Regioninės bendruomenės

Žydų tautos tragediją  Antrojo pasaulinio karo metu prisiminti būtina

Žydų tautos tragediją  Antrojo pasaulinio karo metu prisiminti būtina

Pergalės diena prieš fašistinę Vokietiją  suvienija  visų tautybių žmones. Šiandien, švenčiant 75 –ąsias didžiosios Pergalės metines, negalime visi susirinkti, tačiau mes galime namie pasimelsti už negrįžusius iš prakeikto karo. Prisiminti sušaudytus miškuose ir grioviuose, nukankintus koncentracijos stovyklose  mūsų artimuosius ir draugus. Prisiminti ir pagerbti tuos, kurie gynė mūsų ir ateinančių kartų gyvenimą.

Šiandien į mus žvelgia  Antrojo pasaulinio karo  laikų nuotraukos ir paminklai. Mūsų šventa pareiga prisiminti ir išsaugoti  kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos ir milijonų žmonių, nukentėjusių nuo karo, tragiškas istorijas.

Skaityti plačiau
Dėl antisemitinių komentarų portale www.lrytas.lt 

Dėl antisemitinių komentarų portale www.lrytas.lt 

Šiandien Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kreipėsi į Generalinį prokurorą Evaldą Pašilį ir
Generalinį policijos komisarą Renatą Požėlą su prašymu ištirti portale www.lrytas.lt skelbiamus
komentarus, kuriuose, LŽB nuomone, yra antisemitizmą ir tautinę nesantaiką kurstančių teiginių.
Kaip sakoma Bendruomenės pareiškime teisėtvarkos institucijoms, LŽB nuolat seka informaciją apie galimas antisemitizmo apraiškas bei teikia atitinkamą informaciją prieš antisemitizmą kovojančioms tarptautinėms institucijoms apie antisemitizmo apraiškas bei valstybės institucijų reakciją į jas.

Praėjusią savaitę portale www.lrytas.lt buvo paskelbta trijų dalių publikacija “Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai”. Visos trys dalys buvo aktyviai aptariamos komentarų skiltyje.

“LŽB, išsamiai susipažinusi su komentarų turiniu, mano, kad juose yra antisemitizmą ir tautinę
nesantaiką kurstančių teiginių, viešai kurstoma diskriminuoti žmonių grupę, skiriamą religiniu ir
tautiniu pagrindu, tai yra viešas tyčiojimasis iš žydų tautybės asmenų, išreikštas neigiamas požiūris į žydus, jų niekinimas, tokiu būdu yra įžeidžiami žydai (yra žydų tautą įžeidžiančių pasisakymų), demonstruojamas neigiamas požiūris į juos. Todėl prašome pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 170 str.”, – sakoma Bendruomenės pareiškime policijai ir prokuratūrai.

Jame taip pat pažymima, kad apie šiuos komentarus LŽB jau pranešė žmogaus teisių gynimo
organizacijoms Lietuvoje bei pasaulyje, užsienio šalių partneriams.

Anot pareiškimo, LŽB yra dėkinga, kad Lietuvoje dirba šių metų vasarį vidaus reikalų ministro sudaryta darbo grupė veiksmingam atsakui į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą Lietuvoje skatinti.

Darbo grupė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos teisės aktais, darbo reglamentu ir kolegialumo,
geranoriškumo, lankstumo, viešumo ir skaidrumo principais.

Tačiau, LŽB nuomone, nereikia tikėtis, kad grupės darbas bus rezultatyvus, jeigu kiekvienas padarytas nusikaltimas nebus tinkamai registruotas, išaiškintas, o kaltas asmuo nubaustas. LR BK ir BPK šių nusikaltimų atžvilgiu praktiškai neveikia, tai “mes matome iš statistikos ir ankstesnių mūsų raštų”.

“Todėl šiuo atveju kreipiamės su pareiškimu dėl konkretaus nusikaltimo registravimo ir išaiškinimo”, – sakoma pareiškime, kurį pasirašė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

 

 

 

Kultūrų susidūrimas: skirtumai, formavę stereotipus

Kultūrų susidūrimas: skirtumai, formavę stereotipus

Gatvės vaizdas Vilniaus žydų kvartale. YADVASHEM.COM nuotr.

Daiva Savickienė

Vienos tautos išskirtinumas lėmė pačius įvairiausius visuomenės stereotipus apie tai, kas jai atrodė nesuprantama ir nepažinta.

Stereotipai apie žydus – be galo sudėtingas ilgus metus formavęsis reiškinys, paveiktas daugelio veiksnių. Bėgant amžiams jų kūrėsi vis naujų, bet kai kurie stereotipai, nepaisant jų absurdiškumo, pasirodė esą itin gajūs.

Paradoksalu, bet, atrodytų, modernioje visuomenėje jie funkcionuoja lig šiol ir – svarbiausia – jais net tikima.

Krikščionybės ir judaizmo sankirta

Kaip sako Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis, sąvokos „savas“ ir „svetimas“ mums, žmonėms, yra reikšmingos nuo pačių seniausių laikų. Kadaise taip atskirdavome (o ir dabar atskiriame) vieni kitus – priklausančiuosius savai genčiai ir ne.

Be to, pasak istoriko, visuomenėse visada buvo išskiriamos tam tikros grupės. Taip nutiko ir žydams, gyvenusiems tarp krikščionių. Su jais susiję stereotipai labai seni. Ir gana specifiniai.

„Ankstyvoji krikščionių religija kėlė kaltinimus žydams dėl Kristaus nužudymo – deicido. Kad būtent žydai, judėjai, yra atsakingi už tai, jog nepažino Dievo sūnaus ir Pranašo, ir jį nužudė. Tą patį vėliau vystė ir krikščioniškoji teologinė tradicija“, – sako V. Vareikis ir dar primena, jog ir šv. Povilas savo laiškuose judėjus vadino užkietėjusia tauta, kuri nepažino Kristaus ir jį nukankino, bet gali atsiversti, jeigu priims jo mokymą.

Kiti stereotipai – tarkime, kad žydams ritualiniais tikslais yra reikalingas krikščionių kraujas, – istoriko teigimu, pas mus atėjo iš Vakarų Europos. Jie taip pat labai seni, o šitas pradžioje dar net ir nesietas su žydais. Panašius argumentus naudojo romėnai prieš krikščionis remdamiesi apeigų metu naudojamais posakiais „Kristaus kūnas“ ir „Kristaus kraujas“.

„Romėnai taip pat tikėjo, kad užsidarę krikščionys vykdo slaptus žmonių aukojimus ir, nežinodami tikrovės, bausdavo juos mirties bausme“, – apibendrina V. Vareikis. Nuo XII a. Vakarų Europoje paplito ritualinės žmogžudystės mitas. Pasak istoriko, pirmą kartą dėl krikščionių vaiko neva nužudymo žydai buvo apkaltinti 1144 metais Anglijoje, Norviče. Vėliau Prancūzijoje, Vokietijoje. O Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šis antijudėjinis mitas pasirodė nuo XVI a.

Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis. KU nuotr.

Šie mitai – apie kraujo naudojimą ritualiniams tikslams, ritualines žmogžudystes, – pasak V. Vareikio, dar net XVIII a. – XX a. pradžioje buvo gajūs dabartinės Ukrainos teritorijoje, Lenkijoje, tad nieko nuostabaus, jog rado kelią ir į Lietuvą ir plito kaimietiškoje visuomenėje.

