„Europos žydų kultūrai skirti renginiai prasidėjo rugsėjo 3 dieną. Dalis šių renginių vyko Garliavoje. Visi žinojo, kad miestelio stiprybė slypėjo darnioje įvairių tautų bendruomenėje. J. Godlevskis pastatė bažnyčią liuteronams, katalikams ir sinagogą žydams.  Lietuviai, vokiečiai ir žydai darniai gyveno, kartu šventė valstybines šventes. Įvairių tautų kultūros židinys dar kartą atgimė pirmąją rugsėjo savaitę.

Vakar (rugsėjo 6 d.)  Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už Garliavoje gyvenusius žydus. Šiandien (rugsėjo 7 d.) Jonučių gimnazijos aktų salėje apie skaudžius istorijos vingius pasakojo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas ir knygą apie Garliavos istoriją parašiusi lietuvių kalbos mokytoja Inga Stepukonienė.

DOKUMENTUOTOS KAPINĖS
(Jūsų pagalba verčiant įrašus yra labai laukiama!)

Skaitykite 2014 ataskaitą čia

Eliezeris Zilberis kovo 2d. būtų šventęs 90-metį. Jo anūkas Michael Frishman kreipėsi į Lietuvos žydų bendruomenės tinklapį, prašydamas šia progą prisiminti jo senelį, Kauno geto kalinį, istoriką archyvarą. Anūkas atsiuntė straipsnį, kurį galite skaityti žemiau.

 Eliezeris Zilberis gimė Kaune 1925 metu kovo 2 dieną. Tėvas buvo religingas, turėjo baldų apmušimo dirbtuvę. Šeimoje augo 3 broliai. Eliezeris mokėsi  Kauno “Šolomo Aleichemo” gimnazijoje Yiddish ir lietuvių kalbomis. Karas sutrukdė baigti gimnaziją. Prasidėjus karui, nuo 1941.06.23 iki 1941.07.02 Kaune per antisemitinius ir pogromus buvo nužudyta apie 10000 žydų. Išlikę gyvi apie 30000 Kauno žydų vėliau buvo suvaryti į Vilijampolėje įkurtą getą. Ten atsidūrė ir Zilberių šeima. Nežiūrint nežmoniškų gyvenimo sąlygų gete, jau 1941 m. pabaigoje gete veikė antifašistinės kovos organizacija, jungianti įvairių politinių pažiūrų žmones: kairiuosius, beitaristus, sionistus ir kt. Jai vadovavo Chaimas Elinas. Aktyviai į šią kovą įsitraukė Eliezeris, dar tarpukario Lietuvoje dalyvavęs pogrindinėje komjaunimo veikloje.

Panevėžio žydų vidurinė mokykla, nors ir neilgai veikusi, suvaidino nemažą vaidmenį. Ypač ja džiaugėsi neturtingi žydai. Jų vaikai turėjo galimybę siekti vidurinio mokslo.

1925 metais vasario 1 dieną ši mokykla atidaryta Panevėžyje. Mokslas prasidėjo vasario 8 dieną. Mokykla iš pradžių dirbo žydų pradžios mokyklos Nr.1 patalpose Laisvės aikštė Nr.40, o vėliau pradžios mokyklos Nr.9 patalpose Ramygalos gatvė Nr.40. Pamokos vyko po pietų, nes iki pietų mokėsi pradinių skyrių mokiniai. Joje buvo dėstoma jidiš kalba. Apie šios mokyklos veiklą yra gana nedaug istorinės medžiagos. Pirmuoju mokyklos direktoriumi buvo paskirtas Peisachas Šimšelevičius. Ji išlaikoma žydų švietimo draugijos lėšomis.

Dovidas Katzas, dėstęs Oksfordo, Jeilio ir Vilniaus universitetuose,  dabar yra nepriklausomas mokslininkas, gyvenantis Vilniuje ir  yra žinomas litvakų kultūros ir jidiš kalbos tyrinėtojas. 2015m. jis paskelbė elektroninę versiją  bazinio tradicinės litvakų kultūros paplitimo vietų šiaurės Europoje ir LDK žemėlapį. Skirtingai nuo tautinių valstybių, litvakai niekada neturėjo jokio intereso užkariauti arba kontroliuoti  šias teritorijas.

