Regioninės bendruomenės

Holokausto aukų minėjimas Švenčionyse 2019 m. spalio 6 d.

Holokausto aukų minėjimas Švenčionyse 2019 m. spalio 6 d.

Spalio 6 d. (sekmadienį) kviečiame kartu prisiminti Švenčionių netektį – pagerbti Holokausto aukas.
11 val. – atminties renginys prie “Menoros” skulptūros Švenčionių miesto parke.
12 val. – Holokausto aukų pagerbimas žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone, Platumų kaime.

LŽB autobusas į minėjimo renginius išvyks spalio 6 d. (sekmadienį) 9 val. nuo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Pylimo g. 4

Registracija telefonu: +370 5 261 3003 arba info@lzb.lt

Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro

Rugsėjo 23 dieną mūsų šalis minėjo Lietuvos žydų genocido dieną.  Būtent tą dieną 1943 m.
buvo galutinai likviduotas Vilniaus getas, kuriame per dvejus metus iš 50 tūkstančių žydų liko
vos pora tūkstančių. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje iš viso žuvo 200 tūkstančių žydų
tautybės žmonių, o tai beveik 90% visų Lietuvoje gyvenusių žydų. Šie siaubingi istoriniai įvykiai
negali būti užmiršti, todėl privalo būti viešinami, minimi ir prisimenami,- kalbėjo Švenčionių žydų
bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro susirinkusiems Švenčionių Zigmo Žemaičio
gimnazijos vienuoliktokams. Susirinkę vyresniųjų klasių mokiniai atidžiai klausėsi Švenčionių
žydų bendruomenės pirmininko pasakojimo apie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės
pastangomis išleisto Icchoko Rudaševskio dienoraštį, kaip jis buvo surastas.
Prireikė septyniasdešimt penkerių metų, kol Vilniaus gete rašytas paauglio Icchoko
Rudaševskio dienoraštis, nuo 1953 m. skaitomas jidiš ir kitomis kalbomis, vėl grįžo į Lietuvą ir
prakalbo lietuviškai.

Vilniaus Choralinėje sinagogoje Lietuvos žydai pasitiko vieną svarbiausių švenčių

Vilniaus Choralinėje sinagogoje Lietuvos žydai pasitiko vieną svarbiausių švenčių

Rugsėjo 29 d., Sekmadienį Lietuvos (litvakų) bendruomenė susirinko į Vilniaus Choralinę sinagogą pasitikti vienos svarbiausių švenčių – Rosh Ha Shanach – Naujųjų metų.

Sinagogoje dalyvavo bendruomenės nariai, Izraelio ambasados atstovai, Lietuvos sostinės svečiai.Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas priminė, kad svarbu vykdyti įsakymus ir palinkėjo visiems saldžių Naujųjų metų.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Levy džiaugėsi, sulaukęs Rosh Ha Shanah šventės su Lietuvos žydų bendruomene: „Aš džiaugiuosi būdamas tokioje gražioje, – vienintelėje veikiančioje sinagogoje Vilniuje. Deja, laimę, kurią šiandien visi patiriame švenčių proga, nustelbia praeities liūdesys, Lietuvos Jeruzalės praeitis. Tokią svarbią dieną mums visiems svarbu būti kartu, neturime pamiršti, kad esame viena tauta. Svarbu galvoti apie savo veiksmus, kuriuos prisiėmėme praėjusiais metais, kad būtume geresni naujaisiais, 5780 m. Noriu palinkėti kiekvienam iš jūsų sveikatos, gerovės, norų išsipildymo. Nepamirškit, kad turime būti vieningi. Vilnius turėtų būti visų žydų bendruomenių vienybės ir solidarumo pavyzdys. Shana Tova!“- sakė Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Yossi Levy.

Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) pirmininkė Faina Kuklansky pasveikino visus susirinkusius lietuvių kalba Lietuvos Jeruzalėje ir jidiš kalba, tada priminė, kad kiti metai yra Vilniaus Gaono ir litvakų  istorijos metai : „Kiekvienas mūsų turime prisiminti turtingą ir tuo pačių tragišką žydų istoriją. Dabar sunku įsivaizduoti, kad prieš Holokaustą Vilniuje buvo daugiau nei šimtas sinagogų, o kiekviena sinagoga Rosh Ha shanah išvakarėse buvo pilnutėlė parapijiečių. Aš raginu jus visus dalyvauti Gaono metų ir Lietuvos žydų istorijos minėjime. Linkiu sveikatos, gerovės ir laimės. Ir kaip teisingai pasakė ambasadorius Yossi Levy, mes turime būti vieningi.“

Vienybės palinkėjimais į susirinkusiuosius kreipėsi Vilniaus choralinės sinagogos rabinas Sholomas Ber-Krynskis. Pagal tradiciją kiekvienas dalyvavęs šventėje,  dovanų gavo 5780 kalendorių, kurį kasmet leidžia Lietuvos žydų bendruomenė. Šį kartą jis skirtas litvakų paveldui – sinagogoms.

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai: prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai: prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti

Mindaugas Jackevičius, LRT.lt

Mes jums neįsakome, tik prašome paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti, atsiversti istorijos knygas ir patikrinti, kas atsitiko tamsiausiuose skyriuose. Tai išskirtiniame interviu LRT.lt sakė naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy. Jo nuomone, dauguma lietuvių nežino, kas karo metais atsitiko su Lietuvos žydais, – tai istorija, kuri nebuvo tinkamai papasakota.

