Kaune Kęstučio g. ant namo sienos sukurta freska, pagerbianti prieš 85 metus miestą palikusią išskirtinę Izraelio poetę Lėją Goldberg. Kaunas 2022 metais taps Europos kultūros sostine. Garsinant būsimą renginį, savaitgalį mieste vyko vietos žydų paveldo šventė. Atidarymo ceremonijoje skambėjo užburianti Lėjos Goldberg poezija hebrajų kalba, kurią skaitė Kaunas 2022 ambasadorė Bella Shirin, bei atliekama muzika. Kauno medicinos universiteto studentas Shahar Berkovitz (Izraelis) atliko nuostabią L. Goldberg dainą. Dėkojame ir “Atminties biuro” programos kuratorei Daivai Citvarienei už nuoširdų darbą, išsaugojant daugiakultūrę Kauno istoriją ateities kartoms, bei dailininkui už šį nepaprastai jautrų gatvės meno kūrinį.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Kaune gyveno daugiau nei 30 tūkstančių žydų, tai – 25% miesto gyventojų. Miestas visoje Europoje taip pat garsėjo žydų kultūros ir švietimo įstaigomis. Nacių okupacijos metu buvo sunaikinti beveik visi žydų gyventojai. Po karo Kaune gyveno apie du tūkstančius žydų.
Freska sukurta ant pastato, kuriame gyveno L.Goldberg šeima iki 1935 m. Freską sukūrė jaunas dailininkas Linas Kaziulionis, jos dydis yra 15 × 10 m. Freskoje originaliai išverstas į lietuvių kalbą Lėjos Goldberg eilėraščio „Oren“ („Pušis“) tekstas.
Atidarymo ceremonijoje dalyvavo Izraelio ambasada Lietuvoje. Ambasadorius Yossefas Levy pasakė: „Jei didžioji poetė L, Goldberg, visą gyvenimą pasiilgusi šio gražaus miesto, galėtų pamatyti savo veidą gatvėje, kurioje gyveno jaunystėje, ji būtų patyrusi didžiulį džiaugsmą.“
Kaune, ant buvusios tarpukariu hebrajų gimnazijos sienos, kurioje mokėsi poetė, kabo lenta jos atminmui.
Poetės tėvai – Abraomas Goldberg ir mama Cipa( Cilia ). Prieš pirmąjį Pasaulinį karą Abraomas dirbo vyr. ekonomistų draudimo kampanijoje. Lėja gyvendama Kaune turėjo margautinę pavardę – Goldbergaitė
Karo pabaigoje, kai jie sugrįžo, Lietuvos armijos lietuvių kariai maždaug dešimt dienų kankino jos tėvą Abraomą, apkaltintą komunizmu. Lėja rašė, kad po kankinimų jos tėvas susirgo potrauminio streso sutrikimu, kuris išsivystė į psichinę ligą. Tėvas žuvo per Holokaustą Kaune.
L. Goldberg 1934 m. susituokė su žurnalistu Šimel Gensu ( gim. Rumšiškėse ). 1935 m. jie emigravo į Palestiną. 1936 m. ir jos mama Cipa emigravo į Palestiną.
Žurnalistės pažymėjimas
L. Goldberg eiles hebrajų kalba pradėjo kurti būdama dar moksleivė. Poetės eilėraščiai ir poemos pasižymi melancholija su pozityvia potekste, kūryboje atsispindi sužeistos meilės tema, meilės bei šviesos ilgesys. Jos darbai pažymėti estetiniu intelektu, besiribojančiu su modernizmu. Ji išleido 9 poezijos, 6 mokslines knygas, 2 romanus, 20 knygų vaikams, 3 pjeses ir kt. Į hebrajų kalbą išvertė nemažai lietuvių liaudies dainų: „Benamių daina“, „Išvykimas“, „Mergelės (Nuotakos) daina“, „Trys sūnūs“, „Žąsis“ ir kt. Gerai mokėdama 7 kalbas, vertė literatūros klasikos kūrinius.iš rusų L. Goldberg buvo apdovanota daugeliu premijų, tarp jų vienu garbingiausių Izraelio valstybės apdovanojimu – Izraelio premija .
