Vilniaus Sudervės žydų kapinėse karo aukų bei pasipriešinusiųjų nacių režimui aukų atminimą, ceremonijoje karantino sąlygomis, pagerbia Lietuvoje reziduojantys ambasadoriai: Vokietijos – Matthias Sonn, Izraelio – Josy Levy, JAV – Robertas S. Gilchristas
Sudervės žydų kapinėse ir Paneriuose pagerbiamos nužudytų žydų getininkų suaugusiųjų ir vaikų aukos
Žuvusiųjų atminimui kompozitoriaus Jano Frenkelio daina ,,Gervės” – jidiš kalba ,,Cranes”
,,Jos išskrido ir ten yra vieta ir man…”
Žydų dainų ir šokių ansamblis „Fajerlech“
Būkit pasveikinti Antrojo pasaulinio karo veteranai
Nuotraukos Ninel Skudovičiutės.
Gegužės 8 ir 9 dienomis minima Pergalės diena Antrajame pasauliniame kare. Šia proga, dėl paskelbto karantino negalime susitikti Lietuvos žydų bendruomenėje.
LŽB programų direktorė Žana Skudovičienė
Laikantis saugumo reikalavimų, LŽB darbuotojai aplanke Antihitlerinės koalicijos šalių Antrojo pasaulinio karo dalyvius-bendruomenės senjorus jų namuose.
Jagniatinskij Lev su sūnumi Aleksandru.
Nepaisant garbaus amžiaus – jauniausiam karo veteranui – 94 metai, vyriausiam – 99 metai, bendruomenė džiaugiasi, kad jie visi savo užsispyrimu, energija ir meile gyvenimui, spinduliuoja iki šiol.
Gegužės 8d. Sudervės žydų kapinėse pagerbtos Antrojo pasaulinio karo aukos
Minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje dieną, gegužės 8-ąją, . Vilniaus Sudervės žydų kapinėse karo aukų, suaugusiųjų ir vaikų bei pasipriešinusiųjų nacių režimui aukų atminimą, ceremonijoje karantino sąlygomis, pagerbė LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, Lietuvoje reziduojantys ambasadoriai: Vokietijos – MatthiasSonn, JAV – Robertas S. Gilchristas ,Izarelio ambasadorius Yosy Levy, Užsienio reikalų ministro pavaduotojas Dalius Čekuolis, Vilniaus savivaldybės administartoracijos direktorius Povilas Poderskis.
Europoje minimą gegužės 8-ąją prisimenama karo pabaiga ir nacizmo žlugimas, minint Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą.
Europoje minima gegužės 8-oji – nevadinama Pergalės diena. Kartu su visa civilizuota Europa ši diena prisimenama kaip karo pabaiga ir nacizmo žlugimas, kartu minint Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą.
Lietuva nacių okupacijos laikotarpiu prarado beveik visą savo žydų bendruomenę – 200 000 žmonių ir iki šiol ginčijasi dėl kolaboravimo ,,didvyrių”, Holokausto istorinės tiesos, niekaip nesibaigiančiame ginče. Demoralizuojantys komentarai žiniasklaidoje tą dar kartą patvirtina.
Gegužės 8-osios proga verta pažvelgti, kaip Vokietija susitvarkė su savo šalies žiauria nacistine istorija.
1985 m. gegužės 8 d. Vokietijos prezidentas Richardas Karlas Freiherras von Weizsäckeris (toliau Richardas fon Veiczekeris) kreipėsi į parlamentą, išdėstydamas istorinę Vokietijos ir vokiečių atsakomybę už nacizmo nusikaltimus. Tuo metu jis oficialiai įvardino karo pabaigą gegužės 8d. Veiczekeris pabrėžė neatsiejamą ryšį tarp nacių įvykdytų Vokietijos ir Antrojo pasaulinio karo sukeltų tragedijų.
Dėl antisemitinių komentarų portale www.lrytas.lt
Šiandien Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kreipėsi į Generalinį prokurorą Evaldą Pašilį ir
Generalinį policijos komisarą Renatą Požėlą su prašymu ištirti portale www.lrytas.lt skelbiamus
komentarus, kuriuose, LŽB nuomone, yra antisemitizmą ir tautinę nesantaiką kurstančių teiginių.
Kaip sakoma Bendruomenės pareiškime teisėtvarkos institucijoms, LŽB nuolat seka informaciją apie galimas antisemitizmo apraiškas bei teikia atitinkamą informaciją prieš antisemitizmą kovojančioms tarptautinėms institucijoms apie antisemitizmo apraiškas bei valstybės institucijų reakciją į jas.
Praėjusią savaitę portale www.lrytas.lt buvo paskelbta trijų dalių publikacija “Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai”. Visos trys dalys buvo aktyviai aptariamos komentarų skiltyje.
“LŽB, išsamiai susipažinusi su komentarų turiniu, mano, kad juose yra antisemitizmą ir tautinę
nesantaiką kurstančių teiginių, viešai kurstoma diskriminuoti žmonių grupę, skiriamą religiniu ir
tautiniu pagrindu, tai yra viešas tyčiojimasis iš žydų tautybės asmenų, išreikštas neigiamas požiūris į žydus, jų niekinimas, tokiu būdu yra įžeidžiami žydai (yra žydų tautą įžeidžiančių pasisakymų), demonstruojamas neigiamas požiūris į juos. Todėl prašome pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 170 str.”, – sakoma Bendruomenės pareiškime policijai ir prokuratūrai.
