Balandžio 21 d. 15.00 val.
Kartu su Holokausto ekspozicijos muziejininke-edukatore Šarūne Sederevičiūte susipažinsime su Kauno geto istorija analizuojant to meto Zvi Hiršo Kadušino nuotraukas.
Zvi Hiršas Kadušinas fotografavo Kauno geto kasdienybę bei sugebėjo tas nuotraukas išsaugoti, todėl šiandien galime ne tik paskaityti ar išgirsti, tačiau ir pamatyti vaizdus, liudijančius apie to laikmečio kasdienybę.
lrytas.lt
Žydų bendruomenės „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ pirmininkė Judita Gliauberzonaitė (42 m.) mena, kaip močiutė Cilė Žiburkienė kiekvieną pavasarį prieš Pesachą tvarkydavo ir plaudavo visus namus, kad tik, gink Dieve, jokiame kamputyje neliktų miltų net dulkelių – tai reikštų, kad namie užsilikę kildintos tešlos, kuri žydams primintų priespaudą, ženklų.
Viso pasaulio žydai tūkstantmečius menančią savo istorijos ir religijos šventę – Pesachą švenčia pradedant nisano mėnesio (kovo arba balandžio) 15 diena: septynias dienas – Izraelyje, o gyvenantys ne istorinėje tėvynėje – 8. „Pasauliečiai žydai, besilaikantys tradicijų, dažniausiai švenčia pirmąją ir paskutinę Pesacho dieną, susirinkdami su šeimomis vakarienės.
Per visas Pesacho dienas sinagogoje meldžiasi labiau religingi žmonės“, – atskleidė J.Gliauberzonaitė.
Pesachas neretai sutampa su katalikų Velykomis. Šiemet jis prasidėjo balandžio 8-ąją ir tęsis iki 15 dienos.
Anksčiau Lietuvoje macų Pesachui žydai gaudavo sinagogose, kur jie ir būdavo kepami. Dabar jau niekas nebekepa ir kasmet sulaukia nemenkos jų siuntos iš Izraelio. „Džiaugiamės, kad Lietuvos žydų bendruomenės užsakymu visas konteineris macų į Lietuvą buvo atgabentas dar iki karantino. Kiekvienam bendruomenės nariui buvo skirta po kilogramą sverianti dėžutė macų. Taigi tas konteineris buvo tikrai nemažas“, – pirmojo Sedero išvakarėse pasakojo Judita.
Močiutės „Floimen cimes“
Kartu su koronaviruso užkratu išplito ir jo šalutinis efektas – kaltųjų ieškojimas. Į Lietuvą grįžę „sėkmingo gyvenimo“ standarto neatitinkantys emigrantai premjero buvo įvardyti kaip tie „kurių žmonėmis pavadinti negalime“, kurie „kelia grėsmę mūsų sveikatai ir gyvybei.“ Ligoninei skirtas kaukes bandžiusi parduoti gydytoja sulaukė grasinimų būti sumušta ir išprievartauta.
Tuo tarpu JAV, kurių prezidentas ilgą laiką koronavirusą vadino „kinų virusu“, išaugo neapykantos nusikaltimų skaičius prieš Azijos-amerikiečius – tarsi jie būtų atsakingi už viruso plitimą.
Istorikei, Toronto universiteto daktarei, Holokausto tyrėjai Violetai Davoliūtei-Opgenorth tai jau atrodo matyta. „XIX a. viduryje, per choleros epidemiją, dėl ligos plitimo buvo kaltinami Rytų Europos žydai.“ Anot jos, kilus krizei, politikai ir kiti įtakos siekiantys žmonės siekia visuomenę padalinti į „mes“ ir „jie“.
Kaip tam nepasiduoti? Apie tai yra „Nyla“ podkasto pokalbis su p. Davoliūte. Su mokslininke kalbasi podkasto vedėjas Karolis Vyšniauskas.
Norėdami išgirsti epizodą, paspauskite >>„Play“
Taip pat įrašą raskite podkastų programėlėse ir „Spotify“
Interviu paruoštas įgyvendinant projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020m.
The Times of Israel
Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Borisą Johnsoną, šiuo metu sveikstantį nuo COVID-19, pavaduoja užsienio reikalų sekretorius Dominicas Raab (Dominykas Raabas).
46 metų Dominikas Raabas yra Čekijos žydų pabėgėlių palikuonis, jo tėvas 1938 m. atvyko į Angliją per Kindertransporto misiją, būdamas šešiametis, su savo mama, kuri jį užaugino Anglijos bažnyčioje.
