Žydų istorija Lietuvoje

Kviečiame į projekto „Keturi muzikiniai žvilgsniai žydų tema“ pristatymą

remejai

Gruodžio 12 d. 18  val. maloniai kviečiame į Lietuvos žydų bendruomenėje (Pylimo g. 4) Jašos Heifetzo salėje (III a.) vyksiantį Lietuvos muzikų sąjungos, žurnalo „Muzikos barai“ ir „Geros valios“ fondo projekto „Keturi muzikiniai žvilgsniai žydų tema“pristatymą.
Dalyvauja: Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė,Pianistas ir muzikologas prof. Leonidas Melnikas, smuikininkas Borisas Traubas, Violončelininkas Valentinas Kaplūnas. muzikinis-projektas

Kompaktinė plokštelė „Keturi muzikiniai žvilgsniai žydų tema“ – savotiškas muzikinis ekskursas į tragišką XX a. žydų istoriją.  Dar niekada antisemitizmas ir neapykanta žydams nebuvo pasiekę tokių mastų, o blogio protrūkiai nebuvo lydimi tokio smurto ir kančių. Menininkai negalėjo į tai nereaguoti, praleisti tai tylomis – jų kūryba liudija, o kartais tiesiog šaukte šaukia, apie šiuos gėdingus istorijos puslapius, smerkia blogį ir iškelia gėrį. Keturi didieji XX a. kompozitoriai – Maurice Ravel, Darius Milhaud, Aaron Copland, Dmitrijus Šostakovičius –įamžino tai savo kūriniuose. Genialių kompozitorių atpasakoti tragiški žydų istorijos epizodai kompaktinėje plokštelėje yra įgarsinti Lietuvos atlikėjų – dainininkės Lioros Grodnikaitės, smuikininko Boriso Traubo, violončelininko Valentino Kaplūno ir pianisto Leonido Melniko. Tai kreipimasis į kiekvieną ir į visus.

Žurnalas „Muzikos barai“  dovanojo savo skaitytojams šį diską, o spalio numeryje paskelbtame straipsnyje „Šviesos blyksnis tamsoje. Žydų gelbėtojai“ priminė apie Pasaulio Tautų Teisuolius – iškilius Lietuvos žmones, kurie, nepaisydami jiems ir jų artimiesiems gresiančio mirtino pavojaus, tais tamsiais laikais stojo akistaton su blogiu ir smarkiai rizikuodami gelbėjo nekaltas savo bendrapiliečių žydų gyvybes.

Kaune paminėtos Lietuvos estrados pradininko Danieliaus Dolskio 85-osios mirties metinės

Kaune paminėtos Lietuvos estrados pradininko Danieliaus Dolskio 85-osios mirties metinės

Kauno žydų bendruomenė paminėjo Lietuvos estrados pradininku tituluojamo dainininko Danieliaus Dolskio 85-ąsias mirties metines. Prie D. Dolskio kapo Žaliakalnio žydų kapinėse maldą už mirusiuosius sakė Iseris Šreibergas, Kauno žydų bendruomenės narys, Kauno chasidų sinagogos religinės bendruomenės pirmininkas. Susirinkusieji prisiminė, kaip Kauno žydų bendruomenės iniciatyva ir jėgomis buvo sutvarkytas atlikėjo kapas.

dolskis4

KŽB pirmininkas Gercas Žakas pasidžiaugė, kad šiuo metu, suvienijus KŽB, Kauno m. savivaldos, Lietuvos žydų bendruomenės, Izraelio ambasados ir kitų organizacijų pastangas, pradėti intensyvūs Žaliakalnio žydų kapinių tvarkymo darbai. Taip pat G. Žakas priminė pagrindinius D. Dolskio biografijos faktus bei paminklo jam Laisvės alėjoje pastatymo istoriją. Sumanymo įamžinti D.Dolskio atminimą iniciatyva priklauso šviesaus atminimo aktoriui ir dainininkui Vytautui Kernagiui, lėšas šiam projektui skyrė Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA. Tačiau tik Kauno žydų bendruomenės tarpininkavimo dėka pavyko susitarti su miesto valdžios atstovais, kad Danielių Dolskį vaizduojanti žmogaus dydžio skulptoriaus R. Kvinto statula būtų pastatyta būtent priešais “Metropolio” restoraną, kuriame lankytojus savo atliekamais šlageriais džiugino garsusis maestro.