Jame taip pat pažymima, kad apie šiuos komentarus LŽB jau pranešė žmogaus teisių gynimo
organizacijoms Lietuvoje bei pasaulyje, užsienio šalių partneriams.
Anot pareiškimo, LŽB yra dėkinga, kad Lietuvoje dirba šių metų vasarį vidaus reikalų ministro sudaryta darbo grupė veiksmingam atsakui į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą Lietuvoje skatinti.
Darbo grupė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos teisės aktais, darbo reglamentu ir kolegialumo,
geranoriškumo, lankstumo, viešumo ir skaidrumo principais.
Tačiau, LŽB nuomone, nereikia tikėtis, kad grupės darbas bus rezultatyvus, jeigu kiekvienas padarytas nusikaltimas nebus tinkamai registruotas, išaiškintas, o kaltas asmuo nubaustas. LR BK ir BPK šių nusikaltimų atžvilgiu praktiškai neveikia, tai “mes matome iš statistikos ir ankstesnių mūsų raštų”.
“Todėl šiuo atveju kreipiamės su pareiškimu dėl konkretaus nusikaltimo registravimo ir išaiškinimo”, – sakoma pareiškime, kurį pasirašė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Šolomo Aleichemo ORT gimnazija nori dalintis džiugia žinia!
Ruth Reches, l.e.p. Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė
Vakar žiniasklaidoje buvo paskelbtas puikus mūsų mokyklos įvertinimas: tarp mokyklų, kurios nedaro mokinių atrankos, Šolomo Aleichemo ORT gimnazija pateko į geriausiųjų dešimtuką ir užėmė garbingą 6 vietą.
Šios sėkmės pagrindą sukūrė buvęs gimnazijos direktorius Miša Jakobas ir puikus pedagogų kolektyvas. Gimnazijos pedagogai su mokiniais dalijasi savo žiniomis, patirtimi, bet svarbiausia – širdimi.
Žinoma, negalima pamiršti ir būtina paminėti gimnazijos mokinius, kurie vertina mokslo svarbą ir suvokia išsimokslinimą kaip vertybę. Gimnazistai kryptingai dirba kurdami savo ateitį, mokosi, dalyvauja projektuose, kurie plečia pasaulėžiūrą su mokykloje gautomis teorinėmis žiniomis.
Viliamės, kad mūsų gimnazija ir toliau pateisins čia besimokančių mokinių lūkesčius ir sėkmingai sieks mokslo aukštumų.
Žurnalas „Reitingai“ jau septintus metus vertino šalies gimnazijų pasiekimus ir pristatė institucinį visų šalies gimnazijų reitingą. Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija užima net 21 pozicija aukštesnę vietą nei pernai – pernai gimnazija buvo reitinguojama 27-oje vietoje.
Savo atsiliepimą šandien atsiuntė praėjusių metų abiturientų klasės auklėtoja Rita Sakalauskaitė
Septyniolika XVIII laidos abiturientų sėkmingai išlaikė brandos egzaminus ir baigė gimnaziją. Ši sėkmė neatsitiktinė, nes šios laidos mokinių požiūris į mokslą buvo labai rimtas. Jau II (X) klasėje dauguma žinojo, kokį tolimesnį kelią rinksis, todėl sudarydami individualiuosius ugdymo(si) planus tikslingai rinkosi dalykus ir jų nekeitė.
Šios klasės gimnazistai išsiskyrė aukšta mokymosi motyvacija, žingeidumu. Nemaža dalis mokinių aktyviai dalyvavo įvairiuose seminaruose, paskaitose, projektuose. Rimtai ruošėsi olimpiadoms ir jose sėkmingai dalyvavo.
Šie faktoriai lėmė, kad visi gimnazistai sėkmingai įstojo į pasirinktas aukštąsias mokyklas ir jose tebestudijuoja.
LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kreipimasis į žydų bendruomenę su sveikinimu kovojusiems su nacizmui ir padėka gelbėtojams, nepabūgusiems gelbėti žydų Antrojo pasaulinio karo metu.
Kultūrų susidūrimas: skirtumai, formavę stereotipus
Gatvės vaizdas Vilniaus žydų kvartale. YADVASHEM.COM nuotr.
Daiva Savickienė
Vienos tautos išskirtinumas lėmė pačius įvairiausius visuomenės stereotipus apie tai, kas jai atrodė nesuprantama ir nepažinta.
Stereotipai apie žydus – be galo sudėtingas ilgus metus formavęsis reiškinys, paveiktas daugelio veiksnių. Bėgant amžiams jų kūrėsi vis naujų, bet kai kurie stereotipai, nepaisant jų absurdiškumo, pasirodė esą itin gajūs.
Paradoksalu, bet, atrodytų, modernioje visuomenėje jie funkcionuoja lig šiol ir – svarbiausia – jais net tikima.
