Žydų istorija Lietuvoje – Page 28 – Lietuvos žydų bendruomene

Darbėniškė Estera Kverelytė – Lietuvos Ana Frank

Nuotraukoje:Kretinga apie 1940 m. Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivės (iš dešinės): pirma – Birutė Japertaitė, trečia – Estera Kverelytė.
lzinios.lt- R.Beniušis

Lietuva turi savo dar neatrastą A. Frank – Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę darbėniškę Esterą Kverelytę, taip pat rašiusią ir po savo žūties palikusią nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Kas ji, E. Kverelytė – svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje. Darbėnai – vienas iš daugelio nedidelių Lietuvos miestelių, kuriuose nuo seno gyvenę žydai sudarė nemažą gyventojų dalį. Čia 1924 ar 1925 metais Batios (1904–1941) ir Jošua (1898–1941) Kverelių šeimoje ir gimė jų pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų.

2017-01-24

Skaityti plačiau

A. Vinokuras: lietuviai nėra žydšaudžių tauta

LRT, Virginijus Savukynas, LRT TV„Istorijos detektyvai“,www.lrt.lt
Lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų, sako žurnalistas, rašytojas, aktorius Arkadijus Vinokuras, kurio šeimą, kaip ir daugumą Lietuvos žydų, skaudžiai palietė Holokausto tragedija. Neseniai išleistoje knygoje „Mes nežudėme“ jis kalbasi su trisdešimt penkiais žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių nusikaltėlių vaikais, anūkais, giminėmis.
„Mano knyga nėra skirta kaltinti, teisti. Aš norėjau kalbėtis su jais. Aš esu žydų kilmės bendrapilietis, kurio tetos, seneliai nužudyti. Aš manau, kad jie taip pat aukos – tie budelių vaikai ir anūkai. Jie yra savo tėvų nusikaltėlių aukos. Jie visi iki vieno pasmerkė žydų žudynes“, – interviu laidai „Istorijos detektyvai“ sako A. Vinokuras. – Pokalbį noriu pradėti nuo klausimo, ar Jūsų seneliai sušaudyti Lietuvoje?
– Mano tėvo mama ir dvi mano tetos. Tuo metu jos buvo mažos mergaitės. Kauno gete. 1944 m. per „vaikų akciją“.
– Jūs gimėte Lietuvoje? – Taip, Kaune. Gyvenau dvidešimt dvejus metus. – Ką jūsų tėvai

2017-01-242017-01-26

Skaityti plačiau

Letuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

TREČIOJI dalis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje tęsiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio publikaciją. IIi dalis. Pradžia 2017 01- 05.

Kaip rodo išlikę pakankamai gausūs archyviniai šaltiniai, memuaristika ir istoriografija provokiška[1] (tiksliau tariant – pronacinė, nes kitokios Vokietijos, kaip tarptautinėje arenoje veikiančios realios geopolitinės galios, tuomet nebuvo iš principo) išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos/aneksijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo koncepcija bei strategija, daugiausia Lietuvos pasiuntinio Berlyne pulkininko Kazio Škirpos, jau keletą metų palaikiusio gerus, netgi bičiuliškus santykius su aukštais nacių partijos veikėjais, įniciatyva[2], iš esmės pradėjo formuotis jau pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis – t. y. dar 1940-ųjų birželio pabaigoje. Netrukus po Lietuvos aneksijos procesas įgijo pagreitį. Lietuvoje įsibėgėjant stalininėms represijoms peraugančioms į valstybinį terorą, radikalioms socialinėms-politinėms reformoms. Stichiškai antisovietinis organizuotas pogrindis Lietuvoje pradėjo formuotis dar 1940-ųjų spalio pradžioje Kaune. Tačiau šios strategijos pagrindinis kūrėjas ir svarbiausias ideologas vis dėlto buvo buvęs ilgametis Lietuvos karo attaché, vėliau – pasiuntinys Berlyne pulk. Kazys Škirpa[3]. Būtent jo iniciatyva bei pastangomis 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įsteigtas Lietuvių aktyvistų frontas. Lietuvoje LAF’o štabai įsikūrė Kaune ir Vilniuje. Be paties pulk. K. Škirpos svarbiais LAF’o veikėjais Berlyne ir Lietuvoje tapo E. Galvanauskas, Klemensas Brunius, Antanas Maceina ir Karolis Žalkauskas, Leonas Prapuolenis, Vytautas Bulvičius, Juozas Kilius, Adolfas Damušis, Jonas Pajaujis, K. Antanavičius, J. Vėbra ir kiti[4].