Kartu jis akcentuoja, kad Izraelis niekuo šiandieninės Lietuvos nekaltina ir pabrėžia brandžius bei gerus valstybių santykius.

O generolo Jono Noreikos asmenybę Y. Levy apibūdino taip: „Jis nebuvo žudikas, bet kolaboravo su velniu.“

Prieš gerą mėnesį darbą Lietuvoje pradėjęs Y. Levy yra žinomas rašytojas, dirbęs ambasadoriumi Belgrade, ambasadose Berlyne, Bonoje, Varšuvoje. Interviu su naujuoju žydų valstybės ambasadoriumi – apie Lietuvos žydų likimą, šalių santykius ir intriguojančią knygą, kuri Lietuvos gyventojams atvers kitokį Izraelio ir jo ambasadoriaus veidą.

– Lietuvą rinkotės iš kelių pasiūlytų šalių. Kodėl pasirinkote būtent mūsų šalį? Ar jus su Lietuva kažkas sieja?

– Ambasadoriams įprasta pasirinkti šalį, kurioje jie nori tarnauti. Man pasiūlė kelias sostines Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, aš pasirinkau Vilnių ir nė minutei nepasigailėjau.

Neturiu giminystės ryšių šioje pasaulio dalyje, kadangi mano tėvai kilę iš Irano ir Afganistano. Kaip žinote, Izraelio žydai skirstomi į aškenazius, kurie kilę iš Europos, ir sefardus, kurie vadinami žydais iš Ispanijos, nors neturi nieko bendra su dabartine Ispanija. Sefardai reiškia Rytų žydus – Viduržemio jūros, islamo pasaulio. Mano šeima kilusi iš Azijos.

Tačiau su Lietuva turėjau stiprų emocinį ryšį, jaučiau trauką šiai šaliai, nes čia gimė dauguma žydų idėjų, su kuriomis buvau supažindintas vaikystėje. Kalbu ir apie vietą, kurioje kūrė žydai – Šiaurės Jeruzalę. Kai tik išgirdau Vilniaus vardą, buvo aišku, kad vyksiu čia.

Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
– Pone ambasadoriau, galima sakyti, į Lietuvą atvykote istoriniu metu: praėjus beveik 8 dešimtmečiams nuo Holokausto tragedijos, šalis diskutuoja, kaip įvertinti kai kurių veikėjų vaidmenį Holokauste. Koks jūsų požiūris į šį procesą?

– Vienas mano naujų draugų Vilniuje, Seimo narys Emanuelis Zingeris, pasakė: „Josi, tau teko sėkmė, o gal nesėkmė atvykti būtent dabar, pokyčių metu, kada Lietuva diskutuoja savo praeitį.“ Galbūt šis istorijos puslapis atverstas dabar. Aš stebiu. Tai žavus ir svarbus metas, nes tai jūsų, bet kartu ir mūsų istorija. Tarp mūsų šalių istorijų tiek bendrumų, ir kartu tiek nuotolių.

Mes esame jaunos šalys, turinčios gilias istorines šaknis, ir abi kenčiame dėl labai sunkių istorijų. Tai, kas nutiko mūsų žmonėms čia, manau, įpareigoja mus, Izraelio žydus, klausyti vidinio balso. Su dideliu susidomėjimu ir smalsumu stebiu, kas vyksta.

– Kaip manote, ar ne per vėlu tokiems istoriniams vertinimams? Juk praėjo beveik 80 metų.

– Praėjusią savaitę lankiausi Paneriuose. Nuo vaikystės šis vardas mane persekiojo, kai buvau 8 ar 9 metų, mokytojas man padavė lapą ir liepė skaityti eilėraštį „Shtiller Shtiller“ („Tyliai tyliai“, dar vadinamas „Panerių lopšine“, Shmerkes Kaczerginskio daina jidiš kalba – LRT.LT).

Prisimenu, tuomet skaitydamas neįsivaizdavau Panerių kaip vietos, kur mėlynas dangus, kur žalia žolė. Įsivaizdavau, kad ten vyrauja juoda, tamsi, mirties, agonijos, skausmo spalvos.

Praėjusią savaitę čia lankiausi kaip Izraelio ambasadorius. Ir tvardžiau ašaras, nes buvo sunku įsivaizduoti, kokie nežmoniški ir siaubingi dalykai vyko šiose duobėse, kur guli mano broliai ir sesės. Kaip ir dar 220 Lietuvos vietų.

APIE HOLOKAUSTĄ BENDRAAMŽIO LŪPOMIS

APIE HOLOKAUSTĄ BENDRAAMŽIO LŪPOMIS

Šiais metais Rugsėjo 23-iąją, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną ir Vilniaus geto likvidavimo 76-ąsias metines Panevėžio bendruomenės pirmininkas Genadij Kofman susitiko su Panevėžio Rožyno progimnazijos mokiniais. Pirmininkas pažymėjo, jog šio susitikimo tikslas
supažindinti vyresniųjų klasių moksleivius su Holokausto istorija, kuri atsiminimų pavidalu perteikta Vilniaus geto kalinio Icchoko Rudaševskio dienoraštyje.

15-mečio vilniečio Icchoko Rudaševskio šeimai per didįjį Vilniaus geto naikinimą 1943-iųjų rugsėjį pavyko išsigelbėti ir jie dvi savaites glaudėsi slėptuvėje Vilniaus senamiestyje Dysnos gatvėje, 4-ojo namo palėpėje. Tačiau jų slėptuvė buvo aptikta ir šeima sušaudyta Paneriuose. Vienintelė, kuriai pavyko išsigelbėti, Icchoko pusseserė Sorė, kuri ir atrado berniuko rašytą dienoraštį.

