydų šventė.
Žydams ypač reikšminga Sederio naktis, kada mes valgome Macą, medituojame ir prisimename D-vo apsireiškimą, išėjimo iš Egipto metu. Tai darome metų metais. Tai darė mūsų tėvai ir protėviai, darome mes, ir to mokome savo vaikus.
Šiemet Sederis nebus toks gausus, ne visi šeimos nariai galės rinktis prie stalo nei čia, diasporoje, net ir istorinėje mūsų tėvynėje Erec Izrael.
Taip žydams jau daug kartų buvo nutikę – vergovė, inkvizicija, karai kitos negandos nekartą išskyrė šeimas, paversdamos kai kuriuos iš mūsų vienišiais, atsiskyrėliais. Šiemet Pesachą švenčiame ne tik žydams sunkiu metu.
Tačiau pasistenkime. Prisiminkime ir pasakokime sau mintyse išėjimo iš Egipto istoriją, užduokime patys sau klausimus ir suraskime teisingus atsakymus, prisiminkime nors kelis iš 248 teigiamų Micvų, patikėkime nors trumpam stebuklu ir Mesijo atėjimu.
Patikėkim, pasvajokim, pagalvokime, padėkokime Aukščiausiajam, kad esame gyvi, kad atėjo pavasaris, dėkokime už kievieną nugyventą dieną ir tikėkime ateitimi.
Kitais metais bus geriau. Tik tikėkime tuo.
Gerų švenčių, būkime laisvi ir laimingi.
Kultūrų kryžkelė. Menora. Kaip žydų bendruomenė laikosi karantino laikotarpiu?
Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį, pasikeitė ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kasdienis gyvenimas. Atšaukti visi renginiai, apribotas lankytojų priėmimas, kai kurie darbuotojai dirba iš namų. Tačiau Socialinio centro darbas nesustoja. Žiūrėkite LRT reportažą:
>>Kultūrų kryžkelė. Menora. Kaip žydų bendruomenė laikosi karantino laikotarpiu?
Įsakymas dėl Pesach šventės nedarbo dienų
Panevėžio miesto žydų bendruomenė sveikina visus su artėjančia Pesacho švente
Nežiūrint į sudėtingą laikotarpį pasaulyje, šventės laikas pagal Torą nesikeičia, nes tai Žydų tautos istorija. Pesach yra viena iš pagrindinių žydų švenčių. Šiomis dienomis žydai, pagerbia istorinį savo tautos išlaisvinimo iš vergovės atminimq.
Šiomis sunkiomis dienomis Jums linkime kantrybės, meilės artimiesiems ir ištvermės. Laikykitės higienos reikalavimų ir saugumo priemonių, kovodami su Covid -19 virusu.
PŽB pirmininkas Gennady Kofman
Pesacho šventės pagrindinė mintis
Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas Simas Levinas
Pesacho šventės istorijos pagrindinė mintis – pavergtos sąmonės išlaisvinimas, jos transformavimas. Nustokime būti robotais ir diena iš dienos atlikinėti tuos pačius veiksmus. Šventė suteikia galimybes ir jėgas iš naujo pažinti save, ateina „priežastis“ atrasti pačius save, naujai pažvelgti į gyvenimą, išlaisvinti iš savo mąstymo kalėjimo protą ir dvasią.
Nugalėję save, mes pakylame į naują lygį – pranokstame patys save. Tą dieną mes nusimetame savo ego grandines, dvasios vergovę ir pakylame į naują lygmenį. Tik išsivadavę galime pamatyti, ko mums iš tiesų trūksta – pamatome objektyvią tikrovę ir sukuriame tvarką, vietoje kasdieninio chaoso gyvenime.
Prieš šventę mes ruošiame kūną, sąmonę, namus, tvarką aplink save, kad priimtume galingą šventės transformacijos ir išsilaisvinimo energiją.
Pesacho vakare vyksta dvasinis susikaupimas – Seder‘is (hebr. „tvarka“). Ši tvarka nurodo ir šventės vaišių eilę, kuri pabrėžia ir moko kurti harmoniją bei tvarką (Seder), priešpastato dominuojančią chaoso inerciją kasdieniame mūsų gyvenime. Prie jo energijos prisededa švari ir atvira Šabato Šviesa. Nepraleiskite progos gauti dvigubos jėgos ir tikrosios laisvės!