Skaityti plačiau

Žemaitis, žydas, tolerancijos žmogus. Plateliuose pas Eugenijų Bunką

NYLA Talks

„Užteks luotė, laiks juotė“, – savo močiutę cituoja Eugenijus Bunka, žemaitis žurnalistas ir kraštotyrininkas. Užteks plepėti, laikas dirbti. Anūkas šį moto perėmė ir pats. Plateliuose jis augina Litvakų atminimo sodą – ten metalinės obelys mena išnaikintas Lietuvos žydų bendruomenes. Su žydiška istorija jis supažindina moksleivius. „Vaikai dalyvauja etnografinėse stovyklose, klausinėja vyresnių žmonių – kas šiame name gyveno? Jie atkuria 1941 m. miestelio planą su pavardėmis, pastatais. Tada į jį pasižiūri ir sako: „Jėzus Marija. Pažiūrėk kas buvo.“ Jie pasidaro savo miestelio ambasadoriais.“

Vasario pradžioje Sugiharos fondas įteikė Eugenijui Bunkai tolerancijos žmogaus apdovanojimą. Žurnalistas Artūras Morozovas išgirdo drąsią laureato kalbą ir kartu su Berta Tilmantaite nuvyko pas jį į Platelius susipažinti plačiau.

Eugenijaus Bunkos tėvas Jakovas buvo paskutinis Plungės žydas. Jis įkūrė ir Litvakų atminimo sodą, kuriame šiuo metu stovi 54 atminimo obelys. „Norėčiau, kad būtų visos 234-ios“ – sako Bunka. Tiek žydų bendruomenių prieš II pasaulinį karą buvo Lietuvoje.

Skaityti plačiau
Per politinius suvaržymus ir abejones – į bendrą valstybę

Per politinius suvaržymus ir abejones – į bendrą valstybę

Priartėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui, 1915-aisiais carinė valdžia pradėjo žydų tautybės šeimų „evakuacijas“ į imperijos gilumą. Panevėžys per jas neteko daugelio labiausiai pasiturinčių, versliausių, intelektualiausių miestiečių. Archyvų nuotraukoje – Panevėžio Hindenburgo, buvusi Turgaus ir būsimoji Laisvės aikštė 1916 metais.

Daiva Savickienė

Nepriklausomybės priešaušryje savą valstybę sunkumų nepaisydami kūrė tiek lietuviai, tiek tautinės mažumos.

Amžių sandūra Lietuvoje nebuvo lengvas metas. Caro valdžios ribojimai, karas, emigracija, evakuacijos bei kiti sukrėtimai keitė šalies veidą, o kartų – ir jos žydų bendruomenę. Kėlėsi į miestus

Kėlėsi į miestus

Kada Lietuvoje apsigyveno pirmieji žydai, nėra žinoma, tačiau jų tikrai jau būta XVIII amžiaus antroje pusėje. O šimtmečiui baigiantis, turėjome ir susiformavusią žydų religinę bendruomenę.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus daktaro Arūno Astramsko teigimu, pagal šį faktą galima numanyti, kad tuomet ir Panevėžyje jau buvo žydų maldos namai, taip pat kapinės. Kitaip tariant, kad ir nedidelė, šios tautos atstovų bendruomenė įsikurti pasirinko ir miestą prie Nevėžio.

Ilgainiui – greičiausiai gausėjant stambesnių pramonės įmonių, pragyvenimo šaltinių, ji sparčiai plėtėsi. Ir XIX amžiaus vidury žydai sudarė apie pusę ar net daugiau Panevėžio gyventojų.

Pagal to meto tvarką, žemės, kaip nuosavybės, žydai negalėjo turėti, tad natūralu, jog koncentravosi miestuose ir miesteliuose. Paprastai uždaromis bendruomenėmis, kurių kontaktai su aplinkiniais buvo gana paviršutiniški.

Skaityti plačiau
Kauno žydų bendruomenė dalino savo nariams lauknešėlius Šabato vakarienei

Kauno žydų bendruomenė dalino savo nariams lauknešėlius Šabato vakarienei

Paskelbus karantiną, daugelis organizacijų pradėjo ieškoti alternatyvių galimybių tęsti savo veiklą, ne išimtis – ir Kauno žydų bendruomenė, įvairiomis nuotolinio komunikavimo priemonėmis siekianti, kad bendruomenės nariai, ypač tie, kurie priklauso rizikos grupei, nesijaustų vieniši ir izoliuoti.
Nemažai bendruomenės narių kiekvieną penktadienį susirinkdavo kartu sutikti Šabatą. Visi
pasiilgo gyvų susitikimų ir bendrų penktadienio vakarų, tačiau, kol nėra galimybės realiai to padaryti, norėdami palaikyti tradiciją, dvasią, bendrystę KŽB vadovai pasiūlė bendruomenės nariams užsisakyti nemoką Šabato lauknešėlį, kad kiekvienas savo namuose, bet tuo pačiu ir kartu su kitais bendruomenės nariais, galėtų atsilaužti specialiai šviežiai iškeptos Šabatinės chalos gabalėlį (lauknešėlyje jį užsisakiusieji randa ne tik chalą, bet ir kitas vaišes šiltam penktadienio vakarui).
KŽB pirmininkas Gercas Žakas džiaugiasi, kad ši iniciatyva sulaukė GVF pritarimo, didelio KŽB narių susidomėjimo ir palaikymo, cituojant vieną iš KŽB narių: “tikrai atrodo kad tu ne vienas o su visa bendruomene šventi Šabatą”, bei tęstinumo kitų miestų bendruomenėse.
Šabato lauknešėlių įsigijimo išlaidos apmokėtos GVF lėšomis
Panevėžio žydai karantino metu

Panevėžio žydai karantino metu

Balandžio 8 – 16 dienomis kartu su viso pasaulio žydais Panevėžio žydų bendruomenė šventė PESAH. Simboliška, kad šiais metais ši žydams svarbi ir daugiareikšmė šventė buvo švenčiama būtent koronaviruso pandemijos metu, kai visas pasaulis trokšta išsivaduoti nuo ligos. Juk PESAH – tai žydų tautos gimimo išvakarės – išsivadavimas iš Egipto vergijos, vieninga žydų tautos svajonė.

Šiuo sunkiu laikotarpiu bendruomenės nariai, būdami savo namuose, susivienijo maldoje, siekdami įveikti pasaulinę pandemiją, sukrėtusią visą pasaulį.

Lietuvos  Žydų (Litvakų) bendruomenė padarė viską, kad Lietuvos žydų šeimos turėtų macos ir dovanų. Norim padėkoti  Michailui Tarasovui, atvežusiam mums macą ir Rabinui Šolom Ber Krinsky už dovanas bei reikmenis skirtus Pesach šventei. Taip pat dėkojame visiems LŽB darbuotojams, kurie rūpinasi savo nariais.

Būtinai noriu padėkoti ir PŽB darbuotojams bei savanoriams už aktyvų dalyvavimą, kad Pesach šventė vyktų kuo sklandžiau. Karantino metu darbuotojai dirba sunkiomis sąlygomis, rizikuodami savo sveikata.

Suruošėme ir išdalinome gautus paketus iš LŽB, papildomai pridėdami dezinfekavimo bei apsaugos priemonių ir maisto produktų, stiprinančių imunitetą.

Už pagalbą nuoširdų ačiū tariu: Virginijai Barauskienei, Romanai Zubrickienei,

Alexander Elizarov, Albertui Savinčiui, Borisui Marijampolskiui.

Ruošiamės antrą kartą dalinti paketus PŽB nariams iš GVF ir kitų projekto lėšų. Į paketus bus sudėti ilgo galiojimo maisto produktai, arbata, saldainiai. Taip pat bus pridėtos ir apsauginės veido kaukės, higienos reikmenys bei skystis rankų dezinfekcijai.

Balandžio 20 dieną, skambant Izraelio Holokausto atminimo sirenai, visas pasaulis minėjo Katastrofos arba Yom HaŠoa dieną, skirtą žydų ir kitų tautybių žmonėms, žuvusiems Holokausto metu. PŽB šia proga uždegė atminimo žvakes ir skaitė Kadiš maldą.

