Šįkart Vilniaus apylinkės prokuratūra pranešė, kad nutraukia tyrimą dėl publikacijos interneto tinklapyje www.laisvaslaikrastis.lt. Tyrimas buvo pradėtas pagal Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimą.
“Jau negaliu suskaičiuoti, kiek pareiškimų yra parašiusi ir Bendruomenė, ir aš pati asmeniškai. Dešimtis. Iki šiol visi tyrimai buvo nutraukti, nes tyrėjai taip niekada ir nerado nusikaltimo požymių”, – sako F. Kukliansky.
Pasak jos, kiekvieną pareiškimą, kiekvieną pranešimą apie nutrauktą tyrimą Bendruomenė viešino ir viešins, deja, taip suteikdama platformą ir neapykantos skleidėjams, nes vėl kartojamos jų publikacijos bei komentarai.
Deja, Prokuratūra net nesugebėjo nustatyti šios rašliavos autoriaus. “Laisvo laikraščio” leidėjas nurodė, kad paėmė ją iš socialinio tinklo Facebook ir autoriaus (Raimondo Navicko) kontaktai jam nežinomi.
Arūnas Bubnys, Stanislovas Buchaveckas, Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m., LGGRTC, Vilnius, 2020
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido istorikų dr. Arūno Bubnio ir Stanislovo Buchavecko paruoštą knygą „Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m.“. Knyga svarbi tuo, kad pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje skelbiami Štuthofe kalintų Lietuvos žydų sąrašai, taip pat spausdinamos kai kurių kalinių nuotraukos, tokiu būdu tūkstančiams nužmogintų, nuasmenintų, numeriais įvardintų kalinių po beveik aštuonių dešimtmečių vėl grąžinant asmenybinius bruožus.
Štuthofe kalintų Lietuvos žydų likimas klostėsi nevienodai. Stovyklos administracija labiau tausojo vyrus amatininkus ir specialistus, dirbančius karo frontą aprūpinančiose įmonėse ir dirbtuvėse. Tuo tarpu moterys žydės, kurių dirbo tik mažuma, buvo atskirtos keliomis spygliuotomis užtvaromis vadinamojoje žydžių stovykloje. Čia izoliuotuose ir nebaigtuose įrengti barakuose dauguma iš jų buvo pasmerktos bado mirčiai arba tapo siautusios šiltinės epidemijos aukomis. Žydžių stovykloje atsirado net savotiški mirtininkių barakai, kurių gyventojoms nebuvo teikiama jokia medicininė pagalba ir jos beveik negaudavo maisto.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pristato koučingo specialistės Kamilos Golod paskaitų ciklą „Pažinkime save geriau. Užsiėmimai vaikams ir paaugliams.
Pirma paskaita ,,Emocijų pasaulyje”. Paskaita pradinukams apie emocijas vyks ZOOM gegužės 19 d. 15:00 val.
Registruokitės pildydami trumpą anketą https://bit.ly/2XZ3nwG
Arba rašydami laišką sofja@lzb.lt
Prieš renginį atsiųsime prisijungimui reikalingą informaciją.
Nuotr. iš V. Kavaliausko knygos ,,Lietuvos karžygiai”.
1922–1923 metais, karo su lenkais metu, Liba Mednikienė (Mednik), Leizerio duktė, rinko karines žinias, teikė jas Lietuvos kariuomenei bei partizanams, siuntė lietuviams lenkų štabų dokumentus ir pinigus. Dažnai žvalgybinę medžiagą rinko per savo tautiečius žydus, buvusioje lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje. Apie viską pranešdavo lietuvių partizanų vadams.
Mūšių metu saugodavo pas ją partizanų paliekamas stambias pinigų sumas. Jos žinioje buvo ir neutraliojoje zonoje veikiančių partizanų šovinių ir granatų atsarga. Dažnai ,,pati išdavinėjo mūšių metu partizanams šovinius ir bombas” [5].
Jos bute lietuviai partizanai gaudavo prieglobstį, čia buvo ir jų štabas. Vėliau, po karo dirbo prekybininke, gyveno Širvintose. Nepriklausomybės aikštės 29-ajame name turėjo krautuvę, kurioje slėpė vieno kariuomenės pulko kasą ir ginklus, padėjo žvalgybai. Buvo labai gerbiama miestelyje [4, 5].
Už partizaninę veiklą 1928 metais Lietuvos Krašto apsaugos ministerija Libą Mednikienę apdovanojo Vyties Kryžiaus ordinu. Ordiną jai įteikė pats Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius [4]. Ji yra vienintelė žydė moteris, gavusi šį apdovanojimą [1]. Po metų – 1929 m. rugsėjį – buvo apdovanota Nepriklausomybės medaliu [5, 9].