Šiais metais Pesachas švenčiamas kaip ir visada 8 dienas, nuo balandžio 8d. vakaro iki 16d.- ketvirtadienio.
Sveikinimas Pesacho proga
Dearest friends,
Our cordial greetings on this unique Pesach to you and your families and friends:
This special work of Michael created in 2016 is called Under the Jerusalem Skies and it tells it all about our Land, our history, our belonging to this one and only Tribe consisting of Twelve branches, and our closeness each to other in this and other worlds and dimensions, in spite of all possible and impossible distances.
And this is Inna’s series on our Tribes, The Sons of Israel :
This Seder, we, each of us, will be thinking on one’s family and friends so intensely as it probably was never before. And this stream of our souls will keep us all together in one united global Seder that none of us ever experienced, but our predecessors about whom we will be reading aloud from our Hagaddah in every home, possibly might.
With love and care to you all, be safe and healthy, and let’s celebrate the first taste of freedom for our People being uplifted, hopeful and resilient.
The Next Year in Jerusalem this year sounds as it did not before in generations.
Warmest Hug from both of us to all of you,
Inna & Michael–
Dr Inna Rogatchi
The Rogatchi Foundation
Co-founder & President
www.rogatchifoundation.org
Rogatchi Films
Founder & President
www.rogatchifilms.org
LŽB Socialinio centro klientas dėkoja už rūpestį
Vilnietis Anatolijus Gridasovas labai dėkoja už rūpestį visiems SC darbuotojams, nuoširdžiai sveikina su pavasario švente – Pesachu ir visiems linki geros sveikatos.
Chag Sameach
Užuojauta
Su liūdesiu pranešame, kad balandžio 4d. mirė Pranas Algirdas Dargys
(1933 – 2020)
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą žmonai Uogei Ievai.
Telšių ješiva: rabinų mokykla, kuria pasaulis seka iki šiol
lrytas.lt
„Baigti šią mokyklą žydui ortodoksui prilygo kaip paprastam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – taip apie Telšiuose veikusią ješivą – aukštąją rabinų mokyklą – atsiliepia muziejininkė Janina Bucevičė. XIX a. sukūrusi unikalią mokymo sistemą, ješiva, galima sakyti, iki šiol veikia kaip mokykla be sienų – mat jos mokymo metodai ir šiandien taikomi JAV ir Izraelyje. O 2021–aisiais metais ši Telšiuose buvusi aukštoji mokykla, jau ir fiziškai atvers duris, supažindindama lankytojus su turtinga savo istorija.
J. Bucevičės teigimu, ješivoje sukurta savita mokymo sistema buvo unikali dėl keleto bruožų. Pirmiausia – visą ugdymą ji suskirstė pagal išsilavinimo ir žinių lygį į penkias klases, ko niekada iki tol nebuvo. „Dėl šios priežasties ji tapo aktuali ne tik žydų kilmės atstovams, kurie tik ruošdavosi tapti rabinais, tačiau jau ir esamiems rabinams, kurie atvykdavo į Telšių ješivą tiesiog pagilinti savo žinių“, – pasakoja istorikė.
Antras išskirtinumas – tai, jog mokymas vyko hebrajų kalba. „Atminkime, jog anksčiau nebuvo nei žydų valstybės, nei oficialios jos kalbos ir žydai dažnai kalbėdavo vietine kalba ten, kur gyvendavo – pavyzdžiui, Lietuvoje, o taip pat ir Telšiuose turėjo savo kalbą – jidiš, sukurtą vokiečių kalbos pagrindu. O čia buvo ugdoma hebrajų kalba ir tai buvo labai svarbus indėlis į hebrajų kalbos išsaugojimą“, – tvirtina pašnekovė.
Ji primena, jog Telšių ješiva buvo itin vertinama tarp viso pasaulio žydų ortodoksų. „Iš pačių žydų esu girdėjusi, kad baigti Telšių ješivą tarp žydų ortodoksų buvo tas pats, kas eiliniam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – pasakoja ji, primindama, jog žydų tikėjimas nėra vienalytis ir ješivos taip pat buvo skirtingų pakraipų.