Taip pat negalima nepaminėti ir Vilniaus Gaono 300-ųjų gimimo metinių. Tai Talmudo aiškintojas, Lietuviško judaizmo tradicijų saugotojas, ilgaamžės Lietuvių žydų kultūros istorijos simbolis. Jo dėka Lietuvos sostinė yra žinoma visame pasaulyje.

Šis sunkus karantino laikotarpis reikalauja savitarpio pagalbos, supratingumo ir kantrybės. Žydai bendrauja per Skypą, siunčia žinutes, linksmus ir nuotaikingus nutikimus. Palaiko vienas kitą, nes reikia daugiau teigiamų emocijų, juk psichologo pagalbos  senjorams sunku sulaukti.

Tik būdami geros nuotaikos, lengvai įveiksime sunkumus.

Pristatome įdomią dainą, gerinančią nuotaiką.

Būkit sveiki, laikykitės visų Vyriausybės ir medikų rekomendacijų.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas   Gennady Kofman

Lietuvos ir Izraelio Prezidentų pokalbyje – išskirtinis dėmesys Vilniaus Gaono 300 metų sukakčiai

Lietuvos ir Izraelio Prezidentų pokalbyje – išskirtinis dėmesys Vilniaus Gaono 300 metų sukakčiai

Balandžio 23 d. minimos Elijo ben Saliamono Zalmano, pasaulinio garso Toros ir Talmudo aiškintojo, dar žinomo Vilniaus Gaono vardu, 300-osios gimimo metinės. Šia proga organizuotas Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos ir Izraelio vadovo Reuveno Rivlino pokalbis konferenciniu ryšiu.

Pokalbio metu mūsų šalies vadovas išreiškė pagarbą Vilniaus Gaonui – žydų rabinui, gyvenusiam sostinėje ir garsinusiam ją pasaulyje kaip Šiaurės Jeruzalę. Jo garbei, o kartu ir minint turtingą 700 metų žydų istoriją Lietuvoje, 2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos minėjimo metais.

„Vilniaus Gaono intelektas ir erudicija lėmė, kad Vilnius tapo dvasiniu žydų centru Europoje, garsėjusiu visame pasaulyje. Jo dėka Vilnius atsidūrė pasaulio žemėlapyje kaip Toros ir Talmudo tyrinėjimų sostinė, o kartu ir judėjų religinis centras. Vilniaus Gaono mokymas, grįstas atkaklumu, kantrybe ir pasišventimu skleisti dvasinę stiprybę ir siekti išminties, įkvepia sunkiausiomis akimirkomis“, – teigė Prezidentas.

Šalies vadovas akcentavo, kad Lietuva išlieka namais gausiai litvakų bendruomenei, išsibarsčiusiai po visą pasaulį. Lietuvos žydų bendruomenė aktyviai palaiko ryšius su Izraelyje, JAV, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje ir kitur gyvenančiais litvakais.

Pokalbyje Lietuvos ir Izraelio Prezidentai apžvelgė kovos su koronavirusu situaciją šalyse, aptarė ekonomikos atgaivinimo priemones. Sutarta, kad šis iššūkių kupinas laikotarpis pasaulyje reikalauja išskirtinio dėmesio tarptautiniams santykiams ir šalių solidarumui.

Pokalbio pabaigoje Prezidentas pasveikino Izraelį, pasitinkantį 72-ąsias nepriklausomybės metines, ir pakvietė Izraelio vadovą apsilankyti Lietuvoje.

Prezidento komunikacijos grupė
Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbtas Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimas

Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbtas Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimas

URM.lt naujienos

Balandžio 23 dieną ministras Linkevičius, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbė Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimą. Šiandien minimos 300-osios Vilniaus Gaono gimimo metinės.

„Vilniaus Gaonas – vienas ryškiausių ilgaamžės Lietuvos žydų kultūros istorijos simbolių, kurio įtaka pasaulio žydų dvasiniam gyvenimui yra ypatinga. Jo darbai reikšmingai prisidėjo prie Vilniaus kaip Šiaurės Jeruzalės suklestėjimo bei išgarsinimo, o Lietuvos sostinė tapo visam pasauliui žinomas dvasinis žydų centras. Litvakų Lietuvą – Litą – atrandame ne pagal įprastą žemėlapį, bet per kultūros pažinimą. Tikiuosi, kad Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų kūrybos metams suplanuoti, bet dėl koronaviruso pandemijos atidėti renginiai įvyks ir galėsime tinkamai pagerbti garsųjį Talmudo aiškintoją ir jo indėlį“, – sakė L. Linkevičius.

Seimas 2020-uosius yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Vilniaus Gaono 300-metų gimimo sukaktis įrašyta į 2020-2021 metais UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Taip siekiama įamžinti svarų Vilniaus Gaono indėlį į Lietuvos ir pasaulio religinį, kultūrinį, mokslinį ir visuomeninį paveldą.

Vilniaus Gaonas laikomas lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju.  Nuo vaikystės Vilniaus Gaonas didžiąją savo laiko dalį skyrė religijos studijoms, buvo įsitikinęs, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo ir gramatiką, matematiką, astronomiją. Nors niekada nėjo jokių formalių pareigų, buvo didelis religinis ir moralinis autoritetas savo amžininkams. Visi Vilniaus Gaono priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.

Vilniaus Sudervės žydų kapinės buvo įkurtos prieš Antrąjį pasaulinį karą ir yra vienos iš dviejų šiuo metu Lietuvoje veikiančių žydų kapinių.

Geltonas narcizas Lenkijoje kasmet primena Varšuvos geto sukilimą: kviečia prie akcijos prisijungti ir lietuvius

Geltonas narcizas Lenkijoje kasmet primena Varšuvos geto sukilimą: kviečia prie akcijos prisijungti ir lietuvius

www.DELFI.lt

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus palaiko Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN iniciatyvą ir kviečia prisijungti prie kolegų rengiamos akcijos – balandžio 19-ąją įprasminti Varšuvos geto sukilimo pradžią.

Ši data primena Antrąjį pasaulinį karą, kai 1940 m. spalio 2 d. nacistinės Vokietijos okupuotos Lenkijos sostinėje Varšuvoje buvo įkurtas getas žydams.

Mažiau nei per pusmetį į siena aptvertą teritoriją buvo suvaryta apie 590 tūkstančių žydų; jie kentė badą, terorą, buvo vežami prievartiniams darbams, į mirties stovyklas. 1942-ųjų vasarą vokiečiai apie 300 tūkstančių žydų iš geto perkėlė į netoli Varšuvos pastatytą Treblinkos mirties stovyklą.

Vyko sistemingas geto likvidavimas. Gete buvo likę apie 60 tūkstančių žydų, kai 1943 m. balandžio 19 d. atvyko du tūkstančiai vokiečių likviduoti getą.

Šimtai žydų pakilo į kovą, – išsekę, prastai ginkluoti, nesitikėdami laimėti, jie pasirinko žūtį kovoje užuot laukę mirties dujų kameroje. Keturias savaites, iki gegužės 15-osios, vyko Varšuvos geto sukilimas.

Kai pasipriešinimo vadą, vos dvidešimt ketverių metų Mordechajų Anielevičių (Mordechaj Anielewicz, 1919–1943) ir keliasdešimt kovotojų, besislapstančių bunkeryje, apsupo vokiečiai, jie nusižudė.

Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti iš geto per nuotekų kanalus. Varšuvos žydų getas Antrojo pasaulinio karo metais buvo didžiausias Europoje, o Varšuvos geto sukilimas žinomas kaip pirmasis miestiečių sukilimas vokiečių okupuotoje Europoje.

Istorinio pasipriešinimo įprasminimui Varšuvoje veikiantis Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN kasmet, balandžio 19-ąją, mini Varšuvos geto sukilimo pradžią. Sostinėje ir kituose Lenkijos miestuose savanoriai gatvėse dalija geltonus popierinius savadarbius narcizus, gėles gaminamos šeimose, mokyklose, įvairiuose kolektyvuose.

