Religiniu, etniniu ar profesiniu požiūriu sudaryti kelių gatvių kvartalai buvo įprasta gyvenimo forma viduramžių Europos miestuose. Todėl žydų kūrimasis susitelkus ar teisinis jiems skirtos miesto dalies išskyrimas neprieštaravo susiklosčiusiai įsigyvenimo miestuose tvarkai. Panašiai gyvenamą erdvę dalijosi ir LDK miestuose besikuriantys stačiatikiai, vokiečiai, žydai, mėsininkai, stikliai bei kiti. Tad į LDK žydai atsinešė jiems įprastas gyvenimo kvartale tradicijas, kurios sutapo ir su LDK miestuose spėjusiomis pasireikšti tendencijomis.

Žydų kvartalas – atskirtis ar privilegija?

1389 metais Gardino bendruomenei suteikta Vytauto privilegija yra ankstyviausias istorinis šaltinis LDK, kuriame minimas žydų kvartalas ir nusakomos jo ribos „pradedant nuo Gardino pilies tilto turgaus link… iki gatvės, kuri eina iš Pilies gatvės Podolės link, tie sklypai remiasi galu į cerkvės namus ir į Ivano namą. O kitoje tos gatvės pusėje – iki kapinių, skersai iki vienuolyno ir bažnytinių sklypų iki pat Gorodnicos upės… Tuose sklypuose prie Gorodnicos jų sinagoga stovi.“

Frenkeliai – Šiaulių pirkliai, pramonininkai, labdariai

Batų fabriko ceche. Aut. nežinomas. XX-a. 4 deš. Šiaulių Aušros muziejaus rinkinys.

Apsilankęs Šiauliuose, atidesnis pastebės, jog mieste likę nedaug senų, iki sovietmečio statytų pastatų. Nenuostabu, per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai smarkiai nukentėjo, 1944-aisiais, pasitraukus vokiečiams, sveiki liko tik du iš dešimties iki karo stovėjusių pastatų. Todėl kiekvienas išlikęs namas, stovįs tokioje istorinių tektoninių plokščių sandūroje, didelė laimė. Ypač jei jis priklausė šeimai, miestui turėjusiai didelės reikšmės. Kalbu apie vilą Vilniaus gatvėje 74 – šiauliečio pirklio, pramonininko, mecenato Chaimo Frenkelio (1857–1920) namus.

Viena iš nedaugelio secesinės architektūros Lietuvoje pavyzdžių vila buvo pastatyta 1908 metais. Šalia jos stovi baltas medinis namas, statytas dar anksčiau – apie 1887-uosius. Manoma, kad 1887–1889 metais statant odų apdirbimo fabriką čia kurį laiką gyveno pats Ch. Frenkelis, vėliau – fabriko meistrai. Visas vilos grožis atsiskleidžia žvelgiant iš kiemo pusės. Čia įrengta plati terasa, laiptai, nuo kurių atsiveria patrauklus vaizdas į prancūziško stiliaus parką, kuriame tryško, kaip manoma, pirmasis Šiaulių fontanas.

Iki 1940-ųjų vila buvo Chaimo ir Doros Frenkelių gyvenamasis namas. Ch. Frenkeliui 1920-aisiais mirus, jame apsigyveno jo sūnus Jokūbas Frenkelis. Atėjus sovietams, vila buvo nacionalizuota ir paversta karo ligonine, baltajame name įsikūrė ligoninės administracija. Ir tik 1993 metais pastatų kompleksas buvo grąžintas muziejui. Tuomet prasidėjo jo rekonstrukcija, galutinai pasibaigusi tik šiais metais. Vilos fasadą restauratoriai sutvarkė 1997-aisiais, o pirmieji lankytojai į muziejų užsuko 2000-aisiais. Nuo 2007-ųjų restauratoriai tvarkė baltąjį namą, ūkinį pastatą ir namo aplinką.

Kuo reikšminga Frenkelių šeima Šiauliams, o kartu ir visai Lietuvai? Atsakant į šį klausimą, visų pirma reikėtų priminti, kad Šiaulių istorija, kaip ir daugumos kitų Lietuvos miestų ir miestelių, glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. 1909 metais net 56,4 procentai visų Šiaulių gyventojų sudarė žydai. Paprastai daugelis jų buvo amatininkai arba vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai. Ir Ch. Frenkelis karjerą Šiauliuose 1879-aisiais pradėjo kaip paprastas odų išdirbėjas. Būtent šis šuolis – nuo paprasto odininko iki vieno turtingiausių tuometinės Rusijos imperijos žmonių, vadovavusio fabrikams Šiauliuose ir Rygoje (1911-ųjų metų „Britannicos“ duomenimis, – vieniems didžiausių pasaulyje), labiausiai ir stebina.

Ch. Frenkelis gimė Ukmergėje, iš kurios yra kilę ar gyvenę nemažai garsių žydų kilmės asmenybių, tarp jų žydų apšvietos – Haskalos lyderis Mozė Leiba Lilienbliumas. Nuo ketverių metų Chaimas mokėsi religinėje pradinėje žydų berniukų mokykloje (chederyje), vėliau tęsė mokslus Voložino žydų dvasinėje seminarijoje (ješivoje). Voložine jis sutiko odos išdirbėją vokietį, kuris paskatino Chaimą imtis šio amato. Būdamas 20-ties Chaimas grįžo į Ukmergę, kur kartu su broliu atidarė rauginimo ir išdirbimo dirbtuvę. 1879 metais, pardavęs broliui savo dalį, persikėlė į Šiaulius, kur pradėjo individualų verslą. Sąlygos jį įkurti tuomet buvo itin palankios: Šiaulių apylinkėse ūkininkai augino daug gyvulių, mieste šurmuliavo iš baudžiavos paleisti, darbo ieškantys žmonės, o Rusijos valdžia kaip tik apribojusi odų importą.

Verslas sekėsi, ir nedidelė dirbtuvė netrukus išaugo į didelį fabriką, eksportavusį odos dirbinius į Rusijos gilumą ir užsienį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Chaimo Frenkelio fabrike jau dirbo apie 800 žmonių. 1905 metais Paryžiaus parodoje šio fabriko odos dirbiniai buvo apdovanoti aukso medaliu. Įdomumo dėlei: Ch. Frenkelio įmonė buvo pirmoji visoje imperijoje naudojusi specialią technologiją neperšlampamiems batų padams, vadintiems „raudonasiais“, gaminti. 1906-aisiais prie tėvo prisidėjo sūnus Jokūbas, Berlyne baigęs chemijos mokslus. Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais. Būtent jis 1900-aisiais pirmasis Šiauliuose įsivedė elektrą ir telefoną bei išsigręžė artezinius šulinius.

Frenkelio odų fabriko Šiauliuose firminis ženklas 1906 m. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.Natūralų fabriko darbą ir plėtrą sutrikdė Pirmasis pasaulinis karas. Tuo laikotarpiu fabrikui teko visu pajėgumu dirbti dieną naktį, nes valdžia reikalavo kiek įmanoma didesnio skaičiaus odų kariuomenės reikmėms. Artėjant frontui, 1915-aisiais, caro kariuomenės vadovybės įsakymu, dalis fabriko įrenginių buvo išmontuoti ir išvežti į Rusijos gilumą. Ten pasitraukė ir Ch. Frenkelio šeima. 1917-ųjų spalio mėnesį į valdžią atėjus bolševikams, Frenkeliai išvyko į Vokietiją, kur Ch. Frenkelis po trejų metų iškeliavo amžinybėn.

Jei reikėtų išskirti porą bruožų, itin būdingų Ch. Frenkeliui, tai būtų jau minėtas jo sugebėjimas verslininkauti (nepaisant to, jog buvo savamokslis) ir rūpinimasis savo darbininkais. Prie fabriko jis įsteigė medicinos punktą, kuriame buvo nemokamai gydomi fabriko darbininkai ir jų šeimos, 1908-aisiais – priešgaisrinę komandą. 1907 metais Ch. Frenkelio iniciatyva medinė fabriko darbuotojų sinagoga buvo perstatyta į mūrinę, 1908-aisiais pastatyta religinė mokykla, kurioje mokėsi 300 berniukų, įsteigta senelių prieglauda ir kt. 1915-aisiais jis pastatydino mokyklą mergaitėms.

Po tėvo mirties fabriko reikalus paveldėjęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas – ne mažiau nusipelnęs Šiauliams žmogus. 1915 metais kaizerinei Vokietijos armijai nuniokojus fabriko likučius, 1920-aisiais grįžęs į Lietuvą, jis, giminaičių padedamas, netruko jį atstatyti. Tiesa, kiek anksčiau į Lietuvą buvo grįžęs ir tėvas. Pamatęs nusiaubtą fabriką, jis bandė derėtis su Vokietijos vyriausybe dėl kompensacijos, tačiau nesėkmingai. Anot tarpukario lietuvių spaudos, Jokūbas Frenkelis buvo itin žydų ir lietuvių gerbiamas, labdarai atsidavęs žmogus. Už savo veiklą Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu. Nors daugumą laiko praleido Vokietijoje ir fabriką valdė per savo paskirtus direktorius, gyvai domėjosi jo aktualijomis, diegė technologines inovacijas.

Antrą didelį sukrėtimą fabrikas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Jam baigiantis, vokiečiai fabriko pastatus apiplėšė arba susprogdino, darbininkus žydus išžudė. Daugelis Ch. Frenkelio pastatų stebuklingai išliko. Berniukų mokykloje dabar įsikūrę Šiaulių universiteto rūmai, Senelių prieglaudoje – Centriniai Šiaulių universiteto rūmai, Mergaičių gimnazijoje veikia Didždvario gimnazija, mūrinėje sinagogoje – Šv. Pijaus X kunigų brolija, Ch. Frenkelio viloje – istorinis kultūrinis centras. Tai bene geriausias likimas, koks galėjo juos ištikti. Kylant susidomėjimui pramoniniu paveldu, reikia tikėtis, bus sutvarkyti bent kai kurie buvusio fabriko pastatai. Sovietmečiu ir ypač pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais jie buvo smarkiai nuniokoti, ypač gamybinės patalpos.

Zigmas Vitkus

Šaltiniai: Aušra Pačkauskienė, Vytautas Toleikis. Kn. Garsūs Lietuvos žydai, Vilnius, 2008; 32 p.; Gyvoji krašto enciklopedija; www.grazitumano.lt, www.shtetl.lt

Tekstas iš www.bernardinai.lt

Vilniaus žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija

Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, tel.: (8 5) 2613 003 el. p. fainakukliansky@takas.lt

Įstatai
VZB istatai COMPRESSED

Vilniaus žydų bendruomenės veikla

Vilniaus žydų bendruomenė vykdo aktyvią veiklą, skirtą įvairaus amžiaus žmonėms – nuo vaikų iki garbaus amžiaus senjorų. Šiuo metu bendruomenėje veikia vaikų, jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių užimtumo klubai „Dubi“, „Ilan“, „Knafaim“, „Gešer“, „Lektoriumas“, aktyviai vykdoma švietėjiška, socialinė veikla, visuomeniniai projektai, švenčiamos šventės.

Vilniaus žydų istorija

Anot miesto legendos, kunigaikštis Gediminas Vilnios miestą įkūrė apie 1320 m., ir pakvietė įvairių religijų bei skirtingų gebėjimų žmones, tarp jų žydus, idant visos tautos drauge sukurtų naują miestą.  Tačiau legenda lieka legenda, o rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas po 200 metų, XVI amžiuje.

Reikėtų nepamiršti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, daugmaž atitinkanti teritoriją, kurią žydai vadina Lita (jidiš Líte), buvo daug didesnė negu šiandienos Lietuvos Respublika. Ją sudarė didžioji dalis arba visa Baltarusija ir Latvija, nemažos dabartinės Lenkijos rytinės dalies, rytų Ukrainos, Rusijos vakarinės dalies teritorijos.

1388 ir 1389 m. kunigaikštis Vytautas Didysis (taip pat Witold, Vitovt) savo dekretu Bresto žydams suteikė privilegiją – jie paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui. Žydams buvo suteiktos gyvybės, nuosavybės apsaugos teisės ir galimybės laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai – ne tik pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti religines šventes, bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo. Šis dekretas tebėra vienas žymiausių dokumentų, liudijančių viduramžių Europos toleranciją.

Ilgus šimtmečius didžiausi Lietuvos žydų centrai buvo Gardinas (Grdno) ir Brisk (dabar Hrodna ir Brest, abu dabartinėje Baltarusijos teritorijoje); jidiš kalba šie miestai buvo vadinami Haródne ir Brisk d’Líte – Lietuvos Brisk / Bresta. Vilnos pakilimas (jidiš Vílne, aškenazių hebrajų Vílno, šiuolaikine hebrajų Vílna) iš pradžių buvo lėtas.