„Kai jie buvo sušaudyti Paneriuose, jo pusseserė Sorė išgyveno. Ją mama pastūmė bėgti į mišką, ir grįžo 1944 m. liepą į Vilnių, nuėjo į tą slėptuvę ir ten atrado pusbrolio knygelę. Perskaitė, nes šeima žinojo, kad jis nuolat rašo, bet slėpė. Ji pamatė, kad tai jų gyvenimo kronika. Ji rašė, kad kai skaitai, jis tarsi stovi prieš akis. Perdavė Avromui Suckeveriui, taip ta knygelė buvo išsaugota, pateko į Izraelį ir buvo publikuota“, – pasakojo bendruomenės pirmininkas.

Izraelio ambasadorius sveikina su Naujaisiais žydų metais ir persiunčia Izraelio Prezidento Reuven Rivlin sveikinimus

Izraelio ambasadorius sveikina su Naujaisiais žydų metais ir persiunčia Izraelio Prezidento Reuven Rivlin sveikinimus

Mieli draugai,

Izraelio valstybės ambasadorius JE Yossi Levy nuoširdžiai sveikina Jus artėjančios Rosh Hashana šventės proga

ir persiunčia JE Prezidento Reuven Rivlin sveikinimus.

Linkime ramybės, susitelkimo bei laimingų ir saldžių 5780-ųjų metų!

Shana Tova U’metuka!

__________________________________________________

Embassy of Israel to Lithuania

rIVLIN Image_00061
 Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse

 Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse

2019 m. rugsėjo 23 d. rytą, minint Lietuvos žydų genocido dieną, Kauno žydų bendruomenė kartu su Kauno IX forto muziejaus kolektyvu pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse. Pilietinėje iniciatyvoje – eisenoje „Atminties kelias“ dalyvavo ir Kauno moksleiviai, kultūros darbuotojai.
Minėjime savo meninę programą, dedikuotą tragiškiems II pasaulinio karo įvykiams, pristatė Sakartvelo atlikėjas Davit Kldiashvili, minėjimo dalyviai apžiūrėjo ir IX forte eksponuojamą Nerijaus Moncevičiaus piešinių parodą “Laikas keisti(s) mums”, vaizdų kalba provokuojančią mąstyti, atjausti, suprasti Holokausto, santykio su žydų tauta patirtį.
Po renginio IX forte grupė Kauno žydų bendruomenės narių vyko į Lietuvos žydų genocido dienos minėjimą Balbieriškyje, kuriame prisiminta ne tik Holokausto tragedija, bet ir turtingas, įvairiaspalvis žydų gyvenimas Lietuvos štetluose, pagerbtas Lietuvos savanoris, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Volfas Kaganas.
Netekome Moisiejaus Preiso, išgyvenusio tris  Holokausto koncentracijos stovyklas

Netekome Moisiejaus Preiso, išgyvenusio tris Holokausto koncentracijos stovyklas

Š.m. rugsėjo 24 d. mirė  Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos narys, buvęs Kauno geto ir koncentracijos stovyklų Štuthofe, Aušvice, Dachau kalinys MOISIEJUS PREISAS, gimęs1930.02.27. Nuoširdžiai užuojaučiame sūnų Leonidą ir anūkus.
Moisiejus Preisas –  vienintelis žydas Lietuvoje, kalėjęs net trijose koncentracijos stovyklose – Štuthofe, Aušvice ir Dachau. M. Preisas savo akimis regėjo, kaip Kaune vaikus badė durtuvais, daužė naujagimių galvas į grindinį arba perplėšdavo pusiau. Jis matė, kaip koncentracijos stovykloje karininkas žmones kastuvėliu perskeldavo pusiau.

Nuotraukoje M.Preisas, sėdintis prie savo surinktų nuotraukų apie Holokaustą ir koncentracijos stovyklas.

Apie jį rašyta prieš kelerius metus LŽB tinklapyje ir pakartota Deilfi.lt

Rugsėjo 29 vakaras-Žydų Naujųjų metų – Roš ha Šana  išvakarės

Rugsėjo 29 vakaras-Žydų Naujųjų metų – Roš ha Šana  išvakarės

Izraelio ambasadorius  Yossi Levy,  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, architektė dizainerė Viktorija Sideraitė Alon su naujuoju kalendoriumi.

2020-5780 metus žymi visam žydiškajam pasauliui svarbios sukaktys – Vilniaus Gaono, didžiojo žydų išminčiaus, dvasinio lyderio, litvakų identiteto kūrėjo, 300  metų jubiliejus, pirmosios Vilniaus sinagogos, vėliau pavadintos Didžiąja, 580-metis. Vilniaus žydų maskilių religinei bendruomenei ( vėliau inicijavusiai Vilniaus Choralinės sinagogos Taharat ha Kodeš statybą) 2020-ieji taip pat dovanoja jubiliejų – 200 metų sukaktį.

Šiame kalendoriuje įamžinti neįkainojami judaizmo istoriją menantys monumentai – Lietuvos paveldas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kviečia susitelkti bendram tikslui, nes tik drauge galime išsaugoti tą išlikusį nedidelį neįkainojamos vertės litvakų kultūrinį paveldą mūsų ainiams ir ateities kartoms.

Į Panevėžį – paskui kruviną Dovydo žvaigždę

Į Panevėžį – paskui kruviną Dovydo žvaigždę

Sekundė.lt . P. Židonio nuotr.

