Žydų istorija Lietuvoje

Pasakojimas apie žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes ir vieną gyvenimą

Algis JAKŠTAS

Prieš keletą metų pirmą kartą rašiau apie neeilinio likimo žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes – Romuald Jakub Veksler-Vaškinel, per karą gimusį Švenčionyse ir per stebuklą išlikusį iš visos čia gyvenusios giminės. O tą stebuklą sukūrė Piotras ir Emilija Vaškineliai. Jiems prieš Švenčionių geto likvidaciją Jakubas ir Batia Veksleriai perdavė 1943 m. vasario 28 d. gimusį sūnų, kurį Piotras ir Emilija Vaškineliai pakrikštijo bažnyčioje.

 

Dabar Izraelyje gyvenantis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel (Romuald Jakub Weksler-Waszkinel), atvykęs į Lietuvą Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu, rado laiko aplankyti ir gimtuosius Švenčionis. Parymojo prie buvusį getą primenančios Menoros, aplankė kitas vietas, kurios svarbios žydų tautai vienaip ar kitaip susijusios ir su jo gimtine. Kaip jau minėjau, nė vienas iš jo artimųjų, gyvenusių Švenčionyse, neišgyveno. Vieni mirė arba buvo nužudyti koncentracijos stovyklose, kiti – sušaudyti miške netoli Švenčionėlių. Gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel tėvai mirė ar buvo nužudyti irgi koncentracijos stovyklose.

Į Švenčionis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel atvyko lydimas jo atvykimą į Lietuvą organizavusio Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorės Barbaros Orševskos (Barbara Orszewska), kuri mielai ir vertėjavo, bei Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininko Moisej Šapiro. Su gerbiamu svečiu kalbėjausi prie Švenčionių m. parke stovinčios Menoros. Mano pirmasis klausimas, tiksliau labiau prašymas, buvo papasakoti apie savo likimą, kuris vertas scenarijaus ar knygos puslapių.

Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininkas Moisej Šapiro ir Romuald Jakub Veksler-Vaškinel prie Menoros

– Mano istorija tokia, kad iki 35 metų nežinojau, kad esu žydas. Man visada kildavo abejonių dėl tautybės, kai bandžiau savo veido bruožus, išvaizdą lyginti su aplinkiniais. Aš nebuvau panašus į lenkus, kurie gyveno aplinkui, į savo tėvus lenkus. Kai man suėjo 35, mama pasakė, kad aš turėjau kitus tėvus – žydus, kurie buvo nužudyti karo metais. Ji nežinojo mano senojo, pirmojo vardo. 14 metų aš ieškojau savo tikrųjų šaknų, kol suradau savo žydišką pavardę – Veksler (Weksler). Dabar turiu du vardus, dvi pavardes. Ir tai mano didžiausias turtas. Žydai Jakubas ir Batia Veksleriai davė man gyvybę, o be lenkų Piotro ir Emilijos Vaškinel aš nebūčiau išgyvenęs. 2009 m. aš išvykau gyventi į Izraelį. Ten radau motinos ir tėvo giminių, ten pasijutau lyg į savo namus būčiau sugrįžęs. Esu labai dėkingas žmonėms ir Dievui, – glaustai savo gyvenimo istoriją pasakoja gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel.  

Skaityti plačiau

Frau Finkelštein

 

ŠIAURĖS ATĖNAI 2017 m. rugsėjo 15 d.

Sergejus Kanovičius – Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17.

Laba diena, frau Finkelštein. Jūs nepyksite, jei aš Jus taip ir vadinsiu toliau – taip, kaip čia ir parašyta – frau Finkelštein?