Krikščionybės ir judaizmo sankirta
Kaip sako Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis, sąvokos „savas“ ir „svetimas“ mums, žmonėms, yra reikšmingos nuo pačių seniausių laikų. Kadaise taip atskirdavome (o ir dabar atskiriame) vieni kitus – priklausančiuosius savai genčiai ir ne.
Be to, pasak istoriko, visuomenėse visada buvo išskiriamos tam tikros grupės. Taip nutiko ir žydams, gyvenusiems tarp krikščionių. Su jais susiję stereotipai labai seni. Ir gana specifiniai.
„Ankstyvoji krikščionių religija kėlė kaltinimus žydams dėl Kristaus nužudymo – deicido. Kad būtent žydai, judėjai, yra atsakingi už tai, jog nepažino Dievo sūnaus ir Pranašo, ir jį nužudė. Tą patį vėliau vystė ir krikščioniškoji teologinė tradicija“, – sako V. Vareikis ir dar primena, jog ir šv. Povilas savo laiškuose judėjus vadino užkietėjusia tauta, kuri nepažino Kristaus ir jį nukankino, bet gali atsiversti, jeigu priims jo mokymą.
Kiti stereotipai – tarkime, kad žydams ritualiniais tikslais yra reikalingas krikščionių kraujas, – istoriko teigimu, pas mus atėjo iš Vakarų Europos. Jie taip pat labai seni, o šitas pradžioje dar net ir nesietas su žydais. Panašius argumentus naudojo romėnai prieš krikščionis remdamiesi apeigų metu naudojamais posakiais „Kristaus kūnas“ ir „Kristaus kraujas“.
„Romėnai taip pat tikėjo, kad užsidarę krikščionys vykdo slaptus žmonių aukojimus ir, nežinodami tikrovės, bausdavo juos mirties bausme“, – apibendrina V. Vareikis. Nuo XII a. Vakarų Europoje paplito ritualinės žmogžudystės mitas. Pasak istoriko, pirmą kartą dėl krikščionių vaiko neva nužudymo žydai buvo apkaltinti 1144 metais Anglijoje, Norviče. Vėliau Prancūzijoje, Vokietijoje. O Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šis antijudėjinis mitas pasirodė nuo XVI a.
Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis. KU nuotr.
Šie mitai – apie kraujo naudojimą ritualiniams tikslams, ritualines žmogžudystes, – pasak V. Vareikio, dar net XVIII a. – XX a. pradžioje buvo gajūs dabartinės Ukrainos teritorijoje, Lenkijoje, tad nieko nuostabaus, jog rado kelią ir į Lietuvą ir plito kaimietiškoje visuomenėje.
Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (III dalis)
Vytautas Bruveris lrytas.lt
Kuo išsamesnis ir visapusiškesnis istorijos pažinimas maksimaliai apriboja galimybes ja manipuliuoti. D.Umbraso nuotr.
Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?
Pirmąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.
Antrąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.
Šventė ilgai lauktą pergalę Trečiasis probleminis šiuolaikinės Lietuvos santykių su Holokaustu blokas yra sovietinių nusikaltimų ir represijų kvalifikacija – taip pat ir teisinė. Ar sovietų vykdytos masinės žudynės bei represijos okupuotoje Lietuvoje turi būti ne tik vadinamos, bet ir teisiškai pripažintos genocidu?Ar jos tokiomis turėtų būti pripažįstamos ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu?
Daugeliui lietuvių šie klausimai – visiškai retoriniai, o atsakymas į juos vienareikšmiškai teigiamas. Ypač – pastaraisiais metais, kai viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė viešosios erdvės temų yra Rusijos grėsmė. Kuo griežtesnis ir aiškesnis sovietinės okupacijos bei sovietų nusikaltimų vertinimas – pirmiausiai Vakaruose – laikomas vienu iš pagrindinių „informacinio karo“ ir politinės kovos su Rusijos režimu būdų.
Štai kodėl tokį džiugesį tiek politikos elite, tiek ir patriotiškiausiai nusiteikusioje visuomenės dalyje sukėlė pernai rudenį dar kartą Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre patvirtintas sprendimas, jog sovietų vykdytos pokario partizanų žudynės tarptautinės teisės požiūriu gali būti laikomos genocidu.
Tokiu sprendimu baigėsi iš Lietuvos teismų Strasbūrą pasiekę ginčai dėl sovietinio kolaboranto, talkinusio sulaikant pokario partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, bylos dėl genocido. Tai paskelbta ženklu, jog Vakarai pagaliau pradeda iš tiesų pripažinti ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių siekius, jog komunistinis totalitarizmas būtų prilygintas kitam didžiajam XX a. blogiui – nacizmui.