Garsios poetės gabei Izraelyje sukurtas 100 šekelių banknotas
L. Goldberg išvertė daug knygų, jai priklauso Europos klasikos vertimai į hebrajų kalbą. Tarp jų yra L. Tolstojaus „Karas ir taika“ (1958), Čechovo pasakojimai (1945), Gorkio „Vaikystė“ (1943), kelios Šekspyro pjesės ir sonetai (1957), Petrarcho parinkti sonetai (1957), Ibseno „Peras Giuntas“. (1958), senoji prancūzų istorija „Aucassin and Nicolet“ (1966)
Daiva Savickienė
Antrojo pasaulinio karo metais milijonai žmonių buvo sunaikinti vien dėl to, kad priklausė žydų tautai.
Lietuva buvo viena pirmųjų šalių, kurioje naciai pradėjo žiaurią antisemitinę politiką. Žudynės prasidėjo kone pirmomis karo dienomis ir per trumpą laiką buvo sunaikinta didžioji dalis vietos žydų bendruomenės.
Išplito kaip gaisras
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius daktaras Arūnas Bubnys sako, kad Holokaustas Lietuvoje prasidėjo vos ne kartu su nacių ir sovietų karo pradžia.
Pirmosios masinės žydų žudynės – 1941 metų birželio 24-ąją, antrąją karo dieną, Gargžduose. Čia buvo sušaudytas 201 žydas, egzekuciją vykdė Tilžės gestapo ir Klaipėdos vokiečių policininkų būriai.
Vėliau holokaustas prasidėjo ir kitose šalies vietovėse. „Pagal buvusią Lietuvos ir Vokietijos pasienio zoną Lietuvos pusėje – ir Palangoje, ir Kretingoje, ir toliau pagal sieną Tauragės, Raseinių, Vilkaviškio, Marijampolės apskrityse prasidėjo pirmosios masinės žydų žudynės“, – vardija istorikas.
Daktaro A. Bubnio teigimu, tų metų vasarą vien Tilžės gestapo būrys nužudė apie 5 500 žydų. Tačiau kraujas liejosi ir kitose vietovėse. 1941 metais nuo birželio 25-osios Kaune vykę gestapo inicijuoti pogromai truko kelias dienas. Vėliau, liepos mėnesį, prasidėjo reguliarios masinės žydų žudynės Kauno VII forte, o nuo liepos vidurio žydai sistemingai pradėti žudyti Paneriuose.
„Liepos mėnesį praktiškai visoje Lietuvoje prasidėjo Holokaustas, – konstatuoja istorikas. – Iš pradžių dažniau buvo žudomi vyrai – šeimomis dar retai, bet 1941 metų rugpjūtį prasidėjo masinės žudynės jau šeimomis. Nebuvo svarbūs nei politiniai motyvai, nei kas ką veikė sovietmečiu – ar buvo komunistai, ar kiti veikėjai.
Prasidėjo tas tikrasis žydų genocidas, kai buvo šaudoma dėl tautybės.“ Daktaro A. Bubnio pasakojimu, 1941 metų rugpjūtį ir rugsėjį atėjo mažųjų getų eilė.
Dauguma jų, kaip ir laikinųjų izoliavimo stovyklų, buvusių provincijoje, ypač apskričių centruose, kai kuriuose valsčiuose, buvo sunaikinta.
Paskutiniai tokie getai likviduoti 1941-ųjų lapkritį – Lazdijuose ir Vilkaviškyje, o gruodžio 24-ąją – Telšiuose.
„Tai buvo iš esmės paskutinis provincijoje buvęs getas, – sako A. Bubnys. – Buvo likę tik didieji getai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Vienintelis iš mažesnių getų, kuris egzistavo iki 1943 metų pavasario, buvo Švenčionyse.“
Atminimo paminklas Kurganavos miške, vienoje iš trijų žudynių vietų, kur 1941-ųjų vasarą šaudyti žydai. PB ARCHYVO nuotr.
Sukkot kaip ir kasmet Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai organizavo laikydamiesi žydų tradicijų. Kieme pastatė palapinę, kad būtų pažymėta derliaus nuėmimo šventė bei prisiminta žydų kelionė, kuomet žydai klajojo po Sinajaus dykumą glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė palapinę (sukką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą bendruomenes pirmininkas Gennady Kofman paaiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi. Palapinėse buvo surengta šventės dalyvių fotosesija, kuri liks Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyve ir kiekvienoje šeimoje. Bendruomenės nariai atnešė užaugintų rudens gėrybių: obuolių, cukinijų, moliūgų, vynuogių ir kitų gėrybių.