Nuopelnai Lietuvai neišgelbėjo Libos Mednikienės nuo liūdnos lemties. Širvintų istorijos žinovų nuomonės dėl jos žūties laiko išsiskiria.
Širvintų istorijos tyrinėtojo Stanislovo Dačkos teigimu, Liba Mednikienė buvo sušaudyta Pivonijos šile netoli Ukmergės kartu su kitais miesto žydų gyventojais karo pradžioje, 1941-ųjų ankstyvą rudenį.
Buvęs mokytojas girdėjęs pasakojimą, kad prieš egzekuciją nusipelniusiai širvintiškei buvo pasiūlyta gyvybė, tačiau ji atsisakė pasigailėjimo, pasilikusi su šeima ir kaimynais. Nors kas tai galėjo papasakoti – juk vieninteliai liudininkai buvo budeliai…
Kita Širvintų istorijos tyrinėtoja, bibliotekininkė Emilija Dalinkevičiūtė, prisimenanti buvusią kaimynę, teigia, kad L. Mednikienė buvo nužudyta 1942 metų antroje pusėje, jau likviduojant paskutinius Širvintų žydus [2, 5, 8]. Pivonijos miške yra pastatytas paminklas žuvusiems atminti
Tekstas ir nuotrauka Vilius Kavaliausko.
Š.M. gegužės 19 d. 15 val. bus atidengiamas paminklas su Libos Mednikienės bareljefu Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje .
Paminklo autorius Romualdas Kvintas sumanė pastatyti akmeninę plokštę su bronziniu bareljefu. Paminklo pabaigti skulptorius nespėjo, todėl žydų bendruomenės ”Vilnius – Lietuvos Jeruzalė ” užsakymu, skulptorius Mindaugas Šnipas išliejo bareljefą, kuris bus pritvirtintas prie jau stovinčios akmens plokštės.
Šią informaciją tinklapiui atsiuntė Daumantas Levas Todesas.
Prašome šia informacija pasidalinti su savo bendruomenių nariais ir tarnybų darbuotojais ir patvirtinti savo dalyvavimą laišku: daumantas.todesas@gmail.com
Tikimės greitai a.s.a.p. gauti pageidaujančiųjų dalyvauti patvirtinančius laiškus .
NCSEJ atlieka svarbų vaidmenį regione nuo 1971 m., kai paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais pradėjo stebėti žydų sąmonės atgimimą. Šiandien pagrindinis NCSEJ vaidmuo – naujų veiklų plėtojimas pokomunistiniame žydų pasaulyje. NCSEJ rūpinasi visais žydų bendruomeninio gyvenimo aspektais, žydų santykiais su nepriklausomomis regiono valstybėmis ir su JAV.
Pirmieji visuotiniai ir demokratiniai Lietuvos Seimo rinkimai: su pasaulinės sensacijos prieskoniu.
Šiemet sukanka 100 metų pirmiesiems visuotiniams, demokratiniams Lietuvos parlamento rinkimams – tai dar vienas svarbus Steigiamojo Seimo sukakties aspektas. Prieš šimtą metų įvykę Steigiamojo Seimo rinkimai paneigė daug gajų mitų ir Lietuvos valstybę įrašė į demokratiškiausių pasaulio valstybių sąrašą. 1920 m. balandžio 14–16 dienomis vykę rinkimai įrodė, kad Lietuva yra politiškai diferencijuota valstybė, pripažinusi rinkimų teisę visiems Lietuvos piliečiams, nepaisant tautybės, religijos ir lyties skirtumų. Pirmą kartą Lietuvos Seimą rinko ir jo narėmis tapo moterys.
Steigiamojo Seimo Pirmininkas, ėjęs Respublikos Prezidento pareigas (1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.) Respublikos Prezidento pareigas ėjo nuo 1920 m. birželio 19 d. Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija, Lietuvos krikščionių demokratų blokas
Demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą išrinkti 6 žydų atstovai. Seimo nariais tapo: Ozeris Finkelšteinas, Naftalis Fridmanas, Abraomas Popelis, Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas.Soloveičikas.
Beje Ozerio Finkelšteino anūkas, taip pat vardu Ozeris, yra vilnietis, jis neseniai dirbo Lietuvos žydų bendruomenėje.