Ačiū Jums. Jūs nepykite, frau Finkelštein, kad taip nutiko. Tiesiog taip susiklostė. Beje, o kodėl čia, Kauno žydų kapinėse, Jus užrašė ne hebrajiškai, o lotyniškai ir, negana to, pridė- jo „frau“? Ar Jūsų vyras buvo vokietis, frau Finkelštein? Na, gerai, gerai, suprantu, kad lendu ne į savo reikalus. Tiesiog, žinote, įdomu – ne visur Lietuvoje žydų kapinėse sutiksi kokią frau. Gaila, kad Jūsų nuotraukos nėra. Greičiausiai buvo. Iš Jūsų, frau Finkelštein, tik postamento dalis ir teliko, viršus turbūt dabar jau kokio nors namo laiptas, o gal kortų stalas – juodas marmuras, žvakių liepsna, raudonojo vyno taurė, kortų kaladė ir pikų dama, kaip tik Jūsų nuotraukos vietoje, ten pokerį žaidžia, intelektualus žaidimas vis dėlto, ne koks nors „Durnius“. …Ką? Sakote, tai ciniška? Jūs iš tiesų taip manote, frau Finkelštein? Gink Dieve, frau Finkelštein, čia jokio cinizmo. Kiek čia ant Jūsų likučio parašyta – 1928 metų spalio 17 diena. Minutėlę, frau Finkelštein, aš noriu mobiliajame pažiūrėti, kokia tai buvo savaitės diena. Štai, radau – Jūs mirėte trečiadienį po vidurnakčio nuo širdies ligos. . Vadinasi, Jus palaidojo ketvirtadienį. Laidotuvėse turbūt buvo daug giminių, frau Finkelštein. Kiek, sakote? Oho. Tiek žydų šiandien ir visam mieste nebėra, o Jūs sakote, aš čia ciniškai dėl paminklo viršūnės-kortų stalo-namo laipto. Užvakar antikvariate mačiau pakabutį su hebrajišku užrašu, sidabrinį – ne Jūsų?

Nusišneku – jei būtų Jūsų, tai gulėtumėte ne čia, frau Finkelštein, o kurioje nors pakelės duobėje. Tada gal būtų Jūsų. Ką sakote? A, kiek prašė? Nedaug – šimto dvidešimt eurų, sakė, kad dažniau užeičiau, – prieš dvi savaites pardavė, anot jų, kočėlus su Tora, tiesa, sakė, kiek apdegusi buvo. Sakė, daug užmuštų žmonių daiktų pas juos būna, reikia tik dažniau užeiti.

Jums pasisekė, frau Finkelštein. Jums net labai pasisekė. Gal Jums dabar jau ir nelabai įdomu tokiai visai sudaužytai, bet geriausiu atveju praėjus trylikai metų nuo Jūsų mirties, Jus vis viena būtų nušovę IV, VII ar IX forte. Ar tiesiog Jūsų kieme – pykšt, ir viskas. Gal Jums, frau Finkelštein, atrodo, kad taip nepadoru – vidury miesto, jau kiek aptvarkytose kapinėse, nudaužtai be viršūnės stovėti. Taip tik atrodo. Iš Jūsų kažkas dar liko, frau Finkelštein. Be to, nereikėjo po rusų perkalti užrašo kaip tiems – „tarybinių žmonių aukoms“, – Jūs bent jau kaip numirėte, būdama frau, taip ir stovite ligi šiolei – kaip tikra išdidi frau Finkelštein. O anuos teko perkalti iš naujo. Kaip nauji vėjai leido.

Tiesa, sovietinis betonas dar daug kur laiko – nauji vėjai kažkaip greit nusilpo. Kas darė Jūsų paminklą, frau Finkelštein? Matau, kad geri meistrai, – viršūnę su kūju dar kažkaip įgalėjo nuversti, o štai postamentas liko. Ir raidės gerai išsilaikė. Čia Jums ne sovietinis tiap liap i gotovo. Galite didžiuotis, frau Finkelštein. Jūs juk nepykstate, kad aš čia pastovėsiu, Jus dar truputį pakalbinsiu ir eisiu savais keliais, o Jūs taip ir liksite čia – nudaužta, bet nenugalėta frau Finkelštein. Jawohl? Jūs jau inventorizuota, suskaičiuota, į katalogą įrašyta ir iš įvairių pusių nufotografuota. Šiukšles aplink Jus aprinkom, frau Finkelštein, – švirkštus, bambalius, šukes, skudurus – švaru dabar, švyti, ordnungas akivaizdus. Aš tik norėjau pasakyti, frau Finkelštein, kad man vis dėlto nepatogu prieš Jus. Aš dėl to čia su Jumis ir kalbuosi – man norėtųsi, kad kažkaip kitaip ir čia, pas Jus, ir Kauno VII forte. Ten tik pavardžių nėra. Nėra kaip susipažinti, prisistatyti. Kažkaip nuasmeninta. O su Jumis kažkaip net šilčiau, frau Finkelštein. Ką sakote? Ak, žinoma, – Jūs turite giminių. Izraelyje ir Kauno IX forte. Ką darysi, kad mūsų giminės, frau Finkelštein, arba čia, arba ten. Čia, Lietuvoje, jų, sakyčiau, net daugiau nei Izraelyje. Taip, aš būtinai perduosiu nuo Jūsų, frau Finkelštein, kai tik ten būsiu. Ne Jūs viena prašote.