Bendradarbiaujant bei konsultuojantis su vokiečių/nacių politinės ir karinės valdžios pareigūnais bei diplomatais – feldmaršalais Wilhelmu Keiteliu ir Walteriu von Brauchitshu, Abvero viršininku admirolu Wilhelmu Canariu ir Abvero pareigūnu atsakingu už ryšius su Pabaltijo antisovietinėmis organizacijomis pulk. ltn. Hermanu Graebė – pradėta rengti išsilaisvinimo iš sovietų okupacijos ir aneksijos programa. Išdirbta pakankamai detali lietuvių partizaninės kovos, sukilimo prieš sovietus karinė metodika, taktika ir politinė strategija[5].

2017-01-182017-01-23

Skaityti plačiau

LŽB pozicija Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo konferencijų centrui klausimu

Atsižvelgiant į paskutiniu metu medijose suintensyvėjusius pareiškimus dėl neva iškilusio pavojaus Vilniaus Šnipiškių žydų kapinių (toliau – Kapinės) išsaugojimui, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB) jaučia pareigą dar kartą pristatyti svarbiausius faktus ir pateikti jais pagrįstą LŽB poziciją Vilniaus koncertų ir sporto rūmų (toliau – Sporto rūmai) rekonstrukcijos ir pritaikymo konferencijų centrui klausimu.

Kol kas jokie Sporto rūmų rekonstrukcijos darbai nėra pradėti vykdyti, taigi ir joks galimas neigiamas poveikis Kapinėms šiuo metu nėra daromas. Kapinėse buvę Vilniaus Gaono palaikai perkelti į veikiančias Vilniaus žydų kapines (Sudervės g.), jam pastatytas paminklas.

Jau kuris laikas skleidžiami melagingi gandai, todėl būtina pabrėžti, jog: paminklai Kapinėse seniausiai sunaikinti, o Sporto rūmų pastatas pastatytas dar sovietinio režimo laikotarpiu. Šiuo metu yra parengti tik priešprojektiniai pasiūlymai, kurių pagrindu toliau turėtų būti rengiamas detalus techninis Sporto Rūmų renovacijos ir pritaikymo projektas, kuris bus kruopščiai analizuojamas ir vertinamas kompetetingų institucijų.

2017-01-112017-01-12

Skaityti plačiau

Ona Šimaitė – tylioji kovotoja už gyvybę

Ona Šimaitė Izraelyje. Vilniaus universiteto bibliotekos nuotrauka
lzinios.lt Sukanka 123 metai, kai gimė Ona Šimaitė, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusi nuo žūties dešimtis Vilniaus žydų. Prisiminkime tylų šios pasaulio tautų teisuolės žygdarbį. O. Šimaitės vardas Lietuvoje minimas nedažnai. Jį mena tik paminklinė lenta prie Vilniaus universiteto ir siaura gatvelė, vinguriuojanti nuo Užupio pašonėje esančio Kūdrų parko ir užsibaigianti stačiais laiptais, vedančiais į senamiestį. Į vietą, prieš septynetą dešimtmečių tapusią kančios ir mirties simboliu tūkstančiams mūsų piliečių, kuriems buvo lemta gimti žydais. Į buvusį Vilniaus getą, kur nacių okupantų valia paskutines gyvenimo dienas leido pasmerktieji išnykti. Į vietą, iš kur kukli bibliotekininkė O. Šimaitė, nepaisydama mirtino pavojaus, išgelbėjo ne vieną, netekusį vilties.

2017-01-08

Skaityti plačiau

LRT „Radijo dokumentika”: Slabados miestelis

P. Poderskio nuotraukoje – Vilijampolės ješivos pastate sovietmečiu veikė fabrikas.

Radijo dokumentika sausio 8 d., sekmadienį, 11.05 val. Kartojama antradienį sausio 10 d. po 9 val. žinių “Ryto garsų” laidoje. Neries ir Nemuno santakoje XVII a. Radvilų įkurta privati Vilijampolės Slabada – laisva nuo baudžiavos gyvenvietė – iš pradžių buvo nedidelė ir dokumentuose vadinta kaimu, bet jau XVIII a. antroje pusėje amatais ir prekyba miestelis galėjo konkuruoti su kitapus upių esančiu Kaunu. XX a. sparčiai vystėsi pramonė. Čia iki II Pasaulinio karo veikė viena garsiausių Lietuvos ir Europos rabinų mokyklų – Slabados ješiva.
Slabadą galima būtų vadinti štetlų štetlu – daugelis jos gatvių pavadintos Lietuvos miestelių vardais – Ariogalos, Linkuvos, Betygalos, Babtų, Gargždų, Josvainių, Tauragnų, Riešės, kiti pavadinimai – Vežėjų, Mėsininkų – mena čia gyvenusių ir dirbusių žmonių profesijas.
Slabados pavadinimas retai girdimas – šiandien štetlas plačiau žinomas Vilijampolės vardu, prieš II Pasaulinį karą jis tapo Kauno miesto dalimi.