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia žydų kilmės asmenis teikti prašymus mokytis gimnazijoje 2020-2021 m. Prašymus teikti iki 2020 m. gegužės 1d. elektroninėje prašymų registracijos sistemoje https://svietimas.vilnius.lt , jungiantis per elektroninę bankininkystę ar kitą el. atpažinimo priemonę. Prie E.prašymo prašome prisegti visus papildomus dokumentus, suteikiančius prioritetą mokytis gimnazijoje.
Papildoma informacija teikiama telefonu: (raštinės vedėja 867500245, R. Reches L.e.p. gimnazijos direktorė 868689530
)https://vilnius.lt/lt/2020/02/28/nuo-kovo-1-osios-e-registracija-i-sostines-mokyklas-2/
Ruth Reches, l.e.p. Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė
www.DELFI.lt
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus palaiko Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN iniciatyvą ir kviečia prisijungti prie kolegų rengiamos akcijos – balandžio 19-ąją įprasminti Varšuvos geto sukilimo pradžią.
Ši data primena Antrąjį pasaulinį karą, kai 1940 m. spalio 2 d. nacistinės Vokietijos okupuotos Lenkijos sostinėje Varšuvoje buvo įkurtas getas žydams.
Mažiau nei per pusmetį į siena aptvertą teritoriją buvo suvaryta apie 590 tūkstančių žydų; jie kentė badą, terorą, buvo vežami prievartiniams darbams, į mirties stovyklas. 1942-ųjų vasarą vokiečiai apie 300 tūkstančių žydų iš geto perkėlė į netoli Varšuvos pastatytą Treblinkos mirties stovyklą.
Vyko sistemingas geto likvidavimas. Gete buvo likę apie 60 tūkstančių žydų, kai 1943 m. balandžio 19 d. atvyko du tūkstančiai vokiečių likviduoti getą.
Šimtai žydų pakilo į kovą, – išsekę, prastai ginkluoti, nesitikėdami laimėti, jie pasirinko žūtį kovoje užuot laukę mirties dujų kameroje. Keturias savaites, iki gegužės 15-osios, vyko Varšuvos geto sukilimas.
Kai pasipriešinimo vadą, vos dvidešimt ketverių metų Mordechajų Anielevičių (Mordechaj Anielewicz, 1919–1943) ir keliasdešimt kovotojų, besislapstančių bunkeryje, apsupo vokiečiai, jie nusižudė.
Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti iš geto per nuotekų kanalus. Varšuvos žydų getas Antrojo pasaulinio karo metais buvo didžiausias Europoje, o Varšuvos geto sukilimas žinomas kaip pirmasis miestiečių sukilimas vokiečių okupuotoje Europoje.
Istorinio pasipriešinimo įprasminimui Varšuvoje veikiantis Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN kasmet, balandžio 19-ąją, mini Varšuvos geto sukilimo pradžią. Sostinėje ir kituose Lenkijos miestuose savanoriai gatvėse dalija geltonus popierinius savadarbius narcizus, gėles gaminamos šeimose, mokyklose, įvairiuose kolektyvuose.
Lenkijos visuomenės iniciatyva palaikoma ir kitose šalyse. Visur žmonės, prisisegę popierinę gėlę, fotografuojasi, viešina nuotraukas socialiniuose tinkluose, – taip išreiškia pagarbą žuvusiems, skleidžia žinią apie istorinę datą.
Kasmet daugybė žmonių, segėdami geltoną gėlę, ateina prie paminklo geto didvyriams, ten, kur 1943 m. balandžio 19 d. prasidėjo sukilimas. Kasmet su geltonų narcizų puokšte prie paminklo ateidavo ir Marekas Edelmanas (Marek Edelman, 1919–2009), paskutinis iš Varšuvos geto sukilimo vadų.
Buvusios Žydų ligoninės vietoje jau daugelį metų įsikūrusi Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinika irgi saugo vieno žinomiausių miesto gydytojų atminimą. P. ŽIDONIO nuotr.
Daiva Savickienė
Vienas garsiausių XIX–XX amžių sandūros ir tarpukario Panevėžio medikų rūpinosi ne tik savos – žydų bendruomenės, bet visų miestelėnų sveikata. Panevėžyje gimė, gyveno ar dirbo ne vienas žymus medikas. Tačiau tokių, kaip Šachnelis Abraomas Meras – gydytojas iš pašaukimo, kaip jį vadino žmonės, – buvo reta ne tik mieste. 1930-aisiais Š. A. Merui atgulus amžinojo poilsio Panevėžio žydų kapinėse, už nuopelnus saugant gyventojų sveikatą ir juos gydant, jo vardu panevėžiečiai net pavadino gatvę.
