Regioninės bendruomenės

Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje vyko „Istorijos pamoka kitaip“

Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje vyko „Istorijos pamoka kitaip“

2019-11-11 Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje vyko „Istorijos pamoka kitaip“, kurioje buvo pristatoma Vyčio paramos fondo parengta paroda ,,Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę“. “Istorijos pamokoje kitaip” dalyvavo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, kurio nuomone, tokie susitikimai su jaunąja karta turėtų būti vienas iš Lietuvos žydų bendruomenių prioritetų, bei visuomenininkas, Kauno sąjūdžio pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas.

Renginys buvo skirtas paminėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metus. Ačiū Viliui Kavaliauskui ir Česlovui Jezerskui  už paruoštą puikią parodą ,,Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę“ , kurią galėjo pamatyti ir kauniečiai.

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą lapkričio 20 d. 18 val. Šis romanas – lietuvio noras parodyti litvakų reikšmę ne tik Lietuvos, tačiau ir viso pasaulio istorijoje. Patrauklia visuomenei forma pateikta daugybė tikrų istorinių faktų apie Vilniaus, Želvos ir Ukmergės žydų bendruomenes, apie jų nuopelnus mokslui ir istorijai.

Apie knygą ir ją įkvėpusius faktus pasakos romano autorius Rytis Sabas ir žinomas Lietuvos istorikas bei publicistas Rimvydas Valatka.

Rytis Sabas – vilnietis žurnalistas, Lietuvos komunikacijos asociacijos tarybos narys, besidomintis istorija. Daug keliavęs, su įvairiomis misijomis lankęsis Bosnijoje, Kosove, Afganistane ir Irake.

Ši knyga – trileris, apimantis daugybę istorinių faktų ir šiek tiek fikcijos. Šia knyga siekiama parodyti ne Gaono didybę ir įtaką, tačiau daugiau atkreipti dėmesį litvakų istoriją, jų paveldą. Žvelgiama šiek tiek iš šalies – galbūt skaitytojo, nedaug žinančio apie Lietuvos žydus, akimis. Dauguma faktų šioje knygoje yra tikri, užfiksuoti istorijos šaltiniuose.

Trilerio formą pasirinkta, kad apie tą bendruomenę, kuri tiek amžių gyveno Lietuvoje puikiai sutardama su kitomis tautomis ir kuri buvo beveik sunaikinta per Holokaustą, apie jos žmones, istoriją, sukurtus stebuklus sužinotų ir visame pasaulyje paliktus pėdsakus kiek galima daugiau žmonių.

Paroda ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas

Paroda ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas

2019 lapkričio 7 d.  Kauno regioniniame valstybės archyve  vyko socialinių artefaktų parodos „Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ atidarymas. Kauno regioninis valstybės archyvo direktorius  Gintaras Dručkus pasveikino labiausiai nusipelniusius archyvarus ir atidarė parodą, kurios  kuratorė – Dokumentų naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Ambraškienė. Renginyje dalyvavo Lietuvos vyriausioji archyvarė  Kristina Ramonienė, Kauno Žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas,  Kauno archyvo darbuotojai, sporto istorikai, bibliotekininkai, muziejininkai, gidai, Kauno sąjūdžio atstovai bei kiti visuomenininkai.


Parodoje ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ pirmą kartą puikuojasi XX a.  ketvirto dešimtmečio vidurio Kauno miesto savivaldybės ,,Skelbimų lipinimo biuro“ afišos. Tai – ant laikraštinio popieriaus atspausdinti įvairiausių sportinių renginių – futbolo, krepšiasvydžio, orasvydžio rungtynių, sporto švenčių, šachmatų, teniso, bokso, plaukimo pirmenybių, laivų lenktynių, gimnazijų turnyrų skelbimai. Akivaizdu, kad tuomet futbolas buvo sporto šaka Nr. 1. Parodoje taip pat eksponuojamas 1938 m. inžinieriaus konstruktoriaus A. Rozenbliumo parengtas istorinės Kauno sporto halės projektas, Lietuvos sunkiaatlečio Prano Vitonio 1928 m. vasaros Olimpinių žaidynių Amsterdame dalyvio pažymėjimas bei kitų sportininkų LR piliečių vidaus pasų kortelės, įvairūs susirašinėjimo ir kiti dokumentai.

Akivaizdu, kad ši paroda  mums primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas, klubus sportininkų pergales ir nesėkmes. Ačiū parodos organizatoriams už puikų renginį. Kelios nuotraukos iš parodos.

Dr. Raimundas Kaminskas

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Dar viena unikali istorija, kai privačių asmenų iniciatyva pagerbiama istorinė atmintis ir nekaltos Antrojo pasaulinio karo aukos.

Ukmergės rajone, šalia Veprių miestelio miške penktadienį atidengtas atminimo akmuo ant žydų gydytojo Abraomo Karlinskio kapo, kuris iki šiol buvo niekaip nepažymėtas. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotojas Leonidas Melnikas, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, vietos gyventojai.

Paminklo autorius – Vepriuose gyvenantis skulptorius Viktoras Žentelis, kuris atminimo akmenį gydytojo žūties vietoje pastatė savo iniciatyva ir lėšomis.

Anot skulptoriaus, vietiniai žinojo, kad miške Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo nužudytas ir palaidotas žydas. Nors kapas nebuvo pažymėtas, toje vietoje nuolat degdavo žvakutės.

Pasak Veprių seniūnijos, pradėjus domėtis, rinkti istorinę medžiagą, prie kurios prisidėjo Ukmergės kraštotyros muziejus ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, paaiškėjo, kad 1941 metų rugsėjo mėnesį miške, šalia Veprių Kalvarijų tako, buvo šaltakraujiškai nušautas Ukmergėje garsus žydas gydytojas A. Karlinskis. Pasakojama, kad gydytoją gerbiančių žmonių dėka, jam pavyko ištrūkti iš Ukmergės geto ir judėti Jonavos link. Deja, prie Pageležių jį sučiupo vietiniai žmonės ir įsodinę į vežimą atvežė arčiau Veprių.

Ona Žentelytė pasakojo, kad jos motina ne kartą dalinosi prisiminimais, kad išvydusi vežime sėdintį gydytoją suprato, kad su juo ketinama susidoroti ir bandė budelius stabdyti. Pagrasinę moterį ir jos vienerių metų dukrą Oną nušauti, nusikaltėliai pasitraukė į šalią esantį mišką, kur gydytoją nužudė ir užkasė.