Muzikos gurmanams ir melomanams:

Markas Adamas Haroldas: Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimas – 16 negaliojančių argumentų prieš

markas-haroldas

15 min.lt

Pradėkime nuo mano argumento, kuris yra labai paprastas ir prieš ką oponentai turi kontrargumentuoti. Viename trumpame paragrafe:
Kazys Škirpa vadovavo LAF. Dabartinės Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos pripažino, kad LAF – antisemitinė organizacija. Dėl to, Europos Sąjungoje, 2016 m., Vilniuje, kur Holokaustas buvo ypatingai žiaurus, tokios organizacijos vadovo vardas netinkamas kaip gatvės pavadinimas. Dabar kuo lakoniškiau analizuosiu kiekvieną bandymą kontrargumentuoti, kurį esu matęs pastarosiomis dienomis, ir paaiškinsiu, kodėl kontrargumentas negalioja. Pradėkime. 1. Kazys Škirpa nebuvo tiesioginis Holokausto vykdytojas, jis herojus ir pirmas, kuris kėlė trispalvę ant Gedimino bokšto. Žinau. O mano argumentas, į kurį šitas teiginys net nėra kontrargumentas, yra toks: nepaisant jo kitų veiksmų kitais laikais ir kituose kontekstuose ir net jeigu jis pats savo rankomis nenužudė žydų ir neįsakė niekam žudyti žydų, LAF antisemitizmo faktas jau yra pakankamai stipri priežastis pervadinti gatvę, pavadintą tos organizacijos vadovo vardu. Net jeigu nėra įrodymų, kad jis pats buvo antisemitas, net jeigu jis nebuvo teistas dėl genocido vykdymo. Organizacija – antisemitinė, didelė dalis Lietuvos piliečių – žydai. Vadovas atsakingas už savo organizaciją, kuri siekė atkurti laisvą Respubliką, apribojant vienos etninės grupės laisvę. Tai tiesiog nepateisinama. 

LŽB pirmininkės Fainos Kuliansky pareiškimas dėl K.Škirpos alėjos pervadinimo Viniuje

Dėl K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimo

Šiandien vyksiančią Vilniaus m. savivaldybės inicijuotą diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?” galima būtų pavadinti ir kiek kitaip. Kodėl nepaklausus Lietuvos piliečių, ar jie nori, kad viešosios Vilniaus erdvės būtų vadinamos asmenų, įtariamų prisidėjus prie Holokausto vykdymo, vardais?

Iš vienos pusės, net pati diskusijos koncepcija atrodo keista – ar tai tokie klausimai iš viso yra moraliai priimtini valstybėje, kurioje buvo išžudyta beveik visa žydų bendruomenė, šalies kultūrinis, ekonominis, intelektualinis pagrindas?  Nejaugi Lietuva neturi kuo didžiuotis, kad nebelieka nieko kito kaip skirti pagarbos ir atminimo ženklus asmeniui, garsėjusiam antisemitiniais teiginiais, Lietuvos valstybės be žydų tautybės asmenų vizija bei hitlerinės Vokietijos idealizavimu ?

Kita vertus, didelei visuomenės daliai Kazio Škirpos vardas daug nesako ir organizuojamas forumas bent teoriškai turėtų sudaryti galimybę pažinti kelias šios asmenybės puses. Tačiau ar buvo pakviesti ir dalyvaus istorikai, nebijantys pareikšti pozicijos, nepataikaujančios dešiniajai krypčiai, ar kviesti pasisakyti  žydų vardą naudojančių valstybinių institucijų atstovai? Vargu.

Minint Holokausto Lietuvoje 75-metį, Seime vyko konferencija, istorikas A. Kasparavičius joje teigė,  kad  visos laikinosios Lietuvos vyriausybės ir Lietuvos aktyvistų fronto – LAF “vadžios” buvo  K. Škirpos rankose. LAF politinė propaganda buvo tapati oficialiai fašistinei propagandai, kas lėmė itin aktyvų lietuvių įsitraukimą į Holokausto vykdymą. . Pasak istoriko, K. Škirpa neslėpė susižavėjimo Vokietija, nes daugiau nei 10 metų ten praleido – dirbo konsulu, vėliau – karo atašė. Būtent šiuo laikotarpiu – 1933–1934 metais – K. Škirpos iš Berlyno į Kauną siųstuose dokumentuose juntamas tam tikras jo susižavėjimas nacistinės Vokietijos vykdoma politika. Berlyne jis subūrė aktyvistų frontą. Frontininkai siekė išvaduoti Lietuvą iš sovietų okupacijos ir rengė 1941 metų sukilimą – laisva Lietuva matyta be žydų tautybės asmenų. Škirpos idėja buvo sukurti Tautinio darbo apsaugos batalioną, kuris be teismo Kauno VII forte sušaudė tūkstančius žydų.

1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Vilnių, K. Škirpa Berlyne sudarė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) branduolį.Rengė 1941 06 23 sukilimą ir buvo paskelbtas laikinosios Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku.  Sutikdamas užimti premjero postą, K.Škirpa pageidavo, kad vyriausybėje būtų Rapolas Skipitis bei Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Toje vyriausybėje, be premjero K.Škirpos, buvo 11 ministrų: 4 vilniečiai (Vytautas Bulvičius, Vladas Nasevičius, Vytautas Statkus, Jonas Masiliūnas), 6 kauniečiai (Juozas Ambrazevičius, Jonas Matulionis, Adolfas Damušis, Balys Vitkus, Juozas Pajaujis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) ir berlynietis Rapolas Skipitis bei valstybės kontrolierius Pranas Vainauskas.

Lietuvos žydų bendruomenės pozicija diskusijoje keliamu klausimu aiški – Kazio Škirpos alėjos pavadinimą keisti būtina. Vien iš pagarbos visiems Lietuvos piliečiams.

Kol vyksta šis diskusijų ciklas, Lietuvos žydų bendruomenė eilinį kartą primena, kad Vilniaus dar nepuošia paminklas žydų gelbėtojams – Pasaulio Tautų Teisuoliams, mieste nėra viešų erdvių pavadintų garsių Lietuvos žydų, prisidėjusių prie Lietuvos valstybingumo ir demokratinių procesų stiprinimo vardais, Lietuvos

Lietuvos karių- žydų pagerbimas Žaliakalnio žydų kapinėse

Lietuvos karių- žydų pagerbimas Žaliakalnio žydų kapinėse

2016-11-23  Lietuvos kariuomenės dienos proga ilgametis Kauno žydų bendruomenės bičiulis Raimundas Kaminskas ir Lietuvos sąjūdžio Kauno Taryba organizavo Lietuvos karių – žydų  pagerbimą Žaliakalnio žydų kapinėse.1918 m. lapkričio 23 d. LR Ministras-pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą Nr.1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir buvo įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Nuo šios dienos buvo pradėta oficialiai atkurti Lietuvos kariuomenę.

Už jūsų ir mūsų laisvę?

sergejus-kanovicius-583d5b522d668

Segejaus Kanovičiaus kalba diskusijoje apie K. Škirpos alėjos pervadinimą

Už Jūsų ir mūsų laisvę, girdėjome devyniasdešimtųjų Sąjūdžio lozungą, kviečiantį visus – lietuvius ir mus, žydus ,ir kitus, telktis kovai už nepriklausomybę. Ir telkėmės, tikiedamiesi, kad toje – dabar jau nūdienos Lietuvoje, visi būsime lygūs ne tik prieš Dievą ir įstatymą. Būsime lygūs ir atmintyje, ir mūsų istorijoje. Kaip broliai ir seserys. Ar esame lygūs atmintyje? Ar esame lygūs istorijoje? Šiandien, kilus diskusijoms, ar vertas už Lietuvos nepriklausomybę kovojęs savanoris, pirmas įkėlęs beveik prieš šimtmetį trispalvę ant pilies bokšto, vadovavęs kitokiam sąjūdžiui – tam, kuris sistemingai ir atvirai ragino prieš ir po birželio sukilimo kovoti tik už vienokią laisvę, – ar vertas jis būti pagerbtas gatve. Jo ir jo vadovaujamaos organizacijos – Lietuvių Aktyvistų Fronto ideologija buvo neatsiejama nuo kovos už nepriklausomybę. Už nepriklausomybę be žydų  – be manęs, mano tėvo, mano senelių, be tų, kuriems valdiškai ateinama pagedėti kartą per metus prie didesnių duobių ar prie tų, prie kurių laukia televizijos kameros.

Tas savanoris, kuris iš patrioto virto savo paties antipodu, nežinojo, kad praeis beveik aštuoniasdešimt metų ir savo pačių priešingybėmis taps ir greta manęs Baltijos kelyję stovėję ar į jį kvietę žmones. Jei ligi šiol tebemanome, kad Lietuva yra valstybė, kurioje lygūs visi – prieš Dievą, atmintį ir istoriją, jei manome, kad ir šiandien kylančių grėsmių akivaizdoje kovojame už mūsų visų be išimties laisvę, nebeturėtume abejoti, ar palikti gatvių, universitetų auditorijų ar mokyklų pavadinimus, šlovinančius tuos, kurie už tokią Lietuvą nekovojo.

„Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?”

kazys_skirpaLietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, sužinojusi apie Vilniaus savivaldybės rengiamą eilinę diskusiją – „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?”, kuri vyks lapkričio 29-ąją, antradienį, 18 val., Vilniaus Rotušės Kamerinėje salėje (Didžioji g. 31) šiek tiek nustebo, kodėl diskusijoje nedalyvauja žydų muziejaus direktorius, Prezidento sudarytos komisijos, tiriančios sovietų ir nacių nusikaltimus, pirmininkas, kitų “žydų” organizacijų vadovai, kurie dalyvauja visokiuose komerciniuose projektuose, ar bet kuri organizacija, naudojanti pavadinime žodį “žydas” arba “litvakas”, netgi jeigu veikla yra valstybės finansuojama ar joje paprasčiausiai nėra žydų,  privalėtų pasisakyti šia opia tema apie Škirpą. Kodėl nepakviesta į dikusiją daugiau istorikų, tyrinėjusių tą siaubingą žydams Lietuvos laikotarpį? Pagaliau pripažinta, kad Holokaustas yra visos Lietuvos tragedija, ne tik žydų. Sunku susitaikyti su įrodytais faktais, kad žydų žudynėse Lietuvoje dalyvavo daugiau lietuvių negu nacių, kad juos įkvėpė ir tokių didvyrių kaip K. Škirpa idėjos. Lietuvos žydai ne tik Lietuvoje bet ir gyvenantys užsienyje, laukia šiandienos politikų, vadovų aiškios pozicijos.

k-skirpa1

Istorikas Algimantas Kasparavičius yra teigęs, jog nėra įrodymų, kad K. Škirpa prisidėjo prie žydų šaudymo.

Minint Holokausto Lietuvoje 75-metį, Seime vyko konferencija, istorikas A. Kasparavičius joje teigė,  kad  visos laikinosios Lietuvos vyriausybės ir LAF “vadžios” buvo  K. Škirpos rankose. Pasak istoriko, K. Škirpa neslėpė susižavėjimo Vokietija, nes daugiau nei 10 metų ten praleido – dirbo konsulu, vėliau – karo atašė. Būtent šiuo laikotarpiu – 1933–1934 metais – K. Škirpos iš Berlyno į Kauną siųstuose dokumentuose juntamas tam tikras jo susižavėjimas nacistinės Vokietijos vykdoma politika. „Dėl to jis turėjo labai daug nemalonumų. Prezidentas Antanas Smetona 1939 metų žiemos pabaigoje net kėlė klausimą dėl K. Škirpos atleidimo iš diplomatinės tarnybos“, – yra sakęs A. Kasparavičius. Tačiau K. Škirpa nebuvo atleistas. Berlyne jis subūrė aktyvistų frontą. Frontininkai siekė išvaduoti Lietuvą iš sovietų okupacijos ir rengė 1941 metų sukilimą. Laisva Lietuva matyta be žydų tautybės asmenų.priemimas-pas-hitleri-1939-0421-k100
K. Škirpos idėja buvo sukurti Tautinio darbo apsaugos batalioną. Šis be teismo Kauno VII forte sušaudė tūkstančius žydų. Tačiau istorikai įsitikinę, kad atsakomybę dėl to turėtų prisiimti tuometinė laikinoji vyriausybė ir jos vadovas. Pasak A. Kasparavičiaus, yra išlikę laikinosios vyriausybės posėdžių protokolai, atskleidžiantys, kokiais argumentais vadovaujantis buvo kuriamas Tautinio darbo apsaugos batalionas. Apie tai rašyta lzinios.lt 2016 liepos mėn.
1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Vilnių, K.Škirpa Berlyne sudarė Lietuvių aktyvistų fronto branduolį. Rengė 1941 06 23 sukilimą ir buvo paskelbtas laikinosios Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku.  Sutikdamas užimti premjero postą, K.Škirpa pageidavo, kad vyriausybėje būtų Rapolas Skipitis bei Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Toje vyriausybėje, be premjero K.Škirpos, buvo 11 ministrų: 4 vilniečiai (Vytautas Bulvičius, Vladas Nasevičius, Vytautas Statkus, Jonas Masiliūnas), 6 kauniečiai (Juozas Ambrazevičius, Jonas Matulionis, Adolfas Damušis, Balys Vitkus, Juozas Pajaujis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) ir berlynietis Rapolas Skipitis bei valstybės kontrolierius Pranas Vainauskas.1944 metais įteikė Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalauta atšaukti okupaciją Lietuvoje, vėliau buvo suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.

Čia yra nuoroda komentavimui, kur jūs galite pateikti savo aiškią nuomonę Vilniaus miesto tarybai. Jums reikia atsakyti ir paspausti mygtuką. Prašome pabandyti rašyti pagarbiai: https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSddIXIxTDEj5He6Qjh4pv_KjB1X1KlNlmOww9S76IF3Nr7fbA/viewform?c=0&w=1

Nuotraukose: 1.Kazys Škirpa 2.K.Škirpa šalia Hitlerio. 3.Priėmimas pas A. Hitlerį  jo 50-mečio proga, 1939-04-21. Dešinėje ambasadorius K Škirpa. Nuotrauka iš K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“.

Vilnius: Lietuvos Jeruzalės pėdsakais

lietuvos-jeruzales-pedsakaisLietuvos žydų bendruomenėje įvyko Irinos Guzenberg  ir Genricho Agranovskio  knygos „Vilnius: Lietuvos Jeruzalės pėdsakais“, antrojo pataisyto ir papildyto leidimo pristatymas.

Pasak antrojo leidimo redaktorės Dalijos Epšteinaitės, ši knyga yra unikali. Knyga yra vertinga, jei gera jos struktūra, nurodytos rodyklės, vardai, objektai, todėl ją galima vadinti enciklopedija. Ji apie Lietuvos Jeruzalę, Vilniaus žydus, apie neįkainojamą istoriją, kuri yra tyrinėjama ne tik Lietuvoje, bet daugelyje kitų šalių. Knygoje primenama Česlovo Milošo frazė: „…kai kalbame apie Vilnių, reikia atsiminti, kad didžiąja dalimi, tai buvo žydų miestas“…

Antrasis leidimas – ne paskutinis. Šią unikalią knygą įvertins kiekvienas, bent kiek besidomintis žydiškojo Vilniaus istorija. Knygą galima skaidyti į mažesnes, nes ji sudaryta tarsi iš atskirų kelionių po miestą vadovų. Kol kas abu leidimai rusų kalba. Knyga turėtų pasisekimą, jei būtų išversta į lietuvių ir anglų kalbas. Jos vertė – humanitariniai dalykai, kurie svarbūs Lietuvos jaunimui, ieškančiam jidiš istorijos palikimo. Autorė pateikia net senuosius gatvių pavadinimus, kokie jie buvo žydiškajame Vilniuje. Juk Vilnius niekada iki šeštojo 20 amž. dešimtmečio nebuvo lietuviškas, senamiestyje iki Holokausto skambėjo jidiš, toliau paėjus, rusų, lenkų kalbos. Knygoje justi žydiška dvasia ir tai yra autorių nuopelnas. Knygos vertė – ne tik naujas žvilgsnis, rodyklės, o dvasia, kas ir kur gyveno, ką veikė, ką valgė, kepė, kokia veikla garsėjo… Akį traukia senosios nuotraukos. Einant Vilniaus senamiesčiu verta pakelti akis į viršutinius namų aukštus, ten yra ką pamatyti ir net galima suprasti, ar senasis pastatas buvo žydų.

Prisiminimuose apie žydus kai kas sąmoningai nutylima

Prisiminimuose apie žydus kai kas sąmoningai nutylima

LRT Radijo laida „Radijo dokumentika“ Galite klausyti: Šeduva  http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013205901/radijo_dokumentika_2016_11_06_11_05

Anot istorijos mokslų daktarės Eglės Bendikaitės, tenka patirti, kaip dviprasmiškai žmonės kalba apie žydus: „Jie gali pasakoti, kad gyvenimas su žydų bendruomene buvo, jei ne idealus, tai bent jau geras, bet taip pat žmonės dar sako, neturintys supratimo, kodėl ta bendruomenė buvo išnaikinta.“

Iki Antrojo pasaulinio karo Šeduvoje, kaip ir daugybėje kitų Lietuvos miestų ir miestelių, įvairiatautis ir įvairiakalbis, spalvingas gyvenimas. Tačiau Holokaustas sunaikino ne tik didelę dalį štetlų gyventojų, bet ir beveik visiškai ištrynė žydų atminimą.

 

Chala – tai ypatinga žydų duona

Chala – tai ypatinga žydų duona

specialiai lzb.lt

Doc. dr. Aušra Pažėraitė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja

Chala – tai ypatinga, Šabui ir šventėms kepama duona. Tačiau pavadinimas pirmiausia reiškė kepalėlį ar paplotėlį iš atskirto atnašai pirmosios tešlos gabalėlio, kaip rašoma Tanakhe, knygoje Bamidbar (Skaičių), ir tai vienas pirmųjų įsakų izraelitams, jiems ruošiantis dykumoje įeiti į Pažadėtąją žemę: „Iš pirmosios tešlos atidėsite atnašai chalą kaip atidedate atnašą kūlės grūdų“. (Bamidbar 15:20)

Šis chalos atskyrimo įsakas vadinamas hafrašat chala. Tai vienas iš trijų pagrindinių įsakų, įpareigojančių moteris (kiti du – ritualinio atsitraukimo (nidda) ir Šabo žvakių uždegimo).  Chalos atskyrimo prieš kepant duoną įsakas suteikia ir Šabo chalai pašventinimo reikšmę.

Iš ligoninės laiptų išmontuoti žydų paminkliniai akmenys grįžta į jiems skirtą vietą

Iš ligoninės laiptų išmontuoti žydų paminkliniai akmenys grįžta į jiems skirtą vietą

nuotr. Sauliaus Žiūros

Vilniaus miesto savivaldybė praneša

Vilniuje lieka vis mažiau sovietų valdžios barbariškumo pavyzdžių – tvarkomos vietos, kuriose randama paminklinių žydų akmenų fragmentų. Neseniai tokia vieta aptikta Antakalnyje – Vilniaus klinikinės ligoninės pagrindinio įėjimo laiptuose buvo rasta žydų paminklinių akmenų dalys. Šią savaitę laiptams panaudoti žydų paminkliniai akmenys yra išmontuojami ir išvežami  į jiems skirtą pagarbos vietą – senąsias žydų kapines Olandų gatvėje

ismontuoja

Litvakų pasipriešinimas chasidizmui istorinėje perspektyvoje

Litvakų pasipriešinimas chasidizmui istorinėje perspektyvoje

Nuotraukoje senoji Švėkšnos sinagoga

Aušra Pažėraitė

Pasipriešinimas chasidizmui

Chasidizmas, plitęs alternatyviais būdais, lyg kokie klubai, nepriklausomi nuo bendruomenių, nepaisydami vietinių rabinų autoriteto, o tik savo Cadikų ir rebių, buvo tikras iššūkis ir galvos skausmas. Buvo labai panašu į maištą, gal net anarchiją. Dar daugiau, buvo įtariama, kad tai viena iš užsislaptinusių Šabtajaus Cvi mesianistinio judėjimo modifikacijų, prieš kurias Europoje buvo kovota dar nuo XVII amžiaus pabaigos. Net Vilniaus Gaonas buvo išreiškęs įtarimą, kad jie turi sąsajų su Abiejų tautų respublikoje (toliau ATR) tada egzistavusia frankistų „sekta“. Didelį pasipiktinimą kėlė ir Chasidiška pasaulėžiūra, kylanti iš tokių kabalistinių interpretacijų, kad atrodė, trinasi ribos tarp gėrio ir blogio, tarp košer ir trefa, tarp to, kas šventa, ir kas profaniška. Ir panteistinės idėjos, Cadiko tarpininkavimas tarp Kūrėjo ir žmogaus, ir vos ne stabmeldiškas jo garbinimas. Viskas buvo įvardinta tiesiog erezija. Jau nekalbant apie šventvagišku laikomą santykį su Toros studijavimu, net jei ir patys chasidai buvo, kad kaltino pačius Torą studijuojančius mokslinčius, kad studijuoja ne visai nesavanaudiškai – kas siekia šlovės, kas praturtėjimo, kas gal dar ko nors. Užkliuvo ir pernelyg triukšmingos ir ekspresyvios maldos praktikos, piktnaudžiavimas alkoholiu, ir visa eilė kitų dalykų.

Sugiharos namuose – ilgai lauktos permainos

Sugiharos namuose – ilgai lauktos permainos

Kaune įsikūrusiuose Japonijos diplomato Chiunės Sugiharos namuose prasidėjo ilgai lauktos pertvarkos. Kol kas remonto darbai vyksta tik viduje. Reikėtų atnaujinti ir pastato fasadą, tačiau tam lėšų kol kas nėra.

Karo metais žydus gelbėjusio Japonijos diplomato Ch.Sugiharos namuose-muziejuje remonto sulaukė antras pastato aukštas. Kol kas visa ekspozicija išdėstyta pirmame aukšte. Čia galima apsilankyti diplomato darbo kabinete, sužinoti, kaip jis karo metu padėjo žydams gauti vizas ir išvykti į Japoniją bei kitų Rytų šalies herojaus gyvenimo detalių. Įrengus antrą aukštą, ekspozicija dar labiau prasiplės ir tikimasi, kad pritrauks daugiau turistų ne tik iš Japonijos, bet ir iš Lietuvos.

Kaune paminėtos Didžiosios akcijos 75-osios metinės

Kaune paminėtos Didžiosios akcijos 75-osios metinės

Spalio 30 d. Kaune paminėtos Didžiosios akcijos, kurios metu 1941 m. IX forte buvo nužudyti 9200 Kauno gete kalėjusių žydų, tarp jų 4273 vaikai, 75-osios metinės. Pagerbimo ceremonija prasidėjo 14 val. IX forte prie masinių žudynių lauko. Niūrus dangus ir talžantys šalti vėjo ir lietaus gūsiai atliepė kalbėtojų žodžiuose. Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotoja Efrat Hochstetler pasidalino Avrahamo Tory liudijimu apie Didžiosios akcijos įvykius. Ji bei Kauno m. mero pavaduotojas Vasilijus Popovas, Kauno m. tarybos narys Andrius Kupčinskas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, IX forto muziejaus direktorė Jūratė Zakaitė kalbėjo apie tai, ką turėjo išgyventi bėjegiai, pažeminti žmonės, nuo 6 val. ryto stingdančiame šaltyje stovėję Demokratų aikštėje, skirstomi į kairę ir dešinę, į mirtį ar gyvenimą, apie tai, kiek menininkų, mokslininkų ar tiesiog dorų piliečių prarado Lietuva, apie mūsų pareigą prisiminti šias nežmoniško žiaurumo aukas ir perduoti istorinę tiesą ateities kartoms. Muzikos ir poezijos įtaiga visada sustiprina kalbėjimo poveikį: šį kartą susirinkusiems grojo Artūras Makštutis, eiles skaitė aktorė Kristina Kazakevičiūtė, prieš keletą metų su moksleivių grupe pastačiusi spektaklį apie Didžiąją akciją. 17 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje prasidėjo koncertas Didžiosios akcijos aukoms pagerbti. Pilnutėlė filharmonijos salė spengiančioje tyloje klausėsi koncerto vedančiojo Aleksandro Rubinovo skaitomų mažųjų šios protu nesuvokiamos selekcijos ir vos per vieną dieną įvykdytų masiškiausių žydų žudynių Lietuvoje liudytojų prisiminimų bei talentingų Lietuvos poetų eilių apie Holokaustą. Puikūs dainininkai Judita Leitaitė (mecosopranas) ir Rafailas Karpis (tenoras), kuriems akomponavo Rūta Mikelaitytė Kašubienė bei Darius Mažintas, ne tik talentingai atliko savo programą, bet ir sukūrė be galo dvasingą, jautrią, šiltą ir kartu susimąstyti verčiančią atmosferą, jie dainavo žinodami, dėl ko ir kam dainuoja, jie lenkė galvas ir nekaltai nužudytiems, ir Holokausto siaubą išgyvenusiems, laimei, dar galintiems į koncertą atvykti klausytojams, tarp kurių buvo ir Didžiosios akcijos liudininkės Feiga Koganskienė ir Fruma Kučinskienė.