Vilna

XVII amžiuje miestas tapo itin garsus dėl tradicinio žydų Talmudo mokslo, o jo vadovai dėjo daug pastangų, kad Vilnius taptų vienu „pagrindinių žydų miestų“. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Lenkijos karalystėje, ir po 1569 metų, kai pasirašius Liublino uniją buvo sukurta Lenkijos-Lietuvos valstybė,  žydų savivalda, priklausiusi krašto tarybai, buvo labai svarbi Rytų Europoje kuriant žydų „aukso amžių“. Tačiau prireikė daugelio metų, kol 1652 m. Vilna tapo vienu pagrindinių Lietuvos žydų miestų. Praėjus mažiau nei dešimtmečiui, 1661 m., Vilna tapo Lietuvos žydų kultūrine sostine. Jau XVII amžiaus pirmojoje pusėje Vilniuje buvo 40 žymių rabinų, nors žydų tada tegyveno apie 2500. Šabtajus Hakohenas, Mozė Rivkesas, Aaronas Samuelis Koidanoveris ir kiti dar gerokai iki Vilniaus Gaono pelnė Vilniui išminčių miesto vardą. Apogėjų pasiekė  XVIII amžiuje, kai jame gyveno ir dirbo Vilniaus Gaonas (Elijah ben Shlomo Zalman, Eylióhu ben Shloyme-Zalmen, 1720–1797). Vilnius tapo neginčijama žydiškumo sostine. Vilniaus Gaono santūrumas, gebėjimas atsiriboti nuo kasdienybės triukšmo ir skubėjimo, religiniai mokymai ir raštai, atkaklumas ir asketiškas gyvenimo būdas – visi šie bruožai vėliau tapo litvakus, ypač Vilnos litvakus, charakterizuojančiomis savybėmis.

XIX amžiuje moderni hebrajų poezija atsirado Vilnoje. Paskutiniais šio šimtmečio metais Vilna tapo naujųjų žydų socialistinio ir revoliucinio judėjimo centru (kurie dažnai puoselėjo jidiš kalbą ir padėjo sukurti literatūrinę jidiš kalbą), bei sionizmo centru pasaulyje (kuris sukūrė moderniąją hebrajų kalbą). Tarp visų šių „žydų karūnos brangakmenių“ (rabininės-religinės, hebrajų-maskilų, jidiš-revoliucionierių, literatūrinių hebrajų ir jidiš kalbų) XX amžiuje pasipildė dar vienu, kai Vilna tapo pasaulio jidiš mokslo centru. Pirmoji jidiš studijų knyga šia kalba mieste pasirodė 1913 m. Ir 1925 m. Vilna (tada buvo Wilno, Lenkijos respublikoje) tapo YIVO žydų instituto būstine. Iki Holokausto Vilniuje buvo apie 110 sinagogų ir kloizų (studijų bei maldos namų), apie 10 ješivų. Tradicinį religinį Vilnių įkūnijo „Sulhoif“ – kiemas aplink Didžiąja sinagogą, kuriame (tik viename kieme!) buvo gerokai daugiau nei dešimt maldos namų.

1892 m. gruodžio mėnesį Vilniuje, šalia Didžiosios sinagogos, pradėjo veikti M. Strašūno vardo žydų bendruomenės viešoji biblioteka, kurios pagrindą sudarė testamentu palikta žymaus žydų bibliofilo ir mecenato Mato Strašūno asmeninė biblioteka.  M. Strašūno knygų kolekcijos pagrindą sudarė rabinistinė bei švietėjiškoji žydų literatūra hebrajų kalba, tačiau kolekcijoje būta judaikos leidinių ir kitomis kalbomis. Žinoma, kad M. Strašūno kolekcijoje buvo penki inkunabulai, apie penkiasdešimt rankraščių, apie šimtą paleotipų, keli šimtai XVI-XVII a. pradžios knygų. 1940 m. biblioteka turėjo daugiau kaip 50 000 knygų hebrajų, vokiečių, rusų ir kitomis kalbomis, apie 6000 senų knygų.

Tarpukariu Viliuje gyveno apie 60 tūkst. žydų. Holokausto išvakarėse šis skaidžius išaugo iki 80 tūkst. dėl pabėgėlių iš Hitlerio Lenkijos okupuotos centrinės ir vakarinės dalies. 1941 m. birželio 22 dieną Hitleris pradėjo karą su Sovietų Sąjunga. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje dėl vykdytos žydų naikinimo politikos žuvo ypač didelis procentas žydų gyventojų, nes vokiečių puolimas buvo staigus, tad jie negalėjo ir nespėjo pasitraukti. Vilniuje buvo įkurti du Getai – mažasis ir didysis, daug žydų buvo žiauriai nužudyti  netoli Vilnos esančiuose Paneriuose (jidiš Ponár, lenkų kalba Ponary). Žydai iš Vilnos ir aplinkinių vietovių sudarė apie 70 tūkst. aukų tarp apytiksliai 100 tūkst. Paneriuose Hitlerio sušaudytų taikių žmonių. Naciams daug kur talkino vietiniai kolaborantai. Šis tamsus tarpsnis neginčijamai yra istorijos dalis. Mes, Vilnos žydai,  niekada neįstengsime pamiršti sunaikintos  Lietuvos Jeruzalės. Per pirmuosius penkiasdešimt Sovietmečio metų nedidelė dalis žydų, kurie išliko, siekė išsaugoti savo kultūrinį identitetą. Stalino metais buvo žiauriausi, kai žydus buvo galima suimti ir ištremti į Sibirą vien dėl religinių, kultūrinių ar sionistinių priežasčių. Tačiau unikali žydų Vilnos dvasia vis dėlto išliko – 1956 m. buvo įsteigtas Žydų mėgėjų teatras, vienintelis toks visoje Sovietų Sąjungoje, kuris išsaugojo gyvomis jidiš teatro tradicijas.  Paskutinius dvidešimt metų (1979–1999 m.) jam vadovavo Milanas Chersonskis.

Sinagoga

1903 m. Vilniaus didžioji sinagoga žinoma kaip Di Khór-shul jidiš kalba (choralinė sinagoga) yra vienintelė iš daugiau kaip šimto po Antrojo pasaulinio karo likusių sinagogų.  Jos veikla beveik nenutrūkstamai tęsiasi iki šiandien, kasdien čia atliekamos religinės apeigos. Mūsų sinagoga laikosi ortodoksinių tradicijų, nors tik maža dalis iš čia susirinkusiųjų save laiko ortodoksais, todėl sinagogoje išpažįstami įvairūs judėjiški tikėjimai ir maldos, ypač kai lankosi svečiai iš tolimų kraštų.

Kapinės

Vilniuje vienu metu veikdavo tik vienos žydų kapinės, kai jos būdavo perpildomos, atsirasdavo naujos.

Senosios Šnipiškių žydų kapinės Tiksli Senųjų Vilniaus žydų kapinių įkūrimo data nėra žinoma. Daugelyje enciklopedijų ir literatūroje nurodoma 1487 m. (kai kada 1477 m.). Pirmą kartą abejonių nekeliantys dokumentai, kuriuose minimos Šnipiškių žydų kapinės, yra išlikę iš XVI a. pab., kai Zigmantas Vaza žydams suteikė privilegiją, kurioje, be teisės nuolat gyventi Vilniuje, leidžiama turėti ir savo kapines. Iš atskirų sklypų į vientisą kapinių masyvą žydų kapinės buvo suformuotos apie 1790 metus, sudarant miesto posesijų (sklypų) sąrašą. Visa kapinių teritorijos žemė priklausė Vilniaus pilies ir eiguvos jurisdikcijai. 1817 metais carinės Rusijos administracija nusprendė Žydų kapines uždaryti, bet sprendimas įgyvendintas tik 1831 metais, kai pradėta tvirtovės statyba. Šios teritorija apėmė apie ¼ kapinių teritorijos. 1935 metais Lenkijos administracija buvo paskelbusi šias kapines muziejine vertybe. Sovietų valdžia po karo kapines galutinai sunaikino, o jų ir aplinkinėje teritorijoje pastatė baseiną bei Koncertų ir sporto rūmus. Dalis palaidojimų, kurių nesunaikino tvirtovės, Koncertų ir sporto rūmų bei įvairių požeminių trasų statybos darbai, yra išlikę ir paskelbta saugoma teritorija.  Apatinėje teritorijos terasoje įrengtas simbolinis kapinių įamžinimo ženklas, atspindintis Šnipiškių žydų kapinių svarbą Lietuvos istorijoje, įamžinant žymiausių žmonių palaidojimus.

Olandų kapinės

Senosios Olandų kapinėsUžupyje, Olandų gatvėje, nuo 1828 iki 1940 m. veikė žydų kapinės, kur buvo palaidota apie 70 tūkst. žydų. Kapinės buvo sunaikintos sovietmečiu 1961-1963 m. ir tik kai kurių kultūros veikėjų, rašytojų ir kitų svarbių asmenų palaikai buvo perlaidoti į naująsias Sudervės kapines. Iš ten stovėjusių paminklinių antkapių buvo sumūryti laiptai į Tauro kalną, į Vingio parką ir  į Klinikų ligoninę ir daugelyje kitų vietų buvo galim rasti akmenų su žydiškais užrašais. 1990 m. laiptai į Tauro kalną ir daugelis kitų statinių buvo išardyti, o 1992 m. architektas Jaunutis Makariūnas Užupyje  pastatė paminklą.

Sudervės žydų kapinės Iš trijų buvusių žydų kapinių šiandien yra išlikusios tik XX a. 4 deš. pabaigoje įkurtos ir veikiančios kapinės Sudervės gatvėje, kuriose yra žydų dvasinio lyderio Vilniaus Gaono (Elijas ben Saliamonas Zalmanas, 1720-1797) kapas. Čia Gaono, jo artimųjų (tėvo, motinos, brolio ir dvejų žmonų) bei atsisakiusio krikščionybės ir priėmusio judaizmą grafo Valentino Potockio (vadintu Ger Cedeku – teisiuoju atsivertėliu, 1749 m.) kapai. Visi jie pradžioje buvo palaidoti Senosiose žydų kapinėse Šnipiškėse, 1953 m. jų palaikai perkelti į Naująsias žydų kapines prie dabartinės Olandų gatvės, o 1968 m., kai ir šios buvo sunaikintos – į Sudervės žydų kapines.

Lietuvos nepriklausomybė sudarė galimybes pradėti žydų atgimimo laikotarpį, kuris tebesitęsia iki šiol. Vilniaus žydų bendruomenės būstinė yra Vilniuje, Pylimo gatvė 4.

Bendruomenė vykdo aktyvią veiklą, skirtą įvairaus amžiaus žmonėms – nuo vaikų iki garbaus amžiaus senjorų. Šiuo metu bendruomenėje veikia vaikų, jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių užimtumo klubai „Dubi“, „Ilan“, „Knafaim“, „Gešer“, „Lektoriumas“, aktyviai vykdoma švietėjiška ir socialinė veikla, švenčiamos šventės, vykdomi visuomeniniai projektai. Tai aktyvi ir labai gyvybinga žydų bendruomenė.

Žydų švietėjų – maskilų – periodinė spauda atsirado sykiu su paties Haskalos (žydų Apšvietos) sąjudžio pradžia, XVIII a. antroje pusėje Vokietijoje. Jos raida tęsėsi Austrijos-Vengrijos, o vėliau ir Rusijos imperijoje. Šį procesą galime sugretinti su Europos žydų (o Rusijos imperijoje – rusų-žydų) inteligentijos formavimosi istorija. Žinoma, paralelė neatsitiktinė: maskilų periodika padėjo susikurti naujam visuomeninės sąmonės sluoksniui, susijusiam su švietimo ir modernizacijos vertybėmis.

Maskilų periodikoje prabilo naujosios ideologijos veikėjų grupės, besiformavusios iš pradžių Vokietijoje, vėliau Austrijos-Vengrijos bei Rusijos imperijose. Tokia viešosios raiškos forma šioms grupėms buvo nepaprastai svarbi turint omeny, jog maskilų būreliai buvo izoliuoti tiek nuo ortodoksiškai nusiteikusių ir modernybei priešiškų žydų masių, tiek nuo valstybių, kur jos veikė, visuomenės. Maskiliškos periodikos užduotis buvo paversti paskirus Haskalos idealams prijaučiančius ar bent jais besidominčius skaitytojus motyvuota skaitytojų auditorija, kuriai šie žurnalai taip pat tapo forumu. Dar viena svarbi tiek Vakarų, tiek Rytų Haskalos periodikos funkcija buvo vykdyti edukacinę bei ideologinę programą, skirtą naujai konstruoti žydų tapatybei užgožiant kai kurias jos tradicines religines sudedamąsias dalis, tuo tarpu diegiant naujus elementus, skirtus suartinti žydus su juos supančių tautų kultūra.

Tarp pirmųjų Vakarų Europos maskilų leidinių reikėtų paminėti žurnalus Hameasef („Rinkėjas“) bei Bikurei Haitim („Pirmas derlius“). Jie buvo leidžiami hebrajų kalba su jidiš kalbos intarpais.