Atleiskite, frau Finkelštein, man laikas. Aš dėkingas Jums. Už ką? Keista, tiesiog dabar žinau, kad tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntų metų spalio septyniolikta buvo trečiadienis. Tą spalio trečiadienį Kauno žydų kapinės dar buvo gyvos. Sudie, frau Finkelštein, auf Wiedersehen.

Oi, palaukite. Gal galėčiau Jus nufotografuoti? Atminimui, kaip sakoma? Na, ką Jūs, nepaisant amžiaus, nepaisant mūsų… Jūs puikiai atrodote, frau Finkelštein. Sudie.

 Sergejus Kanovičius – Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17.

VILNIAUS AKCIJA – ZAVL’S KLOYZ (Zavelio sinagoga)

VILNIAUS AKCIJA – ZAVL’S KLOYZ (Zavelio sinagoga)

Pirmasis žvilgsnis į Vilniaus renovacijas: dizaino tyrimo projektas

Gėlių g. 6, Vilnius

Sekmadienis, spalio 1 d., 16.00 – 20.00 val.

Gėlių gatvės sinagoga yra viena iš aštuonių išlikusių Vilniuje. Šiuo metu joje atliekami intensyvūs restauravimo darbai. Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje buvo 135 sinagogos.

Sutelkta jaunų dizainerių komandą, siekia išspręsti keletą svarbių klausimų, susijusių su pastato atgimimu XXI amžiaus Vilniuje. Restauruota sinagoga greičiausiai suvaidins žydų gyvenime svarbų tęstinumo vaidmenį, tačiau jos ateities funkcija dar nevisai aiški.

Dizaineriai susirinko iš skirtingų šalių, jų požiūris, “ką dizainas gali padaryti”- skiriasi. Dauguma šioje grupėje yra Vilniaus Dailės akademijos absolventai. Šeši studijavo Dizaino akademijoje Eindhovene, vienoje iš pirmaujančių pasaulyje, kur kruopščiai nagrinėjamas dizaino vaidmuo visuomenėje. Du iš Eidhoveno absolventų anksčiau studijavo Izraelyje.

Skaityti plačiau
LŽB vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius

LŽB vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Žydų bendruomene, Gerosios valios fondu ir leidykla „Czarne” trečiadienį, 2017 metų rugsėjo 27 d. Vilniuje vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius, gelbėjusius žydus nuo mirties. Pagrindinis susitikimo svečias bus Švenčionyse gimęs ir per stebuklą nuo mirties išgelbėtas Romuald Weksler-Waszkinel.

Diskusijos atspirties taškas – knyga „Žmogus tvirtu stuburu”, parašyta Lenkijos radijo žurnalisto Dariuszo Rosiako, kurios herojumi tapo Romuald Waszkinel. Įdomios, jaudinančios istorijos apie lenkų išgelbėtą nuo mirties ir užaugintą žydą fone autorius ir knygos herojus pasidalino su klausytojais prisiminimais ir refleksijomis apie Pasaulio teisuolių vardą pelniusius lenkus ir lietuvius. Jų pavardžių ir darbų priminimas ypač aktualus dabar, kai viešojoje erdvėje vis dažniau skleidžiami iškreiptos atminties interpretacijos ir falsifikuota istorija. Diskusijoje kalbėta ir apie būtinybę saugoti atmintį apie Holokaustą.

Skaityti plačiau
Rabinas Chaim Burštein pristatė rabino Mendelio Lefino knygą “Sielos analizė”

Rabinas Chaim Burštein pristatė rabino Mendelio Lefino knygą “Sielos analizė”

Rugsėjo 28, Jom Kipuro išvakarėse, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos. Heifetzo salėje  rabinas Chaim Burštein pristatė naują knygą “Sielos analizė”.  Jos autorius yra vienas iš  Mussaro mokymo pasekėjų – Mendelis Lefinas iš Satanovo miestelio.

Rabinas H. Buršteinas, pristatydamas knygą “Sielos analizė”, pažymėjo, kad joje pateikta rinktinė garsaus Toros mokymų išminčiaus rabino Mendelio Lefino apmastymų. “Leidėjai atliko milžinišką darbą, prieš išleisdami knygą, jie tyrinėjo rabino Léfino  biografiją, taip pat pateikė knygoje naudingus komentarus ir santraukas, – visa tai palengvina šių laikų skaitytojui suprasti, nes būtent jam, šiuolaikiniam žmogui yra pritaikytas knygos tekstas ir papildomas skyrius “Musaro mokymų brangakmeniai”.  Leidėjų ir knygos sudarytojų komentarai remiasi vėlesnėmis rabino Musaro knygomis, tuo būdu jie padeda skaitytojui suprasti ir įsigilinti į rabino Musaro Lefino mokymą, – knygos pristatyme pasakojo rabinas Chaim Burštein.

