Plungės Saulės gimnazijos istorijos mokytojas Vaidotas Račkauskas

Mane visada domino žydų kultūra, istorija ir asmenybės, domėtis mane įkvėpė senelis Leonas Brežinskis, II pasaulinio karo metais pats gelbėjęs žydus. Todėl aš ir mano mokiniai aktyviai dalyvaujame Tolerancijos centro veikloje, įvairiuose renginiuose, konkursuose Holokausto tema. Labai daug žinių ir motyvacijos suteikė Tarptautinė komisija Nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, jos vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė.

Nuotraukoje Plungės Saulės gimnazijos istorijos mokytojas Vaidotas Račkauskas su Gennady Kofmanu Panevėžyje.

Žinodami apie stiprią Panevėžio miesto žydų bendruomenę (PŽB), vadovaujamą Gennady Kofmano, atvykome į Aukštaitijos sostinę ir nenusivylėme – mus pasitikęs Gennady, kurį be ironijos galima pavadinti žmogumi-orkestru, apsupo mus dėmesiu ir šiltu bendravimu. Viską spėjantis, visus išklausantis, turintis patarimų įvairiais gyvenimo atvejais, besidomintis savo miesto istoriją. Jis iš kiekvieno svečio pasiima kruopelytę į neišsemiamus PŽB archyvus.

Į PŽB atvykome kartu su Tamara Berezouskaja (Grinberg), ieškančia žinių apie savo šeimą, senelius, prosenelius, gimines, kurie praeityje gyveno Panevėžyje iki Holokausto. Kartu vykome į sovietiniais metais sunaikintų žydų kapinių vietą, kurioje šiandien įkurtas Atminties memorialas.

Paminklas ir aplinka įkvepia rimčiai, susikaupimui, prisiminimui apie gyvenusius panevėžiečius žydus. Gaila, kad ne visi tai supranta. Mums buvo parodyti pastatai, kuriuose gyveno žydai, papasakota ten gyvenusių žydų istorija, likimai nuo XVII a. iki II pasaulinio karo.  Jie kėlėsi iš Ukrainos ir Vakarų Europos ir pamažu kūrėsi Panevėžio mieste. 1766 metais Naujajame Panevėžyje žydų šeimos pastatė daug plytinių namų, kuriuose, gyveno 254 žydai. Jie vertėsi smulkių prekių ir reikmenų gamyba, kalvyste, medžio apdirbimu, vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėsi bankininkystės. Jie atidarė kontoras, kurios skolino pinigus smulkiems ūkininkams.

1847 m. Panevėžyje gyveno 410 žydų šeimų, – 1447 asmenys. Jie vedė uždarą gyvenimo būdą, laikydamiesi Toros nurodymų ir tradicijų. Žydų ir kitų tautybių asmenų santykiai buvo dalykiniai ir pakankamai geri. Žydai stengėsi, kad visi jų vaikai išmoktų rašto, nepaisant, kokią padėtį užėmė jų tėvai visuomenėje. Todėl 1863 metais atidaroma pirmosios pakopos žydų mokykla. Joje dėstė 5 mokytojai ir mokėsi apie 60 berniukų. Kita dalis vaikų gavo išsilavinimą žydų maldos namuose. Tais pačiais metais pradėjo veikti mergaičių dvasinė mokykla.

1897 m. Žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, pastatytą 1764 m. ir 12 maldos namų. 1904 m. Panevėžio bendruomenę sudarė 14733 gyventojai. Iš jų 3088 žydų tautybės vyrai bei 3556 moterys buvo tikintys judėjai. Po dešimties metų Panevėžio mieste ir priemiesčiuose gyveno apie 17 tūkstančių gyventojų, beveik pusę sudarė žydai. Daugiausiai jiems priklausiusių pastatų išliko Ramygalos gatvėje, kurią drąsiai galima vadinti žydų gatve.

Įdomus buvo pasakojimas apie Rabino Rabinovičaus iniciatyvą Panevėžyje 1909 metais įkurti žydų dvasinę mokyklą – ješivą Ramygalos gatvėje, kuri buvo didžiausia Lietuvoje.

Ješivos  vadovu 1919 m. išrinko Panevėžio rabiną Josefą Kahanemaną. Šis išmintingas žmogus buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą ir atstovavo ne tik Panevėžio, bet visos Lietuvos žydų bendruomenes. 1940 m. balandžio mėn. vykdydamas diplomatinę misiją, J. Kahanemanas su sūnumi Abraomu – Eliazaru išvyko į užsienį. Ši lemtinga kelionė išgelbėjo juos nuo mirties. Panevėžyje likusi žmona, sūnūs, dukros buvo sušaudyti. Žuvo ir visi J. Kahanemano giminės, gyvenę Lietuvoje.

Būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie šeimos ir visos žydų tautos tragediją,  Josefas Kahanemanas pasakė: “Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. Jei Panevėžys sunaikintas, jis turi būti atstatytas kitur.“ J. Kahanemano iniciatyva Izraelyje Bnein Brake buvo pastatyta prieglauda Lietuvos žydų vaikams, per karą praradusiems tėvus ir  ,,Ponevež ješyva“, pavadinta Panevėžio vardu. Vėliau buvo pastatytos dar dvi mažesnės.

Nužudytų žydų atminimui buvo pastatytas įspūdingas pastatas, o jo sienose surašyti visi 18 miestų ir miestelių, kuriuose prieškario Lietuvoje buvo ješyvos.

Tokių įdomių istorijų turi kiekvienas pastatas. Pavyzdžiui 1920 metais rugsėjo 26 dieną buvo atidaryta Panevėžio žydų gimnazija – pasaulietinė mokykla, kurioje mokėsi berniukai ir mergaitės . Baigdami jie įgydavo techninį išsilavinimą.

1925 metais įsteigtas Panevėžio kraštotyros muziejus garsėjo turtingu archeologijos skyriumi, numizmatikos kolekcija. Muziejaus fonduose buvo 15 tūkst. eksponatų. Po kelerių metų Ramygalos g. (dab. Nr. 34) pastate atidaryta religinė mergaičių gimnazija. Į ją buvo priimamos mergaitės, gavusios aštuonmetį išsilavinimą. Mokoma buvo matematikos, kitų pagrindinių disciplinų bei choreografijos. Taip pat buvo atidaryta  gimnazija hebrajų k. Elektros g. 15, pastatyta už žydų bendruomenės surinktas lėšas.

Panevėžyje 4 gatvės buvo pavadintos žydų vardais: rabinų Icelio ir Hercelio, Š. Mero ir Kisino, Džointo g. -(Amerikos žydų labdaros organizacijos).

1955 m. spalio 16 d. Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu žydų kapinės buvo uždarytos. 1966 metais buvo nuspręsta jas  likviduoti. Likę antkapiai buvo panaudoti įvairių objektų statybose. Statant Panevėžio dramos teatrą dalis antkapinių akmenų buvo panaudoti   dekoratyvinei sienai įrengti. 1993 metais buvusio geto vietoje Panevėžio miesto savivaldybės ir žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklas „Geto vartai“.

1994 metais atidengtas memorialinis ženklas ant buvusio ješiboto pastato Savanorių a. 11. 2001 metais tokiu pat atminimo ženklu pažymėti žydų maldos namai Valančiaus g. 4.

2004 metais Panevėžio miesto savivaldybė paskyrė patalpas bendruomenės būstinei buvusioje Žydų mergaičių gimnazijoje (dabar Atviras jaunimo centras, Ramygalos g. 18). Šiuo metu čia vyksta bendruomenės renginiai, pamaldos, Sekmadieninė  mokykla, jaunimo klubų, mokiniams ir mokytojams rengiami seminarai ir susitikimai, skirti žydų istorijai studijuoti. Būstinės patalpose įkurtas Panevėžio žydų istorijos muziejus „Panevėžio žydų istorijos fragmentai“, kurį gali aplankyti panevėžiečiai ir miesto svečiai.

Kofman su pasididžiavimu pasakojo apie žydų kilmės panevėžiečius. Marija Dilon – gimė Panevėžyje, buvo pirmoji profesionali ir žymiausia moteris skulptorė visoje Europoje. Daug jos darbų pelnė tarptautinį pripažinimą: skulptūra „Tatjana“ sukurta Aleksandro Puškino kūrinio motyvais, paminklas – biustas matematikui Nikolajui Lobačevskiui Kazanėje, paminklas imperatoriui Aleksandrui II Černigove, antkapis aktorei Verai Komisarževskajai, marmurinių skulptūrų kompozicija „Pavasario pabudimas“.

Kita garsenybė buvo režisierius, aktorius, Maskvos valstybinio žydų teatro direktorius Benjaminas Zuskinas. O kur dar teisininkai, politikai, visuomenės veikėjai, advokatai Bernardas ir Naftalis Fridmanai, Samuelis Landau, žydų poetas Giršas Ošerovičius (poezijos knyga „Mano Panevėžys“), gydytojas Šachnelis Abraomas Meras… Visų išvardinti šiame tekste neįmanoma.