   Jie laimingai gyveno kaip taiki tautinė mažuma su savo pasaulėžiūra apie juos supantį pasaulį, kalbėjo savo gimtąja jidiš kalba, natūraliai suteikdami  jidiš pavadinimus kiekvienai  jų gyvenamai vietovei . Šis žemėlapis skiriasi nuo tarmių žemėlapio, kurias autorius vadina litviš tarme su įvairiom vietovių dialekto įtakom.  Žemėlapis yra grindžiamas gyventojų savivoka, juk jie save tapatino su Litvish kultūra. Reikia pridurti, kad žemėlapyje yra kelios mišrių tarmių sritys (prie Brisk / Bresto ir aplink Černobylį), kurios gali būti priskiriamos abiem tarmėm,  be to yra  dar didelės Litvish kolonijos, kurios nutyso iki  pat Juodosios jūros, nes caras kolonizavo šias žemes 19-to amžiaus pradžioje. Kai kurie kaimai buvo pavadinti net ,, Nei-Kovne”(Naujuoju Kaunu). Pasak D.Kaco, žydų bendruomenės nebūtinai vadino save "litvakais".

Dievas, tikėjimas ir tapatybė iš pelenų: pasakoja Holokaustą išgyvenusiųjų vaikai ir anūkai

Menachem Z Rosensaft – redaktorius, Elie Wieselio prologas.

    Šiame svarbiame ir skvarbių minčių rinkinyje yra pamastymai, prisiminimai tų, kuriuos vadiname Holokausto liudininkų vaikais ir anūkais. 88 vyrai ir moterys iš viso pasaulio pasakoja savo asmeninius išgyvenimus, dažnai širdį draskančias istorijas. Kai jų tėvai ir seneliai paseno ir išėjo anapilin, šie subrendę vaikai ir anūkai prisimena beveik apčiuopiamos tamsos ir šešėlių baimę, persekiojusią juos vaikystėje ir tolesniame gyvenime. Visų rašiusiųjų apie šeimoje patirtus išgyvenimus buvo paprašyta papasakoti, kaip tėvų ar senelių elgesys ir kalbos formavo jų pačių tapatybę bei požiūrį į Dievą, tikėjimą, Judaizmą, žydų tautą, ir visą visuomenę. Tie atsakymai: vieni trumpi, kiti ilgesni, bet visi yra žiauriai atviri ir sąžiningi. Kam padėjo tikėjimas, jame jie rado vilties kibirkštėlę po pragariškų skerdynių, kiti visai nusisuko nuo religijos, nes prarado tikėjimą, o dar kiti sielvartauja, kad panašios tragedijos gali vėl pasikartoti, nepaisant iškilmingų kalbų "daugiau niekada". Skaitytojai gali susigraudinti, suprantama,bus liūdesio ašarų. Visos šio vertingo leidinio istorijos įkvepia, suteikia stiprybės ir jėgų.

 Vieną iš 88 gyvenimo istorijų, kuri išspausdinta knygoje, pasakoja Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.

Ką aš paveldėjau iš Holokaustą išgyvenusios savo šeimos?

autorė Faina Kukliansky, LŽB pirmininkė

Gruodžio 10 d. Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė susitiko su Šilutės r. savivaldybės meru Vytautu Laurinaičiu ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičiene. Susitikimo metu aptarti opiausi Šilutės r. kultūros paveldo išsaugojimo klausimai. Šilutės r. meras Vytautas Laurinaitis pristatė ketinimus sutvarkyti Švėkšnos sinagogą ir pritaikyti ją kultūrinei, muziejinei, edukacinei paskirčiai. Direktorė Diana Varnaitė pažymėjo, kad labai svarbu, jog savivaldybė apsisprendė dėl Švėkšnos sinagogos panaudojimo vizijos ir pasidžiaugė, jog šis įsisenėjęs klausimas įgauna konkrečius kontūrus. Susitikimo metu pritarta, kad tikslinga siekti Europos Sąjungos finansinės paramos, kad istorinė Švėkšnos sinagoga būtų sutvarkyta ir panaudota vietos bendruomenės reikmėms bei pritaikyta lankymui.