Knygos “Sielos analizė” leidimą rėmė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Geros valios fondas.

    

 

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną. Minėjimas prasidėjo dalyvių eisena link masinių žudynių lauko, IX forto muziejaus direktorės pavaduotojas prašė visų pamėginti pajausti, ką išgyveno žmonės, kuriems šis kelias buvo paskutinis jų gyvenime, vaizdai, kuriuos mes matome, paskutiniai jų gyvenime. Prie paminklo Holokausto aukoms jautria poezijos ir muzikos kalba nužudytuosius pagerbė LSMU gimnazijos moksleiviai, nuoširdžiai kalbėjo Kauno m. savivaldybės tarybos narys prof. Jonas Audėjaitis, mėgindamas kuo labiau paliesti jaunosios kartos atstovų širdis. KŽB pirmininkas Gercas Žakas pasidalino asmenine vienos merginos, kuriai teko prieš 5-6 metus panašiame minėjime skaityti eiles, patirtimi. Ji teigė niekada nepamiršianti emocinio skaitytos poezijos ir minėjimo atmosferos poveikio ir net parodė nuo to laiko saugomą nuotrauką. Tokie jaunų žmonių liudijimai skatina tikėti, kad baisūs, bet kokį žmoniškumą pamynę įvykiai nepasikartos, o atminimas apie juos ir jų nekaltas aukas bus perduotas ateities kartoms. Minėjimą užbaigusi IX forto muziejaus direktorė Jūratė Zakaitė padėkojo Kauno žydų bendruomenei, moksleiviams už bendradarbiavimą ir pakvietė visus apžiūrėti atnaujintą “Kauno geto kalinių likimų” ekspoziciją, kuriai nuotraukas ir eksponatus dovanojo ir KŽB nariai, patys buvę Kauno geto kaliniai. Įdomu, kad minėjime dalyvavo ir iš Izraelio p. Yaarit Glezer, kurios tėvelis buvo tarp tų nedaugelio, sugebėjusių pabėgti iš IX forto.
     
Skaityti plačiau

LŽB kviečia į filmo apie Molėtus peržiūrą

Filmo peržiūra apie Molėtų eitynės rugsėjo 29d. 17 val. Jašos Heifetzo salėje

Su dideliu pasisekimu praėjo dokumentinio filmo „Paskutinis rugpjūčio sekmadienis“ pristatymas. Premjera įvyko rugpjūčio 29 – visų Molėtų miestelio Lietuvoje žydų žudynių per Antrąjį pasaulinį karą metinių dieną. Premjeroje dalyvavo apie 350 žmonių, tarp jų Lietuvos pasiuntinys Izraelyje ir Izraelio pasiuntinys Lietuvoje.

Prieš pradedant filmo peržiūrą pasisakė prodiuseris Cvi Kricer ir režisierius Eli Geršzon. Jie akcentavo, kad pavyko sukurti filmą-dokumentą, galbūt, vienintelį, pasakojantį apie Lietuvos Molėtų miestelio žydų likimą.

Daugybę metų trunkantis nutylėjimas ir abejingas požiūris į Holokaustą  tvyrojo Lietuvoje 75 metus. Filme dokumentiškai pasakojama apie tuos, kurie žudė, tuos, kurie gelbėjo, tuos, kurie gyvena su šia našta šiandien

Šeduvos štetlo atminimas

Šeduvos štetlo atminimas

Senoji nuotrauka yra iš Perto Kaminsko kolekcijos.

Aut.Milda Jakulytė-Vasil, Šeduvos žydų memorialinio fondo muziejaus ekspozicijos kuratorė.

Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti XVIII a. pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi Magdeburgo savivaldos teises ir tapusi miestu, sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste augo. To paties amžiaus pabaigoje, 1793 m., rašytojas  Fridrichas Šulcas (1762-1798) aprašydamas savo kelionių po Lenkiją įspūdžius Šeduvą apibūdino kaip mažą miestelį, labai panašų į daugelį kitų matytų pakeliui. Pro aplinką vertinančio užsienio keliautojo akis nepraslydo jog, kone visi miestelio namai neturėjo kaminų. Žinoma, tokia pastaba kelionių knygoje, kažin ar galėjo prikaustyti skaitytojų dėmesi ir sužadinti norą apsilankyti ir reiškė turbūt ne ką daugiau, nei keliautojo ir rašytojo pastabą, kad tokius miestus ir miestelius galėjo ir siaubė dažni gaisrai.