„Telšių ješiva – ortodoksinė, taigi jai svarbus griežtas taisyklių traktavimas. Pavyzdžiui, visai kitokie yra žydai hasitai ir jų tarpe jau kitos ješivos svarbios“, – sako ji.
Ne ješibotas, o ješiva
Telšių ješiva buvo įkurta 1875 m., o jos pirmuoju vadovu buvo rabinas Natanu–Tzvi Finkelis, bet ypač ješiva sustiprėjo vadovaujant rabinui Eliezeriui Gordonui. Rabino ir filosofo Izraelio Salanterio (Lipkino) įsakymu 1882 m. E. Gordonas tapo Telšių miesto rabinu, o 1884 m. – ir Telšių Ješivos vadovu.
„Eliezeris Gordonas buvo vienas iš išmintingiausių ir aistringiausių Toros tyrinėtojų, studijavęs ją dienomis ir naktimis, savo klausytojus žavėjęs ir stebinęs naujomis Švento Rašto interpretacijomis“, – pasakoja pašnekovė, ješivos sėkmę priskirdama būtent E. Gordono ir jo pasekėjų rabinų Josifo Leibos Blocho bei Simono Škopo įtakai.
XIX a. pab. rabinų mokykla buvo žinoma visame pasaulyje, į ją studijuoti atvykdavo rabinai iš Anglijos, JAV, Urugvajaus, Pietų Afrikos, Vengrijos ir kitų šalių. „Ryškus padidėjimas ješivos istorijoje yra carui uždarius Voložino (dabartinė Baltarusija, – red. past.) ješivą, tada daug kas čia atvyko studijuoti“, – teigia J. Bucevičė. Vienu metu ješivoje studijuodavo net iki 500 būsimų rabinų.
Tiesa, tokių mokyklų visoje Lietuvoje buvo kur kas daugiau – Panevėžyje, Vilniuje, Kaune – tačiau Telšių ješiva išgarsėjo būtent dėl savitos mokymo sistemos. Nors ješiva buvo aukštoji rabinų mokykla, ji taip pat rūpinosi ir bendrąja ugdymo sistema: buvo įsteigtos ješivai pavaldžios berniukų ir mergaičių gimnazijos bei mokytojų seminarija.
„Valdymo principas buvo panašus kaip ir Lietuvoje XVIII a. pabaigoje, kuomet po reformos universitetas tapo aukštąja mokykla, kuruojančia gimnazijas, gimnazijos – progimnazijas, progimnazijos – pradines. Taip ir čia ješiva prižiūrėjo ir konsultavo jai pavaldžias žemesnės pakopos ugdymo įstaigas“, – pasakoja J. Bucevičė.
Muziejininkė atkreipia dėmesį ir į taisyklingą įstaigos pavadinimą – tai yra ne ješibotas, kaip paplitę sakyti, o ješiva. „Ješibotas yra rusiškas žodis, o taisyklingai lietuviškai jis vadinamas ješiva“, – sako specialistė.
Telšius uždarius, paplito po pasaulį
Sėkmingai gyvavusią ješivą 1940 m. Lietuvą okupavę sovietai uždarė, kaip ir kitas religines mokyklas, pavyzdžiui, Telšių kunigų seminariją. „Tuomet dalis profesūros išvyko į užsienį, dalis – į Ameriką, dalis – Sugiharos keliu, per Japoniją“, – pasakoja J. Bucevičė. Tačiau sėkmingai veikusi ugdymo sistema pamiršta nebuvo: 1941 m. ji atkurta ir panaudota ješivose Klyvlende (JAV) ir Tel Avive (Izraelis), kur veikia iki šiol.
Rabinų mokyklos pastatas, ją uždarius, buvo paverstas „Minijos“ įmonės cechu, o pastarąją likvidavus, stovėjo nenaudojamas ir apleistas. Tačiau šiuo metu vyksta jo atnaujinimo darbai: Telšių ješiva, kaip Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, pirmuosius lankytojus pasitikti turėtų jau 2021–aisiais.
„XIX – XX a. pr. Telšiai pasaulyje bene geriausiai buvo žinomi dėl čia stovinčios ješivos. Tikimės, kad populiarumo susilauks ir naujasis muziejus, nes net iki šių dienų, kol pastatas stovėjo apleistas, jis buvo vienu iš turistams įdomiausių mūsų rajono kultūrinių objektų“, – atskleidžia istorikė.