Aštuntasis pasakojimas iš ciklo, skirto Lietuvos žydų miesteliams – apie Vilijampolę. LRT radijas atsigręžia į pamirštą Lietuvos žydų praeitį.

2017-01-062017-01-06

Letuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje pradedame publikuoti Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnius.

I dalis

Lietuvių istoriografijoje ir viešajame socialiniame-kultūriniame diskurse didžiausia Lietuvos tragedija XX amžiuje dažniausiai įvardijama 1940-ųjų sovietinė okupacija labai greitai tapusi aneksija ir valstybingumo praradimas. Iš principo neginčijant šios modernaus lietuviško valstybingumo katastrofos istorinės reikšmės, vis dėlto, mano supratimu žvelgiant į platesnę ir gilesnę istorinę perspektyvą, istoriškai tai ne visai teisinga ir moralu. Didžiausia XX amžiuje tragedija Lietuvą vis dėlto ištiko ne 1940-ųjų birželį, kada tauta neteko laisvės bei valstybingumo. bet metais vėliau, kada jau nacių okupuotoje Lietuvoje prasidėjo Holokaustas. Taigi didžiausia XX a. Lietuvos tragedija yra kone pusę tūkstančio metų čia gyvenusios ir kūrusios lietuvišką pilietinę tapatybę žydų bendruomenės sunaikinimas. Nes nacionalinio valstybingumo praradimas, kaip rodo daugelio tautų istorinė patirtis, nėra negrįžtamas procesas. Kritinėmis istorinėmis aplinkybėmis tautai praradus nacionalinį valstybingumą, geopolitinei situacijai palankiai pasikeitus – jį atkurti įmanoma. Ir 1990-ųjų Kovo 11-ąją Lietuva tai padarė. Tuo tarpu buvusi visom prasmėm turtinga Lietuvos žydų – litvakų bendruomenė, deja, jau niekuomet nebebus atkurta. O tai gali reikšti ir reiškia tik viena, kad mūsų Lietuva, kuri daugeliui lietuvių reiškia dar dr. Jono Basanavičiaus įvardytus „Tautos namus”, taip ir liks mažesnė tuštesnė, tamsesnė, silpnesnė ir labiau pažeidžiama. Civilizaciškai. Emociškai. Kultūriškai. Demografiškai. Geopolitiškai.

2017-01-052017-01-09

Skaityti plačiau

Ko neteko Vilnius per Antrąjį pasaulinį karą?

Autorius: Marius Debesis 15min.lt

Šiandien Vilnių galima apibūdinti kaip baigiantį iš potrauminio sindromo išsivaduoti miestą, jame apstu plika akimi, o kartais tik giluminiu žvilgsniu pastebimų karo žaizdų, miesto netektis liudijančių žymių, rėžiančių bendrą miesto planą, kurios kasmet vis labiau smengą į užmarštį. Siekiant visapusiškai perprasti Vilnių reikia įsigilinti į bendrą praradimų visumą, susumuojant ko neteko sostinė per karą.

Žengiant per miestą ir ieškant karo ,,palikimo“ derėtų apsibrėžti kategorijas vertybių, ko neteko Lietuvos sostinė karo metu. Pradėti reikia ne nuo kultūros, o nuo žmogiškųjų netekčių, nuo žmonių, kurie buvo neatskiriama Vilniaus miesto sudedamoji dalis. Žvelgiant į skaudžiausias netektis – Vilniaus žydų holokaustas iš miesto atėmė vieną svarbiausių miesto savitumo dalių, kuri dėl svarbos žydų kultūrai suteikė Vilniui Šiaurės Jeruzalės statusą. Nors tekste bus kalbama daugiausiai apie žydus, mirtis Vilniuje tykojo kiekvieno, nepaisant žmogaus socialinės padėties, religinių ar politinių įsitikinimų.