Iš pažiūros tiek 18, 19 ar 20 amžiuje Šeduva kažkaip įpatingai nepasižymėjo, neišaugo, nesuklestėjo. Šeduvą galėtume pristatyti kaip tipinį miestelį, kur žydai sudarė nemažą ekonomiškai aktyvių gyventojų dalį, o jų veikla jei ne formavo – tai bent darė įtaką urbanistinei raidai. Ir tokių štetlų / miestelių Lietuvoje būta ne vieno, tačiau pasigilinus kiekviename jų galima rasti nuostabių, įdomių nutikimų ir istorijų, o tokių miestelių palikuonių dabar galime sutikti visame pasaulyje.

Nuotraukos autorius fortografas Arūnas Baltėnas.

Skaityti plačiau

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Prezidentūroje gelbėtojų apdovanojimų ceremonijoje

Lietuvoje minimos 76-osios Holokausto metinės. Prezidentė Dalia Grybauskaitė rugsėjo 27d. įteikė valstybės apdovanojimus 43 lietuviams, per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjusiems žydus.  Iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo ir kalbą sakė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

F.Kukliansky:

Man didelė garbė būti čia ir kartu pagerbti tikruosius Lietuvos didvyrius. Suteikę gerumo prieglobstį persekiojamiems, jie įžiebė gyvenimo viltį neapykantos dogmos tamsybėje, suteikė prasmę žiaurumo beprasmybėje, tapo gyvybės sargais ir žmonijos mokytojais.

“Jie sako, kad yra taip: jei aš įsipjausiu pirštą, jam nuo to neskaudės” – tai vieno žmogaus, gyvenusio netoli Treblinkos mirties stovyklos, įžvalga.  Vykdytojo ar stebėtojo vaidmenį Holokausto metu prisiimti daug kam atrodė natūralus pasirinkimas.  Būtent dėl šio pasirinkimo, o tiksliau – moralinio pasidavimo,  Lietuva neteko ištisų miestelių-štetlų su visu jų intelektualiniu potencialu, sužlugdytas Lietuvos kultūrinis, ekonominis centras, sudaužyti ištisų šeimų likimai ir amžiams paveldėtas Katastrofos skausmas ir žydšaudžio kaltė.
Žydų gelbėtojai, skirtingai, negu daugelis kitų, nesuvokė tuometinės situacijos kaip beviltškos ir neturinčios išeities. Net ir slegiami pačių nepalankiausių sąlygų jie nemąstė apie kompromisus ar prisitaikymą, o atliko jiems likimo skirtą šventą  gyvybės gelbėjimo misiją. Be ginklo šie žmonės kovojo už žmogiškumą, nepaisydami rizikos, nepasiduodami baimei, netapdami kruvino pasirinkimo įkaitais.

Skaityti plačiau
Teisuolių pasiaukojimas – vertingiausias žmogiškumo liudijimas

Teisuolių pasiaukojimas – vertingiausias žmogiškumo liudijimas

president.lt

Trečiadienis, rugsėjo 27 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Lietuvos piliečius, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydus nuo mirtino pavojaus.

Šiemet Lietuvoje minimos 76-osios Holokausto metinės. Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 43 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.

Pasak Prezidentės, šiais apdovanojimais sveikiname gyvenimą.

Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad taikos sąlygomis nesunku kalbėti apie pasiaukojimą, pareigą žmogiškumui. Tačiau visai ką kita tai reiškė Antrojo pasaulinio karo metais – atverti namų duris ir širdį pasmerktiems žmonėms, gerai suvokiant tokio žingsnio pasekmes.

„Toks buvo jų apsisprendimas – priimti pasmerktųjų ir atstumtųjų likimą. Tarytum savo rankomis užsisiūti Dovydo žvaigždę. Kiekviena tų istorijų – vertingiausias žmogiškumo liudijimas, kurio mums reikia kaip atramos ir šių dienų gyvenime.  Tai ir atsakymas į amžiną klausimą, ką gali paprastas beginklis žmogus“, – sakė Prezidentė.

Šalies vadovė linkėjo visiems širdyje saugoti atminimą apie šių žmonių kilnumą – kaip pažadą, kad žmogiškumas išliks aukščiausia vertybe, o Teisuolių pavyzdys bus neišsenkantis įkvėpimo šaltinis.