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/
Atviras pasaulio vyriausiųjų rabinų laiškas prieš Šabatą Ha Gadol žydus vienijančioje maldoje
Gerbiami Lietuvos žydų bendruomenės nariai!
Ištuštėjo miestai ir gatvės. Žmonės pasisliepė vieni nuo kitų.
Išmokome naują, baisų terminą “koronavirusas”.
Tai jo baimės radiacija privertė “izoliuotis” ir “karantinuotis”.
Tačiau stiprius, drąsius ir padorius žmones subūrė: gydytojai, slaugės kaunasi už mus,
kuriami savanoriški paramos fondai. Jaunimas puolė padėti senoliams (jie dabar vadinami “rizikos grupe”).
Ne, koronavirusas mus suvienijo, padėjo suprasti, kad po vieną savo izoliuotuose namuose išsigelbėti neįmanoma.
Pasaulio religinių bendruomenių rabinai vieningai palaimino šį Šabatą Ha Gadol ir nuramino – mes stiprūs ir mes kartu maldoje.
Simas Levin, Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas
Šis Šabatas – prieš Pesachą – vadinamas Šabatu Ha Gadol (Didžiuoju Šabatu). Pirmą kartą jis buvo švenčiamas žydų tautos gimimo išvakarėse – išsivadavimo iš Egipto vergijos. Kiekviena žydų šeima, savo namuose Egipte, nekantriai laukė vieningos tautos svajonės – išsivadavimo.
Po 3 332 metų, šį Šabat Ha Gadol mes taip pat sėdėsime izoliuoti savo namuose, susivieniję maldoje, siekdami įveikti pasaulinę pandemiją sukrėtusią pasaulį.
Raginame viso pasaulio žydus laikytis savo valstybių sveikatos saugojimo nurodymų.
Kviečiame pasaulio žydus paversti šį Šabatą Ha Gadol, gerumo Šabatu, savo karšta malda susijungti su dieviška Šabato jėga ir D-vo palaima.
Kviečiame žydus kiekviename pasaulio kampelyje atlikti šiuos tris dalykus:
1. Paskambinkite vienas kitam, sakydami palaikymo žodžius prieš prasidedant Šabatui. Drąsiai siekime apsaugoti vieni kitus, fiziškai atsiribodami vienas nuo kito. Daugelis iš mūsų visiškai vieni. Paskambinkite, artimam žmogui, kuris yra vienišas arba kovoja su liga, palinkėkite jiems Shabbat shalom ir ištarkite palaikymo ir padrąsinimo žodžius. Šiandien yra tiek daug dalykų, kurių negalime atlikti, tačiau nenuvertinkime ir savo jėgų, kurias turime, kad vieni kitus galėtume padrąsinti ir paremti.
2. Melskitės vienas už kitą prieš pat žvakių uždegimą. Kai COVID-19 niokoja ir plinta visame pasaulyje, mūsų maldai reikia daug žmonių. Melskimės kartu vienas už kitą ir visą žmoniją.
3. Laikykimės šį Šabatą kartu. Atneškime Šabatą į savo namus kartu ir pasitelkime jo neišmatuojamą gaivinančią galią. Prisijunkite prie šviesos ir meilės, atsiribokite nuo negailestingų žinių tas brangias 25 valandas. Pripildykime savo namus spindinčia Šabato žvakių šviesa.
Paskelbkime visagalio D-vo aukščiausiąją valdžia pasaulyje ir pajuskime jo meilę, kai drauge sukalbėsime Kidušą. Pasiruoškime Šabato vakarienę, padėkime automobilio raktelius, persirenkime šventiniais drabužiais, išjunkime visą elektroniką, valgykime, dainuokime, melskimės, tikėkime ir svajokime kartu. Tai laikas, kai galime susivienyti drauge. Tai laikas mums būti kartu – pasveikinti Šabatą kaip viena tauta su viena širdimi. Tegu visi pajunta Šabato jaukumą ir stiprybę. Tegu Šabatas „HaGadol“ – tampa nuostabiausiu ir puikiausiu Šabatu! D-vas atneš savo pasauliui sveikatos ir stiprybės.
