Paskutinės dienos, kai galima aplankyti parodą „Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos“, ji veiks iki liepos 28 dienos!
Tuo tarpu visus norinčius pamatyti unikalius dokumentus ar išgirsti įdomių faktų, istorijų, pavyzdžiui, kodėl Strašuno biblioteka – lyg didžiuliai suakmenėję smegenys, kviečiame į turą, kurį ves Centro vadovė Lara Lempertienė. Turo metu jūsų lauks diskusija.
Susitikime liepos 28 d. 15 val. Nacionalinėje bibliotekoje, parodų salėje, 3 a.
15min.lt – Publikuota 2015m.
Nuo lzb.lt: Nors publikuota prieš 2 metus, bet problema nepakito, tik paaštrėjo. Autorės V.Davoliūtės įžvalgumas nusipelno pagarbos.
Pirmiausia noriu iš anksto atsiprašyti skaitytojų už kai kurias šiame komentare panaudotas citatas, tačiau be jų neapčiuoptume čia aptariamos problemos esmės.
Po keleto dienų šurmulio visuomenėje Vilniaus meras Remigijus Šimašius atlaikė spaudimą ir savo visuomeniniu patarėju paliko prieštaringai vertinamą Danielį Lupshitzą. Tačiau į kelis svarbius klausimus taip ir liko neatsakyta. Kodėl būtent šis itin kontraversiškas ir nežinia kokiais nuopelnais garsėjantis asmuo tapo toks reikalingas Vilniaus merui? Ir – ypač – kuo jis pranoko daug kitų kompetentingų, daug pasiekusių ir su Lietuva glaudžius ryšius palaikančių Izraelyje gyvenančių litvakų išeivių – mokslininkų, inžinierių, finansininkų ar IT specialistų, kad nusipelnytų tokio nuolankaus Vilniaus mero apibūdinimo kaip „gėrio riteris ir šviesos karys“? Kodėl būtent jį naujasis meras parinko tinkamiausiu kandidatu drauge „tiesti tiltus“?
Remigijus Šimašius priverstas aiškintis dėl Danieliaus Lupshitzo: jis tik patarinės, ne spręs Šurmulys dėl D.Lupshitzo kandidatūros kilo ne veltui. Kaip žinia, naujasis patarėjas yra gerai žinomas feisbuko aktyvistas, garsėjantis radikalia retorika, agresyvia laikysena ir neapykantos kurstymu.
bernardinai.lt Autorius Donatas Puslys
2019 metais duris turėtų atverti unikalus projektas – Šeduvoje įsikursiantis litvakų miestelių istorijos, kultūros bei atminimo muziejus „Dingęs štetlas“. Apie jo kūrimo darbus, litvakų atminties puoselėjimą ir tam kylančius iššūkius kalbėjomės su šio projekto vadovu, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėju Sergejumi Kanovičiumi.
Pradėkime pokalbį nuo konteksto, supančio visą Šeduvos projektą. Kaip mums čia, Lietuvoje, sekasi integruoti Lietuvos žydų istoriją į bendrą istorinį naratyvą? Ar tai jau integrali pasakojimo dalis, ar vis dar tik įdomi išnaša, kuria paįvairinamas pagrindinis pasakojimas?
Visa tai įvertinti sunku, nes niekada negali turėti visos informacijos. Galima tik bandyti viską aprėpti. Svarbu, kad visi tokie projektai, tarp kurių yra ir Šeduva, tarnauja vienamlabai kilniam tikslui – apsaugoti ar sukurti kultūros vertybes. Manau, jog visos tiesės anksčiau ar vėliau susisiekia – kiekvienas projektas turi kažką vertingo, nes prisideda prie visuomenės švietimo. Gal kiek ir nusibodau vis kartodamas, tačiau pasikartosiu dar, kad viskas pasikeis – ir tikiu, jog pasikeis – į gerąją pusę, tada, kai švietimo sistema rimtai imsis šių dalykų ir pats vadovėlių turinys bus gerokai kitoks, kad pasakojimas apie žydus – Vilniaus, Šeduvos, Jonavos ar Lietuvos – neprasidėtų ir nesibaigtų Holokausto duobėmis. Yra normalus gyvenimo ciklas. Žmogaus gyvenimas prasideda gimimu, Lietuvos žydų istorija čia prasideda žmonių atsikėlimu, apsigyvenimu. Ši įsikūrimo istorija labai marga, turtinga, ją derėtų papasakoti. Manau, kad tai yra švietimo reformos klausimas.
