Trečiadienis, rugsėjo 28 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Lietuvos piliečius, kurie Antrojo pasaulinio karo metais, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimai, gelbėjo žydus nuo nacių genocido. Iš jų 44 asmenims valstybinis apdovanojimas suteiktas po mirties.

Ceremonijos pradžioje Prezidentė pakvietė susirinkusiuosius tylos minute pagerbti buvusio Izraelio Prezidento, Nobelio Taikos premijos laureato ir netoli Vilniaus gimusio litvako Shimono Pereso atminimą. „Šiandien praradome žmogų, kuris yra brangus pasaulio taikai, visai žmonijai ir Lietuvai. Šį rugsėjį išlydime jau antrą litvaką. Ką tik atsisveikinome su profesoriumi Leonidu Donskiu“, – sakė Prezidentė.

Šalies vadovė pabrėžė, kad tragiškoje Antrojo pasaulinio karo istorijoje žydų gelbėtojai, gelbėję gyvybes visoje Lietuvoje, yra ryškus šviesos spindulys.

Vilnius, rugsėjo 25 d. (BNS). Sekmadienį Seime surengtas Lietuvos žydų genocido dienos paminėjimas. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė organizavo konferenciją „Gelbėję Lietuvos žydus, gelbėję Lietuvos garbę“.

Konferencijoje dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Amerikos žydų komiteto Tarptautinių žydų reikalų direktorius Andrew Bakeris (Endriu Beikeris), JAV ambasados laikinasis reikalų patikėtinis Howardas Solomonas (Hovardas Solomonas).

Istorikas Alvydas Nikžentaitis apžvelgė žydų gyvenimą Lietuvoje, mokslininkas Joachimas Tauberis iš Hamburgo kalbėjo apie Hitlerio, Stalino politiką ir antisemitizmą Lietuvoje 1939–1940 metais, istorikas Algimantas Kasparavičius skaitė peanešimą apie Lietuvos laikinosios vyriausybės politiką ir Holokausto pradžią 1941 metais, buvo pagarsinti liudininkų atsiminimai apie Holokaustą ir žydų gelbėtojus.

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena Lietuvoje minima nuo 1994 metų. Ji primena apie 1943 metų rugsėjo 23 dieną likviduotą Vilniaus getą, kai dalis jo kalinių buvo nužudyti Paneriuose, kita dalis pateko į koncentracijos stovyklas, įkurtas nacių okupuotose teritorijose.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai Lietuvoje, dažnai padedami lietuvių kolaborantų, išžudė 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų. Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuoliais pripažinti daugiau nei 800 lietuvių.

LŽB pirmininkė F. Kukliansky

Šiemet minime 75 metus nuo Holokausto pradžios. Žmogui, gimusiam 1941m. birželio 1d. šiandien yra 75 metai, jo vaikai – nebe jaunuoliai, anūkai taip pat suaugę. Šiandien, žiūrėdami filmus apie Holokaustą, verkiame todėl, kad dar prisimename, ką patyrėme,- neapsakomai žiaurų elgesį su žydais ir dėl to verkia  mūsų vaikai. Praeis keli dešimtmečiai ir verkiančiųjų nebeliks, nes įvykiai nieko nebejaudins. Galėčiau palyginti su Napoleono karu 1812m. Įdomi istorija, kad Napoleonas ir Kutuzovas buvo Vilniuje, bet ji nebejaudina. Šiandien, praėjus 75 metams, yra nemažai žmonių, kuriuos jaudina ir skaudina Holokausto įvykiai, žydų žudynės ir jų gelbėjimas. Išgyvenome sovietmetį, laisvoje Lietuvoje gyvename jau 26 metus, bet žydus gelbėti išdrįsę žmonės, nesulaukia deramos pagarbos. Iki šios dienos jokio paminklo, jokio ženklo, kur žydai galėtų melstis, medituoti ar atsidėkoti už savo išgelbėtas gyvybes – nėra.

Praėjus 75 metams po Holokausto, žydų bendruomenė gavo iš Vilniaus savivaldybės malonią dovaną – Žydų gatvės lenteles jidiš ir hebrajų kalbomis. Tikrai buvo gražus renginys: miesto meras šypsojosi, LŽB pirmininkė taip pat, dalyvavo Izraelio ambasadorius ir kiti svarbūs asmenys, skambėjo žydų dainos.  Tą pačią dieną, praėjus kelioms valandoms po šios ceremonijos, Vilniaus savivaldybėje nuspręsta, kad pasirinkta vieta Gelbėtojų paminklui yra netinkama, bet nepasakė, kuri tinkama. Sprendimas eilinį kartą atidedamas, vis pažadant reikalą sutvarkyti. Merai keičiasi, paminklo ir vėl nėra. Sakyčiau, jog tai spjūvis į veidą visai žydų bendruomenei ir ypač man, nes aš esu iš išgelbėtųjų žydų šeimos. Man dabar gėda prieš visą mano giminę, pasklidusią pasaulyje. Mano 94 metų dėdė yra vienas iš išgelbėtų, aš negaliu jam paaiškinti kodėl?

lrkm.lrv.lt

Rugsėjo 23 d. Panerių memoriale Vilniuje vyko Lietuvos žydų genocido aukų pagerbimo ceremonija.  Jos rengėjai – Kultūros ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos žydų bendruomenė, Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, Vilniaus miesto savivaldybė.

Lietuvos žydų genocido aukų atminimas pagerbtas tylos minute, prie paminklo Holokausto aukoms atminti padėti vainikai ir gėlės, skambėjo moksleivių atliekamas Vilniaus žydų geto himnas. Mintimis dalijosi buvę Vilniaus geto kaliniai. Skambėjo kantoriaus atliekama malda – kadišas ir choro iš Izraelio giesmės ir dainos.

Prieš šią ceremoniją „Atminties kelio“ pilietinės iniciatyvos  dalyviai skaitė Paneriuose nužudytų žmonių vardus, įvardydami aukų amžių, profesiją, taip suartindami žuvusiuosius su gyvaisiais.

Kadras iš Claude’o Lanzmanno film „Šoa“

bernardinai.lt

Žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“ šįmet ypatingą dėmesį skiria Holokausto temai. Istorinės atminties ir trauminės patirties reprezentacija vis dar susilaukia didelio režisierių, kinotyrininkų ir kino istorikų dėmesio. Teminė retrospektyva „Holokaustas: atmintis ekrane“ rengiama kartu su Berlyno kino ir videomeno institutu „Arsenalas“, skaitmenizavusiu ir restauravusiu kino juostas. Festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatoma retrospektyva – tai pirmoji proga Lietuvos žiūrovams išvysti naujam gyvenimui prikeltus filmus.Apie „Arsenalo“ veiklą bei atminties ekrane reikšmę pokalbis su Berlyno kino ir videomeno institutu „Arsenalas“ atstove Gesa Knolle.

Žiūrint į Lietuvą, Vokietiją ar visą Europą, antisemitizmas, kaip ir bet kokia kita ksenofobijos ir rasizmo forma, yra svarbios temos, apie kurias būtina kalbėti. Kaip gali būti, kad 2008 metais žydų partizanai buvo kaltinami Antrojo pasaulinio karo nusikaltimais? Bet jokie kaltinimai nėra pateikti lietuviams, bendradarbiavusiems su nacių partija? Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, antisemitizmas buvo įprastas XX a. pradžioje. Kaip teigiama Michaelio MacQueeno, buvo norima, kad valstybę sudarytų „gryna“ lietuvių tauta, o tai buvo visiškai nesuderinama su žydų populiacijos egzistavimu šalyje. Prieš naciams okupavus Lietuvą 1941 metais, žydų bendruomenę valstybėje sudarė maždaug 210 tūkstančių žydų. Daugiau nei 95 procentai žydų tautybės gyventojų buvo išžudyta Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip tai buvo įmanoma?