2017-01-04

Skaityti plačiau

Žydų dėkingumo dovanos savo gelbėtojams

Virginija SKUČAITĖ, “Kauno diena”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, drauge su Maltos ordinu siekdama praskaidrinti ir palengvinti iškilių Lietuvos piliečių – žydų gelbėtojų senatvę, teikia jiems įvairios materialinės paramos.

Talkina Maltos ordinas

“Mums labai rūpėjo ir rūpi, kad mus gelbėjusių žmonių senatvė būtų bent kiek praskaidrinta ir aprūpinta materialiai, nes suprantame, kad maža vien padėkoti ir pavadinti Pasaulio tautų teisuoliu. Tad išgelbėtieji, jų organizacijos stengiasi kiek įmanoma materializuoti savo dėkingumą gelbėtojams įvairiomis formomis”, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky po Vokietijoje Lietuvos žydų bendruomenės ir Maltos ordino šiemet surengto koncerto.

Koncerto metu surinktos lėšos – 123 tūkst. eurų – buvo skirtos Pasaulio tautų teisuoliams Lietuvoje remti, finansuojant trejus metus truksiančius paramos gelbėtojams projektus.

Pasak Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje generalinio sekretoriaus Eitvydo Bingelio, dalis lėšų šiemet buvo skirta kortelėms, už kurias gelbėtojai galėjo įsigyti nekompensuojamųjų vaistų ir medicinos prekių.

2017-01-032017-01-03

Skaityti plačiau

Šalom! (I)

birzu-ugniag-768x478

Borisas JANUŠEVIČIUS „Biržiečių žodis“

Jau kurį laiką stebiu užsiplieskusį susidomėjimą tarpukariu Biržuose gausiai gyvenusiais žydais. Šifruojami mįslingi jų kodai, kuriami ir vykdomi projektai, stengiamasi suteikti šiai veiklai tarptautinės reikšmės foną. Į Biržus atskubėjo Izraelio ambasadorius, JAV ambasadorės pavaduotojas, Lietuvos vyriausiasis rabinas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė, Bruklino sinagogos prezidentas, LR Seimo nariai, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, kai kurių miestų žydų bendruomenių atstovai, ir daugelis kitų. Biržiečiai vyrai prisimatavo judėjų „jarmulkas“. Žydų kapinėse suskambo graudi kantoriaus giesmė. Dalis svečių tik dabar sužinojo, kad pasaulyje yra tokie Biržai su išlikusiomis unikaliomis žydų ir karaimų kapinėmis. Deja, tarp susirinkusiųjų jau nebuvoŠeftelio Melamedo, kuris save vadino vieninteliu Biržuose gyvu išlikusiu žydu. Daugiau kaip prieš metus Š. Melamedas mirė. 1941 m. birželį Šeftelis su broliu pasitraukė į Rusiją ir taip liko gyvas. 1945 metais sugrįžęs į gimtąjį miestą Vytauto gatvėje stovėjusių savo tėvų namų jau nerado – jie sudegė. Nerado ir prieš ketverius metus čia paliktų artimųjų. Motina Pajė, tėvas Peisachas ir septynmetis brolis Hirša buvo sušaudyti Pakamponyse. Apleistoms senosioms žydų kapinėms tvarkyti rodomas dėmesys, kurio jos niekada neturėjo. Paauglystėje čia žuvaudami mes, vaikai, niekuomet neidavom į gūdų kapų krūmyną.

2017-01-032017-01-03

Skaityti plačiau

Įrodymas apie Didįjį Pabėgimą

Tunelio vieta Panerių miške.

“The New York Times” metams baigiantis, išrinko įsimintiniausius, daugiausiai dėmesio sulaukusius straipsnius mokslo srityje apie archeologijos, biologijos, fizikos pasiekimus. “The New York Times” paklausė savo žurnalistų, kokios jų praneštos naujienos buvo įsimintiniausios. Viena jų – apie pasmerktųjų pabėgimą iš Panerių miško.

Žydai priverstinių darbų metu turėjo iškasti tunelį Panerių miške, šalia Vilniaus.1943 metais naciai privertė 80 Lietuvos žydų atkasti nužudytųjų pūvančius kūnus, sumesti juos ant šakų krūvos ir sudeginti.

Tada jiems buvo įsakyta sumaišyti pelenus su smėliu ir palaidoti palaikus, kad niekas nežinotų apie Paneriuose įvykdytas žudynes, kur naciai nužudė daugiau nei 100.000 žmonių.

