Naujienos

Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas. Reaguojant į Linkevičiaus atsakymą dėl prašymo peržiūrėti nuostatas dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros

Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas. Reaguojant į Linkevičiaus atsakymą dėl prašymo peržiūrėti nuostatas dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros

Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas, Seimo TS-LKD frakcijos nariai

DELFI.lt

Balandžio 6-ąją kreipėmės į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių, prašydami peržiūrėti savo ankstesnes nuostatas dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros po balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) galutinio ir neskundžiamo sprendimo. Atsakymo iš Ministro sulaukėme, ir ačiū, kad paiso įstatymų reikalavimo, o iš Mero – eilinį kartą tylą, tačiau apie politinės kultūros stoką kitą kartą…

Ministre, Jūs teigiate, kad esate „gerai susipažinęs su Centro nuomone apie Joną Noreiką“, remiatės 2017 m. Centro pažyma, kurioje teigiama, kad J. Noreikos veikla negali būti vertinama vienareikšmiškai, tačiau neatsižvelgėte į paskutinius Centro atradimus ir išvadas, o jos teigia: „Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie žydų gelbėjimo; Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; 1941 m. lietuviai, žydai ir dauguma vokiečių nežinojo, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų“. Todėl dar kartą prašome Jūsų, kad ši oficiali, šiais klausimais valstybinę politiką formuojančios institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro – išvada būtų perduota visoms Lietuvos diplomatinėms atstovybėms, kad būtų vadovaujamasi ja, reikalui esant.

Dėkojame p. Svetlanai, kuri savo sodyboje rado macevą

Dėkojame p. Svetlanai, kuri savo sodyboje rado macevą

Į Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę kreipėsi vilnietė Svetlana Šitelienė, gyvenanti Vilniuje, pranešdama, kad jos sodybos kieme yra spėjamas žydiškas antkapis.

Dėkojame p. Svetlanai, kuri savo sodyboje rado macevą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė susisiekė su p. Svetlana, padėkojo, jai buvo įteikta macų dėžutė ir Icchoko Rudaševskio knyga ,,Vilniaus geto dienoraštis“.

Sveikiname menininkę Adasą Skliutauskaitę su gimtadieniu

Sveikiname menininkę Adasą Skliutauskaitę su gimtadieniu

Gegužės 5 dieną menininkei Adasai Skliutauskaitei sukanka 89 metai.

Mylim, visada prisimenam talentingą nuostabią dailininkę, kurios paveikslai žavi savo ypatinga nuotaika ir spalvomis. Adasą Skliutauskaitę ne tik menininkų tarpe žino kaip puikią kulinarę, linksmą ir draugišką. Apie įdomią asmenybę – Adasą žino bičiuliai, todėl jos namų durys neužsidaro, nes kavutė pas Adasą reiškia įdomias ir šiltas diskusijas apie meną, ir ne tik. politiką.

Mieloji Adasa, linkim Jums dar daug kūrybinių siekių ir darbų, kurie nenusileidžia niekam. Už Jūsų pavyzdį kaip reikia bendrauti ir gyventi, keliam gimtadienio taurę ir linkim stiprios sveikatos!

Mazel Tov!

Muzikinis Kauno žydų bendruomenės sveikinimas

Muzikinis Kauno žydų bendruomenės sveikinimas

Pirmąją gražiausio pavasario mėnesio dieną Kauno žydų bendruomenė sveikina savo mylimą narę Liubą Stulgaitienę šaunaus jubiliejaus proga!!!

Liuba – aktyvi bendruomenės renginių dalyvė, Jidiš klubo lankytoja, Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos narė, moteris visada spinduliuojanti pozityvumą, optimizmą ir gerą nuotaiką. Ji šypsosi pasauliui, nepaisant visų patirtų negandų, ir pasaulis jai atsako tuo pačiu.
Miela Liuba, būkit ir toliau tokia jaunatviška, energinga, žingeidi, galinti pasakyti, kad metai – ne našta, o turtinga patirtis!!!
Mazel tov!!! Biz 120!!!
Sveikinimas jubiliejinį gimtadienį švenčiančiai Rozetai Ramonienei

Sveikinimas jubiliejinį gimtadienį švenčiančiai Rozetai Ramonienei

Gegužės 1d.  Rozeta Ramonienė, Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkė  švenčia 80-ies metų jubiliejų, kai susikaupia širdy ir išmintis, ir patyrimas,

Sveikiname mieląją Rozetą su pavasario kvepiančiais žiedais, likime
ilgiausių metų, užburiančios šventinės nuotaikos, geros sveikatos ir kuo daugiau laimingų dienų!