Prezidentės spaudos tarnyba
S.Sužiedėlis: Lietuvoje Holokausto neigimo nėra, yra tam tikras jo menkinimas

S.Sužiedėlis: Lietuvoje Holokausto neigimo nėra, yra tam tikras jo menkinimas

„Lietuvoje tokio Holokausto neigimo, kuris yra Vakaruose, beveik nėra. Visi žino, kad čia žydai buvo nužudyti. Faktas. Bet yra tos reikšmės menkinimo problema, nutylėjimai ir bandymai menkinti lietuvių dalyvavimą tame procese. Dalinai, žinoma, šitas visas klausimas kartais ateina iš tokio savigynos instinkto, kartais Vakarų istorikai nelabai susigaudo, kas kame, ir kartais parašo tokius dalykus, kurie iškart sukelia tam tikrą pasipriešinimą“, – paskaitoje dėstė profesorius. „Kai kalbame apie Holokaustą, jis turi būti centrinis moderniosios Lietuvos istorijos, ypač vokiečių okupacijos istorijos, įvykis. Neretai būna ir vokiečių okupacijos istorija aprašyta, o joje ne Holokaustas užima pačią centrinę ar raktinę vietą, o, sakykim, lietuviškų gimnazijų uždarymas. Nesakau, kad tai buvo gerai, reikia kalbėti ir apie lietuvių represijas, bet kaip galima palyginti tuos dalykus?“ – stebėjosi S. Sužiedėlis.

Skaityti plačiau

Premjeras prie Panerių memorialo pagerbė Holokausto aukų atminimą

Iš Lietuvos Vyriausybės puslapio ministraspirmininkas.lrv.lt

2017 09 26
IMG_5497.jpg

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis pagerbė Lietuvos žydų genocido aukas ir padėjo gėlių prie Panerių memorialo. Iškilmingoje žydų genocido aukų pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės nariai, Izraelio ir kitų užsienio šalių ambasadų Lietuvoje atstovai, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai bei parlamentarai.

„Visi kartu liudijame žydų tautos tragediją, kuri yra ir mūsų visos Tautos tragedija. Tai juodžiausias mūsų istorijos puslapis. Turime atvirai ir drąsiai kalbėti apie tai, kad kartu su naciais mūsų vietiniai žmogžudžiai dalyvavo įvykdant šį kraupų nusikaltimą. Mes praradome dalį savo istorijos, dalį Lietuvos identiteto. Tai yra istorinė pamoka mums visiems. Todėl turime padaryti viską, kad tai niekada nepasikartotų“, – kalbėjo premjeras prie Panerių memorialo.

Lietuvos žydų genocido aukos pagerbiamos prisimenant 1943 m. metų rugsėjo 23-iąją, kuomet likviduotas Vilniaus getas. Dešimtys tūkstančių gete gyvenusių žydų buvo nužudyti Paneriuose arba pateko į nacių koncentracijos stovyklas. Per antrąjį pasaulinį karą išžudyta 90 proc. Lietuvos žydų – apie 200 tūkst. žmonių.

Šiandien #MinistrasPirmininkas Saulius Skvernelis pagerbė Lietuvos žydų genocido aukas ir padėjo gėlių prie Panerių memorialo. „Visi kartu liudijame žydų tautos tragediją, kuri yra ir mūsų visos Tautos tragedija. Tai juodžiausias mūsų istorijos puslapis. Mes praradome dalį savo istorijos, dalį Lietuvos identiteto“, – sakė premjeras.Per antrąjį pasaulinį karą išžudyta 90 proc. Lietuvos žydų – apie 200 tūkst. žmonių.

Posted by Vyriausybė on 2017 m. rugsėjis 26 d.

Skaityti plačiau

Jochanano Faino knygos “Berniukas su smuiku” pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje!

Kviečiame Jus į Jochanano Faino knygos “Berniukas su smuiku” pristatymą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje!
 Knygos pristatymas įvyks 2017 m. spalio 5 d. 18 val. J. Heifetzo salėje (III a.) adresu Pylimo g. 4, Vilnius.
Renginio metu vyks susitikimas su knygos autoriumi Jochananu Fainu!
Knygos pristatymo vakarą moderuos prof. Leonidas Melnikas!
Muzikinį foną kurs ir smuiku gros Jokūbas Račiūnas (Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla).
Renginys vyks rusų kalba ir renginio metu bus galimybė įsigyti pristatomą knygą!
Lietuvio išgelbėtas žydas aprašė, kaip jis išgyveno per žiauriąją „vaikų akciją“