Į bendruomenės šventę atvyko Panemunėlio UDC teatras su teatralizuota kompozicija „Širdy nepasakytą žodį aš nešu“ pagal Matildos Olkinaitės biografiją. Po spektaklio kalbėjomės su artistais ir režisiere Neringa Dainiene apie knygą „Matilda Olkinaitė Atrakintas dienoraštis“. Įsiminė Matildos žodžiai spektaklio pabaigoje:
DELFI.lt
Žydų kultūros paveldo specialistas ir tyrinėtojas Marius Galadauskas vos prieš keletą dienų paskelbė sensacingą naujieną – vieno ryškiausių JAV kino kūrėjo Vudžio Aleno šeimos istorija veda ne kur kitur, o tiesiai į Panevėžį.
Kino grandas Vudis Alenas, kurio tikrasis vardas yra Alanas Stiuartas Konigsbergas, gimė 1935 m. Niujorke.
Tačiau, pasak M. Galadausko, kino žvaigždės senelis Izaokas, prosenelis Šmuelis ir proprosenelis Mauša (Moiše) kilę iš Panevėžio. Visa Konigsbergų šeima yra Panevėžio – Ponevezh, kaip buvo vadinamas šis miestas Rusijos imperijos laikotarpiu, žydai.
„Įdomus ir kiek netikėtas atradimas, apie tai kažkodėl bent iki šiol neteko girdėti. Tačiau tuo atradimai ir žavi“, – sako žydų paveldo žinovas. M. Galadauskas ir pats pusiau panevėžietis. Jo tėtis ir senelis kilę iš Panevėžio. Tad nekeista, kad M. Galadauskui buvo itin smalsu, ar kino legendos šeimos pėdsakų esama miesto, kuriame pats praleido dalį vaikystės, gatvėse.
„Mano tėtis iš Panevėžio – buvusio didelio žydų miesto, mama iš Panemunės krašto, kur dauguma gyventojų irgi buvo žydai. Mano tėvai nėra žydai, tačiau visai neseniai atradau žydiškas mūsų šaknis. Todėl ši tema man buvo ir yra pati įdomiausia“, – „Sekundei“ pasakojo Marius.
Įdomus susitikimas įvyko Panevėžio bendruomenės patalpose su Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės direktore Vida Montvydaitė ir valdybos pirmininku Daumantu Todesu bei Švenčionių žydų bendruomenės pirmininku Michailu Šapira ir Šeduvos žydų memorialinio fondo atstove Milda Edulite. Pokalbio metu buvo aptarti įvairūs pasiūlymai naujam projektui, bei bendruomenių problemos.
Spalio 1d. prasidėjo edukacijos ciklo pamokos su Panevėžio Kazimiero Paltaroko 3-4 klasių gimnazistais. Dvi grupės jaunuolių susidomėję žydų istoriją ir Toros reikšmę pasaulyje. Klausėsi apie judaizmą ir bendruomenes gyvenimą.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai aktyviai pradėjo rudens gyvenimą 2020m rugsėjo 20d. Panevėžyje vyko Roš Ha Šana šventė, kurioje dalyvavo bendruomenės nariai, vaikai, miesto svečiai ir partneriai. Dėl Covid -19 karantino reikalavimų laikymosi šventė vyko lauke, buvo organizuota vaišių popietė. Skambėjo šofaro garsai, paskelbę Naujų 5781 metų pradžią. Visiems dalyviams buvo padovanoti žydų kalendoriai.
Rugsėjo 21 d., bendruomenėje lankėsi svečiai iš Vilniaus, UAB „JeruLitos“ vadovas Daniel Gurevičius, jo tėvas Julijus ir gidas Viljamas Žitkauskas. Jie kūrė filmą apie Panevėžio žydų istoriją tarpukario metais.
2020.m. rugsėjo 23d. buvo minima tragiška Lietuvos žydų genocido diena. Paminėjimas vyko senosiose Panevėžio žydų kapinėse prie „Liūdinčios žydų motinos“ memorialo, dalyvavo miesto ir rajono valdžios atstovai, moksleiviai ir jų mokytojai, svečiai ir mūsų partneriai. Gausus dalyvių būrys vyko autobusu į masines žudynių vietas: Žaliąją girią bei Kurganavos mišką, kur uždegė žvakes ir padėjo gėles.