Vyriausieji Izraelio rabinai: David Lau, Yizchak Yosef, Prancūzijos vyriausiasis rabinas Haïm Corsia, Rusijos vyriausiasis rabinas Berel Lazar, vyriausiasis Maskvos ir Europos rabinų konferencijos rabinas Pinchas Goldschmidt, vyriausiasis Jungtinės Karalystės rabinas Ephraim Mirvis, vyriausieji Argentinos rabinai Gabriel Davidovich ir Yosef Chehebar, vyriausiasis Briuselio rabinas Albert Guigui, vyriausiasis Romos rabinas Dr Riccardo Di Segni, vyriausiasis Pietų Afrikos rabinas Dr Warren Goldstein.
i
Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossy Levy. Laikas solidarumui ir kuklumui
LRT.lt portalas
Kas prieš keletą savaičių būtų pagalvojęs, kad vieną rytą mes visi staiga atsidursime siaubo filme iš „Netflix“. Kad karantinas bus paskelbtas mūsų miestams, kurie vieną dieną visiškai ištuštės. Kad visi sėdėsime savo namuose, dieną iš dienos, nuo ryto iki vakaro, neišlipdami iš savo pižamų. Kad mums bus neleista aplankyti savo močiutės. Kad mes naktimis melsimės, kad šis košmaras pasibaigtų.
2020-ųjų metų pavasarį mes staiga supratome, kad visi esame panašūs: lietuviai ir izraelitai, vokiečiai ir italai, kinai, rusai ir arabai – mes visi esame žmonės. Mes sugebame kurti raketas, įmantrias aplikacijas, bet iš tikrųjų esame trapios būtybės, kurios bijo mirties ir slepiasi nuo mažutėlio viruso, esančio aplinkoje ir galinčio mus įveikti. Mes esame naujieji dinozaurai, kurių laikas galbūt atėjo.
Mes staiga supratome, kad dauguma mūsų ginčų yra labai nereikšmingi, tarsi mažų vaikų smėlio dėžėje. Kova dėl pusės kalno ar pusės ežero. Mes Izraelyje visiškai nenustebome, kai teroro atakų iš Gazos ruožo skaičius dramatiškai nukrito – iki 90%! Kai mes matome išsigandusius ir verkiančius iraniečius Teherano gatvėse, jie yra mūsų širdyse. Mes ir jie esame toje pačioje valtyje – visi esame išorės atakos aukos.
Bet ar mes patys neturėtume prisiimti atsakomybės dėl šios grėsmės? „Mūsų planeta ant mūsų pyksta“, man yra pasakiusi mama, protinga 80-ies metų moteris, sėdinti viena mažame Izraelio miestelyje, užsidariusi savo kambaryje. Dešimt kartų per dieną aš jai skambinu, kad pamatyčiau jos mylimą veidą, kurio labai pasiilgau. Skambinu ir tikiuosi, kad jos paprastutis telefonas, kurio ji niekaip nesutinka pakeisti, nebus nustojęs veikti. „Mes esame labai blogi šiam pasauliui“, sako mano mama, „ šis pasaulis ant mūsų pyksta ir nori pamokyti“. Aš labai daug mąstau apie šiuos mamos žodžius. Daugybė gyvūnų rūšių išnyko dėl mūsų godumo ir besaikio vartojimo. Ir staiga kažkas mažytis peršoko nuo gyvūnų ant žmogaus. Galbūt ši nelaimė buvo tik laiko klausimas?
Tai tikrai yra išbandymo metas. Vieno iš rimčiausių išbandymų, kuriuos kada nors esame turėję. Musų vaikai, įkalinti kambariuose, šio išbandymo niekada nepamirš. Pirmasis išbandymas yra susijęs su žmonių solidarumu. Taip, mes konkuruojame dėl to, kurie pirmieji išras vakciną šiai infekcijai, tačiau dabar mes esame vieni nuo kitų priklausomi labiau nei bet kada. Jauni medikai iš Kauno, Berlyno, Tel Avivo, Seulo ar Buenos Airių noriai bendradarbiauja tam, kad įveiktų šią ligą. Būtų tragedija, jeigu globalumo samprata būtų šios pandemijos auka. Nacionalizmas, egoizmas ir segregacija yra nelaimė. Bendradarbiavimas ir solidarumas šiuo metu yra ypač svarbūs. Valstybėms, lygiai taip pat kaip ir žmonėms, reikia draugų.