Mazal Tov!

Būdamas 87-erių mirė PAR kovos su apartheidu veteranas litvakas Denisas Goldbergas

Būdamas 87-erių mirė PAR kovos su apartheidu veteranas litvakas Denisas Goldbergas

Būdamas 87-erių mirė Pietų Afrikos Respublikos (PAR) kovos su apartheidu aktyvus dalyvis litvakas Denisas Goldbergas (1933-2020), apie tai pranešė jo šeima ir fondas.

D. Goldbergas buvo vienas artimiausių Nelsono Mandelos kolegų kovoje su baltųjų valdymu, o 1964-aisiais drauge su būsimuoju šalies lyderiu buvo areštuotas ir įkalintas už sabotažą. is
D. Goldbergas po arešto 22 metus praleido vien baltiesiems skirtame kalėjime. Be N. Mandelos, drauge su juo buvo areštuoti kiti aktyvistai, tarp jų Walteris Sisulu, Govanas Mbeki ir Andrew Mlangeni.

Denis Theodore Goldberg gimė 1933 m. balandžio 11 d. Keiptaune, Pietų Afrikoje ir užaugo šeimoje, kuri, skirtingai nei dauguma tuo metu baltųjų šeimų, į savo namus priimdavo visų rasių žmones . Jo tėvai Annie ir Samas Goldberg gimė Londone, jie – Lietuvos žydų vaikai, emigravę į Angliją XIX a. antroje pusėje.

Gyvendami Londone, abu tėvai, aktyviai dalyvavo politikoje, jie pritarė komunistiniam judėjimui. Kai šema persikėlė į Keiptauną, jie dalyvavo Pietų Afrikos komunistų partijos Vudstoko skyriuje. Sam Goldberg valdė daugybei mažų įmonių. Jų sūnus Denis Goldbergas 1950 m. būdamas 16 metų, pradėjo civilinės inžinerijos studijas Keiptauno universitete.

Per politinius suvaržymus ir abejones – į bendrą valstybę

Per politinius suvaržymus ir abejones – į bendrą valstybę

Priartėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui, 1915-aisiais carinė valdžia pradėjo žydų tautybės šeimų „evakuacijas“ į imperijos gilumą. Panevėžys per jas neteko daugelio labiausiai pasiturinčių, versliausių, intelektualiausių miestiečių. Archyvų nuotraukoje – Panevėžio Hindenburgo, buvusi Turgaus ir būsimoji Laisvės aikštė 1916 metais.

Daiva Savickienė

Nepriklausomybės priešaušryje savą valstybę sunkumų nepaisydami kūrė tiek lietuviai, tiek tautinės mažumos.

Amžių sandūra Lietuvoje nebuvo lengvas metas. Caro valdžios ribojimai, karas, emigracija, evakuacijos bei kiti sukrėtimai keitė šalies veidą, o kartų – ir jos žydų bendruomenę. Kėlėsi į miestus

Kėlėsi į miestus

Kada Lietuvoje apsigyveno pirmieji žydai, nėra žinoma, tačiau jų tikrai jau būta XVIII amžiaus antroje pusėje. O šimtmečiui baigiantis, turėjome ir susiformavusią žydų religinę bendruomenę.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus daktaro Arūno Astramsko teigimu, pagal šį faktą galima numanyti, kad tuomet ir Panevėžyje jau buvo žydų maldos namai, taip pat kapinės. Kitaip tariant, kad ir nedidelė, šios tautos atstovų bendruomenė įsikurti pasirinko ir miestą prie Nevėžio.

Ilgainiui – greičiausiai gausėjant stambesnių pramonės įmonių, pragyvenimo šaltinių, ji sparčiai plėtėsi. Ir XIX amžiaus vidury žydai sudarė apie pusę ar net daugiau Panevėžio gyventojų.

Pagal to meto tvarką, žemės, kaip nuosavybės, žydai negalėjo turėti, tad natūralu, jog koncentravosi miestuose ir miesteliuose. Paprastai uždaromis bendruomenėmis, kurių kontaktai su aplinkiniais buvo gana paviršutiniški.