Getuose vaikai jautė nuolatinę grėsmę. Nuošaliame Kauno Panemunės rajone, ant aukštos Nemuno pakriūtės kadaise stovėjo erdvus medinis namas su vidiniais laiptais. Jį susirentė Lietuvos kariuomenės savanoris, Šančių geležinkelio dirbtuvių stalius Jonas Paulavičius, karo metais už akių vadintas „žydų tėvu“. Namo palėpėje, rūsyje ir darže įrengtose keturiose slėptuvėse karo pabaigos laimingai sulaukė šešiolika žmonių, iš kurių dvylika buvo žydai.  Tarp išgelbėtųjų pateko ir smuiku mokėjęs groti keturiolikmetis kaunietis Jochananas Fainas, darže iškastoje priešlėktuvinės gynybos duobėje slėpęsis kartu su rusu karo belaisviu ir žydu ortodoksu. Po karo jis keletą metų gyveno Paulavičių šeimoje, o 1947-aisiais, pasinaudojęs lenkų evakuacijos iš Lietuvos vajumi, pasiryžo nelegaliai palikti Stalino represijų apimtą tėvynę ir pasitraukti į Izraelį.

 

Siūlome paskaityti ištrauką iš neseniai lietuvių kalba išleistų Jochanano Faino memuarų „Berniukas su smuiku“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, vertė Ina Preiskel (Finkelšteinaitė) ir Arvydas Sabonis) ištrauką.

Skaityti plačiau

Tarpinstitucinis bendradarbiavimas Lietuvos žydų paveldo išsaugojimui

Fainos Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pranešimas, 2017 rugsėjo 25d. Seime vykusioje konferencijoje, skirtoje Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai ir Europos žydų kultūros dienai. Diaspora, paveldas ir štetlas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir žydų paveldas šiandien

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyvena 3050 žydų. Kitais duomenimis – iki 5000 žydų, iš jų apie 2000 – Vilniaus mieste. Palyginimui XIX a. viduryje dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno apie 250.000 žydų. Holokausto metu Lietuva neteko daugiau nei 90% savosios žydų bendruomenės.

Šiandien Lietuvos žydai apsijungę į 28 nevyriausybines organizacijas, kurias savo ruožtu vienija asociacija Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Paveldas – nors ir labai svarbi, bet tik viena iš daugelio Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės veikos sričių. Lietuvos žydų bendruomenė aktyviai veikia teikiant nuotlatinę socialinę paramą savo bendruomenės nariams 7-iuose Lietuvos regionuose, rengia edukacines programas, puoselėja Holokausto aukų atminimą, vykdo projektinę veiklą bei užsiima Žmogaus teisių advokacija.

Grįžtant prie paveldo, Lietuvos žydų paveldas – tai reliktai kultūrinio kraštovaizdžio, kurį per daugiau nei 600 metų sukūrė bendruomenė, kažkada siekusi ketvirtį milijono gyventojų, pasklidusių po beveik visus šiandieninius Lietuvos miestus ir miestelius. Tai – beveik 200 kapinių, daugiau nei 200 žudynių vietų-masinių kapaviečių, virš 40 kultūros vertybėmis paskelbtų sinagogų.

Bendradarbiavimo poreikis ir patirtis

Holokaustą pergyvenusi šiandieninė Lietuvos žydų bendruomenė niekaip nebūtų pajėgi viena be valdžios ir savivaldos institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir aktyvių žmonių prižiūrėti bei išsaugoti tai, kas skurta per šimtmečius ir kas pasklidę plačiai po visą šalį.

Skaityti plačiau
Aukos ir budelio anūkai knygose aprašė tą pačią istoriją

Aukos ir budelio anūkai knygose aprašė tą pačią istoriją

Reglindis Rauca tikrąją savo senelio gyvenimo istoriją sužinojo atsitiktinai ir tai pakeitė jos kūrybą bei santykį su šeima.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos 

Lietuvoje lankosi vokiečių rašytoja, aktorė ir Kauno geto budelio Helmuto Raucos anūkė Reglindis Rauca. Apie senelio padarytus karo nusikaltimus ji sužinojo netikėtai, 2003 metais internete ieškodama informacijos pagal savo mergautinę pavardę. „Visiškai atsitiktinai išsiaiškinau tikrąją savo senelio H. Raucos istoriją. Šių siaubingų nusikaltimų atradimas, jų reikšmė sukėlė didelį šoką ir tapo svarbia mano kūrybos ir gyvenimo tema“, – sakė R. Rauca.
H. Rauca yra atsakingas už 10 tūkst. Kauno geto žydų mirtis. „Mano motina įsitempusi stovėjo priešais vyresnįjį SS seržantą nežinodama, bus paskirta gyventi ar mirti.