Antrasis išbandymas yra susijęs su pasitikėjimu, kurį jaučiame savo valstybėms. Mes atiduodame dalį savo asmeninių laisvių ir pasitikime savo valdžiomis, kad šios nepradės piknaudžiauti mūsų asmenine informacija ir nepanaudos jos negeriems tikslams. Tai nerašytas susitarimas tarp mūsų ir valstybės. Mes tarsi susitraukiame, pasitraukiame į šalį, tačiau tik laikinai, kol ši kova pasibaigs.
Trečias išbandymas, kurį turime pereiti, yra susijęs su mūsų šeimos vertybėmis. Mes iš naujo atrandame šeimos guolį. Tą senąjį šeimos guolį. Izoliacija, kuri buvo mums pritaikyta, padėjo apsidairyti aplink ir iš naujo atrasti žmones, kurie iš tikrųjų mus myli. Mūsų vaikai, kurie auga mūsų akyse, mūsų tėvai, kuriems mūsų reikia, mūsų partneriai, nuo kurių kiekvieną rytą mielai pabėgdavome į savo darbus. Labai absurdišku būdu ši epidemija privertė mus persibraižyti savo asmenines sienas ir iš naujo suvokti kas esame.
Bet ar mes patys neturėtume prisiimti atsakomybės dėl šios grėsmės? „Mūsų planeta ant mūsų pyksta“, man yra pasakiusi mama, protinga 80-ies metų moteris, sėdinti viena mažame Izraelio miestelyje, užsidariusi savo kambaryje.
Ketvirtasis išbandymas, kurį patiriame, yra vienatvės jausmas. Mūsų socialinė koncepcija šiuo metu išgyvena milžinišką šoką. Nuo pirmos klasės mes buvome mokomi, kad esame socialinės būtybės. Dabas mes traukiamės nuo žmonių ir jų bijome. Jeigu moteris prekybos centre priešais mus sukosėja, mes smarkiai išsigąstame. Mūsų namai dabar yra mūsų tvirtovė, tačiau privalome prisiminti, kad tai tik laikina tvirtovė. Mums reikia žmonių labiau, nei reikia kaukių ir pirštinių.
Ką mes darysime, kai šis košmaras pasibaigs? Ar mes grįšime į savo kasdienį gyvenimą, kuris pasirodė esantis receptas kitai nelaimei? Ar mes visgi priimsime asmeninį sprendimą keisti savo gyvenimus: bent truputį mažinti savo godumą, sveikiau maitintis ir labiau vertinti augalinės kilmės produktus, daugiau laiko praleisti su savo šeima.
Ar tas karantino pabaigos rytas bus kažko gražesnio ir teisingesnio pradžia? Ar mes turime laukti sprendimo iš kažko aukščiau, ar visgi mes patys galime priimti savo asmeninį sprendimą, kurio įgyvendinimas gali prasidėti jau rytoj? Kaip visada, esu linkęs į skeptiškumą, tačiau tikiu, kad nauja pradžia gali būti ir bus sukurta mūsų pačių rankomis
Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka
Kai valstybės vadovai neturi jokios krizės valdymo patirties, visuomenėje kyla panika. Kai vadovai bando užtušuoti savo neįgalumą autoritariniais metodais, jie rodo panieką visuomenei. Beprasmiška kaltinti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą už kelis kartus per dieną keičiamus įsakymus. Nes jį paskyrę yra tokie patys nepatyrę, todėl nesugebantys konstruktyviai valdyti krizės. Regis, sunkiai suvokdami, kad ant kortos žmogaus gyvybė. Ir laisvė.
Apie paniką. Norėdamas kaip nors įrodyti savo nesamus gebėjimus ministras A. Veryga net apsirėdė šaulių uniforma. Šitaip savo kovą su virusu jis kilstelėjo į Servanteso „Don Kichoto“ tragiškomišką lygį. Tą lygį, kai jau nebežinai, ar verkti, ar juoktis. Jeigu jis tikrai yra tarnavęs karinėse pajėgose bent leitenantu, turėtų žinoti, kaip formuluojami kariuomenės vado įsakymai. Jie – ir tai svarbiausia – remiasi karinės vadovybės suformuluotais krizės valdymo modeliais. Jau nuo pirmų viruso ekspansijos Lietuvoje dienų buvo aišku, kad LVŽS vyriausybė jokiu krizės valdymo modeliu nesivadovauja.