Lenkijos visuomenės iniciatyva palaikoma ir kitose šalyse. Visur žmonės, prisisegę popierinę gėlę, fotografuojasi, viešina nuotraukas socialiniuose tinkluose, – taip išreiškia pagarbą žuvusiems, skleidžia žinią apie istorinę datą.

Kasmet daugybė žmonių, segėdami geltoną gėlę, ateina prie paminklo geto didvyriams, ten, kur 1943 m. balandžio 19 d. prasidėjo sukilimas. Kasmet su geltonų narcizų puokšte prie paminklo ateidavo ir Marekas Edelmanas (Marek Edelman, 1919–2009), paskutinis iš Varšuvos geto sukilimo vadų.

 

Skaityti plačiau
Gydytojo etalonas: žydų šviesuolis pacientų pagal tautybę ir pajamas neskirstė

Gydytojo etalonas: žydų šviesuolis pacientų pagal tautybę ir pajamas neskirstė

Buvusios Žydų ligoninės vietoje jau daugelį metų įsikūrusi Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinika irgi saugo vieno žinomiausių miesto gydytojų atminimą. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Vienas garsiausių XIX–XX amžių sandūros ir tarpukario Panevėžio medikų rūpinosi ne tik savos – žydų bendruomenės, bet visų miestelėnų sveikata. Panevėžyje gimė, gyveno ar dirbo ne vienas žymus medikas. Tačiau tokių, kaip Šachnelis Abraomas Meras – gydytojas iš pašaukimo, kaip jį vadino žmonės, – buvo reta ne tik mieste. 1930-aisiais Š. A. Merui atgulus amžinojo poilsio Panevėžio žydų kapinėse, už nuopelnus saugant gyventojų sveikatą ir juos gydant, jo vardu panevėžiečiai net pavadino gatvę.

Atsidavęs profesijai

Maždaug XIX amžiaus viduryje Panevėžio žydų šeimoje gimęs Šachnelis Abraomas Meras rengėsi tapti dvasininku. Visgi guvus jauno žmogaus protas ieškojo ir kitų galimybių.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Š. A. Meras, įstojęs mokytis į Kauno gimnaziją, iš karto buvo priimtas į penktą klasę. Baigęs gimnaziją, mokslus tęsė Maskvos universitete. O XIX amžiaus pabaigoje grįžo dirbti gydytoju į Pasvalį.

Darbas nebuvo lengvas. Tuo metu Lietuvą siaubė ne viena epidemija: šiltinės, difterijos, choleros. Atsidavęs savo darbui gydytojas ir pats užsikrėtė vidurių šiltine – daug prireikė laiko, kol vėl atsistojo ant kojų.

D. Pilkausko teigimu, Š. A. Meras bendradarbiavo su Joniškėlio gydytoju Jonu Petkevičiumi – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvu. Bendravo ir su ja pačia. Į Panevėžį gydytojas persikėlė XX amžiaus pradžioje. Bet vien privačia praktika, pasak D. Pilkausko, neapsiribojo: Š. A. Meras dar dirbo dviejų miesto mokyklų gydytoju.

Kiek žinoma, gydytojas buvo labai populiarus – ligoniai savaitėmis laukdavo, kad galėtų pas jį patekti. O ir darbavosi su rūpesčiu, atjauta ligoniams, negailėdamas savo paties sveikatos (šiltinė nebuvo vienintelė sunki liga, kuria teko persirgti). Be to, Š. A. Meras nuolat tobulinosi ir sekė medicinos naujienas, stengėsi pritaikyti jas savo praktikoje. Savo kabinete jis buvo įsirengęs tyrimų laboratoriją, turėjo rentgeno aparatą.

Šachnelis Abraomas Meras. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Šeimos misija

Tarp amžininkų Š. A. Meras išsiskyrė ir kaip aktyvus visuomenininkas. Nepaisydamas užimtumo, negailėjo laiko sveikatos gerinimo, kitiems klausimams mieste spręsti. Vadovavo įvairioms draugijoms, buvo jų steigėjas, darbavosi ne vien žydų, bet ir įvairiose lietuvių visuomeninėse organizacijose.

Taigi, mano D. Pilkauskas, visai nenuostabu, kad netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1919 metų rugsėjį kartu su žmona Ana Mer buvo išrinkti į Panevėžio miesto tarybą.

Ana Mer, kai kur vadinama sulietuvintai Ona Meriene, taip pat buvo medikė – dantų gydytoja. Ir, kiek žinoma, visuomeniškumu prilygo sutuoktiniui. Ana priklausė draugijai „Įsteigimui ir užlaikymui žydų gimnazijos“, dalyvavo miesto ponių klubo veikloje, užsiėmė labdara…

Anot D. Pilkausko, yra dvi versijos, kaip susiklostė gydytojos gyvenimas po vyro mirties. Pagal gydytojo Raimundo Ivanovo atsiminimus, jo dukters šeima apie 1937–1938 metus išvyko į Palestiną. Kartu su ja – ir Ana Mer. Kitais duomenimis, ji mirė 1939 metų pavasarį būdama 64-erių.

Š. A. Mero atsidavimas visuomeninei veiklai buvo itin ryškus su sveikatos apsauga susijusiuose reikaluose. Po Pirmojo pasaulinio karo vargu ar buvo kas aktualesnio: siautė baisios ligos, žmonės buvo nusilpę, o dar vyko nepriklausomybės kovos.

Panevėžio Žydų ligoninė. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Pagalbą teikė visiems

Bene svarbiausiu gydytojo paveldu miestui laikoma Žydų ligoninė. Š. A. Meras padėjo ją įsteigti, vėliau tapo vedėju, pats kelias valandas per dieną gydydavo pacientus – ir tą darė be jokio atlygio. Negana to, žinoma, kad atsidavęs medikas dirbo su sąlyga, jog pusė ligonių – ir ne vien žydai – būtų priimami nemokamai.

Bet, kaip sako istorikas D. Pilkauskas, reto anų laikų gydytojo darbas apsiribojo pacientų priėmimais. Oficialioji medicina kasdien susidurdavo su nemenkais iššūkiais: reikėjo kovoti ir su klestinčia šundaktaryste, ir šviesti visuomenę.

Įsteigus Panevėžio gydytojų draugiją, jai irgi stojo vadovauti Š. A. Meras. Netrukus mieste atsirado ir žydų sveikatos apsaugos draugija „Oze“, skirta Panevėžio žydų jaunosios kartos sveikatos stiprinimui, bei draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrius.

Nors ilgalaike pastarojo sėkme netikėta, šis skyrius Panevėžyje ne tik gyvavo, bet po kurio laiko įsteigė ir tuberkuliozės dispanserį. O kai tapo akivaizdu, jog sergantiesiems tuberkulioze vien medicininės pagalbos nepakanka, Š. A. Meras, istoriko pasakojimu, sukvietė pasiturinčias miesto moteris ir išdėstė problemos esmę.

Taip prie dispanserio atsirado Moterų globos komitetas, teikęs paramą pinigais, maisto produktais neturtingiesiems nepriklausomai nuo šių tautybės.

Ana Mer. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Ypatingas dėmesys – vaikams

Tarpukariu gydytojams teko kovoti ne tik su tuberkuliozės proveržiu. Žinoma Panevėžio medikė, kraštotyrininkė Liudvika Knizikevičienė pasakoja, jog po Pirmojo pasaulinio karo mieste buvo itin daug sergančiųjų ir akių, odos ligomis.

Tad Š. A. Mero iniciatyva šalia Žydų ligoninės buvo įsteigta ir „Oze“ draugijos ambulatorija šioms ligoms gydyti, taip pat nemokama ambulatorija vaikams. Neturintiems pinigų po konsultacijos be jokio mokesčio buvo išduodami ir vaistai.

Vėliau gydytojo Š. A. Mero padedama draugija išnuomotose patalpose atidarė jau bendrą – vaikams ir suaugusiesiems – ambulatoriją. Taip pat nemokamą.