Markevičių sodybos vietoje dabar belikęs vienišas ąžuolas, tačiau jos gyventojų pasiaukojimą amžinai primins Pasaulio tautų teisuolių vardas ir atminimo medaliai, 1991-aisiais skirti Juozapui, Elenai, Vladui, Marijonai, Jonui, Romui ir Valerijai Markevičiams. ASMENINIO V. MARKEVIČIAUS ALBUMO nuotr.
Inga Kontrimavičiūtė
Vienos šeimos iš Kupiškio istorija tokia unikali, kad prisimenama ir Izraelyje.
Jad Vašem – Tautos atminimo institutas Izraelyje, tiriantis holokaustą ir besirūpinantis jo aukų bei gelbėtojų atminties įamžinimu, žmonėms, kurie Antrojo pasaulinio karo metais rizikuodami savo gyvybėmis nuo pražūties gelbėjo žydus, suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardą. Lietuvoje tokių arti tūkstančio, ir šis sąrašas vis dar gausėja. Kaip ir apdovanotųjų Lietuvos prezidento Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jau mūsų valstybės skiriamu savo piliečiams už tokį žygdarbį.
Giminės garbė
Kitaip, nei žygdarbiu, šių žmonių poelgio negalima pavadinti. Žydų gelbėtojai rizikavo gyvybe taip pat, kaip ir persekiojamieji. Gyveno nuolatinėje baimėje, kad bus susekti, nes žinojo nesulauksiantys pasigailėjimo.
Bet ir karo siaubai nepajėgė nustelbti žmogiškumo. Tą puikiai įrodo paprastos ūkininkų šeimos iš Kupiškio rajono istorija.
Markevičiai išgelbėjo beveik tiek pat gyvybių, kiek užaugino po savo stogu: jų namuose prieglobstį rado 9 žydai, dar vienas buvo trumpam pasislėpęs.
Pasaulio tautų teisuolių Juozapo ir Elenos Markevičių anūkas panevėžietis Vidmantas Markevičius sako lig šiol teberenkantis informaciją apie savo šeimos istoriją. Klausinėjęs giminių, laiškais bendravęs su dviem išgelbėtais žydais, po kruopelytę dėliojantis praeitį.
Įamžinti yra ką: visiems Markevičių šeimos nariams, išskyrus dvi jauniausias dukras, kurios buvo mažametės, suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
Tiesa, savo kelionę į giminės praeitį V. Markevičius pradėjo nuo ankstesnių laikų. Kuomet Pirmojo pasaulinio karo metais jo senelis su savo tėvu Jokūbu Markevičiumi iki 1917 metų revoliucijos buvo pasitraukę į Rusijos gilumą. Vėliau prosenelis išvyko į Ameriką, o senelis liko Rusijoje. Ten vedė, susilaukė vyriausios dukros.
Grįžęs iš už Atlanto, V. Markevičiaus prosenelis įsikūrė Trinapolio kaime maždaug 7 kilometrai nuo Subačiaus miesto.
„Nusipirko žemės iš Komaro“, – pasakoja sužinojęs ponas Vidmantas. Kiek tiksliai – neaišku, bet mirus proseneliui V. Markevičiaus senelis Juozapas paveldėjo apie 44 hektarus su pastatais. Taigi su šeima grįžo gyveni į Lietuvą, Trinapolį.
Pasaulio tautų teisuolių Juozapo ir Elenos Markevičių anūkas panevėžietis Vidmantas Markevičius pasiryžęs po krislą surinkti savo giminės istoriją. P. ŽIDONIO nuotr.
KVIETIMAS
Maloniai kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje š.m. spalio 4 d. (sekmadienį)
11 val. Švenčionių miesto centriniame parke prie Menoros paminklo.
Po ceremonijos Kultūros centre bus rodomas filmas (trukmė ~30 min) apie Švenčionių žydų prieškario bei pokario gyvenimą.
13 val. aukų pagerbimas masinių žydų žudynių vietoje Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.
Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas
Moisiejus Šapiro
Norinčius vykti, prašome registruotis telefonu: (8 5) 2613 003, sekretorė Liuba Šerienė
Autobusas į Švenčionis lauks prie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Pylimo g. 4
Išvykimas 9.30 val.
Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Būtent 1943 m. rugsėjo 23 d. Lietuva patyrė vieną skaudžiausių smūgių XX amžiaus istorijoje. Tai diena, kai buvo sunaikintas Vilniaus žydų getas ir mes visam laikui netekome savo brolių ir seserų.