Žydų frakcija Steigiamajame Seime
Žydų frakciją sudarė 6 Seimo nariai, tačiau per visą kadenciją, keičiantis Seimo nariams, jos nariais buvo 7 asmenys, per visą Steigiamojo Seimo kadenciją, pasikeitė tik vienas šios frakcijos parlamentaras (antraisiais kadencijos metais).
Vienas iš pirmųjų Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo posėdžių vykusių Miesto teatre Salės priekyje – Steigiamojo Seimo Prezidiumas. Iš kairės sėdi: sekretoriai – Naftalis Fridmanas, Petras Radzevičius, Ladas (Vladas) Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis. Dešinėje sėdi – Zigmas Starkus Kaunas, 1920 m. | Fotografas nenurodytas Vytauto Didžiojo karo muziejus. Fa-243
Steigiamojo Seimo Prezidiume Žydų frakcijai teko viena pareigybė – sekretoriaus, turėjusio patariamąjį balsą, šias pareigas ėjo Naftalis Fridmanas, po jo mirties jas užėmė Nachmanas Rachmilevičius. 1920 m. gegužės 22 d. vienas Žydų frakcijos atstovas buvo deleguotas į Seniūnų sueigą, tačiau per visą kadenciją Seniūnų sueigoje, kurią sudarė Seimo Prezidiumo nariai ir frakcijų deleguoti atstovai, dirbo penki Žydų frakcijos atstovai, įdomu, kad iš visos Steigiamojo Seimo Žydų frakcijos tik du nariai – Abraomas Popelis ir Samuelis Landau, nėra dirbę Seniūnų sueigoje. 1920 m. spalio 22 d. į Mažąjį Seimą buvo deleguotas vienas Žydų frakcijos atstovas – Naftalis Fridmanas, tačiau Mažajame Seime dirbo ir Maksas Soloveičikas, kaip pavaduojantis narys.
Visi Žydų frakcijos nariai į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkti pagal Žydų liaudies susivienijimo sąrašą. Trys šios frakcijos nariai – Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas dar 1918 m. gruodžio 11 d. buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą, kuri iki Steigiamojo Seimo susirinkimo veikė kaip tautos atstovybė. Šie parlamentarai taip pat turėjo darbo Ministrų Kabinete patirties: Nachmanas Rachmilevičius ėjo prekybos ir pramonės viceministro, Simonas Rozenbaumas – užsienio reikalų viceministro, Maksas Soloveičikas – Ministro be portfelio žydų reikalams pareigas. Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas daug nusipelnė kovojant dėl Lietuvos tarptautinio pripažinimo, jie organizavo ir rėmė informacinę kampaniją apie Lietuvą, agituodami paremti tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą, abu dalyvavo 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje, o ir vėliau būdavo Lietuvos Respublikos derybų delegacijų nariais.
Lietuvos Respublikos delegacijos nariais taikos derybose su Sovietų Rusija buvo keli Steigiamojo Seimo nariai, tarp jų ir Žydų frakcijos narys Simonas Rozenbaumas
Lietuvos delegacijos išlydėjimas Kauno geležinkelių stotyje. Iš kairės delegacijos nariai: 2-as – Steigiamojo Seimo narys Simonas Rozenbaumas, 3-as – diplomatas Tomas Naruševičius, 4-as – Steigiamojo Seimo narys Juozas Vailokaitis, 5-as – Steigiamojo Seimo narys Kazimieras Bizauskas, 6-as – diplomatas Petras Klimas Atspindžiai, 1920, nr. 1, p. 8
Žydų atstovai Seime dažniausiai kalbėdavo jidiš kalba, tačiau manydami, kad šios kalbos gali nesuprasti kiti parlamentarai, bandė kalbėti rusų kalba, manydami, kad ją turėtų suprasti dauguma. 1920 m. birželio 16 d. Seimo posėdyje dėl to kilo aštri diskusija, paremdamas žydų atstovų norą būti suprastus, socialdemokratų atstovas Kazmieras Venclauskis kalbėjo: „[…] visi gerai suprantat, kad ligi šiol žydų frakcija tylėjo vien dėlto, kad nemokėjo kalbėti. Atstovas Rozenbaumas kalbėjo žydų kalba, bet jo kalba nebuvo išversta, o kalbėti į tuščią vietą nėra prasmės, tai neleistinas dalykas.“ Dar pačioje Steigiamojo Seimo darbo pradžioje buvo apsispręsta Seimo posėdžiuose leisti kalbėti vietinėmis kalbomis, kuria buvo pripažinta ir jidiš kalba. To paties, 1920 m. birželio 16 d., posėdžio metu Krikščionių demokratų bloko narys Antanas Tumėnas, pasisakydamas prieš rusų kalbos vartojimą Seime, argumentavo: „Žydų kalba – vietos kalba, ir ją suprasti aš galiu, o rusų kalbos suprasti aš neprivalau. Vietos kalba teismuose yra pripažinta, o rusų kalba nepripažinta, todėl jos ir negalima vartoti. Atstovui Soloveičikui gal rodos, kad mes geriau rusų kalbą suprasime, bet kada įtaria, kad mes ją turim suprasti Seime, tai be prasmės.“ Galiausiai klausimas dėl to kokiomis kalbomis galima kalbėti Seimo posėdžio metu buvo perduotas Seniūnų sueigai. Na, o Maksas Soloveičikas kadencijos pradžioje, posėdžių metu, kalbėjęs jidiš ir rusų kalbomis, vėliau prakalbo lietuviškai ir sulaukė kitų Seimo narių sveikinimų ir palaikymo.
Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo prezidiumasSeimo posėdžių salėje
Iš kairės: sekretorius Naftalis Fridmanas, pirmasis sekretorius Ladas (Vladas) Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis Kaunas, 1920 m. | Fotografas nenurodytas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. RSS, Fg 1-607/1
Vienas aktyviausių Žydų frakcijos narių buvo Nachmanas Rachmilevičius. Jis dažniausiai Žydų frakcijos vardu lietuviškai perskaitydavo pareiškimus svarbiais Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politikos klausimais. Frakcijos nariai gynė žydų tautinės mažumos teises ir aktyviai rėmė Lietuvos Respublikos interesus ir ragino Seimo narius laikytis valstybinio mąstymo. 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija Steigiamajame Seime buvo priimta Lietuvos krikščionių demokratų bloko ir Žydų frakcijos narių balsais.
1920 m. birželio 23 d. Steigiamajame Seime pristatant naująjį Kazio Griniaus vadovaujamą Ministrų Kabinetą Žydų frakcijos vardu deklaraciją perskaitė Nachmanas Rachmilevičius, akcentavęs valstybinio požiūrio ir teisės viršenybės svarbą: „Žydų frakcija sveikina šį Kabinetą visų pirma kaipo apsireiškimą principo vyriausybės, atsakomingos prieš tautą jos Seimo asmeny, vyriausybės pastatytos ne viešpatauti tautai, bet tarnauti tautai, ir reiškia tvirtos vilties, jog vyriausybei pavyks tą patį tarnavimą tautai principą pravesti ir užtvirtinti visuose valdymo srityse ir jo laipsniuose ir drauge įskiepyti į visų valdžios agentų sąmonę, jog savo veikimui jie gali turėti tik vieną saiką – įstatymus. Kova su valdžios agentų sauvalybe, kuri yra viena didžiausių mūsų gyvenimo nuodėmių, yra aukščiausias Vyriausybės uždavinys, nes teisėtumas ir jojo sąmone išauklėta administracija yra geriausias laidavimas valstybės stiprybei bei tikram josios įstaigų demokratingumui. Žydų frakcija yra giliai įsitikinusi, jog tiek stipriai apsireiškęs rinkimuose į Seimą visu Lietuvos žmonių siekimas prie nepriklausomo valstybinio gyvenimo, duos vyriausybei reikalingų jėgų užbaigti mūsų valstybės kūrimo darbą ir suvienyti tas mūsų žemes su sostine Vilnium, kur ligi šiol vargsta po okupacijos jungu (dešinėj ir Centre ploja) daugelis šimtų tūkstančių mūsų piliečių lietuvių, žydų ir gudų tautybės. Žydų frakcija yra įsitikinusi, jog Vyriausybė dabar pradėdama nustatyti ne laikiną, bet galutinę valstybės administraciją, turės omenyje ne laikinas, bet galutinas mūsų krašto sienas ir atatinkamu būdu pritrauks tautinių mažumų atstovus prie aktingo darbo valstybės aparato visuose valdymo laipsniuose nuo aukščiausių ligi žemiausių. […]“
Žydų frakcijos nariai, pareigas pradėję eiti 1920 m. gegužės 15 d.:
FINKELŠTEINAS Ozeris (Finkelštein Ozer)
FRIDMANAS Naftalis (Fridman Naftl) (Seimo narys nuo 1920-05-15 iki 1921-08-30, nors mirė 1921-05-05, tačiau formaliai Seimo nario įgaliojimai buvo nutraukti vėliau)
POPELIS Abraomas Dovas (Popel Avrom Dov)
RACHMILEVIČIUS Nachmanas (Rachmilevic Nachman)
ROZENBAUMAS Simonas (Rozenbaum Šimšn)
SOLOVEIČIKAS Maksas (Soloveičik Maks)
Frakcijos narys, Seimo nario mandatą įgijęs, pasitraukus kitam Seimo nariui:
LANDAU Samuelis (Landau Samuel) (Seimo narys nuo 1921-09-20)
Ištrauka iš Steigiamojo Seimo 1920 m. liepos 21 d. protokolo apie Žydų frakcijos pareiškimą Seimo posėdyje Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 923, ap. 1, b. 100, l. 171
Nepaprastasis Žydų frakcijos pareiškimas, perskaitytas 1920 m. liepos 21 d. Steigiamojo Seimo posėdyje Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 923, ap. 1, b. 100, l. 172
Maloniai kviečiame kartu su Viljamo ir Aleksandos Žitkausku šeima sutikti Šabatą.