Publikuojame teatrologo prof. Marko Petuchausko prisiminimus apie režisierių Eimuntą Nekrošių – skyrių iš rašomos knygos

Publikuojame teatrologo prof. Marko Petuchausko prisiminimus apie režisierių Eimuntą Nekrošių – skyrių iš rašomos knygos

Surengiau kultūros darbuotojų kūrybinį susitikimą su anuomet jaunu režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi. Iš dešinės: Eimuntas Nekrošius, Vilniaus Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėjas Juozas Pocius ir pokalbio vedėjas Markas Petuchauskas (1984). Vienas berods italų kritikas yra pasakęs, kad šaltas nekalbus lietuvis atšyla tik kalbėdamas savo spektakliais. Galiu paliudyti, kad čia jį pavyko prakalbinti – ir apie pačius spektaklius.

 

STATAU VIENĄ SPEKTAKLĮ VISĄ GYVENIMĄ

Berniukas iš Pažiobrio kaimo prie Šiluvos, skirtingai nuo daugelio būsimų teatralų, nedalyvavo meno saviveikloje, nesvajojo tapti aktoriumi, nebėginėjo į teatrą. Pirmą spektaklį pamatė, būdamas dešimtoje klasėje. Užtat mėgo prozą – Tolstojų, Dostojevskį, žinojo, kad yra Shakespeare, bet jo neskaitė, nes “tada buvo neįdomu”. Vyresnioji sesuo teisininkė, turinti, anot brolio, “tikrą profesionalią žiūrovo akį”, ir mokytojas Bronius Burneckas, “poliglotas, šviesi asmenybė, savotiškas Šiluvos Leonardas”, pastūmėjo Nekrošių stoti Konservatorijon. Taip Eimuntas atsidūrė Vytauto Čibiro ir Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamame kurse. Po poros metų jis, šių puikių režisierių paakintas, įstojo į Maskvos GITIS`ą studijuoti režisūros.

Norėčiau papasakoti apie užsienyje galbūt mažiau arba visai nežinomus jauno režisieriaus spektaklius tėvynėje. Juk Lietuvoje  juos matė ir prisimena daugiausia vyresnės kartos žiūrovai. O praėjo palyginti tiek nedaug laiko, kai netikėtai sustojo teatro genijaus širdis. Nejaugi tai jau istorija?

Prieš kokius keturis dešimtmečius Eimuntas man pasakojo: “Mokytis važiavau į Maskvą neturėdamas respublikos siuntimo, konkursas didelis, berods, penkiolika žmonių į vieną vietą. Kursą rinko įžymus režisierius Andrejus Gončiarovas. Perskaičiau Majakovskio eilėraštį, parašiau Maguerite Duras apysakos “Hirosima, meile mano” režisūrinę eksplikaciją. Gončiarovui patiko. Kursas surinktas internacionalinis – aštuonių pasaulio šalių atstovai. Iš Pabaltijo buvau vienas. Visus penkerius metus stovėjau ties pašalinimo iš instituto riba. Gončiarovas negailestingai rašė man trejetus iš specialybės disciplinų. Kai kurie studentai per penkerius metus pastatydavo penkių veikalų ištraukas, aš per tą laiką gal penkiasdešimt: “Ričardo III”, “Fausto”, kone visą “Mocartą ir Saljerį”, bet Gončiarovas jas nuolat atmesdavo kaip nevykusias. Vis girdėdavau: “Ne ta mokykla, ne ta maniera, ne tuo keliu einate…”

Šis pokalbis vyko, kai rengiau pirmąjį spaudoje paskelbtą Nekrošiaus portretą “Gyvenimo metaforos link” (1983), analizuojantį režisieriaus kūrybą. Įvairiu metu laikraščiuose, žurnaluose, almanachuose rašiau apie  kone visus jo spektaklius: Shelagh Delaney “Medaus skonis”, Sauliaus Šaltenio “Duokiškio balades”, Antono Čechovo “Ivanovą” ir “Dėdę Vanią”, inscenizaciją “Kvadratas”, Vadimo Korostyliovo “Pirosmani, Pirosmani…”, roko operą “Meilė ir mirtis Veronoje” (Shakespeare tragedijos “Romeo ir Džiujeta” motyvais) bei kitus. Suvokti Nekrošiaus kūrybos esmę labai   padėjo atsiradusi galimybė stebėti jo repeticijas. Kiek pamenu, salė man už nugaros būdavo tuščia, Eimuntas labai nenoromis įsileisdavo į repeticijas pašalinius. Drįstu manyti, kad tokią privilegiją gavau, kai režisierius patikėjo mano “teatrologiškumu”. Repeticijose dar matydavau panašų pasitikėjimą pelniusią jauną kritikę Ramunę Marcinkevičiūtę, kuri didelę dalį savo tolesnės kūrybos skyrė Nekrošiaus menui tyrinėti.