Vakar, rugsėjo 23d. kaip ir kiekvienais metais, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai rinkosi prie 1941-1944 m. vokiečių administracijos įsteigto Šiaulių geto vartų stovinčio paminklinio akmens, pastatyto dar prieš 26-erius metus, pažymint Šiaulių geto likvidavimo 50-metį. Prieš šią atminimo dieną Šiaulių krašto žydų bendruomenės lėšomis paminklinis akmuo buvo restauruotas. Pagerbimo ceremonijoje dalyvavo ir Šiaulių m. vicemeras Egidijus Elijošius bei iš Šiaulių geto išgelbėtos dvi Šiaulių krašto žydų bendruomenės narės – Ida Vileikienė ir Romualda Každailienė, kurias priglaudė ir užaugino lietuvių šeimos. Lietuvos žydų (litvakų) bei Šiaulių krašto žydų bendruomenių tarybos narys Josifas Buršteinas trumpai priminė visiems susirinkusiems apie šią baisią tragediją ištikusią žydų tautą. Aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Prie paminklinio akmens buvo uždegtos atminimo žvakutės, padėti gėlių krepšeliai, akmenukai.
Vėliau atminimo ceremonijos dalyviai tradiciškai apsilankė Kužiuose prie paminklo, skirto čia sušaudytiems Šiaulių ir aplinkinių rajonų žydams. Atminimo ceremonijoje Kužiuose dalyvavo ir Kužių seniūniijos seniūnė Jolanda Rudavičienė bei Seimo narės Rimos Baškienės patarėja Judita Šakočiuvienė.
Kužių masinių žudynių vietoje žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, prie paminko padėtas gėlių krepšelis, uždegtos atminimo žvakutės, padėti akmenukai. Savo išgelbėjimo ir išgyvenimo prisiminimais pasidalijo Ida Vileikienė.
Gyvename iššūkių bei išbandymų kupinu laikotarpiu, tad ir žydų Naujuosius 5781 metus (Roš Hašana) Šiaulių krašto žydų bendruomenė šiemet sutiko kitaip nei įprasta. Siekiant apsaugoti bendruomenės narius nuo visame pasaulyje siaučiančio viruso, buvo nuspręsta šventę šiais metais suruošti gryname ore Šiaulių universiteto Botanikos sode rugsėjo 20 dieną.
Šventinės popietės pradžioje skambėjo šofaro garsai, kviečiantys tikinčiuosius į Aukščiausiojo teismą, raginantys dar kartą įvertinti savo veiksmus, išpažinti nuodėmes ir siekti tobulumo bei gerų darbų. Vėliau šventės dalyvius pasveikino bendruomenės pirmininkas Naum Gleizer ir palinkėjo visiems gerų, sveikų ir saldžių metų, o Frida Šteinienė bendruomenės nariams priminė šios šventės prasmę bei tradicijas.
Nors šį kartą šventė nebuvo tradicinė, tačiau tai nesutrukdė šventiniam staluio patiekti tradicinius žydų patiekalus: chalą, obuolius su medumi, granatas, farširuotą karpį, kapotą silkę bei kepenėles, o taip pat ir tradicinius žydų saldumynus: taigalach ir imberlach.
Šventės metu skambėjo gyva žydiška muzika ir dainos, kurios šiai šventei suteikė malonią ir jaukią atmosferą. Dainas šventės dalyviams kaip visada dovanojo bendruomenės narys Vadimas Kamrazeris. Renginio metu kiekvienai šeimai įteiktas 5781 m. žydiškas kalendorius.
Nepaisant visų išbandymų, iššūkių bei naujų potyrių, šventės dalyviai mėgavosi puikiu oru, skaniais tradiciniais žydų patiekalais bei saldumynais, skambiomis melodijomis, malonia ir jaukia atmosfera bei vienas kito draugija.
Pasitinkant 5781 metus Šiauliuose buvusios Talmudo toros mokyklos pastate atvėrė durys paroda – „Šiaulių žydai šiandien. Portretai“. Tai bendras Šiaulių fotografijos namų bildukų ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenės projektas apie šalia gyvenantį žmogų.
Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo: į atidarymą susirinko gausus lankytojų būrys ne tik iš Šiaulių miesto, bet ir iš apskrities.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės nariai labai dėkingi Šiaulių fotografams už unikalią galimybę išbandyti save modelių vaidmenyje. Šis projektas – bendrystės ir draugystės pradžia.
AKIMIRKOS IŠ PARODOS ATIDARYMO (paspaudus straipsnio pavadinimą)
Minėjimo metu koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ orkestras ,,Ąžuolynas” atliks finalinį koncertą iš projekto „Muzikiniai vasaros maršrutai istorinėmis žydų trajektorijomis“, skirtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų paminėjimui. Projekto partneris – Kauno žydų bendruomenė.
Kauno IX forto muziejuje bus atidaroma paroda „Nacistinės Vokietijos mirties stovykla. Konzentrationslager Auschwitz“, kurioje pristatomi visi svarbiausi Aušvico stovyklos istorijos momentai, taip pat nacių judėjimo genezė bei specifiniai vokiečių teroro sistemos okupuotoje Lenkijoje elementai. Paroda muziejuje eksponuojama bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos ambasada ir Lenkijos institutu Vilniuje.
Apie ketinimą dalyvauti minėjime prašome pranešti e-paštu muziejus@9fortomuziejus.lt arba telefonu 837 377750.
Minėjimo organizatoriai: Kauno IX forto muziejus, Kauno žydų bendruomenė
Klaipėdoje, Tautinių kultūrų centre, vyko trečiasis koalicijų stiprinimo seminaras, kuriame dalyvavo ne tik Klaipėdos žydų ir romų bendruomenių atstovai bet ir totorių, baltarusių bei rusų tautinių mažumų atstovai. Gvildenamos temos sulaukė daug klausimų ir susidomėjimo. Ypač įdomu buvo klausyti rašytojo, visuomenės veikėjo Vytauto Čepo pranešimo tema “Tautinės mažumos Lietuvoje: istorinė savimonė ir etninė savastis”. Kas yra tautinė mažuma ir tautinė bendrija? Dažnai šios sąvokos yra sutapatinamos. Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja kalbėjo apie romų istorijos paraleles.
Rokiškio miesto vaizdas XX a. pradžioje. Dabar Vytauto gatvės 1-uoju numeriu pažymėtame pastate buvo įsikūrusi Rokiškio „Saulės“ gimnazija. ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.
Daiva Savickienė
Užsukę į daugelį bent kiek gausiau apgyvendintų Lietuvos vietovių, neabejotinai išvysime žydiškojo paveldo. Rokiškio veidą, kaip ir daugelio šalies miestų bei miestelių, formavo ir žydai. Jų pėdsakų čia išlikę iki šiol, tačiau kadaise gausios bendruomenės atminimą saugo jau kiti – Rokiškyje nelikę nė vieno senųjų litvakų palikuonio.
Rokiškis jidiš kalba buvo vadinamas dvejopai: šnekamąja – Rokishok, o oficialiąja – Rakeshik. Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis sako, kad šis miestas niekuo nesiskiria nuo kitų – iki Antrojo pasaulinio karo čia taip pat buvo didelė žydų bendruomenė. Rokiškio žydai pirmą kartą paminimi 1634 metais vietos dvaro inventoriuje, jis buvo vadinamas Vendragovskio inventoriumi. Čia minimas karčemos nuomininkas žydas, tačiau jo pavardės ir vardo nėra. Apie žydus užsimenama ir vėlesniais metais, o pirmoje XVIII amžiaus pusėje jau minima sinagoga. Istoriko teigimu, iš to galima numanyti, kad jei mieste veikė maldos namai, žydų bendruomenė turėjo būti gana nemaža.
Didžiausios šios tautos atstovų koncentracijos Rokiškyje būta antroje XIX amžiaus pusėje, kai 1873 metais per šį miestą nutiesta geležinkelio Peterburgas–Varšuva atšaka, sujungusi Daugpilį ir Radviliškį. 1897-aisiais žydai sudarė 75,5 procento Rokiškio gyventojų. Lietuvių, pasak G. Kujelio, daugiau gyveno kaimuose, vienkiemiuose. Panaši gyventojų tautinė proporcija buvo gana ilgą laiką. Apie 1910 metus mieste veikė 30 krautuvių, 16 smuklių, apie 30 amatininkų dirbtuvių, jų savininkai dažniausiai buvo žydai.
O paskutinę vasaros dieną, taip pat kaip ir Prienuose verkiant dangui, aplankėme ir prisiminėme Petrašiūnų žydų žudynių ir Inteligentų akcijos aukas. Dėkojame smuikininkei Jonei Barborai Laukaitytei, nepabūgusiai darganoto oro ir savo melodija taip jautriai suvirpinusiai ir mūsų širdžių stygas.
Pirmąjį rudens savaitgalį pagaliau sulaukėme dar kovo 13-ąją turėjusios įvykti, bet dėl visiems suprantamų priežasčių nukeltos Aleksandro Rubinovo monospektaklio “Mano tėvas” premjeros, o Kauno paveikslų galerijos lankytojus su Samuelio Bako kūryba iki rugsėjo 13 d. dar veiksiančioje jo darbų parodoje supažindino Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro ir S. Bako muziejaus vadovė Ieva Šadževičienė.
Kada buvo pastatyta senoji Krekenavos sinagoga, tiksliai nežinoma, tačiau joje vietos žydai meldėsi jau XVIII amžiuje. Manoma, jog XIX šimtmečiui baigiantis sinagogos pastatas buvo perstatytas – labai jau mūro plytos panašios į tas, iš kurių 1901 metais iškilo garsioji Krekenavos bažnyčia. P. ŽIDONIO nuotr.
Daiva Savickienė
Buvo laikas, kai nedideliame Krekenavos miestelyje dauguma gyventojų buvo žydai, o pagrindinės gatvės kabėjo mirgėjo jų parduotuvių ir verslų iškabomis.
Sunku būtų surasti Lietuvos miestelį, kuriame savo pėdsakų nebūtų palikę žydai. Krekenavoje gausu tokio paveldo ir jis puoselėjamas.
Pėdsakai miestelyje
Pusiaukelėje tarp Kėdainių ir Panevėžio įsikūrusi Krekenava istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta XV amžiaus pradžioje. Daugiau nei šešis šimtmečius skaičiuojantis miestelis ypač klestėjo XVI amžiuje, nes čia buvo administracinis centras, vyko Upytės žemės teismai.
Žydai čia įsikūrė XVIII amžiaus pradžioje: kaip rodo istoriniai dokumentai, jų tada Krekenavoje įsikūrė 16 šeimų.
Palanki geografinė padėtis – dešiniuoju Nevėžio krantu nuo seno ėjo kelias Kaunas–Kėdainiai–Livonija – leido miesteliui plėstis. Tiesa, Krekenavą ne kartą siaubė gaisrai, epidemijos, karai.
Vienas didžiųjų gaisrų minimas XVIII amžiaus pabaigos šaltiniuose – tąsyk supleškėjo dauguma miestelio namų. Kita tokia nelaimė aplankė XIX amžiaus viduryje, kai itin sausą, vėjuotą dieną ugnis įsiplieskė vieno žydo namuose. Tuomet sudegė daug įvairios paskirties pastatų, dalis krekenaviškių liko be pastogės.
Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos istorijos mokytoja Rūta Adamkevičienė sako, kad remiantis XIX amžiaus surašymo duomenimis, jau daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai: iš beveik 2 200 – virš 1 500. Taip pat žinoma, kad maždaug XVIII amžiuje Krekenava turėjo ir savo sinagoga, nors tiksli jos pastatymo data nežinoma.
Krekenavos žydų sinagoga
Valstybės nekilnojamąjį turtą valdantis Turto bankas internetinėje svetainėje skelbia apie parduodamą dar 1910 metais Panevėžio verslininko lėšomis statytą žydų sinagogą. P. Židonio nuotr.
Sekunde.lt
Panevėžio sinagogos pastatas pastatytas 1910 ir iki 1940 priklausė žydų bendruomenei. 2001 m. minint 60-ąsias žydų genocido metines, prie buvusios sinagogos atidengta memorialinė lenta žydų maldos namams atminti.
Yrančiam raudonų plytų buvusios žydų sinagogos pastatui Panevėžio centre, M. Valančiaus gatvėje, valstybės nekilnojamąjį turtą valdantis Turto bankas ieško pirkėjų. Labiausiai dėl to neramu vietos žydų bendruomenei ir jos prarastu turtu besirūpinančiam Geros valios fondui. Šios abi organizacijos, beieškodamos, kaip išsaugoti savo tautiečių palikimą, rodos, pateko į uždarą ratą.
Turto banko prekystalis nuolat pasipildo įvairiais pastatais: daugiausia senais, apleistais namais, butais, kartais administracinėmis patalpomis. Bet kultūros paveldo, buvusiais religinės paskirties statiniais ši viešoji įstaiga prekiauja labai retai.
Šįkart Turto banko internetinėje svetainėje skelbiama apie parduodamą Panevėžio verslininko lėšomis dar 1910 metais statytą žydų sinagogą, besiglaudžiančią šalia istorinio Sausio 13-osios skvero.
Holokausto memorialas Žadeikių miške, kur buvo nužudyti 1 349 Pasvalio krašto žydai. G. BALČIŪNAIČIO nuotr.
Daiva Savickienė
Iš kadaise didžiąją Pasvalio krašto gyventojų dalį sudariusios žydų bendruomenės palikimo teliko trupiniai. Holokaustas pakeitė daugelio miestų ir miestelių veidus, neretai ištrindamas viską, kas juose buvo žydiško.
Tačiau ir praėjus dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos jų gyvenimo pėdsakų dar galima aptikti kiekvieno Lietuvos krašto istorijoje, net jei tai tik materialiojo paveldo fragmentai ar vietos žmonių prisiminimų nuotrupos.
Nuo pusės iki trečdalio
Istorikas Gražvydas Balčiūnaitis sako, kad Pasvalys niekuo nesiskyrė nuo kitų šalies miestų ir miestelių, turėjusių savas žydų bendruomenes. Rašytiniuose šaltiniuose jie čia figūravo nuo XVI amžiaus, kai 1581 metais buvo paminėtas vienas pirmųjų Pasvalio žydų pavarde Abramovičius. Tiesa, ne pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis: pasak istoriko, tais metais kilęs gaisras sunaikino 35 namus. Kitą kartą nuo žydų namuose uždegtos žvakės esą supleškėjo 40 sodybų.
„1603 metais Pasvalyje gyveno jau trys žydai, – vardija G. Balčiūnaitis, – o XVIII amžiaus pabaigoje jie sudarė trečdalį gyventojų.“
„Kaip ir visoje Lietuvoje, žydų daugėjo. Lietuva buvo tolerantiška valstybė ir jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais žydai mielai čia gyveno, nes niekas per daug nepersekiojo, nežudė, kaip Vakarų Europoje“, – pasakoja istorikas.
„Sovietmečiu, ypač 1985–1986 metais, kai buvo nuspręsta atnaujinti centrinę Pasvalio dalį, pastatyti kultūros namus, savivaldybės rūmus, senąją, žydiškąją Pasvalio dalį, sunaikino.“ G. Balčiūnaitis, istorikas
XIX amžiuje, kai carinės Rusijos valdžia apribojo žydų judėjimą, jiems tais laikais, pasak G. Balčiūnaičio, buvo leista gyventi tik imperijos pakraščiuose. O vienas tokių pakraščių buvo Lietuva, tad daug čia ir įsikūrė.
Gausiausia žydų bendruomenė Pasvalyje gyveno XIX amžiaus pabaigoje. Istorikas pateikia 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenis, pagal kuriuos iš 3 050 pasvaliečių 1 590 buvo žydų tautybės. Kitaip tariant, pusę Pasvalio gyventojų sudarė žydai.
G. Balčiūnaičio teigimu, panaši situacija buvo visoje šalyje. Ir taip iki Pirmojo pasaulinio karo, kuomet didelė dalis žydų pasitraukė į Rusijos gilumą ir daugelis atgal nebegrįžo.
Tarpukariu, jau nepriklausomoje Lietuvoje, žydų nebebuvo taip gausu. 1923 metų gyventojų surašymas parodė, jog Pasvalyje gyveno apie 2 500 žmonių, 800 jų, arba bemaž trečdalis – žydai. Iki pat Antrojo pasaulinio karo augant bendram gyventojų skaičiui, daugėjo ir žydų. Pavyzdžiui, 1940 metais Pasvalyje jų gyveno apie tūkstantį. Tačiau karo pradžioje dauguma krašto žydų buvo sušaudyti Žadeikių miške.
Gražvydo Balčiūnaičio teigimu, didelė dalis žydų bendruomenių paveldo, išlikusio per karą, buvo sunaikinta sovietmečiu. PASVALIO KRAŠTO MUZIEJAUS nuotr.