Svarstytos ir Macikų koncentracijos stovyklos aktualijos. Vilma Griškevičienė supažindino su planais 2015 m. gegužės mėn. surengti tarptautinę konferenciją, kurioje bus pristatytos Macikų koncentracijos stovyklos tyrimų išvados ir diskutuojama apie sutvarkymą ir įamžinimą. Susitikimo dalyviai sutarė, kad tokio svarbaus lygmens istorinės atminties kompleksas turėtų susilaukti svaresnio valstybės dėmesio tiek finansiniu, tiek valdymo požiūriu. Direktorė Diana Varnaitė įsipareigojo 2015 m. parengti reikiamus apskaitos dokumentus.

2014 m. rugsėjo 21d. Lietuvos Respublikos Seime įvyko tarptautinė konferencija “Lietuvos Jeruzalės medikai”, skirta žuvusiems Kauno ir Šiaulių getuose medikams atminti.

 Ištrauka iš Sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės kalbos

Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos žydų bendruomenės svarbi iniciatyva – ši konferencija „Lietuvos Jeruzalės medikai“. Vilnius, vadinamas „Lietuvos Jeruzale“, nuo seno puoselėjo Rytų Europos medicinos tradicijas. Pirmasis žydų medicinos centras čia buvo įkurtas daugiau nei  prieš 200 metų. 1908 m. pradėjo veikti pirmoji žydų medikų organizacija. 1937 m. tuometiniame Vilno vyko pirmasis tarptautinis viso pasaulio žydų gydytojų suvažiavimas. Jo šūkis buvo: „Žydų tautos kultūra yra neatsiejama nuo medicinos kultūros“. Pritardama šiai puikiai minčiai, drįstu teigti, Lietuvos tautos kultūra yra neatsiejama nuo žydų kultūros, o mūsų šalies medicina yra neatsiejama nuo Lietuvos Jeruzalės medikų ir visų gerosios valios litvakų, savo gyvenimą paskyrusių žmonių sveikatai ir gyvybei gelbėti.

Aut. Geoff Vasil

   Jau daugelį metų Lietuvos žydų bendruomenė kartu su JOINT  išleidžia žydų kalendorius ir dovanoja juos bendruomenės nariams ir draugams per žydų Naujuosius metus. Kiekvienas leidimas turi savo temą. Šiemet – 5775 metų tema — Lietuvos žydų indėlis į mediciną. Pasirinkimas neatsitiktinis.

   Pastaraisiais metais Lietuvoje imta plačiau rašyti, kad mylimas vaikų pasakos personažas- Daktaras Aiskauda, to paties pavadinimo Kornejaus Čukovskio knygoje atsirado iš autoriaus pažinties su visų gerbiamu vilniečiu, įžymiu gydytoju humanistu, mokslininku, medicinos mokslų daktaru, visuomenės veikėju, labdaros organizacijų įkūrėju,Vilniaus žydų bendruomenės pirmininku ir šiaip geru žmogumi Cemachu Šabadu. Jo nuotrauka ant kalendoriaus viršelio. Visos kalendoriaus nuotraukos yra iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir YIVO fondų.

Jo istorija saugoma Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje.

Mano tėvas Morduchas Lipšicas dirbo Frenkelio avalynės fabrike vyriausiuoju buhalteriu ir gamybos vedėju. Motina Ester Lipšicienė (Rabinavičiūtė) mokytojavo, buvo privačios žydų progimnazijos direktorė. Turėjau brolį Urį, kuris gimė 1930 m.

Šiauliuose baigiau žydų mokyklos Nr. 8 šešias klases. Po to įstojau į Šiaulių miesto lietuvių berniukų gimnaziją, kurios nebaigiau, nes nacistinė Vokietija okupavo Lietuvą.

