DELFI.lt

Gabrielius Landsbergis, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras; Gabi Ashkenazi, Izraelio Valstybės užsienio reikalų ministras

„Atpirkimo tikslas yra išgelbėti tiesą“, – sakė Vilniaus Gaonas Elijas ben Saliamonas Zalmanas, vienas žymiausių pasaulyje Toros ir Talmudo aiškintojų, savo darbais padaręs įtaką religiniam ir kultūriniam Lietuvos žydų savitumui. Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas 300-ąsias šio pasaulinio lygmens mąstytojo gimimo metines, 2020-uosius paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.

2020-ieji buvo dedikuoti itin turtingai 700 metų besitęsiančiai žydų istorijai Lietuvoje. Nepakartojami lietuviški štetlai išaugino ne tik daug religinių autoritetų ir išminčių, bet ir visame pasaulyje žinomų žydų menininkų. Po Lietuvos dangumi išsiskleidė tapytojo Marko Šagalo kūrybinis talentas. Prisiminimai apie Lietuvą gyvi šiuolaikinio Izraelio rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūryboje, įkvėpė apmąstyti egzistencijos paslaptis Emanuelį Leviną, suteikė nostalgiško skambesio Lėjos Goldberg eilėraščiams. Minėdami išskirtinę Lietuvos žydų istoriją, prisimename ir baisią Holokausto tragediją. Visi kartu privalome įsipareigoti niekada jos nepamiršti, sąžiningai ir objektyviai įvertinti bendrą savo praeitį, kad ir kokia ji būtų skausminga.

Stokholme vykstanti vienerių metų Tarptautinė žydų studijų programa „Paideia“ į kurią dabar renkasi norintys mokytis 2021–2022 mokslo metais.

Ar norite pagilinti savo žinias apie žydų studijas? Ar norite sužinoti daugiau apie žydų istoriją ir kultūrą? Kreipkitės dėl dalyvavimo vienerių metų programoje ir prisijunkite prie mūsų komandos, kurdami gyvybingą Europos žydų kultūrą!

KAS MES?

,,Paideia” yra Europos akademinis institutas, įkurtas 2000 m., turintis įgaliojimą puoselėti Europos žydų kultūros atsinaujinimą, remti kultūrų dialogą ir skatinti teigiamą mažumų kultūros paradigmą Europos visuomenėse.

Rūta Jakštonienė

Besibaigiantys 2020 metai, atsižvelgus į tai, kad šiemet minimos didžiojo Lietuvos rabino, iškiliausio litvakų kultūros atstovo Vilniaus Gaono Elijahu ben Saliamono Zalmano 300-osios gimimo metinės, buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Ta proga visoje Lietuvoje organizuota daugybė renginių, pristatančių, reprezentuojančių žydų (litvakų) istoriją ir kultūrą. Ne išimtis ir Klaipėda, kurioje žydai gyvena, kuria ir dirba jau nuo XVI a. Tarp reikšmingesnių iniciatyvų – menotyrininkės Rūtos Jakštonienės organizuotas renginių ciklas, spalio 22–30 dienomis vykęs įvairiose miesto erdvėse, įvairiomis formomis, subūręs nemažai autoritetingų asmenybių.

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Pasibaigus renginiams, baigiantis ir kalendoriniams metams, kalbėjomės su menotyrininke, renginių, skirtų Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, iniciatore R.Jakštoniene. Platesnius žydų istorijos ir dabarties kontekstus, probleminius aspektus atvėrė Feliksas Puzemskis – Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas ir dr. Hektoras Vitkus – Klaipėdos universiteto dėstytojas, istorikas.

Apie renginius

– Rūta, kaip kilo mintis imtis litvakų temos? Su kokiais sunkumais (ar atvirkščiai – maloniais netikėtumais) susidūrėte? Kaip formavosi renginių draugų tinklas? Ar sudėtinga buvo rasti dalyvių?