Hameasef buvo mėnesinis žurnalas, įkurtas 1783 m. vokiečių žydų filosofo, Haskalos įkūrėjo Mozės Mendelsono (729-1786) mokinių. Viso pasirodė 7 metiniai tomai, sujungti iš ketvirtinių sąsiuvinių. Paradoksalu,  tačiau Hameasef užsidarė (1811 m.) dėl tos pačios priežasties, dėl kurios buvo įkurtas: Vokietijos žydų skaitytojai taip gerai integravosi į vokiečių visuomenės kultūrą, kad jiems nebereikėjo žurnalo, adaptuojančio šią kultūrą hebrajiškai: jie užmezgė tiesioginį kontaktą su ja per jos pačios kalba, tai yra, pradėjo skaityti žydų vokiečių ar vien vokiečių leidinius. Tačiau kol žurnalas buvo leidžiamas, jo vaidmuo buvo svarbus, ypač tiesioginiams vokiečių Haskalos „įpėdiniams“ – Austrijos-Vengrijos maskilams, kurie nuo 1820 m. leido savo atskirą žurnalą, Bikurey Haitim. Šis gyvavo iki 1832 m., o nuo 1825-ųjų buvo vienintelis reguliarus žydų leidinys pasaulyje.

Kitas maskilų periodikos ir žurnalistikos istorijos Rusijos imperijoje etapas sietinas su Vilniumi, nes būtent čia buvo leidžiami pirmieji Rusijos imperijoje žydų periodiniai leidiniai: žurnalai hebrajų kalba Pirchei Tsafon („Šiaurės gėlės“) ir Hakarmel („Karmelio kalnas“).

Pirchei Tsafon buvo bandymas sukurti maskiliškąjį leidinį, siekiantį Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos pavyzdžius. „Bandymu“ jį galima pavadinti dėl to, kad išėjo tik du žurnalo sąsiuviniai su didele pertrauka: pirmasis 1841-aisiais m., antrasis – 1844-aisiais. Žurnalą leido istorikas, leksikografas, literatūrologas, ilgametis hebrajų kalbos ir Biblijos dėstytojas Vilniaus rabinų seminarijoje, apygardos inspektorius ir Vilniaus švietimo apygardos globėjo „mokytas žydas“ (rus. “ученый еврей”), vienos stambiųjų Vilniaus žydų leidyklų bendrasavininkas Samuelis Juozapas Finas (1818–1890), o taip pat Eliezeris Lipmanas Hurvičius (1815–1852), kurį laiką vadovavęs Vilniaus rabinų seminarijai, o antrojo sąsiuvinio leidimo metu dėstęs valdiškoje žydų mokykloje Rygoje. Žurnalo pavadinimas, ko gero, susijęs ne bendrai su Šiaure, o su „Šiaurės Jeruzale“, kaip Europos žydai dažnai vadindavo Vilnių. Kartu šis pavadinimas metaforiškai atspindi Haskalos judėjimą iš Vakarų į „šiaurę“ (nors iš esmės – į rytus).

Žurnalo paantraštė – „Toros bei išminties žodžių, prozos bei poezijos rinkinys“ – primena dažnai paties Fino tekstuose sutinkamą išraišką „Tora, išmintis, moralė“, atspindinčią programą, kurią jis nuosekliai įgyvendindavo visoje savo literato bei leidėjo veikloje, taip pat ir atrinkdamas tekstus Pirchei Tsafon. Kita šios pozicijos išraiška – eilutės iš Aarono Koifmano apybraižos „Laiškas apie auklėjimą“ (2-sis „Gėlių“ sąsiuvinis): „moralės žodžiai […] ir dievobaimingumo pagrindai, meilė Torai ir išminčiai, meilė žmogui ir taikos tarp žmonių siekis, visa tai išreikšta tyra ir aiškia kalba [t.y. hebrajų] …“   Išsamiausiai žurnale pristatyti „Toros žodžiai“: didžioji abiejų sąsiuvinių dalis skirta Biblijos komentarams ir Talmudo išminčių tekstų aiškinimams, atitinkantiems Vakarų Europos „mokslišką“ stilių su daugybe graikiškos bei lotyniškos terminijos intarpų. Tuo tarpu „išmintį“ pristato keli stambūs, tačiau pakankamai naivūs gamtamoksliniai ir istoriniai straipsniai.

Įvertindamas  „Šiaurės gėlių“ vaidmenį savo hebrajų literatūros istorijos apžvalgoje Safa le-neemanim („Kalba ištikimiems“), Finas teigia, jog žurnalas „paveikė išmaningąją tautos dalį bei apšvietė tuos, kas sąžiningai bandė suvokti, ko iš jų reikalauja žydų tautos Apšvieta“ [1]. Kartu šie žodžiai rodo suvokimą, kad žurnalo įkūrėjų suformuota skaitytojų auditorija buvo, kaip ir jie patys, ne dauguma, o tik „išmaningoji“ tautos dalis. Tačiau dėl to nėra nuogąstaujama, frazė skamba optimistiškai, ir tai nenuostabu: tekstas, kuriame ji pasirodo, buvo išspausdintas 1864 m. Hakarmel žurnale, kurio leidimas pats jau liudijo tebesitęsiant „apšviestųjų“ būrio plėtros veiklai.

Būdamas valstybės pareigūnu, Finas visuomet demonstravo lojalumą valdžios politikai: pakanka perskaityti antrajame „Šiaurės gėlių“ sąsiuvinyje jo Kol berakha ve-tehila („Palaiminimo ir šlovinimo balsas“) su panegirikomis tuometinei valdžiai. Atrodo paradoksalu, kad „Gėlės“ buvo uždarytos, teigė bent jau paties Fino teigimu, dėl cenzūros reikalavimų. Tačiau kai kurie tyrėjai laiko uždarymo priežastis grynai finansinėmis.

„Pirchei Tsafon“ neturėjo jokios dinamikos ir iš esmės neatitiko periodinio leidinio apibrėžties, net ne dėl periodiškumo nebuvimo (pats Finas ne karta pabriežė neketinąs šį žurnalą leisti reguliariai, kadangi leidimas priklausė nuo remėjų bei cenzūros pritarymo gavimo), o dėl medžiagos rinkimo ir organizavimo ypatybių, pasireiškusių Fino leidiniuose ir vėliau. Tai, kad  naujojo žurnalo leidėjai bei autoriai visišką nesuinteresuoti pristatyti šiuolaikinio gyvenimo ir jo aktualijų, rodo, pavyzdžiui,   pirmojo sąsiuvinio pirmasis straipsnis: Mordechajo Aarono Ginzburgo studija „Žydų karalystė Afrikoje“ (beje, tai buvo jos 1 dalis; antra pasirodė, kaip ir buvo žadėta, 2-me sąsiuvinyje – «tik» po trijų metų).

Vis dėlto „Šiaurės gėlės“ buvo pirmasis Rusijoje žydų švietėjų žurnalas, ir jam užsidarius Finas neapleido minties vėl kurti tokį žurnalą ateityje. Juo tapo Hakarmel (1860–1880), pirmasis savaitraštis hebrajų kalba carinėje Rusijoje (nuo 1871 tapęs mėnraščiu). Nuo 1879 m. Finas jį leidžia kartu su Chaimu Leibu Markonu (1848–1909), kuris pirma buvo redaktoriaus pavaduotojas ir laiškų skyrelio vedėjas, o vėliau faktiškai prisiėmė redaktoriaus pareigas.

Žurnalo išleidimą skelbusioje brošiūroje Rosh Hakarmel („Karmelio kalno viršūnė“, 1860 m. kovo 1 d.) Finas pranešė, jog žurnale „bus plačiai atspindėta visa kas geriausia ir naudingiausia mūsų broliams, visa tai, kas liečia jų politinius, religinius bei intelektualius interesus […], jis taps patikimu informacijos ir švietimo šaltiniu“. Brošiūroje pateikta leidinio programa, kurią sudarė penkios dalys: „Aukščiausiosios vyriausybės veiksmai; Biblija ir išmintis; Grožinė literatūra ir mokslai; Visokeriopos žinios; Naujienos, aktualios žinios bei įvairenybės“. Pirmąjį numerį atvėrė nuolatinio Fino bendražygio, vieno žymiausių Vilniaus hebrajų poetų, Abraomo-Dovo-Bero Lebensono sukurtas poetinis įvadas Hadar Hakarmel („Karmelio kalno grožis“). Jo forma – kreipimas į hebrajų kalbą besidžiaugiant jos būsimu triumfu atsiradus Hakarmel. Taigi ir šis žurnalas, kaip „Gėlės“, buvo adresuotas išsilavinusiam žydų skaitytojui (maskilų akyse tai skaitytojai, mokantys hebrajų kalbą ir pritariantys jos vartojimui pasaulietinėje literatūroje ir spaudoje). Šį įspūdį sutvirtina literatūrinis-publicistinis skyrelis Hasharon („Sarono slėnis“), sudaręs antrąją kiekvieno savaitraščio dalį; jame skelbti egzegetiniai pamąstymai, lingvistinės pastabos dėl biblijinės hebrajų kalbos, poezija bei straipsniai etikos klausimais.

Nors šis žurnalas buvo nepalyginamai reguliaresnis už „Šiaurės gėles“, gyvavo kur kas ilgiau, ir jame buvo įsteigtas naujienų skyrelis, tai ir vėl nebuvo operatyviai reaguojantis į įvykius leidinys, tenkinantis skaitytojų poreikį sužinoti aktualias naujienas, ypač nuo to laiko, kai 1871 m. iš savaitraščio jis virto mėnraščiu. Dėl to jis buvo ne sykį kritikuotas amžininkų, o taip pat ir vėliau leistų kitų žydų periodinių leidinių. Tačiau kritikuojamieji bruožai buvo sąmoninga politika leidėjų, kurie vengė populizmo ir aktualumo, rinkdamiesi spausdinti teorinius ir literatūrinius tekstus, kurių vertė nemažėjo laikui bėgant. Jie nesidrovėjo pripažinti besiorientuojantys į „intelektualią“ bei „solidžią“, nelinkusią į radikalumą auditoriją. 1879 m., norint pritraukti naujų skaitytojų, skelbiama „trumpa leidinio programa“, kurią sudaro 8 punktai. Tarp jų nėra nei naujienų, nei jokios kitos pasaulio (taip pat ir žydų diasporos) įvykių apžvalgos; aktualiausia iš siūlomos medžiagos – „naujų knygų apžvalga“ (tiesa, toks skyrelis buvo dar „Šiaurės gėlėse“) bei „pranešimai apie teorinius ir eksperimentinius Rusijos mokslininkų pasiekimus“. Tai reiškia, jog per 19 gyvavimo metų žurnalas liko ištikimas principams, kurie buvo dedami į jo pamatus. Jei turėdami tai galvoje vėl prisiminsime „Šiaurės gėles“, galime drąsiau teigti, jog to žurnalo trūkumai buvo ne atsitiktini, o sekė iš tam tikros gana anksti išvystytos Samuelio Juozapo Fino leidėjiškos politikos, kurią jis nuosekliai vykdė 40 metų.

1860–69 m. buvo leidžiamas savaitinis priedas prie Hakarmel rusų kalba. Didelę jo dalį užėmė vyriausybiniai dokumentai (pirmiausia – liečiantys „žydų klausimą“), o taip pat pranešimai apie sėkmingus kontaktus tarp krikščionių ir žydų (žydams paaukojus bažnyčiai, didikams aplankius sinagogą, žydų poetams sukūrus eiles aukščiausių valdžios atstovų vizitų proga ir pan.). Kitą nuolatinių tekstų grupę sudarė atsiliepimai apie žydų emancipacijos visame pasaulyje pažangą bei apie naujus maskilų projektus (dažniausiai – apie naujų pasaulietinių žydų mokymo įstaigų įkūrimą). Sistemingai publikuojami šviečiamieji straipsniai iš žydų istorijos bei tradicijos. Šie dažnai buvo apologetinio pobūdžio, skirti įteigti rusakalbiui skaitytojui – akultūruotam žydui ar krikščioniui – įsivaizdavimą apie etišką judaizmo pobūdį ir jo idėjų gelmę. Būta ir santūrios polemikos su antižydiškais pasisakymais spaudoje ir visuomenės gyvenime. Žinoma, Hakarmel ir jo priedas, kaip savo laiku ir Pirchei Tsafon, buvo visiškai lojalūs leidiniai – tai nenuostabu prisiminus, kad Finas visuomet solidarizavosi su caro valdžios politika, liečiančia žydų švietimo ir gyvenimo būdo reformą. Žymus Rusijos žydų publicistas ir žurnalistas Abraomas Uri Kovneris savo Cheker davar („Kritinis tyrimas“, Varšuva 1865) kritikavo šią poziciją: „Hakarmel nenutiesė naujų kelių, nesiekė išsakyti originalių nuomonių…“ Kovneris nevienintelis kritikavo žurnalo santūrumą, neabejotinai atstumiantį dalį auditorijos. Tačiau sąmoningas žurnalo kreipimasis į išsilavinusį, linkusį į estetiškumą žydų buržuazinį mąstymą, sąlygiškas pasyvumas aktualių šiuolaikinių problemų atžvilgiu liko nepakitęs visą jo leidimo laikotarpį.