Aštuntą dešimtį perkopęs panevėžietis Jurijus Smirnovas vaikystę prisimena tik šautuvo taikiklyje. Daugybę kartų būdamas vaikas jis galėjo atsisveikinti su gyvybe nušautas, pakartas, užmuštas ar nunuodytas – dėl to, kad per Antrąjį pasaulinį karą buvo pažymėtas milijonų gyvybių krauju aplaistyta Dovydo žvaigžde.

Tik ši įtampos pilna istorija su laiminga pabaiga. „Panevėžyje aš jau 75-erius metus. Vokiečiai čia mane atvežė, kai dar neturėjau aštuonerių“, – tokiais žodžiais, giliai atsidusęs, ilgą ir filmo scenarijaus vertą pasakojimą pradėjo J. Smirnovas. Nedidukas, kresnas senukas rudomis akimis ir kaulėtomis rankomis, kurios viso pokalbio metu kartu su ištrykštančiomis ašaromis nejučia ima virpėti. „Man labai sunku apie tai kalbėti, nenorėjau ir dabar pasakotis, visko iš naujo išgyventi, grąžinti tą siaubą, baimę. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi labai blogai“, – sunkiai alsuodamas atsiveria žydų tautybės vyras.

Kauno žydų bendruomenė pagerbė savo aktyvius narius

Kauno žydų bendruomenė pagerbė savo aktyvius narius

Daugelį metų Kauno žydų bendruomenėje gyvuoja graži tradicija – padėkoti bendruomenės nariams, aktyviausiai dalyvaujantiems įvairiose veiklose, padedantiems jas organizuoti ir vykdyti.

Įprasta jų pagerbimo forma buvo jauki šilta vakaronė, grojant gyvai muzikai, tačiau šiais metais Kauno žydų bendruomenės savanoriai buvo pakviesti pasižvalgyti po Kauno apylinkes.

Į turiningą visos dienos programą išsiruošę kauniečiai susipažino su Kačerginės miestelio istorija ir kultūriniu paveldu, klausydami entuziastingo Linos Sinkevičienės pasakojimo bei kvėpuodami ramybe ir gaiviu pušynų oru, buvo šiltai sutikti nuostabioje Kačerginės seniūnijoje.Deja, šiame nuostabiame krašte yra ir kruvinos istorijos ženklų – Kauno žydų bendruomenės nariai pagerbė Šakių, Lukšių, Zapyškio ir jų apylinkių Holokausto aukų atminimą.   

?
Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Sergejus Kanovčius

Atmintis negali gyventi nuo minėjimo iki minėjimo. Istorinių atminties komisijų nariai suguldyti čia ir dar keliuose šimtuose Lietuvos miestelių r bažnytkaimių duobėse. Jiems viskas aišku – jų neapgynė tada. Kad ir kaip būtų keista juos tenka ginti ir šiandien. Vieni anuomet rinkosi gelbėti, kiti rinkosi šėtono kelią. 1941-aisiais mano tautiečiams sakė, kad getuose jie bus saugūs. Melavo. Šiandien, po aštuonių dešimtmečių kaip ir tada, mums vėl įžūliai aiškina, kad getai buvo gėris, o juos padėję kurti yra didvyriai arba beveik šventieji.

Ar yra šiandien kas nors, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai pasakytų, kad tai yra amoralu? Kas ir kada?

  “Istorijos niekada negalima palikti vien politikams, nesvarbu demokratiškiems ar autoritariniams. Istorija nėra nei politinės doktrinos, nei kurio nors režimo nuosavybė. Istorija, jei teisingai suvokiama, yra mūsų moralinių kasdienių pasirinkimų simbolis.” Ir aš prie šių a.a. profesoriaus Leonido Donskio žodžių pridurčiau: mūsų požiūris į šią tragediją, jos aukas, gelbėtojus, stalo žudikus, tiesioginius vykdytojus ir nežabotą jų garbinimą,- atspindi mūsų atminties būklę. Ir šiandieną yra akivaizdžių ženklų, kad mūsų atmintį ir moralinius pasirinkimus mėginama susargdinti. Pagydyti atmintį galima tik vienu būdu – vieną kartą pasakius tiesą. Jei norime, kad JIE ilsėtųsi ne tik ramybėje, bet ir pagarboje.

Iš emigranto atsiminimų. Eksursija. Vilnius

tą rytą prisikelę
išėjome iš Panerių
mūsų niekas niekas
niekas nematė
buvo migla
ir mes buvom migla
ėjome ėjome ėjome
visi iki vieno
manėm kad einam namo

neatpažįstamai pasikeitęs Vilniaus getas
tiesiog pavyzdinės tvarkos namai
ir žmonės
rūsiuose kuriuose su mirtim
žaidėm slėpynių
putoja šaltas šaltas šaltas šampanas
ligi vidurnakčio durininkų šypsenų mugė
galbūt ten geria į mūsų sveikatą

ką ant viduramžių sienos
paslapčia rūpestingai
vaikas nuoruka piešia
barzdotas kūdikis žaidžia svastika
jūs esat migla juden raus

eksursijos vadovas
sušaudytas senas Stiklių gatvės batsiuvys
nusiplęšia geltoną lopą
žvaigžde nuo krūtinės
uždengia atgyjančią praetį
ir prašo visų pasiimti į Panerius
tiek akmenų
kiek protėviai atnėšė miestui
jo sienoms namams ir grindiniui
Lietuvos Jeruzalei nebereik mūsų duoklės
šitas miestas neatmena kraujo
šitas miestas neatmena mūsų gyvenimo
jo istorija jau gerai apskaičiuota
ji lygi
šito miesto istorijai
minus
mes

ei jūs
su minuso ženklu
lupkite akmenis
tik neimkite svetimo
kiti patys ateis
atsiimti savo likimo

gražiai restauruotas Vilnius
be mūsų ištirpsta rūke
gynybinėj sienoj žioji kiaurymės
mes nešame akmenis amatus
karaimai išsineša ietis ir strėles
koks kiauras virš miesto dangus

eksursija baigėsi
mes vėl emigruojam
į Panerius

Panevėžio žydų bendruomenė rugsėjį surengė pažintinę ekskursiją po Liepojos  istorines žydų vietas

