1941-ųjų bir­že­lio 22-oji bu­vo sau­lė­ta. Gel­to­nas ru­tu­lys ką tik pa­ki­lo virš ho­ri­zon­to. Var­niai mie­go­jo. Gy­dy­to­jas Do­vy­das Kap­la­nas sku­bė­jo pas li­go­nę į Tel­šių gat­vę.

Grį­žęs na­mo, jis ra­do ap­vog­tą bu­tą, ant sta­lo – ne­baig­ta ger­ti stik­li­nė ar­ba­tos. Svar­biau­sia – ne­bu­vo ma­mos. Vė­liau gy­dy­to­jas su­ži­nos, kad jo ma­mą iš na­mų iš­va­rė tos mo­ters, ku­rią jis ką tik kė­lė iš kars­to ,sū­nūs bal­ta­raiš­čiai. Jie Fei­gę Kap­la­nie­nę ir nu­žu­dė.

Už ge­ros va­lan­dos areš­ta­vo Do­vy­dą Kap­la­ną. Kai jis bru­ku žen­gė per Var­nius, ant ša­li­gat­vio bū­ria­vo­si žmo­nės. Gy­dy­to­jas juos vi­sus pa­ži­no­jo: vie­nų vai­kus gy­dė, ki­tų – tė­vus, juos pa­čius. Ta­čiau neat­si­ra­do nė vie­no, ku­ris bal­ta­raiš­čių pa­klaus­tų: „Kur ve­da­te mū­sų gy­dy­to­ją?“ Kai ku­rie jų – net šyp­so­jo­si.

Laz­da tu­ri du ga­lus. Bal­ta­raiš­čiai su­rin­ko ir iš­va­rė į sto­vyk­las – ge­tus vi­sus žy­dų tau­ty­bės gy­dy­to­jus (jų prieš­ka­ri­nė­je Lie­tu­vo­je bu­vo per 80 pro­cen­tų), pra­si­dė­jo „blu­si­nių“ ir kok­liu­šo epi­de­mi­jos. Ne­bu­vo gy­dy­to­jų, ne­bu­vo vais­tų.

Pa­me­nu – vi­si mū­sų vien­me­čiai sir­go, tik mu­du su se­se­ri­mi – ne. Ma­ma siu­vo rū­bus lie­tu­vei, ku­ri gy­ve­no su vo­kie­čiu – „Ar­bait­som­to“ vir­ši­nin­ku. Jis spręs­da­vo, ką iš­vež­ti į Vo­kie­ti­ją dar­bams, o ką pa­lik­ti. Mo­te­ris iš su­gy­ven­ti­nio ga­vo šimtg­ra­mi­nį bu­te­liu­ką vais­tų… Juos mes ger­da­vo­me (po po­rą la­šų) su van­de­niu ar­ba cuk­ru­mi. Tą 1941-ųjų ru­de­nį ir žie­mą daug vai­kų iš­mi­rė. Da­lis lie­tu­vių ga­la­bi­jo žy­du­kus, o Die­vas… Yra jis dan­gu­je.

 

Chaimų šeima, dar nežinanti, kas jų laukia ateityje. Darbėnai, 1932 m. Pirmoje eilėje (iš kairės) Šaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų – Rocha ir Reubenas.

Lietuvos žydų tragiškas likimas nacių okupacijos 1941–1945 metais – skaudi, neužgyjanti žaizda tiek žydams, tiek ir patiems lietuviams.

Nuo viduramžių čia gyvenusių žydų palikuonys, nors ir gyvendami toli nuo Lietuvos, ją tebelaiko savo gimtuoju kraštu, ne tik mintimis sugrįžtantys ten, kur gyveno jų tėvai ir seneliai, kuriems karo metais pavyko išlikti, ir kur jos miškuose ir laukuose amžiną poilsį rado jų giminės, kuriems nepavyko išvengti tragiško likimo. Kiekvieno išgelbėto žydo gelbėjimo istorija yra unikali, o jos herojai – beginkliai kovotojai prieš nusikalstamą nacių režimą – verti ypatingos pagarbos. Deja, laikas nenumaldomai bėga, nusinešdamas į amžinybę ne tik šiuos herojus, bet ir tada dar vaikais buvusius gyvus šių įvykių liudininkus ir dalyvius, tad kasdien vis sunkiau atkurti tų dienų istoriją ir pagerbti savo ir savo šeimos narių gerove dėl kito niekuo nekalto žmogaus gyvybės išsaugojimo rizikavusius žmones, kuriuos šiandien jau vadiname ir rezistentais-kovotojais už Lietuvos laisvę.

JAV gyvenantis profesorius iš Emory universiteto Atlantoje Erikas Goldsteinas, kurio giminės šaknys – Darbėnuose, jau daugiau nei dešimt metų kasmet aplanko šį miestelį, kalbindamas čia gyvenančius senolius. Jis pasidalijo ir neseniai jo sužinota vienos darbėniškių žydų šeimos istorija.