Nuotrauka iš A.Sutkaus archyvo

Istorija parodys, kas nuveikė daugiau, kas mažiau, kieno indėlis didesnis. Doc. S.Gelpernienės indėlis labai svarus. Žiūrint kitos kartos akimis, ji tarsi tiltas, jungiantis mūsų šiandienos veiklą su praeitimi. Tai išties jungiamoji grandis.Baigusi Vilniaus konservatoriją, ji tapo pianiste, koncertuojančia atlikėja, koncertmeistere Lietuvos konservatorijoje.

Lietuvos Muzikos akademijos profesorius, katedros vedėjas Leonidas Melnikas ,,Muzikos barams“ yra pasakojęs apie Sulamitą Lermanaitę-Gelpernienę, kurią pažino atėjęs dirbti į Muzikos akademiją, būdamas jaunas. Profesorius atsakė į žurnalistės Astos Linkevičiūtės klausimus. Čia pateikiama pokalbio ištrauka.

Koks ji buvo žmogus, bendradarbė, kolegė?

-Tai buvo žmogus, kurio visada galėjai prašyti pagalbos profesiniu požiūriu, ko nors paklausti, ji visada nuoširdžiai patardavo. Ji patardavo, kaip formuoti repertuarą, kaip išdėstyti medžiagą per studijų metus, kaip ugdyti studentus. Profesinis bendravimas buvo svarbus žmogiškas bendravimas, taip pat ir labai malonus. Ji buvo aktyvi katedros narė, tikra savo kolektyvo patriotė, sirgo už katedrą, už studentus. Žmonės, kurie buvo aplink S. Gelpernienę, visąlaik jausdavo jos dėmesį, interesą, paramą.

Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Borisas Johnsonas pažadėjo atvykti į Lietuvą, nes čia yra jo giminės šaknų. Kokios jos? Tuo pasidomėjo „Lietuvos rytas“. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, užvakar Briuselyje aptaręs lietuvių emigrantų padėtį su naujuoju Jungtinės Karalystės (JK) užsienio politikos strategu B.Johnsonu, pakvietė jį atvykti į savo protėvių žemę. Kaip skelbiama, britas su džiaugsmu priėmė kvietimą. 52-ejų B.Johnsono genealogijos medyje nurodyta, kad Elias Avery Loew gimė 1879-ųjų spalio 15 dieną Kalvarijoje, Rusijoje, – tuomet Lietuva buvo carinės Rusijos teritorija. Vėliau jis pakeitė pavardę į Low ir tapo B.Johnsono senelės tėvu. Abu Elio Low tėvai gimė Lietuvoje: Charlesas Loew, šilko pardavėjas, gimė 1855-aisiais Kalvarijoje, o Sarah Ragoller – tais pat metais Kaune. Vėliau visa šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Archyvuose duomenų neliko Lietuvos istorijos archyve, kuriame saugomi žydų metrikai, žinių apie B.Johnsono protėvius nėra. Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėjos patarėja Galina Baranova, ne vieną dešimtmetį sėkmingai dirbanti su Lietuvos žydų archyvais, sakė, kad nėra jokių galimybių ką nors daugiau sužinoti apie JK politiko protėvius. Tiesa, aišku, kad B.Johnsono protėviai gimė Žemaičių Kalvarijoje. Tačiau jos archyvai neišliko, o metrikų knygos yra tik nuo 1922 metų. Kauno žydų bendruomenės ankstyvų metų gimimo įrašuose Ragolerių irgi nerasta. Tiesa, šiame mieste 1898–1925 metais gyveno Ragolerių šeima, bet susieti ją su S.Ragoller beveik neįmanoma

Pateikiame esė, kurį S.Parulskis perskaitė Noridžo mieste šių metų birželio mėnesį vykusiame literatūros festivalyje „Worlds“ „Rašyti apie žydų žudynes Lietuvoje – nepadoru. Išleidęs knygą „Tamsa ir partneriai“ sužinojau, kad netgi vulgaru. Ir, deja, ne dėl tų pačių priežasčių, apie kurias Elisabeth Costello lūpomis kalba J.M.Coetzee. Kodėl man pačiam reikėjo tokios knygos?“, – kalbėjo Sigitas Parulskis Noridžo (Anglija) mieste šių metų birželio mėnesį vykusiame literatūros festivalyje „Worlds“. Lrytas.lt skaitytojams siūlome perskaityti visą S.Parulskio Anglijoje pasakytą tekstą.

Pirmas žodis, kuris ateina į galvą pagalvojus apie šią temą – nepadorumas. J.K.Coetzee‘s romane „Elisabeth Costello“ yra epizodas, kuriame pasakojama, kaip rašytoja E.Costelo skaito Paulo West‘o romaną „The very rich hours of count von Staufenberg“. Ten aprašoma Adolfą Hitlerį norėjusių nužudyti pagyvenusių karininkų egzekucija. Romano personažas taip pasibjauri natūralistiniais aprašymais, kad net pavadina visa tai nepadorumu. Nepadoru, nes tokių dalykų apskritai negali būti, o jeigu jau jie įvyksta, negalima jų demonstruoti, juos reiktų slėpti, kaip tai buvo daroma viso pasaulio skerdyklose, žinoma, jeigu žmogus nori išsaugoti sveiką savo psichiką. Rašyti apie žydų žudynes Lietuvoje – irgi nepadoru. Išleidęs knygą „Tamsa ir partneriai“ sužinojau, kad netgi vulgaru. Ir, deja, ne dėl tų pačių priežasčių, apie kurias Elisabeth Costello lūpomis kalba J.M.Coetzee. Kodėl man pačiam reikėjo tokios knygos?

Tais pačiais metais, kada Londone gimė karalienė Elžbieta II-oji, o Kuboje – Fidelis Kastro, Druskininkuose gimė 1,2 kg tesvėręs kūdikis, kuriam buvo lemta dar ne kartą susiremti su mirtimi. „Visas Jūsų gyvenimas liudija apie ryžtą ir dvasios tvirtumą“, – devyniasdešimtojo gimtadienio proga parašė jam pats JAV prezidentas Barakas Obama.

Druskininkų vardas atveria duris

Užsirašyti į susitikimą su Marianu Turskiu nėra paprasta. Vakar JAV ambasadoje jis susitiko su Madlina Olbrait, rytoj priima Kroatijos ūkio ministrą. Ne vienas žurnalistas laukia galimybės su juo pabendrauti, todėl nesitikiu per daug. Persiskaitau apie jį viską, kas yra internete. Pagaliau po ilgų pokalbių su sekretoriais, pavyksta gauti jo asmeninio telefono numerį ir suskumbu skambinti: „Norėčiau parašyti apie Jus laikraščiui „Mano Druskininkai“, ar sutiktumėte skirti pusvalandį?“. „Esate iš Druskininkų? – nepatikliai perklausė mano pašnekovas, ir jo balse staiga pajuntu jaudulį. – Taigi mes kraštiečiai!”

Lenkijos žydų atminties muziejuje Varšuvoje mane pasitinka energija trykštantis senukas. Kaip devyniasdešimtmetis, jis atrodo puikiai. „Ar Jums ką nors sako pavardė Talheim? – nekantrauja jis, vos man peržengus kabineto slenkstį. – Tai mano pirmas vaikystės atsiminimas iš Druskininkų. Mama visada man kartojo, kad išgyvenau tik daktaro Talheimo dėka“. Išsikalbam…

BNS

Sovietmečiu su žeme sulygintos Vilniaus Didžiosios sinagogos bei gretimų pastatų liekanas tyrinėjantys Jungtinių Valstijų (JAV) ir Izraelio archeologai sako, kad šio unikalaus žydų kultūrai ir religijai statinio reikšmę galima būtų lyginti su Vatikano reikšme katalikų pasauliui.

Vaikų žaidimų aikštelė sostinės Žydų gatvės gale, kur daugiau nei keturis amžius stovėjo sinagoga ir greta buvę ritualiniai statiniai, iki kitos savaitės vidurio virs archeologų darbo aikštele: mokslininkai iš Kanados, JAV, Izraelio ir Lietuvos pasirinktame plote jau atkasė pirmąjį grunto pusmetrį ir surinko keletą greta sinagogos buvusių statinių dekoro fragmentų – čerpių, stiklo šukių, plytų nuolaužų.

Vilnius, birželio 21 d. (BNS). Jungtinių Valstijų, Kanados, Izraelio bei Lietuvos ekspertai imasi tyrinėti po žeme palaidotų Vilniaus Didžiosios sinagogos ir kitų ritualinių statinių liekanų.Tarptautinė archeologų komanda, taikanti neinvazines geofizikines technologijas, ketina ištirti buvusios viešosios pirties bei ritualinėms maudynėms skirto pastato liekanas. Jos, kaip ir pati sinagoga, slypi užkonservuotos dviejų metrų gylyje, po 1960-aisiais sovietų pastatytos mokyklos pamatais.

Šiemet sukanka 75-eri metai nuo 1941 m. birželio 14 d. Lietuvoje prasidėjusių masinių gyventojų trėmimų. Tuometinė rusų valdžia pirmiausia suėmė ir išsiuntė į Rusijos gilumą Lietuvos intelektualus, išsilavinusius elito atstovus, turtingus verslininkus ir ūkininkus. Iš viso ištremta apie 132000 žmonių, 28000 žmonių tremtyje žuvo.Vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį per metus patyrė 7000 žmonių.

Jakovas Mendelevskij augo Ukmergėje, gražioje pasiturinčioje šeimoje. Jam buvo 9-eri, kai 1941 birželio 14d. ankstų rytą į duris pasibeldė ir liepė šeimai greitai susiruošti į tremtį. Tą rytą iš Ukmergės išvežė į tremtį daug žydų. Sunkvežimiu nuvežė į Jonavą, tėvą iškart atskyrė, Jakovą su mama ir broliu varė kaip ir kitus į gyvulinius vagonus ir išvežė. Tėvą suėmė ir teisė, jis gavo 10 metų Stalino lagerių pagal 58-tą straipsnį, jį išvežė į lagerį Krasnojarsko krašte.