Už galimybę surengti nemokamą koncertą Kauno žydų bendruomenė dėkoja Tautinių mažumų departamentui prie LR vyriausybės bei Geros valios fondui.

Lapkričio 3d. – Veisiejų žydų bendruomenės sunaikinimo 75-osios metinės

Lapkričio 3d. – Veisiejų žydų bendruomenės sunaikinimo 75-osios metinės

Veisiejų ir Lazdijų žydai buvo sušaudyti Kaktiškėse.

LŽB pirmininkės Faina Kukliansky šeima per žudynes neteko 29 giminaičių, gelbėtojų dėka pavyko išsigelbėti seneliui su vaikais. Lietuvos žydų bendruomenėje yra keli Veisiejų Holokaustą išgyvenusių žydų palikuonys: F.Kukliansky, A.Levinsonas, I.Bereznickis, Junona Bereznicky , V. Sideraitė, seserys R. ir L. Ofčinskaitės.

Prie paminklo Holokausto aukoms Kaktiškėse.

kaktiskes

Veisiejų vaistininkas Saulius Kuklianskis su žmona, gydytoja Zinaida ir trimis vaikais Moše, Ana ir Samueliu karo išvakarėse gyveno Alytuje. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, šeima greitai neteko dar jaunos, rūpestingos, mylinčios ir mylimos trijų vaikų motinos Zinaidos Kuklianskienės, tačiau Veisiejų vaistininkui ir jo vaikams pavyko išgyventi. Dramatiškas šios šeimos gelbėjimosi kelias – pabėgimas iš okupuotos Lietuvos teritorijos, pusantrų metų gyvenimas Gardino gete, pabėgimas iš Gardino geto ir grįžimas į Lietuvą – buvo pilni pavojų ir nesiliaujančios kovos dėl išlikimo.

Jurbarko žydų bendruomenė: ženklai ir prisiminimai

Jurbarko žydų bendruomenė: ženklai ir prisiminimai

Vesdama ekskursijas po Jurbarką Nijolė Paulikienė turistams pasakoja ir apie žydus, nes negalima praleisti kelis šimtmečius čia gyvenusių žmonių istorijos. Informaciją gidė surinko ir teberenka iš knygų ir iš senųjų jurbarkiečių. 

Jurbarke gyvenusią didelę žydų bendruomenę dabar beprimena Kauno gatvė, anksčiau vadinta Didžiąja ir Vilniaus, ženklai apie genocido vietas ir kapinės. Kai birželį mūsų mieste apsilankė Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas, jurbarkiečiai pradėjo aktyviau iš užmaršties kelti istorinį žydų bendruomenės paveldą. Spalio pabaigoje viešojoje bibliotekoje bus surengta Izraelio diena, vėliau mieste turėtų atsirasti žydų atminimą įamžinančių objektų.
Daug apie Jurbarko žydus gali papasakoti mokytoja ir gidė Nijolė Paulikienė. Ji net puoselėja svajonę apie žydų muziejų ir kuria to muziejaus viziją. 
Atminimas apie žydus dar tyliai guli vieno kito senojo jurbarkiečio atminties kertelėje, užasfaltuoto grindinio akmenyse, slepiasi perdažytuose senamiesčio fasaduose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė 42 proc. Jurbarko gyventojų, po karo gyvų buvo likę 76.

 

LŽB Dokumentinio filmo “Seserys” pristatymas

LŽB Dokumentinio filmo “Seserys” pristatymas

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus spalio 21d. 2016m.  pakvietė LŽB bendruomenę ir visuomenę į dokumentinio filmo “Seserys” pristatymą ir susitikimą su smuikininke, Bostono universiteto profesore Danute Pomerancaite-Mazurkevič ir jos gelbėtojų dukra Aušra Petrauskaite.

