Surengiau kultūros darbuotojų kūrybinį susitikimą su anuomet jaunu režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi. Iš dešinės: Eimuntas Nekrošius, Vilniaus Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėjas Juozas Pocius ir pokalbio vedėjas Markas Petuchauskas (1984). Vienas berods italų kritikas yra pasakęs, kad šaltas nekalbus lietuvis atšyla tik kalbėdamas savo spektakliais. Galiu paliudyti, kad čia jį pavyko prakalbinti – ir apie pačius spektaklius.
STATAU VIENĄ SPEKTAKLĮ VISĄ GYVENIMĄ
Berniukas iš Pažiobrio kaimo prie Šiluvos, skirtingai nuo daugelio būsimų teatralų, nedalyvavo meno saviveikloje, nesvajojo tapti aktoriumi, nebėginėjo į teatrą. Pirmą spektaklį pamatė, būdamas dešimtoje klasėje. Užtat mėgo prozą – Tolstojų, Dostojevskį, žinojo, kad yra Shakespeare, bet jo neskaitė, nes “tada buvo neįdomu”. Vyresnioji sesuo teisininkė, turinti, anot brolio, “tikrą profesionalią žiūrovo akį”, ir mokytojas Bronius Burneckas, “poliglotas, šviesi asmenybė, savotiškas Šiluvos Leonardas”, pastūmėjo Nekrošių stoti Konservatorijon. Taip Eimuntas atsidūrė Vytauto Čibiro ir Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamame kurse. Po poros metų jis, šių puikių režisierių paakintas, įstojo į Maskvos GITIS`ą studijuoti režisūros.
Norėčiau papasakoti apie užsienyje galbūt mažiau arba visai nežinomus jauno režisieriaus spektaklius tėvynėje. Juk Lietuvoje juos matė ir prisimena daugiausia vyresnės kartos žiūrovai. O praėjo palyginti tiek nedaug laiko, kai netikėtai sustojo teatro genijaus širdis. Nejaugi tai jau istorija?
Prieš kokius keturis dešimtmečius Eimuntas man pasakojo: “Mokytis važiavau į Maskvą neturėdamas respublikos siuntimo, konkursas didelis, berods, penkiolika žmonių į vieną vietą. Kursą rinko įžymus režisierius Andrejus Gončiarovas. Perskaičiau Majakovskio eilėraštį, parašiau Maguerite Duras apysakos “Hirosima, meile mano” režisūrinę eksplikaciją. Gončiarovui patiko. Kursas surinktas internacionalinis – aštuonių pasaulio šalių atstovai. Iš Pabaltijo buvau vienas. Visus penkerius metus stovėjau ties pašalinimo iš instituto riba. Gončiarovas negailestingai rašė man trejetus iš specialybės disciplinų. Kai kurie studentai per penkerius metus pastatydavo penkių veikalų ištraukas, aš per tą laiką gal penkiasdešimt: “Ričardo III”, “Fausto”, kone visą “Mocartą ir Saljerį”, bet Gončiarovas jas nuolat atmesdavo kaip nevykusias. Vis girdėdavau: “Ne ta mokykla, ne ta maniera, ne tuo keliu einate…”
Šis pokalbis vyko, kai rengiau pirmąjį spaudoje paskelbtą Nekrošiaus portretą “Gyvenimo metaforos link” (1983), analizuojantį režisieriaus kūrybą. Įvairiu metu laikraščiuose, žurnaluose, almanachuose rašiau apie kone visus jo spektaklius: Shelagh Delaney “Medaus skonis”, Sauliaus Šaltenio “Duokiškio balades”, Antono Čechovo “Ivanovą” ir “Dėdę Vanią”, inscenizaciją “Kvadratas”, Vadimo Korostyliovo “Pirosmani, Pirosmani…”, roko operą “Meilė ir mirtis Veronoje” (Shakespeare tragedijos “Romeo ir Džiujeta” motyvais) bei kitus. Suvokti Nekrošiaus kūrybos esmę labai padėjo atsiradusi galimybė stebėti jo repeticijas. Kiek pamenu, salė man už nugaros būdavo tuščia, Eimuntas labai nenoromis įsileisdavo į repeticijas pašalinius. Drįstu manyti, kad tokią privilegiją gavau, kai režisierius patikėjo mano “teatrologiškumu”. Repeticijose dar matydavau panašų pasitikėjimą pelniusią jauną kritikę Ramunę Marcinkevičiūtę, kuri didelę dalį savo tolesnės kūrybos skyrė Nekrošiaus menui tyrinėti.
Eimuntas Nekrošius įsiliejo į lietuvių teatrą su 8-ojo dešimtmečio jaunosios režisūros banga: Dalia Tamulevičiūtė, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Saulius Varnas. Kai po audringo teatro atsinaujinimo ir meninės polemikos stojo susimąstymo metas. Akivaizdus anuomet paplitusių scholastinių ginčų pavyzdys – nesibaigiantys svarstymai, kas svarbesnė figūra, aktorius ar režisierius. Paradoksalu, kad po pirmųjų Nekrošiaus spektaklių imta teigti, kad jis madingai „verčiasi per galvą“, reikalaudamas to ir iš aktorių. Būtent jo spektakliuose Kostas Smoriginas, Remigijus Vilkaitis, Vidas Petkevičius, Dalia Storyk, Kristina Kazlauskaitė, Vladas Bagdonas sukūrė vaidmenis, atvėrusius naują, reikšmingą jų kūrybos etapą, daugeliu atvejų – ir svarbią teatro gairę.
Taip atsitiko, kad mačiau ir spektaklio „Dėdė Vania“, sukėlusio didžiulę kaltinimų audrą „besiverčiančiam per galvą“ režisieriui, repeticijas. Neminėsiu tų teatro meistrų ir teatrologų, įžymių rašytojų, kitų menininkų, kurie piktinosi Čechovo pjesės interpretacija. Greitu laiku daugelis „kaltintojų“ ėmė karštai žavėtis tuo pačiu režisieriumi. Svarbiausia, kad Nekrošius nepasidavė, o „mėgėjiškas“ jo „Dėdė Vania“ sukvietė į Jaunimo teatrą marias žiūrovų, kurie naktimis budėdavo eilėse prie bilietų kasos. Prisimenu, greta manęs sėdėjusi Monika Mironaitė, vos pakilus uždangai, ėmė piktintis baisia „saviveikla“. Išraiškingai padejuodama, vis ketindavo išeiti, bet aš, stipriai spausdamas jos ranką prie kėdės atlošo, pusbalsiu įtikinėjau, kad neskubėtų, juk ir jinai drąsiai eksperimentuodavusi scenoje.
Kaip ryškus disonansas aršiems kritikams nuskambėjo garsaus amerikiečių dramaturgo Arthuro Millerio poelgis. Lankydamasis Lietuvoje ir pamatęs Nekrošiaus spektaklį „Ilga kaip šimtmečiai diena“, atsiklaupė prieš režisierių, įteikė gėlių puokštę ir turbūt pirmasis pavadino jį genijumi. Dramaturgo ir poeto Aleno Ginsbergo pastangomis Nekrošiaus spektakliams pavyko prasiveržti pro „geležinę uždangą“ – po gastrolių Jungtinėse Valstijose apie lietuvių režisierių sužinojo pasaulis.