Kelis mėnesius vadinamasis Leichenkommando, arba “lavonų būrys”, iškasė tūkstančius kūnų iš masinių kapaviečių ir juos degino. Jie žinojo, kad po to, kai darbai baigsis, naciai juos taip pat sušaudys. Tuomet vyrai sugalvojo drąsų pabėgimo planą.

76 dienas kaliniai kasė tunelį, neturėdami jokių įrankių, tik savo rankas ir kelis surastus šaukštus. Balandžio 15, 1944m. tamsiausią Pesacho naktį, jie surengė savo pabėgimą 30,5 metrų ilgio tuneliu į netoliese esantį mišką. Triukšmas atkreipė nacių patrulio dėmesį, jis ėmė šaudyti į bėglius. Tik 12 iš 80 žmonių suspėjo pabėgti.

Iš pabėgusiųjų 11 išgyveno karą. Jų liudijimai buvo vienintelis įrodymas apie pabėgimą. 2016m. liepos mėnesį archeologai, naudodami šiuolaikines technologijas PBS NOVA, surado tunelį. Modernios technologijos padeda mokslininkams labai tiksliai nustatyti ieškomą vietą po žeme, dar nepradėjus kasinėjimų. Tokiu būdu archeologai išvydo visą pasmerktųjų pabėgimo kelią. Galiausiai, buvo surasti tikri fiziniai įrodymai, kurie atskleidė istoriją apie vieną didžiausių pabėgimų per Holokaustą. Po to atsirado įvykio liudininko, pabėgusio Mordechaijaus Zeidelio prisiminimai. Po pabėgimo iš Panerių jis grįžo išlaisvinti Vilniaus, miesto, kuriame jis kažkada gyveno: “Aš likau be šeimos, žinojau, kad aš sudeginau juos visus Paneriuose” ( tuomet jie vadinosi lenkiškai Ponary).

Nicholas St. Fleur. Vertė Ilona Rūkienė

2016-12-302017-01-02

LRT RADIJAS 2016-ųjų „Metų žmogaus“ vardą skiria prozininkui, dramaturgui bei režisieriui Mariui Ivaškevičiui. Jis įvertinamas už pilietinę iniciatyvą – Atminties maršą Molėtuose.

Šių metų gegužę dramaturgas M. Ivaškevičius viename naujienų portalų parašė didelio atgarsio sulaukusį komentarą, kuriuo gyventojus kvietė dalyvauti eisenoje, skirtoje atminti nužudytus Molėtų žydus. M. Ivaškevičius svarstė: ,,ar mūsų žydai eis vieni, ar šįkart mes būsim kartu su jais?“Svarstoma, kad tokia pilietinė iniciatyva ne vieną gyventoją paskatino pirmą kartą jautriau pažvelgti į tokią skaudžią istorinę praeitį. Rugpjūčio 29-ąją iki žydų žudynių vietos Molėtuose ėjo apie pusantro tūkstančio žmonių: ne tik žydų bendruomenės narių, bet ir molėtiškių, taip pat atvažiavusiųjų iš kitų miestų ir šalių. Taip buvo pagerbti daugiau nei 2000 prieš 75-erius metus nužudytų Molėtų žydų.

Molėtų žydų žudynių vietą aplankiusi ir tylos minute Holokausto aukų atminimą pagerbusi šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė pagal žydų tautos papročius masinės kapavietės vietoje padėjo atminties simbolį – akmenuką. Taip simboliškai buvo pradėtas Atminties maršas, kurį organizavo nužudytų žydų artimieji kartu su Lietuvos žydų bendruomene bei šalies visuomenininkais ir kultūros atstovais.

Nacių okupacijos laikotarpiu 1941 metų rugpjūčio 29 dieną Molėtuose išžudyta apie 2000 žydų tautybės žmonių. Tuo metu tai sudarė beveik du trečdalius visų miestelio gyventojų.

Šalies vadovės teigimu, labai svarbu, kad Atminties maršo idėja susilaukė tokio didelio visuomenės ir ypač jaunimo palaikymo. Pasak prezidentės, tai rodo, kad Lietuvos žmonės keičiasi, „atsikrato primityvių stereotipų, tampa atviri ir tolerantiški, puoselėja ir gina žmogiškąsias vertybes“.

LRT RADIJO „Metų žmogus“ renkamas 13-ąjį kartą, prezidentas Valdas Adamkus – pirmasis, kuriam buvo suteiktas toks vardas.