Pokario metais vepriškiai žūties vietą aptvarkydavo, stabteldavo pasimelsti.  Viena jų, Marytė Traskauskienė, kuriai dabar 92-eji, sakė, kad nuo vaikystės žinojo, jog čia palaidotas žydas gydytojas, todėl visada toje vietoje padėdavo gėlių, uždegdavo žvakutę.

Tačiau pries keletą metų skulptorius V. Žentelis pastebėjo, kad lieka vis mažiau vietinių gyventojų prisimenančių šią tragišką istoriją ir nutarė ant gydytojo kapo pastatyti paminklą.

Melnikas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu dėkojo skulptoriui už iniciatyvą ir parodytą pagarbą, taip pat visiems vepriškiams, kurie ilgus dešimtmečius rūpinosi A. Karlinskio atminimo išsaugojimu. “Holokaustas – tai ne tik tragiški skaičiai su daug nulių, tai atskiri likimai, konkretūs žmonės. Mes turime žinoti visų aukų vardus bei pavardes ir niekada jų nepamiršti”, – kalbėjo profesorius.

Jis pridūrė, kaip svarbu, kad gydytojo gyvenimu ir tragiška žūtimi susidomėjo Lietuvos televizijos laida “Daiktų istorijos”, kurios dėka dar daugiau žmonių sužinos apie A. Karlinskį, Veprius ir skulptorių V. Žentelį.

Karlinskis gimė 1892 metais Kybartuose, mokėsi Varšuvoje, dirbo gydytoju Ukmergėje, buvo miesto tarybos narys.

Kaune moksleiviams pristatytas Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“

Kaune moksleiviams pristatytas Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“

Spalio 23 d. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dalyvavo susitikime
su Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos vienuoliktokais. Susitikimo metu buvo
pristatyta unikali knyga – Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“.
Penkiolikmečio geto metraštininko literatūrinis paminklas Holokausto kančiai, jidiš
kultūrai, vilčiai ir tikėjimui.
Ši knyga – tai 1944 m. liepą buvusio Vilniaus geto teritorijoje, vieno Dysnos gatvės
namo palėpėje, rastas penkiolikmečio berniuko dienoraštis. Icchoko Rudaševskio
(1927-1943) užrašai – pasaulyje gerai žinomas ir svarbus Holokausto istorijos šaltinis.
Nuo labiausiai pasaulyje žinomo Amsterdamo žydaitės Anos Frank dienoraščio jis
skiriasi tuo, jog fiksuoja ne tik privatų gyvenimą, bet ir visos žydų bendruomenės kovą
už išlikimą.

Skaityti plačiau
Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Vaiguvos kaime įamžintas Pasaulio Tautų Teisuolės Marijos Rusteikaitės (1892 – 1949), Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėjos atminimas. Marija Rusteikaitė buvo intelektuali asmenybė, visuomenės veikėja, medikė, pedagogė, vienuolė labai svarbi Panevėžiui ir jo apylinkėms. Ji užaugo  dvarininkų Stanislovo ir Jadvygos  šeimoje, kurie išaugino 9 vaikus – keturis sūnus ir penkias dukteris. Marija buvo trečias vaikas. Jos mama Jadvyga buvo labai atsidavusi gailestingiems darbams, vaikų priežiūrai, namų ruošai. Tėvai labai mylėjo savo vaikus, rūpinosi jų išsimokslinimu, tikėjimu Dievu ir dora. Vaiguvos žmonės, kurie ją pažino, liudijo, jog jos charizma buvo panaši į Motinos Teresės. Naktimis ji sėdėdavo prie sunkių ligonių, tyliai kalbėdavo rožinį ar kitas maldas.

Ji turėjo nemažai draugų žydų, kurie vėliau jai padėjo, ją slapstė, kad nepalanki valdžia nesuimtų ir nenukankintų, kaip tai padarė su daugeliu kitų tautiečių. Marija Rusteikaitė drąsiai priglausdavo žydų vaikus ir suaugusius, kad tik išgelbėtų juos iš geto. Išgelbėtos iš geto žydaitės vyras pasakojo, jog motinėlė Marija nešdavosi dešrų ir visokių kitokių maisto gėrybių, jas paduodavo geto prižiūrėtojui, kad šis jai duotų darbininkų. Buvo atvejų, kai slėpė žydus gyvenamojo namo palėpėje, pamiškėje, įdarbindavo savo darbovietėje.

Lietuvos žydų, litvakų, bendruomenėje dirbo gyva išlikusi liudininkė Sulamita Lev, kurią išgelbėjo sesuo Marija Rusteikaitė.  Sulamita dažnai aplanko Panevėžį ir susitinka su seserų kongregacijos Apvaizdos vienuolėmis. Ji iki šiol dėkinga Marijai Rusteikaitei ir vadina ją ,,Motinėle“.

Oficialiai Marija Rusteikaitė išgelbėjo 15 žydų, keletą neoficialiai pasiuntė pas kitus žmones, nes buvo labai pavojinga, bet kada ją galėjo sušaudyti, išsiaiškinus, kad slepia žydų vaikus ir suaugusiuosius. Už jos didvyriškumą Izraelio vadovybė po mirties ją apdovanojo Pasaulio Tautų Teisuolės atminimo medaliu ir Garbės raštu, o Lietuvos vyriausybė – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir padėkos raštu.

Už renginio nuotraukas dėkojame Valdui Valiūnui. 

PATIKSLINIMAS

PATIKSLINIMAS

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kuliansky neigia, kad rabinas Sholom Ber  Krynskis tarėsi su ja ir su bendruomene dėl ješivos steigimo Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Pasak bendruomenės pirmininkės, nebuvo jokios kalbos apie Chabado chasidizmo sinagogos atsiradimą Vilniuje. Beje, 2001m. rabinas Krynskis, jau tada bandė įkurti chabado srovės ješivą, bet vilniečiai žydai mitnagdai pasipriešino.