Šabato sutikimas vyks ZOOM gegužės 15 d. 18:00 val.
Registruokitės pildydami trumpą anketąhttps://bit.ly/2XZ3nwG
Arba rašydami laišką sofja@lzb.lt
Prieš renginį atsiųsime prisijungimui reikalingą informaciją.
Aušra Jonušytė, Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė, straipsnius publikuojanti ,,Kupiškėnų mintys” http://kmintys.lt
Nuotrauka iš Idos Baronaitės-Chlivickienės šeimos albumo.
Baronų giminė – Skapiškyje gausiausia tarp savo tautiečių. Apie 1930 m. Iš kairės: Motina
Gita Baronienė, tarpduryje senelis Icikas Baronas, tėtis Motelis Baronas, sesuo Sara g. 1923 m., Ida
g. 1921 m. Toliau – senelė Riklė Baronienė. Tarpduryje – Chaimas Baronas, senelio brolio sūnus
prieš jam emigruojant į Meksiką. Toliau – senelio brolis Elijas Baronas, miręs Skapiškyje apie 1932
metus, jo žmona Eta Baronienė ir senelio sesuo Reiza Rabinavičienė. Languose – senelio brolio
dukterys Beila ir Sara. 1928 m. Po Elijaus mirties jos išvyko į Meksiką, o šeimai pardavė savo pusę
namą.
Mažai žinomas mūsų krašto žydų gyvenimas
Istorija lėmė, kad lietuvių ir žydų gyvenimas tarpukario laikotarpiu persipynė, bet daug kas iš mūsų šiandien mažai žino apie kažkada šalia mūsų artimųjų gyvenusių kaimynų žydų papročius, bendravimą ir šventes. Tai kas išliko rajono gyventojų atmintyje apie Kupiškyje, Subačiaus miestelyje ir Subačiaus mieste, Skapiškyje, Šimonyse, Alizavoje, Palėvenėje gyvenusius žydus, yra užrašyta ir saugoma Kupiškio etnografijos muziejuje.
Gončaro kepyklos Kupiškyje kulinarai. 1939 m. Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo.
LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus. Trečiasis pasakojimas yra skiriamas atlikėjui, vadinamam lietuviškosios šlagerių kultūros pradininkui, Danieliui Dolskiui.
Praleidęs Tarpukario Kaune vos kelerius metus, D. Dolskis tapo tikra lietuviškosios estradinės kultūros legenda.
„Onyte, einam su manim pašokti“ – taip lietuvaites šokti kviesdavo legendinis tarpukario dainininkas, lietuviškosios estrados pradininku vadinamas D. Dolskis.
„Žmogus, kuris linksmino Kauną“, – taip apie Dolskį, į Lietuvą atnešusį šlagerių kultūrą, yra rašęs vienas tarpukario šalies laikraštis. Su šiuo atlikėju, gimusiu Vilniaus žydų šeimoje, tiesa, kita, Brojdes, pavarde, siejamas legendinių tarpukario Kauno restoranų „Versalis“, „Metropolis“, „Konrado kavinės“ muzikinis gyvenimas.
Didžioji Panevėžio žydų sinagoga. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Daiva Savickienė
Iš Panevėžyje veikusių žydų maldos namų vos per kelis dešimtmečius teliko prisiminimas.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą miesto centras ir pagrindinė aikštė atrodė visiškai kitaip. Iš tais laikais Panevėžyje veikusių bemaž dviejų dešimčių sinagogų didžioji dalis telkėsi būtent ten, miesto širdyje, kur būta net Sinagogų aikštės.
Deja, dabar šį paveldą dažniausiai mena tik archyviniai dokumentai ir retos nuotraukos.