Daugiau informacijos

2016-12-272016-12-30

Tomas Venclova: „Škirpa nusipelnė gatvės ne daugiau negu Paleckis“

Poetas, publicistas, vertėjas, šiuo metu JAV gyvenantis profesorius Tomas Venclova itin kritiškai vertina tai, kad Vilniuje vis dar yra tarpukario Lietuvos diplomato, pulkininko Kazio Škirpos vardu pavadinta alėja.
„Manau, kad Kazys Škirpa, pataikavęs Hitleriui ir bendradarbiavęs su gestapu, nusipelnė gatvės ne daugiau negu Justas Paleckis, pataikavęs Stalinui ir bendradarbiavęs su NKVD“, – teigė T.Venclova savo kalboje, kuri buvo paskelbta diskusijoje Vilniaus Rotušėje. „Argumentas, kad Škirpa buvo už nepriklausomybę, o Paleckis prieš, yra demagogiškas ir klaidingas. Abu jie bandė išsaugoti grynai formalią, bet ne faktišką nepriklausomybę totalitarinių režimų priežiūroje, ir abu ją pragaišino“, – konstatavo literatūros profesorius, vienas iš penkių Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų.

2016-12-222016-12-22

Skaityti plačiau

Gerbiame ir puoselėjame savo Chanukos tradicijas

Lietuva yra litvakų (mitnagdų, žydų ortodoksų) tradicijų šaknis turinti valstybė. Mūsų bendruomenė yra tiesioginė daugiau nei 600 m. skaičiuojančios žydų istorijos paveldėtoja ir Vilniaus Gaono tradicijų tęsėja.

Jei Lietuvos žydų muziejus pasirinko Gaono vardą, tai suprantame kaip mitnagdų tradicijų gerbimą. O gal kam nors parūpo pavadinimą pakeisti? Gerbkime savo tradicijas ir Chanukos metu. Menorą degti miesto aikštėje yra Chabado tradicija, litvakai tokio Chanukos šventimo nepropaguoja, jie kviečia visus į vienintelę Vilniaus sinagogą.

“Elektros lemputės dažniausiai naudojamos Chabado chasidų statomose didžiulėse Chanukos žvakidėse centrinėse ar kitose svarbiose miestų aikštėse. Šią tradiciją, kaip teigia Chabado šaltiniai, pradėjo septintasis Chabado rebė, rabis Menahemas Mendelis Šnejersonas, kuris 1974 metais išleido nurodymą statyti Chanukos menoras viešose erdvėse, ir pirmoji tokia buvo pastatyta Filadelfijoje (JAV). Po to Chabado chasidai visame pasaulyje ėmėsi tokių akcijų” -, rašo gerai į judaizmo istoriją įsigilinusi, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja, docentė dr. Aušra Pažėraitė.

2016-12-182016-12-22

Skaityti plačiau

„Radijo dokumentika“: Zarasų krašto žydus vienija meilė gimtinei ir tragiškas likimas

Sekmadienį 11.05 per LRT radiją. Kartojama antradienį “Ryto garsuose” po 9 valandos.

„Zarasai mano širdyje užima labai šiltą vietą. Ten praleidau tikriausiai svarbiausius savo vaikystės metus“, – prisiminimais dalijasi žinomas komiksų dailininkas iš JAV Al Jaffee. Jo motiną, galima sakyti, pražudė meilė gimtajam kraštui. Biografinėje knygoje apie karikatūristą Al Jaffe, daugybė jo pieštų iliustracijų, kuriose prisiminimai iš Zarasų.Iš Zarasų krašto pasitraukusių ar Holokaustą išgyvenusių žydų palikuonis neslepia nostalgijos Zarasų kraštui – ežerams, miškams ir lengvam, nerūpestingam gyvenimui. Tai vienija ir visuose miesteliuose kalbintus gyventojus, kurie patys kuria iniciatyvas primirštai istorijos daliai prisiminti.

Zarasai, Dusetos, Salakas, Antalieptė – visų šiuose miesteliuose gyvenusių žydų gyvenimas baigėsi Krakynės miške. Radijo Dokumentikoje žvilgsnis į visų šių, tarpusavyje susijusių, miestelių praeitį, ir kaip žydų bendruomenė prisimenama šiandien.

Vedėja Vita Ličytė

2016-12-172016-12-19

Trijose Europos sostinėse bus pagerbtas menininko ir pedagogo Boriso Šaco atminimas

sacas-medal

Gruodžio 20 d. 17:30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) bus atidaryta tarptautinė medalių paroda, skirta Boriso Šaco atminimui. Tokios pat parodos bus pristatytos Sofijoje ir Jeruzalėje, kur menininkas gyveno ir kūrė.