Kai 2019m. rugsėjo mėnesį Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas paskelbė, kad sinagogoje bus kuriama ješiva, žmonės pradėjo domėtis, kokia ji bus? Rabinas Krynskis žydų Naujųjų metų proga kalbėjo apie Vilniaus Gaono ir Chabado panašumą. Tačiau Lietuvos žydai žino apie litvakų pasipriešinimą chasidizmui, prasidėjusį  dar 18amž.  Jau tuomet, atsiradus judėjimo priešininkams, žydai skilo į dvi chasidų ir mitnagdų  grupes.

Chabadų rabinai šiais laikais yra kviečiami dirbti į žydų ortodoksų mitnagdų sinagogas. Tai yra priimtina. Su rabinu Krynskiu buvo sutarta, kad jis ves pamaldas pagal litvakišką kryptį. Niekas neprieštarauja norui atidaryti ješivą. Chabad Liubavič turi patalpas, kurios yra Bokšto g. Ten rabinas gali daryti, ką jis nori, atidaryti ar uždaryti ješivą.

Vienintelėje veikiančioje Vilniaus Choralinėje sinagogoje, iš daugiau nei 100 buvusių Vilniaus sinagogų, kurioje visada vyravo mitnagdų tikėjimas, negalima steigti chasidų ješivos, tuo labiau, kad apie tai net nesitarta.

Vilniuje ir prieš 200 metų pasipiktinimą kėlė chasidinė pasaulėžiūra, kylanti iš kabalistinių interpretacijų, kurioje tarsi trynėsi ribos tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas šventa. Pasak Dr. docentės, religijų istorikės, religijotyrininkės Aušros Pažėraitės, spartus chasidizmo plitimas Rytų Europoje neilgai trukus, susilaukė aštrios priešiškos reakcijos, kurios epicentras buvo Vilniuje. ,,Atviras konfliktas pasidėjo tada, kai mieste keletą metų slapta veikusi chasidų grupė išėjo į viešumą ir sukėlė bendruomenėje didelį sąmyšį. Į bendruomenės vadovų tarybą buvo pasikviestas ir Vilniaus Gaonas.

1776 metais Vilniuje įvyko rabinų suvažiavimas, kuriam pirmininkavo Vilniaus Gaonas, buvo priimtas sprendimas įtraukti į kovą su chasidais stambiausias Lietuvos ir Baltarusijos žydų bendruomenes, bei prieš juos išsiuntinėti cirkuliarus.

Tačiau 1797 metais Vilniaus Gaonas mirė. Kova nesiliovė: kitą dieną po Gaono laidotuvių Vilniuje buvo sušauktas posėdis, kuriame chasidus nuspręsta ne tik atskirti, bet ir iš viso nebepripažinti „Izraelio vaikais“, „nesidalinti su jais duona ir vynu“, „nepriimti į draugijas“, neleisti jiems bendruomenėje užimti kokių nors pareigų, ir kt..

Vilniaus Gaono mokiniai ir mokinių mokiniai toliau, per visą XIX amžių formavo autentišką, (dabar jau vadintiną litvakišku) judaizmą, kuriame vis didesnį svorį ėmė vaidinti Vilniaus Gaono mokinio Chaimo Valažino įsteigta Valažine moderni ješiva ir jos „absolventai“. Buvo imtasi pastangų sustiprinti Toros studijavimą.“

Vilniaus Gaono mokinys (vienas įtakingiausių XVIII a. judaizmo lyderių) Chaimas Valažinas, kurio nuomone, tradicinės priemonės negalėjo patenkinti  ieškojusių intensyvesnių Toros mokymų. Su mokytojo parama, rabinas Valažinas surinko daug susidomėjusių studentų ir atidarė garsią Valažino ješivą Valažino mieste (dabartinėje Baltarusijoje). Nors Valažino ješiva po maždaug 60 metų buvo uždaryta po Rusijos valdžios reikalavimų, tai paskatinto kurtis ješivas Vilijampolėje, Panevėžyje, Myre, Brastoje, Telšiuose. Lietuviškos ješivos tapo tokios žinomos, kad pagal jų vietovardžius jos iki šiol veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Izraelyje.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformavo autentiškas lietuviškas judaizmas, pasaulyje vadinamas ješiviniu judaizmu, o patys „ješiviniai“ dažnai vadinami litvakais (net jei ir nėra kilę iš Lietuvos), bei identifikuojami kaip „ne chasidai“, nes chasidinė pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas buvo visiška priešingybė jų idealams.

Žymesnės Lietuvos ješivos:  Ramailės ješiva (Vilnius),  Vilijampolės ješiva (Kaunas),  Panevėžio ješiva, Telšių ješiva, Kelmės ješiva, Kauno ješiva.

Sukkot – palapinių šventė  Panevėžyje

Sukkot – palapinių šventė  Panevėžyje

Panevėžio miesto žydų bendruomenė pagal žydų tradicijas pastatė palapinę (suka), kurioje pažymėjo derliaus nuėmimo šventę bei prisiminė žydų kelionę, kuomet prieš 3,5 tūkstančio metų jie klajojo po Sinajaus dykumą glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė palapinę (suką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofman aiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi.

Palapinėse buvo surengta šventės dalyvių fotosesija, kuri liks Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyve ir kiekvienoje šeimoje. Visi bendruomenės nariai atnešė jų užaugintas rudens gėrybes, ragavome obuolių, arbūzų, moliūgų, vynuogių ir kitų vaisių.

G.Kofman perskaite Sukkot skirtą maldą ir pūtė Šofarą. Šventėje perskaityta malda, aukščiausiojo palaiminimas, skaityti gauti sveikinimai iš Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky sveikinimas. Į svečius atėjusi Onutė Jospaitienė pasveikino susirinkusius.

 

Po skanios vakarienės, kurią paruošė bendruomenės moterys, linksmoje aplinkoje vyko įvairūs žaidimai ir šokiai. Vaikai pristatė savo menines improvizacijas, už kurias buvo apdovanoti dovanėlėmis.

lo

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Lietuviškas knygos „Meilės prekeiviai“ vertimas – jau knygos autoriaus ir Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi Avni Levy rankose! Džiaugiamės nauja knyga, sveikiname autorių ir kviečiame skaityti – ! Tėvystės kelionė nėra tik pirmyn – tai pirmiausia kelionė atgal, į gilius sielos patamsius. Kiekvienas į tą kelionę nešasi savo baimes ir norus.