Vienas svarbiausių žurnalo ideologiją transliuojančių kanalų buvo nuolatinė rubrika, tęsianti dar Hameasef žurnalistų sukurtą žymių žydų praeities veikėjų gyvenimų aprašymų žanrą – Toledot gedolei Jisrael („Iškiliųjų žydų gyvenimo aprašymai“).  Jų veikėjams būdavo suteikiami (dažniausiai stiprinant vienus istorinio asmens veiklos aspektus ir užmaskuojant kitus) bruožai tos naujos tapatybės, kurią maskilai siekė sukurti sau ir savo skaitytojui: atvirumas kitų kultūrų poveikiui, užsienio kalbų mokėjimas, domėjimasis tokiomis žinojimo sritimis kaip filosofija ir gamtos mokslai, meilė hebrajų kalbai ir jos mokymasis. Šių biografijų veikėjai tapo „idealaus žydo“, suvokiamo kaip maskilų programos produktas, prototipais. Tokiu būdu ši programa atrodo įsišaknijusi žydų tautos istorijoje, o maskilų konstruojamas idealas atrodo iš prigimties būdingas žydiškumui. Kitaip tariant, tokios biografijos skaitytojas susipažįsta su „Haskalos pirmtako“ figūra. Žanro tradiciją entuziastingai ėmė tęsti Hakarmel¸ kuris skelbė biografijas ne tik savo pagrindiniame korpuse, bet ir priede rusų kalba. Biografijos šiame žurnale primena šio žanro pavyzdžius ankstyvuose maskilų leidiniuose tiek veikėjų pasirinkimu, jų pristatymo būdu ir pabrėžiamais aspektais, tiek ir pačiu publikacijos tikslu, kurį galimą suformuluoti kaip maskilų „panteono“ kūrimą.

Žurnalo leidimo pradžioje biografijos buvo spausdinamos dažniausiai būtent priede. Tad galima manyti, kad Hakarmel žurnalistai šias publikacijas skyrė jau minėtoms skaitytojų grupėms: pirma, akultūruotiems žydams, ir antra – krikščionių auditorijai. Didaktinės užduotys buvo skirtingos. Pirmajai grupei greičiausiai buvo norima pateikti tokius pavyzdžius iš žydų praeities, su kuriais galėtų ir norėtų tapatintis „išsilavinę, šiuolaikiški“ žydai, kurių kultūros kalba buvo rusų. Tuo tarpu antrajai grupei buvo siūloma įvertinti, kokių bendražmogiškai suvokiamos kultūros aukštumų gali pasiekti žydai, ir šitaip išvystyti supratingumą ir simpatiją žydų tautai.

Haskalos tyrėjai nevienareikšmiškai vertina Rusijos, ir ypač Vilniaus žydų švietėjų veiklą: neretai ji interpretuojama kaip kolaboravimas, bendradarbiavimas su valdžia vykdant priverstinės žydų rusifikacijos politiką ir slopinant jų tradicines religines ir edukacines institucijas. Tačiau jų periodinių leidinių analizė leidžia manyti, jog maskilai naudojosi tam tikru caro valdžios pasitikėjimu, kad įteigtų jai lojalios, modernizuotos žydų visuomenės įvaizdį, galinčios ir toliau vystytis šia linkme savarankiškai be valdžios spaudimo. Galbūt tokiu būdu buvo bandoma iš dalies apsaugoti žydų visuomenę nuo priverstinių veikimo priemonių, kurių ėmėsi imperijos administracija. Kalbant apie žydų skaitytoją, Hakarmel, koks ir beatrodytų paklusnus Rusijos valdžiai, neragino pilnai susitapatinti su Rusijos valstybingumo ir tautiškumo vertybėmis. Savo redaktoriaus straipsniuose hebrajų kalba Finas kvietė žydus rasti pusiausvyrą tarp „ypatingos žydų tautos esybės“ išsaugojimo ir „susijungimo su visomis šio krašto tautomis […] perdėm neatitolstant, bet ir visiškai nesusiliejant“. Tikėtina, jog žurnalo leidėjai siekė suformuoti žydui skaitytojui Rusijos pilietiškumo jausmą, kuris nesipjautų su jo tautinio orumo jausmu. Pagal šią viziją, „apšviesti“ žydai savo ruožtu negalėtų nesukelti simpatijos savo bendrapiliečiams krikščionims, kurie imtų labiau domėtis žydų kultūra, tuomet jau egzistuosiančia pusiau „valstybine kalba“, taigi prieinama jiems, be kitų, ir žurnalo Hakarmel puslapiuose.

Žydų žurnalistikos Rusijos imperijoje tyrėjas Gideonas Kutsas Vilniuje perskaitytame pranešime teigė, jog Hakarmel uždarymas lėmė, kad XIX a pabaigoje Vilnius nustojo vaidinti žydų kultūros centro vaidmenį [2]. Galima sutikti: liovęsis buvęs Rusijos Haskalos šaltiniu bei centru (nes jos poveikis ir pasiekimai, tarp jų ir žydų bei rusų-žydų periodinės spaudos išsivystymas, XIX a. pab. ėmė ryškėti labiau Peterburge, Odesoje ir kituose imperijos miestuose), Vilnius vėl pareiškė savo potencialą kaip kultūrinio ir visuomeninio Rytų Europos žydų centro tik pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, ir čia lemiamą vaidmenį suvaidino žurnalistika bei knygų kultūra jidiš, o ne hebrajų kalba. Tačiau pirmieji Vilniaus žurnalai hebrajų kalba tebelieka svarbi Lietuvos žydų kultūros istorijos ir kultūros paveldo dalis Su dviem Pirchei Tsafon sąsiuviniais ir didesnę dalim Hakarmel leidimų galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.

Dr. Larisa Lempertienė

__________________________

[1] Cituojama pagal atskyrą leidimą (Vilnius, 1881), p. 169

[2] Kouts G. The issue of Hebrew journalism in Ha-Carmel of Vilnius (1860-1880). –  Vilniaus žydų intelektualinis gyvenimas iki II Pasaulinio karo Jewish Intellectual Life in Pre-War Vilna(tarptautinės konferencijos medžiaga). Vilnius, 2004, p. 60.

Vilniaus krašto spauda XX amžiaus I pusėje dažnai buvo nacionalinių idėjų kurstymo aruodas. Ypač okupacijų metu valdžia mėgo cenzūruoti arba visai drausti spaudą vienomis ar kitomis kalbomis. Laikotarpiais, kai spauda visomis kalbomis buvo leidžiama laisviau, skirtinguose spaudos leidiniuose galima įžvelgti tam tikras tendencijas. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo leidžiama keletas stiprios katalikiškos orientacijos leidinių (pavyzdžiui „Vilniaus varpas“, „Aušra“), kurie skatino lietuvybę, ir juose beveik neįmanoma rasti žinių apie kitas miesto tautas. Apibendrintai žvelgiant į lietuvišką ir lenkišką spaudą, tarp jų jaučiama įtampa, kiekviena tauta stengėsi neprarasti savo pozicijų, lenkai norėjo lenkinti lietuvius, lietuviai dėjo pastangas, kad kuo daugiau tautiečių skaitytų bei šviestųsi, buvo ypatingai svarbu skatinti skaityti lietuviškai. Reikia pažymėti, jog šiame miesto spaudos kontekste buvo keletas išskirtinių asmenybių, kurie žavėjosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės multikultūriškumo atmosfera ir siekė atgaivinti tokią miesto dvasią XX amžiaus pirmos pusės Vilniuje. Keliatautės inteligentijos idėjos kūrimui ypač palanki buvo liberalių demokratų judėjimų terpė: lenkų kraštiečių judėjimo (krajowcy), Lietuvos demokratų partijos narių, autonomistų grupių bei masonų draugijų. Lygiavertį miesto tautų sambūvį propagavo ir skatino eilė intelektualų: Mykolas Romeris, Tadeuszas Wroblewskis. M. Romeris ir jį supę visuomenės veikėjai kėlė krašto visuomenės ir visų jo gyventojų konsolidaciją pilietiškumo principu idėją. Ši idėja yra LDK tradicijos tąsa ir pilietinio sąmoningumo paveldas. Vilniaus inteligentų sambūriuose kelių tautų kontaktus bei politinį ir kultūrinį bendradarbiavimą siekė kurti lietuviai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Jurgis Šaulys, Andrius Bulota, baltarusiai Ivanas ir Antonas Luckevičiai, žydai Elijas ir Jurgis Romai, Cemachas Šabadas, Urija Kancenelbogenas, Elijas Jokūbas Goldšmitas.[1] Tokias liberalias idėjas intelektualai mėgino perkelti į spaudą ir taip jomis užkrėsti kuo platesnę visuomenės dalį. Vienas tokių leidinių buvo M. Romerio redaguojama „Gazeta Wileńska“, kuri siekė atsiriboti nuo lietuviškų ir lenkiškų nacionalistinių idėjų. Leidinio kryptį redaktorius formulavo taip: „Mums svarbiausia abiejuose regionuose (Lietuvoje ir Baltarusijoje, aut. past.) sukurti tokį skirtingų kultūrinių – tautinių elementų sambūvį, kuris remtųsi bendra lygiavertės krašto pilietybės nuostata. Manome, kad būtent toks kultūrinių – tautinių elementų bendrabūvis, o ne agresyvus jų bandymas praryti vieniems kitus, yra vertingiausias universaliąja kultūros prasme: pilietiškai sugyvendami, skirtingi kultūros pradai stiprins vienas kitą tarpusavio įtakomis, todėl bendroji kultūros pažanga bus tuo turtingesnė bei vaisingesnė, kuo daugiau savitų ir įvairiopų įtakų ją skatins.“[2] Ši tautinio sambūvio idėja buvo artima ir Mykolui Biržiškai, kuris tapo „Gazeta Wileńska“ bendradarbiu. M. Biržiška taip pat bendradarbiavo ir su rusų kalba leidžiamu laikraščiu „Severo – Zapadny Golos“. Čia jis supažindino skaitytojus su Vincu Kudirka, Jonu Biliūnu, lietuvių spauda ir visuomeniniu gyvenimu, M. Romerio idėjomis ir kraštiečių idėjomis apie bendradarbiaujančias kultūras, informavo apie lenkų spaudą, politinį gyvenimą bei lenkų literatus S. Wyspianskį, H. Sienkiewiczių.[3]

Vienas tautų sugyvenimo idėjos entuziastų buvo „Przegląd Wileński“ redaktorius Liudvikas Abramovičius. Atsivertus šio laikraščio puslapius, beveik kiekviename numeryje galima rasti žinių ne tik apie lenkų aktualijas, bet ir apie lietuvius (jų nejuodinant, o pateikiant informaciją) bei apie žydus. Laikraštyje buvo nuolat spausdinamos detalios žydiškosios miesto spaudos apžvalgos. Tai bene vienintelis Vilniaus periodinis leidinys, kuris anonsavo žydų išleistas knygas. Reikia pabrėžti, jog literatūros skyrelyje buvo anonsuojami visų tautybių autorių leidiniai. 1924 metais laikraštis aprašo knygą „Pinkos“[4], kurią išleido An-skio vardo istorijos – etnografijos draugija 1922 metais, pagrindinis leidinio redaktorius Zalmenas Reizenas. Leidinį sudarė straipsniai apie žydus Lietuvoje ir Vilniuje karo ir okupacijos metu. Temos apėmė platų spektrą: pramonė, politika, spauda, kultūra. Leidinio recenzija apima ir kritiką: nėra iliustracijų, trūksta straipsnių, kurie apimtų kultūrinį ir ekonominį žydų gyvenimą. Vis dėl to galiausiai teiginys vertinamas teigiamai ir recenzijos autorius tikisi, kad kitų tautų mokslo institucijos susidomės Vilniaus žydų istorija, ir tuomet bus galima išversti rinkinio santrauką arba atskirus straipsnius.[5] Pristatytas ir leidinys apie pirmąjį lenkų – jidiš kalbų žodyną bei jo autorių.[6] Taip pat paminėtas leidinys apie žydus Vilniaus Universitete.[7] Šiame laikraštyje buvo pristatytas ir žydų rašytojas A. Vaiteris, apžvelgiant išleistą jo biografiją aprašytas poeto bei dramaturgo gyvenimas ir trumpai supažindinama su kūryba.[8] Tokie periodinės spaudos leidiniai leido lenkakalbei miestiečių daliai susipažinti ne tik su kitataučių politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis aktualijomis, bet ir su jų kultūros pasiekimais ir gyvenimu. Svarbu ir tai, kad „Przegląd Wileński“ buvo leidžiamas 17 metų, greičiausiai skaitytojams buvo artimos leidinio deklaruojamos liberalios idėjos. Laikraščio redaktoriaus L. Abramovičiaus veikla neapsiribojo tik darbu spaudoje: „Lenkų ir žydų tarpe kilo sumanymas taikinti susipykusias tautas tarp savęs. Manoma įkurti tam tikrą draugiją, kurios tikslas būtų arčiau susipažinti su kiekvienos tautos reikalais, siekimais, mintimi. Draugija darytų pasikalbėjimus, paskaitas ir tt. Tais reikalais kol kas rūpinasi iš lenkų L. Abramavičius ir Č. Jankovski, o iš žydų Gordonas. Jie mano ir kitas tautas pritraukti.“[9] Apie L. Abramovičiaus veiklą prisimena ir Česlovas Milošas, nors prisipažino, jog studijų metais jo nedomino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmosferos atkūrimo idėjos, tačiau vėliau suprato, jog tų idėjų skleidimas buvo labai įdomus reiškinys.[10] „Przegląd Wileński“ buvo spausdinama naujo žydų laikraščio reklama. Joje rašoma, kad nuo liepos mėnesio kasdien bus leidžiamas periodinis leidinys „Frojs“[11], jis bus apolitiškas, domėsis žydų ir visos šalies gyvenimo įvykiais. Redakcija sieks sukurti aplinką, kurioje sugyvens visos šalies tautos. Leidiniui rašys bei jame bus publikuojami žymiausių žydų ir kitataučių literatų ir publicistų darbai. Leidinio redaktoriumi bus Mieczysław Goldsztajn.[12] Būsimasis redaktorius dirbo „Przegląd Wileński“, jame nušviesdavo žydų bendruomenės naujienas.