Be to, medikas leido naudotis savąją tyrimų laboratorija. L. Knizikevičienės teigimu, ypač rūpintasi jaunąja panevėžiečių karta. Silpniausi moksleiviai buvo siunčiami į „Oze“ draugijos organizuotas vadinamąsias vasaros kolonijas – savotiškas stovyklas, kur gerai maitinami vaikai gamtoje, gryname ore sustiprėdavo.

Kandidatus į sveikatinimosi stovyklą, kartu su kitais daktarais, atrinkdavo Š. A. Meras. Poreikis buvo didžiulis ir visiems vietų, deja, neužtekdavo. Tačiau gydytojas rankų nenuleido. Iš paciento gavęs dykai didžiulį sodą, jame pastatytą vasarnamį atidavė į plaučių ligas linkusiems moksleiviams, kur jie galėdavo sustiprėti.

Žydų ligoninės personalas, nepaisant įstaigos pavadinimo, gydė ne tik šios tautybės pacientus – čia priimdavo visus ligonius, pusę dargi nemokamai. To reikalavo vienas ligoninės įkūrėjų Š. A. Meras, pats dirbęs joje be atlygio. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Turėtų žinoti visi

Kelis dešimtmečius aktyviai dirbęs, savęs netausojęs medikas turtų nesusikrovė, tačiau pelnė giliausią miestelėnų pagarbą už asmenines savybes, atsidavimą profesijai ir atjautą, jų dėkingumą už įvairias sveikatos iniciatyvas mieste.

L. Knizikevičienės teigimu, panevėžiečiams Š. A. Meras buvo daugiau nei tik autoritetas – jis tapo tikru gydytojo etalonu ir ateities kartoms.

Net yra pasakojimas, kaip garsus muzikas Mykolas Karka, nuvedęs sūnų pas gydytoją, paskui gyręs, jog „dirba kaip Meras“ – kitaip tariant, labai gerai.

„Jis buvo tapęs labai gero, nuoširdaus gydytojo pavyzdžiu mieste“, – L. Knizikevičienė dar sykį pabrėžia, jog Š. A. Merui nebuvo svarbu, žmogus turtingas ar vargšas: pagalbą turėjo gauti visi. Pačios medikės močiutei buvo tekę atsidurti Žydų ligoninėje.

Ponios Liudvikos seneliai gyveno Žaliojoje girioje. Prasidėjus apendicito priepuoliui, močiutė vežta pas gydytojus, tačiau apskrities ligoninė nepriėmė, nes nebuvo ligonių kasos narė. Užtat patarė vykti į Žydų ligoninę, kur moteriai ne tik išoperavo jau trūkusį apendicitą, bet ir ilgai gydė.

Gydytojai gaila, kad daugelis miestelėnų jau nebežino, kas buvo Š. A. Meras ir kokie jo nuopelnai Panevėžiui. Nors po sovietmečio vėl viena miesto gatvių pavadinta šio iškylaus žydų tautos atstovo vardu, ne kiekvienas pažvelgęs į užrašą sumoja, jog tai ne pareigos, o Panevėžį tebegarsinanti pavardė.

Žymus epidemiologas

Įdomu, kad mieste būta ne vieno mediko Mero. Š. A. Mero bendrapavardis Gideonas Meras taip pat buvo gimęs Panevėžyje XIX amžiaus pabaigoje, tačiau su mūsų miestu vėliau jį mažai kas siejo. Mediciną būsimasis gydytojas studijavo Rusijoje ir Prancūzijoje, bet 1913-aisiais metęs mokslus išvyko į Palestiną.

Šis Lietuvos žydų kilmės gydytojas, mokslininkas, epidemiologas, pelnęs tarptautinį pripažinimą, daug dėmesio skyrė kovai su maliarija.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, osmanų valdžia jį deportavo į Egiptą. Žydų ir Izraelio istorijos, politikos bei kultūros enciklopedijoje internete minima, jog ten G. Meras prisijungė prie naujai formuojamo žydų karių būrio Britanijos kariuomenėje kaip medikas ir tarnavo Galipolyje, Palestinoje, Turkijoje, Sirijoje. Turimais duomenimis, po karo G. Meras grįžo į Palestiną ir įsidarbino pas profesorių Izraelį Jakobą Kliglerį.

Pastarasis įtikino baigti medicinos mokslus. 1928 metais jis vėl prisijungė prie profesoriaus Kliglerio – dirbo Roš Pinoje maliarijos tyrimų laboratorijoje, o netrukus tapo ir jos vadovu. Kartu G. Meras ir I. J. Kligleris paskelbė straipsnių ciklą apie maliariją.

Antrojo pasaulinio karo metais iš Panevėžio kilęs medikas vėl tarnavo – šį kartą kaip maliarijos ekspertas. Pirmiausia su Australijos armija Viduriniuosiuose Rytuose, o vėliau su britų – Irake, Persijoje, Birmoje. Pastarojoje jis atliko pirmuosius didelio masto eksperimentus, susijusius su DDT – sintetinio pesticido – naudojimu. Karo metais DDT buvo naudojamas uodams, platinantiems maliariją, ir utėlėms, platinančioms šiltinę, naikinti.

Įkūrus Izraelio valstybę, G. Meras dirbo Izraelio sveikatos apsaugos ministerijoje. Užtikrinus maliarijos kontrolę, profesorius vėliau tyrinėjo juodligės platintojus. Mirė 1961 metų pavasarį Roš Pinoje.

       

Biblioteka kviečia neišeinant iš namų keliauti po Kauną, pažinti žydų paveldą, patekti ten, kur gyvai nepavyktų

Biblioteka kviečia neišeinant iš namų keliauti po Kauną, pažinti žydų paveldą, patekti ten, kur gyvai nepavyktų

LRT.lt

Kad ir kaip viliotų pavasariškas oras, karantino metu geriausia likti namuose. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia naudotis elektroninėmis paslaugomis, kurios leidžia virtualiai aplankyti miesto kultūros paveldo objektus tiesiog kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrane, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Viena paslaugų – interaktyvus žydų kultūros paveldo žemėlapis, kviečiantis neiškeliant kojos iš namų „pasivaikščioti“ po miestą ir daugiau sužinoti apie žydų kultūros paveldą Kaune.

Lietuvos kultūros tarybos finansuoto projekto „Žydų paveldas Kaune“ metu sukurtas žemėlapis pristato svarbiausius ir įdomiausius mieste išlikusius žydų kultūros pavaldo objektus. Virtualus turas, sukurtas bendradarbiaujant su KTU Informatikos fakultetu, leidžia naudojantis išmaniosiomis technologijomis aplankyti žydų įkurtas mokyklas, sinagogas, socialinės paskirties pastatus, žydų architektų projektuotus gyvenamuosius namus ir kitus paveldo objektus bei apie juos sužinoti dar negirdėtų įdomybių.

Skaityti plačiau
LŽB įvykdė iššūkį – aprūpino senjorus maca. Geros visiems Pesacho šventės

LŽB įvykdė iššūkį – aprūpino senjorus maca. Geros visiems Pesacho šventės

Prieš dvi savaites bendruomenė priėmė iššūkį aprūpinti ir pristatyti daugiau kaip 900-ams Vilniuje gyvenančių senjorų macas į jų namus. Šiandien galime konstatuoti – iššūkis įvykdytas!

Tačiau visa tai būtų neįmanoma, jei ne savanorių pagalba, jie atsiliepė į bendruomenės prašymą padėti. Kiekvieną dieną į gatves išvykdavo 3 arba 4 ekipažai su bendruomenės darbuotojais ir savanoriais.

Macos dalinimas vyko taip sklandžiai ir operatyviai, kad pajungėme visus, pasisiūliusius padėti. Micva turi būti tyli, bet bendruomenė turi teisę žinoti savo didvyrius.