Pora grįžta į namus Tel Avive su naujagimiu rankose. Asafo džiaugsmas, tapus tėvu, sumišęs su kitais jausmais: begaline meile, išgąsčiu, troškimu būti geru tėvu. Grįžusius juos pasitinka senelė, apdalijanti saldainiais, ir senelis, beriantis palaiminimus. Kitur, nutolęs laike ir erdvėje, jaunas dailus žydas Mašiachas sutrikęs leidžiasi į gyvenimą pakeisiančią kelionę po legendinio Herato skersgatvių labirintą. Kas sieja Asafą, didžiam savo susijaudinimui, ką tik tapusį tėčiu ir pavėluotai mėginantį susitaikyti su savo paties tėvu, ir Mašiachą, paslapčia išsprunkantį iš namų, kad galėtų pasižiūrėti į garsiuosius turgaus šokėjus, pasipuošusius spalvingais apdarais?

„Meilės prekeiviai“ – jautrus ir daugiasluoksnis pasakojimas apie tėvystę. Romane dėliojama tėvo, sūnaus ir senelio – trijų kartų – istorija: apie tylią sūnaus meilę tėvui, beribę vaiko meilę motinai ir dviejų tėčių meilę. Autorius veda skaitytoją iš skurdžios, bet patrauklios Izraelio gyvenvietės septintajame dešimtmetyje į vaizdingas tolimo miesto gatves, kur žmonės ir velniai gyvena vieni šalia kitų.

Yossi Avni-Levy (g. 1962) – diplomatas ir rašytojas, laikomas vienu geriausių Izraelio autorių. Jo rašymo stilius pasižymi asmeniškumu ir poetiškumu, padedančiu skaitytojams įsijausti ir susitapatinti su veikėjais. Pelnė Izraelio ministro pirmininko premiją, skirtą autoriams, rašantiems hebrajų kalba. Ėjo ambasadoriaus pareigas Serbijoje ir Juodkalnijoje, 2019 m. paskirtas naujuoju Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po knygą “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus”

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po knygą “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus”

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” padovanojo kiekvienam Lietuvos buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariui po bendruomenės iniciatyva išleisto A. Švedo knygos “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus” rusiškojo leidimo (vertė Ana Gerasimova) egzempliorių. Ne Vilniuje gyvenantiems senjorams knygas perduoti mums padės LŽB socialinis centras. Labai ačiū!

„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

gzeme.lt

Loreta EŽERSKYTĖ

Žydų genocido atminimo dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirties. Šįkart valstybės apdovanojimai skirti 38 žydų gelbėtojams, kurių daugumos jau nėra gyvų.

Į Prezidentūroje vykusias iškilmes buvo pakviesta ir ukmergiškė Anita Albužienė. Jos pastangų dėka padėkota, deja, jau po mirties, Jadvygai ir Zigmui Stanevičiams, kurie savo sodyboje priglaudė trejų metukų žydaitę Libą Berenšteinaitę. Šiems teisuoliams skirti apdovanojimai įteikti jų anūkui Kazimierui Stanevičiui.

„Libos, vėliau gavusios Lionės vardą, tikruosius tėvus ištiko tragiškas likimas – jie guli Pivonijos šile. Taip jau susiklostė, kad našlaitė mamyte šaukė ne tik globėją Stanevičienę, bet ir mūsų mamą…“ – atgijusiais prisiminimais dalijosi A. Albužienė. Ukmergiškė neslepia, jog renginys Prezidentūroje atgaivino ir skaudžius išgyvenimus. Tačiau moteris dabar laiminga – ji teigia įvykdžiusi svarbią misiją.

Tėvai dukrą paliko dienai kitai…

1941-ųjų birželį, tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visoje Lietuvoje imta persekioti ir naikinti žydus. Lietuvoje buvo vykdomas Holokaustas – masinis žydų tautos naikinimas. Kaip skelbia istorijos šaltiniai, žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie žydai. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms, kuomet nepagailėta nei vaikų, nei moterų ar senelių, laikotarpis.

L. Berenšteinaitė gimė Jonavos rajone, netoli Panoterių. Kai šeimai, kaip ir kitiems Lietuvos žydams, iškilo mirtinas pavojus, mergaitei buvo treji. Tačiau atsitiktinumo ir gerų žmonių dėka ji pateko tarp saujelės laimingųjų, kurie buvo išgelbėti.

A. Albužienė namuose saugo „Tiesos“ laikraščio 1962 metų gruodžio 2 dienos numerio iškarpą su straipsniu „Kaip savoj šeimoj“, kuriame papasakota istorija apie Libos išgelbėjimą.

Laikraštyje rašoma, kad darganotą rudens vakarą link pamiškėje esančios Stanevičių pirkelės sparčiu žingsniu per pažliugusį dirvoną skubėjo du vyrai ir moteris su vaiku ant rankų. Mažoji buvo tik su suknyte, kad ji nesušaltų, motina ją vis klostė skara. Šeimininkai vėlyvus svečius pažino, todėl įleido į vidų sušilti. Netrukus atėjusioji prasitarė, kad norinti trumpam pas juos palikti savo mergaitę – lauke toks prastas oras, jie patys nežino, kur tą naktį teksią nakvoti. Taip pat ji patikino, jog būtinai grįšianti – po dienos kitos atbėgsianti ir dukrytę pasiimsianti. Šeimininkas dar dvejojo, esą ir savo bėdų apsčiai, namuose trejetas mažylių. Tačiau žmona nenorėjo jo klausyti. Sąžinė jai neleido išvaryti šaltin pusnuogį vaiką. Mažoji Liba liko, o suaugusieji patraukė savais keliais. Nors ir buvo žadėję, jie nebegrįžo. Netrukus jų jau nebuvo tarp gyvųjų…

Žydaitė Stanevičių šeimoje greitai apsiprato, jai netrūko nei duonos, nei šilumos. Tik teko atsisveikinti su tikruoju vardu ir pavarde – mergaitė tapo Lione Stanevičiute. Jai buvo parūpinti dokumentai.

Priglaudę svetimą mažylę Stanevičiai ilgus metus gyveno baimėje. Pajutę širdyje nerimą, naktimis globotinę siųsdavo miegoti į pirtį, o patys akių nesumerkdavo…

Lionė, kaip ir Stanevičių vaikai, augo, stiebėsi, lankė mokyklą. Sulaukusi keturiolikos ji susirgo, pateko į ligoninę Ukmergėje.