Žydų rašytojas Urija Kacenelenbogenas savo idėjas apie tautų sugyvenimą aprašė straipsnyje, publikuotame Kauno žydų leidžiamame periodinio leidinio „Di jidiše štime“ (jid. Žydų balsas) priede lietuvių kalba „Mūsų garsas“. Straipsnyje subtiliai kritikuojami tautininkai dėl savos kultūros iškėlimo kartu menkinant svetimas. Autorius teigia, jog tautininkų idėjos bus efektyvios tik tada, kai neskleis neapykantos kitataučiams. Straipsnyje rašoma apie tai, jog tautinė kultūra gali būti stipri tik tuomet, kai jis sugyvena su kitomis tautomis ir jų kultūromis: „Tik tuomet tegali širdingai ir atvirai pritarti, kai abi supranta, jog tautos meilė bei pasididžiavimas jąja negali būti surišta su kitos tautos neapykanta ir niekinimu, jog atskiros tautos kultūros bujojimas didina pasaulio kultūros lobį, taigi, eina visų tautų naudai.“[13]

Kultūrų polilogo idėja buvo artima lietuvių, lenkų ir žydų publicistams ir rašytojams. Nors ji nebuvo magistralinė bendrame Vilniaus spaudos kontekste, bet panašu, jog tokios idėjos susilaukė palaikymo ir buvo aktualios visoms tautoms, nes dauguma turėjo ilgiau ar trumpiau leistą periodinį leidinį skelbianti kultūrinio bendradarbiavimo dvasią. Tokios periodinės spaudos gyvavimo trukmė parodo, jog ji turėjo savo skaitytojų ratą, kuris orientavosi ne tik į nacionalines vertybes bei aktualijas, tačiau suvokė, kad miesto gyvenimą ir kultūrą formuoja ne atskiros tautos, bet visi miesto gyventojai.

[1] Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 216-217 p. [2] Romer M. Vedamasis. Gazeta Wilenska, 1906, nr. 1., 1 p., cituojama iš Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 223 p. [3] Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 225-226 p. [4] Pinkos. Far der geshiche fun Vilne in di jorn fun milchome un okupacie. Vilne, 1922. [5] Goldsztajn M. Pinkos. Przegląd Wileński, 1924 02 10, Nr. 3, 6-7 p. [6] Pinchas K. Pierwszy Slownik Polsko Żydowski i jego autor Levin Liond‘or. Przegląd Wileński, 1926 05 30, nr. 10, 6 p. [7] Wydawnictwa nadeslane do redakcji. Pinchas Kon. Dawny Uniwersytet Wileński a Żydzi. Przegląd Wileński 1926 09 16, nr. 15, 8 p. [8] Goldsztajn M. A. Wajter. Przeglad Wilenski, 1924 11 12, Nr. 12. [9] Taikintojai. Vilniaus garsas, 1921 03 09, nr. 9 (40), 8 p. [10] Милош Ч., Венцлова T. Вильнюс как форма духовной жизни. Старое литературное обозрение. 2001, №1(277). [11] Šis leidinys greičiausiai taip ir nepasirodė arba buvo leidžiamas kitu pavadinimu, bibliotekose neišlikę periodinės spaudos tokiu pavadinimu. [12] Skelbimas. Przegląd Wileński, 1924 06 29, nr. 12. [13] Kacenelenbogenas U. Tauta tautai. Mūsų garsas, 1924 04 21, nr. 4 (6), 2 p.

Saulė Valiūnaitė – Kindurienė

1921 m. 5-to pėstininkų pulko žydų kareivių grupė

Piliečiai!

Imkitės už ginklų, aukokite pinigų, daiktų, visa, kas tik gali palengvinti kariuomenei, kas gali sustiprinti kraštą kovoje su priešais.
Tai yra Kauno advokato, žydų visuomenininko, Lietuvos steigiamojo seimo nario Ozerio Finkelšteino atsišaukimas jidiš ir lietuvių kalbomis į Lietuvos žydų visuomenę, 1920 m. spalio 9 d. lenkų Želigovskio divizijai užgrobus Vilnių ir pasikėsinus į visą Lietuvą.

Tarp tų, kurie 1918–1923 m. Nepriklausomybės kovose kančiomis ir krauju išpirko Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę, buvo ir žydų. Kauno choralinėje sinagogoje, garbingoje vietoje, kabojo didelė juodo marmuro lenta, kurioje aukso raidėmis įkalti vardai – maždaug 60 žydų jaunuolių, žuvusių kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės.

Tarp tų vardų įrašytas ir Robinzonas Leizeris, kuris žuvo kovoje prieš lenkus 1920 m. rudenį netoli Druskininkų. Leizerio bendražygis, kuris kovėsi kartu su Leizeriu ir pateko į lenkų nelaisvę, nušviečia paskutines Leizerio valandas. Pasiūlęs Leizeriui trauktis nuo gausesnio lenkų būrio, Leizeris atsisakė, pareikšdamas: ,,Juk rezultatas aiškus – mirtis arba nelaisvė. (…) Verčiau mirti negu patekti į nekenčiamų lenkų nagus.”

Visi, kurie pasitraukė, naujoje vietoje kovėsi toliau: ,,Gynėmės iki paskutiniųjų, kol bebuvo galima ir štai… patekome į priešų nelaisvę. Nuginkluoja mus ir rikiuoja. Bet vis dar girdėti trenksmingi šautuvų šūviai. Draugas Robinzonas Leizeris dar nenustojo vilties gintis ir tebešaudo. Jo taiklaus šūvio nudėtas puolė mums po kojų vienas lenkų karininkas. Robinzonas Leizeris buvo apie 50 žingsnių nuo mūsų. Šautuvą laikydamas prie krūtinės, liepsnojančiu veidu taikydamas į priešą, šaukė: viens, du, trys… Įnirtę lenkų karininkai bėgo prie nežinomo jiems drąsuolio, rėkdami ‘pšiakrėv’. Jų iš brauninkų buvo nukautas mūsų draugas Robinzonas Leizeris, kuris ir liko ten pat gulėti.”

•••

Lietuvos žydai, save vadindami ,,litvakais”, Pirmajam pasauliniam karui baigiantis, kaip ir lietuviai, nelaukė priverstinės mobilizacijos, bet patys stojo į partizanų būrius Lietuvą ginti – Panevėžio partizanų būryje prieš lenkus kovojo 14 žydų jaunuolių. Joniškyje 1919 m., kai Lietuva dar neturėjo savo kariuomenės, patys žydai įsteigė, aprūpino ir išmaitino žydų savanorių batalioną. Kai pagaliau buvo paskelbta kariuomenės mobilizacija, šis iš anksto paruoštas žydų batalionas buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės kareivių būrių.

Joniškio žydas J. Šapiro 1934 metais šitaip rašė apie to bataliono įkūrimą: ,,Bendras istorinis kelias žydų ir lietuvių, amžiais vilkusių tą patį carų jungą, sužadino mumyse, Lietuvos žyduose, vienodo abiejų tautų likimo sąmonę bei pasiryžimą kartu iškovoti laisvą nepriklausomą valstybę (…) [Aš] pradėjau plačią žydų savanorių verbavimo akciją. Šiuo tikslu aplankiau keletą vietų, aiškinau, tikinau, ir žydų jaunuomenė pasipylė būriais. (…) Kai kurie anų pirmųjų pasišventėlių krito kovoje, ir jų kapai išmėtyti po Lietuvos laukus.”

Volfas Kaganas, pasižymėjęs kovose – vienur prieš bolševikus, kitur prieš bermontininkus, dar kitur prieš lenkus, – buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi du kartus. Vienas jo žygių aprašytas šitaip: ,,1919 metų lapkričio 23 dieną kautynėse su vokiečiais bermontininkais ties Radviliškiu jaunesnysis puskarininkis Volfas Kaganas, puldamas priešą pačiame miestelyje, artilerijos sviedinio skeveldra buvo sužeistas, tačiau neapleido rikiuotės. Greitomis perrišęs žaizdą, toliau puolė kartu su kuopos vyrais, tuo padrąsindamas kitus. Priešas buvo išvytas iš Radviliškio.”

Vėliau Lietuvos žydai buvo įsteigę žydų karių, dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, sąjungą, kuri 1934 metais turėjo skyrius 33 vietovėse. Kauno skyriui priklausė 542 nariai. Iš viso žydų karių sąjunga turėjo daugiau nei 3,000 narių. Tarp jų buvo savanorių, savanorių kūrėjų ir Klaipėdos išvadavimo dalyvių. 19 žydų karžygių už pasižymėjimą kovose buvo apdovanoti Vyties Kryžiaus ordinu, buvo apdovanotų ir kitais medaliais ir ordinais. Du žydai Vyties Kryžiaus kavalieriai, kurie buvo sukapoti lenkų, guli Alytaus žydų kapinėse. Visos žydų kapinės Lietuvoje nukentėjo per vokiečių ir sovietų okupacijas, dabar bandoma surasti tas laidojimo vietas.

Nepriklausomybės karo metais Lietuvos kariuomenėje buvo 9 žydai karininkai. Tarp Lietuvos karo mokyklos pirmos laidos auklėtinių buvo 6 žydai: Goldbergas, Goniondskis, Gotlibas, Gensas, Krisnianskis ir Mogilevskis.

1925 metais Kaune gimęs ir po Antrojo pasaulinio karo Izraelyje apsigyvenęs žydų istorikas Dov Levin, kuris apskritai nėra palankus lietuviams, rašo, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos žydai žinojo, kad jų buitis Lietuvoje buvo geresnė negu kaimynų šalyse ir ,,todėl lengva suprasti jų bendrą palinkimą tarnauti kariuomenėje ir tokiose patriotinėse sąjungose kaip Vilniaus Išlaisvinimo Komitete, ir kodėl Kauno Hebrajų gimnazijos mokiniai siūlėsi savanoriais tarnauti Lietuvių Šaulių Sąjungoje prieš lenkų legionus, kurie žygiavo į Vilnių”.

•••

Nepriklausomybės kovų metu Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ginklais buvo sunkus uždavinys. Lietuvą tuo laiku iš visų pusių supo priešai – lenkai, bolševikai, bermontininkai ir vokiečiai, kurie dar šeimininkavo krašte. Nors Lietuva ir būtų turėjusi lėšų ginklams, nelabai buvo rasti, kas Lietuvai jų parduotų. Kauno žydas Borisas Šeinas sutiko remti kariuomenę į skolą, vadinasi, rizikuoti savo ekonominiu gyvenimu ir net gyvybe, galvojant, kad Lietuva laimės prieš priešus. Taip jis teikė Lietuvos kariuomenei ginklus, šovinius, arklius, vežimus, rūbus, avalynę, duoną.

Tada iš pradžių ir vokiečiai draudė lietuviams steigti savą kariuomenę, tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo karo padėtis. Viename žygyje Šeinas išvyko nelegaliai į Lenkiją supirkti arklių Lietuvos kariuomenei. Varėsi atgal į Lietuvą 25 rinktinius žirgus. Lenkai sučiupo ir atėmė arklius, pats Šeinas pajėgė pasprukti, kitaip jo laukė karo teismas ir sušaudymas. . Savaitę slapstęsis Šeinas su savo padėjėjais tamsią naktį išvogė iš arklidžių konfiskuotus arklius ir pagaliau nuvarė juos į Lietuvą. Sakoma, kad Kaišiadoryse vaistininkas Morkūnas siūlė jam 7,500 markių už kiekvieną arklį, bet Šeinas atsisakė ir visus arklius pardavė Lietuvos kariuomenei už sutartą 5,000 markių už arklį.