Žvelgiant iš grynai formaliojo argumentavimo bei teisinės pusės, šis sprendimas atrodo gana tvirtai pagrįstas. Juk teismas priėmė ir pripažino Lietuvos argumentus, kad partizanai buvo svarbi visos tuometinės tautos dalis, turėjusi reikšmingos įtakos jos visavertei egzistencijai. Tuo tarpiu sovietai siekė ją sunaikinti visą ar iš dalies. Tarptautinėje teisėje genocidas kaip tik ir apibrėžiamas kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors etninę, rasinę ar religinę grupę, norint pakirsti jos galimybes pilnavertiškai funkcionuoti bei išlikti ateityje. Lietuva pati buvo užkirtusi sau kelią į šią pergalę – iki šiol ji savo pretenzijas remdavo saviške, išplėsta teisine genocido interpretacija. Kaip žinia, Lietuvos teisėje genocidas apibrėžiamas ir kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti ne tik etninę art rasinę, bet ir socialinę bei politinę grupes. Pagrindinis to tikslas – sovietų, kurie naikino pirmiausiai pagal socialinius ir politinius požymius, nusikaltimus pakelti į genocido lygmenį.
Kuo išsamesnis ir visapusiškesnis istorijos pažinimas maksimaliai apriboja galimybes ja manipuliuoti. A.Barzdžiaus nuotr.
Tačiau toks apibrėžimas visuomet kirtosi su tarptautinėje teisėje naudojamu ir taip vyko tol, kol Lietuva nepradėjo įrodinėti, jog sovietai naikino socialines bei politines grupes ir nacionaliniu pagrindu – kaip okupuotų tautų dalį.
Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad ši problematika išeina už teisinio mąstymo ir diskurso rėmų, pakliūdama į interpretacijų ir diskusijų lauką, kuriame tos interpretacijos gali būti sąlygotos ir politinių bei ideologinių motyvų. Tai patvirtina ir faktas, jog pats Strasbūro teismas, pritardamas Lietuvos argumentacijai, buvo skilęs – viena dalis teisėjų manė vienaip, kita – kitaip.
Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (II dalis)
Vytautas Bruveris lrytas.lt
Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?
Pirmąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.
Kodėl nėra esminio skaičiaus? Jei jau nėra nacionalinio sutarimo dėl to, kas laikytina prisidėjimu prie Holokausto ir kokiais kriterijais jis gali būti apibrėžiamas, tai gal tai, kaip nustatyti tiesioginį dalyvavimą žydų žudynėse nekelia jokių konceptualių nesusipratimų?
Juk, atrodytų, aiškiau ir negali būti – tiesioginiais Holokausto dalyviais laikytini tie, kurie žudė arba davė įsakymus žudyti. Regis, svarbiausias dalykas šioje plotmėje – remiantis kuo nuodugnesniais ir konkretesniais istoriniais tyrimais bei duomenimis suskaičiuoti visus žinomus žydų žudikus.
Viena vertus, nustatyti tuometinės Lietuvos visuomenės įsitraukimo į žydų žudynes tikrąjį ar, teisingiau, labiausiai tikėtiną mastą. Antra vertus, kiek identifikuoti kiek įmanoma daugiau konkrečių asmenų, kurie vykdė šį nusikaltimą. Vis dėlto, kad ir kaip, regis, paprastai ir elementariai tai beskambėtų, ši užduotis Lietuvai vis dar neįvykdoma.
Niekas – netgi profesionalūs istorikai – negali aiškiau ir konkrečiau pasakyti, kiek lietuvių galėjo tiesiogiai dalyvauti žydų žudynėse, žudydami juos savo rankomis ir kas jie tokie buvo. Tokie duomenys vis dar yra tik labai preliminarūs ir fragmentiški, kai kuriems to laikotarpio tyrinėtojams ir specialistams teigiant, jog žydų žudynėse galėjo dalyvauti nuo kelių iki dešimties tūkstančių įvairių marionetinių struktūrų narių.
Suprantama, kad dar neaiškesnė situacija – mėginant nustatyti, kiek žmonių buvo įsitraukę į kitas tokio didžiulio pramoninio mechanizmo kaip 200 tūkst. žmonių genocidas veikas – aukų gaudymą bei saugojimą, žudynių vietų paruošimą, pagaliau, turto grobstymą.
Kodėl taip yra? Juk profesionalių istorinių tyrimų apie žydų žudynes Lietuvoje, regis, yra apstu, tik jie daugiausiai skirti atskiriems Holokausto epizodams atskirose šalies vietose. Tad, atrodytų, pagrindinis dalykas – tuos tyrimus susisteminti bei susintetinti.
Viena pagrindinių, o gal net ir pagrindinė to priežastis – iracionalus bei miglotas, tačiau instinktyvus bei nenugalimas įsitikinimas, kad toks susintetinimas ir inventorizavimas reikštų lietuvių, kaip tautos, „kolektyvinės kaltės“ pripažinimą. O tai yra politiškai pavojinga – tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje plotmėje.
Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (I dalis)
Vytautas Bruveris lrytas.lt
Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?
Juk šie metai aukščiausiu valstybės lygiu paskelbti ne tik Vilniaus Gaono bet ir Lietuvos žydų istorijos atminties metais. Be to, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje šiemet minimos apvalios su Antruoju pasauliu karu, nacizmo nusikaltimais bei Holokausto katastrofa susijusios datos. Bent pora tokių būdų – seniai aiškūs. Vienas – atvira ir nuosekli lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse inventorizacija, pagaliau nustatant tikrąjį to dalyvavimo mastą bei mėginant baigti grąžinti išplėštą ir išgrobstytą aukų turtą jų palikuonims.