Pirmadienį, liepos 17d. iškilmingai prasidėjo Tarptautinės Jidiš kalbos ir literatūros vasaros programos studijos.” Jau beveik 20 metų, programą vykdo ir organizuoja Vilniaus Jidiš institutas prie Vilniaus universiteto.
Šiemet programoje dalyvauja beveik 40 studentų iš JAV, Izraelio, Lenkijos, Prancūzijos, Švedijos ir Lietuvos. Litvakų jidiš kalba yra laikoma literatūrinės kalbos etalonu. Šiemet ją dėstys žinomi jidiš k. specialistai: prof. Anna Veršik (Estija), Abraomas Lichtenbaum (Argentina), Dov Ber Kerler (JAV), Vera Shabo (Izraelis).
Pasak Vilniaus Jidiš instituto direktoriaus, profesoriaus Šarūno Liekio, Tarptautinės Vilniaus vasaros programos” unikalumas yra jos profesionalumas, aukštas akademinis lygis, galimybė bendrauti su bendramoksliais jidiš ir įdomi kultūrinė programa.
Tarptautinė jidiš vasaros studijų programa tęsis iki rugpjūčio 11 d.
Bronzos medalį Lietuvos “Makabi” komandai 20-oje Pasaulinėje Makabiadoje iškovojo mūsų garsus didmeistris-šachmatininkas Eduardas Rozentalis!!! Sveikinam nugalėtoją ir visą Lietuvos komandą.
Taigi, viso labo turime du aukso medalius: stalo tenisininkė, jaunė Neta Alon vienetų varžybose ir mišriame dvejete su izraeliečiu Janin Karmazin,vieną sidabro – badmintonininkas Mark Šames ir trys bronzos medalius – stalo tenisininkės Neta Alon kartu su Vanesa Ražanskyte, šachmatininkas Eduardas Rozentalis ir badmintoninikas Daniel Tarachovskij mišriame dvejete su ukrainiete Natalija Ruzgaizer.
Šeši Makabiados Medaliai! Puikus pasiekimas! Sveikiname ir džiaugiamės visi.
Neseniai Vilniaus miesto pavadinimų, paminkų, atminimo lentų komisijos (toliau Miesto Komisija) nariai svarstė šiuos klausimus.
Komisijos nariams nepritrūko kompetencijos ir neteko kreiptis nei į kalbos komisiją dėl Washington‘o (juk ne Wroclaw‘o) aikštės užrašų, nereikėjo kreiptis į visuomenę jos nuomonės dėl Ukrainos aikštės, pakako kompetencijos svarstant klausimus, susijusius su Jono Basanavičiaus įamžinimu.
Tik vienas klausimas susilaukė gausybės, kaip čia tiksliau pasakius, prasmingo atsakomybės ir kompetencijos vengimo. Tai klausimas, susijęs su Vilniaus Tarybos nario Mark Adam Harold‘o pareiškimu, kuriame jis argumentuotai siūlo pakeisti K. Škirpos alėjos pavadinimą Pasaulio Teisuolių vardu. Ką daro komisija? Komisija sakosi, nežinanti, ką daryti. Ji kreipsis pagalbos į kitą įstaigą, kuri iš nežinojimo, ką daryti, rašo K. Škirpai skirtas istorines pažymas, kuriose visaip išsisukinėjama (žudynėse nedalyvavo, nes vokiečiai neleido išvažiuot, asmeniškai nieko nežudė, tik buvo antisemitinio LAF vadovas, ir kvietė su žydais susidoroti taip: „Išanalizavus Berlyno LAF organizacijos parengtuose tekstuose sutinkamus antisemitinius teiginius, galima tvirtinti, kad jos nariai „žydų problemą“ siūlė spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu“. Tai yra citata iš LGGRTC Direktorės T.B. Burauskaitės istorinės pažymos, perduotos Kauno miesto administracijos vadovui).
bernardinai.lt Sergejus Kanovičius
Vis tebevyksta keisti atminčių karai. Ačiū Dievui, kad jie vyksta tik virtualioje erdvėje ir, manding, tų atminčių susišaudymų atmosfera darosi kiek adekvatesnė ir ramesnė.