Skaityti plačiau
Lietuvos žydų genocido aukų atminimas ir gelbėtojų pagerbimas

Lietuvos žydų genocido aukų atminimas ir gelbėtojų pagerbimas

Panevėžyje tęsiasi renginiai skirti Lietuvos žydų genocido aukų atminimui ir Lietuvos žydų gelbėtojų pagerbimui. Rugsėjo 23 dieną 11 val. Panevėžio m. žydų bendruomenės nariai padėjo vainikus prie paminklo “Geto vartai”, kur 1941 m. liepos 10 dieną buvo įkurtas Panevėžio žydų getas.

Prie memorialo “Liūdinti žydų motina” susirinko Panevėžio m. visuomenė, gimnazijų moksleiviai ir pedagogai: Rožyno progimnazijos, J. Balčikonio gimnazijos, J. Miltinio gimnazijos, M. Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklos, politikai ir kiti atstovai. Pagal žydų tradicijas prie memorialo buvo padėti akmenėliai, uždegtos žvakės.

Skaityti plačiau

Traumuotiems lietuviams iš „priklausomos Lietuvos“ reikia Holokausto su gėlytėmis

I. Makaraitytė.www.DELFI.lt

…Nei ji dingo kur toji neapykanta žydams ir kitokiems, nei ką. Ir „pozityvas“ nepadeda jos atsikratyti. Yra dalis lietuvių, kurie vis dar nekenčia žydų. Ne, ne visi komentarai yra Kremliaus trolių darbas, nes jų viešojoje erdvėje buvo pilna dar tada, kai apie socialinę žiniasklaidą niekas nė nesvajojo. Jei būtų kitaip, politikų kalbos nebūtų apvalios, vis dar paradinės ir ne šiaip apie kažkokį Holokaustą, išžudytus žydus, o apie žydus, kurie buvo Lietuvos dalis. Ir susėdus aplink stalą girti vyrai nesisielotų, kad, kaip, girdi, gaila, ne visus žydus ištraiškėm čia pas mus.
Dar didesnei daliai visuomenės ši tragedija išvis net neegzistuoja. Sena apgriuvusi sinagoga mažo miestelio privataus kiemo vidury yra viso labo tik apipuvęs pastatas, kurio nei nugriausi, nei padegsi. Dar iš senos daržinės bent malkų būtų. O kokia nauda iš griūvančios sinagogos? Ir kiek jų tokių? Kiekvieną sykį, kai tik užeina kalba apie apleistas žydų kapines, lietuviai beda pirštu – mes tai savas prižiūrime, juk net į Sibirą važiuojame, o kur žydai, kur žydų bendruomenė, kad savų negali apeiti, vis mūsų kieman dairosi? Bet jų nėra… nėra miesteliuose žydų, išžudyti jie…

Skaityti plačiau

Diskusija apie vietos gyventojų atmintį, Holokaustą bei žydus nuo mirties gelbėjusius lenkų ir lietuvių Teisuolius

SPAUDOS PRANEŠIMAS

„Žmogus tvirtu stuburu”

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Žydų bendruomene, Gerosios valios fondu ir leidykla „Czarne” trečiadienį, 2017 metų rugsėjo 27 d. Vilniuje vyks diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius, gelbėjusius žydus nuo mirties. Pagrindinis susitikimo svečias bus Švenčionyse gimęs ir per stebuklą nuo mirties išgelbėtas Romuald Weksler-Waszkinel.

Diskusijos atspirties taškas bus knyga „Žmogus tvirtu stuburu”, parašyta Lenkijos radijo žurnalisto Dariuszo Rosiako, kurios herojumi tapo Romuald Waszkinel. Nepaprastai įdomios, jaudinančios istorijos apie lenkų išgelbėtą nuo mirties ir išaugintą žydą fone autorius ir knygos herojus pasidalins su klausytojais prisiminimais ir refleksijomis apie Pasaulio teisuolių vardą pelniusius lenkus ir lietuvius. Jų pavardžių ir darbų priminimas ypač aktualus dabar, kai viešojoje erdvėje vis dažniau skleidžiami iškreiptos atminties kodai ir falsifikuota istorija. Diskusija palies ir būtinybę saugoti vietinę atmintį apie holokaustą. 

Skaityti plačiau