Ne mažiau svarbus antrasis – atsisakyti pastangų pasiekti, jog sovietų represijos, nusikaltimai bei žudynės būtų pripažinti genocidu ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautiniu mastu. Tai padaryti reikėtų net nepaisant to, jog šios pastangos pastaruoju metu tarptautinėje erdvėje ėmė duoti šiokių tokių teisinių vaisių. Juk pagrindinės kliūtys, trukdančios sovietų nusikaltimus ir Holokaustą vadinti tuo pačiu vardu – pirmiausia yra ne formalios ir teisinės, o etinės bei moralinės.
Tai pabrėžia ir kai kurių svarbiausiųjų Holokausto tyrimų bei atminties centrų istorikai. Kiek šiuo metu tikėtina, jog bus pagaliau žengtas nors vienas ar net abu šie žingsniai? Tokia tikimybė visuomet buvo nedidelė ir, galima sakyti, teorinė. O pastaruoju metu ji netgi dar labiau sumažėjo.
Vėtra ar pasaka be galo? Kas verčia skeptiškai vertinti tikimybę, jog ne tik šiais metais, bet ir tolimesnėje ateityje galima tikėtis kažkokių didesnių postūmių lietuviškoje mąstysenoje apie Holokaustą ir jo suvokime?
Vieną iš naujausių argumentų tokiam skepticizmui ir vėl pateikė niekaip nesibaigianti nacių administracijos pareigūno bei antisovietinio rezistento Jono Noreikos-generolo Vėtros istorija. Balandį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) paskelbė, jog laimėjo dar vieną ir jau greičiausiai galutinę pergalę Lietuvos teismuose prieš JAV gyvenantį žydų kilmės Lietuvos pilietį Grantą Gochiną.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas atmetė G.Gochino skundą dėl to, jog žemesnių instancijų teismai atsisakė tenkinti jo prašymą įpareigoti centrą pakeisti savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos.
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija-tarp mokyklų nedarančių atrankos, Vilniuje esame antri po Vilniaus Saulės privačios mokyklos; Lietuvoje- šešti
2020-05-06
Trečiadienį žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas ir žurnalistė Jonė Kučinskaitė nuotolinės spaudos konferencijos metu pristatė geriausių vidurinio ugdymo mokyklų bei aukštųjų mokyklų vertinimus. Žurnalo sudarytojai papasakojo, kurioms pagrindinėms mokykloms sekasi labai prastai – esą jų vieta „gėdos lentoje“, nurodė, kur kyla abejonių dėl mokyklų tinklo efektyvumo, paskaičiavo, kiek atskirose ugdymo įstaigose kainuoja vieno mokinio išlaikymas ir ar didelės lėšos atsispindi rezultatuose. Pasirodo – toli gražu ne visada.
Geriausios mokyklos, nedarančios mokinių atrankų:
1. Klaipėdos licėjus (pernai buvo 1-as), 2. Vilniaus „Saulės“ privati gimnazija (pernai buvo 18),
3. Panevėžio J.Balčikonio gimnazija (pernai buvo 4-a),
4. Šiaulių J.Janonio gimnazija (pernai buvo 5-oje vietoje),
5. Kauno „Saulės“ gimnazija (pernai buvo 2-oje vietoje),
6. Vilniaus Š.Aleichemo gimnazija (pernai buvo 27-oje vietoje),
7. Vilniaus „Gabijos“ gimnazija (pernai buvo 3-oje vietoje),
8. Šiuolaikinės mokyklos centras (Vilnius) (pernai buvo 34-oje vietoje),
9. Vilniaus S.Daukanto gimnazija (pernai buvo 6-oje vietoje),
10. Alytaus A.Ramanausko-Vanago gimnazija (pernai buvo 48-oje vietoje) Iš viso, pasak žurnalo sudarytojų, buvo vertintos 356 gimnazijos, kurios nedaro mokinių atrankų
Žemaitis, žydas, tolerancijos žmogus. Plateliuose pas Eugenijų Bunką
NYLA Talks
„Užteks luotė, laiks juotė“, – savo močiutę cituoja Eugenijus Bunka, žemaitis žurnalistas ir kraštotyrininkas. Užteks plepėti, laikas dirbti. Anūkas šį moto perėmė ir pats. Plateliuose jis augina Litvakų atminimo sodą – ten metalinės obelys mena išnaikintas Lietuvos žydų bendruomenes. Su žydiška istorija jis supažindina moksleivius. „Vaikai dalyvauja etnografinėse stovyklose, klausinėja vyresnių žmonių – kas šiame name gyveno? Jie atkuria 1941 m. miestelio planą su pavardėmis, pastatais. Tada į jį pasižiūri ir sako: „Jėzus Marija. Pažiūrėk kas buvo.“ Jie pasidaro savo miestelio ambasadoriais.“
Vasario pradžioje Sugiharos fondas įteikė Eugenijui Bunkai tolerancijos žmogaus apdovanojimą. Žurnalistas Artūras Morozovas išgirdo drąsią laureato kalbą ir kartu su Berta Tilmantaite nuvyko pas jį į Platelius susipažinti plačiau.
