Kontaktinė informacija
Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, tel.: (8 5) 2613 003 el. p. fainakukliansky@takas.lt
>>Vilniaus žydų bendruomenės Valdybos nariai
Vilniaus žydų bendruomenės veikla
>>Vilniaus žydų bendruomenės įstatai
Vilniaus žydų bendruomenė šiuo metu turi daugiau nei 1600 registruotų narių bei vykdo aktyvią veiklą, skirtą įvairaus amžiaus žmonėms – nuo vaikų iki garbaus amžiaus senjorų. Šiuo metu bendruomenėje veikia vaikų, jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių užimtumo klubai „Dubi“, „Ilan“, „Knafaim“, „Gešer“, „Lektoriumas“, aktyviai vykdoma švietėjiška, socialinė veikla, visuomeniniai projektai, švenčiamos šventės, rengiami visuomenei atviri koncertai, filmų peržiūros, kiti kultūriniai-edukaciniai renginiai.
Vilniaus žydų istorija
Anot miesto legendos, kunigaikštis Gediminas Vilnios miestą įkūrė apie 1320 m., ir pakvietė įvairių religijų bei skirtingų gebėjimų žmones, tarp jų žydus, idant visos tautos drauge sukurtų naują miestą. Tačiau legenda lieka legenda, o rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas po 200 metų, XVI amžiuje.
Reikėtų nepamiršti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, daugmaž atitinkanti teritoriją, kurią žydai vadina Lita (jidiš Líte), buvo daug didesnė negu šiandienos Lietuvos Respublika. Ją sudarė didžioji dalis arba visa Baltarusija ir Latvija, nemažos dabartinės Lenkijos rytinės dalies, rytų Ukrainos, Rusijos vakarinės dalies teritorijos.
1388 ir 1389 m. kunigaikštis Vytautas Didysis (taip pat Witold, Vitovt) savo dekretu Bresto žydams suteikė privilegiją – jie paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui. Žydams buvo suteiktos gyvybės, nuosavybės apsaugos teisės ir galimybės laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai – ne tik pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti religines šventes, bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo. Šis dekretas tebėra vienas žymiausių dokumentų, liudijančių viduramžių Europos toleranciją.
Ilgus šimtmečius didžiausi Lietuvos žydų centrai buvo Gardinas (Grdno) ir Brisk (dabar Hrodna ir Brest, abu dabartinėje Baltarusijos teritorijoje); jidiš kalba šie miestai buvo vadinami Haródne ir Brisk d’Líte – Lietuvos Brisk / Bresta. Vilnos pakilimas (jidiš Vílne, aškenazių hebrajų Vílno, šiuolaikine hebrajų Vílna) iš pradžių buvo lėtas.
VilnaXVII amžiuje miestas tapo itin garsus dėl tradicinio žydų Talmudo mokslo, o jo vadovai dėjo daug pastangų, kad Vilnius taptų vienu „pagrindinių žydų miestų“. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Lenkijos karalystėje, ir po 1569 metų, kai pasirašius Liublino uniją buvo sukurta Lenkijos-Lietuvos valstybė, žydų savivalda, priklausiusi krašto tarybai, buvo labai svarbi Rytų Europoje kuriant žydų „aukso amžių“. Tačiau prireikė daugelio metų, kol 1652 m. Vilna tapo vienu pagrindinių Lietuvos žydų miestų. Praėjus mažiau nei dešimtmečiui, 1661 m., Vilna tapo Lietuvos žydų kultūrine sostine. Jau XVII amžiaus pirmojoje pusėje Vilniuje buvo 40 žymių rabinų, nors žydų tada tegyveno apie 2500. Šabtajus Hakohenas, Mozė Rivkesas, Aaronas Samuelis Koidanoveris ir kiti dar gerokai iki Vilniaus Gaono pelnė Vilniui išminčių miesto vardą. Apogėjų pasiekė XVIII amžiuje, kai jame gyveno ir dirbo Vilniaus Gaonas (Elijah ben Shlomo Zalman, Eylióhu ben Shloyme-Zalmen, 1720–1797). Vilnius tapo neginčijama žydiškumo sostine. Vilniaus Gaono santūrumas, gebėjimas atsiriboti nuo kasdienybės triukšmo ir skubėjimo, religiniai mokymai ir raštai, atkaklumas ir asketiškas gyvenimo būdas – visi šie bruožai vėliau tapo litvakus, ypač Vilnos litvakus, charakterizuojančiomis savybėmis.