Violeta Davoliūtė

Prabėgus 75 metams po 1941 metų birželio 14 tremčių Lietuvoje, svarbu prisiminti, jog jos buvo daugiatautės, taigi, tarp ištremtųjų buvo ir Lietuvos žydai. Žydų šeimos taip pat atsidūrė vadinamųjų „socialiai pavojingų elementų“, „klasinių priešų“ sąrašuose ir – su vaikais, kūdikiais – buvo sugrūstos į tuos pačius gyvulinius vagonus. Dauguma vyrų buvo tuoj pat atskirti nuo šeimų ir atsidūrė lageriuose, o moterys ir vaikai turėjo iškęsti ilgą, kankinančią kelionę į Rusijos šiaurės gilumą. Dažnas mirė nuo bado ir kančių. Šiandien ši Lietuvos žydų istorijos dalis dar menkai žinoma visuomenei. Taip, yra vienas kitas tyrimas, statistikos duomenys, sąrašai, tačiau, deja, dar vyrauja įsitikinimas, jog Lietuvos žydai kentėjo tik nuo Holokausto, dar gajus mitas, kad visi žydai rėmė Sovietų režimą, o 1941-ųjų metų tremtys yra išimtinai lietuviška istorinė patirtis. Jei šiandien paklaustumėte ne tik moksleivių, bet ir aukštosiose mokyklose dirbančių žmonių, vargu ar daug jų žinotų nors vieno Lietuvos žydo tremtinio vardą ar istoriją.

Apie Vilniaus ir visų Rytų Europos žydų spalvingą istorinę praeitį, apie gausias žydų bendruomenes, padariusias didžiulę įtaką legendiniam anglų ir žydų visuomenės veikėjui serui Mozei Montefiorei, apie skaudžią ir vis dar aktualią lietuvių ir žydų santykių Antrojo pasaulinio karo metu temą – apie visa tai kalbamės su Vilniaus universiteto Istorijos fakultete viešėjusiu Londono universitetinio koledžo Hebrajų kalbos ir žydų studijų fakulteto profesoriumi, Rytų Europos žydų istorijos ir kultūros tyrinėtoju, Europos žydų studijų asociacijos sekretoriumi François Guesnet.

Vilnius, birželio 6 d. (BNS). Prieš diskusiją renginio organizatoriai žadėjo nurodyti žydų genocido vykdytojų skaičių. Žydų genocido vykdytojais Lietuvoje turėtų būti laikomi ne tik tie, kurie spaudė ginklo gaiduką, bet ir tie, kurie vežė žydus, saugojo žudynių vietas, sako istorikas Alfredas Rukšėnas. Jis pabrėžė, kad nustatyti žydų genocido vykdytojų skaičių galima tik labai apytikriai. „Žydšaudžiais galima laikyti visus operacijos dalyvius, net jeigu ir nespaudė gaiduko, bet jie sudarė sąlygas įvykdyti tas operacijas“, – pirmadienį per diskusiją Seime sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistas.

Istoriko teigimu, anksčiau samprotauta, kad jeigu asmuo tik saugojo žudynių vietą, tai jis nėra žydšaudys, nors ir dalyvavo operacijoje. Pasak jo, žinoma, kokie batalionai vykdė žydų genocidą, tačiau nustatyti konkretaus žmogaus dalyvavimą ar indėlį – sudėtinga. A.Rukšėnas svarstė, kad labai apytikriais skaičiavimais, žydšaudžių lietuvių skaičius gali siekti 6 tūkstančius. „Remiuosi tuo darbu, kuris susijęs su Melamedo sąrašo tyrimu, kurį mes pradėjome tirti 2009-aisiais, remiuosi Arūno Bubnio duomenimis ir remiuosi tuo darbu, kurį esu parengęs apie Holokaustą Kretingos apskrityje 1941 metais. Aš tuos duomenis sugretinu ir man atrodo, kad bent tų, kurie dalyvavo tiesiogiai, kurie šaudė, galėtų būti iki 6 tūkstančių“, – sakė istorikas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje nebuvo žmonių, kurie inicijavo genocidą kaip visuomeninį procesą, tai buvo okupacinės valdžios nuleista užduotis. Pasak A.Rukšėno, reikėtų padaryti tokį istorinį tyrimą, kur būtų suregistruotos kiekvieno genocido dalyvio funkcijos: tie, kurie užsiėmė žydų sąrašų sudarymu, kurie užsiėmė turto nusavinimu, kurie varė į getus ir kurie dalyvavo masinėse žudynėse. Istorikas pabrėžė, kad galima nustatyti apytikrį genocido dalyvių skaičių, bet ne pilną jų sąrašą.