Eugenijaus Bunkos tėvas Jakovas buvo paskutinis Plungės žydas. Jis įkūrė ir Litvakų atminimo sodą, kuriame šiuo metu stovi 54 atminimo obelys. „Norėčiau, kad būtų visos 234-ios“ – sako Bunka. Tiek žydų bendruomenių prieš II pasaulinį karą buvo Lietuvoje.
Dėl J. Noreikos reabilitavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu
Reabilitacijos pažymos fragmentas
Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas, Seimo TS-LKD frakcijos nariai 2020 m. balandžio 23 d. DELFI.lt rašė ,,dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros po balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) galutinio ir neskundžiamo sprendimo. Straipsnyje teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo Joną Noreiką visa sovietinio kaltinimo apimtimi, taigi ir dėl bendradarbiavimo su vokiečiais. “
Tačiau tos reabilitacijos nuosprendis nieko nesako apie bendradarbiavimą su naciais ir žydų getų organizavimą bei jų turto tvarkymą.
Spausdiname Donato Glodenio straipsnį ,,Dėl J. Noreikos reabilitavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu”
2015-11-18 Donatas Glodenis.
Sekmadienį laidoje „Savaitė“ man jau pažįstamos žurnalistės Joana Lapėnienė ir Nemira Pumprickaitė pabandė apjuodinti J. Noreikos nuvainikavimo siekusius visuomenės veikėjus ir apginti J. Noreikos garbę. Pumprickaitė akivaizdžiai nukreipė V. Rakutį išdėstyti reikalą taip, kaip jai reikia; nors pastarasis pernelyg ir nesipriešino. Buvo sutelktos jungtinės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos karo akademijos, ir žurnalistų pajėgos (tiesa, V. Rakutis taip pat protarpiais dirba LGGRTC, tad jį galima priskirti ir šiai įstaigai).S
Ypač įtikinamai skambėjo Delfi.lt apžvalgininko komentaras, kuris, deja, visiškai „prašauna“ pro reikalo esmę:
„Jeigu mes esame teisinė valstybė ir LAT yra reabilitavęs J. Noreiką dar 1991 metais, kodėl tik šiandien staiga kažkas pabunda ir sako: kodėl tas žmogus buvo reabilituotas? Tai jūs ginčijate LAT sprendimą? Ar atsirado kokių nors naujų duomenų? Nei to, nei to neatsirado“, – tikina DELFI.lt apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas.
Problema ta, kad J. Noreika nebuvo nuteistas už talkininkavimą genocidui. Ir reabilituotas jis buvo ne dėl visko, ką gal būt yra padaręs, o dėl tų konkrečių veikų, už kurias jis buvo nuteistas.
Dokumentai, susiję su J. Noreikos nuteisimu beigi reabilitavimu, yra viešai prieinami. Didelė jų dalis yra vienoje J. Noreikos bendražygio A. Ašmensko knygoje „Generolas Vėtra“. Tačiau iš viešai publikuotos bylos medžiagos ir yra matyti, kad J. Noreika net nebuvo kaltinamas dėl dalyvavimo genocide, o ir jo tarnavimas vokiečiams Šiaulių apskrities viršininko pareigose paminimas tik tarp kitko.
Štai keletas ištraukų iš knygos.
Teisiamojo J. Noreikos liudijimas:
„Iki 1941 m. su šeima gyvenau Bistryčiuose, po to persikėliau į Telšius. Čia susitikau su pažĮstamais draugais, kurie dirbo aktyvistais, vėliau aš jiems padėjau organizuoti mitingus, susirinkimus, kuriuose visus kviečiau padėti naujai vokiečių valdžiai prieš sovietų valdžią ir bolševikus. Susitikau su pažĮstamu bičiuliu Lietuvos kariuomenės plk. ltn. Svilu. Pakalbėjus jis mane nuo rugsėjo mėn. rekomendavo Šiaulių apskrities viršininku. Buvau atsakingas už tvarka, kad visi dirbtų ir vykdytų visus vokiečių valdžios reikalavimus. Maniau, kad Raudonoji armija bus greit nugalėta. 1943 m. vasario mėn. mane išvežė į vokiečių koncentracijos stovyklas, ten išbuvau iki 1945 m. kovo mėn., t.y. iki užeinant Raudonajai armijai.“ (360-361).
Paskutinis žodis:
„Būdamas Lietuvos kariuomenėje, aš daviau priesaiką, kad būsiu ištikimas laisvai, nepriklausomai Lietuvai. Aš tvirtai laikausi savo įsitikinimų. Aš stojau į kovą prieš Sovietų Sąjungą, prieš bolševikus. Visi faktai, kurie aiškiai nušviesti parengtiniame tardyme, ir teisminiame tardyme patvirtina, kad aš su savo dalyviais norėjau kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Sėdėti sudėjęs rankas aš negalėjau. Aš siekiau savo tikslo, bet visko nepadariau. Prašau teismą mane išteisinti pagal 1 punktą kaltinimo, kad aš savanoriškai tarnavau vokiečiams, o pagal kitus punktus prašau sušvelninti bausmę“ (384).