Nepagailėjo nei istorija, nei laikas
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad XVII–XVIII amžiuje daugelis Lietuvos vietovių minėtos kaip turinčios sinagogas. Nors statytos šios, žinoma, jau kelis šimtmečius.
Maldos namai, pasak istoriko, buvo ne tik dvasinis, bet ir kultūrinis, ekonominis, politinis žydų bendruomenės centras.
„Skirtingai nuo katalikų, sinagoga atlieka kelias funkcijas, – aiškina D. Pilkauskas. – Tai ir bendruomenės susitikimų, Talmudo studijų vieta.“
Pasak jo, pastatų dydį, skaičių ir tipą lemdavo bendruomenės gausumas bei poreikiai, taip pat finansinės galimybės. Bet ne tik. Sinagogų statybą reguliavo tam tikri draudimai bei įstatymai. Jos negalėjo kilti aukštesnės nei katalikų šventyklos, nuo pastarųjų privalėjo būti nutolusios tam tikru atstumu.
Skirtingai nuo kitų religinių konfesijų, sinagogos statytos kompleksais. Be to, skirstytos pagal sezoną – į vasarines ir žiemines, pagal priklausomybę tam tikram luomui ar profesijai – į pirklių, darbininkų, siuvėjų, muzikantų ir panašiai.
Paroda veiks nuo gegužės 12 d. iki 30 d.
Laukiame Jūsų!
We kindly invite you to the jubilee group exhibition “ELEVENTH SPRING“, which will take place at “Pylimo Gallery” (Pylimo St. 30, Vilnius) on May 12-30,
Pagarbiai, Solomonas ir Riva Teitelbaumai
1907 m. sausio 9 d. Vilniuje buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. Atidarydamas šią parodą, Jonas Basanavičius pasakė kalbą, kurią baigė taip: „Lai gyvuoja, auga ir žydi lietuvių daila per amžių amžius! Lai garsina ji mūsų tautą, lai ruošia jai garbingą ateitį!”
* * *
VIENUOLIKTAS PAVASARIS – jubiliejinė Pylimo galerijos paroda. Kodėl vienuoliktas? Pylimo galerija savo veiklą pradėjo prieš dešimtį metų, 2010-ųjų pavasarį, taigi šis pavasaris – jau vienuoliktas. Pirmoji paroda vadinosi „Tapybos pavasaris”. Tapybos, nes mūsų pagrindinė veiklos kryptis – Lietuvos tapybos eksponavimas.
Per 10 metų mes surengėme 92 parodas. Galerijos nuolatinėje ekspozicijoje taip pat pristatome žymiausių Lietuvos tapytojų kūrybą. Jie kūrė ne tik Lietuvoje, čia matome ir vadinamųjų išeivijos dailininkų kūrybą. Nesvarbu kur, kurioje šalyje ar žemyne buvo sukurti jų darbai, – Lietuvoje ar Prancūzijoje, JAV ar Australijoje, Vokietijoje ar Pietų Afrikoje – tai lietuvių dailė, tai – Lietuvos tapyba. Suprantama, kad mūsų dailininkų kūrybą veikė įvairios aplinkybės, įtakos – ir prievarta brukamos iš Rytų, ir godžiai nusižiūrimos iš Vakarų. Tačiau visa tai, ką jie sukūrė, yra lietuvių menas, mūsų tapyba.
* * * Šioje parodoje pristatome vienuolika autorių. Vienuolika iš daugelio mūsų mylimų ir gerbiamų, kurių darbai galerijoje nuolat sutinkami, matomi. Tai Algirdas Petrulis, Vladas Karatajus, Vincentas Gečas, Aloyzas Stasiulevičius, Leonardas Tuleikis, Rimas Bičiūnas, Gražina Vitartaitė, Raimondas Martinėnas, Jonas Daniliauskas, Galius Kličius, Solomonas Teitelbaumas.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Policijos generalinį komisarą prašydama ištirti 2020 m. gegužės 9 d. Vilniuje baikerių surengtą vadinamąją akciją, kurioje buvo naudojama nacių simbolika ir kiti atributai.
Pasak žiniasklados, apsirengę Vermachto uniformomis, skambant Trečiojo Reicho maršams, baikeriai pravažiavo Vilniaus senamiestį bei apsuko ratą apie Latvių gatvėje esančią Rusijos ambasadą.
“Kaip žinia, Lietuvoje nacistinės ir sovietinės simbolių platinimas ir demonstravimas yra uždraustas įstatymais ir užtraukia atsakomybę. Kartu norime pabrėžti, kad minėti maršai žydams kelia skaudžias asociacijas, nes būtent tokia muzika skambėjo vykdant selekciją į koncentracijos stovyklas Antrojo pasaulinio karo metais”, – sakoma LŽB pareiškime.