Savanoris kūrėjas, Lietuvos kariuomenės organizatorius generolas Vincas Grigaliūnas Glovackis, pats pasižymėjąs kovose, šitaip įvertino Šeiną ir kitus žydus prekybininkus, kurie prisidėjo prie Nepriklausomybės kovų: ,,Palaikyti naudingus mums ryšius su vokiečiais, supirkinėti ginklus, laikyti slapta nuo vokiečių sandėlius su kariška manta, gabenti ginklus ir pristatinėti (…) Šeinas, Zisle, Frenkelis, Aronsonas ir kiti atlikinėjo šį ypatingą uždavinį su tikra tėvynės meile, statydami savo gyvybę pavojun, nesigailėdami nei lėšų, nei darbo.”

•••

1. Partizanai šauliai. 2. Dviejų Vyties Kryžių apdovanotas Volfas Kaganas (nuotr. iš V. Kavaliausko asmeninio archyvo).

Žydai prie Nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo ir politiškai. Simanas Rozenbaumas, turėdamas didelę įtaką tarp visų Europos žydų, iškėlė ir agitavo už Lietuvos nepriklausomybę Versalio taikos konferencijoje. Taip pat 19–20 metų derybose tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos neatsitiktinai Lietuvai pasisekė išsiderėti palankias sąlygas – tarp Lietuvos atstovų buvo litvakas Rozenbaumas, Sovietų Sąjungos pagrindinis atstovas derybose buvo žydas Adolfas Joffe, o Joffes viršininkas buvo litvakas, iš Baltstogės (Bialystok) žydų šeimos Maksim Litvinov.

Žydai pirmaisiais metais aktyviai dalyvavo atgimusios Lietuvos politiniame ir valdiškame gyvenime, buvo Steigiamojo seimo nariai, ypatingai rėmė Lietuvą Viniaus klausime. Tačiau netrukus žydų įtaka Lietuvoje pradėjo mažėti. Tai įvyko dėl politinių, ekonominių ir demografinių pasikeitimų Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo. Prie Lietuvos atgimimo Lietuvos žydai buvo prisidėję finansiškai ir politiškai, ir kaip karžygiai kovojo ir žuvo su ginklu rankose, kartu su lietuviais.

www.bernardinai.lt

Vytautas Toleikis. Lietuvos žydų istorijos ir kultūros integravimas į Lietuvos kultūros apyvartą

Kas paveldėta iš sovietinės okupacijos laikotarpio 1949-1988 metais

Drįstu teigti, kad iš esmės paveldėtas totalus informacijos vakuumas. Taip pat didžiulis kiekis dezinformacijos, suformuotų priešiškų nuostatų apie Izraelį rinkinys. 1949 metais uždarius vienintelį Sovietų Sąjungoje žydų muziejų Vilniuje, Panerių memorialo užrašą jidiš kalba pakeitus į lietuvišką ir rusišką, be to, bylojantį, kad toje vietoje nužudyti ne žydai, o tarybiniai žmonės, aiškėjo, kad žinių apie Lietuvos žydų kultūrą, holokausto tragediją gali tik mažėti, o ne daugėti. Senosios žydų kapinės buvo paliktos likimo valiai, didmiesčiuose, pvz., Vilniuje, Šiauliuose – brutaliausiai naikinamos, antkapinius paminklus naudojant kaip statybinę medžiagą tiesti keliams, namų pamatams ar laiptams į Vilniaus profsąjungų rūmus statyti. Nesugebėta išsaugoti ir žinomos Vilniaus Didžiosios sinagogos, kuriai reikėjo uždėti tik sudegusį stogą. Vietoj daugiau nei dešimtmetį stovėjusių apleistų sinagogos sienų išdygo dviaukštis vaikų darželis, simbolizuojantis tarybinės gerovės suklestėjimą.

Ta pačia paradigma vadovaujantis vietoj dar caro laikais smarkiai apmažintų bei uždarytų, bet neliečiamų vienų iš garsiausių Europoje Šnipiškių žydų kapinių atsirado Kultūros ir sporto rūmai. Jiems pamatinę plytą atvyko pakloti net pats pirmasis LKP sekretorius Antanas Sniečkus. Tik žymiausiųjų žydų palaikai (Vilniaus Gaono, Ger Cedeko – grafo Valentino Potockio, žymių Bundo veikėjų ir kt.) perlaidoti į žydų kapines Sudervės gatvėje. Po karo visos sinagogos (išskyrus Vilniaus, Kauno, Plungės (dar kurį laiką veikė) paverstos mokyklų sporto salėmis, parduotuvėmis, dažniausiai sandėliais. Tiesa, pačias unikaliausias, ypač medines sinagogas, sudegino naciai. Ant Lietuvos miestelių namų neliko ir jidiš kalba užrašų bei iš gatvės pusės naudojamų durų, bylojusių apie buvusią žydų parduotuvėlę ar šiaip paslaugas teikusią įmonėlę. Visos žydų masinių žudynių vietos gavo vieną standartinį užrašą: „Šioje vietoje hitleriniai okupantai ir jų talkininkai buržuaziniai nacionalistai nužudė N tarybinių piliečių“. Nors visi vietiniai gyventojai ir žinojo, kad tie tarybiniai piliečiai – tai visų pirma žydai, o buržuaziniai nacionalistai – paprasčiausi lietuviai žydšaudžiai. Tokiu būdu tarybinio lietuvio akis vis mažiau tegalėjo pamatyti prieš karą klestėjusios žydų kultūros ir istorinio atminimo ženklų. Žydų kultūra iš esmės buvo visiškai ištrinta iš Lietuvos kultūrinio peizažo. Ir ko nespėjo padaryti naciai, sovietai su kaupu realizavo.

1960 metais pasirodė S. Bistricko nedidelės apimties knygelė „Ir sušaudytieji prabyla“ apie „hitlerinių okupantų ir buržuazinių nacionalistų nusikaltimus Paneriuose“. 1962-aisiais išleistas dokumentų rinkinys „Kaltina nužudytieji“, įvardytas kaip „reportažas iš lietuvių karinių nusikaltėlių teismo procesų Vilniuje ir Kaune 1962 metais“. Gerokai po karo sučiuptų karo nusikaltėlių bylos buvo plačiai nušviestos sovietų spaudoje. Beje, šis procesas rezonavo su Eichmano procesu Izraelyje, kuris Lietuvoje nebuvo nutylėtas, apie jį rašė net tuo metų populiarusis „Mokslas ir gyvenimas“. 1963 metais pasirodė M. Rolnikaitės, buvusios Vilniaus geto, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinės, dienoraštis „Turiu papasakoti“. 1967-aisiais išleista S. Binkienės knyga „Ir be ginklo kariai“ – apie žmones, gelbėjusius žydus karo metais. 1969 metais – M. Eglinio ir D. Gelperno knyga „Kauno getas ir jo kovotojai“. Galiausiai 1965–1973 išėjo sukrečiantis dokumentų dvitomis „Masinės žudynės Lietuvoje“, kuriame įvardijama, kas buvo pagrindinės nacių aukos. Deja, visos minėtos knygos buvo aplipintos ideologizuojančiais įvadais, komentarais bei pateko į sovietinės istorinės literatūros bendrąjį srautą. Dėl to lietuvių kilmės skaitytojams jos buvo atgrasios ir nepopuliarios. Juolab kad ne tik nacių akivaizdžius kolaborantus, bet ir Laikinosios vyriausybės narius, LAF‘o atstovus bei vėliau veikusį antinacinį lietuvių pogrindį sovietinė propaganda be išlygų įvardydavo kaip nacių pakalikus, o nepriklausomos Lietuvos valstybė buvo vadinta ne tik buržuazine Lietuva, bet ir fašistinę diktatūrą kultivavusia šalimi, kurios tariami likučiai ir tapę neva uoliausiais nacių talkininkais, tariamai išdavusiais abstrakčiosios tarybinės liaudies interesus.

Tai, pridėjus Elizos Ožeško apysakos vertimą apie žydų chasidus XIX amžiuje „Mejeris Ezofovičius“, du Šalom Aleichemo apysakų rinkinius, beje, reprezentuojančius tarybinių tautų literatūrą, ir viskas. Visi „tarybiniai“ rašytiniai šaltiniai, per kuriuos nuvalius storą propagandinių dulkių sluoksnį, šį bei tą apie savo ilgamečius kaimynus žydus galėjo sužinoti eilinis sovietinės Lietuvos gyventojas. Be to, vienas istorinio atminimo šaltinis jau po dešimtmečio dingo. Po paskutinės žydų repatriacijos į Izraelį aštuntojo dešimtmečio pradžioje, žinomų repatrijavusių rašytojų, istorinių autobiografinių apybraižų autoriaus M. Eglino – Elino knygos, visame sovietinių šalių bloke jau išpopuliarėję įtaigūs Icchoko Mero kūriniai, poeto Giršo Ošerovičiaus poezijos rinkiniai slaptais valdžios potvarkiais buvo išimti iš visų Lietuvos bibliotekų bei knygynų ir tapo bibliografine retenybe.
Užtat pasipylė propogandinės brošiūros, nukreiptos prieš Izraelį bei asmenis, nusprendusius ten repatrijuoti. Iškilesni žydų kilmės asmenys buvo verčiami pasirašinėti tradicinius pareiškimus prieš neva sionistus karo kursytojus. Du meniniai filmai, aiškiai turintys aliuzijų į holokausto temą, Raimundo Vabalo 1962 metų „Žingsniai naktį“ (apie žydų kalinių pabėgimą iš IX forto prie Kauno) bei Almanto Grikevičiaus 1969-aisiais „Ave, vita!“ kalba apie antinacinį pasipriešinimą, neakcentuojant herojų žydiškos kilmės. Išliko vienintelis unikumas – žydų ansamblis „Fajerlech“, gebėjęs gastroliuoti po sovietines respublikas bei išleisti net dvi plokšteles. Ir nors lietuviai per savo šventes dar prisimindavo lietuvišką žinomos žydų dainos „Tum balalaika“ versiją, atminimas apie žydus pamažu trynėsi, apaugo sovietų sukurtais stereotipais apie Izraelį.

Tiesa, buvo plati dirva „reikštis“ – rašyti atsiminimus ar jais paremtas apybraižas ir žydų kilmės asmenims: buvusiems komunistų partijos, komjaunimo ar kitos priedanginės, sovietų žvalgybos šefuojamos organizacijos nariams, sovietinės šešioliktosios divizijos bei sovietinių partizanų karo veteranams, net prieškario negausioms raudonųjų pionierių grupelių buvusiems dalyviams. Apie buvusius bundininkus, sionistus, kitų partijų atstovus – nė žodelio. Antai populiarioje M. Rolnikaitės biografinėje apysakoje „Turiu papasakoti“ autorė užsimena apie Vilniaus gete įsikūrusį pogrindį, kurį neva sudarę komunistai ir komjaunuoliai. Nors visuotinai žinoma, kad susijungusiame pogrindyje veikė ir bundininkai, ir sionistai. Toks selektyvus ir vienpusiškas informacijos pateikimas apie žydų kilmės asmenis, dalyvavusius politinėje veikloje tik komunistinio judėjimo kontekste, vėliau tik sustiprino antisemitinį stereotipą, kad neva visi žydai komunistai. Juolab kad propagandos tikslams buvo sukurta aptaki definicija „revoliucinių kovų dalyvis“, į kurią pateko ne kokie užkietėję komunistai, o kairuoliškų pažiūrų žydų kilmės jaunuoliai. Užtekdavo apskrities miestelyje eiliniam batsiuviui iš draugiškumo pažįstamam organizatoriui dalyvauti gegužės pirmosios demonstracijoje – ir jau kovų dalyvis. Kaip žinoma, tokių revoliucinės kovos dalyvių pavardės mirgėte mirgėjo Lietuviškose tarybinėse enciklopedijose, tarp jų buvo daug žydų kilmės asmenų.

Pirmoji euforija ir pirmoji priešprieša

1988 metais susikūrus Lietuvos Sąjūdžiui, kuris neva turėjo sovietinėje respublikoje palaikyti Michailo Gorbačiovo įsuktą perestrojką, sovietinio režimo šalininkai greitai pajuto, kur link suka šis judėjimas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimo link. Bet kokia kaina Sąjūdžio žmonėms buvo norima primesti nežaboto nacionalizmo etiketę. Būtent žydai savo atviru laišku buvo pirmoji Lietuvos tautinė bendrija, kuri pareiškė, kad Sąjūdžio veiklai jie visiškai pritaria. Šis laiškas, kurį pasirašė iškilūs žydų kilmės kultūros veikėjai, Lietuvos visuomenėje sukėlė labai teigiamą reakciją. Prie abipusių simpatijų dar prisidėjo Emanuelio Zingerio, tuo metu gana charizmatiško Vilniaus universiteto dėstytojo, 1988 m. birželio 10 d. (po savaitės, kai įsikūrė Sąjūdis) suorganizuota Lietuvos žydų meno paroda Kaune, vėliau perkelta į Vilnių. Būtent jis sugebėjo Lietuvos visuomenei įtaigiai pristatyti ypač turtingos Lietuvos žydų kultūros netekties mastą. Tad Lietuviai priėmė žydus kaip patikimus sąjungininkus kovoje už nepriklausomybę. Natūralu, kad atkuriamojo Lietuvos žydų kultūros draugijos suvažiavimo dalyvius 1989 m. kovo 5 d. sveikino pagrindiniai Sąjūdžio veikėjai. Atsiprašyta ir už lietuvius – nacių koloborantus.