Ministras, pajuokos objektu pavertęs šaulių uniformą, turėtų bent bendrais bruožais žinoti, kad kariuomenės vado įsakyme visų pirma nurodoma bendra mūšio lauke vyraujanti situacija. Nurodoma laiko ašis. Taip pat – priešo bei nuosavos pajėgos (pvz., ką turime ir ko neturime mes). Toliau: formuluojamos užduotis.
Toliau: vykdymas. Būtina turėti pilną informaciją, už kurią atsakinga žvalgyba. Būtina atsakyti į penkis klausimus: Kas? Kada? Kur? Kodėl? Ką? Nurodomas planas A ir planas B. Kas vyksta toliau? Toliau pulko vadas, remdamasis kariuomenės vado įsakymu, formuluoja įsakymą pulkui. Bataliono vadas formuluoja įsakymą batalionui, kuopos vadas – kuopai.
Toliau: aprūpinimas. Toliau: vadovavimas ir ryšiai. Šiame punkte svarbus delegavimo aspektas. Savimi nepasitikintis vadovas nesugeba koordinuoti ir deleguoti užduoties, nesugeba organizuoti savarankiškai veikiančios komandos.
Tai reiškia, kad tokia komanda reikalauja iš vado nurodymo net kaip pasiekti tualetą. Mat bijo susimauti. Todėl mano patarimas ministrui: susipažinkite su NATO penkių punktų įsakymo formulavimo formatu.
Kodėl į pagalbą nepasitelkus Karo akademijos dėstytojų? Jie išsamiau nei aš šiame straipsnyje supažindintų su pilnu šio įsakymo formato turiniu. Ar sunku buvo kreiptis patarimo į kariuomenės vadus dar pirminėje krizės stadijoje? Taigi, ponai Lietuvos vadovai, vien tik persirengti karine uniforma nepakaks. Tai, ką turime, tai vadovus ilgą laiką nesugebėjusius organizuoti Lietuvos savivaldybių kooperavimo, platinančius copy/paste įsakymus, kintančius kelis kartus per dieną.
Nesugebėjusius reikiamu laiku tiekti visokeriopą paramą (apsaugos priemones ir kita) priešakinių linijų kovotojams – medikams. Argi nebuvo aišku, kad be gydytojų mums visiems šakės? Turime vadovus, atmetusius bei sabotuojančius civilinės visuomenės – nevyriausybinių organizacijų ir verslo – norą padėti spręsti problemas, spręsti jas jau šiandien.
Už sveiko proto padiktuotus, savarankiškus merų sprendimus netgi buvo grasinama STT, FNTT, VMI. Kol ministrui dašuto, kad klydo. Belieka tikėtis, kad kasdien augant mirčių skaičiui, pagaliau bus atsižvelgta ir į privačių laboratorijų norą padėti.
Kalbant karine kalba, šiandien vyksta totalinis karas, apie kurį šios LVŽS vyriausybės paskirtas ministras neturi žalio supratimo. Kaip ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jo pareiškimas, esą arkliai brastoje nekeičiami, atspindi ir sovietinio seržanto, ir sovietinio maršalo filosofiją: nesvarbu, kad netikęs vadas, jei priešą gali užversti savų karių lavonais. Pone premjere Sauliau Skverneli, ar norite Lietuvos žmonių lavonais užversti koronavirusą?
Panika – blogiausia, kas gali nutikti krizės akivaizdoje. Nepadės jokia propaganda ir jokie dešimt kartų per dieną skambantys kvietimai išlikti ramiems
Atleiskite, bet nacių okupacijos laikų žydų varymo į getus vaizdai peršasi savaime. Norėčiau Genocido centro vadovės (o ir kitų Lietuvos politikierių) paklausti: ar jie pagaliau suprato, kaip ciniškai skamba postringavimai apie neva savo noru getuose nusprendusius izoliuotis žydus? Paklauskite tų, kurie neseniai savo kailiu patyrė tą pilną paniekos žmogui įsakymą ir uolų bejausmį biurokratišką įsakymo vykdymą. Kokia jų nuomonė? Kaip jie jautėsi tokiu brutaliu būdu uždaromi į karantiną? Gal ir jie, kaip tie žydai, „džiugiai“ ir „savo noru“ izoliavosi tuose pačiuose kambariuose su galimai užsikrėtusiais mirtinu virusu?