Skaityti plačiau
Lietuvos vandensvydininkas – kovos su virusu fronte: kai dirbu daug, nėra laiko sirgti

Lietuvos vandensvydininkas – kovos su virusu fronte: kai dirbu daug, nėra laiko sirgti

Michailas Lapida – gydytojas rezidentas, studentu būdamas dirbo  LŽB, o dabar  medikas dirba ligoninėje, kovoja su visą pasaulį užvaldžiusiu grėsmingu koronavirusu. Didžiuojamės Jumis Michailai, linkime stiprios sveikatos ir sėkmės!

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info, LRT.lt

Šiaurės Europos šalių jaunimo, Baltijos šalių suaugusiųjų bei aštuoniskart Lietuvos vandensvydžio čempionui, 32-ejų vilniečiui Michailui Lapidai dabar tenka gerokai didesnis krūvis, nei intensyviai lankant vandensvydžio pratybas ir dalyvaujant varžybose.

Jis – gydytojas rezidentas, su savo kolegoms saugo žmonių sveikatą ir gyvybę kovojant su visą pasaulį užvaldžiusiu grėsminguoju koronavirusu.

„Kiekvieną dieną mano darbo diena prasideda 8 valandą ryto ir baigiasi dešimtą vakare. Dirbu ir šeštadieniais bei sekmadieniais. Pacientų skaičius nenuspėjamas: vieną dieną jų gali būti dešimt, o kitą – iki šimto. Priklausomai nuo ligonių srauto, kartais net nėra laiko nubėgti į valgyklą ir ką nors užkąsti. Dažniausiai, ką atsinešu iš namų, tą ir įsimetu į burną“, – sako Michailas.

M. Lapida yra pirmųjų metų gydytojas rezidentas, tačiau dirba visu krūviu, dažnai netgi ir viršvalandžius Vilniaus universiteto Santaros klinikose ir Infekcinės ligoninės priėmimo skyriuose.

Skaityti plačiau
Net ir be ministerijų dirbo Lietuvai

Net ir be ministerijų dirbo Lietuvai

5-osios, ministro pirmininko Ernesto Galvanausko (sėdi viduryje) vadovaujamos vyriausybės politika nulėmė ministrų tautinių mažumų reikalams posto panaikinimą Lietuvoje. LCVA nuo

Daiva Savickienė

Tarpukario Lietuvoje ne vienoje vyriausybėje dirbo ir tautinių mažumų atstovai – žydų bei gudų ministrai.

Atskirų ministerijų tautinės mažumos neturėjo, tad tokie Vyriausybės nariai vadinti ministrais be portfelio.

Sprendžiant vidaus reikalus jie pirmiausia atstovavo savo tautai ir mažai kišosi į pačių lietuvių reikalus – ypač tokius, kaip religiniai klausimai. Tačiau visada aktyviai prisidėjo imantis visai šalių svarbių darbų.

Siūlėsi mokėti daugiau

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius pasakoja, kad žydų reikalų ministras darbui turėjo savą nedidele administracija. Ministerijai iš pradžių nebuvo lėšų, o vėliau, keičiantis politiniams vėjams, nebebuvo ir vyriausybės noro jas steigti – ar net turėti tokį institutą. Tad tautinių mažumų ministrų postai gyvavo neilgai: pirmąkart buvo suformuoti 1918-ųjų lapkritį ir išliko tik iki maždaug 1923 metų pabaigos ar 1924-ųjų pradžios.

Pasak A. Kasparavičiaus, žydų reikalų ministras be portfelio pirmiausia gynė savo tautinės mažumos reikalus. Kaip ryškų to pavyzdį istorikas pateikia sudėtingą laikotarpį 1919 metų vasaros pabaigoje, kai šalį draskė nepriklausomybės kovos. Žydai tuokart puoselėjo idėją organizuoti savo politinę, kultūrinę autonomiją, bet neturėjo tam lėšų.

„Taigi žydų reikalų ministras pateikė Vyriausybei projektą, jog žydų tautybės Lietuvos piliečiai būtų apmokestinti atskirai, – dėsto daktaras A. Kasparavičius. – Jie mokėjo tam tikrus mokesčius valstybei kartu su kitais, bet pasiūlytas dar ir mokestis savai žydų tautinei tarybai, kuri galėtų organizuoti tam tikrą kultūrinį, politinį, socialinį gyvenimą.“

Šią teisę žydai išsikovojo – tiesa, tik po gana aštrių ir, istoriko akimis, labai įdomių diskusijų Vyriausybėje. Pasirodo, kairieji socialdemokratai ir socialistai liaudininkai šį projektą kritikavo, o dešinieji sakė – kodėl gi ne? Jeigu žydai patys kelia tokią idėją ir valstybei sunkiu momentu nori organizuotis, susirasti lėšų savo politinei, kultūrinei, socialinei veiklai, reikia tik džiaugtis. Juolab kad pinigų tuo metu ypač reikėjo socialinei veiklai – vaikų prieglaudoms, ligoninėms ir panašiai.

Skaityti plačiau
Telšių ješiva: rabinų mokykla, kuria pasaulis seka iki šiol

Telšių ješiva: rabinų mokykla, kuria pasaulis seka iki šiol

lrytas.lt

„Baigti šią mokyklą žydui ortodoksui prilygo kaip paprastam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – taip apie Telšiuose veikusią ješivą – aukštąją rabinų mokyklą – atsiliepia muziejininkė Janina Bucevičė. XIX a. sukūrusi unikalią mokymo sistemą, ješiva, galima sakyti, iki šiol veikia kaip mokykla be sienų – mat jos mokymo metodai ir šiandien taikomi JAV ir Izraelyje. O 2021–aisiais metais ši Telšiuose buvusi aukštoji mokykla, jau ir fiziškai atvers duris, supažindindama lankytojus su turtinga savo istorija.

J. Bucevičės teigimu, ješivoje sukurta savita mokymo sistema buvo unikali dėl keleto bruožų. Pirmiausia – visą ugdymą ji suskirstė pagal išsilavinimo ir žinių lygį į penkias klases, ko niekada iki tol nebuvo. „Dėl šios priežasties ji tapo aktuali ne tik žydų kilmės atstovams, kurie tik ruošdavosi tapti rabinais, tačiau jau ir esamiems rabinams, kurie atvykdavo į Telšių ješivą tiesiog pagilinti savo žinių“, – pasakoja istorikė.

Antras išskirtinumas – tai, jog mokymas vyko hebrajų kalba. „Atminkime, jog anksčiau nebuvo nei žydų valstybės, nei oficialios jos kalbos ir žydai dažnai kalbėdavo vietine kalba ten, kur gyvendavo – pavyzdžiui, Lietuvoje, o taip pat ir Telšiuose turėjo savo kalbą – jidiš, sukurtą vokiečių kalbos pagrindu. O čia buvo ugdoma hebrajų kalba ir tai buvo labai svarbus indėlis į hebrajų kalbos išsaugojimą“, – tvirtina pašnekovė.

Ji primena, jog Telšių ješiva buvo itin vertinama tarp viso pasaulio žydų ortodoksų. „Iš pačių žydų esu girdėjusi, kad baigti Telšių ješivą tarp žydų ortodoksų buvo tas pats, kas eiliniam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – pasakoja ji, primindama, jog žydų tikėjimas nėra vienalytis ir ješivos taip pat buvo skirtingų pakraipų.

„Telšių ješiva – ortodoksinė, taigi jai svarbus griežtas taisyklių traktavimas. Pavyzdžiui, visai kitokie yra žydai hasitai ir jų tarpe jau kitos ješivos svarbios“, – sako ji.

Ne ješibotas, o ješiva

Telšių ješiva buvo įkurta 1875 m., o jos pirmuoju vadovu buvo rabinas Natanu–Tzvi Finkelis, bet ypač ješiva sustiprėjo vadovaujant rabinui Eliezeriui Gordonui. Rabino ir filosofo Izraelio Salanterio (Lipkino) įsakymu 1882 m. E. Gordonas tapo Telšių miesto rabinu, o 1884 m. – ir Telšių Ješivos vadovu.