Paskelbus nepriklausomybę buvo priimta krūva teigiamų sprendimų dėl žydų kultūros paveldo, holokausto aukų įamžinimo. Įsteigtas nacionalinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, pradėjo veikti Šalom Aleichemo žydų vidurinė mokykla, įsikūrė begalė žydiškų nevyriausybinių organizacijų. Aukščiausiojo rango Lietuvos vadovai atsiprašė žydų tautos už tuos lietuvius, kurie dalyvavo žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais.

Deja, pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos politikai neišvengė šiurkščių klaidų. Buvo be atrankos reabilituoti visi asmenys, nuteisti sovietinio saugumo. Į šį sąrašą pateko nemažas būrys karo nusikaltėlių, kurie sovietinės teisėsaugos buvo nuteisti ne už dalyvavimą antsisovietinėje rezistencijoje, o būtent už dalyvavimą masinėsė žudynėse nacių okupacijos metais. Šis sprendimas vėliau buvo peržiūrėtas, bet per vėlai – pasaulio – žiniasklaidoje pasipylė pasipiktinimo banga, kuri Lietuvoje sukėlė neadekvačią reakciją. Užuot skubiausiai atsiprašius žydų bendruomenės, imta ieškoti Maskvos Kremliaus rankos. Panašiu laiku JAV pradėjo į Lietuvą deportuoti nacių nusikaltimais įtariamus lietuvių kilmės asmenis. Dauguma deportuotųjų buvo susikūrę gerą reputaciją emigracijoje, aktyvūs visuomenininkai, tad daliai Lietuvos visuomenės, o ypač išeivijai, tai buvo tikras psichologinis šokas. Ypač didelio rezonanso susilaukė Aleksandro Lileikio byla. Įtampą kėlė ir neigiamos publikacijos Vakarų spaudoje, ypač Efraimo Zurofo, Simono Vyzentalio centro filialo Izraelyje direktoriaus, be skrupulų griežti pareiškimai. Būtent panašiu laiku į Lietuvą iš JAV emigrantų tam tikrų sluoksnių buvo perkelta ydinga dviejų genocidų teorija, teigianti, kad neva lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse paskatinęs masinis žydų koloboravimas su sovietiniais okupantais 1940-aisiais, kad lietuviai spontaniškai ėmęsi keršto už neva žydų tėvynės išdavimą. Ši teorija, kaip ir Jono Mikelinsko publikacija pagrindiniame rašytojų žurnale „Metai“ (Jonas Mikelinskas. Teisė likti nesuprastam, arba mes ir jie, jie ir mes. Metai, Nr. 8-9, Vilnius, 1996), kuriame netiesiogiai visa kaltė dėl žydų holokausto galiausiai suverčiama jiems patiems, suklaidino nemažą dalį Lietuvos visuomenės, galutinai užtrindama tą geranorišką abipusę simpatiją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 1992 metų. Šiltų, be išlygų gerų santykių tarp žydų ir lietuvių era pasibaigė, beliko pasitikėti kantriu ir nuosekliu darbu.

Aukso amžius: švietėjų pastangos ir pasiekimai (1999–2005)

Būtent tuo laikotarpiu daugiausia padaryta švietimo apie holokaustą srityje, daugiausia išleista literatūros žydiška tematika, pradėtas naujai įprasminti kultūrinis Lietuvos žydų palikimas, jo indėlis į pasaulio kultūrą. Netgi paraginimai iš Vakarų valstybių, galima finansinė parama šiuo atveju neturėjo lemiamos įtakos. Iš tiesų galime drąsiai teigti, kad būtent 1999– 2005 metais Lietuva iš tiesų švietimo apie holokaustą srityje Rytų ir Vidurio Europoje buvo lyderė, daugiausia nuveikusi šioje srityje. Tą pripažino ir Task Force tarptautinio susitikimo dalyviai 2006 metais Vilniuje, tokį įspūdį susidarydavo ir buvusių sovietinių respublikų į tarptautinius seminarus atvykdavę dalyviai. Tai nebuvo vien dirbtinis įvaizdžio kūrimas – iš tiesų buvo daug padaryta. Labiausiai – nevyriausybinių organizacijų dėka. Ypač tuomet, kai jos sugebėdavo konstruktyviai bendradarbiauti su valdžios institucijomis bei tarpusavyje, sugebėdavo įtraukti į šią veiklą vis daugiau bendraminčių, ypač rasti sąjungininkų regionuose, patikimų partnerių užsienyje. Iki šio proveržio iniciatyvų būta ir prieš tai: Lietuvos žydų bendruomenės, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Vilniaus pedagoginio universiteto, užsienio institucijų ar privačių asmenų pavienių iniciatyvų. Sakysime, tokiu būdu knygynuose ar mokyklose atsirado viena kita memuarų knyga (1,2). 1999 m. geranoriškai tarpininkaujant Švietimo ir mokslo ministerijai, visas Lietuvos mokyklas pasiekė dvitomis „Knyga mokyklai apie Holokaustą“ (3,4), kurios leidybą inicijavo ir finansavo B‘nai Brit International ir JAV Holokausto memorialinis muziejus. Deja, knygos iš esmės liko mažai naudojamos, kadangi nepasirūpinta metodinių seminarų organizavimu mokytojams, knygos turinys buvo per silpnai adaptuotas prie Lietuvos realijų. Seminarus apie Lietuvos žydų prieškario gyvenimą, holokaustą ėmėsi organizuoti Vilniaus pedagoginis universitetas, Mokyklų tobulinimo centras. Tais pačiais metais iniciatyvų svorio centras visiškai perėjo į etninių lietuvių rankas, jų įsteigtas nevyriausybines organizacijas: Mokyklų tobulinimo centras, bendradarbiaudamas su Beth Shalomo holokausto švietimo centro vadovu Styvenu Smithu ėmėsi rengti metodinius seminarus mokytojams, kaip dėstyti holokausto temą mokyklose, keistis delegacijomis iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, iš Lietuvos į Britaniją. 2001 m. centras sukūrė 110 min. trukmės puikų keturių dalių mokomąjį filmą „Saulėlydis Lietuvoje“ (autoriai – Jonas Morkus ir Vaidotas Reivytis). Filme pateikiama informacija apie Lietuvos žydų kultūrą, lietuvių – žydų santykius, holokaustą. Be istorinių kadrų, dokumentų, daug gyvosios istorijos liudijimų, kurie labiausiai įtaigūs. Prie filmo kaip priedas buvo išleista metodinė knygelė (5).

Be to, filmo autoriai organizavo po Lietuvos regionus metodinių seminarų, kaip dirbti su jų sukurta medžiaga. Mat buvo pasimokyta iš praėjusių projektų klaidų.

2000 m. įkurta visuomeninė organizacija „Atminties namai“, kuri suvaidino ypač svarbų vaidmenį, išjudinant iš sąstingio regionų mokyklas, organizuodama net penkis respublikinius konkursus „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ (6), kurių pagrindinis tikslas – užrašyti dar likusius senų žmonių atsiminimus apie jų regionuose gyvenusius žydus, jų likimą, surinkti istorines nuotraukas bei nufotografuoti visus identifikuotus namus, kuriuose gyveno žydai. Patys geriausi darbai išspausdinti trijose knygose. Be to, atminties namų žmonės mokyklose, švietimo centruose, muziejuose steigė Atminties namų klubus, moksleivius kasmet kviesdavo apdovanojimams į Vilnių, organizavo ekskursijas į Osvencimą, Štuthofą, Kloogą (koncentracijos stovyklas, kuriose labiau kalėjo Lietuvos žydai), organizavo kitas pilietines akcijas bei inicijavo knygų leidybą. Šias iniciatyvas palaikė Švietimo ir mokslo ministerija. Švietimo kaitos fondas vaisingai bendradarbiavo su Kultūros ministerija ir keturis kartus organizavo respublikinius konkursus regionų muziejams. 2001 m. – „Holokausto istorija mūsų žemėje, 2002–2004 m. „Žydų bendruomenės istorija mūsų žemėje“. 2005 m. fondas sukūrė išsamią interneto svetainę – duomenų bazę apie vykdomus įvairių institucijų, mokyklų, pavienių mokytojų ar dėstytojų švietimo apie holokaustą, žydų kultūros paveldą projektus ir programas, sukūrė žemėlapį–gidą apie masinių žudynių vietas visose Lietuvos regionuose. Tai buvo vienintelis tokio pobūdžio projektas visoje Rytų ir Vidurio Europoje (7). Minėti konkursai buvo skirti regionų muziejams, jų bendradarbiavimui su švietimo įstaigomis. Tokiu būdu ši tema buvo išplėtota Anykščių, Joniškio, Kėdainių, Raseinių, Švenčionių, Šilutės, Kelmės, Ukmergės, Telšių, Plungės, Kaišiadorių rajonuose, Šiaulių, Kauno miestuose. Aktyviausiems muziejininkams fondas organizavo stažuotes į Buchenvaldo ir Osvencimo memorialinius muziejus. Minėtuose regionuose ši veikla ir toliau tebevystoma.

2002 m. rugsėjo 23-25 d. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (toliau – Komisija) (8) tarptautinėje konferencijoje pristatė savo edukacinę programą. Komisijos užmojai jau ne vienus metus dirbusių švietimo apie holokaustą lyderių buvo priimta nevienareikšmiškai. Jiems kliuvo, kad Komisija yra valstybės įsteigta biudžetinė institucija, kurios paskirtis – organizuoti tyrimus, o ne užsiimti švietimu, be to, dalį papiktino Komisijos švietimo programos vadovės pranešimo mintis, kad ši veikla mokytojams yra ir „būdas daryti karjerą“, pernelyg buvo reklamuojama galimybė stažuotis užsienyje. Juos glumino, jog Komisija užsieniui siųsdavo žinią, kad Lietuvoje iki tol holokausto švietime nieko nepadaryta, kad jeigu ir būta iniciatyvų, joms neva trūkę profesionalumo. Ypač įžeisti pasijuto Lietuvos istorijos mokyklinių vadovėlių autoriai, gan plačiai ir be nutylėjimų nušvietę lietuvių kolaboravimą su naciais klausimą (9). Kėlė nerimą ir „naujokų“ ateities planai: pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Švietimo ir mokslo ministerija, Jad Vašemo muziejumi, skubotas Tolerancijos centrų steigimas švietimo institucijose (šiuo metu jų yra per 50). Šis epizodas veikiau iliustruoja ne negatyvių pavyzdžių paieškas, rodančias, kad humanistinių paskatų visuomenės grupės skęsta provinciškose vidiniuose nesutarimuose, o tai, kad vertybinė takoskyra iki šių dienų tarp šių grupių labai ryški: vieniems tai pragmatiškas tarptautinės politikos „politikos“ darymas, kitiems – moralinėmis nuostatomis paremta nesavanaudiška veikla, pilietinio bei dorinio ugdymo dalis. Deja, tas pasakytina ir apie visą Europą, tiek rytinę, tiek vakarinę.

Laikui bėgant nepasitikėjimas tarp institucijų atlėgo, o Švietimo kaitos fondas kartu su Komisija net suorganizavo platų konkursą Lietuvos mokykloms „Nuo pilietinės iniciatyvos – prie pilietinės visuomenės“. Panašiu laiku Komisijos, Švietimo kaitos fondo, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai parengė Nacionalinę švietimo apie holokaustą programą, kuri buvo patvirtinta Švietimo ministro ir įgijo oficialų respublikinį statusą. Nors mūsų kaimyninės šalys bei mūsų nepailstanti mokytoja Amerika tokių programų yra sukūrusios, bet jos neturi tokio valstybinio statuso, kokį turi Lietuvoje. Ar šią programą nepamiršta nuosekliai diegti švietimo sistemoje – čia jau kitas, gal ir nelabai taktiškas klausimas.