Jau pernai po vieno masinio įvykio Holokausto žydiškų aukų atžvilgiu imta labai plačiai, kone masiškai, vartoti „bendrapiliečių“ sąvoka. Vienoje diskusijoje man paprieštaravus, kad be reikalo pabrėžiama, jog buvo žudomi „mūsų bendrapiliečiai“, nes šitaip už tos kviestinės atjautos ribų lieka daugybė ne Lietuvos piliečių, kurie buvo masiškai žudomi ir Paneriuose, ir Kauno IX forte, man pateikė savotišką argumentą, kuris skambėtų maždaug taip – bet juk sakydami, kad buvo žudomi „mūsų“ bendrapiliečiai tas aukas darome „mūsiškėmis“, vadinasi artimesnėmis. Galbūt. Pastebėjau, kad net rafinuoti ir gan buki modernūs nacionalistai, nenorėję ligi tol net užsiminti apie Holokaustą, juolab apie jo aukas ėmė po truputį „jaukinti“ tą sąvoką, kuri jiems tapo savotiška indulgencija už tai, kad ta tema ėmė apskritai pasisakyti. Iš tų moderniųjų ganėtinai kvadratinių nacionalistų gali netyčia išgirsti tokį; „Na, kadangi ten buvo nužudyti mūsų „bendrapiliečiai“, tai nėra geras dalykas – žudyti „bendrapiliečius“ yra nepatriotiška“. Tokia kiek, atsiprašant, suliberalėjusio nacionalisto logikos dekonstrukcija. O jei nužudyti nebendrapiliečiai?
Joniškyje miesto dienos šventės metu 2017 liepos 6 – 8 dienomis bus iškilmingai atidaroma restauruota Baltoji sinagoga, kuri statyta 1823 m.
Izraelio Valstybės ambasados Lietuvoje ir Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva mezuza bus pritvirtinta ir pirmasis Šabas Baltojoje sinagogoje bus švenčiamas liepos 7d. 17 val.
Žydų gyvenamos vietos ar sinagogos yra pašventinamos. Tai daroma mezuzos ritualo metu. Mezuza (Mezuzah) ant durų žydui primena Dievą.
Nuotraukoje: Joniškio centrinė aikštė 20-ojo amž. pirmajame dešimtmetyje.
Joniškio sinagogos 1935m.
Sinagogos išorės formose persipynė vėlyvojo klasicizmo ir romantizmo stilių bruožai.
Restauravimo projekto finansavimo šaltiniai: LR teikiamos 2009–2014 m. Europos Ekonominės Erdvės finansinių mechanizmų, bendrojo finansavimo ir Joniškio rajono savivaldybės biudžeto lėšos. Projekto bendra vertė – 389 358,35 Eur.
Didesniuose Lietuvos miestuose stovėjo dvi, skirtingu laiku statytos, sinagogos. Iki šių dienų Lietuvoje išliko vos keletas dviejų sinagogų kompleksų – Kėdainiuose, Kalvarijoje ir Joniškyje.
Joniškio sinagogų kompleksas įkurtas centrinės miesto aikštės rytų pusėje. Kompleksą sudaro du mūriniai, lygiagrečiai stovintys pastatai: „Baltoji“ ir „Raudonoji“ sinagogos. Abu pastatai nevienalaikiai, jų tūriai ir architektūra skiriasi. Tipiška tik šių statinių situacija − sinagogos pastatytos prie centrinės miesto aikštės, kvartalo gilumoje. Jos yra gerai matomos iš šalutinių gatvelių. Nuo pagrindinės gatvės pusės jas užstoja kiti pastatai. Abi sinagogos apstatytos žemesniais vienaukščiais ir dviaukščiais pastatais.
Joniškis 1935m.