Atsidavęs profesijai
Maždaug XIX amžiaus viduryje Panevėžio žydų šeimoje gimęs Šachnelis Abraomas Meras rengėsi tapti dvasininku. Visgi guvus jauno žmogaus protas ieškojo ir kitų galimybių.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Š. A. Meras, įstojęs mokytis į Kauno gimnaziją, iš karto buvo priimtas į penktą klasę. Baigęs gimnaziją, mokslus tęsė Maskvos universitete. O XIX amžiaus pabaigoje grįžo dirbti gydytoju į Pasvalį.
Darbas nebuvo lengvas. Tuo metu Lietuvą siaubė ne viena epidemija: šiltinės, difterijos, choleros. Atsidavęs savo darbui gydytojas ir pats užsikrėtė vidurių šiltine – daug prireikė laiko, kol vėl atsistojo ant kojų.
D. Pilkausko teigimu, Š. A. Meras bendradarbiavo su Joniškėlio gydytoju Jonu Petkevičiumi – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvu. Bendravo ir su ja pačia. Į Panevėžį gydytojas persikėlė XX amžiaus pradžioje. Bet vien privačia praktika, pasak D. Pilkausko, neapsiribojo: Š. A. Meras dar dirbo dviejų miesto mokyklų gydytoju.
Kiek žinoma, gydytojas buvo labai populiarus – ligoniai savaitėmis laukdavo, kad galėtų pas jį patekti. O ir darbavosi su rūpesčiu, atjauta ligoniams, negailėdamas savo paties sveikatos (šiltinė nebuvo vienintelė sunki liga, kuria teko persirgti). Be to, Š. A. Meras nuolat tobulinosi ir sekė medicinos naujienas, stengėsi pritaikyti jas savo praktikoje. Savo kabinete jis buvo įsirengęs tyrimų laboratoriją, turėjo rentgeno aparatą.
Šachnelis Abraomas Meras. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Šeimos misija
Tarp amžininkų Š. A. Meras išsiskyrė ir kaip aktyvus visuomenininkas. Nepaisydamas užimtumo, negailėjo laiko sveikatos gerinimo, kitiems klausimams mieste spręsti. Vadovavo įvairioms draugijoms, buvo jų steigėjas, darbavosi ne vien žydų, bet ir įvairiose lietuvių visuomeninėse organizacijose.
Taigi, mano D. Pilkauskas, visai nenuostabu, kad netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1919 metų rugsėjį kartu su žmona Ana Mer buvo išrinkti į Panevėžio miesto tarybą.
Ana Mer, kai kur vadinama sulietuvintai Ona Meriene, taip pat buvo medikė – dantų gydytoja. Ir, kiek žinoma, visuomeniškumu prilygo sutuoktiniui. Ana priklausė draugijai „Įsteigimui ir užlaikymui žydų gimnazijos“, dalyvavo miesto ponių klubo veikloje, užsiėmė labdara…
Anot D. Pilkausko, yra dvi versijos, kaip susiklostė gydytojos gyvenimas po vyro mirties. Pagal gydytojo Raimundo Ivanovo atsiminimus, jo dukters šeima apie 1937–1938 metus išvyko į Palestiną. Kartu su ja – ir Ana Mer. Kitais duomenimis, ji mirė 1939 metų pavasarį būdama 64-erių.
Š. A. Mero atsidavimas visuomeninei veiklai buvo itin ryškus su sveikatos apsauga susijusiuose reikaluose. Po Pirmojo pasaulinio karo vargu ar buvo kas aktualesnio: siautė baisios ligos, žmonės buvo nusilpę, o dar vyko nepriklausomybės kovos.
Panevėžio Žydų ligoninė. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Pagalbą teikė visiems
Bene svarbiausiu gydytojo paveldu miestui laikoma Žydų ligoninė. Š. A. Meras padėjo ją įsteigti, vėliau tapo vedėju, pats kelias valandas per dieną gydydavo pacientus – ir tą darė be jokio atlygio. Negana to, žinoma, kad atsidavęs medikas dirbo su sąlyga, jog pusė ligonių – ir ne vien žydai – būtų priimami nemokamai.
Bet, kaip sako istorikas D. Pilkauskas, reto anų laikų gydytojo darbas apsiribojo pacientų priėmimais. Oficialioji medicina kasdien susidurdavo su nemenkais iššūkiais: reikėjo kovoti ir su klestinčia šundaktaryste, ir šviesti visuomenę.
