Vilnius, gegužės 8 d. (BNS). Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje gyvenančių litvakų skundai dėl Lietuvos pilietybės neatkūrimo pasiekė Seimą. Artimiausiu metu bent du parlamentiniai komitetai ketina aiškintis, kodėl iš Lietuvos tarpukariu išvykę žydai ir jų palikuonys jau kurį laiką sulaukia neigiamų atsakymų dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo.

„Norime paklausti, kas iš tikrųjų vyksta, kodėl dabar pradėjo taip negatyviai spręsti tuos klausimus. Bent ta informacija, kuri mus pasiekia iš ambasados, tie paaiškinimai labai nediplomatiški, įžeidžia žmones. Jie sako, kad jūs šiokie ir tokie, kad jūsų niekas nepersekiojo. Visame šitame Holokausto fone taip šnekėti yra negerai“, – BNS sakė Seimo Europos reikalų komiteto vadovas, parlamento vicepirmininkas Gediminas Kirkilas.

Pristatome dienoraštį, kurį užrašė Širvintų rajono Gelvonų vidurinės mokyklos dešimtokas Juozas Karaciejus. Dienoraštyje mokinys bando perteikti tai, kaip jautėsi jaunas Lietuvos žydas 1941 metų birželį, kai į šalį veržėsi nacistiniai okupantai.

Juozo kūrinio nebūtų, jei ne litvakė Susan Storring, kuri šiuo metu gyvena Londone. 2008 metais atvykusi į jidiš kalbos kursus Viniuje, ji pirmą kartą apsilankė ir savo mamos gimtajame Gelvonų miestelyje. Nuoširdus vietos seniūno ir jo žmonos priėmimas paskatino Susan susipažinti ir su jaunais šio krašto žmonėmis bei pasidomėti, ar jie norėtų daugiau sužinoti apie turtingą, tačiau kartu ir skausmo pilną litvakų istoriją.

Susan mama 1929 metais iš Gelvonų emigravo į Kanadą. Ji iškeliavo viena, sulaukusi vos 16 metų ir Gelvonuose palikusi gausią šeimyną. Mamos broliai tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kovėsi už Vilnių ir mylėjo Lietuvą.

Goda Volbikaitė

Miestą, anot vokiečių literatūrologo Dieterio Ingenschay, galima suvokti tik kaip požiūrių į jį darinį, o miestą įprasminanti literatūra yra viena tų vietų, kurioje specifine forma užfiksuoti tokie požiūriai (Ingenschay, 2000, 8-9). Kalbant apie Kauno literatūros tyrimus galima pastebėti, kad į jį iki šiol dažniausiai žvelgiama išskirtinai pro lietuvių kalba rašytos literatūros prizmę, nors ir istorija, ir teorija mums byloja, kad miestas yra įvairovės, taigi – ir kultūrinės įvairovės – erdvė.

Tokią padėtį turbūt lėmė ne tik nacių ir sovietų okupacijų metais patirtos netektys, kitakalbio teksto suvokimui reikalingo gero atitinkamos kalbos ir kultūros išmanymo trūkumas, bet ir iki šių dienų gajus įsitikinimas, esą vertingiausias Kauno bruožas slypi jo „lietuviškume“. Laikinosios sostinės statusas šį miestą pavertė politiniu, ekonominiu, kultūriniu Pirmosios Lietuvos Respublikos centru, o ilgainiui – tautos simboliu. Tarpukariu čia buvo kuriamas ir instituciškai palaikomas nacionalinis lietuvių diskursas. Vėliau jis nekritiškai plėtotas sovietinės rezistencijos, nepriklausomybės atgavimo kontekstuose, kol galiausiai įsitvirtino monopolininko, Kauno tapatybę apibrėžiančiojo pozicijose, vadinamąsias tautines mažumas geriausiu atveju prisimenant kaip bendrą miesto lietuvėjimo istorijos foną ar priedą prie jos. Šis straipsnis atsirado ne iš paskatos nuneigti akivaizdų tautinės lietuvių kultūros įsivyravimą po Pirmojo pasaulinio karo, o bandant klausti, kokių suvokimų ir patirčių netenkame, kai miestą įkaliname nacionalinio pasakojimo rėmuose.

Leidykla „Mažoji leidykla“ 2016 m.

Esu pokario vaikas. Gimiau 1946 metų spalio 8 dieną Vilniuje. Savo gyvenimą prisimenu maždaug nuo ketverių. Lietuviai, žydai (buvo ir žydų iš geto), lenkai, rusai gyvenome sename name, kur susikerta buvusios K. Giedrio ir J. Garelio gatvės (dabar tai Šv. Ignoto ir Dominikonų gatvės). Virš mūsų buto gyveno ponas Valteris, buvęs Vilniaus gestapo vertėjas. Niekas su juo apie tai nekalbėjo, bet visi žinojo, kad jis bendradarbiavo su vokiečiais.
Gyvenusiems už geležinės uždangos, BBC radijo klausytojams Samas Yossmanas, buvęs BBC rusų tarnybos populiarių radijo laidų „Babuškin sunduk” (Močiutės skrynia”), „Perekati pole“ („Vėjarytis“) vedėjas, geriau žinomas pseudonimu Sem Džons (Sam Jones). Gimęs ir augęs okupuotoje Lietuvoje, S. Yossmanas po daugelio metų nusprendė suguldyti savo prisiminimus knygoje „Šaltojo karo samdinys”.  