Eimuntas Nekrošius įsiliejo į lietuvių teatrą su 8-ojo dešimtmečio jaunosios režisūros banga: Dalia Tamulevičiūtė, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Saulius Varnas. Kai po audringo teatro atsinaujinimo ir meninės polemikos stojo susimąstymo metas. Akivaizdus anuomet paplitusių scholastinių  ginčų pavyzdys – nesibaigiantys svarstymai, kas svarbesnė figūra, aktorius ar režisierius. Paradoksalu, kad po pirmųjų Nekrošiaus spektaklių imta teigti, kad jis madingai „verčiasi per galvą“, reikalaudamas to ir iš aktorių. Būtent jo spektakliuose Kostas Smoriginas, Remigijus Vilkaitis, Vidas Petkevičius, Dalia Storyk, Kristina Kazlauskaitė, Vladas Bagdonas sukūrė vaidmenis, atvėrusius naują, reikšmingą jų kūrybos etapą, daugeliu atvejų – ir svarbią teatro gairę.

Taip atsitiko, kad mačiau ir spektaklio „Dėdė Vania“, sukėlusio didžiulę kaltinimų audrą „besiverčiančiam per galvą“ režisieriui, repeticijas. Neminėsiu tų teatro meistrų ir teatrologų, įžymių rašytojų, kitų menininkų, kurie piktinosi Čechovo pjesės interpretacija. Greitu laiku daugelis „kaltintojų“ ėmė karštai žavėtis tuo pačiu režisieriumi. Svarbiausia, kad Nekrošius nepasidavė, o „mėgėjiškas“ jo „Dėdė Vania“ sukvietė į Jaunimo teatrą marias žiūrovų, kurie naktimis budėdavo eilėse prie bilietų kasos. Prisimenu, greta manęs sėdėjusi Monika Mironaitė, vos pakilus uždangai, ėmė piktintis baisia „saviveikla“. Išraiškingai padejuodama, vis ketindavo išeiti, bet aš, stipriai spausdamas jos ranką prie kėdės atlošo, pusbalsiu įtikinėjau, kad neskubėtų, juk ir jinai drąsiai eksperimentuodavusi scenoje.

Kaip ryškus disonansas aršiems kritikams nuskambėjo garsaus amerikiečių dramaturgo Arthuro Millerio poelgis. Lankydamasis Lietuvoje ir pamatęs Nekrošiaus spektaklį „Ilga kaip šimtmečiai diena“, atsiklaupė prieš režisierių, įteikė gėlių puokštę ir turbūt pirmasis pavadino jį genijumi. Dramaturgo ir poeto Aleno Ginsbergo pastangomis Nekrošiaus spektakliams pavyko prasiveržti pro „geležinę uždangą“  – po gastrolių Jungtinėse Valstijose apie lietuvių režisierių sužinojo pasaulis.

Užuojauta

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą Arkadijui Gotesmanui dėl  tėvo Bumitalio Arnoldo Gotesmano mirties.  Jis iškeliavo anapilin, būdamas 90-ies metų. Bumitalis Arnoldas išgyveno Aušvico ir Mauthauseno koncentracijos stovyklas. Jis mirė Brukline, ten bus laidojamas šiandien.

 

 

Virtualios paskaitos: pabėgimo iš Panerių istorija ir Lietuva Žako Lipščico prisiminimuose

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus organizuoja  virtualias paskaitas:
pabėgimo iš Panerių istorija ir Lietuva Žako Lipščico prisiminimuose.

„Esu skulptorius iš Lietuvos“, – taip prisistatydavo skulptorius Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz, 1891-1973), atidarydamas parodas garsiausiuose pasaulio muziejuose ir galerijose, nors Lietuva tuo metu pasaulio žemėlapyje apskritai neegzistavo. Apie Lietuvos vaizdinį Ž. Lipšico prisiminimuose, jo ryšius su Lietuvos menininkais ir intelektualais, papasakos skulptoriaus kūrybos ir memorialinio palikimo tyrinėtoja muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė.