Panevėžio žydų bendruomenė rugsėjį surengė pažintinę ekskursiją po Liepojos  istorines žydų vietas

Rugsėjo 14 d. Ankstyvą rytą nuvykome į Pakruojo Sinagogą. Ten mūsų laukė kultūros darbuotoja, kuri šiltai mus sutiko ir papasakojo apie Pakruojyje 1801m pastatytą medinę vietos žydų bendruomenės sinagogą. Didžioji sinagoga keitė savo funkciją: veikė ne tik kaip  maldos namai bet ir pagrindinė mokykla. Po Holokausto tragedijos Antrojo pasaulinio karo metais sinagoga buvo nacionalizuota. Sovietmečiu ten buvo kino teatras, vėliau sporto salė. Unikalus pastatas buvo nudėvėtas ir sugriautas. 2017 medinė sinagoga restauruota, atkurtos vidinės sienos autentiškai pagal rastas nuotraukas. Pagal nuotraukas atkurtos lubos su žaismingais piešiniais. Šiuo metu medinė sinagoga funkcionuoja kaip kultūrinių renginių erdvė. Antrame aukšte – buvusioje moterų sekcijoje – veikia žydų praeitį menanti ekspozicija, bei autentiški sienų pavyzdžiai.

Iš Pakruojo ekskursija tęsėsi toliau, nuvykome į Liepoją – vėjų karalystę. Tai gintaro šalis, tai – uostas ir kurortas. Liepų šlamesys ir kvapas davė miestui vardą. Mūsų kelionės tikslas buvo ne tik  apžiūrėti miestą, bet ir aplankyti didžiausią memorialą Holokausto aukoms Latvijoje. Ant Škėdės kopos prie pat Baltijos jūros Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 7060 Latvijos žydų, iš jų daugiau nei 3000 Liepojos žydų. Ant šios kopos buvo sušaudyta virš 19000 žmonių įvairių tautybių. Ši vieta mena vieną didžiausių praėjusio amžiaus žmonijos sukrėtimų. Memorialas užima 4120m2 teritoriją, tai žydų nacionalinis simbolis Menora (septinšakė žvakidė). Jos kontūrai , suformuoti iš lauko akmenų ir granito luitų. Menoros „šviesos“ padaryutos iš granito piliastrų. Ant jų hebrajų, anglų, latvių ir rusų kalbomis yra iškalti pranašo Jeremijo žodžiai. Prie memorialo Panevėžio bendruomenė pagerbė aukas, paliko gėlių puokštę.

Ekskursija tęsėsi toliau prie jūros karinio uosto, kuris dabar vadinamas „Karuosta“. Tai didžiausia karinė – istorinė zona Baltijos šalyse, Liepojos dalis kaip atskiras pasaulis, unikalus ir žavintis, kartu jis gali būti atšiaurus ir atstumiantis. Čia Rusijos imperijos karinių bazių statyba pradėta 1890m.

Matėme Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros cerkvę. Ji pradėta statyti 1901m.  Prieš Antrąjį pasaulinį karą šie maldos namai priklausė Liepojos garnizono liuteronų parapijai.

Sekantis ekskursijos objektas – Liepojos muziejus.  Šis pastatas anksčiau priklausė žydų daktaro Nisano Kacenelsono šeimos nariams iš Babruisko – žymiems verslininkams, kurie turėjo Liepojoje  savo  prekybinius laivus ir prekiavo mišku bei žuvimi. Pastatas pastatytas XIX a. už  Nisano Kacenelsono lėšas ir buvo naudojamas kaip vasarinė poilsiavietė. Šiuo metu  Liepojos muziejus pagrįstai laikomas didžiausiu miesto kultūrinio ir istorinio paveldo saugotoju. Yra daugiau kaip 120000 įvairių eksponatų.

 Liepoja visada troško būti ypatinga ir puošni – tai liudija ilgą amžių menantys seni miesto pastatai, medinė architektūra, žydų sinagogos ir apleisti kvartalai.

Apžiūrėjome šiuolaikinį šedevrą, pastatytą iš gelžbetonio, metalo ir stiklo –  koncertų salę, kurios projekto pagrindas yra Latvijos ir kitų Baltijos jūros šalių simbolis – gintaras.  “Lielais dzintars“. aštuonių aukštų salės patalpos pritaikytos koncertams, spektakliams, parodoms ir įvairaus pobūdžio konferencijoms. Sužinojome daugiau apie Liepojaus žydų istoriją ir miesto įžymybes   su puikiais įspūdžiais grįžome i Panevėžį.

Kauno IX forte rugsėjo 23d. Lietuvos žydų genocido dienos minėjimas

Kauno IX forte rugsėjo 23d. Lietuvos žydų genocido dienos minėjimas

Gerbiamieji,

Laba. Kauno IX forto muziejus 2019 m. rugsėjo 23 d. (pirmadienį) 10.30 val. kviečia  dalyvauti pilietinėje iniciatyvoje „Atminties kelias“ ir kartu paminėti Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną.