Įsteigus Panevėžio gydytojų draugiją, jai irgi stojo vadovauti Š. A. Meras. Netrukus mieste atsirado ir žydų sveikatos apsaugos draugija „Oze“, skirta Panevėžio žydų jaunosios kartos sveikatos stiprinimui, bei draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrius.
Nors ilgalaike pastarojo sėkme netikėta, šis skyrius Panevėžyje ne tik gyvavo, bet po kurio laiko įsteigė ir tuberkuliozės dispanserį. O kai tapo akivaizdu, jog sergantiesiems tuberkulioze vien medicininės pagalbos nepakanka, Š. A. Meras, istoriko pasakojimu, sukvietė pasiturinčias miesto moteris ir išdėstė problemos esmę.
Taip prie dispanserio atsirado Moterų globos komitetas, teikęs paramą pinigais, maisto produktais neturtingiesiems nepriklausomai nuo šių tautybės.
Ana Mer. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Ypatingas dėmesys – vaikams
Tarpukariu gydytojams teko kovoti ne tik su tuberkuliozės proveržiu. Žinoma Panevėžio medikė, kraštotyrininkė Liudvika Knizikevičienė pasakoja, jog po Pirmojo pasaulinio karo mieste buvo itin daug sergančiųjų ir akių, odos ligomis.
Tad Š. A. Mero iniciatyva šalia Žydų ligoninės buvo įsteigta ir „Oze“ draugijos ambulatorija šioms ligoms gydyti, taip pat nemokama ambulatorija vaikams. Neturintiems pinigų po konsultacijos be jokio mokesčio buvo išduodami ir vaistai.
Vėliau gydytojo Š. A. Mero padedama draugija išnuomotose patalpose atidarė jau bendrą – vaikams ir suaugusiesiems – ambulatoriją. Taip pat nemokamą.
Be to, medikas leido naudotis savąją tyrimų laboratorija. L. Knizikevičienės teigimu, ypač rūpintasi jaunąja panevėžiečių karta. Silpniausi moksleiviai buvo siunčiami į „Oze“ draugijos organizuotas vadinamąsias vasaros kolonijas – savotiškas stovyklas, kur gerai maitinami vaikai gamtoje, gryname ore sustiprėdavo.
Kandidatus į sveikatinimosi stovyklą, kartu su kitais daktarais, atrinkdavo Š. A. Meras. Poreikis buvo didžiulis ir visiems vietų, deja, neužtekdavo. Tačiau gydytojas rankų nenuleido. Iš paciento gavęs dykai didžiulį sodą, jame pastatytą vasarnamį atidavė į plaučių ligas linkusiems moksleiviams, kur jie galėdavo sustiprėti.
Žydų ligoninės personalas, nepaisant įstaigos pavadinimo, gydė ne tik šios tautybės pacientus – čia priimdavo visus ligonius, pusę dargi nemokamai. To reikalavo vienas ligoninės įkūrėjų Š. A. Meras, pats dirbęs joje be atlygio. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Turėtų žinoti visi
Kelis dešimtmečius aktyviai dirbęs, savęs netausojęs medikas turtų nesusikrovė, tačiau pelnė giliausią miestelėnų pagarbą už asmenines savybes, atsidavimą profesijai ir atjautą, jų dėkingumą už įvairias sveikatos iniciatyvas mieste.
L. Knizikevičienės teigimu, panevėžiečiams Š. A. Meras buvo daugiau nei tik autoritetas – jis tapo tikru gydytojo etalonu ir ateities kartoms.
Net yra pasakojimas, kaip garsus muzikas Mykolas Karka, nuvedęs sūnų pas gydytoją, paskui gyręs, jog „dirba kaip Meras“ – kitaip tariant, labai gerai.
„Jis buvo tapęs labai gero, nuoširdaus gydytojo pavyzdžiu mieste“, – L. Knizikevičienė dar sykį pabrėžia, jog Š. A. Merui nebuvo svarbu, žmogus turtingas ar vargšas: pagalbą turėjo gauti visi. Pačios medikės močiutei buvo tekę atsidurti Žydų ligoninėje.
Ponios Liudvikos seneliai gyveno Žaliojoje girioje. Prasidėjus apendicito priepuoliui, močiutė vežta pas gydytojus, tačiau apskrities ligoninė nepriėmė, nes nebuvo ligonių kasos narė. Užtat patarė vykti į Žydų ligoninę, kur moteriai ne tik išoperavo jau trūkusį apendicitą, bet ir ilgai gydė.
Gydytojai gaila, kad daugelis miestelėnų jau nebežino, kas buvo Š. A. Meras ir kokie jo nuopelnai Panevėžiui. Nors po sovietmečio vėl viena miesto gatvių pavadinta šio iškylaus žydų tautos atstovo vardu, ne kiekvienas pažvelgęs į užrašą sumoja, jog tai ne pareigos, o Panevėžį tebegarsinanti pavardė.