Balandžio 28 d. 15.00 val. paspauskite ant nurodytos nuorodos ir palaukite, kol bus patvirtintas jūsų dalyvavimas:

https://bit.ly/3eOiwqQ

Virtualaus susitikimo ID (Meeting ID): 781 3821 0199
Prisijungimo slaptažodis: 6YSTki

Gegužės 5 d. 15.00 val.
Panerių pabėgimo tunelis: plėšiko, inžinieriaus ir elektriko istorija

Panerių masinių žudynių vietoje nuo 1943 m. naciams siekus nuslėpti nusikaltimų pėdsakus buvo įkalinta 80 kalinių, kurie turėjo ekshumuoti ir deginti sušaudytųjų palaikus. Įgyvendinus šį vokiečių pareigūnų sumanymą taip pat būtų buvę sušaudyti ir kaliniai, tačiau jiems kilo idėja gelbėtis išsikasant požeminį tunelį, vedusį už įkalinimo vietos aptvėrimo ribų.

1944 m. ilgesniu nei 30 metrų tuneliu pabėgo dalis brigados narių, tarp kurių buvo ir pagrindiniai šio pabėgimo plano iniciatoriai: brangenybių plėšikas, inžinierius bei elektrikas. Paskaitoje muziejininkas istorikas Mantas Šikšnianas detaliau atskleis gelbėjimosi eigą bei minėtų brigados narių vaidmenį pabėgimo organizavime.

Gegužės 5 d. 15.00 val. paspauskite ant nurodytos nuorodos ir palaukite, kol bus patvirtintas jūsų dalyvavimas:

https://bit.ly/3bIpxHA

Virtualaus susitikimo ID (Meeting ID): 776 0246 9559
Prisijungimo slaptažodis: 005691

Izraelio Nepriklausomybės diena – Yom ha- Atzma’ut

Izraelio Nepriklausomybės diena – Yom ha- Atzma’ut

Izraeliečiai pradėjo švęsti Nepriklausomybės dieną, sveikindami medicinos personalą. Deglų uždegimo ceremonija vyksta be auditorijos, pagerbiami gydytojai, slaugytojos ir savanoriai, kovojantys su virusu; atšaukta daugybė fejerverkų; oro pajėgų lėktuvai skraido virš ligoninių. Lakūnas nufilmavo visą vaizdą, dėkodamas medikams už jų 24 val. įtemtą darbą kasdien.

Nepriklausomybės dienos šventinė ceremonija, minint 72 metus nuo Izraelio šalies įkūrimo, surengta be didelės minios  dėl koronaviruso apribojimų, nes izraeliečiai buvo priversti švęsti  namuose.

Nuotraukoje:Izraelio vėliavos puošia gyvenamąjį namą Jeruzalėje 72-osios Izraelio Nepriklausomybės dienos proga, 2020 m. Balandžio 29 d. („The Times of Israel“.)

„Mes niekada nešventėme tokios Nepriklausomybės dienos. Mes fizine prasme esame toli vienas nuo kito, bet niekada nebuvome artimesni “, – vaizdo įraše kalbėjo ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, girdamas medicinos personalą ir saugumo pajėgas, kurios laikosi taisyklių. „Ateis diena, kai apsikabinimai grįš … Bet mes dar negalime to daryti, nes pandemija vis dar čia”, – sakė jis vaizdo įraše prieš deglų įžiebimo ceremoniją.

Uždegdamas fakelą Nepriklausomybės dienos išvakarėse  surengtoje ceremonijoje Kneseto spykeris Benny Gantzas kalbėjo apie šalies vienybę, sakė, kad izraeliečiai turi pasiruošti dar sunkesnėms dienoms, ragino sukurti „naują moralinį šalies veidą“.

Minint 72-ąją Nepriklausomybės dieną, reiktų prisiminti, kad Izraelio valstybę kūrė, už ją kovojo, stiprino daug Lietuvos žydų. Prisiminkime, kad Lietuvoje 20amž. pradžioje gyvavo stiprus sionizmo judėjimas, nemažai žydų suspėjo išvykti Izraelį, dar iki oficialiai paskelbiant jį žydų valstybe. Po Holokausto, sovietinėje  Lietuvoje žydai negalėjo legaliai išvykti, nors nemažai jų sugebėjo išbėgti per Lenkiją. Likusieji svajojo ir laukė, kada jiems bus leista repatrijuoti į išsvajotą žydų žemę. Apie 1970 metus prasidėjo Lietuvos žydų persikėlimas į Izraelį, išvyko daug išsilavinusių, įvairių profesijų žmonių, kuriuos Izraelyje iki šiol vadina elitu.