Genocido tyrimo centras laimėjo bylą dėl pažymos apie Noreiką
ELTA
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto Arthuro Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą
Balandžio 1 dieną vykusiame teismo posėdyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G.A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos yra netenkintinas.
Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nutarė priteisti Centrui iš pareiškėjo G. A. Gochino bylinėjimosi išlaidas.
Praėjusių metų kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat buvo atmetęs G.A. Gochino skundą prieš Centrą, tačiau G. A. Gochinas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Padėka už pagalbą LŽB senjorams
LŽB administracijos sekretorė Liuba Šerienė nori nuoširdžiai padėkoti Scialinio departamento direktoriui Michailui Segaliui, taip pat darbuotojams Emai Jakobienei, Ninel Skudovičiūtei, Rokui Dobrovolskiui ir Neringai Stankevičienei, gerbiamiems kolegoms; Michailui Tarasovui, Aušrai, Snieguolei, Danutei, Lenai, Žanai ir Soniai.
Labai AČIŪ už pagalbą LŽB senjorams.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje ruošiamasi Pesacho šventei
LŽB senjorams, Socialinio centro globotiniams kasdien trys ekipažai savanorių išvežioja laukiamus košerinius macus.
Tačiau šiandien LŽB pasiekė žinios, kad kai kuriems bendruomenės nariams skambina telefonu neįvardinti asmenys ir ragina neimti šių macų, nes jie yra pasenę. Tokia informacija yra šmeižtas, kuris skleidžiamas mums visiems sudėtingu metu.
Turime įspėti, kad už šmeižtą gresia atsakomybė. Įspėjame visus bendruomenės narius, kad ekstremalių situacijų metu gali skambinti įvairūs sukčiai, kurie ne tik skleidžia tikrovę neatitinkančias žinias, bet ir prašo pinigų. Būkite budrūs ir atsargūs.
LŽB jokių pinigų ar mokesčių neprašo. Ant macų dėžučių yra paskelbta pagaminimo data, galite įsitikinti.
Macų pardavimo tvarka yra aiškiai paskelbta prieš porą savaičių LŽB tinklapyje www.lzb.lt
Macai į LŽB atkeliavo kovo mėnesį, svarbu pabrėžti, kad bendruomenėje jie buvo laikomi karantine, nes sveikata ir saugumas yra svarbiausia, todėl labai apmaudu, kai skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija.
Europos žydų kongreso vaizdo konferencija su Europos žydų bendruomenėmis
Nuotraukoje Briuselio žydų bendruomenės skelbimas
EJC vaizdo konferencija su bendruomenėmis visoje EuropojeEuropos žydų bendruomenės krizių centras ir vadovai bei žydų bendruomenių atstovai Airijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Belgijoje kovo 30 d. Surengė vaizdo konferenciją ZOOM platformoje, kurioje aptarė geriausias patirtis dabartinės koronaviruso epidemijos metu. Milo Hasbani, Milano žydų bendruomenės prezidentas pranešė, kad mirė 8 nariai. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą Milano žydų bendruomenei velionų šeimoms dėl narių netekties.
Nuotraukoje Milano sinagoga
EJC vaizdo konferencije kalbėta apie Pesacho Sederį, macų pristatymą, narių gerovę ir žydų gyvenimo palaikymą karantino sąlygomis. Dalyviai taip pat aptarė galimą antisemitizmo kilimą.
Dabartinės pandemijos karantinasė paveikė visas Europos žydų bendruomenes, kai kurias labiau nei kitas. Tik bendradarbiaudami ir rūpindamiesi vieni kitais, žydų bendruomenės sušvelnins šio iššūkio padarinius, parengs naujas iniciatyvas.
Dr Moshe Kantor, Raya Kalenova ir visa EJC komanda toliau dirbs laikydamasi šių vertybių ir tikslų.