Kviečiame  prisijungti prie šios iniciatyvos ir pagerbti Lietuvos žydų genocido aukas.

Prieš 76 metus, 1943 m. rugsėjo 23-24 d. buvo likviduotas didžiausias nacių okupuotoje Lietuvoje – Vilniaus getas. Nuo 1994 m. rugsėjo 23 d. paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Kviečiame prisiminti ir apmąstyti šiuos tragiškus įvykius dalyvaujant Lietuvos žydų genocido aukų dienos minėjime Kauno IX forto muziejuje rugsėjo 23 d., 10:30 val.

Minėjimo metu:
• Pilietinė iniciatyva „Atminties kelias“;
• Atlikėjo Davit Kldiashvili (Sakartvelas) programa;
• Nerijaus Moncevičiaus piešinių parodos „Laikas keisti(s) mums“ pristatymas.

Norinčius prisijungti prie „Atminties kelio“ eisenos prašome rinktis prie Kauno IX forto muziejaus administracijos pastato 10:30 val. (Žemaičių pl. 71, Kaunas) ir atsinešti akmenuką su užrašytu vardu. Masinių žudynių vietoje padėti akmenys su žmonių vardais primins, jog nužudyti žmonės buvo ne skaičius, bet konkretūs žmonės su asmeninėmis istorijomis.  

Minėjimą pradėsime eisena iki masinių žudynių lauko.

Kviečiame dalyvauti!

Chalas kepėme su Šeduvos bendruomene

Chalas kepėme su Šeduvos bendruomene

Chala – tai ypatinga, Šabui ir šventėms kepama duona. Tačiau pavadinimas pirmiausia reiškė kepalėlį ar paplotėlį iš atskirto atnašai pirmosios tešlos gabalėlio, kaip rašoma Tanakhe, knygoje Bamidbar (Skaičių), ir tai vienas pirmųjų įsakų izraelitams, jiems ruošiantis dykumoje įeiti į Pažadėtąją žemę: „Iš pirmosios tešlos atidėsite atnašai chalą kaip atidedate atnašą kūlės grūdų“. (Bamidbar 15:20)

Tradicinė Šabo chala – lietuviams gerai pažįstamos formos pynė. Chalos formos pyrago parduotuvėse buvo galima rasti ir sovietmečiu, tik ji buvo vadinama pynute. Beigelių krautuvėlės vadovė kažkada internete aptikusi į kasą supintos duonos atsiradimo istoriją. Esą Vilniaus Gaonas paprašęs žydų kepėjo paruošti žydiškos duonos. „Ir iškepė kepėjas pynutę, panašią į geltoną lietuvaitės kasą, kurią jis buvo įsimylėjęs. Labai graži, tik niekur nepatvirtinta istorija“.

Beigelių krautuvėlė kiekvieną penktadienį kepa ir parduoda chalas nuo pat atsidarymo dar 2016 m. taip pat populiarinant žydų virtuvę ir tradicijas dažnai rengia įvairias edukacines degustacijas. Viena iš tokių suorganizavome Šeduvos kultūros ir amatų centre bendradarbiaujant su draugais iš „Dingęs Štetlas“. Susirinko gausius būrys  besidominčių Litvakų virtuvės paslaptimis, atvyko svečių net iš Šiaulių žydų bendruomenės.

Dalinamės renginio akimirkomisSigitas Mikutis foto albumo  Eurpos žydų kultūros diena Šeduvoje….  ir žinoma chalos receptu.

Chala

 

Iš dalies iniciatyvą rėmė Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. #LitvakuVirtuvesPaslaptys

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Paulius Jevsejevas

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 17)

Antanas Sutkus yra nufotografavęs labai skirtingo socialinio statuso žmonių, nuo tokių pasaulinių garsenybių kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Jonas Mekas ir Marija Gimbutienė iki visuomenės paraštėse gyvenusių aklų ar silpnaregių ir kurčių vaikų.

Vis dėlto ciklo „Pro memoria“ fotografijos mane trikdo, neleidžia remtis ankstesne patirtimi. Ne dėl ko nors, kas būdinga jose vaizduojamiems žmonėms kaip asmenybėms, ne dėl jose matomų fotografo meninės raiškos pasirinkimų ir ne dėl mano, kaip žiūrovo, nuostatų. Sutrinku veikiau todėl, kad neturiu parankių vienareikšmių žodžių apibūdinti tą bendrą fotografinę situaciją, kurioje dalyvauju stovėdamas priešais šiuos portretus. Mat žvelgiant į šiuos veidus manyje prabyla bent du balsai ir mezga nerimastingą vidinį dialogą.

Viena vertus, dabar jau visi tiesiog žinome, kad keletą neišmatuojamai ilgų metų šiose fotografijose vaizduojami žmonės kartu su šimtais tūkstančių kitų apskritai buvo išstumti už visuomenės ribų, sąmoningai atskirti, galiausiai pasmerkti žūti. Taigi, skirtingai nei kiti Sutkaus fotografuoti Lietuvos žmonės, šie neturėjo išvis jokio socialinio statuso. Portretuose matomi žmonės išliko, bet aš negaliu pamiršti visų nužudytųjų, nesvarbu, kad jų nematau: kiekvienas portretų ciklo veidas, rankos, žvilgsnis yra priešais mane kaip gyvas kūnas ir kartu kaip tekstas, kuriame užrašytas pasakojimas apie žuvusiuosius.