Kauno žydų bendruomenė dalino savo nariams lauknešėlius Šabato vakarienei

Kauno žydų bendruomenė dalino savo nariams lauknešėlius Šabato vakarienei

Paskelbus karantiną, daugelis organizacijų pradėjo ieškoti alternatyvių galimybių tęsti savo veiklą, ne išimtis – ir Kauno žydų bendruomenė, įvairiomis nuotolinio komunikavimo priemonėmis siekianti, kad bendruomenės nariai, ypač tie, kurie priklauso rizikos grupei, nesijaustų vieniši ir izoliuoti.
Nemažai bendruomenės narių kiekvieną penktadienį susirinkdavo kartu sutikti Šabatą. Visi
pasiilgo gyvų susitikimų ir bendrų penktadienio vakarų, tačiau, kol nėra galimybės realiai to padaryti, norėdami palaikyti tradiciją, dvasią, bendrystę KŽB vadovai pasiūlė bendruomenės nariams užsisakyti nemoką Šabato lauknešėlį, kad kiekvienas savo namuose, bet tuo pačiu ir kartu su kitais bendruomenės nariais, galėtų atsilaužti specialiai šviežiai iškeptos Šabatinės chalos gabalėlį (lauknešėlyje jį užsisakiusieji randa ne tik chalą, bet ir kitas vaišes šiltam penktadienio vakarui).
KŽB pirmininkas Gercas Žakas džiaugiasi, kad ši iniciatyva sulaukė GVF pritarimo, didelio KŽB narių susidomėjimo ir palaikymo, cituojant vieną iš KŽB narių: “tikrai atrodo kad tu ne vienas o su visa bendruomene šventi Šabatą”, bei tęstinumo kitų miestų bendruomenėse.
Šabato lauknešėlių įsigijimo išlaidos apmokėtos GVF lėšomis
LŽB nariai prisimena savo tarnybą Izraelio kariuomenėje

LŽB nariai prisimena savo tarnybą Izraelio kariuomenėje

Yom HaZikaron, karių pagerbimo dieną  apie tarnybą Izraelio kariuomenėje prisimena ir dalinasi su mumis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai.

Itzhakas Solomonas: ,, Tikiuosi, kad Izraelis nepatirs naujų karų … Turiu daug nuotraukų iš savo armijos gyvenimo”.

Itzhakas Solomonas atsiuntė nuotraukas iš ,,Yom Kippuro“ karo Sinajuje, kuriame pats dalyvavo

Izraelio karas su Egipto ir Sirijos koalicija 1973 m. spalio 6 d., žydų šventės Jom Kipuro metu, todėl karas iki šiol vadinamas „Jom Kipur“, kai Egipto ir Sirijos kariuomenės netikėtai užpuolė Izraelį. Jos judėjo pirmyn, užėmė Sinajaus pusiasalį ir Golano aukštumas, kurias Izraelis valdė nuo 1967 m., po Šešių dienų karo. Per pirmas 48 valandas, po to iniciatyvos ėmėsi Izraelis.

Antrą karo savaitę sirai buvo išstumti iš visų Golano aukštumų. Sinajuje Izraelis puolė tą priešų armijos dalį ir peržengė Sueco kanalą (kur buvo sena ugnies nutraukimo linija) ir taip paliko priešą be išteklių. Egiptas ir Sirija pabandė karine jėga atgauti teritorijas. Jų armijos pradėjo koordinuotą ataką 1973 m. spalio 6 d., žydų šventės Jom Kipuro metu. Sirijos pajėgos atakavo fortus, esančius Golano aukštumose, tuo pačiu metu egiptiečiai atakavo fortus, esančius prie Sueco kanalo ir Sinajaus pusiasalyje. Po dviejų savaičių mūšių, kai JAV oro keliu Izraeliui pradėjo tiekti amuniciją, Izraelis nustūmė priešus į jų pradines pozicijas.

Itzhakas Solomonas tikisi, kad Izraelis nepatirs naujų karų … Jis prisimena, kad Pergalė tapo karti, kai tiek daug jaunų karių prarado gyvybę gindami Tėvynę!