Kas sakoma tribunolo 1946 m. lapkričio 20-22 d. nuosprendyje (knygos psl. 386-393) dėl J. Noreikos dalyvavimo genocide? Nieko. Tie dokumentai, kurie dabar yra pateikiami, kas link jo nurodymų dėl žydų uždarymo į getus ar dėl turto tvarkymo, nėra vertinami nuosprendyje. Jie greičiausiai nė nebuvo žinomi. Štai kas sakoma apie jo veiklą nacių valdymo metais:
„Teisiamasis Noreika 1941-1944 m. buvo Šiaulių apskr. viršininkas, mitinguose ir susirinkimuose sakė kalbas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą bei bolševikus, ir kvietė valstiečius padėti vokiečių kariuomenei maisto produktais, kad jie greičiau nugalėtų Raudonąją armiją.“
Ir galiausiai, štai už ką jis nuteisiamas:
„Savo veiksmais Noreika padarė nusikaltimus, numatytus pagal RSFSR BK 58-la ir 58-11 str.“
Taigi, už ką buvo nuteistas J. Noreika? Už „Tėvynės išdavimą (RSFSR BK 58-1a straipsnis) ir už „Dalyvavimą antisovietinėse organizacijose“ (58-11 straipsnis).
Dar vienas klausimas. Ar J. Noreika buvo reabilituotas atlikus bylos nagrinėjimą iš naujo? Nieko panašaus. Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1991 m. gegužės 27 d. pažymos Nr. 8-17228 J. Noreika buvo reabilituotas remiantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. rugsėjo 29 d. įstatymu „Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“. Šis įstatymas tiesiog nenumatė bylų nagrinėjimo iš naujo. Tačiau jis aiškiai nustatė, pagal kuriuos RSFSR BK ir LTSR BK straipsnius nuteisti asmenys yra reabilituojami. Dėl RSFSR BK 58 straipsnio įstatyme pasakyta, kad reabilituojami asmenys, nuteisti „už veikas, numatytas galiojusio Lietuvos TSR teritorijoje RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnyje, jeigu jos nesusijusios su žudynėmis, teroristiniais aktais, plėšikavimu, talkininkavimu hitlerininkams vykdytose civilinių žmonių žudynėse“.
Taigi, sovietinių organų sprendimai tuo įstatymu nėra įvardijami nepagrįstais ar peržiūrėtinais. Įstatymas tik numatė, jog tam tikros veikos nebėra laikomos kriminaliniais nusikaltimais, jei jos buvo atliktos karo metu ar po karo (žr. preambulę: „Siekdamas atkurti istorinį teisingumą, pasiremdamas lietuvių tautoje išsaugotu pokario metų laikotarpio vertinimu ir vadovaudamasis humanizmo idealais“). Jei asmuo buvo nuteistas už būtent tokias veikas, jo negalima laikyti kaltu, jis turi būti reabilituotas.
Kaip matėme, tos veikos, už kurias J. Noreika buvo nuteistas, nebuvo susijusios su žudynėmis, o apie jo talkininkavimą hitlerininkams vykdytose civilių žmonių žudynėse nuosprendyje bei kituose bylos dokumentuose neužsimenama. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, peržiūrėjęs nuosprendžio J. Noreikai pagrindus – RSFSR BK 58-1a ir 58-11 straipsnius), reabilitavo jį (ir bendrabylius) išduodamas atitinkamą pažymą.
Taigi, nėra jokio pagrindo manyti, kad J. Noreiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kažkaip ėmė ir išteisino dėl dalykų, kurie jam yra prikišami viešojoje erdvėje dabar. Nes tų dalykų nebuvo nuosprendyje, kurį pagal 1989 m. įstatymą LAT vertino.
Beje, gali būti, kad Noreiką reabilitavo dar LTSR Aukščiausiasis Teismas. Kodėl yra pagrindo taip manyti? Ogi todėl, kad kai buvo išduota ta pažyma – 1991 m. gegužės 27 d. – jau ilgiau nei metus galiojo Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas Taigi, kodėl būtent šis įstatymas nebuvo taikomas, jei realus sprendimas dėl J. Noreikos reabilitavimo buvo priimtas būtent 1991 m. gegužės 27 d.? Taigi, gali būti, kad iš tiesų sprendimas buvo priimtas tarp 1989 m. įstatymo priėmimo dienos ir dienos, kai buvo priimtas įstatymas, bent jau pasipriešinimo dalyvių bylose turėjęs pakeisti 1989 m. įstatymą. Tačiau gal būt yra koks nors paprastesnis paaiškinimas, kodėl 1989 m. įstatymas vis dar buvo taikomas 1991 m. gegužę. Formaliai jis lyg ir nebuvo atšauktas…
O visgi, jei sovietų teismui būtų buvę pateikti J. Noreikos raštai dėl žydų iškeldinimo į getus ir žydų turto? Kaip tuomet būtų pasielgęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas?
Šitai atspėti sudėtinga. Gali būti, kad J. Noreika vis tiek būtų buvęs išteisintas. O gal ir ne.