Parsivedė iš ligoninės

A. Albužienė su tėvais – Rachmieliu ir Roza Kacais – gyveno tuometinėje M. Melnikaitės gatvėje, kurios pavadinimas dabar pakeistas į Sodų. Šioje žydų šeimoje kartu su Anita augo du jaunesni broliai.

„1952-iais mūsų tėvas sirgo, gulėjo ligoninėje, kuri buvo Gedimino gatvėje. Kai pasveikęs grįžo į namus, kartu parsivedė ten sutiktą 14 metų našlaitę – Lionę Stanevičiūtę. Ji tuomet buvo baigusi keturias klases“, – beveik prieš septyniasdešimt metų nutikusius įvykius iki šiol puikiai mena ukmergiškė A. Albužienė.

Grįžęs su svetima mergaite R. Kacas vaikams girdint nepasakojo, kodėl nepažįstamoji gyvens jų namuose. To Anita iš jo taip ir neišgirdo. Dabar moteris svarstė, jog tėvas tokį sprendimą galėjo priimti norėdamas palengvinti žydaitei gyvenimą ir apsaugoti ją išgelbėjusią šeimą: „Lionė lietuviškai kalbėjo neaiškiai. Jis greičiausiai iš jos kalbos greitai suprato, jog ji yra žydų tautybės. Taip pat išsiaiškino, jog ji – našlaitė, auga svetimoje šeimoje. Tėvas tikriausiai manė, jog visiems bus geriau, jei Lionė pasiliks pas mus…“

Našlė globotinės neišvarė

Nors laikmetis niekam nebuvo lengvas, Kacų šeima didelių nepriteklių nejautė. Lionė augo kartu su trimis tikraisiais naujųjų globėjų vaikais, jie visi kartu sėsdavo prie stalo, žaisdavo. Pamažu visi apsiprato su namuose atsiradusia vyresne mergaite, ji taip pat jautėsi gerai.

Tačiau ramų šeimos gyvenimą vos po metų netikėtai sukrėtė didžiulė nelaimė – staiga mirė šeimos maitintojas.

„Buvo 1953-ieji. Mama liko viena su trimis mažamečiais vaikais ir globotine. Man tuomet buvo devyneri, vienam broliukui – septyneri, mažiausiasis buvo sulaukęs vos ketverių. Gyvenimas mūsų nelepino, mamai reikėjo gerai pasukti galvą, kaip išmaitinti šeimą ir priglaustą našlaitę“, – pasakojo A. Albužienė.

Anitos atminty patirtų sunkumų neišliko. Matyt, jos mama stengėsi visą rūpesčių naštą kantriai ir tyliai nešti viena, vaikams apie užklupusias problemas neužsiminė.

Kad mamai turėjo būti labai sunku, A. Albužienė sako supratusi, kai perskaitė namuose rastą vieną dokumentą. Tai Ukmergės miesto vykdomojo komiteto 1954 metų sausio 20 dieną išduota pažyma, skirta pristatyti į Socialinio aprūpinimo skyrių. Joje nurodyta, kad „pil. Stanevičiutė Lionė, Zigmo, gyvenanti Ukmergėje, M. Melnikaitės g. Nr. 3, gim. 1938 m. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus Karčių kaime. Jos tėvai Berenšteinai 1941 m. buvo vokiečių sušaudyti, o ji liko nuo tėvų 3-ejų metų ir visą laiką augo pas pil. Stanevičių Zigmą Kaušankos kaime, Panoterių apylinkėje, kuris 1950 m. užrašė ją savo pavarde“.

„Spėju, kad mamai buvo taip sunku išmaitinti šeimą, kad ji kreipėsi paramos į Socialinio aprūpinimo skyrių. Tačiau Lionės ji neišvarė. Tikriausiai vykdė tėvo išsakytą valią. Ji mūsų namuose gyveno, kol 1955 metais Ukmergės antroje vidurinėje-vakarinėje mokykloje baigė septynias klases. Tuomet išvažiavo mokytis į Kėdainius, ten įgijo virėjos specialybę“, – kalbėjo ukmergiškė.„Mamytei, jei verta Jūsų prisiminimo, prašau prisiminti tą, kuri Jūsų niekada nepamirš…“ – taip Lionė užrašė kitoje savo nuotraukos, 1954 metų gruodį dovanotos R. Kacienei, pusėje.

Abi globėjas vadino mama

Pasak A. Albužienės, ir išvykusi į Kėdainius Lionė Kacų šeimos nepamiršo. Mergina kartkartėmis apsilankydavo savo globėjos namuose.

Anita mena, jog Lionė jos mamą visada vadino mamyte: „Mes žinojome, kad kita jos mama gyvena kaime, netoli Panoterių.“

Nepamiršo ukmergiškė ir apsilankymo Kaušankos kaime. Kartą, iš Ukmergės važiuodama aplankyti savo globėjų, Lionė kartu pasiėmė ir Anitą bei vieną jos broliuką. Iš autobusų stotelės į pamiškėje esantį seną Stanevičių vienkiemį trijulei teko nemažą atstumą kulniuoti pėsčiomis.

Baigusi kulinarijos mokyklą mergina gavo paskyrimą į Priekulę. Dirbo valgykloje, ištekėjo, susilaukė sūnaus.

„1963-iais Lionę aplankiau Priekulėje. Neilgai trukus ji su šeima išvyko gyventi į Ukrainą, Rovno miestą, iš kur buvo kilęs jos vyras. Ryšiai su ja nebuvo nutrūkę. O 1980 metais gavome žinią, kad ji mirė“, – sakė A. Albužienė.

Gelbėtojų paieškos užtruko

Daugelį metų Anitai kirbėjo mintis, kad privalo atlikti misiją – padėkoti žmonėms, kurie nuo mirties išgelbėjo mažą žydų tautybės mergaitę. Moteris suvokė, jog Stanevičiai labai rizikavo į savo namus priimdami svetimą vaiką. Tuo labiau kad garbanė ryžukė savo išvaizda labai skyrėsi nuo tikrųjų šios šeimos vaikų.