Joniškyje žydai įsikūrė apie XVIII a. vidurį, suteikus privilegiją Joniškiui ir Šiauliams. Žydų bendruomenės gyvenimo būdas buvo glaudžiai susijęs su tikėjimu ir sinagogomis. 1797 m. Joniškio žydai gavo leidimą sinagogos statybai ir sklypą kapinėms. Pirmoji sinagoga minima 1823 m. Pagal 1825−1826 m. Šiaulių ekonomijos inventorių Joniškyje buvo 49 žydų šeimos. XIX a. viduryje mieste gyveno 1042 žydai. 1865 m. minima ir antroji sinagoga, o 1866m. jau paminėtos trys sinagogos ir žydų prieglauda. 1897 m. Joniškio žydų bendruomenę sudarė 2277 asmenys. Trečioji sinagoga, stovėjusi Vilniaus gatvėje 8, buvo rekonstruota į parduotuvę ir gyvenamąjį namą1965−1966 m.
Vilnius, (BNS). Lietuvos žydų bendruomenė siūlo kurti kultūros muziejų buvusio Vilniaus geto teritorijoje. Svarstoma, kad muziejus išsidėstytų ne tik viename pastate, bet ir atvirose erdvėse, panaudojant išmaniąsias technologijas. Bendruomenė šias idėjas ketvirtadienį pristatė Vilniaus merui Remigijui Šimašiui.
Vienas idėjos autorių, kūrybinis analitikas Albinas Šimanauskas sako, kad kol kas neapsispręsta dėl konkrečios muziejaus vietos, tačiau siūloma, kad jis būtų įkurtas greta Rūdininkų skvero.
„Sakykime, Rūdininkų aikštės rajone, kur yra paminklas ir Cemachui Šabadui, kur galėtų atsirasti memorialas pasaulio teisuoliams. Yra puiki aikštė, kur galėtų vykti ir tarptautiniai renginiai, koncertai, vyktų teminės šventės (…) tai būtų Vilniaus žydų kultūros muziejus, atsiskleidžiantis per istorinius įvykius, kultūrinius reiškinius, per gyvą pasakojimą“, – BNS teigė jis.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky tvirtino, kad iš savivaldybės bus laukiama pačios idėjos patvirtinimo, tuomet bus sprendžiama, kurioje vietoje muziejus atsiras.
„Mes patys turime iki galo apsispręsti, sulaukti savivaldybės reakcijos, bus aptarimas su visuomene, pinigų gavimas ir taip toliau (…). Svarbu, kad būtų aprobuota idėja, kad galėtumėme eiti į priekį, – BNS kalbėjo F.Kukliansky. – Savivaldybė turėtų patvirtinti konkrečiai dėl patalpų ir dėl vizijos, ar ji tinka, nes jei ji netinka Vilniui, tada ir nėra ko kalbėti.“
Anot A.Šimanausko, tikimasi savivaldybės paramos, viltys taip pat dedamos ir į privačias užsienio žydų bei žydų organizacijų investicijas. Anot specialisto, Vilniaus savivaldybės vadovybė pristatyta idėja susidomėjo ir ją palaiko.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuo šiol yra Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir skatinimo asociacijos (angl. k. The European Association for the Preservation and Promotion of Jewish Culture and Heritage, sutrumpintai – AEPJ) narė. AEPJ remia žydų kultūros ir žydų paveldo Europoje apsaugą, vertinimą ir skatinimą. AEPJ ypatingą dėmesį skiria tam, kad žydų kultūros ir paveldo vietos ir objektai būtų atviri visuomenei. Siekdama šių tikslų asociacija vykdo dvi pagrindines programas – Europos žydų kultūros diena ir Europos žydų paveldo kelias .
Vilnius, birželio 25 d. (BNS). Sovietų valdžios persekiotas arkivyskupas Teofilius Matulionis sekmadienį Vilniaus katedros aikštėje iškilmingai paskelbtas palaimintuoju.
Pirmą kartą Lietuvoje surengtose beatifikacijos iškilmėse dalyvaujant per 15 tūkst. tikinčiųjų, T.Matulionį palaimintuoju paskelbė popiežiaus Pranciškaus pasiuntinys kardinolas Angelas Amatas (Andželas Amatas).