Tačiau debatai visuomenėje vyksta ne dėl J. Noreikos kaltės baudžiamosios teisės prasme (į ką vis bando lenkti jo šalininkai, nes taip jiems naudingiau – galima pamojuoti LAT reabilitacija), bet dėl moralinio vertinimo. J. Noreika buvo sušaudytas. Niekas negali mirusiojo atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Tačiau mes turime teisę spręsti, ar tie mirusieji verti atminimo lentų ir Vyčio Kryžiaus ordinų, ar ne. Ir šis mūsų apsisprendimas vargu ar susijęs su baudžiamųjų bylų medžiaga.
Pirmadienį mirė Viktoro Pranckiečio motina Regina Pranckietienė
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį dėl mamos mirties, jai buvo 93 metai. Liūdesio laiku užjaučiame visą gausią velionės Reginos Pranckietienės šeimą dėl netekties.
2018 metais R. Pranckietienė buvo apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Apdovanojimas įteiktas už 5 vaikų užauginimą.
Viktoras Pranckietis apie savo mylimą mamą balandžio pabaigoje, minint Medicinos darbuotojų dieną, rašė: ,,Mano mama į medicinos seserų mokyklą Ukmergėje įstojo iš karto po karo. Ji iki šiandien prisimena gydytojų vardus, apie kuriuos girdėjo, ir kuriuos matė dirbančius sunkiausiu metu. Tie žmonės ir jų herojiškas pasiryžimas paskatino ją pačią tapti medike. Sveikinu šiandien savo mamą ir visus Lietuvos medicinos darbuotojus. Ačiū Jums už tai, kad esate šiandien ir už tai, kad tada, kuomet turėjote pasirinkti savo kelią, pasirinkote šį. Ačiū, kad neskaičiuojate nei jėgų, nei valandų, grumdamiesi su didžiausiu mūsų dienų iššūkiu. Jūs būsite įkvėpimu ir pavyzdžiu dar daugeliui medikų kartų”.
Užuojauta
Gegužės 1d. mirė Vitalina Timofejeva (1937 – 2020)
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą velionės sūnums ir artimiesiems.
Paskaitos apie Žaką Lipšicą kartojimas ir pabėgimo iš Panerių istorija
Labai atsiprašome, jog dėl techninių nesklandumų daliai žmonių, norėjusių išklausyti paskaitą apie Ž. Lipšicą, to padaryti nepavyko. Šį ketvirtadienį (gegužės 7 d. 15.00 val.) paskaita bus kartojama. Kviečiame prisijungti visus, negalėjusius dalyvauti paskutinį kartą!
Gegužės 7 d. 15.00 val. paspauskite ant nurodytos nuorodos ir palaukite, kol bus patvirtintas jūsų dalyvavimas:
https://us04web.zoom.us/j/
Gegužės 5 d. 15.00 val.
Panerių pabėgimo tunelis: plėšiko, inžinieriaus ir elektriko istorija
Panerių masinių žudynių vietoje nuo 1943 m. naciams siekus nuslėpti nusikaltimų pėdsakus buvo įkalinta 80 kalinių, kurie turėjo ekshumuoti ir deginti sušaudytųjų palaikus. Įgyvendinus šį vokiečių pareigūnų sumanymą taip pat būtų buvę sušaudyti ir kaliniai, tačiau jiems kilo idėja gelbėtis išsikasant požeminį tunelį, vedusį už įkalinimo vietos aptvėrimo ribų.
1944 m. ilgesniu nei 30 metrų tuneliu pabėgo dalis brigados narių, tarp kurių buvo ir pagrindiniai šio pabėgimo plano iniciatoriai: brangenybių plėšikas, inžinierius bei elektrikas. Paskaitoje muziejininkas istorikas Mantas Šikšnianas detaliau atskleis gelbėjimosi eigą bei minėtų brigados narių vaidmenį pabėgimo organizavime.
Gegužės 5 d. 15.00 val. paspauskite ant nurodytos nuorodos ir palaukite, kol bus patvirtintas jūsų dalyvavimas:
Virtualaus susitikimo ID (Meeting ID): 776 0246 9559
Prisijungimo slaptažodis: 005691
,,Kupškėnų mintys” rašo kaip pasaulis minėjo Holokausto atminimo dieną
Rubrika ,,Jie gyveno šalia mūsų”
Balandį (šiemet tai balandžio 20–21 diena), paminėta Holokausto aukų atminimo diena (Yom HaShoah). Ji minima Izraelyje ir kitose pasaulio šalyse gyvenančių žydų bendruomenėse.
Rasa ČEPAITĖ
Šią dieną pagerbiama šešių milijonų žydų, žuvusių per Holokausto laikotarpį nuo nacistinės Vokietijos režimo, netektis. Izraelyje tai nacionalinė atminimo diena ir valstybinė šventė. Ji oficialiai įgalinta priėmus įstatymą Knesete (Izraelio parlamentas) ir pradėta minėti 1953 m. Nors šią datą nustatė Izraelio vyriausybė, ji yra tapusi viso pasaulio žydų bendruomenių minima diena.