„Eliezeris Gordonas buvo vienas iš išmintingiausių ir aistringiausių Toros tyrinėtojų, studijavęs ją dienomis ir naktimis, savo klausytojus žavėjęs ir stebinęs naujomis Švento Rašto interpretacijomis“, – pasakoja pašnekovė, ješivos sėkmę priskirdama būtent E. Gordono ir jo pasekėjų rabinų Josifo Leibos Blocho bei Simono Škopo įtakai.

XIX a. pab. rabinų mokykla buvo žinoma visame pasaulyje, į ją studijuoti atvykdavo rabinai iš Anglijos, JAV, Urugvajaus, Pietų Afrikos, Vengrijos ir kitų šalių. „Ryškus padidėjimas ješivos istorijoje yra carui uždarius Voložino (dabartinė Baltarusija, – red. past.) ješivą, tada daug kas čia atvyko studijuoti“, – teigia J. Bucevičė. Vienu metu ješivoje studijuodavo net iki 500 būsimų rabinų.

Tiesa, tokių mokyklų visoje Lietuvoje buvo kur kas daugiau – Panevėžyje, Vilniuje, Kaune – tačiau Telšių ješiva išgarsėjo būtent dėl savitos mokymo sistemos. Nors ješiva buvo aukštoji rabinų mokykla, ji taip pat rūpinosi ir bendrąja ugdymo sistema: buvo įsteigtos ješivai pavaldžios berniukų ir mergaičių gimnazijos bei mokytojų seminarija.

„Valdymo principas buvo panašus kaip ir Lietuvoje XVIII a. pabaigoje, kuomet po reformos universitetas tapo aukštąja mokykla, kuruojančia gimnazijas, gimnazijos – progimnazijas, progimnazijos – pradines. Taip ir čia ješiva prižiūrėjo ir konsultavo jai pavaldžias žemesnės pakopos ugdymo įstaigas“, – pasakoja J. Bucevičė.

Muziejininkė atkreipia dėmesį ir į taisyklingą įstaigos pavadinimą – tai yra ne ješibotas, kaip paplitę sakyti, o ješiva. „Ješibotas yra rusiškas žodis, o taisyklingai lietuviškai jis vadinamas ješiva“, – sako specialistė.

Telšius uždarius, paplito po pasaulį

Sėkmingai gyvavusią ješivą 1940 m. Lietuvą okupavę sovietai uždarė, kaip ir kitas religines mokyklas, pavyzdžiui, Telšių kunigų seminariją. „Tuomet dalis profesūros išvyko į užsienį, dalis – į Ameriką, dalis – Sugiharos keliu, per Japoniją“, – pasakoja J. Bucevičė. Tačiau sėkmingai veikusi ugdymo sistema pamiršta nebuvo: 1941 m. ji atkurta ir panaudota ješivose Klyvlende (JAV) ir Tel Avive (Izraelis), kur veikia iki šiol.

Rabinų mokyklos pastatas, ją uždarius, buvo paverstas „Minijos“ įmonės cechu, o pastarąją likvidavus, stovėjo nenaudojamas ir apleistas. Tačiau šiuo metu vyksta jo atnaujinimo darbai: Telšių ješiva, kaip Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, pirmuosius lankytojus pasitikti turėtų jau 2021–aisiais.

„XIX – XX a. pr. Telšiai pasaulyje bene geriausiai buvo žinomi dėl čia stovinčios ješivos. Tikimės, kad populiarumo susilauks ir naujasis muziejus, nes net iki šių dienų, kol pastatas stovėjo apleistas, jis buvo vienu iš turistams įdomiausių mūsų rajono kultūrinių objektų“, – atskleidžia istorikė.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/

Atviras pasaulio vyriausiųjų rabinų laiškas prieš Šabatą Ha Gadol žydus vienijančioje maldoje

Atviras pasaulio vyriausiųjų rabinų laiškas prieš Šabatą Ha Gadol žydus vienijančioje maldoje

Gerbiami Lietuvos žydų bendruomenės nariai!
Ištuštėjo miestai ir gatvės. Žmonės pasisliepė vieni nuo kitų.
Išmokome naują, baisų terminą “koronavirusas”.
Tai jo baimės radiacija privertė “izoliuotis” ir “karantinuotis”.
Tačiau stiprius, drąsius ir padorius žmones subūrė: gydytojai, slaugės kaunasi už mus,
kuriami savanoriški paramos fondai. Jaunimas puolė padėti senoliams (jie dabar vadinami “rizikos grupe”).
Ne, koronavirusas mus suvienijo, padėjo suprasti, kad po vieną savo izoliuotuose namuose išsigelbėti neįmanoma.
Pasaulio religinių bendruomenių rabinai vieningai palaimino šį Šabatą Ha Gadol ir nuramino – mes stiprūs ir mes kartu maldoje.
Simas Levin, Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas

 

Šis Šabatas – prieš Pesachą – vadinamas Šabatu Ha Gadol (Didžiuoju Šabatu). Pirmą kartą jis buvo švenčiamas žydų tautos gimimo išvakarėse – išsivadavimo iš Egipto vergijos. Kiekviena žydų šeima, savo namuose Egipte, nekantriai laukė vieningos  tautos svajonės – išsivadavimo.

Po 3 332 metų, šį Šabat Ha Gadol mes taip pat sėdėsime izoliuoti savo namuose, susivieniję maldoje, siekdami įveikti pasaulinę pandemiją sukrėtusią  pasaulį.

Raginame viso pasaulio žydus laikytis savo valstybių sveikatos saugojimo nurodymų.

Kviečiame pasaulio žydus paversti šį Šabatą Ha Gadol,  gerumo Šabatu, savo karšta malda susijungti su dieviška Šabato jėga ir   D-vo palaima.

Kviečiame žydus kiekviename pasaulio kampelyje atlikti šiuos tris dalykus:

1. Paskambinkite vienas kitam, sakydami palaikymo žodžius prieš prasidedant Šabatui. Drąsiai siekime apsaugoti vieni kitus, fiziškai atsiribodami vienas nuo kito. Daugelis iš mūsų  visiškai vieni. Paskambinkite, artimam žmogui, kuris yra vienišas arba kovoja su liga, palinkėkite jiems Shabbat shalom ir ištarkite palaikymo ir padrąsinimo žodžius. Šiandien yra tiek daug dalykų, kurių negalime atlikti, tačiau nenuvertinkime ir savo jėgų, kurias turime, kad vieni kitus galėtume padrąsinti ir paremti.

2. Melskitės vienas už kitą prieš pat žvakių uždegimą. Kai COVID-19 niokoja ir plinta visame pasaulyje, mūsų maldai reikia daug žmonių. Melskimės kartu vienas už kitą ir visą žmoniją.

3. Laikykimės šį Šabatą kartu. Atneškime Šabatą į savo namus kartu ir pasitelkime jo neišmatuojamą gaivinančią galią. Prisijunkite prie šviesos ir meilės, atsiribokite nuo negailestingų žinių tas brangias 25 valandas. Pripildykime savo namus spindinčia Šabato žvakių šviesa.

Paskelbkime visagalio D-vo aukščiausiąją valdžia pasaulyje ir pajuskime jo meilę, kai drauge sukalbėsime Kidušą. Pasiruoškime Šabato vakarienę, padėkime automobilio raktelius, persirenkime šventiniais drabužiais, išjunkime visą elektroniką, valgykime, dainuokime, melskimės, tikėkime ir svajokime kartu. Tai laikas, kai galime susivienyti drauge. Tai laikas mums būti kartu – pasveikinti Šabatą kaip viena tauta su viena širdimi. Tegu visi pajunta Šabato jaukumą ir stiprybę. Tegu Šabatas „HaGadol“ – tampa nuostabiausiu ir puikiausiu Šabatu!  D-vas atneš savo pasauliui sveikatos ir stiprybės.