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dalyvavo šventiniame Vilniaus parade drauge su visais šventiškai nusiteikusiais vilniečiais. Nuotraukose šventinės akimirkos: Nuoroda 

BNS Kovo 11 d. Lietuva šventė nepriklausomybės atkūrimo 26-ąsias metines. Šia proga įvairiuose miestuose surengti koncertai, iškilmingi minėjimai, parodos. Istorinis atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos tradiciškai iškilmingai paminėtas posėdyje Seime. Po jo prie parlamento vyko trijų Baltijos vėliavų pakėlimo ceremonija ir paradas iki Katedros aikštės.

Delfi.lt

Vaidotas Žukas, ištraukos iš knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“

Lietuvos pirmojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis (1923), Molėtuose gyveno 1772 gyventojai, iš jų – 1343 žydai. Net ir likvidavus žydų autonomiją 1926 m., liko gerai veikianti žydų švietimo sistema. Lietuvos valstybė buvo suinteresuota, kad žydai mokytųsi ne tik jidiš ir hebrajų, bet kartu išmoktų ir lietuvių kalbą – atitrūktų nuo rusų ir vokiečių kalbų įtakos. Lietuvos valstybės sukūrimas leido suklestėti žydų draugijoms, labdaros organizacijoms. Molėtuose buvo ir Žydų karių sąjungos skyrius, kur veikė žydų kariai, dalyvavę atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Sąjunga palaikė žydų interesus, rūpinosi jų patriotizmo ugdymu. Molėtuose veikė ir Pamatinio Palestinos fondo ir Žydų tautinio fondo draugijos skyrius. Kai 1940 m. SSRS okupavo Lietuvą, dauguma žydų draugijų, sąjungų ir organizacijų buvo uždarytos.

Nuotraukoje: rinkimų plakatas. Balsuokite už sąrašą Nr.13 – Žydų sąrašą. Aut.-H.J. Levinsonas. 1922 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus

Atstatačius nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę 1918 vasario 16, vienas iš ryškiausių įvykių Lietuvos žydų istorijoje buvo 1919 metais Nepriklausomos valstybės įkurta Žydų reikalų institucija, iš esmės atlikusi ministerijos funkcijas. Ministru be portfelio tapo dr. Maksas Soloveičikas.

Nuo 1918 iki 1926 metų Lietuvos žydų dalis sėkmingai įsitraukė į šalies valdymo struktūras, aktyviai dalyvavo rinkimuose į savivaldybes, Lietuvos Respublikos Seimą. 1918 iki 1924 metų Lietuvos Ministrų kabinete dirbo nemažai žydų: ministrais be portfelio žydų reikalams Jokūbas Vygodskis, Maksas Soloveičikas, Bernardas Fridmanas (panevėžietis, 1925m. buvo Panevėžio apygardos teismo narys), Simonas Rozenbaumas.

Savo erudicija ir išsilavinimu išsiskyrė filosofas daktaras Maksas Soloveičikas (1883-1957). Jis mokėsi Petrapilyje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Buvo aktyvus sionistų organizacijos veikėjas, žydų spaudos bendradarbis. Su kolegomis ministrais kalbėjęs rusiškai. 1921m. buvo išrinktas į Pasaulio sionistų vykdomosios valdžios organizaciją su būstine Londone.

Žydų bendruomenių siekimą paversti ministeriją politine institucija Ministrų kabinetas toleravo, kol buvo sprendžiamas Vilniaus klausimas. 1924 metais atėjus į valdžią krikdemams, minisiterijos kreditavimas buvo nutrauktas ir ministerija nustojo egzistavusi.

Vilnius, spalio 4 d. (BNS). Japonijai rengiantis į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Pasaulio atminties registrą siūlyti Antrojo pasaulinio karo metais žydus Lietuvoje gelbėjusio Japonijos diplomato Chiunės Sugiharos (Čijunės Sugiharos) veiklą, Lietuvos ambasadorius UNESCO Arūnas Gelūnas tiki šios iniciatyvos sėkme.

„Manau, kad labai didelis šansas, duočiau daugiau negu 80 proc., kad Ch.Sugihara bus įtrauktas į Pasaulio atminties registrą, nes jo veikla atitinka visas tas humanistines idėjas, kurias gina UNESCO“, – BNS sakė A.Gelūnas.Jis teigė, kad yra pasiūlęs Japonijai šią paraišką teikti kartu.

Scenarijaus autorės Vidmantės Jasukaitytės esė

Atsikraustėme į šį butą Subačiaus g.  2012 m prieš pat Kalėdas. Pirmiausia atėjome su vyru ir pernakvojome tuščiame bute ant grindų – norėjome pajusti to būsto dvasią. Atėjome sutemus, paminklo žuvusiems žydams nepastebėjau, nes jis kitoje namo pusėje.

Vos atsigulus pajutau labai keistą reiškinį – per visą mano kūną pradėjo tekėti labai stipri srovė, kurios palyginti neturėčiau su kuo. Atsimenu, kad sekdama, kas su manimi vyksta, pagalvojau, kad esu tarsi magistralė kažkokiam judėjimui. Vyras irgi jautėsi panašiai. Supratome, kad susidūrėme su nematerialiu reiškiniu, kurio  atsiradimui turi būti priežastis. Abu buvome krikščionys, Romos katalikai, tad meldėmės už tuos, kuriems reikia išėjimo iš šios realybės.