T.Matulionis sovietų valdžios buvo kalintas 16 metų. Ilgiausia bausmė dvasininkui buvo skirta 1946 metais, kai jis atsisakė bendradarbiauti su sovietų režimu ir paklusti jo nurodymams padėti įveikti partizaninį judėjimą, kritikavo komunistus dėl tikinčiųjų persekiojimo. Po dešimties metų nelaisvės T.Matulionis galiausiai buvo leista grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą. Nors vyskupas buvo nuolat sekamas, jis sugebėjo gauti Vatikano leidimą slapta konsekruoti vyskupu Vincentą Sladkevičių. T.Matulionis mirė 1962 metais, būdamas 89 metų amžiaus. Pagal vieną iš versijų, jį galėjo nunuodyti slapta sovietų KGB policija, tačiau tai nėra iki galo įrodyta.
T.Matulionis tapo antruoju Lietuvos palaimintuoju. Vyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacija įvyko 1987 metais Romoje. Tam, kad T.Matulionis būtų kanonizuotas – paskelbtas šventuoju, reikėtų įrodyti stebuklus, nutikusius per jį prašant Dievo malonių.
Lietuva turi vieną šventąjį – 1602 metais šventuoju buvo paskelbtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalaitis Kazimieras, gyvenęs penkioliktame amžiuje.
Palaimintasis Teofilius Matulionis prisidėjo gelbėjant žydę mergaitę. Apie išgelbėtą žydaitę, savo vaikystės draugę Esterą Elinaitę pasakoja Dalija Epšteinaitė.
2017 birželio 15 dieną Panevėžio m. žydų bendruomenė susitiko su Brozinų šeimos giminaičiais. Brozinų šeimos atstovai Art Puškinas ir jo žmona Joann gyvena USA Long Island. Art Puškinas yra Mildred Miller sūnus, Many Raf anūkas, Rivkos dukros Aiziko Brozino proanūkis. Jo proproseneliai Rafų ir Brozinų šeimos gyveno Panevėžyje ir turėjo siuvėjų amatus. Benjamino Zuskino šeima ir Brozinų šeima buvo artimi giminaičiai. A. Puškinas papasakojo savo plačios šeimos istoriją, kuri gyveno Panevėžyje iki Pirmojo pasaulinio karo ir po jo. Suplanavus vizitą, A. Puškinas atsiuntė savo protėvių gyvenimo istorijos aprašymą ir nuotraukas, iš kurių galima daryti išvadą, kad buvęs proprosenelis Aizikas Brozinas ir jo žmona Fruma Berkovič buvo ne tik aktyvūs Panevėžio m. žydų bendruomenės nariai, bet ir vykdė labdaringą veiklą. Nuotraukoje matyti iškaba apie paramą sinagogai “Chayei Odam”, kuri buvo Panevėžyje, Jablonskio g. 1, “Sinagogos moterų antro aukšto įrengimui skyrė paramą Aizikas ir jo žmona Fruma. Iškaba- padėka Rabino Dancigo kūrinys. Savo nedidelėmis lėšomis jie sugebėjo skirti lėšas medinės sinagogos „Chayei Odam“ antram aukštui įkurti ir žydų moterų prieglaudos namų įkūrimui.
Nuotraukoje paminklas Brozino proproseneliui.
Martynas Užpelkis, LŽB paveldosaugininkas
Istorinis įvykis! Šiomis dienomis, gal ir sutapimas, bet greičiau kaip kryptingo ir nuoseklaus pasiruošimo rezultatas, vienu metu Vilniuje tvarkomi visi trys žydų bendruomenės istoriniai pastatai. Nepaisant laikinų nepatogumų, džiaugiamės ir dėkojame visiems, kas prisideda prie žydų nekilnojamojo paveldo išsaugojimo.
Tęsiama Vilniaus sinagogos Gėlių gatvėje (Zavel Germaize ir David Levinson sinagoga) tvarkyba – baigiama restauruoti fasadus, nuogrindą, įrengti pagal seną pavyzdį pagamintus langus ir duris. Pastato savininkas – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Tvarkybos darbų užsakovo funkcijas vykdo VĮ “Lietuvos paminklai”. Tvarkybos darbus atlieka UAB “Nivara”. Šiemet kaip ir praėjusius 3 metus darbai ir toliau finansuojami iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Geros valios fondo lėšų. 2017 m. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, vadovaudamasis Kultūros ministro įsakymu, skyrė 120.000 EUR; Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė prisideda 16.000 EUR, kuriuos skyrė Geros valios fondas.