Sveikiname slaugytojas, pažyminčias savo profesinę šventę, sunkų darbą atliekančias, prižiūrėdamos Lietuvos žydų bendruomenės ligonius ir padedančias juos gydyti.
Ne paslaptis, kad karantinas pakeitė mūsų visų gyvenimo ritmą ir įpročius. Šiaulių krašto žydų bendruomenėje buvo įprasta kartu švęsti įvairias šventes, gimtadienius, dalyvauti bendruomenės organizuojamuose renginiuose, edukacinėse veiklose, ekskursijose, ar tiesiog susirinkti ir pabendrauti bendruomenės patalpose… Deja, šiandien čia tuščia ir tylu…
Prasidėjus karantinui žydai visame pasaulyje šventė Pesacho šventę. Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai šiemet, kaip kasmet, negalėjo susirinkti ir skambant žydiškoms melodijoms linksmai kartu atžymėti šią gražią pavasario šventę. Šiemet kiekvienas šventėme savo namuose. LŽB pasirūpino macų pristatymu visoms regioninėms bendruomenėms, tad ŠKŽB administracijai, karantino pradžioje gavus macų siuntą, teko pasirūpinti, kad Pesach šventę bendruomenės nariai pasitiktų kaip pridera, kad ant šventinės Pesach vakarienės stalo būtų maca. Todėl iki švenčių visiems bendruomenės nariams macos dėžutės buvo saugiai pristatytos į namus.
Nepaisant pasikeitusio gyvenimo ritmo bei įpročių, išlieka itin svarbus rūpinimasis nuo nacių nukentėjusiais senjorais. Juos ir toliau lanko bei padeda jiems buityje lankomosios priežiūros darbuotojos, stengiamasi pasirūpinti senjorų saugumu šiomis sunkiomis mums visiems dienomis.
Pergalės dieną šiemet taip pat teko pažymėti kitaip. Negalėjome kaip kasmet kartu susirinkus pagerbti kovojusius bei žuvusius už mūsų šviesią ateitį… Karo metų vaikams išvežiojome maisto paketus.
Neužmirštame pasveikinti mūsų bendruomenės narius ir su gimtadieniais.
Kad ir kaip visiems sunku be gyvo bendravimo, be bendrų susibūrimų ir pasisėdėjimų, bet visi gyvename su viltimi, kad greitai karantinas pasibaigs ir galėsime pagaliau grįžti į įprastą gyvenimo ritmą.
“Jews in Music” Presented by The Genesis Prize Foundation
„Genesis“ premijos fondas sukūrė šį klipą „Žydai muzikoje“ pagerbdami išskirtinius istorinius žydų pasiekimus muzikoje. „Genesis“ premija apdovanojami muzikai už nepaprastus pasiekimus. Fondas kasmet pagerbia premijos laureatą.
„Žydai muzikoje“ debiutavo 2016 m. „Genesis“ premijos teikimo ceremonijoje virtuoziško smuikininko Itchako Perlmano garbei. Kai kurie iš vaizdo įraše matomų muzikantų yra: Josef Melovani, Leonardas Cohenas, Carole Kingas, Vladimiras Vysotsky, Idanas Raichelis, Martha Argerich, Paul Simonas, Jevgenijus Kissinas, Billy Joelis, Adamas Levine’as, Drake’as ir daugelis kitų.
Lag – tai yra raidės ל „lamed“ ir ג „gimel“ – taip žymimas skaičius „33“. Lag-Baomer – trisdešimt trečioji Omero diena.
Lag-Baomer tai nedidelė šventė, kuri patenka į 33-ą septynių savaičių laikotarpį tarp Pesach ir Šavuot, vadinamą Omer. Tai trumpa pertrauka per susilaikymų ir apribojimų laikotarpį, kuomet leidžiama rengti vakarėlius, groti muziką, kelti vestuves, kirptis.
Lag-Baomer taip pat yra vieno didžiausio išminčiaus, tanajaus rabi Šimono bar Jochajaus, kuris buvo Rabi Akivos mokinys, mirties metinės.
Lag-Baomer naktis – laužų naktis. Svarbiausiąjį laužą uždega ant statinio stogo virš rabi Šimono bar Jochajaus kapo Meirono vietovėje, Aukštutinėje Galilėjoje.