– Man visada įdomu, kodėl Klaipėdoje, kurioje yra daugiau nei dešimt tautinių bendrijų, jų nei labai matyti, nei girdėti. Kas dėl to „kaltas“? Tam tikros bendruomenių tradicijos, lemiančios uždaresnį jų gyvenimo būdą, o gal vis dar gajus stereotipiškas požiūris „mes ir jie, aš ir kitas, kitoks“, kuris lemia geranoriškos tarpusavio komunikacijos stoką? Manau, priežasčių yra ne viena. O juk kiekviena tautinė bendrija savo tradicijomis, papročiais, gyvensena turi potencialą kurti įdomų, įvairiaspalvį, atvirą miestą. Tokioje – daugiakalbe bendraujančioje – Klaipėdoje man norėtųsi ir būtų įdomu gyventi.

Tarpukariu gausią žydų bendruomenę reprezentavusių ženklų, įvykių Klaipėdoje, mano nuomone, trūksta. Beveik nevyksta profesionalūs renginiai, skirti žydų tautinės bendruomenės savitumo, jos įvairialypės istorijos ar šiandienos pristatymui, neorganizuojamos jokios visuomenę šia tema edukuojančios kūrybinės dirbtuvės miesto kultūros ir meno įstaigose. Lietuvos Vyriausybės paskelbti Vilniaus Gaono ir litvakų istorijos metai ir mano noras labiau pažinti, suprasti bendruomenę, su kuria gyvenome kartu daugiau nei 700 metų, ir buvo esminiai motyvai organizuoti renginius, Klaipėdoje paminint Lietuvos žydų istorijos metus.

Nuolat baiminausi, kad dėl pandemijos bus atšaukti renginiai ar negalės atvykti kuris nors dalyvis. Likimas buvo palankus, spėjome įgyvendinti visus sumanymus, nors viruso baimė smarkiai sumažino auditoriją. Visų kviestinių lektorių, menininkų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse geranoriškas bendradarbiavimas šiame projekte ir nuoširdūs jų padėkos laiškai pasibaigus renginiams bei skatinimas tęsti pradėtą veiklą – maloniausia darbo dalis, kuri labai motyvuoja.

Renginių draugų tinklas susiformavo tarsi savaime. Turbūt tiems žmonėms, kurie ėmėsi pagelbėti patarimu ar darbu, buvo įdomu, gal jie irgi matė prasmę šioje veikloje. Esu visiems labai dėkinga.

– Renginių programa buvo įvairi: jidiš kalbos prezentacija, filmų peržiūra, paskaita, knygos pristatymas, koncertas. Kaip formavote šią programą? Ar turėjote patarėjų, konsultantų?

Kupiškėnų mintys

Žydų kilmės vilnietė Amit Goldman atvira – visuomenėje dar juntamas antisemitizmas ir dėl to kalti įsisenėję stereotipai, kuriuos būtina griauti.

Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narė į kovą su antisemitizmu įdėjo svarų indėlį – būdama studentė įkūrė Lietuvos žydų studentų sąjungą, tapo pirmąja Lietuvos piliete, atstovaujančia Europos žydų studentų interesams, kuruoja socialinius projektus ir dalyvauja juos įgyvendinant, o ir šiandien, jei tik turi laisvo laiko, stengiasi jį išnaudoti tolerancijos sklaidai.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Olgos Posaškovos nuotrauka

Esate labai pilietiška, visuomeniška, aktyviai ginate žmogaus teises. Ar visa tai perėmėte iš šeimos?

Amit Goldman teigė, kad visuomenėje dar juntamas antisemitizmas ir dėl to kalti įsisenėję stereotipai, kuriuos būtina griauti. „Jei kas esate nusistatę prieš tautines mažumas, pavyzdžiui, žydus, mielai kviečiu išgerti su manimi virtualios kavos, padiskutuokime, pabendraukime, susipažinkime. Tikiu, kad atvirumas gali griauti stereotipus ir statyti tiltus“, – neabejojo ji.

Teisingas pastebėjimas – buvau auklėjama pavyzdžiais. Kai buvau maža, mano mama (Irina Belienė, Daktaro Janušo Korčako centro vadovė Lietuvoje – aut. past.) dirbo su kompleksinę negalią turinčiais vaikais. Ji mane dažnokai atsivesdavo į darbą.