Boriso Šaco (1866-1932) kūrybinis kelias prasidėjo Lietuvoje: gimęs Varniuose, jis mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje. Vėliau B. Šacas dešimtmetį gyveno Bulgarijoje, kur kūrė ir dėstė Karališkojoje menų akademijoje, o sulaukęs keturiasdešimties išvyko į Jeruzalę. Čia 1906 m. jis įsteigė Becalel dailės mokyklą, šiandien veikiančią kaip Becalel dailės ir ir dizaino akademija.

2015 m. Izraelio Naujoji dailininkų kolegija „CAN“ kartu su Izraelio Meninio medalio asociacija inicijavo tarptautinį meninio medalio projektą, skirtą B. Šaco atminimui. Vykdant šį projektą Lietuvoje, Bulgarijoje ir Izraelyje buvo surengtos meno stovyklos, kuriose dalyvavo 38 dailininkai iš Lietuvos, Bulgarijos, Izraelio, Lenkijos ir Ukrainos, kūrę medalius B. Šaco asmenybei ir nuopelnams įamžinti.

2016-12-162016-12-16

Skaityti plačiau

Religinės ir pasaulietinės Chanukos šventės prasmės bei litvakų tradicijos

lzb.lt, Doc. dr. Aušra Pažėraitė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja

Chanukos šventė, švenčiama aštuonias dienas, pradedant Kislevo mėnesio 25 diena, yra iš tų švenčių, kurią švęsti nebuvo tiesiogiai nurodyta Toroje. Suprantama, nes šventė ateina iš vėlesnių laikų, nei Toros dovanojimas. Šventės pavadinimas aiškinamas, atsižvelgiant į žodžio pirminę reikšmę, nurodančią inauguraciją, pašventimą, įsikūrimą, ir šie vyksmai susiję su Jeruzalės Šventyklos atšventinimu. Šventė pradedama, uždegant vaško ar alyvos žvakę ar žibintą, aštuonias dienas iš eilės uždegant papildomai po dar vieną žvakę. Talmude (traktate Šabbat 21b-22a), rašoma, kad viena iš I amžiaus išminčių mokyklų, „Šamajaus namai“ prisilaikė nuomonės, kad reikia pradžioje uždegti visas aštuonias, ir po to po vieną mažinti. Bet kitos mokyklos, „Hillelio namų“ (Beit Hillel) nuomone, kuri tapo taisykle, kurios prisilaikoma iki šiol, pirmą dieną turi būti uždegamas vienas žibintas (ar žvakė), antrą – du, ir t.t., iki aštuonių, nes, kaip paaiškino Rabis Bar Hana, prisimindamas, ką sakė Rabis Johananas šiuo klausimu: „Hillelio namų samprotavimas yra toks, kad mes turime augti šventume, o ne mažėti“ (B.T. Šabbat 22a). Šviesos kasdien turi daugėti. Daugelio autoritetų nuomone, uždegama turi būti tai, kas dega savaime ribotą laiką, ir turi „degalų užtaiso“ tiek, kad jis baigtųsi praėjus bent 30 minučių po „nakties pradžios“. Todėl tam netinka elektros lemputės. Ir nors kai kas leidžia jomis naudotis, jei nėra kitos galimybės, tačiau jas uždegant nėra sakomas specialus palaiminimas.

2016-12-152016-12-21

Skaityti plačiau

Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas

bernardinai.lt

Siūlome ištrauką iš ką tik pasirodžiusios istoriko Aurimo Švedo pokalbių knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ (leidykla „Aukso žuvys“), kurioje pateikiami pokalbiai su germaniste, teatrologe, ilgamete „Atviros Lietuvos fondo“ pirmininke Ireną Veisaite, jos gyvenimo istorija bei laiko apmąstymai.Gruodžio 15d. Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko šios knygos pristatymas. Susitikime dalyvavo knygos autorius A. Švedas, pati I. Veisaitė, taip pat – gerai šią asmenybę pažįstantys ir apie jos gyvenimo nuopelnus bei įtaką Lietuvos kultūrai pasisakę žmonės.

„Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas: tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų laiką, sovietmetį ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bei įtvirtinimo metus. Šios knygos herojės gyvenimo pasakojimas padeda interpretuoti minėtas epochas ir tiesti tiltus per jas skiriančias nesusikalbėjimo ir nesupratimo prarajas. Tad mums kalbantis aš ne tik užduodavau klausimą, kaip buvo iš tikrųjų, bet ir nuolat ieškojau galimybių svarstyti, ką, kaip ir kodėl mes atsimename“, – knygos įžangoje rašo A. Švedas.