Pagrindinė priežastis, kodėl rabi Šimono bar Jochajaus mirties metinės pažymimos tokia forma – tai dėl jam priskiriamos knygos „Zohar“ autorystės. Atverdama giliausią Toros turinį, ši knyga ryškia šviesa apšviečia Toros išmintį, kuri, karaliaus Šlomo žodžiais, pati yra šviesos šaltinis: „Priedermė – žvakė, o Tora – šviesa“. O pranašo Jeremijo lūpomis Pats Kūrėjas sako: „Nes tokie mano žodžiai – jie kaip ugnis!“
Priimta tą dieną atsivežti į Meironą vaikus, kuriems sukako trys metai – amžius, kada vaikams pirmą kartą kerpami plaukai. Ir čia, ant rabi Šimono bar Jochajaus kapo atliekama „Chalake“ – vaikui kerpami plaukai, paliekant plaukų sruogas smilkiniuose („peot“).
Visas Izraelis per šią šventę paprastai kvepia vienu geru kepsniu, nes visi kepa mėsą, mėgaujasi šiltu vakaru kol vaikai tempia viską kas dega į didelius laužus. Tradicinių Lag-Baomer patiekalų nėra, bet susiklostė tradicija valgyti kebabus, pitas, kepti baklažanus, gaminti baklažanų, bulvių salotas, tahini padažą…
Organizuojamos sportinės varžybos vaikams, šaudymo iš lanko pramogos.
Deja Izraelio vyriausybė šiuo pandemijos laikotarpiu paskelbė apribojimus – Lag-Baomer šventės laikotarpiui uždrausta degti laužus net privačioje erdvėje.
Taip pat uždrausta iki gegužės 13 d. vykti į Meirono kalną – piligriminę vietą, kur yra Rabino Shimon Bar Yochai kapas.
Pergalės diena prieš fašistinę Vokietiją suvienija visų tautybių žmones. Šiandien, švenčiant 75 –ąsias didžiosios Pergalės metines, negalime visi susirinkti, tačiau mes galime namie pasimelsti už negrįžusius iš prakeikto karo. Prisiminti sušaudytus miškuose ir grioviuose, nukankintus koncentracijos stovyklose mūsų artimuosius ir draugus. Prisiminti ir pagerbti tuos, kurie gynė mūsų ir ateinančių kartų gyvenimą.
Šiandien į mus žvelgia Antrojo pasaulinio karo laikų nuotraukos ir paminklai. Mūsų šventa pareiga prisiminti ir išsaugoti kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos ir milijonų žmonių, nukentėjusių nuo karo, tragiškas istorijas.
Pirmosiomis gegužės mėnesio dienomis „Lietuvos ryto“ laikraščio tinklalapyje pasirodė Vytauto Bruverio straipsnių ciklas „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai”.
I dalis , 2020-05-01, 20:38, atnaujinta 2020-05-02, 08:28;
Nesiimu analizuoti minėtų rašinių turinį tik noriu pateikti pasaulio visuomenei komentarus, kuriuos palieka lietuvių skaitytojai. Būtent lietuvių skaitytojai, apie ką byloja vėliavėlė, nurodanti vietą, iš kurios kompiuteriu siunčiami šie komentarai.
Pateiksiu kopijas vien tų pasisakymų, kurie (mano nuomone) ragina imtis smurto veiksmų. Manau, kad jų autoriams taikytina Lietuvos teismų jurisdikcija.
I dalis
II dalis
III dalis
Autoriaus nuomonė
Perskaitę komentarus, kai kurie „patriotai“ galėtų mesti: „Didelio čia daikto? Gal visa tai yra kokio vieno puspročio darbas”.
Taigi atsakysiu jiems “žydiškai”, t.y. klausimu į klausimą: ar ne per daug Lietuvoje tokių puspročių?
P.S. Labai svarbi pastaba.
Įsidėmėkime, kiek skaitytojų palaiko kiekvieną komentarą.
Pavyzdžiui, su kvietimu „lauk zydai is lietuvos”„sutinka“ dar 47 skaitytojai.
Lektorė Kamila Golod – koučingo specialistė, knygų „Drąsa būti savimi“ ir „Skolinta Iliuzija“ autorė, vaikų ir jaunimo mentorė kviečia į paskaitą: ,,Kaip parašyti knygą, kai esi vaikas?“
Paskaita vyks ZOOM gegužiės 11 d. 15:00 val.
Registruokitės pildydami trumpą anketą https://bit.ly/2XZ3nwG
Arba rašydami laišką sofja@lzb.lt
Prieš renginį atsiųsime prisijungimui reikalingą informaciją.