Vilniečiai Viljamas Žitkauskas ir Aleksandra  Žitkauskienė išvyko į Izraelį mokytis, baigę mokslus, tarnavo Izraelio kariuomenėje. Tarnybai pasibaigus, jie sugrįžo į Vilnių.

Šiuo metu jauna Žitkauskų šeima yra aktyvūs Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai, auginantys 3 vaikus. Viljamas dirba Jerulitoje, turizmo, kelionių agentūroje, organizuojančioje keliones žydų tema į Baltijos šalis (Latviją, Estiją) ir Baltarusiją.

Žitkauskų šeima  savanoriauja LŽB. Aleksandra ir Viljamas padeda organizuoti vaikų renginius ir keliones. Aleksandra vedė rankdarbių užsiėmimus vaikams.

Yom HaZikaron – žuvusių Izraelio karių ir teroro aukų atminimo diena

Yom HaZikaron – žuvusių Izraelio karių ir teroro aukų atminimo diena

Žuvusių Izraelio karių vardai pagerbiami ant Jeruzalės senamiesčio sienų, kai Izraelis mini žuvusių karių ir teroro aukų atminimo dieną – 2020 m. Balandžio 27 d. Nuotrauka Yonatan Sindel

Yom HaZikaron – atminimo diena Izraelyje, skirta pagerbti visus karius izraeliečius, kurie žuvo kovodami, gindami Izraelio valstybę. Šią dieną Izraelis gedi ir prisimena kritusius žydus kareivius ir visas teroro metu prarastas gyvybes. Yom HaZikaron pagal žydų kalendorių, prasideda išvakarėse, 20 val. vakare.

Prezidentas Ruvenas Rivlinas su kariuomenės vadais, su apsauginėmis kaukėmis per nacionalinę kritusių Izraelio  kareivių ir teroro aukų atminimo ceremoniją  prie Raudų sienos Jeruzalėje, 2020 m. Balandžio 27 d.

Tuščioje  aikštėje prie Raudų sienos prezidentas Rivlinas apgailestaudamas, kad per koronavirusą uždrausto masinio atminimo dienos minėjimą kalbėjo, kad „šiais metais mes negalime verkti kartu, tik prisimename, atiduodame pagarbą žuvusių izraeliečių atminimui“. Ceremonijoje pagerbiamii 23 861 mūšiuose kritę kareiviai ir teroro aukos. Nuotrauka Amos Ben Gershom

Išgirdę sireną, 20val. Izraelio piliečiai sustabdo viską, ką bedarytų, kad ir kur būtų, ir susikaupę atiduoda pagarbą žuvusiems. Važiuodami greitkeliais,  žmonės stabdo savo automobilius kelio viduryje, išlipa ir atsistoję pagerbia žuvusius. Visos įstaigos nutraukia kelioms minutėms darbą, o vakarieniaujančios šeimos nutyla, kad galėtų minutę praleisti pagarbioje tyloje.

Dėl viruso baimės uždrausta lankytis memorialinėse vietose ir kapuose, taip pat ir žuvusiųjų šeimoms buvo uždrausta lankytis karinėse kapinėse ar memorialinėse vietose, o policija buvo dislokuota daugelyje vietų, užtverdama privažiavimo kelius ir įėjimus. Tačiau pareigūnams buvo liepta tik atgrasyti nuo vizitų. Jei vis dėlto žmonės iš artimųjų  netekusių šeimų, ateitų ir nepaisytų įsakymų, policijai buvo liepta vengti fizinių konfrontacijų su tais, kurie vis dar pasiryžę pasiekti artimųjų kapus. Aukščiausiasis teismas atmetė paskutinės minutės peticiją, kurioje izraeliečiai prašė panaikinti draudimą, nusprendęs, kad nors ir skaudus, draudimas nebuvo neteisėtas.

Karių kapinės, kuriose palaidoti žuvę kariai.

Žydų tradicijos labai pabrėžia atminimą. Žydų maldos ir ritualai yra pilni priminimų apie D-vo stebuklus ir protėvių žygdarbius. Izraeliečiai prisiėmė asmeninę atsakomybę prisiminti tuos asmenis, kurie paaukojo savo gyvybes, kurie krito mūšiuose, kurie buvo persekiojimi ar tapo terorizmo aukomis ir kurie tragiškai mirė. Kiekviena Izraelio bendruomenė prisimena kritusius karius, teroro, Holokausto ir kitų istorinių tragedijų aukas.