Savaitgalį, rugpjūčio 17–18 dienomis Merkinėje vyko didelė šventė – prisimintos dvi sukaktys. Šiemet sukanka 660 metų nuo Merkinės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose ir 450  metų, kai Merkinė gavo miesto teises. Į šventę buvo pakviesta ir Lietuvos žydų bendruomenė kartu su ansambliu Fajerlach.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei Merkinė yra svarbi, nes  miestelyje iki Holokausto žydai sudarė 80 procentų gyventojų, ,,Tai, kad apie skaudžią praeitį stengiamasi nekalbėti yra jau įprasta. Bet būtų nenormalu, jeigu gyventume taip, lyg visų tų patirčių būtų nebuvę“, – pastebi  Mindaugas Černiauskas, Merkinės krašto muziejaus direktorius. Merkinėje dabar  gerbiamas žydų atminimas, tą įrodo šventei parengtas jaudinantis projektas „Durys atsidaro“. Centrinėje miesto aikštėje pastatytas simbolis – dvejos dvivėrės medinės durys, primenančios apie čia prieš karą buvusias žydų krautuves. Tai merkiniškio meistro Margirio Buržinsko dovana Merkinei. Kartu su naujosiomis durimis, šventės metu buvo eksponuojamos ir senos Merkinės žydo meistro pagamintos namų durys, kurias rado  ir išsaugojo merkiniškis Povilas Raugala, o ekspozicijai paruošė Merkinės krašto muziejaus muziejininkas-mokslo darbuotojas Žygimantas Bružinskas, šventės proga parengęs ir parodą apie Merkinės miestelio architektūrą XX a. pirmoje pusėje.

Žygimantas Bružinskas yra baigęs archeologijos mokslus, domisi architektūra, jį labai domina Merkinė, kokia ji buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Merkinė per karą buvo nušluota, subombarduota negailestingai, liko tik pelenų krūva. Iš 24 pastatų, supusių centrinę miesto aikštę liko tik stačiatikių cerkvė ir Vazos namo griaučiai. Gerai, kad yra daug tarpukario nuotraukų, tad po truputį, po fragmentą šiuolaikinių technologijų pagalba buvo atkurtas visuomeninės aikštės vaizdas, buvęs prieš karą.

Dabar aikštės pavadinimas – S. Dariaus ir S.Girėno, o iki 1933 m. aikštė vadinta Rinkos aikšte. Po „Lituanicos“ aviakatastrofos Soldino miškuose Merkinės šiaulių iniciatyva ši aikštė pervadinta garsiųjų lakūnų garbei.

Merkinės centre – raudonų plytų pastatas – Talmudo Toros mokykla, šalia – sinagogos Kloy fragmentai, o dar vienos greta buvusios medinės sinagogos Beit Midraš neliko nė ženklo… Ją sovietmečiu nugriovė tuometinė valdžia. Tad geriausiai išliko tik Talmudo Toros mokykla, pastatyta labai žymaus Merkinės žydo –Hario Fišelio iniciatyva. Jis į „Aukso žemę“ – JAV – emigravo būdamas dvidešimties 1885 m. Tapo turtingu, nors iš Lietuvos emigravo būdamas skurdžiumi. Gabus architektūrai vyras Niujorke dalyvavo politinėse žydų organizacijose, buvo valdybų narys, 1923 m. po beveik 40 metų pertraukos grįžo į Merkinę aplankyti tėvų kapų ir pastatyti jiems Merkinėje paminklą, o kaip dovaną gimtajam miesteliui apsiėmė pastatyti mokyklą. Kadangi Didžioji Merkinės sinagoga sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais, toji mokykla pastatyta vietoje D. sinagogos. Prieš I Pasaulinį karą Merkinėje jau buvo 3 sinagogos. Net sunku dabar įsivaizduoti.

Pristatydamas parodą į šventę susirinkusiems svečiams, Žygimantas pasakojo, kad visi dabartiniai gyventojai yra atvykę iš aplinkinių kaimų, sovietmečiu Merkinė buvo atstatoma visiškai nekreipiant dėmesio, kokia čia svarbi buvo vieta. Aikštėje okupacijos metais pastatyti tipiniai pastatai, netinkantys šiam miesteliui. Žiūrint į aikštės perimetrą, matyti labai daug tuščių erdvių, to niekada nebūdavo aplink Turgaus aikštę, kur brangiausia žemė, kuri buvo užstatyta tankiai, pastatai stovėdavo vienas prie kito. ,,Dabar urbanistine prasme matyti, kad tai yra nenormalu. Merkinė urbanistine prasme iš tikrųjų dabar gyvena pokario sąlygomis“ – kalbėjo Žygimantas.

Projektas ,,Durys atsidaro“ yra skirtas tarpukario Merkinės gyvenimui, kaip pagarbos ženklas čia gyvenusiai žydų ir lietuvių bendruomenei. Šios durys kalba ne tik apie tai kokia buvo ir galėjo būti Merkinė, bet ir tai, kokia ji gali būti šandieną. Tai yra prisimenanti ir įsiklausanti į savo praeitį, svetinga visiems, kas nori atverti duris į Merkinės istoriją.

Projekto koordinatorius – Merkinės Krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. renginiais rėmė Lietuvos kultūros taryba. Pagrindinis projekto partneris – Merkinės kultūros centras (vad. Jurgita Keršienė.

Kalbant apie dabarties planus Merkinėje, reikia paminėti, kad šiuo metu į Talmudo Toros mokyklos pastatą planuojama perkelti vaikų darželį. Kloy sinagoga karo metais buvo subombarduota, o sovietmečiu ją rekonstravo į sporto salę. Šiandieną tai Merkinės V. Krėvės gimnazijos kultūros renginių salė.

Skverelyje prie sinagogų ateityje Merkinės krašto muziejus norėtų įamžinti buvusį garsų Merkinės žydų bendruomenės veikėją Dovydą Elijahu Stouną. Jo tikroji pavardė buvo Tsileršteinas. 1906 m. emigravęs iš Merkinės į JAV, ten baigė teisės mokslus, gavo JAV pilietybę, o netrukus Masačiusetse jis buvo išrinktas Atstovų rūmų nariu. Tai jo iniciatyva Masačiusetso valstija pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę 1919 m., t.y. anksčiau negu Federalinė Amerikos valdžia. Kai šis paminklas bus pastatytas, atsiras dar vienas pagarbos ženklas miestelio žydams.

Merkinėje yra žydų kapinės, kurias prižiūri ir tvarko seniūnija, talkininkai, prieš keletą metų kapines tvarkė ir garsios ,,Misija Sibiras“ dalyviai. Miestelyje šiemet Varėnos r. savivaldybės ir Merkinės krašto muziejaus iniciatyva pastatyti informaciniai stendai prie sinagogų, senųjų žydų kapinių, šalia Holokausto aukų kapavietės. Taip pat įrengtos rodyklės lietuvių ir anglų kalbomis, kad šiuos objektus nesunkiai galėtų rasti Merkinės svečiai, o atvykstančių užsienio svečių ir besidominčių Merkinės ir Merkinės žydų istorija kasmet vis daugėja.

,,Durys atsidaro“ durys yra ženklas, skirtas atminti senąją Merkinę, čia gyvenusius ir dirbusius žmones. Kokie jie buvo energingi, kiek daug padarė, kad miestelis atgytų. Tarpukariu Merkinė buvo ypatingai tvarkoma, pirmoji Alytaus apskrityje įsivedė vandentiekį, elektrą. Progresas buvo didelis. Dabar miestelyje sakoma: ,,turėsim duris, žiūrėsim ir matysim, kokia Merkinė buvo ir galėjo būti“.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, sveikindama susirinkusius su Merkinės švente, papasakojo, kad jos tėvo giminė kilusi iš Veisiejų, todėl ji save  pristato dzūke. Žydų bendruomenės pirmininkė pastebėjo, kad dažnai svarbūs renginiai vyksta su pompastiškom kalbos, o ši Merkinės šventė su jaunų Merkinės  gyventojų parengtu projektu ,,Durys atsidaro“ – ne tik nustebino savo jautria idėja, bet ir ypatingai prisiminė ir nuostabiai pagerbė čia gyvenusius žydus.

Šventėje daug plojimų sulaukė Žydų dainų ir šokių ansamblis Fajerlach ir jo smuikininkas Borisas Kirzneris.

Merkinė IX tūkst. pr. Kr. Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos upių santakoje įsikūrė bene pirmieji Lietuvos gyventojai. Kartais istorikai teigia, kad Merkinę įkūrė vikingai.

Merkinės apylinkių miškuose medžiojo karaliai ir kunigaikščiai, mieste skambėjo keturių bažnyčių, cerkvės varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai alumnus mokė lotynų kalbos, poetikos ir retorikos, nuo XVII a. pradžios į sinagogas melstis rinkosi žydai, rotušėje posėdžiavo magistratas, rūmų menėse šoko gražiausios Lietuvos, kartu ir Europos moterys.

Čia istorinius ženklus paliko Vytautas Didysis ir Jogaila, kuris 1387 m. Merkinėje pasirašė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui. Daugelis Lietuvos valdovų yra teikę privilegijų Merkinei, o Žygimantas Augustas 1569 m. miestui suteikė Magdeburgo teisę ir patvirtinto miesto antspaudą su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza IV.