Kultūrinio paveldo įprasminimas

Žydiškasis Lietuvos kultūros paveldas kaip savas, deja, priimamas tik didmiesčiuose – Šiauliuose, ir Vilniuje, iš dalies Kaune. Išimtys – anksčiau išvardytų muziejų, mokyklų veikla regionuose, kuri dažniausiai laikosi vos ne ant kelių entuziastų pečių. Regionų lyderis – Kėdainių muziejus, gebėjęs inicijuoti dviejų  Senamiestyje stovinčių sinagogų restauravimą, vieną iš jų pavertęs Daugiakultūriniu centru, kuris organizuoja renginius žydiška tematika, įvairiausius toleranciją skatinančius projektus, rengia metodinę medžiagą mokykloms apie Kėdainių krašto žydų praeitį. Tyrimų srityje daugiausia nuveikė Kaišiadorių muziejininkai, išleisdami jų istoriko Rolando Gustaičio monografiją Kaišiadorių regiono žydai“ (10). Jie rengia ir Žiežmarių medinės sinagogos išsaugojimo projektą. Beje, šio rajono Rumšiškių vaikų muzikos moksleiviai parengė meninę programą apie žuvusią Rumšiškių žydų bendruomenę bei išleido CD „Pamiršta Rumšiškių melodija“. Tai pirmoji kompaktinė plokštelė Lietuvoje, kur dainuojamos į lietuvių kalbą iš jidiš kalbos išverstos dainos. Tame pačiame rajone veikiantis Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejus dar sovietinės okupacijos metais buvo sukūręs visų Lietuvos regionų kaimo sodybų pavyzdžius, o nepriklausomybės metais atkūrė su visais tipiškais pastatais ir tradicinį mažą Lietuvos miestelį. Ilgą laiką demonstruojamas miestelis su atkeltomis medine bažnytėle, karčiama, kalve, parduotuvėmis, turgaus aikšte tarsi suponavo mintį, kad prieškario metų Lietuvoje gyventa tik lietuvių. Pagaliau nutarta jame perkelti ir tipišką išlikusią medinę žydų sinagogą. Šis klausimas buvo sėkmingai suderintas su Lietuvos žydų bendruomene. Beje, mėginama restauruoti Kalvarijų sinagogų kompleksą, Joniškio sinagogas. Bet kitos apleistos merdi, ypač tragiška medinių sinagogų būklė. Šiuo metu jos bent fotografuojamos, aprašomos Vilniaus dailės akademijos, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimo centro organizuojamų ekspedicijų metu pasitelkiant studentiją. Šia kryptimi dirba ir Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Kultūros paveldo departamentas.

Šiuo požiūriu optimistiškai nuteikia 2007 m. Lietuvoje pastatyti paminklai istorinėms asmenybėms. Kaune, prestižinėje Laisvės alėjoje, pastatytas paminklas legendiniam Lietuvos estrados kūrėjui, dainininkui Danieliui Dolskiui, Vilniuje – skulptūros žymiam žydų veikėjui Cemachui Šabadui (jis žinomas visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje kaip populiaraus Kornelijaus Čiukovskio kūrinio vaikams „Daktaras Aiskauda“ prototipas) bei Vilniuje gimusiam prancūzų literatūros klasikui Romainui Gary. Visų trijų skulptūrų autorius – Romualdas Kvintas. Visos skulptūros miestiečių labai mėgstamos, jas lanko ir miesto svečiai.

Šios skulptūros nėra pavieniai reiškiniai, o atsiranda atidengtų paminklinių lentų E. Levinui, T. Hercliui, R. Chvolesui, M. Kulbakui, M. Vainraichui, R. Gary, H. Perelšteinui, J. Brodskui, F. Dostojevskiui, J. Bulhakui, L. Karsavinui ir daugeliui kitų, tam tikrame kontekste, kuris siunčia žinią apie daugiakultūrį Lietuvos miestų paveldą. Beje, nemažą dalį šių įamžinimo ženklų inicijavo Lietuvos – Izraelio bendrijos pirmininkas Pranas Morkus.

Panašiu laiku jaunas režisierius Andrius Juozėnas pastatė meninį filmą pagal garsaus Izraelio dramaturgo J. Sobolio pjesę „Getas“. Tai geriausias metų filmas Lietuvoje, pelnęs tarptautinį pripažinimą, rekomenduotas ir kaip mokymo priemonė mokyklose. Šiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Vilnius – Ermitažas – Gugenheimas galerijos projektą, kurio vienas iš svarbesnių komponentų – Litvakų (žydų, kilusių iš istorinės Lietuvos) galerija. Tai, kad tokia galerija atsirado pačiame ambicingiausiame Lietuvos kultūriniame projekte, rodo pozityvius pokyčius ne tik atskiruose Lietuvos visuomenės sluoksniuose, bet ir valstybės tarnautojų bei politikų galvose (11).

Dėmesingas žydų kultūros paveldui ir Istorijos institutas, Vilniaus dailės akademija, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras bei Jidiš institutas prie Vilniaus universiteto. Jame dirbanti žinoma folkloro specialistė ir dainų atlikėja Marija Krupoves savo koncertais – susitikimais patraukė ne vieną jauną žmogų domėtis Lietuvos žydų paveldu. Ypač tapo vaisingas jos bendradarbiavimas su Vilniaus bernardinų vienuoliais. Kalbant apie knygų leidybą žydiška tema, galime pastebėti, kad daugėja originalių, ne verstinių tekstų. Vien apie garsius iš Lietuvos kilusius žydus per dvejus metus pasirodė net trys knygos. Dvi apie Izraelį.

Aktyviausiai šioje temoje reiškiasi leidyklos „Baltos lankos“, „Tyto Alba“ „Versus Aureus“, R. Paknio leidykla.

Taigi, Lietuvos žydų skausminga istorija, kultūra nors ir ne XXI amžiaus tempais, bet visgi integruojama kaip sava. Kiek Lietuva jau prarado dėl tokių lėtų tempų – tebūnie tai antras, nelabai taktiškas klausimas.

_________________________________________________
1.  Šuras, Grigorijus. Užrašai. Vilniaus geto kronika 1941–1944. Vilnius: ERA, 1997.
2.  Kacas, Natanas, Išmokyk mus skaičiuoti mūsų dienas. Pasakojimas apie pasiaukojimą, išlikimą ir sėkmę. Kaunas: Judex leidykla, 2001.
3.  Knyga mokyklai apie Holokaustą. Pirma dalis. Kaip mokyti holokausto istorijos. R. Paknio leidykla: Vilnius, 1999.
4.  Knyga mokyklai apie Holokaustą. Antra dalis. žydų istorijos apžvalga. Lietuvos žydai. Holokausto dokumentai. R. Paknio leidykla: Vilnius, 1999.
5.  Morkus, Jonas. Saulėlydis Lietuvoje. Garnelis: Vilnius,2001.
6.  Žr. www.atmnamai.lt
7.  Internetinė svetainė dar iš dalies veikia adresu: www.shoah.smm.lt
8.  Žr. www.komisija.lt
9.  Jokimaitis,R., Kasperavičius,A., Manelis,E., Stukienė,B. Pasaulio ir Lietuvos istorija.  VIII kl. Kronta: Vilnius, 1999.
10. Gustaitis, Rolandas. Kaišiadorių regiono žydai. Kaišiadorių muziejus: Kaišiadorys, 2006.
11. Žr. www.mekas.lt

Vytautas Toleikis

www.bernardinai.lt

Kalbant apie žydus, gyvename nuolatinėje įtampoje. Tarsi mūsų visuomenė būtų verčiama imtis kažko skausmingo, kas jau seniai buvo palaidota, bet dabar nori nenori grįžta atsiteisti.

Istorija, ypač naujausių laikų, retai kur gali būti užversta kartą visiems laikams. Europa su savo susimaišiusiomis tautomis, vaikščiojančiais priekaištais, aktyviai besidarbuojančia atmintimi (arba užmarštimi) tam per maža. Susidūrusi su savo žydais, Lietuvos visuomenė nustemba, netgi sutrinka. Kaltinti už tai galima izoliacijos, prieblandos ir dezinformacijos dešimtmečius.

Kadangi iškart po karo tai buvo taip akivaizdu, neapykanta žydams (komunistams) tapo puikiausia manipuliavimo priemone valdyti — ir gąsdinti — žmones per ateinančius komunistų valdžios dešimtmečius. Greičiausiai komunistų propaganda nebūtų sugalvojusi nieko geriau už žydą, kuris dirba prieškario Lietuvos laimę sugriovusios valstybės jėgos struktūroms.

Taip Lietuvos žydai savaime tapo propagandine priemone naikinti ryšius su plačiuoju pasauliu ir stiprinti savimeilę monokultūroje už Geležinės sienos. Propagandiniai pasakojimai apie nedarbą, skurdą, kapitalistinį išnaudojimą ir kitos temos Lietuvoje greitai nustojo savo galios; tačiau svetimos genties, kuri sakėsi esanti šalies dalimi, germaniškos pavardės ir gerklinis akcentas išmušdavo dėmėmis net ir tautos komunistus.

Liaudyje gyvas žydo baidyklės paveikslas ėjo podraug su vietos administracijos pastangomis ištrinti anksčiau Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenusių žydų atminimą (paradoksalu, bet ir čia anksčiau gyvenusių rusų). Ketinimai ištrinti istorijos suvokimą buvo įgyvendinami naikinant materialinės ir dvasinės kultūros paminklus: seniai mirusiųjų kapines, maldos namus, bibliotekas ir gimnazijas. Tik pastaraisiais metais bendru žydų ir lietuvių rūpesčiu iškilo keli atminties ženklai liūdname lietuviškame peizaže.

Mūsų žinių apie karo metų katastrofos aplinkybes ir priežastis stygiaus užpildyti negali nei žiniasklaida, nei juo labiau politinės kampanijos. Šis klausimas yra per sudėtingas, platus, daugiasluoksnis, o tam tikru požiūriu per tamsus ir netgi atidėtinas — jo negalima pradėti ir baigti vienu ar dviem veiksmais. Tai pati didžiausia tragedija lietuviškos kultūros erdvėje, ir keista, kad ji taip ir nepateko (su keletu išimčių) į „aukštosios“ literatūros ir meno akiratį, taip ir nesulaukė didesnio paveldėtojų, t.y. mūsų, dėmesio.

Prarajos įveikti negalima pasitelkus mums svarbų (ir ne visada vienareikšmį) teiginį, kad lietuviai priešinosi ir kentėjo, o žydai automatiškai stojo į sovietinių okupantų pusę.

1940-aisiais tai, kas iracionalu, maišėsi su racionalu: tuomet Stalino, kaip ir Hitlerio, kylanti žvaigždė buvo tokia užburianti, kad panašioje situacijoje sunku įsivaizduoti kažką, bandantį dar ir pasipriešinti.

Per pastarąjį dešimtmetį lietuviškai pasirodė keletas puikių leidinių šia tema, tačiau rimtesnių diskusijų visuomenėje jie nesukėlė. Vis dėlto situacija smarkiai keičiasi. Ir ne lietuvių viešojoje erdvėje, bet tarptautiniame internete. Surinkę www.google.com paieškos langelyje senąjį jidiš kalba bet kurio Lietuvos miesto pavadinimą, pvz., Kovno, patenkame tarsi į kitą pasaulį. Tinklapyje ushmm.org/kovno/ angliškai Hidden History of Kovno Ghetto, itališkai olokaustos.org/geo/ghetti/kovno pažintinė medžiaga apie prieškario Kauną, istorinės nuotraukos ir dokumentai, amžininkų liudijimai ir stebėtojų vertinimai. Tai dar ne viskas; holokaustas nėra pirma ir paskutinė Lietuvos žydų tema. Ne mažiau tinklalapių jidiš, Lietuvos žydų litvakų paveldui. Jie prieinami internete surinkus raktinius žodžius „litvaks“, „shtetl“ ir pan. Ir tai ne suokalbis prieš lietuvius. Vieša paslaptis yra tai, kad litvakai, t.y. senosios Lietuvos kunigaikštystės žemių gyventojai žydai, yra ypatingas puslapis civilizacijos istorijoje, kuris neįdomus tik mums, paveldėtojams.

Šis tekstas nėra apologija, bet nuoroda į šaltinius, kurie suteiktų prasmingą turinį diskusijoms ir polemikai. Tiesa yra ta, kad po karo lietuviai spyriojosi (o iki dabar dažniausiai nejautė poreikio) atskirti tuos Lietuvos žydus, kurie — drauge su daugybe lietuvių — kūrė Tarybų Lietuvą, nuo tų, kurie smarkiai rizikavo pasisakydami ir prieš komunistų režimą. Chinese dictionary Buvo ir tokių; tačiau ir jie buvo priskiriami prie svetimųjų ir pasirinko emigraciją. Turint galvoje jų nusivylimą, tai buvo skaudi lemtis.

Žmonės, kurie turėjo išnykti iš Lietuvos vidaus ir išorės akiračio, yra čia. Ar po visų nusivylimų jie vis dar nori su mumis kalbėtis? Perduoti tai, ko išmoko itin sunkiomis sąlygomis? Didesnę baimę kelia tai, kad neišgirsime. Susitaikymas su išties labai netolima krašto praeitimi — tema, svarbesnė ne žydams, bet mums. Vakarykštė baimė turi eiti šia kryptimi, keliu be baimės, bet ir be išankstinio nusistatymo.

www.bernardinai.lt