Būdama vos kelerių metų sužinojau, kas yra cerebrinis paralyžius, hidrocefalija ir kitos sunkios, kompleksinės negalės. Tai man padėjo suprasti, kad visi žmonės, neatsižvelgiant į sveikatos būklę ar savo kitoniškumą, vienodai nori būti mylimi, vienodai nori bendrauti ir turi tokius pačius jausmus.

Gražų pavyzdį man rodė abu tėvai. Ryte laisvai galėdavo vykti į priėmimą prezidentūroje ar kitokį oficialų renginį, o grįždami po priėmimo pro šalį neaplenkdavo šalikelėje sėdinčio benamio, pakalbindavo, pakviesdavo atlikti smulkių darbų. Tai mano sąmonėje suformavo suvokimą, kad visi žmonės lygūs, jų diskriminuoti negalima ir su visais reikia dalytis.

Atsimenu, vaikystėje turėjau vaikišką servizą. Vieną kartą prikroviau jį maisto, pridėjau raštelį „Jei rasit šį servizą – linkėjimai Jums“, įdėjau į maišelį. Maišelį palikau gatvėje su mintimi, kad ją ras alkanas skurstantis žmogus. Tai turbūt vėlgi atėjo iš šeimos, nes pas mus buvo priimami visi žmonės, visiems atsirasdavo vietos prie stalo ar namuose.

Antra vertus, sunku būti nepilietiška, kai tavo seneliai išgyveno Holokaustą. Manau, kad žmonės, išgyvenę didelius gyvenimo sukrėtimus, tokius kaip Sibiro tremtis, miškai, Holokaustas ar kita istorinė neganda, liaudiškai tariant yra atlapaširdžiai, nes gyvenimas jiems buvo parodęs juodžiausias savo spalvas.

O ar mokykloje, universitete Jums dažnai teko girdėti, kad esate kitokia? Ar jautėte diskriminaciją dėl to, kad esate žydaitė?

Pradėčiau nuo to, kad mokykloje retas kuris nepatiria patyčių. Tie, kurie turi vidinės stiprybės, kenčia mažiau, o silpnesniems patyčias ištverti sunkiau. Manyčiau, kad čia labai svarbus ir klasės auklėtojo, ir pedagogų įsikišimas.

Aš priskirčiau save prie tų, kuriems nebūdavo sunku apginti save. Antra vertus, meluočiau, jei sakyčiau, kad patyčių nebuvo, tačiau stereotipiniu pavyzdžiu savęs nelaikau. Gal, sakyčiau, buvau labiau pastebima. Ir ne tik dėl kilmės, ne tik dėl išvaizdos, o dėl savo iniciatyvumo ir entuziazmo. Buvau klasės seniūnė, gimnazijos tarybos narė, o studijų metais įkūriau Lietuvos žydų studentų sąjungą.

Sykį esu susipykusi su klasės drauge dėl to, kad ji buvo įžeidusi mano kilmę. Dėl to mūsų draugystė nutrūko. Tačiau visai neseniai netyčia susitikome gatvėje, draugiškai pabendravome. Vėliau ji parašė, kad vis dar negerai jaučiasi dėl to, kad mane tąsyk buvo įžeidusi. Čia puikus pavyzdys, kaip emocijoms užplūdus (ypač paauglystėje) nepasveriame žodžių, dėl kurių po to ilgai gailimės.

Amit Goldman tapo pirmąja iš Baltijos šalių, atstovaujančia Europos žydų studentų interesams. Nuotraukoje – pirma iš kairės.
Nuotraukosiš asmeninio pašnekovės albumo.

2015 metais tapote pirmąja Lietuvos piliete, išrinkta Europos žydų studentų sąjungos vice-prezidente ir valdybos nare. Nors jau nebesate studentė, ar daug planų per visą tą laikotarpį pavyko įgyvendinti?

Kiekvienais metais organizuojamas puikus renginys – vasaros universitetas, į kurį susirenka keli šimtai žydų jaunuolių iš visos Europos kartu mokytis, dalytis savo idėjomis ir smagiai praleisti laiką. Kartu su organizacija važiavome į Jungtines Tautas, kad pristatytume savo idėjas pasaulio lyderiams, vykdėme daug projektų, skatinančių Europos jaunimo judėjimų bendradarbiavimą, gynėme organizacijos interesus.

Amit Goldman – Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narė, aktyvi žmogaus teisių gynėja. Nuotraukoje – su Didžiosios Britanijos rabinu, Arabų ir žydų forumo pirmininku ir Musulmonų ir žydų forumo pirmininku ir įkūrėju Herschel Gluck.

Neseniai Amit pasikeitė pavardę ir iš Belaitės tapo Goldman. Tai jos močiutės Emilijos (nuotraukoje) pavardė. „Mes buvome labai artimos“, – taip apie judviejų su močiute ryšį kalbėjo anūkė.
Pasak anūkės, močiutė Emilija Goldman buvo ryški asmenybė – mokslų daktarė, labai mėgo bendrauti su žmonėmis, dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Autorius – Geršonas Taicas

Po straipsniu – video su dailininkės ir skulptorės darbais.

Šiemet  sukako 125 metai nuo Lietuvoje gimusios žydų – italų žymios dailininkės ir skulptorės Antoniettos Rafael-Mafai. A. Rafael gimė, tuome vadiname Kauno priemiestyje, dabar – Viljampolėje, daugiavaikėje šeimoje. Archyviniuose dokumentuose rašoma, kad  šeimoje buvo 12 vaikų, kiti šaltiniai rašė, kad 14, – Antoniettaė Rafael-Mafai  buvo vienintelė mergaitė.

Tėvas Simonas Rafaelis dirbo melamedu – hebrajų kalbos ir tradicijų mokytoju pradinėje mokykloje – chederyje, mama Mariam buvo siuvinėtoja ir siuvėja.  Tėvas Simonas mirė 1903, mama su vaikais emigravo į  Londoną 1905 m.

Motina prie stalo . Chanukos šventė.  A. Rafael  1975 m.

Sūnūs buvo išmokę siuvėjo amato  emigravo į DB XIX amž. pabaigoje. DB archyve rastoje žinioje rašoma, kad Lidso mieste gyveno penki siuvėjai  pavarde – Rafael : Solomon, David, Meer, Samuel, Godfrey,- visi emigrantai iš Rusijos imperijos, susiję giminystės ryšiais,  jų vaikai irgi buvo siuvėjai.

Įgijusi fortepijono diplomą, A. Rafael-Mafai  mokė muzikos, labai mėgo lankytis ir Britų muziejuje, ją ypač žavėjo Egipto skulptūros.

Autoportretas su smuiku.

Londone ji netrukus susitiko su skulptoriumi Jakūbu Epšteinu (1880–1959), pati pradėjo piešti tik 1918 m. Iš tikrųjų ji buvo atsidavusi muzikai, turėjo gerą balsą, dainavo. Baigusi pianino klasę  Londono Karališkoje muzikos akademijoje1919m. po motinos mirties išvyko gyventi į Paryžių, 1924 m. – į Romą.

1925 m. Antonietta pradėjo mokytis Romos dailės mokykloje, kur susipažino su savo vyru Mario Mafai, pristatė pirmąją savo darbų ekspoziciją. I930 m. su vyru išvyko į Paryžių, kur pradėjo kurti skulptūras. Tuo metu jos buvo nebūdingų formų, neįprastos Italijos skulptorių tarpe.

Jom Kipuras sinagogoje. Yom Kippur in Sinagoga.

Antrojo pasaulinio karo metu Rafael-Mafai  su savo vaikais slapstėsi Genujoje pas draugus dailininkus. 1948m. pirmą kartą dalyvavo Venecijos bienalėje. 1952 m. eksponavo savo darbus Romos Galleria dello Zodiaco galerijoje. Kartu su vyru Mario Mafai įkūrė Scuola Romana judėjimą. Nuo 1956 m. daug keliavo po pasaulį pristatydama savo darbus. Dalyvavo dokumentiniame filme apie savo vyrą Io non sono un altro – l’arte di Mario Mafai.

Su vyru susilaukė trijų dukrų: nuotraukoje A. R.afael Mafai su dukromis Miriam ,Simona ir Gulia.

Miriam buvo žurnalistė ir politinė aktyvistė (1926-2012) , Simona – rašytoja ir Italijos Senato narė (1928 -2019), o Giulia (1930) – scenografė ir kostiumų dailininkė.

Vyras Mario Mafai mirė 1965 m. A. Rafael – Mafai mirė 1975m. rugsėjo mėnesį, Romoje.

Populiarioji Bethoveno „Mėnesienos sonata“ yra jidiš rašytojo Shloyme Bastomsky nuostabios pasakos vaikams tema, kurioje autorius įsivaizduoja, kaip Bethovenas improvizuoja mėnulio šviesos pjesę aklai našlaitei ir jos broliui.

Beje, kūrinys „Mėnesienos sonata“ taip pavadintas tik praėjus penkeriems metams po Bethoveno mirties, vokiečių muzikos kritikas ir poetas Ludvigas Rellstabas pirmosios kūrinio dalies nuotaikos nelygino su ramiu mėnulio šviesos stebėjimu prie Liucernos ežero, centrinėje Šveicarijoje, pažymi Ruchl Schechter laikraštyje “Forward”.

Pirmą kartą šią istoriją Bastomsky paskelbė savo žurnale vaikams „Grininke Beymelech“ (nedidelis žalias medis), 1927 m. Vilniuje, minint šimtąsias Bethoveno mirties metines (jortzeit – jidiš kalba, hebrajų kalba – yom azikaron). Po metų jis išleido pasakojimą. Neseniai leidinys „In Geveb: A Journal of Jiddish Studies“ paskelbė pasakojimo vertimą į anglų kalbą.

Nuotrauka iš šeimos albumo: Samuelis Kuklianskis su žmona Klara.

Virtuali paskaita, skirta prof. habil. dr. Samuelio Kuklianskio atminimui, šiemet gegužės 9 d. jam būtų suėję 90 metų. 

Samuelis Kuklianskis (1930 m. gegužės 9 d. Veisiejai  – 2005 m. birželio 9d.)

Žymus Lietuvos teisininkas, kriminalistas ir kriminologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras. Jo studentai jau patys yra profesoriai, su pagarba prisimenantys savo dėstytoją.

Mokslinės veiklos pagrindinės kryptys: nusikalstamumo prevencija, kriminologijos problemos, kriminalistika. Paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių

S.Kuklianskis, nuvykęs į  Izraelį susitinka su savo giminaičiu, Kneseto pirmininku Dovu Šilanskiu.

Čia pateikiama  ištrauka iš knygos ,,SAMUELIS KUKLIANSKIS — TEISININKAS” 

Žymaus Lietuvos teisininko Samuelio Kuklianskio autobiografinėje knygoje aprašytas gyvenimas žmogaus, stebuklingai išlikusio po viską naikinančio Holokausto. Net ir išgyvenęs visus “pragaro” siaubus, žmogus turi ypatingą savybę — atsigauti ir išlikti žmogumi. Tai autorius akivaizdžiai įrodo savo knygoje.

Sušaudyta paauglystė

Karo veiksmų pradžia. Palangos sinagogos kalinys. MOTINOS netektis. Pabėgimas iš Veisiejų…

Mano kartos žydų vaikų paauglystė, nė kiek neperdedant, iš tiesų buvo sušaudyta. Veisiejų, Alytaus žydai paaugliai, kurie hitlerininkų metais buvo Lietuvos teritorijoje, išskyrus mane, visi, be išimties, buvo sušaudyti.

Jų neliko. Neliko nė vieno mano amžiaus žyduko, buvusių draugų Veisiejuose ir Alytuje. Visoje Lietuvoje išsigelbėjo vienetai – gal ant rankų pirštų galima būtų juos suskaičiuoti. O buvo jų labai daug – mano bendraminčių. Kur jie dingo? Sudvajų miškelyje – Lazdijų apskrityje, Katkiškėse, Veisiejų ir Alytaus žydų masinių sušaudymo vietose. Jų lavonais taip pat buvo nusėti Kauno IX fortas, Vilniaus Paneriai ir daugelis Lietuvos vietovių, kur Lietuvos žydai masiškai buvo sušaudyti. Ten guli ir jų tėvai, broliai ir seserys, dėdės ir dėdienės, seneliai ir senelės.

Tai baisu ir labai liūdna. Bet tai tiesa, ir niekur nuo jos nepabėgsi, net jei labai norėtųsi.

Šios knygos vienas iš tikslų ir yra nepamiršti, o kas ,,pamiršo“, priminti, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje.

 AŠ – VEISIEJIŠKIS IŠ KUKLIANSKIŲ: ZISLĖS IR SAULIAUS KUKLIANSKIŲ JAUNIAUSIAS SŪNUS

Tai, aš esu Kuklianskis, jauniausias  Zislės ir Sauliaus sūnus – Samuelis, gimęs 1930 gegužės 9d. Veisiejuose. Buvau labai panašus į tėvą. Mano tėvai Zizlė (Zinaida) Kuklianskienė-Šėčiarz neilgai gyveno. Jos gyvenimas buvo nutrauktas nacių viešpatavimo laikais (1941 metų vasarą) Sudvajų miškelyje, netoli Alytaus (dabar Alytaus miesto ribos). Taip tada mes, trys jos vaikai, netekome mylimos ir mylinčios motinos, o mūsų tėvas – mylimos ir mylinčios žmonos. Ją sušaudė vien dėl to, kad buvo žydė. Ji ne tik jokių nusikaltimų nepadarė, bet niekam nieko blogo nepadarė. Atvirkščiai, kaip gydytoja, ji daug gero padarė žmonėms, nepaisydama jų tautybės ir kilmės.

Tai buvo aukšto išsilavinimo, valinga moteris, baigusi Suvalkuose, gimtinėje, moterų gimnaziją aukso medaliu ir Charkovo pirmą moterų medicinos institutą. Tačiau kaip baigusi nepripažintos šalies (Tarybų Ukrainos) aukštuosius medicinos mokslus,  ji tarpukario  Lietuvoje neturėjo teisės praktikuoti. Mano, sūnaus, akimis žiūrint, ji buvo graži.

Mano bėda yra ta, kad aš motinos išvaizdą pamiršau, prisimenu tik iš likusių (o jų labai mažai) nuotraukų. Ir ne tik dabar negaliu motinos išvaizdos mintyse atgaminti, negalėjau ir anksčiau, jaunystėje.

Motinos veido išnykimas iš atminties mane slegia visą gyvenimą. Per anksti,  man tada buvo vienuolika metų, buvau žiauriai nuskriaustas, iš manęs atėmė motiną, bet užgriuvusios to meto nelaimės ištrynė iš vaikiškos mano galvos motinos vaizdą. Nacių okupacijos ir jų lietuviškųjų ,,bičiulių“ laikais buvo išžudyta daugiau kaip keturiasdešimt žmonių iš Kuklianskių šeimos, daug mano bendraamžių, kurių kaltė buvo viena – jie buvo žydai.

Broliai – Samuelis  ir Moše, jie abu vaikytėje išgyveno Holokaustą.

Mano tėvas – Saulius Kuklianskis, pavadinkime jį  Veisiejų vaistininku, nors dirbo vaistininku ir Panevėžyje, ir Alytuje. Tačiau Veisiejuose jis gimė, augo, ten gyveno visa jo šeima. Veisiejuose tėvas Antrojo pasaulinio karo metais pagrįstai, matydamas, kad tarp artimų ir pažįstamų žmonių (ir ne tik žydų) jam ir jo šeimai bus lengviau pergyventi karo sunkumus. Bet ir čia, viename gražiausių Lietuvos kampelių, jis neteko gal net brangiausio turto – mylimos žmonos, daug savo giminių, brolio ir jo vaikų. Pačiuose Veisiejuose žydų nešaudė. Tas mus Kuklianskius guodė, turbūt Veisiejuose neatsirado nei norinčių žydus šaudyti, nei padėti žudikams šaudyti beginklius senius, moteris ir vaikus – savo kaimynus. Nors ir čia, Veisiejuose, kiek mums teko patirti, užtektinai buvo karingai nusiteikusių antisemitų.