Žymus epidemiologas
Įdomu, kad mieste būta ne vieno mediko Mero. Š. A. Mero bendrapavardis Gideonas Meras taip pat buvo gimęs Panevėžyje XIX amžiaus pabaigoje, tačiau su mūsų miestu vėliau jį mažai kas siejo. Mediciną būsimasis gydytojas studijavo Rusijoje ir Prancūzijoje, bet 1913-aisiais metęs mokslus išvyko į Palestiną.
Šis Lietuvos žydų kilmės gydytojas, mokslininkas, epidemiologas, pelnęs tarptautinį pripažinimą, daug dėmesio skyrė kovai su maliarija.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, osmanų valdžia jį deportavo į Egiptą. Žydų ir Izraelio istorijos, politikos bei kultūros enciklopedijoje internete minima, jog ten G. Meras prisijungė prie naujai formuojamo žydų karių būrio Britanijos kariuomenėje kaip medikas ir tarnavo Galipolyje, Palestinoje, Turkijoje, Sirijoje. Turimais duomenimis, po karo G. Meras grįžo į Palestiną ir įsidarbino pas profesorių Izraelį Jakobą Kliglerį.
Pastarasis įtikino baigti medicinos mokslus. 1928 metais jis vėl prisijungė prie profesoriaus Kliglerio – dirbo Roš Pinoje maliarijos tyrimų laboratorijoje, o netrukus tapo ir jos vadovu. Kartu G. Meras ir I. J. Kligleris paskelbė straipsnių ciklą apie maliariją.
Antrojo pasaulinio karo metais iš Panevėžio kilęs medikas vėl tarnavo – šį kartą kaip maliarijos ekspertas. Pirmiausia su Australijos armija Viduriniuosiuose Rytuose, o vėliau su britų – Irake, Persijoje, Birmoje. Pastarojoje jis atliko pirmuosius didelio masto eksperimentus, susijusius su DDT – sintetinio pesticido – naudojimu. Karo metais DDT buvo naudojamas uodams, platinantiems maliariją, ir utėlėms, platinančioms šiltinę, naikinti.
Įkūrus Izraelio valstybę, G. Meras dirbo Izraelio sveikatos apsaugos ministerijoje. Užtikrinus maliarijos kontrolę, profesorius vėliau tyrinėjo juodligės platintojus. Mirė 1961 metų pavasarį Roš Pinoje.
Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 6)
Švedijos akademija, argumentuodama, kodėl 2018 metų Nobelio premiją skyrė lenkų rašytojai Olgai Tokarczuk (g. 1962), istorinį jos romaną „Jokūbo knygos, arba Didžioji kelionė per septynias sienas, penkias kalbas ir tris didžiąsias religijas, neskaitant mažųjų“ (Księgi Jakubowe albo Wielka podróż przez siedem granic, pięć języków i trzy duże religie, nie licząc tych małych, 2014) įvertino kaip rašytojos opus magnum.
1752 metai. Į Rogatiną Podolėje atvyksta kašteliono Kossakowskio žmona Katarzyna ir ją lydinti poetė Elżbieta Drużbacka. Vienas į viešnių garbei surengtą vakarienę pakviestų svečių – vietos klebonas Benedyktas Chmielowskis, pirmosios lenkų enciklopedijos autorius. Kunigas ir poetė, du knygas dievinantys asmenys, greitai randa bendrą kalbą. Ateityje daug ką jie aptarinės, bet jų pokalbiai vyks laiškais.
Šiek tiek vėliau, taip pat į Podolę, atvyksta jaunas, išvaizdus, charizmatiškas žydas – Jokūbas Leibovičius Frankas. Paslaptingo, iš tolimosios Smirnos (dabar Izmiras, Turkija) atkeliavusio jaunuolio skelbiamos idėjos labai greitai supriešina vietos žydus: vieniems jis – eretikas, kitiems – mesijas, apie kurį susiburia ištikimas mokinių būrys.
Autorius Miša Jakobas
Nesimiega. Žinių, informacijos, emocijų, išgyvenimų srautai ir perteklius daužo mano žemaitišką-žydišką „kramę“. Metu žvilgsnį į šiuo metu brangiausią gyvenimo palydovą ir atrodo, kad naktis buvo sąlyginai rami, bet aiškiai suprantu, kad budėjo ir kovojo medikai UŽ GYVYBĘ.