Surasti žydaitės gelbėtojus ją skatino ir abu broliai, kurių vienas dabar gyvena Izraelyje, o kitas – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone. Kadangi A. Albužienė žinojo Lionę į savo namus priėmusių sutuoktinių vardus bei pavardę, jų gyvenamąją vietovę, pirmiausia kreipėsi į Panoterių seniūniją. Tikėjosi, kad vietos valdžios žmonės jai pagelbės susisiekti su Stanevičiais. Deja, moters prašymas nebuvo išgirstas.

„Greičiausiai valdininkams pritrūko suinteresuotumo…“ – prasitarė Anita.

Tačiau ukmergiškė rankų nenuleido. Praėjusių metų lapkritį ji apie nesėkmingas savo paieškas užsiminė Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus edukatorei Jurgitai Jackevičiūtei. Ji Anitą suvedė su šio muziejaus darbuotojais.

„Praėjo keli mėnesiai ir gavau žinią, kad Panoterių seniūnijoje, ant pamiškėje buvusios senųjų Stanevičių trobelės pamatų pastatytame name, gyvena jų anūkas…“ – apie sėkmingą paieškų baigtį su džiaugsmu kalbėjo A. Albužienė.

Paprasti žmonės tapo nepaprasti

Šiemet Lietuvoje minimos 78-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną suėjo 76 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.

Minint Lietuvos žydų genocido dieną Prezidentūroje tradiciškai pagerbti žydų gelbėtojai.

„Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas, gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Sunkių išbandymų akivaizdoje jie nenusuko žvilgsnio į šalį. Paprasti žmonės tapo nepaprasti, – sveikindamas susirinkusiuosius pabrėžė šalies prezidentas G. Nausėda. – Žmogus visada yra laisvas rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkimas visada yra sunkus. Vieni renkasi asmeninę naudą, kiti – saugumą, net jeigu tai reiškia pražūtį bendrapiliečiui; treti viskuo, net šeimos narių gyvybe, rizikuoja dėl nepažįstamo žmogaus.“

Šalies vadovo teigimu, lietuviai bene aktyviausiai iš Rytų Europos tautų įsitraukė į žydų gelbėjimą, taip atskleisdami tikrąsias mūsų visuomenės vertybes: „Vienus įkvėpė Kristaus žodžiai „nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti“, kiti sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus siekiančios tolerancijos tradicijos, įamžintos Vilniaus šventyklų bokštuose. Šiomis dienomis žydų gelbėtojų pavyzdys mums yra kaip niekad reikalingas. Neapykanta vėl kelia savo bjaurią galvą, maitinama ciniškų mėginimų diskusijose laimėti politinių dividendų. Mūsų bendrapiliečius mėginama įbauginti – negalime to ignoruoti. Žinoma, praeities mes nepakeisime. Tačiau galime padaryti viską, kad senos klaidos daugiau nebūtų kartojamos. Dabar jau mūsų bendra pareiga yra duoti atkirtį pikto linkinčioms jėgoms.“

Valstybės vardu dėkodamas didvyriams G. Nausėda sakė, nors daugelis iškilmėse pagerbtų žmonių jau yra palikę šį pasaulį, jų darbai lieka šviesti tiek mums, tiek ir ateities kartoms.

Teisuolių alėjoje bus pasodinti medžiai

A. Albužienė papasakojo, kad žydaitę išgelbėjusi Stanevičių šeima sulauks padėkos ir Izraelyje. Pasak moters, 1953 metais Izraelio parlamentas išleido įstatymą, kuriuo Izraelio valstybė stengėsi nustatyti ir pagerbti kitataučius, gelbėjusius žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo nutarta jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardą. Be to, teisuoliai apdovanojami medaliu, jiems įteikiami diplomai, kuriuose yra užrašas: „Kas išgelbėjo vieną žmogų, tarsi būtų išgelbėjęs visą pasaulį“.

Nuo 1962-ųjų Jeruzalėje prie „Yad Vashem“ Holokausto memorialinio muziejaus pradėta sodinti teisuolių alėja.

„Joje du medžiai bus pasodinti ir J. bei Z. Stanevičių garbei,“ – patikino ukmergiškė.

„Yad Vashem“ duomenimis, 2019 m. sausio 1 d. Teisuolių sąraše buvo 24 811 žmonių, iš jų – 891 Lietuvos pilietis. Daugelis žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, yra gavę ir Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.

„Misiją, kuri ramybės nedavė ilgus metus, atlikau. Padėkojau savo tautietės gelbėtojams – tikriems lietuviams. Senųjų Stanevičių ir jų vaikų jau nėra, tačiau sodyba gyva. Čia gyvena šeimininkų anūkas. Jis pakvietė mane į svečius. Dabar laukia antroji kelionė į Panoterius“, – šypsojosi A. Albužienė.

Nuotraukos iš A. ALBUŽIENĖS asmeninio albumo

 

Knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“pristatymas Kaune

Knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“pristatymas Kaune

2019 m. spalio 2 d. Kauno Viešosios bibliotekos Retų leidinių skyriuje vyko prof. Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“ pristatymas. Renginį vedė Vilkijos seniūnaitis Algimantas Smolenskas.
Pristatymo metu Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dalinosi savo mintimis apie Lietuvos žydų bendruomenės veiklą iki 1940 m., jos aktyvų ir reikšmingą dalyvavimą kultūriniame, ekonominiame bei socialiniame šalies gyvenime.
Pristatymo metu renginio dalyviai diskutavo apie šiandieninę  atminimo įamžinimo politiką, lietuvių ir žydų santykius,  nacių koloborantų nustatymo ypatybes, jaunimo švietimo problemas ir kitus dalykus.

Vos 30 kilometrų nuo Kauno nutolusiame Vilkijos miestelyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII amžiaus pabaigoje. 1766 metų gyventojų surašymo duomenimis, Vilkijoje gyveno 652 žydų tautybės žmonės, 1847 metais – 789, pagal 1897 metų surašymo duomenis, Vilkijoje gyveno 2012 gyventojų, iš jų 1431 gyventojas žydų tautybės.