Pradėta tvarkyti Vilniaus choralinė Taharat Ha Kodeš sinagoga Pylimo gatvėje – remontuojamas stogas, restauruojamas pagrindinis fasadas, atliekami vidaus remonto ir avarijos grėsmės šalinimo darbai. Pastato savininkas – Vilniaus žydų religinė bendruomenė. Tvarkybos darbų užsakovo funkcijas vykdo VĮ “Lietuvos paminklai”. Tvarkybos darbus atlieka UAB “Statresta”. Darbai finansuojami iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Geros valios fondo lėšų. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, vadovaudamasis Kultūros ministro įsakymu, skyrė 60.000 EUR; Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė prisideda 15.000 EUR, kuriuos skyrė Geros valios fondas.
Išsamų fotoreportažą apie Vilniaus sinagogas skaitykite čia:
Penktoji dalis
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje baigiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio “Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais” publikaciją.
Provokiškos, pronacinės Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategijos 1941 m. vasaros pradžioje laikėsi ne vien LAF’o politinė vadovybė Berlyne ar Laikinoji Vyriausybė Kaune, bet ir dalis tremtyje dar likusios lietuvių diplomatinės tarnybos. Tame tarpe kurį laiką iš dalies ir pats diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Kontroversišką S. Lozoraičio veiklą 1941 m. birželio gale rodo mažiausiai du faktai. Jau birželio 23 d. lietuvių diplomatijos šefas, tuomet veikęs Romoje, nacių invazijos į SSRS proga specialia telegrama pasveikino fašistinės Italijos užsienio reikalų ministrą Galeazzo Ciano, o kiek vėliau nesėkmingai bandė patekti ir pas Trečiojo Reicho ambasadorių Romoje, kad šiam taip pat „galėtų pareikšti linkėjimus dėl karo su bolševikais”[1]. Tiesa, nacių ambasadoriui sveikinimų S.Lozoraitis tuomet taip ir neišreiškė, nes nacių pareigūnas elgėsi arogantiškai ir lietuvių diplomato net nepriėmė. Kaip matyti iš šaltinių, būtent tokį S. Lozoraičio veikimą lėmė įsitikinimas, jog „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn, Nepriklausomybės atstatymo linkui”[2].
Jeigu turėsime galvoje, kad dar nuo 1940 m. vasaros tarp nacistinės Vokietijos ir Didžiosios Britanijos vyko žūtbūtinės kautynės ore ir jūrose istoriografijoje dažnai vadinamos „Mūšiu dėl Britanijos”[3], kad 1941 m. birželio 16 d. JAV prezidento Franklin Delano Roosevelt nurodymu visoje JAV teritorijoje buvo uždarytos visos nacių Vokietijos diplomatinės atstovybės, Hitlerio diplomatai išprašyti iš šalies, o įtartini vokiečių tautybės asmenys internuoti specialiose stovyklose; jeigu turėsime omenyje, kad charizmatiškasis Didžiosios Britanijos premjeras Winston’as Spencer’is Churchill’is jau 1941 birželio 22 d. popietę viešai per BBC radiją pareiškė apie „visokeriopą” britų imperijos paramą užpultai Sovietų Sąjungai ir Jo Didenybės vyriausybės „tvirtą ryžtą sunaikinti Hitlerį ir jo nacistinį režimą”, tai negalėsime nepripažinti, kad lietuvių diplomatijos šefo veikla tomis dienomis buvo mažų mažiausiai keista ir kontroversiška.