Kauniečių šeimai – apdovanojimas už žydų gelbėjimą

Kauniečių šeimai – apdovanojimas už žydų gelbėjimą

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas spalio 21d. Kazio Griniaus progimnazijoje „Jad Vašem“ pasaulio tautų teisuolių medaliu ir garbės raštu apdovanojo Blažaičių šeimą. Kauniečiams apdovanojimas skirtas už tai, kad jie Antrojo pasaulinio karo metais savo namuose Panemunėje priglaudė Chavos ir Rafaelio Finų dukrą Rozą bei augino ją iki karo pabaigos.

Pasak Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, salėje atlikusios žaibišką mokinių apklausą, tokius renginius, kuriuose apdovanojami žydų gelbėtojai, būtina rengti mokyklose. Mat jose iki šiol stokojama žinių apie tai, ką žydai veikė Lietuvoje 600 metų, apie jų, žydų, naikinimą karo metais, apie jų gelbėtojus lietuvius, kurie rizikavo savo gyvybe, priglausdami savo šeimose suaugusius žydus ir jų vaikus.

„Šitie žmonės padarė didžiulį žygdarbį“, – sakė apie gelbėtojus F.Kukliansky.

Izraelio nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai A. Maimonas prieš įteikdamas Antanui Blažaičiui (1897-1949), Adelei Blažaitienei (1903-1988) ir jų dukrai Valentinai Eugenijai Blažaitytei-Liutikienei (1927-1993) skirtus pasaulio tautų teisuolių medalius ir sertifikatus į apdovanojimo ceremoniją atvykusiems šių gelbėtojų palikuoniams priminė tų išgelbėtų žydų šeimų, jų narių gyvenimą iki geto, gete ir po to.

 

Aukojimas ir labdara buvo kertinė žydų bendruomenės socialinės rūpybos dalis

Aukojimas ir labdara buvo kertinė žydų bendruomenės socialinės rūpybos dalis

15min ir Všį „Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras“ tęsia straipsnių apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą ciklą. Ši istorija apie vaistinių Lietuvoje plėtrą bei tai, kaip į ją XIX a. pr. įsijungė žydai.Nors dažnai stereotipiškai įsivaizduojama, kad žydai buvo pasiturintys ir geriau gyvenantys nei vietiniai lietuviai, tikrovėje taip nebuvo. Dauguma Lietuvos žydų skurdo, paramą jų minimalių kasdienių poreikių tenkinimui skyrė užsienyje įsikūrusios tarptautinės žydų labdaros ir paramos organizacijos. Sunkiai besiverčiančios žydų bendruomenės Rytų Europoje kūrė įvairius socialinės rūpybos ir paramos tinklus. Gabūs ir nepasiturintys mokiniai bei studentai buvo remiami iš bendruomenės lėšų, kad galėtų mokytis, buvo rūpinamasi be šeimos paramos likusiais senoliais, ligoniais, bedalių merginų ištekinimu. Beje, sunkiai besiverčiantys, tačiau stiprių sionistinių nuostatų Lietuvos žydai buvo skatinami aukoti dar labiau skurstantiems ir vargstantiems Izraelio žemės (hebr. EretzIsrael, ישראלארץ) – Palestinos – žydams naujakuriams.

Iš Izraelio sugrįžo gyventi į Lietuvą

Iš Izraelio sugrįžo gyventi į Lietuvą

“Tai tu – žydelka? Ale kokia faina!” – tokios reakcijos Bella Shirin sulaukė iš lietuvės, išsišnekėjusi su ja eilėje pas gydytoją. Gimusi ir užaugusi Kaune, sovietmečiu su tėvais emigravusi į Izraelį, prieš porą mėnesių ji sugrįžo gyventi į Lietuvą.

Tikrų litvakų giminė

Po tokių nepažįstamosios žodžių Bella nesutriko. “Visi mes, žydai, faini”, – atsakė nusistebėjusiai lietuvei. “Lietuva ir Izraelis man – tarsi du vienos motinos vaikai. Abu juos myliu vienodai. Mūsų giminės Lietuvoje – nuo Gedimino laikų. Mes – tikri litvakai”, – išdidžiai priduria Bella.

Energinga smulkutė septyniasdešimtmetė pasitinka viename senųjų E.Ožeškienės gatvės daugiabučių. Čia Bella nuomojasi butą. Jos kiemas – gerai žinomas: čia veikia “Kiemo galerija”, aplinkinių namų sienos ištapytos iki holokausto čia gyvenusių žydų portretais. “Nenorėčiau prie jų fotografuotis. Reikia žinoti istoriją, prisiminti praeitį, tačiau žiūrėti į priekį. Reikia daugiau kalbėti apie šviesius pavyzdžius, taikų sugyvenimą kartu”, – paaiškina savo poziciją.