1915 metais  carinė valdžia dalį žydų ištrėmė į Rusiją. Iki 1915 m. Vilkijoje gyveno apie 800 žydų (80 proc. miestelio gyventojų). Tarpukariu žydų skaičius mažėjo. II-ojo  pasaulinio karo išvakarėse miestelyje gyveno apie 400 žydų (48 proc. miestelio gyventojų). Pastebėtina, kad tarpukario Lietuvoje Vilkijos  žydų bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba, veikė žydų politinių, labdaros ir sporto organizacijų skyriai. Paskutiniais “smetoninės” Lietuvos  metais nemažai vietos žydų jaunimo persikėlė gyventi į Kauną arba emigravo į Palestiną. Tačiau nacių okupacijos laikotarpyje (1941-1944) šis miestelis buvo naikinamas  kraupiomis žydų  žudynėmis.

Knyga, kurią išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras 2019 m., yra  skirta sunaikintų per Holokaustą Vilkijos ir aplinkinių miestelių – Panemunės, Pakuonio, Garliavos,Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir kitų – žydų atminimui. Autoriai, rengdami šį veikalą, analizavo Lietuvos ypatingojo archyvo medžiagą, susitiko su vietos žmonėmis, užrašė jų atsiminimus, surado ir fotografavo žydų žudynių vietų paminklus.

 

Dr. Raimundas Kaminskas

Maloniai kviečiame Jus į didžiuosius Kaunas 2022 inicijuojamo „Istorijų festivalio“ renginius

Maloniai kviečiame Jus į didžiuosius Kaunas 2022 inicijuojamo „Istorijų festivalio“ renginius

Organizacija „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ šiemet pirmą kartą rengia „Istorijų festivalį“, kurio programa lydės per ilgą miesto gyvavimą nuo seniausių laikų, tarpukario, II pasaulinio karo iki pat šių dienų. Festivalis truks nuo spalio 17 iki 24 d. Jame bus pristatoma apie 50 renginių įvairiose miesto organizacijose bei viešose jo erdvėse.

  Didysis festivalio atidarymas – spalio 18 d. 18 val. Ramybės parke (senosios Kauno kapinės, Vytauto pr.).

„Istorijų choras“ atliks muzikinę kantatą „Ramybės. Ramybės…“ (autoriai – Ramybės parko rajono gyventojai, pasidalinę savo istorijomis, rašytoja Daiva Čepauskaitė, istorijas pavertusi libretu, kompozitorius Vidmantas Bartulis, dirigentė Danguolė Beinarytė).https://istorijufestivalis.eu/spalio-18d/

Ramybės parke taip pat bus eksponuojama interaktyvi garso ir šviesų instaliacija „Pavėjui“ (aut. Jenny Kagan, fotografijos Vytauto Stanionio). Taip pat bus galima pamatyti vietos istorijų inspiruotus gatvės meno objektus (aut. Tadas Šimkus).

 Nuo spalio 19 iki 24 d. „Palimpsestas“ (aut. Marc Wislon) – paroda, skirta II pasaulinio karo atminčiai. Parodoje menininkas seka kraštovaizdžio pėdsakais, liudijančiais Frumos Kučinskienės, Julijanos Zarchi ir Jaroslavo Okulič Kazarino gyvenimo istorijas. Paroda bus atidaryta nuo 16 iki 19 val. adresu Vytauto pr. 58, II aukštas. Daugiau apie parodą: https://istorijufestivalis.eu/visa-savaite/

 Spalio 20 d. (sekmadienį) 18 val. festivalio metu Kauno kultūros centre (Kęstučio g. 1) rengiamas iškilmingas renginys – „Paskutinis koncertas“ – skirtas Kauno geto orkestro atminimui. Bilietai parduodami TIKETOJE.

Renginyje dalyvaus Kauno miesto simfoninis orkestras (dirigentas Vilmantas Kaliūnas), Kaunas 2022 ambasadorė Bella Shirin, VDU vaidybos studentai ir kt.

  Maloniai kviečiame jus ir į kitus į festivalio renginius Programą rasite čia: istorijufestivalis.eu

 Dr. Daiva Citvarienė, kuratorė, Tel. + 370 685 61929

atmintiesvietos.lt/en

Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimo pagerbimas 2019 m. spalio 6 d.

Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimo pagerbimas 2019 m. spalio 6 d.

Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Švenčionėlių miesto bendruomene  pagerbė Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimą žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone (miške tarp Platumų kaimo ir Šalnaičio ežero), kur amžinam poilsiui atgulė 8 tūkst. žiauriai nužudytų visos Vilniaus apskrities žydų.

 

Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro,  savo pranešime pabrėžė: “Atmintis gyva ir niekas neužmiršta. Privalome kartų kartoms priminti skaudų žydų tautos likimą, kad deramai būtų gerbiamas nekaltų žmonių, žuvusių nepaprastai žiauriomis ir nežmoniškomis aplinkybėmis atminimas. Kad pagarba ir istorija būtų saugoma tiek, kiek gyvuos bent vienas šio krašto pilietis“.

Skaityti plačiau
Jom Kipur – dvasinio apsivalymo ir vilties diena

Jom Kipur – dvasinio apsivalymo ir vilties diena

Dešimta žydų Naujųjų metų diena – Teismo diena (Jom Kipur). Tai vienintelė metų diena, kai Tora liepia žmogui nieko neveikti – tik analizuoti  savo atliktus veiksmus ir mintis. Savo nuodėmių atgaila.

Skamba malda “Kol Nidrei” – visos šventės simbolis. Ji tris kartus garsiai giedama. Nuostabus jos motyvas, kilęs iš viduramžių Ispanijos, pamėgtas ir garsiausių pasaulio simfoninių orkestrų.

Jom Kipur metu skaitomos ir atminimo maldos mirusiems tėvams. Šiandien pridėtos dar 2 dalys: Holokausto aukoms ir žuvusiems kariams už Izraelio valstybės nepriklausomybę.

Ypatinga reikšmė suteikiama baigiamajai maldai, kuri skaitoma saulėlydyje. Tai valanda, kai prašoma Aukščiausiojo atleisti. Prašymas yra priimamas arba atmetamas.

Pasigirsta šofaro garsai, jais baigiasi Jom Kipur apeigos. Skamba tradicinis judėjų palinkėjimas – „Kitais metais – Jeruzalėje”.Visi linki vieni kitiems “gmar chatima tova” (heb.) – gero galutinio įrašo į Gyvenimo knygą.

.Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas  Simas Levin

Roš Ha Šana šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Roš Ha Šana šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai žydų Naujuosius metus sutiko 5780 m. išvakarėse. Renginio dalyvius pasveikino bendruomenės pirmininkas Naum Gleizer ir palinkėjo visiems gerų, sveikų ir saldžių metų. Šventinį vakarą pradėjo Frida Šteinienė, kuri uždegė žvakes ir sukalbėjo maldą,  priminė šios šventės prasmę, tradicijas.

Ant šventinio stalo buvo tradiciniai patiekalai: chala, obuoliai su medumi, granatai, farširuotas karpis, vištienos kepenėlės, kapota silkė.  Šventę pasaldino mūsų bendruomenės puikių šeimininkių pagaminti tradiciniai žydų saldumynai: taigalach, imberlach ir obuolių pyragas.

Šventės metu skambėjo gyva žydiška muzika ir dainos, kurias dalyviams dovanojo Vadim Kamrazer. Skambėjo ir jauniausių šventės dalyvių Sofijos, Karinos ir Natano dainos. Vyravo puiki nuotaika ir šilta atmosfera.

Linksma buvo ir mažiems, ir dideliems. Vaikams įdomią programėlę parengė vaikų švenčių organizatorė – animatorė Simona. Renginio metu kiekvienai šeimai įteiktas 5780 m. žydiškas kalendorius.

Susirinkusieji neskubėjo skirstytis namo, dar ilgai bendravo ir džiaugėsi puikiu 5780 m. sutikimu.

Joniškis, kurio nebeliko: dvi sinagogos ir paskutinė žydė

Joniškis, kurio nebeliko: dvi sinagogos ir paskutinė žydė

15min.lt

Spalio 3d. mirė Irena Gečienė. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai reiškia užuojautą  dukrai Jurgitai ir sūnui Modestui bei broliams Edmundui ir Imantui.

Šiaurės Lietuvoje įsikūręs Joniškis prieš Antrojo pasaulinio karo negandas buvo ir labai žydiškas miestas – štetlas Yanishok su gyvybinga bei aktyvia žydų bendruomene. Viso to neliko po Holokausto, kurį čia, kaip ir visoje šalyje, išgyveno tik pavieniai žydai. Dabar tą Joniškį primena restauruotos dvi sinagogos ir vienintelė čia gyvenanti žydė.

Užsidėjo baltus raiščius ir ėjo šaudyti žydų

I.Gečienė gimė, kai karas dar nebuvo pasibaigęs, 1944 metų lapkričio 27 dieną, Žagarės miestelyje.

„Tame pačiame, kur baisiausias karas dar ėjo“, – pasakojo ji. Jos mamai Mirjam Šneiderytei, vėliau turėjusiai pasikeisti vardą į lietuvišką, nacių okupacijos laikotarpiu tik per stebuklą pavyko išvengti egzekucijos.

Skaityti plačiau
“Vėliau pretenzijos nebus priimamos”: Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija

“Vėliau pretenzijos nebus priimamos”: Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija

Šiaulių kraštas.lt Dr. Nerijus BRAZAUSKAS Lektorius, humanitarinių mokslų daktaras

Šiaulių miesto savivaldybė ir gyventojai pamažu pradeda įsisąmoninti, kad Šiaulių žydų bendruomenės istorija yra neatsiejama ir vertinga miesto istorijos ir kolektyvinės atminties dalis. Esama naujų įamžinimo iniciatyvų, tačiau Šiaulių žydų senųjų kapinių klausimas (tvarkymas, atkūrimas, įamžinimas, socialinės globos įstaigos santykis su istorine kapinių teritorija) lieka neišspręstas, o tai liudija mūsų civilizacinį būvį.

Mano galva, praktikoje iškilo dvi požiūrio kryptys: 1) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių žydų bendruomenės kultūros paveldas, kurio sutvarkymu ir išsaugojimu ji turi pati pasirūpinti; 2) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių miesto kultūros paveldas, kurį prižiūrėti ir išsaugoti turi Šiaulių miesto savivaldybė.

Ir šiuo atveju visai nereikšmingas yra juridinis faktas, kad “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis”, nekilnojamoji kultūros vertybė, yra pripažinta valstybės saugomu objektu nuo 2005 metų (LR Kultūros ministro įsakymas “Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis”, 2005 m. balandžio 29 d. Nr. ĮV-190).

Kol nerandama sutarimo, o jo pagrindu turėtų būti suvokimas, kad minėtos kapinės yra Šiaulių miesto ir visų miestiečių kultūros paveldas, kapinės tapo “atminties karo” teritorija, kurioje visai neseniai atsirado keistos stilistikos paminklinis akmuo, kurio užrašas gilina takoskyrą, skatina susipriešinimą ir nepasitikėjimą.

Kaip žinia, “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis” yra valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, o vertybė įregistruota registre 1992 m. rugsėjo 11 d.

Skaityti plačiau
Roš ha Šana Panevėžio  miesto žydų bendruomenėje

Roš ha Šana Panevėžio  miesto žydų bendruomenėje

Rugsėjo 29 dieną Panevėžio  miesto žydų bendruomenė Parko kavinėje atšventė Rosh ha Shana su  puikia nuotaika,šviesios ateities viltimi. Šventė prasidėjo žvakių uždegimu, o Gennady Kofman perskaičius maldą, skirtą Naujų 5780 žydų metams, Michailas Grafman pūtė šofarą.

Bendruomenės nariai vaišinosi tradiciniais patiekalais: obuoliais su medumi, granatais, įdaryta žuvimi, apvalia chala, simbolizuojančią senųjų metų pabaigą ir Naujųjų pradžią. Vaikams buvo įteiktos dovanėlės, per šventę jie daugiau sužinojo apie žydų tradicijas. Šventės pabaigoje buvo dalinami Naujųjų metų kalendoriai, kuriuos išleido Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

Gennady Kofman perskaitė Izraelio valstybės J.E prezidento Reuven Rivlin  ir Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje J.E Yossi Levy sveikinimus. Taip pat gauti sveikinimai iš Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky bei regionų bendruomenių pirmininkų. Visi sveikinantys linkėjo, kad Naujieji būtų saldūs, turtingi, laimingi ir sveiki, kad pasaulyje visi žydai būtų vieningi.

Panevėžio miesto žydų bendruomenė sutiko naujus metus su puikia nuotaika, šviesios ateities viltimi bei linkėdami visiems gerumo, taikos ir sveikatos.