Vyriausieji Izraelio rabinai:  David Lau, Yizchak Yosef, Prancūzijos vyriausiasis rabinas Haïm Corsia, Rusijos vyriausiasis rabinas Berel Lazar, vyriausiasis Maskvos ir Europos rabinų konferencijos rabinas  Pinchas Goldschmidt,  vyriausiasis Jungtinės Karalystės rabinas  Ephraim Mirvis, vyriausieji Argentinos rabinai Gabriel Davidovich ir Yosef Chehebar, vyriausiasis Briuselio rabinas  Albert Guigui, vyriausiasis Romos rabinas Dr Riccardo Di Segni, vyriausiasis Pietų Afrikos rabinas  Dr Warren Goldstein.

 

i

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Kai valstybės vadovai neturi jokios krizės valdymo patirties, visuomenėje kyla panika. Kai vadovai bando užtušuoti savo neįgalumą autoritariniais metodais, jie rodo panieką visuomenei. Beprasmiška kaltinti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą už kelis kartus per dieną keičiamus įsakymus. Nes jį paskyrę yra tokie patys nepatyrę, todėl nesugebantys konstruktyviai valdyti krizės. Regis, sunkiai suvokdami, kad ant kortos žmogaus gyvybė. Ir laisvė.

Apie paniką. Norėdamas kaip nors įrodyti savo nesamus gebėjimus ministras A. Veryga net apsirėdė šaulių uniforma. Šitaip savo kovą su virusu jis kilstelėjo į Servanteso „Don Kichoto“ tragiškomišką lygį. Tą lygį, kai jau nebežinai, ar verkti, ar juoktis. Jeigu jis tikrai yra tarnavęs karinėse pajėgose bent leitenantu, turėtų žinoti, kaip formuluojami kariuomenės vado įsakymai. Jie – ir tai svarbiausia – remiasi karinės vadovybės suformuluotais krizės valdymo modeliais. Jau nuo pirmų viruso ekspansijos Lietuvoje dienų buvo aišku, kad LVŽS vyriausybė jokiu krizės valdymo modeliu nesivadovauja.

Ministras, pajuokos objektu pavertęs šaulių uniformą, turėtų bent bendrais bruožais žinoti, kad kariuomenės vado įsakyme visų pirma nurodoma bendra mūšio lauke vyraujanti situacija. Nurodoma laiko ašis. Taip pat – priešo bei nuosavos pajėgos (pvz., ką turime ir ko neturime mes). Toliau: formuluojamos užduotis.

Toliau: vykdymas. Būtina turėti pilną informaciją, už kurią atsakinga žvalgyba. Būtina atsakyti į penkis klausimus: Kas? Kada? Kur? Kodėl? Ką? Nurodomas planas A ir planas B. Kas vyksta toliau? Toliau pulko vadas, remdamasis kariuomenės vado įsakymu, formuluoja įsakymą pulkui. Bataliono vadas formuluoja įsakymą batalionui, kuopos vadas – kuopai.

Toliau: aprūpinimas. Toliau: vadovavimas ir ryšiai. Šiame punkte svarbus delegavimo aspektas. Savimi nepasitikintis vadovas nesugeba koordinuoti ir deleguoti užduoties, nesugeba organizuoti savarankiškai veikiančios komandos.

Tai reiškia, kad tokia komanda reikalauja iš vado nurodymo net kaip pasiekti tualetą. Mat bijo susimauti. Todėl mano patarimas ministrui: susipažinkite su NATO penkių punktų įsakymo formulavimo formatu.

Kodėl į pagalbą nepasitelkus Karo akademijos dėstytojų? Jie išsamiau nei aš šiame straipsnyje supažindintų su pilnu šio įsakymo formato turiniu. Ar sunku buvo kreiptis patarimo į kariuomenės vadus dar pirminėje krizės stadijoje? Taigi, ponai Lietuvos vadovai, vien tik persirengti karine uniforma nepakaks. Tai, ką turime, tai vadovus ilgą laiką nesugebėjusius organizuoti Lietuvos savivaldybių kooperavimo, platinančius copy/paste įsakymus, kintančius kelis kartus per dieną.

Nesugebėjusius reikiamu laiku tiekti visokeriopą paramą (apsaugos priemones ir kita) priešakinių linijų kovotojams – medikams. Argi nebuvo aišku, kad be gydytojų mums visiems šakės? Turime vadovus, atmetusius bei sabotuojančius civilinės visuomenės – nevyriausybinių organizacijų ir verslo – norą padėti spręsti problemas, spręsti jas jau šiandien.

Už sveiko proto padiktuotus, savarankiškus merų sprendimus netgi buvo grasinama STT, FNTT, VMI. Kol ministrui dašuto, kad klydo. Belieka tikėtis, kad kasdien augant mirčių skaičiui, pagaliau bus atsižvelgta ir į privačių laboratorijų norą padėti.

Kalbant karine kalba, šiandien vyksta totalinis karas, apie kurį šios LVŽS vyriausybės paskirtas ministras neturi žalio supratimo. Kaip ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jo pareiškimas, esą arkliai brastoje nekeičiami, atspindi ir sovietinio seržanto, ir sovietinio maršalo filosofiją: nesvarbu, kad netikęs vadas, jei priešą gali užversti savų karių lavonais. Pone premjere Sauliau Skverneli, ar norite Lietuvos žmonių lavonais užversti koronavirusą?

Panika – blogiausia, kas gali nutikti krizės akivaizdoje. Nepadės jokia propaganda ir jokie dešimt kartų per dieną skambantys kvietimai išlikti ramiems

Atleiskite, bet nacių okupacijos laikų žydų varymo į getus vaizdai peršasi savaime. Norėčiau Genocido centro vadovės (o ir kitų Lietuvos politikierių) paklausti: ar jie pagaliau suprato, kaip ciniškai skamba postringavimai apie neva savo noru getuose nusprendusius izoliuotis žydus? Paklauskite tų, kurie neseniai savo kailiu patyrė tą pilną paniekos žmogui įsakymą ir uolų bejausmį biurokratišką įsakymo vykdymą. Kokia jų nuomonė? Kaip jie jautėsi tokiu brutaliu būdu uždaromi į karantiną? Gal ir jie, kaip tie žydai, „džiugiai“ ir „savo noru“ izoliavosi tuose pačiuose kambariuose su galimai užsikrėtusiais mirtinu virusu?

Skaityti plačiau
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje ruošiamasi Pesacho šventei 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje ruošiamasi Pesacho šventei 

LŽB senjorams, Socialinio centro globotiniams kasdien trys ekipažai savanorių išvežioja laukiamus košerinius macus.

Tačiau šiandien LŽB pasiekė žinios, kad kai kuriems bendruomenės nariams skambina telefonu neįvardinti asmenys ir ragina neimti šių macų, nes jie yra pasenę. Tokia informacija yra šmeižtas, kuris skleidžiamas mums visiems sudėtingu metu.

Turime įspėti, kad už šmeižtą gresia atsakomybė.  Įspėjame visus bendruomenės narius, kad ekstremalių situacijų metu gali skambinti įvairūs sukčiai, kurie ne tik skleidžia tikrovę neatitinkančias žinias, bet ir prašo pinigų. Būkite budrūs ir atsargūs.

LŽB jokių pinigų ar mokesčių neprašo. Ant macų dėžučių yra paskelbta pagaminimo data, galite įsitikinti.

Macų pardavimo tvarka yra aiškiai paskelbta prieš porą savaičių LŽB tinklapyje www.lzb.lt

Macai į LŽB atkeliavo kovo mėnesį, svarbu pabrėžti, kad bendruomenėje jie buvo laikomi karantine, nes sveikata ir saugumas yra svarbiausia, todėl labai apmaudu, kai skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija.