Žydų istorija Lietuvoje

Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio minėjime paminėti ir Panevėžio žydų savanoriai.

Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio minėjime paminėti ir Panevėžio žydų savanoriai.

Apie Panevėžio krašto žydus savanorius ir jų indėlį Lietuvos Nepriklausomybės kovose galima skaityti E. Bendikaitės straipsnyje “Lai kalba žygiai ir faktai”: Panevėžio krašto žydai Nepriklausomybės kovose, kurį galima rasti 2018 m. išleistoje Panevėžio kraštotyros muziejaus knygoje “Iš Panevėžio praeities: Lietuvos nepriklausomybės gynėjai ir puoselėtojai”.

” Nesiliaujantis civilių terorizavimas, savavališkas turto grobstymas vertė Panevėžio krašto vyrus jungtis į apsaugos būrius, kad apsigintų patys ir apgintų aplinkinius kaimus bei miestelius. Į jų gretas taip pat savanoriškai stojo jauni apylinkėse gyvenantys žydai.

Tris panevėžiečių Feinbergų šeimos sūnus karas išskyrė. Icikas ir  Leizeris tapo vokiečių karo belaisviais, o jaunesnysis Mejeris pakliuvo į rusų nelaisvę. Broliai karą išgyveno, bet į gimtąjį miestą grįžo tik trečiajame dešimtmetyje.

1919 m. savanoris eilinis Michelis Goldbergas kovojo ir žuvo kaudamasis už Lietuvos nepriklausomybę prie Panevėžio ir buvo palaidotas miesto žydų kapinėse.

Panevėžiečiai savanoriai Rafas Abraomas ir Šlavinskas Mejeris miesto komendantūros tarnybon stojo 1919 m. vasaros viduryje.

Lietuvos nepriklausomybės kovose įvairiuose Lietuvos frontuose galėjo kautis daugiau nei 80 žydų savanorių ir šauktinių iš Panevėžio krašto. Didžioji jų dalis buvo mobilizuoti į Lietuvos kariuomenę 1919–1920 m.

Skaityti plačiau

Žydų bendruomenė prie Atkurtos Lietuvos 100-ečio laužo

Vasario 16-os pavakare Vilniuje, Gedimino prospekte nuo Nepriklausomybės aikštės iki Katedros buvo uždegta šimtas simbolinių  laužų. Prie vieno laužo, priešais Lukiškių aikštę būriavosi žydų bendruomenės nariai su pirmininke Faina Kukliansky, Izraelio ambasadoriumi Amiru  Maimonu, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriumi Marku Zingeriu. Seimo narys Emanuelis Zingeris atskubėjo su Žydų karių savanorių vėliava ir sveikindamas visus susirinkusius su Atkurtos Lietuvos valstybės 100-čiu, uždegė laužą.

Skaityti plačiau

Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)

    Dr. Eglė Bendikaitė,  Lietuvos istorijos institutas

  Straipsnis buvo paskelbtas straipsnių rinkinyje “A Pragmatic Alliance. Jewish-Lithuanian Political Cooperation at the Beginning of 20th Century”,

Dar iki I–ojo Pasaulinio karo pradžios pasaulinės sionistų organizacijos lyderiai buvo ne tik aiškiai suformulavę esmines darbo kryptis, įgyvendinant sionistinius idealus ir realizuojant Bazelio programą[1], bet ir aprobavę „čia ir dabar“ veiklos principą, t. y. virsmą iš pasyvaus stebėtojo į aktyvaus kovotojo už žydų politines, pilietines bei tautines teises ir interesus diasporoje, kompromiso keliu derinant ateities viziją su konkrečių, epochos diktuojamų uždavinių sprendimu.

Sionistai, patys būdami savo institucionalizavimosi ištakose, XIX–XX a. sandūroje jau turėjo nustatyti savo santykį su naujai iškilusiais veiksniais – lietuvių, lenkų, baltarusių tautinėmis aspiracijomis bei XX a. II dešimtmečio pabaigoje Rusijos imperijos griuvėsiuose besiformuojančiomis naujomis valstybėmis tautiniu pagrindu. Sionistai neketino likti stebėtojų vaidmenyje, o užimta politinė pozicija nebuvo statiška. Lietuvos sionistai, kurių sprendimai didele dalimi priklausė nuo sionistų organizacijos lyderių pozicijos centrinėse būstinėse Berlyne, Hagoje ar Kopenhagoje, svarstė įvairias jų taip vadinamos Litės ir žydų būvio joje perspektyvas, ieškodami sąjungininkų savo tautinių interesų bei politinių tikslų įgyvendinimui. Kita vertus, Lietuvos sionistų politikos strategija buvo sukoncentruota keleto žmonių rankose ir neretai priklausė nuo jų asmeninių nuostatų ir nekintančių prioritetų.

„Vienas už visus“

 Lietuvos sionistai karą pasitiko labai praretėjusiomis gretomis. Dalis aktyvistų dėl suintensyvėjusių carinės valdžios persekiojimų pasitraukė į Vokietiją dar prieš karo pradžią, kiti rusų karinės administracijos potvarkiu pasitraukė į Rusijos gilumą, kur prisijungė prie Petrograde susitelkusios Rusijos sionistų grupės, aktyviai dirbo leidžiant sionistinę spaudą.[2] Iš prieškario kartos lyderių Vilniuje buvo likę tik Jakovas Vygodskis (netrukus pakliuvęs į vokiečių nemalonę ir pora metų praleidęs karo belaisvių kalėjimuose), Josifas Regensburgas (trumpam tapęs sionistų organizacijos centrinio komiteto pirmininku Vilniuje tuoj po I–ojo Pasaulinio karo ir vėliau aktyvus sionistinio judėjimo veikėjas Lenkijoje), Izaokas Rubinšteinas (Vilniaus rabinas), Mozė de Šalitas, Izraelis Nisanas Karkas (vėliau religingųjų sionistų „Mizrachi“ lyderis), Abraomas Viršubskis ir 1915 m. pabaigoje, vokiečiams jau užėmus Vilnių, atvykęs ir mieste apsigyvenęs gerai žinomas sionistas Simonas Rozenbaumas.[3] Sionistų organizacija kaip savarankiškas subjektas krašte neegzistavo ir nevykdė jokios kryptingos koordinuotos veiklos, taip pat ryšiai tarp centro Vilniuje ir provincijoje egzistavusių grupelių buvo labai komplikuoti dėl karo metu nutrūkusių ryšių ir sunaikintų infrastruktūrų. Visa veikla buvo sukoncentruota aktyviausių narių rate, kurių lyderiu buvo laikomas jau minėtas S. Rozenbaumas. Savo įtaką žydų bendruomenei pats Rozenbaumas aiškino objektyviai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, t.y. sionistų ekspertų, kurių politinė ir socialinė įtaka žydų bendruomenei buvo ypač stipri, pasitraukimu iš Lietuvos, jo kaip buvusio Dūmos deputato įgytu autoritetu bei jo kaip advokato nuopelnais, pasitarnaujant likusiai krašte vietinei žydų bendruomenei bei pabėgėliams.[4]

Skaityti plačiau

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo Sergejų Kanovičių

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu sveikiname Sergejų Kanovičių su garbingu apdovanojimu.

Vasario 15 dieną Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo poetą, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius. Apdovanojimas jam skirtas už Lietuvos žydų paveldo išsaugojimą ir puoselėjimą. Bernardinai.lt redakcija sveikina savo bendradarbį ir dalijasi jo padėkos kalba.

Dalinuosi, nes gavau. Taip esu išmokytas Tėvų. Taip Tėvai buvo išmokyti jų Tėvų – mano senelių – dalintis tuo, ką gauni, su kitais.  Visada, jei turėtum daug, ir visada, jei turėtum mažai, o kitas dar mažiau. Dalinuosi, nes tai ne vien mano nuopelnas. Tai, greičiausiai, net ne mano nuopelnas. Tai mano Tėvų, mano visos šeimos, be kurios negalėčiau Lietuvai dirbti to darbo, kurį dirbu, tai mano brolio pavyzdys dalintis, remti ir padėti, tai visų jų nuopelnas.

Kaip būčiau galėjęs nusipelnyti Lietuvai vienas? Kaip būčiau galėjęs gauti tokį apdovanojimą, jei ne nuostabūs žmonės, kurie dirba drauge su manimi? Kaip būtume galėję nusipelnyti, jei ne sunkiai dirbantys mecenatai, be kurių paramos negalėtume įgyvendinti mano vizijos ir mūsų misijos.

Nemeluosiu – malonu būti apdovanotam. Bet dar maloniau žinoti, kad tas apdovanojimas priklauso ne man vienam. Jis priklauso mums visiems. Kaip ir Lietuva, kuriai visi turime siekti nusipelnyti – matomais ir nematomais darbais. Meile ir pagarba kaimynui, pagarba istorinei tiesai ir teisingumui, atminties įamžinimui. Įamžinimui – tam, kas liko mums ir turi išlikti po mūsų.

Visi esame nusipelnę Lietuvai, nes esame jos vaikai. Mylėkime ją ir būsime mylimi.

Nuoširdžiai tikiu, kad tas apdovanojimas, nors ir man suteiktas, priklauso Jums visiems.

Mano senelis, amžiną atilsį vyriškų kostiumų siuvėjas iš Jonavos, Šloimė Kanovičius visada pasiteiraudavo pas jį atėjusio užsakovo: „O medžiagos ar turite?“ Medžiagos turime į valias. Svarbu, kad siūtume sąžiningai.

Ačiū Jums visiems. Ir, kaip panašia proga visiškai pagrįstai ir iš visos širdies parašė mano Tėvas, ačiū Lietuvai.

Iš tamsos į šviesą

Iš tamsos į šviesą

Nuotraukoje: rožė, padėta ant paminklo Paneriuose nužudytiems per Holokaustą žydams, Gyvųjų Maršo metu, kuris rengiamas Vilniuje kasmet pavasarį, pagerbiant aukų atminimą.

jpost.com

Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius

Lietuvos žydai padėjo kurti valstybę, o jų palikimas išlieka neatskiriama Lietuvos istorijos dalimi. Šiemet Izraelis švenčia modernios valstybės 70- metį. Lietuva švenčia atkurtos nepriklausomos valstybės 100-metį.

Jau šimtmečius Lietuvos žydai buvo mūsų visuomenės išsilavinusio ir intelektualiojo elito dalis. Prieš šimtą metų jie aktyviai dalyvavo Lietuvos Respublikos kūrimo procese. Jie buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, užėmė diplomatų postus, tarnavo kariuomenėje. Norėčiau ypač paminėti kai kuriuos iš šių didžiavyrių.

1920 metais  Vilna žydų bendruomenės pirmininkas Jakobas Vygodskis tapo pirmuoju Lietuvos žydų reikalų ministru. Šis postas buvo visiškai naujas reiškinys mūsų istorijoje. Garsus sionistų judėjimo aktyvistas Šimšonas Rosenbaumas tapo Užsienio reikalų viceministru ir buvo Lietuvos delegacijos, kuri vedė derybas dėl taikos sutarties su sovietine Rusija. Nachmanas Rachmilevičius yra dar vienas puikus pavyzdys. Jis tapo pramonės ir prekybos ministro pavaduotoju.

Vėliau tiek Rozenbaumas, tiek Rachmilevičius išvyko į Izraelį, kur jie dirbo Lietuvos garbės konsulais. Lietuvos parlamento narys Maksas Soloveičikas 1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje veikė Lietuvos vardu. Vėliau jis persikėlė į Londoną kaip Pasaulio sionistų kongreso komiteto narys.

Šie drąsūs vyrai prisidėjo prie mano šalies klestėjimo. Jie buvo sionistai, tikrieji Izraelio valstybės steigėjai.

Lietuvos Respublika egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo, iki sovietų, o po to nacių okupacijos. Tada atėjo Šoa, Holokaustas, kai buvo nužudyta šimtai tūkstančių Lietuvos žydų.

Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva prisiėmė istorinio teisingumo atsakomybę – gerbti  aukų atminimą. Mes pripažįstame kaltę tų, kurie bendradarbiavo su naciais.

1995 m. Lietuvos prezidentas, sakydamas kalbą Knesete, atsiprašė visos šalies vardu už tuos lietuvius, kurie dalyvavo žydų žudynėse. Negalima atleisti už tai, ką jie įvykdė.

Mes gerbiame Holokausto aukų atminimą – didžiuojamės, kad buvo gelbėtojai, 891 Lietuvos vyrų ir moterų, kurie yra pripažinti Pasaulio Teisuoliais už bendrapiliečių žydų gelbėjimą.

Neįkainojamo litvakų paveldo išsaugojimas yra Lietuvos vyriausybės prioritetas – vis daugiau atstatoma unikalių medinių sinagogų. Tik neseniai buvo atrasti dokumentai, kurie stebuklingai išgyveno Holokaustą ir sovietų okupaciją. Naujausias Vilna atradimas yra niekad anksčiau neskelbtų žinomų jidiš rašytojų rankraščių, daugybės religinių ir bendruomenių kūrinių, kurie mums suteikia unikalią galimybę pažinti istorinį žydų gyvenimą Rytų Europoje. Lietuvos Jeruzalės dvasia grįžta.

Šiandien Lietuva ir Izraelis gali didžiuotis būdami tarptautinės bendruomenės nariais ir pasaulinių organizacijų  partneriais.

Abi valstybės žengia į rytojų, kaip linkėjo jau anapilin išėjęs prezidentas Šimonas Peresas, – siekti veržlių,  energingų visuomenių, sugebančių diegti  naujoves, pritaikyti mokslinę informaciją ir praktinę patirtį, bei visada ištikimai laikytis savo istorinių šaknų.

Kaip ir beveik prieš penkerius metus, mano nuoširdi žinia mūsų broliams ir sesėms žydams lieka tokia pati: mokykimės iš praeities – nepamirškime, neatleiskime, bet tuo pat metu  eikime pirmyn iš tamsos į šviesą.

jpost.com

Jakovas Vygodskis – žydų reikalų ministras, Vilniaus miesto Tarybos narys ir žydų bendruomenės pirmininkas

Jaunas gydytojas Jakovas Vygodskis (1857- 1941),  baigęs Sankt Peterburgo Karo medicinos akademiją, apsigyveno Vilna (Vilniaus mieste), kuriame žydų bendruomenė buvo susiformavusi prieš keletą šimtmečių, nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1941 birželio įvairių šaltinių teigimu sudarė nuo 40 iki 80 tūkst. žmonių (skaičiuojant žydų gyventojus ir Vilniaus rajone).

Vilna visados pakako žmonių, kurie mokėjo organizuoti  žydų bendruomenės gyvenimą pagal etikos standartus, remdamiesi savitarpio pagalba silpnesniems ir vargstantiems. Žydų religija įsako visada kovoti už žmogaus gyvenimą, nes Talmude parašyta: kiekvienas žmogus – tai visas pasaulis.

Nuo XIX a. pabaigos talentingas, šaunus, sąmojingas ir mandagus dr. J. Vygodskis tampa Vilna žydų bendruomenės vadovu. Po kiek laiko vadovu tapo  dr. Cemachas Šabadas (1864-1935) ir rabinas Ichakas Rubinšteinas (1880-1945). Visi jie buvo gerbiami pasiaukoję lyderiai… Dr. C. Šabadas mirė prieš Antrąjį pasaulinį karą, o rabinas I. Rubinšteinas, kai nacių Vokietija 1939 užpuolė Lenkiją, buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tik Jakovas Vygodskis, sulaukęs jau  senyvo amžiaus, išliko lyderiu, moraliniu autoritetu, kuriuo žydai pasitikėjo, o jis savo ruožtu,  iki paskutinės savo gyvenimo dienos dirbo sąžiningai, nesavanaudiškai ir būdamas gydytoju, visada gilino savo medicinines žinias.

Dr.  Vygodskis buvo vienas pirmųjų, priėmęs sionizmo iššūkį, supratęs, kad žydai turi susigrąžinti savo valstybę. Kai 1903 m. į Vilnių atvyko politinio sionizmo tėvu vadinamas Teodoras Herclis. Idėja sukurti nepriklausomą žydų valstybę atsirado XIX a. gale Europos žydų tarpe. Pagrindinius sionizmo principus XIX a. suformulavo Teodoras Herclis (Theodor Herzl). Šis judėjimas apjungė keliolika kongresų, kuriuose buvo diskutuota apie galimybę sukurti „juridiškai apsaugotas žydų tautos gyvenvietes“. 1896 m. Teodoras Herclis savo darbe „Žydų valstybė“ („Judenstaat“) pateikė koncepciją, pagal kurią žydai ne tik etninė – religinė kategorija, taip pat ir tautinė.

Vygodskis T.Herclį priėmė su pagarba, nors jis gerai suvokė, kad žydų persikėlimas į istorinę tėvynę yra sudėtingas ir sunkiai įgyvendinamas procesas, bet būtinas.

Žydai paprastai mylėjo tas vietas, kuriose gyveno jų protėviai, jie buvo įaugę  į supančią aplinką, net plėtojo pagrindinę nacionalinę kultūrą gyvenamojoje šalyje, bet faktas, kad toje šalyje gyvenantys lietuviai juos priėmė kaip kitokius. Daugelis Vokietijos žydų tvirtino, kad jie yra “vokiečiai pagal Mozės įstatymą”, ir Vokietija yra jų tėvynė.

Pats daktaras Vygodskis tapo sionistu, būdamas carinėje Rusijoje privilegijuotoje padėtyje, gavęs teisę studijuoti mediciną. Jis susituokė su žydo, karinio gydytojo dukra  ir atvyko kaip jaunas gydytojas į “Lietuvos Jeruzalę” – Vilna.

Vygodskis pasisakė už galimybę nesunkiai įgyvendinti sionistinę idėją. Žmonės iš pradžių turi išlikti gyvi, tačiau jie privalo turėti tautinę tapatybę! Žydų tautinė savimonė reikalauja daug žinių, – kartodavo daktaras Vygodskis.

Jis puikiai suprato, kaip sunku  įtikinti siekti naujų žinių. Net išsilavinusieji žydai nesuprato, kad sąmoningas žydų paveldo dalies atmetimas reiškia, kad reikia atsisakyti viso jidiš ir Bundo paveldo.  Jei sionizmą būtų priėmusi žydų dauguma 20-aisiais metais XX amžiuje, galbūt, nebūtų Holokausto, tačiau istorija nepripažįsta posakio, kas būtų, jei būtų.

Nuotraukoje:Jidiš laikraščių kioskas tarpukario Vilna.

Vygodskis, išsilavinęs ir protingas žmogus, suprato nežinojimo ir kvailumo prigimtį visuose “lygiuose”. Pavyzdžiui, kai 1914 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Vilniaus mieste pirmiausia mobilizavo jaunus vyrus. Žygiuodami gatve, žydai vaikinai pamatę dr. Vygodskį, sušuko jam: “Mes nepavesim, išlaikysim žydų piliečių  garbę!” Taip Vygodskis rašė savo prisiminimų knygoje “Audroje” – rusų k. «В бурю» (1926 г.) Kareiviai žydai kovojo ne blogiau nei kiti, tačiau 1915 metais, po pirmųjų caro armijos nesėkmių, Rusijos žydus imta persekioti, tiek civilius, tiek ir karius. Juos kaltino šnipinėjimu vokiečių naudai, diversijomis.

Skaityti plačiau

LŽB pozicija dėl LR akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus pareiškimų

2018 m. vasario 8 d. Lietuvos žydų bendruomenei (toliau – LŽB) tapo žinoma, kad Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius Vigilijus Sadauskas, galimai supainiodamas viešus ir privačius interesus, savo tinklaraštyje paskelbė kvietimą rinkti informaciją „apie žydų tautybės asmenis, kurie žudė žmones,  prisidėjo prie trėmimų ir kankinimų“ už tai numatydamas skirti premiją (atlyginimą).

Atsižvelgiant į 2017 m. liepos 1 d. Europos Parlamento rezoliucijoje įtvirtintos Tarptautinio Holokausto atminimo aljanso (IHRA) antisemitizmo apibrėžties nuostatas, vienas iš veikos vertinimo kaip antisemitinės, pagrindų yra žydų kaip tautos kaltinimas, kad jie yra atsakingi už tikrą ar tariamą atskiro žydo ar žydų grupės padarytą nusižengimą arba net  už ne žydų atliktus veiksmus.  Remiantis šia apibrėžtimi bei LR BK 170 str. 2 d. V. Sadausko įrašas yra antisemitinio, tautinę nesantaiką kurstančio pobūdžio ir privalo būti atitinkamai vertintinas.

LŽB remia Seimo narių iniciatyvą dėl nepasitikėjimo pareiškimo akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriumi Vigilijumi Sadausku bei dėkoja LR Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui už situacijos supratimą ir paraginimą minėtam asmeniui atsistatydinti iš einamų pareigų.

Vigilijaus Sadausko veiksmai, LŽB vertinimu,  yra nesuderinami su valstybės tarnautojo etika ir esminiais valstybės tarnybos principais bei prieštaraujantys LR galiojantiems įstatymams. LŽB numato svarstyti ketinimą kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo šio asmens veiksmų  atžvilgiu.

Faina Kukliansky: Šimtmečio akivaizdoje – pasikėsinimas į Teisuolių šeimos garbę ir orumą

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB)   jau kurį laiką kelia klausimą – ar Lietuva žino bei geba įvardyti savo tikruosius didvyrius.  Kalbėdami apie Šimtmetį ir jo žmones, negalime pamiršti tiek iškilių Lietuvos žydų, tiek jų gelbėtojų, kurie sugebėjo įžiebti vilties žiburį pačiame gėdingiausiame Lietuvos istorijos etape. Sondeckių šeima, vadavę Lietuvos garbę, dabar yra priversti ginti savają.
Bepradedant Valstybės atkūrimo šimtmečio metus, Lietuvos Respublikos gyventojų genocido ir rezistencijos centras (toliau – LGGRTC) savo internetinėje svetainėje paskelbė  KGB agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalą (toliau – Žurnalas).

Jame paskelbta ir maestro Sauliaus Sondeckio, Jackaus Sondeckio, žinomo lietuvių visuomenės veikėjo, aušrininko, Pasaulio Tautų Teisuolio, sūnaus pavardė. 2018 m. vasario 3 d. minėjome 3 metus kai netekome šio dvasios aristokrato – atstovavusio ir garsinusio Lietuvą savo iškirtiniu muzikiniu talentu ir darbų kilnumu. Tai, kad galimai nusikalstamo pobūdžio veiksmai prieš jau mirusį ir savo orumo negalintį apginti Saulių Sondeckį  bei jo šeimą, padaryti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio metais, ypatingai apsunkina aplinkybes ir šiai Lietuvai nusipelniusiai  šeimai padarytą žalą. Žeminant Pasaulio Tautų Teisuolio vardą, tuo pačiu moralinė žala daroma ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei, kurioje Saulius Sondeckis yra laikomas garbės nariu.

 LGGRTC skelbdami minėtą Žurnalą, paskelbė ir įvadinį straipsnį, kuriame rašoma, jog:
“Nežinoma, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis žurnalas. Atidžiau ištyrus papildomus archyvinius ir įvairius kitus šaltinius apie sąraše esančius asmenis, nustatyta, kad dalis užverbuotųjų nedirbo kaip agentai. Manytina, kad jie sutiko bendradarbiauti tik norėdami ištrūkti iš čekistų nagų. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais.”LGGRTC tuo pačiu aiškina, kad remiamasi LR LGGRTC įstatymo 5 str. 23 p. pakeitimu, kuris įpareigoja LRGGRTC “rinkti, analizuoti ir skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus (Nr. XI 962, 2010, Nr. 86 – 4520 (2010 07 20). Tačiau LGGRTC užmiršo pabrėžti, kad centro uždaviniai  – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas ( LR LGGRTC įstatymo  4 str.)To paties įstatymo 8 str. 1 d. numatoma, kad “Lietuvos gyventojų genocidas ir persekiojimas tiriamas renkant ir analizuojant visą Lietuvoje ir už jos ribų esančią archyvų medžiagą bei dokumentus, liudytojų, dalyvių ir aukų parodymus bei prisiminimus. Genocido tyrimas ir istorinės tiesos nustatymas negali būti stabdomas jokia dingstimi”.LŽB manymu LGGRTC netinkamai vykdė jo paties veiklą reglamentuojančio įstatymo nuostatas, nes paskelbė SSRS specialiųjų tarnybų sąrašą, šios medžiagos tinkamai neištyrus, neišanalizavus ir neįvertinus ir atitinkamai pažeidus esminį institucijos uždavinį – istorinės tiesos atkūrimą. Jeigu tai būtų buvę atlikta tinkamai, visuomenė būtų informuota, kad byla pradėta ne tik Sauliaus Sondeckio, bet ir jo sutuoktinės Silvijos bei sūnaus Pauliaus atžvilgiu, kas realiai skatina kvestionuoti šio dokumento turinio atitikimą tikrovei. Byloje taip pat minima, kad jo tėvas, buvęs Šiaulių burmistras, pabėgo į užsienį ir tapo aktyvus antitarybinių organizacijų dalyvis. Nepaminėta, kad Sondeckių šeima slėpė žydus karo metais. Byloje nėra užfiksuota nei vieno Sauliaus Sondeckio parašo, netgi ant taip vadinamos “Užduoties” važiuojant į JAV. Byloje nematyti įrodymų, jog duomenys Sauliaus Sondeckio byloje realiai priklauso jo asmeniui.Nepagarsinus šių svarbių aplinkybių, o viešumoje, nesant faktinio pagrindo, pasklidus vienašališkai, neobjektyviai LGGRTC pateiktai informacijai, apie tai, jog Saulius Sondeckis yra įrašytas į KGB agentų sąrašą, visuomenė buvo suklaidinta, o Pasaulio Tautų Teisuolių šeimos narys, didis Lietuvos muzikas liko apšmeižtas, jo vardas, atmintis ir orumas pažemintas.

LŽB atkreipia dėmesį kad vienintelė institucija, kuriai suteikta teisė nustatyti asmenis, slapta bendradarbiavusius su  TSRS slaptosiomis tarnybomis yra (sutr.) Liustracijos komisija. Visiškai neminimas LR asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialioms tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas (1999 11 23 Nr. VIII-1436) ir jame numatyta privaloma teisinė KGB bendradarbių nustatymo procedūra. Visuomenei nėra žinoma, kur Žurnalas ir jį lydintys dokumentai buvo iki 2010 m. įstatymų pataisų dėl KGB bylų skelbimo ir kodėl ši medžiaga nebuvo perduota tarpžinybinės Liustracijos komisijos vertinimui.

 Atsižvelgiant į tai , LGGRTC veiksmai Sauliaus Sondeckio atžvilgiu yra akivaizdžiai šmeižiamojo pobūdžio bei vertintini pagal į LR BK 154 str. 2 d.ir  taip pat jie galimai atitinka savavaldžiavimo (LR BK 293 str.) ir piktnaudžiavimo (LR BK 228 str.) nusikalstamų veikų požymius.
Teisės viršenybės principas suponuoja, kad politika negali tapti alternatyva įstatymo žodžiui, o visos Lietuvoje veikiančios įstaigos privalo dirbti nepažeisdamos LR Konstitucijos, laikytis teisės principų ir teismų praktikos. Šis atvejis sudaro sąlygas abejoti LGGRTRC kompetencija bei instituciniu nepriklausomumu.

Nesulaukus oficialiaus LGGRTC atsiprašymo bei pasiaiškinimo dėl susiklosčiusios situacijos , LŽB pasilieka teisę kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo LR įstatymų numatyta tvarka.

Saulius Sužiedėlis paaiškino, kodėl Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų

Saulius Sužiedėlis paaiškino, kodėl Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų

Profesorių Saulių Sužiedėlį kalbino Ieva Elenbergienė

Saulius Sužiedėlis paaiškino, kodėl Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų
40 proc. Holokausto aukų žuvo dujų kamerose, bet Lietuvos tas nelietė: čia naciai rado pakankamai žudymo darbo jėgos, konstatuoja JAV Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas Saulius Sužiedėlis. Nors, jo teigimu, Lietuvoje būta neformalių bandymų stabdyti smurtą, tačiau nebuvo visuotinio pasmerkimo, viešo autoritetų žodžio. Tylėjo ir Bažnyčios hierarchai. Pasak S. Sužiedėlio, reikia nustoti neigti negražius dalykus ir atvirai pažvelgti į savo praeitį.

Lapkričio pabaigoje S. Sužiedėlis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kvietimu viešėjo Vilniuje ir skaitė pranešimą konferencijoje #AtmintisAtsakomybėAteitis.

– Kai viešojoje erdvėje kalba pasisuka apie lietuvių dalyvavimą Holokauste, labai dažnai pasipila gynybinės reakcijos, pasireiškiančios puolimu prieš žydus: „Bet jie mums užtat padarė tą, aną!“

– Ne mums vieniems būdinga žmogiška reakcija bandyti kaltę versti kitiems. Tarkime, JAV ilgą laiką buvo visai ignoruojamas indėnų naikinimas, buvo kalbama apie laukinių Vakarų karus, bet nauji tyrimai rodo, kad tie vadinamieji karai su indėnais daugeliu atveju buvo tiesiog taikių vietos gyventojų žudynės. Žinoma, kai kam tas nepatiko, kilo kaltinimų, pavyzdžiui, „O ką jie padarė kaubojams!“, ir panašiai. Tas pats vyksta ir Lietuvoje – čia gyvos diskusijos apie karo ištakas, paminklus didvyriams ar nedidvyriams, ir t.t. Tačiau man asmeniškai visiškai nerūpi, ką darė žydai. Man rūpi, ką darė lietuviai. Žinoma, buvo žydų, taip pat lietuvių ir rusų, kurie dalyvavo trėmimuose. Tačiau ką tai turi bendro, sakykim, su nužudytais Telšių žydų vaikais? Aš jaučiu ne asmeninę (dar nebuvau gimęs), o tam tikrą kolektyvinę gėdą, kad mano tautybės žmonės galėjo taip pasielgti katalikiškame, religiją praktikuojančiame krašte.

Tai – negarbingas mūsų istorijos puslapis, ir ignoruoti jį – ne išeitis. Tai terodo mūsų nevisavertiškumą ir negerina mūsų šalies įvaizdžio.
Jei dokumentai, istorikų naudojami šaltiniai rodo, kad dalis visuomenės prisidėjo naikinant savo bendrapiliečius, tenka pripažinti – taip, buvo. Žinoma, svarbus ir kontekstas – kad tai vyko okupacijos metais ir kad pagrindinis akstinas žudyti atėjo iš svetur, – bet vis tik labai svarbus vaidmuo teko gyventojams. Pripažinti reikėtų be išlygų. Kaip ir tą faktą, jog Holokaustas buvo pats žiauriausias ir kruviniausias Lietuvos istorijos puslapis. Nėra kitų tokių įvykių, kuriuos galima būtų mastu, žiaurumu ir visuotinumu jam prilyginti. Tai pripažinti gal ir nelengva, bet reikia pasistengti ta linkme eiti. Kito kelio aš nežinau.

Skaityti plačiau

Varėnos medinė sinagoga įrašyta į Kultūros vertybių registrą

Kultūros vertybių registras papildytas medine dviejų aukštų Varėnos sinagoga, esančia J. Basanavičiaus g. 14, Varėnoje. Medinė sinagoga yra unikali Lietuvos nekilnojamojo paveldo bei svarbi Varėnos žydų istorijos dalis.

Į kultūros vertybių registrą įrašytai medinei Varėnos sinagogai nustatytas vietinis reikšmingumo lygmuo. Vertingosios savybės, suteikusios teisinę sinagogos apsaugą, yra architektūrinio ir memorialinio pobūdžio. Architektūrinės savybės yra sinagogos stačiakampis planas, lemiantis jos monumentalų kompaktišką tūrį, bei valminė stogo forma. Pastato pamatai yra akmenų mūro, o sienos iš medinių rąstų. Fasadų apdaila ir puošyba  kukli. Dalis langų angų panaikintos užkalus dailylentėmis, o išlikę langai su apvadais – autentiški. Taip pat saugoma yra ir fasadų architektūrinio sprendimo visuma, sudaryta iš profiliuotų medinių traukų po apatiniais langais, viršutinės sienų dalies horizontalaus, o po polangiais vertikalaus apkalimo medinėmis lentelėmis, paties pastato kampų apkalimo medinėmis lentelėmis ir medinių langų su apvadais.
Varėnos sinagogos vertingosios savybės susijusios ir su jos memorialine verte. Varėnos sinagoga bei vietos žydų gyvenimas paminėti 1930 m. Varėną aplankiusio P. Biržio-Akiro pastebėjimuose. Jis kalbėjosi su Varėnos rabinu Hiršu Jankeliu Bleimanu, kuris į Lietuvą atvyko iš Krymo 1922 m. P. Biržys-Akiras rašė: „Prieš karą Varėnoj buvo 3 žydų sinagogos ir apie 600 šeimynų. Dabar yra vos 70 šeimynų. Buvo 3 liaudies mokyklos, dabar tik viena. Sinagoga viena, atstatyta 1922 metais. Žydai turi savo liaudies banką, įsteigtą 1920 m., kuris 1929 m. turėjo vieną milijoną litų apyvartos“ . Tarpukariu Varėnos žydai turėjo keliolika parduotuvių, kartono fabrikėlį, knygyną. Dalis varėniškių žydų tarpukariu emigravo į JAV, Argentiną ir Palestiną. 1941 m. pirmomis rugsėjo dienomis abiejų Varėnų žydai buvo suvaryti į miestelio sinagogą. Čia jie buvo kalinami kelias dienas prieš išvežant sušaudyti. 1941 m. liepos 26 d. duomenimis, II Varėnoje gyveno 224 žydai (iš jų 28 vaikai iki 6 metų) ir 1517 kitų tautybių gyventojų. I Varėnos valsčiuje 1941 m. vasarą gyveno 267 žydai.
Po II-ojo pasaulinio karo beveik tris dešimtmečius Varėnos sinagogos pastate buvo įsikūrę Varėnos kultūros namai. Šiuo metu sinagogos pastatas priklauso privačiam asmeniui. Architektūros istorikės Marijos Rupeikienės teigimu, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kurioje yra išlikusios medinės sinagogos. Todėl šiais pastatais labai domisi įvairių kraštų mokslininkai, o vertingiausių Lietuvos sinagogų maketai ir brėžiniai, istorinės nuotraukos praturtina užsienio šalių muziejų ekspozicijas.
Kultūros paveldo departamento informacija

Tarpukario Lietuva būtų pripažinusi Jeruzalę Izraelio sostine

lzinios.lt

Ne taip seniai Lietuva palaikė Donaldo Trumpo iniciatyvai prieštaraujančią Jungtinių Tautų rezoliuciją dėl Jeruzalės. O kaip Lietuva būtų balsavusi prieš šimtmetį?
Sionizmas šiandien Lietuvoje daugeliui asocijuojasi nebent su sąmokslų teorijomis, tačiau prieš šimtmetį šio „sąmokslo“ esmė tebuvo Izraelio valstybės sukūrimas. Idėja, kurią palaikė ir tautiniu pagrindu kurta Lietuva. Jei tuo metu būtų tekę tarti žodį už ar prieš žydų valstybės sostinės pripažinimą, Lietuva greičiausiai būtų balsavusi priešingai. Apie tuometinį Lietuvos ir sionistų santykį LŽ kalbėjosi su publicistu, televizijos laidos „Menora“ autoriumi Vitalijumi Karakorskiu. JAV leidinys “Jewish Floridian” pranešė apie G. Volkausko paskyrima Lietuvos generaliniu konsulu Palestinoje. – Lietuvos ir Izraelio diplomatiniai santykiai skaičiuojami nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau jūs ėmėtės daug senesnio laikotarpio. – Kai Lietuva Jungtinėse Tautose parėmė rezoliuciją, prieštaraujančią Jeruzalės, kaip Izraelio sostinės pripažinimui, susimąsčiau: kodėl? Gali būti, kad šiandien Lietuva mato priežasčių taip daryti, bet pažvelgę į tarpukario istoriją, matome, kad anuomet net ir etno-lingvistiniu principu kuriama Lietuva labai palankiai žiūrėjo į sionistų idėjas sukurti Izraelio valstybę. Lietuvos valstybingumą nemažiau noriai palaikė sionistai, kurie ne tik rėmė Lietuvos pripažinimą, bet ir aktyviai dirbo įtvirtinant valstybingumą. Kai Lietuva nubalsavo prieš Jeruzalės pripažinimą Izraelio sostine, iš daugelio žmonių girdėjau nustebimą būtent todėl, kad istorinis kontekstas diktuoja, galima sakyti, priešingą sprendimą. Šiemet Lietuva švenčia 100 valstybingumo metines, o Izraelis – 70 sukaktį. Diplomatinius santykius skaičiuojame nuo 1991 metų, bet taip yra tik todėl, kad tarpukariu Izraelio dar nebuvo, o sukūrus žydų valstybę – suverenumą jau buvo praradusi Lietuva. Nepaisant to, nuo pat 1918 metų santykiai iš tiesų buvo ir tai patvirtina ne tik žydų bendruomenės pastangos skatinti naujos Lietuvos valstybės pripažinimą, bet ir Lietuvos konsulato britų valdomoje Palestinoje atidarymas praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Pagrindinė šios diplomatinės atstovybės atidarymo priežastis – daugiatūkstantinė į Palestiną iš Lietuvos migravusių litvakų bendruomenė. Lietuvos ryšiai su Palestina buvo tamprūs ir intensyvūs, steigtos bendros organizacijos, kaip pavyzdžiui draugija „Lietpal“, Žydų tautinio fondo rėmimo draugija ir kt.

Skaityti plačiau

“Vilna knygų kontrabandininkai”

YIVO nuotraukoje: karutis su laikraščiais ir meno kūriniais, Levo Tolstojaus biustu, surasta Vilniuje 1944m. liepą.

“Kaip nedidelis žydų būrys priešinosi naciams, kai jie stengėsi sunaikinti “Lietuvos Jeruzalės” kultūros vertybes. Geraldas J. Steinacheras apžvelgia naują Davido E. Fishmano knygą “Knygų kontrabandininkai”.

Naciai ne tik norėjo nužudyti visus žydus; jie taip pat buvo pasiryžę išnaikinti visą žydų meną ir literatūrą. “Knygų kontrabandininkai”, Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David’as E. Fishmanas supažindina  su klestinčia Rytų Europos žydų kultūra ir su žmonėmis, kurie rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų šią kultūrą nuo barbariško nacių puolimo.

Vilna, šiandien labiau žinomas kaip Vilnius, buvo Rytų Europos žydų kultūros sostinė, dar vadinama “Lietuvos Jeruzale”, Holokausto išvakarėse mieste gyveno 193 000 etninių gyventojų, iš kurių apie 28% buvo žydai. Visiems mylintiems knygas jis buvo knygų miestas. Jidiš literatūra klestėjo gyvoje rašytojų bendruomenėje. Miesto žydų kultūros įstaigos, tokios kaip Strašuno biblioteka ir Jidiš mokslinis institutas YIVO garsėjo savo išskirtinomis literatūros ir žydų istorijos kolekcijomis.

1941 m. Birželio 22 d. Vokietijos vermachtas įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Vilniuje naciai atsirado  po dviejų dienų, o žydų bendruomenės puolimas prasidėjo beveik iš karto. Keturiasdešimt tūkstančių žmonių buvo suvaryti į du mažus getus, sukurtus miesto teritorijoje, kurioje prieš karą gyveno tik 6 000 žmonių. Maisto, vandens ir šildymo nepakako. SS ir jų kolaborantai lietuviai dažnai apsupdavo dideles geto gyventojų grupes ir išveždavo į Panerių mišką, kur juos nužudydavo.

Įkalintieji gete žydai stengėsi daryti viską, kad išliktų gyvi ir išlaikytų savo kultūrą. Gete buvo įkurta biblioteka, o jos direktoriumi tapo Hermanas Krukas, vienas iš labiausiai vertinamų bibliotekininkų tarpukario Lenkijoje. Nepaisant žiaurių sąlygų getuose, daugelis žmonių toliau skaitė ir rašė, Krukas tai pavadino “knygos stebuklu gete”. Jis kartu su kitais intelektualais buvo įsipareigoję stiprinti getų gyventojų dvasią ir orumą. “Net ir agonijoje, – rašo P. Fishmanas, – žydiškas Vilna” išliko ištikimas savo tvirtam vidiniam tikėjimui.” “.

Skaityti plačiau
Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną paminėta Ariogaloje, Raseinių rajone

Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną paminėta Ariogaloje, Raseinių rajone

Sausio 26 dieną, minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Ariogaloje, Raseinių rajone, vyko nacionalinė konferencija „Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenusių žydų istorijos“. Šioje konferencijoje dalyvavo ir Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos moksleiviai: 8b klasės mokinės Goda Mickevičiūtė, Kristina Jarulytė, Austėja Jurevičiūtė, Akvilė Sudvojūtė bei 7b klasės mokiniai Kostas Balčiūnas, Faustas Gabrilavičius ir Jonas Biržietis. Moksleiviai, vadovaujami lietuvių kalbos mokytojos Laimos Dargužienės, parengė meninę kompoziciją „Daktaras Meras Šachnelis Abraomas“. Poetiniu žodžiu „Saulėtekio“ mokiniai konferencijos dalyviams iš įvairių Lietuvos mokyklų papasakojo apie Šachnelio Abraomo Mero – žymiausio tarpukario Panevėžio žydo –– gyvenimą ir veiklą. Šis žmogus savo, kaip gydytojo, veikla nusipelnė pačios didžiausios pagarbos: XX a. pradžioje gyvenusius panevėžiečius gydė nepaisydamas jų tautybės, kiekvienam ligoniui skyrė tiek dėmesio, kiek jo reikėjo, nemokamai gydė vargstančiuosius, vadovavo privačiai Žydų ligoninei ir savo iniciatyva įsteigtoms gydytojų draugijoms, pirmasis Lietuvoje sukūrė medicinos draudimą. Ariogalos kultūros centre vykusioje nacionalinėje konferencijoje ir „Saulėtekio“ moksleiviai labai daug sužinojo apie žydus, gyvenusius įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tokia patirtis, pasak mokyklos Tolerancijos centro koordinatorės Irenos Gasiūnienės, yra naudinga tiek mokantis istoriją, tiek ruošiantis dalyvauti panašaus pobūdžio renginiuose.
Už nuoširdų bendradarbiavimą ir suteiktą informaciją apie daktarą Šachnelį Abraomą Merą dėkojame Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkui Gennady Kofman.

Mokytoja Laima Dargužienė

Škirpa galiausiai kovojo už lietuvius, o ne už Lietuvą

Škirpa galiausiai kovojo už lietuvius, o ne už Lietuvą

Mark Adam Harold 

Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga ir banalu, bet viena iš savivaldybės funkcijų yra spręsti kaip vadinti savo teritorijos gatves. Tuo būdu, gyventojų atstovai gali išreikšti vietinės bendruomenės vertybes, tiek saviems, tiek pasauliui. Labai malonu ir naudinga, kai istorija yra įrašyta ne tik bibliotekose esančiose knygose, o ir ant gatvių pavadinimų lentelių, kurias gyventoja mato kasdien.

Dažniausiai nekyla klausimų dėl gatvių pavadinimų tinkamumo, pavyzdžiui niekas nekvestionuotų Jono Basanavičiaus vardo suteikimo miesto gatvei. Jo nuopelnai yra visiems tokie akivaizdūs, kad visi Lietuvos miestai su pasididžiavimu turi tokią gatvę savo centre.

Kartais gatvės pavadinimų pasirinkimo procesas tampa gilius jausmus žadinančia kontroversija, nes gatvės yra miesto kraujagyslės, ir visiems suprantama, kad pavadinimai yra žymiai daugiau nei būdas surasti pastatus. Gatvės pavadinimai yra miestiečių širdžių turinio atspindys.

Miesto vertybės

Retai Vilniaus Tarybos posėdžių salėje kalbame apie vertybes. Yra daug kitų būtinų buitinių dalykų Vilniuje, kartais net gyvybiškai svarbių reikalų arba sudėtingų finansinių problemų, reikalaujančių labai skubių sprendimų, kad gyventojams gyvenimas būtų patogesnis ir produktyvesnis. Kai tūkstančiams vilniečių reikia pavežimo į darbą, Taryboje svarstome kiek autobusų mums reikia pirkti, o “miesto vertybės” atrodo kaip sunkiai diskutuojama abstrakcija, nereikalinga sprendimo priėmimo procese. Mąstome savo galvomis, o ne širdimis. Na, taip mąstyti yra lengviau ir atrodo logiška.

Tačiau, be vertybinių pamatų, man sunku įsivaizduoti, kaip Taryba gali dėlioti prioritetus net debatuose apie transporto priemonių pirkimus. Sakyčiau, kad vertybių identifikavimas ir pasirinkimas yra esminis Tarybos narių darbas, o autobusų pirkimas, arba vaikų darželių skaičius, arba šildymo teikimo kainos mažinimas turi būti tiesiog mūsų suderintų vertybių pasekmė.

Atitinkamai, kai gyventojai pranešė man, kad Vilniuje turime gatvę prie pat Gedimino kalno, pavadintą antisemitinės organizacijos vadovo vardu, man tai skambėjo kaip visiškai nepriimtina situacija, kuri nedera prie musų deklaruojamų laisvos Lietuvos ir šiuolaikinių atviro Vilniaus vertybių.

Minėta antisemitinė organizacija vadinasi Lietuvių (o ne Lietuvos) Aktyvistų Frontas, ir tos organizacijos vadovas buvo Kazys Škirpa. Jo vardas po nepriklausomybės atkūrimo buvo suteiktas gatvei tarp Gedimino kalno ir Vilnelės.

KAIP IR DAUGUMA VILNIAUS GYVENTOJŲ, AŠ NEŽINOJAU, KAS BUVO TAS ŠKIRPA. MAN BUVO NESUVOKIAMA, KAD GATVĖ EUROPOS SĄJUNGOS NARĖS SOSTINĖJE TURĖTŲ ANTISEMITINĖS ORGANIZACIJOS VADOVO VARDĄ KAIP PAVADINIMĄ. KAIP TAIP GALI BŪTI?

Juk ta laisva Europa, kurioje gyvename, gimė po baisiausio karo žmonijos istorijoje, o didelė dauguma Lietuvos žydų – mirė, t. y. buvo nužudyti antisemitų kaimynų rankomis ir kulkomis etniniu pagrindu. Vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai, Lietuvos gyventojai ir piliečiai – sumesti į duobes kaip šiukšlės.

Vilnietis Abraham Sutzkever, “The greatest poet of the Holocaust”, testifying at Nuremburg.

Juk Gediminas, kurio vardu pavadintas kalnas, ant kurio stovi jo pilis, siuntė laiškus į Vakarus ir kvietė žydus į Lietuvą gyventi be baimės bei prisijungti prie Tautos gerovės sukūrimo.

Skaityti plačiau
LŽB pristatytas Sergejaus Kanovičiaus, tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektas: „Apkabinti būtąjį kartinį”

LŽB pristatytas Sergejaus Kanovičiaus, tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektas: „Apkabinti būtąjį kartinį”

Holokausto aukų atminimo dienai skirtą renginį, poeto Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektą:  „Apkabinti būtąjį kartinį”, sveikinimo žodžiu pradėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky. Ji kalbėjo apie neraminantį antisemitizmo augimą ir jo pasekmes. “Yra daug šalių, kurios neišgyveno Holokausto ir nesupranta, kodėl jis įvyko. Palyginkim, daugelis mūsų nelabai domisi, kas vyksta Sirijoj ir nelabai domisi, kas vyksta toje ar kitoje tolimoje valstybėje. Reikėtų vis tik plačiau žiūrėti į antisemitizmą. Tik bendromis jėgomis galime pasiekti, kad joks genocidas, joks Holokaustas nebepasikartotų. Mes visiems garsiai pasakėme, kad neužmiršime savo žydų aukų. Tikrai jų nepamiršime.” Šį gražų lyrinį minėjimą Faina Kukliansky pasiūlė pradėti Tylos minute, pagerbiant Holokausto aukas.

Visuomenė buvo kviečiama ateiti į Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertą, pajausti ir išgirsti atsakymus į svarbius klausimus. Kvietimas į renginį patraukė akį su jame užrašytais klausimais:

Ar gali po vienu skliautu susitikti jidiš ir lietuvių kalba?
Ar galima pajusti, kad skamba lopšinė, jei nesupranti žodžių?
Ar galimas dialogas tarp dainuojančio jidiš ir skaitančio savo lietuvišką kūrybą?
Ar gali meilė, ilgesys ir užuojauta, susitikti atmintyje?

Susirinko pilna Jašos Heifetzo salė. Iš tikrųjų tai buvo labai jaudinanti nuoširdi programa, priminusi prarastus mūsų žmones, nekaltas žydų aukas, ne vienas klausėsi su ašaromis akyse.  Sergejus Kanovičius skaitė jautriomis stygomis parašytus savo kūrinius – gerus eilėraščius ir pasakojimus, po to jjdiš dainas dainuodavo Rafailas Karpis, akomponavo Darius Mažintas.

 

Čia pateikiamas vienas iš skaitytų Sergejaus Kanovičiaus kūrinių. “ Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17″.

Laba diena, frau Finkelštein. Jūs nepyksite, jei aš Jus taip ir vadinsiu toliau – taip, kaip čia ir parašyta – frau Finkelštein?

Ačiū Jums. Jūs nepykite, frau Finkelštein, kad taip nutiko. Tiesiog taip susiklostė. Beje, o kodėl čia, Kauno žydų kapinėse, Jus užrašė ne hebrajiškai, o lotyniškai ir, negana to, pridė- jo „frau“? Ar Jūsų vyras buvo vokietis, frau Finkelštein? Na, gerai, gerai, suprantu, kad lendu ne į savo reikalus. Tiesiog, žinote, įdomu – ne visur Lietuvoje žydų kapinėse sutiksi kokią frau. Gaila, kad Jūsų nuotraukos nėra. Greičiausiai buvo. Iš Jūsų, frau Finkelštein, tik postamento dalis ir teliko, viršus turbūt dabar jau kokio nors namo laiptas, o gal kortų stalas – juodas marmuras, žvakių liepsna, raudonojo vyno taurė, kortų kaladė ir pikų dama, kaip tik Jūsų nuotraukos vietoje, ten pokerį žaidžia, intelektualus žaidimas vis dėlto, ne koks nors „Durnius“.

Skaityti plačiau

Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkas Vilniaus žydas Tobijas Jaafetas sako, kad liko gyventi, nes jo gyvybę gelbėjo Pasaulio teisuoliai

Ilona Rūkienė

Nacių okupacijos pradžioje mano motina Berta Jaafetienė su manimi, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvo įkalinti Kauno gete. Mano tetos Sonia Garsel ir Gita Kupsik su savo vyrais ir sūnumis Monia ir Azreliu buvo įkalinti Rygos gete. Mano močiutė, tėvo motina, Zelda Jaafet buvo įkalinta Rezekneje, Latvijoje. Visi šie išvardyti artimiausi mano giminės buvo nužudyti. Iš jų likau gyvas tik aš vienas. Fašistinė okupacinė valdžia siekė, kad žydai, čigonai ir neįgalieji būtų sunaikinti. Juos pavertė beteisiais vergais, beveik visus išžudė. Liko masinių žudynių kapai. Lietuvoje tokių yra per 200. Likau gyventi, nes mano gyvybę gelbėjo pasaulio teisuoliai, Lietuvos pulkininkas Juozas Katinskas, jo sesuo Kotryna Katinskaitė, ponia Juodvalkienė. Mane gelbėjo Marija Katinskienė, Ona Doveikienė, kunigas Alminas, profesorius Konstantinas Jablonskis.

Kalbamės Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos išvakarėse. Ką Jums reiškia ši diena, ar dažnai sugrįžta prisiminimai?

Aš labai pasenau, pastaruoju metu iš namų praktiškai neišeinu. Dar turiu žmoną, su kuria jau daugiau kaip 60 metų esame kartu, bet ji dar labiau serga negu aš. Mūsų jausmus ir mintis atrofuoja ligos. Holokausto aukų minėjimai man išdilo ta prasme, kad jau praėjo daug metų ir savo tragiškų pergyvenimų, kuriuos aš sunkiai išgyvenau, stengiuosi neprisiminti, kad nesinervinčiau. Toks mano požiūris.

Skaityti plačiau

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena #WeRemember

Sausio 27-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Šią dieną, 1945 m. buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla.

Nuo 2005 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja šią dieną paskelbė kasmetine Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena.

Ši diena labai svarbi visame pasaulyje, nes tarp mūsų vis dar gyvena žmonijos košmaro liudytojai – Holokaustą išgyvenusieji. Nes iki šiol – antisemitzmas vis dar egzistuoja net ir XXI a. visuomenėje.

Neišmokta istorija yra linkusi kartotis, todėl minėdami šią dieną ir pagerbdami visas aukas – mes saugome ateities kartas ir skleidžiame žinią, kad tai – negali pasikartoti. Nei vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei.

Šiemet Pasaulinis žydų kongresas antrą kartą organizavo socialinę akciją #WeRemember skirtą pagerbti Holokausto aukoms – Lietuvoje aktyviai bendradarbiaujant ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei.

Visą mėnesį žmonės buvo kviečiami fotografuotis su užrašu #WeRemember (#Mes Prisimename) ir publikuoti socialiniuose tinkluose

Mes džiaugiamės, kad šiemet ši diena Lietuvoje yra minima taip gražiai – visuomenininkai, politikai, žurnalistai, mokyklos iš įvairių Lietuvos kampelių, organizacijos, nuomonės lyderiai jungėsi prie socialinės kampanijos ir dalinosi ne tik savo nuotraukomis, bet ir mintimis – jautriomis istorijomis.

 

Užsienio reikalų ministerijoje surengtasTarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas

Užsienio reikalų ministerijoje surengtasTarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas

Sausio 26 dieną Užsienio reikalų ministerijoje kartu su Lietuvos žydų bendruomene paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.

„Lietuvos žydų Holokaustas – mūsų šalies randas. Privalome prisiminti ir padaryti viską, kad tokia tragedija niekada nepasikartotų“, – sakė ministras Linas Linkevičius. Ministras kreipėsi į minėjime dalyvavusius Holokaustą išgyvenusius asmenis – prof. Marką Petuchauską, Fanią Brancovskają ir kitus – ir išreiškė pagarbą tiems, kurių tarp mūsų jau nebėra. Jis taip pat akcentavo ir svarbų užsienio diplomatų, prisidėjusių prie žydų gelbėjimo, vaidmenį. Pasak ministro, kiekvienas diplomatas privalo jausti pareigą padėti žmogui, nepaisant jo tautybės.

Užsienio reikalų ministras pakvietė visus prisiminti Lietuvos žydų kultūros paveldo gelbėjimą ir neseniai atrastą išsaugotų YIVO archyvų ir knygų istoriją. „Lietuvos istorija neįmanoma be žydų, žydų istorija neįmanoma be Lietuvos“, – teigė L. Linkevičius.

Minėjimo akimirkos

Skaityti plačiau

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Holokausto aukų atminimo dienos minėjime URM

Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė penktadienį, sausio 26d. pakvietė į Užsienio reikalų ministeriją paminėti Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Minėjime dalyvavo  Holokaustą išgyvenę žydų bendruomenės nariai ir žydų gelbėtojai, Seimo nariai, užsienio valstybių ambasadoriai.

Gedime bendrapiliečių, draugų, patriotų, o mano bendruomenės narių atveju, kas kartą išgyvename savo artimųjų šeimos narių netektį. Vertiname, kad bendras aukų pagerbimas inicijuotas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, t.y. Lietuvos valstybės.

Man garbė, kad tarp mūsų šiandien yra ir Holokaustą išgyvenę bendruomenės šviesuliai. Jūsų gyvenimas yra dovana mums, o Jūsų liudijimas yra geriausia pamoka bet kuriai auditorijai. Pagal žydų tradiciją linkiu jums sulaukti 120.

Neseniai girdėjau vieną rabiną sakant, kad kančia padaro žydą tikru žydu, kad be kančios žydas yra ne žydas. Aš asmeniškai nemanau, kad kančia yra neatsiejama žydo būtis. Gyvenkime be jos. Nenoriu, kad mano vaikai ir anūkai kentėtų kaip mano tėvai.

Liūdna, kad minėdami Holokausto aukų atminimą pradedame švęsti Lietuvos valstybės šimtmetį. Tikėkimės, kad tai, kas buvo padaryta žydams Lietuvoje – įvykdytas genocidas – niekada nepasikartos.

Neseniai girdėjau vieną išmintingą žmogų sakant, kad istorija vis žengia pirmyn, bet antisemitizmas nuolat sugrįžta.

Šis renginys yra vertingas, nes čia mes galime kalbėti ir liudyti visiems, juolab, kad Lietuvos Vyriausybės pasitarime pritarta antisemitizmo apibrėžimui, kurį Bukarešte vykusioje sesijoje priėmė Tarptautinis Holokausto atminties aljansas. Visoms valstybės institucijoms siūloma atsižvelgti į šią apibrėžtį savo veikloje.

Tarptautinio Holokausto atminties aljanso rekomendacijoje rašoma dėl teisiškai  darbinės antisemitizmo apibrėžties įtvirtinimo, taip pat konstatuojama, jog „Antisemitizmas yra tam tikra samprata apie žydus, kuri gali pasireikšti neapykanta žydams. Žodinės ir fizinės antisemitizmo apraiškos yra nukreiptos į žydus arba ne žydų tautybės asmenis ir jų nuosavybę, žydų bendruomenės institucijas ir religinius objektus.“

„Visas demokratinis pasaulis turi nuolat kovoti su vis dar pasitaikančiomis antisemitizmo apraiškomis, užkirsti menkiausias galimybes šiam negatyviam reiškiniui atsirasti. Todėl vieningas ir platus antisemitizmo apibrėžties taikymas turi prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų sustiprinti kovą su antisemitizmu“- aš citavau Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį.

Dvidešimt pirmame amžiuje neturi likti vietos antisemitizmui. Niekur jo neturi likti: nei straipsniuose, nei kalbose, nei socialiniuose tinkluose ir komentaruose! Mūsų įsipareigojimas siekti šio tikslo, yra geriausias būdas pagerbti Holokausto aukas, kurių MES niekada neleisime pamiršti!

Šiemet rugsėjį minėsime Vilniaus geto sunaikinimo 75-metį.

Šiandien, didžiuodamasi galiu pasakyti, kad mūsų žydų bendruomenė išleidžia unikalią knygą: Vilniaus geto kalinio Itzchako Rudaševskio dienoraštį. Tai vaiko dienoraštis, neįtikėtinas liudijimas vaiko akimis, jis tikras ir labai liūdnas. Ši knyga, kurią pristatysime Vilniaus Knygų mugėje, išliks kaip svarbus Holokausto įvykių įrodymas ateities kartoms.

Palangos turizmo informacijos centras parengė unikalų leidinį-maršrutą apie žydų paveldą

Lietuvoje nerasime miesto ar miestelio be žydų kultūros ženklų. Palangoje žydai gyveno nuo XV a. antrosios pusės. 1487 m. Palangoje jau veikė žydų laidojimo brolija Chevra Kadiša, todėl šis faktas leidžia teigti, kad miestelyje jau buvo žydų bendruomenė. XVII a. žydai sudarė nemažą Palangos gyventojų dalį, jie savo darbais stengėsi nedidelę gyvenvietę paversti klestinčiu miestu.

Palangos žydų bendruomenės istorijos tematika susilaukė nedaug specialistų tyrinėjimų ir sistemingai vis dar nėra išnagrinėta. Maršrutas „Žydų paveldo pėdsakais Palangoje“ supažindins Jus su žydų istorija ir kultūra. Aplankysite išlikusius ir menamus pastatus bei vietas, kurios liudija Palangos žydų bendruomenės gyvenimą. Taip pat aplankysite atmintinas žydų vietas ir kitus objektus. Tad šiuo leidiniu, parengtu naudojant įvairią autentiškų šaltinių medžiagą, pateikiami mažiau žinomi Palangos žydų istorijos raidos bruožai ir faktai.

Leidinį parengė Palangos turizmo informacijos centro vadybininkas Mindaugas Surblys. Maršrutą sudaro 14 objektų Palangos miesto savivaldybės teritorijoje bei pateikiama informacija apie 10 gintaro dirbtuvių ir parduotuvių. Leidinys išleistas keturiomis kalbomis – lietuvių, anglų, rusų bei lenkų. Ateityje planuojama išleisti ir hebrajų kalba.

Skaityti plačiau