Lietuva netoleruos nesantaikos kurstytojų ir vandalų

Lietuva netoleruos nesantaikos kurstytojų ir vandalų

lrv.lt

„Lietuvos valstybei ir visuomenei visada buvo ir išliks svarbi tautinė ir religinė tolerancija. Tam bus skiriamas ypatingas dėmesys ir ateityje“, – teigė Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, reaguodamas į savaitgalį pasireiškusį vandalizmą prie Lietuvos žydų bendruomenės būstinės Vilniuje.

Tokie išpuoliai kenkia ne tik šalies viduje ne vieną dešimtmetį kruopščiai puoselėtoms tarpkultūrinio dialogo tradicijoms, bet ir daro didelę žalą tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui.

Todėl galime drąsiai tvirtinti, kad  neapykantą ir nesantaiką kurstantys veiksmai niekada nebus toleruojami ir tiek organizatoriai, tiek vykdytojai bus patraukti atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės normas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ragina teisėsaugos institucijas operatyviai, atsakingai ir ypač kruopščiai ištirti šį incidentą.

Darbėnuose sprendžiama, kaip įamžinti žydų atminimą: kai kurios idėjos supriešino miestelį

Darbėnuose sprendžiama, kaip įamžinti žydų atminimą: kai kurios idėjos supriešino miestelį

Jovita Gaižauskaitė, LRT TV , LRT.lt 2019.09.13 

Kretingos rajone, Darbėnuose, gyventojai sprendžia, kaip įamžinti čia gyvenusių pusės tūkstančio žydų atminimą. Tačiau kol kas pasiūlymai tik supriešino miestelį – niekas nenori, kad būtų pabrėžiama, jog žydai nužudyti būtent Darbėnuose.

Darbėnuose prieškariu gyveno 550 žydų. Dabar jų tragediją liudija pažymėtos genocido vietos.

Yra ir atminimo lentelė ant vieno namo, skirta Dovydui Volfsonui, Izraelio vėliavos ir valiutos pavadinimo autoriui. Darbėniškiai vis iškelia idėjų, kad būtų įamžinti ir kiti čia gyvenę žydai.

 

„Labiau linko, kad tai būtų parodoma per žydų gelbėtojų pusę, įamžinti tuos lietuvius, kurie būtent gelbėjo žydų šeimas, ir įamžinti tuos ir parodyti, kad tų žydų buvo ir išgelbėtų. Tačiau žydų bendruomenės dalis pageidavo, kaip jie tą tradiciją turi, įamžinti tuos įžymius žydus, kilusius, tarkim, iš Darbėnų“, – sako Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

Darbėniškė mokytoja pasiūlė du žymius žydus – fotografą Elijahu Bruckų ir mergaitę Esterą Kverelytę, rašiusią dienoraštį kaip Ana Frank, įamžinti grindinio plytelėse.„Pradėjau domėtis ir sužinojau, kad tų plytelių yra padėta visam pasauly 60 tūkst. Ir Lietuva yra 21-ma valstybė, kuri leido tai padaryti“, – sako darbėniškė.

Tačiau čia darbėniškiai sukilo, mat plytelėse būtų įrašas „nužudyta Darbėnuose“.

„Tos plytelės mano nuomone, jos tikrai galėtų atsirasti, na, galbūt tas „nužudyta Darbėnuose“ – jo nereiktų akcentuoti“, – sako seniūnas.

Bendruomenė turi ir kitą idėją: atstatyti miestelio centre išlikusį žydams priklausiusį pastatą.

Avarinis pastatas priklauso Kretingos rajono savivaldybei, pinigų jį tvarkyti kol kas nėra.

Mažeikiuose įamžinta sinagogos vieta

Mažeikiuose įamžinta sinagogos vieta

Mažeikiuose vyko Europos žydų kultūros dienai paminėti skirtas renginys. Jo metu šalia Laisvės gatvėje esančios vadinamosios „Durbės“ atidengtas atminimo ženklas ir stendas, bibliotekoje buvo skaitomas pranešimas, vyko knygos apie rašytoją prozininką, dramaturgą Grigorijų Kanovičių pristatymas.

Nuo 2004 metų kiekvieną rudenį įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose organizuojami Europos žydų kultūros dienų renginiai. Skaičiuojama, kad pernai juose dalyvavo daugiau nei 400 Europos miestų bei miestelių bendruomenių.
Mažeikių miesto bei rajono gyventojai per šiuos renginius iš arčiau pažinti kadaise Lietuvoje gyvenusios gausios žydų bendruomenės kultūrą bei paveldą pakviečiami jau ketvirtus metus iš eilės. Renginiai yra „keliaujantys“ – ankstesniais metais jie yra vykę Sedoje, Pikeliuose, Tirkšliuose.

Šiemet Europos žydų kultūros dienų renginių – konferencijų, koncertų, spektaklių, ekskursijų organizatoriai raginami pabrėžti judaizmo įvairovę bei turtingumą, skatinant pripažinimą ir dialogą.

Europos žydų kultūros dienos dalyviai sekmadienį būriavosi šalia Laisvės gatvės 29 numeriu pažymėto buvusio „Durbės“ kino teatro. Jo pašonėje buvo pastatytas atminimo ženklas ir informacinis stendas, kad toje vietoje kadaise stovėjo žydų sinagoga.