Jau seniai buvau įjungęs savo žydišką nuojautą ir kalbėjau savo draugams bei kolegoms, kad lauke kvepia karu ir paraku. Beveik atspėjau, bekvapė bjaurastis įsigėrė į mūsų kūnus, sukaustė mūsų gyvenimus. Kai kvepia paraku, skraido lėktuvai, švilpia bombos ir kulkos, dar gali pasislėpti už namo kertės arba įkristi į duobę. Dabar šita nelaboji tave persekioja visur ir erdvėje, ir laike.
Esu apribotas, tik keturios kambario sienos ir tik begalinė teisė stovėti visą dieną prie lango, laisvė jį atidaryti, įkvėpti gaivaus, pavasariu kvepiančio, motulės Lietuvos oro. O gyvenu kaip „išsvajoto komunizmo laikais“ – valgau, valgau, valgau, bet nedirbu. Dieve, tik neatimk gardžios ir kvepiančios lietuviškos duonutės.
Tad grįžtu prie didžiausio šiuo metu gyvenimo malonumo, prie lango, prie didžiojo televizoriaus ekrano ir stebiu ribotą pasaulio lopinėlį. Gaila, kad nėra palangės, atsisėsčiau ir vaidinčiau katiną LEOPOLDĄ. Deja, teks permetinėti savo svorio centrą nuo kojos ant kojos, nebe nuostabioji jaunystė ir nieko nebepakeisi. Kaip sako mano klasiokas Virgis, „esame šaukiamojo amžiaus“ jaunuoliai. Ir, kai žada nebeprijungti plaučių ventiliavimo aparato, apima tokia neviltis, darosi taip liūdna ir graudu, kad norisi staugti iš nevilties ir bejėgiškumo. Tiek to, nepykstu, nes visi esame DIEVO vaikai. Kiekvienas iš mūsų gavome iš JO rankų parašytą savo gyvenimo istoriją.
Atrodo, dar vakar aplankiau Nepriklausomybės aikštę. Džiaugiaus švente, iškovota Laisve ir Nepriklausomybe. Ačiū jums, drąsuoliai. Malonu jausti ir matyti tuos, kurie sveikinosi su manimi, mačiau šypsenas žmonių veiduose, tų, kurie atėjo pagerbti savo Tėvynę. Smagu buvo matyti savo buvusius mokinius, jų vaikus ir tėvus.
Nors virš galvos tądien buvo „cepelininės spalvos“ dangus, džiaugsmas netilpo krūtinėj. Atrodė, kad toli gyvenančių kinų problemos mūsų tikrai nepasieks. Taip galvojome visi – ir signatarai, ir Vyriausybė, politikai. Galvojom, kad tam parazitui vartai uždaryti, mūsų rubežius „na zamke“. Bet kad nelabajai nėra jokių sienų ir kliūčių. Taigi, o aš vis dar prie lango. Vis įdomiau negu trinti sofą ar deginti televizorių. Dar visai neseniai Dievas kuždėjo į ausį „eik ir nesustok“, o jau šiandien AUKŠČIAUSIASIS mums visiems parodė patį svarbiausią ženklą „STOP“, kai nesustojęs, neapsižvalgęs, neįsitikinęs, kad saugu, negali judėti toliau. Privalai įvertinti situaciją. Nesustosi, tada be jokių išlygų būsi LIKIMO žiauriai nubaustas. Esi atsakingas už kitų gyvybes.
Graudu žiūrėti į bežmogius autobusus, tuščius troleibusus. Atrodo, kad jie rieda be jokio tikslo, į nežinią. Ir pradedi galvoti, kad ilsisi tavo kaklaraiščiai, marškiniai, batai. Nieko tau nebereikia, niekur nekviečia ir nėra kur ir pas ką važiuoti. Tik čia pat aplink namą ir tai bėgi nuo žmogaus jį pamatęs. Nematysiu jūros, savo seno tėvo, kuriam šiandien, balandžio 7-ąją, subėgo 95 metai, prarasiu puikių klasiokų pasibuvimą, nebematysiu vyriausio „LIETUVOS PIRTININKO“ STANISLOVO.
Et, negi teks „sužaisti į dėžę“. Graudu nuo galvos iki kulnų. O juk dar norisi prasiveržti pro tą ženklą, įkvėpti gaivaus pavasariško Lietuvos oro, kuris tave svaigina, kai žydi beržai ir sakuros, sodai pilni vyšnių žiedų ir taip nuostabiai kvepia konvalijos, ir krenta žemėn balti jazminų žiedai. Negi viskam galas ir tokia baisi Dievo bausmė?
Liūdna žinia atkeliavo iš Izraelio: Jeruzalėje sulaukęs 89 metų mirė, Feliksas Dektoras, rašytojas, žurnalistas, leidėjas ir prodiuseris. Feliksas Dektoras gimė 1930 m. gruodžio 21 d. Minske, litvakų šeimoje. Jis gyveno Baltarusijoje, po to Ukrainos represuotų vaikų našlaičių namuose, buvo evakuotas į Sibirą.
Mokslus baigęs Vilniaus universitete, Istorijos ir filologijos fakultete. 1955 m., jis studijavo Maskvoje, Gorkio Literatūros institute (mkėsi Levo Ozerovo literatūrinio vertimo seminare. Feliksas Dektoras išvertė į rusų kalbą lietuvių rašytojų kūrinius: Justino Marcinkevičiaus, Juozo Požėros, Alfonso Bieliausko, Mykolo Sluckio knygas. Didžiausio atgarsio susilaukė Dektoro išversti Icchoko Mero romanai:“Ничья длится мгновенье” (“Вечный шах”) и “На чём держится мир” , pasakojimai apie Lietuvos žydų mirtį ir drąsą Holokausto metu.
1975 m. Dektoras buvo pašalintas iš Sovietų sąjungos Rašytojų sąjungos už jo leidžiamo žydų kultūros ir švietimo žurnalo „Tarbut“ leidimą ir platinimą.
1976 m. jis repatrijavo į Izraelį, 1977 m. atidarė leidyklą „Tarbut“ Jeruzalėje, išleido mėnesinį informacinį biuletenį „Israel Today“, skirtą repatriantams iš Sovietų sąjungos, žurnalą „Žydų ir žmonių žemė“ bei jaunimo žurnalą „Sabra“, vaikų žurnalą „Arik“ ir kitus periodinius leidinius.
1980m. Feliksas Dektoras plėtė savo veiklą Rusijoje, tapo leidėju, pirmuoju ,,Juodosios knygos” apie Holokaustą vokiečių okupuotose teritorijose, leidėju, knygą sudarė Ilja Erenburgas ir Vasilijus Grosmanas (sovietų valdžios suimtas 1947 m.).
Dešimtajame dešimtmetyje 1990–1994 m. (kartu su R. Spektoru) išleido žydų literatūros ir kultūros “Ковчег”, Dektoras 1997 m. įkūrė tuo pačiu pavadinimu žydų kultūros klubą . Jis prodiusavo nemažai kultūros projektų, įskaitant Olego Dormano režisuotus dokumentinius filmus. Dektoras inicijavo visų Vladimiro (Zeevo) Žabotinskio kūrinių leidybą, būdamas šio kūrybinio darbo vyriausiuoju redaktoriumi .
Feliksas Dektoras prie paminklo, skirto rašytojui Icchokui Merui.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu reiškia nuoširdžią užuojautą talentingos ir kūrybingos asmenybės, Felikso Dektoro šeimai ir draugams.
LRT.lt
Kad ir kaip viliotų pavasariškas oras, karantino metu geriausia likti namuose. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia naudotis elektroninėmis paslaugomis, kurios leidžia virtualiai aplankyti miesto kultūros paveldo objektus tiesiog kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrane, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Viena paslaugų – interaktyvus žydų kultūros paveldo žemėlapis, kviečiantis neiškeliant kojos iš namų „pasivaikščioti“ po miestą ir daugiau sužinoti apie žydų kultūros paveldą Kaune.
Lietuvos kultūros tarybos finansuoto projekto „Žydų paveldas Kaune“ metu sukurtas žemėlapis pristato svarbiausius ir įdomiausius mieste išlikusius žydų kultūros pavaldo objektus. Virtualus turas, sukurtas bendradarbiaujant su KTU Informatikos fakultetu, leidžia naudojantis išmaniosiomis technologijomis aplankyti žydų įkurtas mokyklas, sinagogas, socialinės paskirties pastatus, žydų architektų projektuotus gyvenamuosius namus ir kitus paveldo objektus bei apie juos sužinoti dar negirdėtų įdomybių.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė Šv. Velykų proga sveikina Lietuvą ir linki daug sveikatos, kuri visiems reikalinga, tikėjimo, kad ši šviesi ir gaivi pražydusio pavasario šventė suteiktų daugiau vilties, geros nuotaikos, laimės ir džiaugsmo.
Dear friends,
On behalf of the European Commission, we wish you all a happy Passover.
The message of hope going out from it could not be more relevant in these challenging times and are inspiration to us all.
Please find below a video message by Katharina von Schnurbein, European Commission Coordinator on combating antisemitism and fostering Jewish life.
Chag Pesah sameah! שמח פסח חג
Office of the EC Coordinator on combating Antisemitism and fostering Jewish life
European Commission
Directorate-General for Justice
Džiaugsmingų švenčių Jums linki
Švenčionių rajono Žydų bendruomenės — pirmininkas Moisejus Šapiro.
Prieš dvi savaites bendruomenė priėmė iššūkį aprūpinti ir pristatyti daugiau kaip 900-ams Vilniuje gyvenančių senjorų macas į jų namus. Šiandien galime konstatuoti – iššūkis įvykdytas!
Tačiau visa tai būtų neįmanoma, jei ne savanorių pagalba, jie atsiliepė į bendruomenės prašymą padėti. Kiekvieną dieną į gatves išvykdavo 3 arba 4 ekipažai su bendruomenės darbuotojais ir savanoriais.
Macos dalinimas vyko taip sklandžiai ir operatyviai, kad pajungėme visus, pasisiūliusius padėti. Micva turi būti tyli, bet bendruomenė turi teisę žinoti savo didvyrius.
ŠIAIS METAIS SUNKU ATSIRIBOTI NUO SITUACIJOS, KURIOJE VISI ESAME, TODĖL LINKIME, KAD ŠIUO METU PATIRIAMI KASDIENIO GYVENIMO SUVARŽYMAI IR POKYČIAI JUMS REIKŠTŲ NE VIEN ĮTAMPĄ, NERIMĄ, IZOLIACIJĄ, O TAPTŲ ATRADIMŲ, KAD IR NEDIDELIŲ, BET JUMS SVARBIŲ, LAIKOTARPIU.
LINKIME, KAD PO 40 (ar šiek tiek daugiau) DIENŲ KLAIDŽIOJIMO NAMUOSE, SAVYJE, INTERNETO PLATYBĖSE SUGRĮŽTUME LABIAU POZITYVŪS, STIPRESNI, IŠMOKĘ AR SUŽINOJĘ KAŽKĄ NAUDINGO, VERTINANTYS BENDRYSTĘ IR BUVIMĄ KARTU!!!
VISIEMS GEROS NUOTAIKOS, DŽIAUKIMĖS SAULE UŽ LANGO♥♥♥
KAUNO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS VARDU PIRMININKAS GERCAS ŽAKAS
Mielieji,
Šiemet gavome neįkainojamą progą kitaip pažvelgti į Pesacho šventę, permąstyti simbolinę jos reikšmę, pajausti išėjimo iš vergijos – tiek fizinės, tiek moralinės, tiek dvasinės – svarbą. Nurimkime vidumi, sveikinkime atėjusį pavasarį, dėkokime D-i už visas suteiktas galimybes – kaip prieš tūkstančius metų, taip ir dabar, ir švęskime, tikėdami, kad kitais metais, kaip ir seniau, būsime gausiame šeimos ar bendruomenės būryje.
Džiaugsmingų švenčių Jums linki
Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė”
Michailas Lapida – gydytojas rezidentas, studentu būdamas dirbo LŽB, o dabar medikas dirba ligoninėje, kovoja su visą pasaulį užvaldžiusiu grėsmingu koronavirusu. Didžiuojamės Jumis Michailai, linkime stiprios sveikatos ir sėkmės!
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info, LRT.lt
Šiaurės Europos šalių jaunimo, Baltijos šalių suaugusiųjų bei aštuoniskart Lietuvos vandensvydžio čempionui, 32-ejų vilniečiui Michailui Lapidai dabar tenka gerokai didesnis krūvis, nei intensyviai lankant vandensvydžio pratybas ir dalyvaujant varžybose.
Jis – gydytojas rezidentas, su savo kolegoms saugo žmonių sveikatą ir gyvybę kovojant su visą pasaulį užvaldžiusiu grėsminguoju koronavirusu.
„Kiekvieną dieną mano darbo diena prasideda 8 valandą ryto ir baigiasi dešimtą vakare. Dirbu ir šeštadieniais bei sekmadieniais. Pacientų skaičius nenuspėjamas: vieną dieną jų gali būti dešimt, o kitą – iki šimto. Priklausomai nuo ligonių srauto, kartais net nėra laiko nubėgti į valgyklą ir ką nors užkąsti. Dažniausiai, ką atsinešu iš namų, tą ir įsimetu į burną“, – sako Michailas.
M. Lapida yra pirmųjų metų gydytojas rezidentas, tačiau dirba visu krūviu, dažnai netgi ir viršvalandžius Vilniaus universiteto Santaros klinikose ir Infekcinės ligoninės priėmimo skyriuose.