1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime (12 km nuo Kelmės), bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į getą.

 Visa mūsų šeima, taip pat mano mažametis brolis, dirbo Frenkelio fabrike iki geto likvidavimo 1944 m. liepos 24 d. Mus nuvarė iš geto į Pavenčių stotį 30 km nuo Šiaulių, sugrūdo į vagonus ir nuvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1944 m. rugpjūčio 16 d. mane su tėvu perkėlė į Dachau, i X koncentracijos stovyklą, o motina ir brolis liko Štuthofe.

Šiemet minimas Lietuvoje gimusio prancūzų rašytojo Romain Gary 100-metis. Remdamasi Lietuvos centriniame valstybiniame archyve saugomais dokumentais, straipsnio autorė Elžbeta Šimelevičienė klajoja po rašytojo Romaino Gary gyvenimą ir bando įminti mįsles apie jo gimimo vietą, kilmę, tėvus ir kt.

Antrame ir trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Romain Gary gyveno Vilniuje, todėl nemažai informacijos apie jį ir jo šeimą galima rasti mūsų šalies archyvuose.

Lietuvos centriniame valstybės archyve buvo rasti ir peržiūrėti 1913–1940 m. dokumentai, susiję su Romainu Gary bei jo gimine. Dokumentuose rasta daug vertingos informacijos apie patį rašytoją, jo motiną, tėvą ir jo verslą, gyvenamąsias vietas bei kitus giminaičius, taip pat rastos rašytojo ir jo šeimos narių nuotraukos. Iki šiol apie šiuos dokumentus buvo mažai žinoma, jie nebuvo skelbti ir rodyti visuomenei.

Šiemet minime Dmitrijaus Gelperno 100-ąsias gimimo metines. Ta proga Lietuvos žydų bendruomenėje Vilniuje Pylimo 4 (I aukšto foje) surengta D.Gelpernui skirta parodėlė, kurią paruošė Polina Pailis.

 D.Gelpernas 1914 rupjūčio 25 d.- 1998 liepos 17 d.

         D.Gelpernas gimė Sankt-Peterburge, jo tėvas Borisas Gelpernas buvo advokatas. 1921 m. šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Baigęs Kauno vokiečių gimnaziją, pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto matematikos fakultete. Tarpukary gyvenimas suvedė jį su buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus šeima ( vokiečių okupacijos metais jis nekartą rasdavo prieglobstį jo namuose ).Sovietams okupavus Lietuvą jis pradėjo dirbti poligrafijos treste.Karui prasidėjus, D.Gelpernas ir jo artimieji mėgino evakuotis, bet nesėkmingai. 1941m. rugpjūtį buvo įkalintas Kauno gete. Metų pabaigoje gete buvo įkurta ,,Antifašistiše kamfs organizacie” – AKO ( Antifašistinė kovos organizacija ). Jos vadu tapo Chaimas Jelinas, D.Gelpernas buvo išrinktas jo pavaduotoju. Ch.Jelinui žuvus, 1944 m. tapo AKO vadu.

Po geto likvidavimo buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Pasibaigus karui grįžo į Kauną, po poros metų persikėlė į Vilnių. Pradėjo spaudos darbuotojo, poligrafininko veiklą. 1954 m.neakivaizdinių būdu baigė Maskvos poligrafijos institutą. Nuo 1945 iki 1990 metų – leldyklos “Mintis” direktoriaus pavaduotojas, Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos skyriaus vedėjas. 1987 m. – vienas iš iniciatoriu įkurti Lietuvos žydų kultūros draugiją, kuri tapo Lietuvos žydų bendruomenės pagrindu, daug metų buvo jos tarybos ir valdybos narys. Buvo Lietuvos buvusių geto ir koncentracijos stovyklų sąjungos pirmininku, Tarptautinės buvusių geto kalinių sąjungos tarybos narys, Valstybinio Gaono žydų muziejaus konsultantas, vienas iš jo ekspozicijos “Katastrofa” autoriu.