Jūsų gyvenimas tiesiog prisodrintas įvairiausių įvykių ir ribinių patirčių. Ar niekada nekilo mintis sėsti prie stalo ir kai ką užfiksuoti popieriuje?

Aišku, kad kilo. Be to, kitų buvau raginama tai daryti, tačiau tiesiog negalėjau ir nenorėjau leistis į atsiminimus dėl labai įvairių priežasčių. Grįždamas į praeitį turi į ją įsijausti, o tai yra nepakeliama. Gyvenu su šarvais. Kad suprastumėte, ką reiškia ši metafora, papasakosiu vieną atsitikimą. Kai su dviem savo buvusiom studentėm, dabar jau labai artimomis draugėmis Audra Žukaityte ir Reda Pabarčiene nuėjome žiūrėti Andrzejaus Wajdos filmo „Didžioji savaitė“ [1995], jos iš kino salės išėjo ašarodamos, o aš ekrane pasakojamą sukrečiančią istoriją apie žydės likimą Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvoje priėmiau visai ramiai. Žinoma, man pačiai kilo klausimas dėl savo reakcijos: „Kas čia darosi?“ Tada ir supratau labai aiškiai – gyvenu su šarvais.

Kita priežastis, dėl ko niekada nerašiau atsiminimų ir niekuomet nenorėjau to daryti, susijusi su mano gyvenimo būdu, o gal ir charakteriu.Visuomet gyvenau dvasiškai aktyviai dabartyje ir dėl šios priežasties tiesiog nebeturėdavau laiko praeičiai. Visą laiką reikėjo apie kažką galvoti, rašyti, dirbti, dalyvauti. Labai daug širdies ir laiko pareikalavo dėstymas, kurį suvokiau kaip savotišką misiją.

2016-12-152016-12-15

Skaityti plačiau

Atminimo lentos atidengimo ceremonija medalininkui ir monetų kūrėjui litvakui Victorui Davidui Brenneriui

victor-david-brener1

Gerbiamieji bendruomenės nariai ir draugai,
Informuojame, kad atminimo lentos atidengimo ceremonija Šiauliuose žinomam medalininkui ir monetų kūrėjui litvakui Victorui Davidui Brenneriui (1871-1924) vyks 2016 m. gruodžio 14 d. (trečiadienį) 12 val. (keičiasi data) prie dabartinio Šiaulių banko pastato (Tilžės g. 149)
Kviečiame dalyvauti!
*Transportas iš Vilniaus organizuojamas nebus.

Victoras Davidas Brenneris – „Linkolno cento“ kūrėjas

1909-vdb-lincoln-wheat-cent

2016-12-132016-12-13

Keturios profesorės Irenos Veisaitės epochos: vaizdai, portretai, žodžiai ir teatras

Gruodžio 15 dieną 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje bus pristatoma kultūros istoriko Aurimo Švedo knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Pasak istoriko Sauliaus Sužiedėlio, knygoje atsiveria nepamirštami XX amžiaus Lietuvos istorijos vaizdai: žydiškasis ir lietuviškasis tarpukario Kaunas, nuožmi karo ir Holokausto tikrovė, išsigelbėjimas ir atgimimas.
Renginyje dalyvaus knygos autorius A. Švedas, knygos herojė I. Veisaitė, teatro prodiuserė Audra Žukaitytė, režisierius Gintaras Varnas ir literatūrologas Kęstutis Nastopka. Renginį ves Vytenė Muschick. Istoriko A. Švedo knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ atskleidžiamas neeilinio žmogaus – germanistės, teatrologės, ilgametės Atviros Lietuvos fondo pirmininkės I. Veisaitės – likimas.

Poetas, vertėjas, kultūros tyrinėtojas Tomas Venclova: „Ši ilgojo pokalbio žanrui priklausanti knyga būtina kiekvienam skaitytojui, kurį domina pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija. Irena Veisaitė – vienas iš šviesiausių mūsų krašto žmonių, tolerancijos ir sveiko proto įkūnijimas. Daugiausia dėmesio ji skiria kultūrai, ypač teatrui, ir sovietmečio kultūrinei opozicijai, bet itin išmintingai, vengdama kraštutinumų ir tuščiažodžiavimo, gvildena ir painius filosofinius klausimus.“

2016-12-122016-12-13

Skaityti plačiau

LRT radijas atsigręžia į pamirštą Lietuvos žydų praeitį. Galite klausyti laidos įrašą