Pagrindinė renginio organizatorė – Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė sakė, kad diena išskirtinė, nes iki šiol tokia proga – žydų kultūros dieną – Mažeikių rajone nebuvo pristatomi ir atidengiami atminimo ženklai.
Pasak specialistės, anksčiau vienos ar kitos ekskursijos po Mažeikius metu gidai, atsivedę ekskursijos dalyvius į vietą tarp Laisvės 27 ir 29 pastatų, galėdavo tik parodyti tuščią erdvę ir nusakyti apytiksles buvusios sinagogos ribas. ,,Prieš pusantrų metų pasikalbėjome su skulptoriumi Antanu Murausku. Jis pasakė, kad turi sumanymą kaip nors įamžinti Mažeikių žydų atminimą. Pritariau, kad tai labai gera mintis. Antanas labai greitai padarė šio atminimo ženklo maketą“, – prisiminė Kultūros ir sporto skyriaus specialistė.

Nuo šiol, atsiradus atminimo ženklui bei informaciniam stendui, bus kitaip. Ant atminimo ženklo matyti, kaip sinagoga atrodė 1922m.. Be to, apie ją pateikta ir daugiau informacijos.

Pasak jos, palaikymą dėl ženklo ir stendo išreiškė ir Lietuvos žydų bendruomenė, ir tuometė Lietuvos kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Renginyje dalyvavo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo įkūrėjas ir vykdantysis direktorius, rašytojas ir žurnalistas Eugenijus Bunka. Šio fondo viena iš veiklų – žydų atminimo išsaugojimas.
„Politika, antisemitizmas – visa tai palieka antrame plane. Pirmame plane yra žmonės, kurie buvo, gyveno, dirbo, kūrė. Kiekviename Lietuvos kaimelyje, miestelyje žydai paliko savo pėdsakų. Tie pėdsakai per laiką išsitrynė, o tokie dalykai – atminimo ženklai primena apie tuos kadaise čia buvusius, gyvenusius, kūrusius“, – atminties išsaugojimo svarbą akcentavo paskutiniu Plungės žydu save vadinantis E. Bunka. Jis pridūrė, kad jei Dievas nori nubausti žmogų, atima iš jo protą ir atmintį. „Vadinasi, Dievas iš jūsų neatėmė nei proto, nei atminties. Ir už tą prisiminimų saugojimą labai ačiū“, – kalbėjo svečias.

Nuotraukoje – knygos „Gib a kuk“ autorė Rūta Oginskaitė (kairėje) ir aktorė Eglė Gabrėnaitė.

Mažeikiškių dėmesį prikaustė ir Rūtos Oginskaitės knygos „Gib a kuk“ pristatymas. Jame dalyvavo ir pati knygos autorė, ir Lietuvos kino bei teatro aktorė Eglė Gabrėnaitė. Pokalbį moderavo mažeikiškis režisierius Martynas Januška. tęsėsi Mažeikių viešosios bibliotekos salėje. Čia muziejininkas Vytautas Ramanauskas apžvelgė ir auditorijai pristatė senas nuotraukas, kuriose užfiksuoti mūsų mieste gyvenę žydų tautybės žmonės. Muziejininkas plačiau pristatė žydų verslininkų šeimas. Merkelio Račkausko gimnazijos mokiniai, padedami mokytojų Silvos Paulauskienės ir Algirdo Vilko, šiemet sukūrė filmą „Laikas ir likimai“ apie gimnazijos mokinius ir mokytojus žydus. Renginio dalyviai turėjo galimybę šį filmą pamatyti.

Susitikimas su Panevėžio Vilties progimnazijos moksleiviais

Susitikimas su Panevėžio Vilties progimnazijos moksleiviais

Rugsėjo mėnuo pažymėtas skaudžia istorine tragedija – žydų genocido diena. Rugsėjo dienomis buvo likviduotas Vilniaus getas.

Tradiciškai šią savaitę, kaip ir kiekvienais metais Lietuvos žydų genocido dienos minėjimai vyksta ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Aukų atminimo vietose  dedami akmenėliai, uždegamos žvakės, vaikai dalinasi žiniomis apie Holokaustą.  Panevėžio žydų bendruomenė (PŽB) kiekvienais metais organizuoja atminimo ceremonijas masinių žudynių vietose: Kurganavos miške, Žaliojoje girioje, Žadeikių miške, Krekenavoje, Raguvoje ir kituose Panevėžio apskrities miesteliuose.

2019 m. rugsėjo 24 m. suplanuota organizuoti viktoriną su gimnazijos mokiniais, filmo apie Holokaustą, kurį gavome iš JAD VAŠEM, peržiūrą ir susitikimą su Holokaustą išgyvenusiais liudininkais. Pagal edukacinės veiklos projektą toks susitikimas įvyko rugsėjo pradžioje Panevėžio žydų bendruomenės patalpose su Vilties progimnazijos mokiniais. Susitikimo tikslas – susipažinti su Lietuvos žydų bendruomenės istorija prieš Antrąjį pasaulinį karą, žydų tradicijomis, šventėmis, taip pat išgirsti apie tragišką Holokausto istoriją Lietuvoje.

PŽB pirmininkas Gennady Kofman pasakojo tragišką Panevėžio krašto žydų istoriją, kai visuose Aukštaitijos miestuose getai egzistavo trumpiausiai – nuo 1 iki 2 mėnesių.

Nacistų vadovaujami vietiniai kolaborantai žudė žydus, moteris su vaikais. Holokaustas palietė kiekvieną žydų šeimą Lietuvoje, Ukrainoje ir kitose Europos šalyse. Žydai nepamiršta žmonių, kurie jiems padėjo ir gelbėjo.

Kyla klausimas, kodėl šiandien grupelė lietuvių grįžta į praeitį, bando įamžinti koloborantus, kurie žudė ir naikino savo benrapiliečius,  kartu dalyvavusius ekonominiame ir politiniame gyvenime.