Birželio 13d. Panevėžio m. žydų bendruomenėje apsilankė Šaptai Cionas su šeima. Antrojo pasaulinio karo metais Kupiškio raj. Trinapolio vienkiemyje Markevičių šeima, kuri augino septynis vaikus, nedvejodama priglaudė 10 žydų, tarp kurių buvo ir Šaptai Ciono mama Sima Ševelytė. Juozapo Markevičiaus ūkyje ir šalia miške esančioje žieminėje buvo slepiami dar 9 iš Panevėžio geto 1941 metų vasarą išsigelbėję žydai: Voltas Kušneris (žmona jo jau buvo sušaudyta), dukros Sonia ir Asia, sūnus Jozefas, vairuotojas Levinas, advokatas Keselis, anglų kalbos mokytojas (pavardė nežinoma), Šolomas Šerenzonas, Špindelis. Sonia Kušneraitė tais pačiais 1941 metais paliko Juozapo Markevičiaus ūkį ir su drauge slapstėsi Subačiaus miestelyje geležinkelio stotyje. Likę 9 žydai išbuvo iki 1943 metų rudens. Markevičiai juos maitino ir slėpė, gelbėjo nuo neišvengiamos žūties. Vėliau už šiuos nuopelnus Markevičiai buvo pakviesti būti žydų bendruomenės garbės nariais, jiems suteikti Pasaulio teisuolių vardai.
114 parlamentarų Seime registravo Pilietybės įstatymo pataisų projektą, kuris leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę asmenims, po Nepriklausomybės atkūrimo išvykusiems į Europos Sąjungos ir NATO šalis bei įgijusiems šių šalių pilietybę.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė svarstymus dėl dvigubos pilietybės, emigravusiems Lietuvos piliečiams, vertina teigiamai, – sako LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, „tačiau manome kad žydų kilmės lietuvių teisės neturi būti mažesnės apimties negu kitų lietuvių. Žydų kilmės lietuviai, po Nepriklausomybės atkūrimo išvykę į istorinę tėvynę Izraelį, turi ne mažesnį ryšį su Lietuva negu lietuvis, gyvenantis Europos Sąjungoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau dabartinis Pilietybės įstatymo pataisų projektas numato, jog žydų kilmės lietuviai, po Nepriklausomybės atkūrimo išvykę į JAV, turės teisę į dvigubą pilietybę, o išvykę į Izraelį – ne. Pietų Afrikos žydams, kilusiems iš Lietuvos, tai nėra taip aktualu, nes dauguma jų išvyko gerokai iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę.
Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo – pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną. Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 metų birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo ir kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, Apmaudu, kad žydo tremtinio sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama arba ignoruojama, tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija.
Prieš 76 metus birželio 14-ąją dieną prasidėjo masiniai šalies gyventojų trėmimai į Sibirą. Vadovėliuose dažnai matome nesuvokiamo dydžio tremties skaičius, tačiau į Sibirą ištremti buvo ne skaičiai, o žmonės. Antrus metu projekto MISIJA SIBIRAS organizuojama atminties akcija #IŠTARK #IŠGIRSK #IŠSAUGOK šiemet istorijos tiltais suvienys Lietuvą tam, kad visi kartu ištartume tremtinių bei politinių kalinių vardus, išgirstume jų likimus ir išsaugotume istoriją.
Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 metų birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo ir kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), t. t. 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule Lietuvos piliečių tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.
Vilnius, Kaunas ir Klaipėda susijungs tam, kad visi kartu perskaitytume 60 000 ištremtų ir kalintų žmonių vardų ir likimų – po 20 000 kiekviename mieste.
Kaune, prie pastato Vilniaus g. 72, kadaise priklausiusio Chaimui Basui, įdėti keturi nauji “Atminimo akmenys”. Vienintelė Holokaustą išgyvenusi šios šeimos ainė Rūta Glikman (Basaitė) taip įamžino savo tėvų, senelio ir broliuko atminimą. R. Glikman senelis ir tėvas vertėsi kailių, kepurių, skrybėlių prekyba, turėjo garsią Kaune įmonę, įkurtą XIX a. pabaigoje. Visa ponios Rūtos šeima žuvo Kauno gete: senelis Chaimas nacių buvo nužudytas 1941 m. rugpjūčio mėn., broliukas Eliazaras Vaikų akcijos metu, tėvai Tirca ir Leiba sudegė likviduojant Kauno getą. 9 mėn. Rūtą išgelbėjo šviesios atminties kauniečiai Jadvyga ir Alfonsas Babarskiai, vėliau apsigyvenę Marijampolėje. R. Glikman pastangomis jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.
