Getas… Prisiminimai apie miestą, kurio nebėra…
Apie gyvenimą Vilniaus Gete mes ir kalbėsime virtualios ekskursijos metu.
Meeting ID: 984 8069 9962
Passcode: 400369
Domantė Platūkytė, LRT.lt 2021.01 Ruth Reches / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorės, psichologijos mokslų daktarės R. Reches interviu LRT.lt – apie senelių išgyventą Holokaustą, žmonių žiaurumą ir per karą išlaisvintus agresijos impulsus.
„Kai žmones žudo kaimynai, suolo draugai… Mano senelio mamą Alytuje nužudė jo brolio bendraklasiai. Kiek yra istorijų, kaip mokytojai šaudė savo mokinius, o miestelio kunigas skambino varpais, kad nesigirdėtų šūvių“, – pasakoja autorė R. Reches, išleidusi knygą „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“.
Autorė atvirauja, kad Holokausto išgyvenimai senelių nepaleido visą gyvenimą.
„Holokaustas paliko traumą senelių gyvenime todėl, kad aplinka, į kurią jie grįžo po karo, buvo ne palaikanti, bet traumuojanti. Grįžę į savo gimtuosius miestus, seneliai pamatė, kad jų namai atimti, o visuomenė nėra pasiruošusi jų priimti. Jie juto ne visuomenės palaikymą, bet pyktį dėl to, kad jiems pavyko išgyventi“, – LRT.lt sako R. Reches.
Sausio 27-ąją minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.
– Prasidėjus karui, jūsų seneliai buvo dar vaikai. Senelė Klara su šeima buvo įkalinta gete, vėliau – koncentracijos stovykloje. Senelis Samuelis tuo metu buvo Palangoje ir, kaip esate sakiusi, netrukus jau valė nužudytų Palangos žydų namus bei likusias tuščias sinagogas. Papasakokite savo senelių istoriją.
– Mano senelis kilęs iš Veisiejų. Prasidėjus karui, seneliui buvo 11 metų. Tą 1941 m. vasarą mano senelis buvo vaikų stovykloje Palangoje. Jau pirmomis dienomis vaikus evakavo į Rusijos vaikų namus, išvežiojo po namus, o mano senelis nespėjo evakuotis ir liko su kitais žydų vaikais Palangoje, ten valė kareivines, sinagogas…
Tuo metu senelio tėvai apie savo sūnų nieko nežinojo. Senelio brolis pasakojo, kad tada kaimynai bandė bėgti, evakuotis į Rusijos gilumą, o kartu bėgti pasiūlė ir mano senelio šeimai – tėvams su broliu ir seserimi. Tačiau jie atsisakė, kadangi šeima ieškojo mano senelio Samuelio.
Nebuvo jokių ryšio priemonių, tad tik iš kalbų senelio mama sužinojo, kad jis pakliuvo į Kauno vaikų namus. Nuvažiavusi į Kauną, ji per stebuklą rado sūnų ir parsivežė namo.
Ruth Reches senelis Samuelis / R. Reches asmeninio archyvo nuotr.
Likus ketveriems metams iki karo, mano senelio šeima iš Panevėžio persikėlė gyventi į Alytų. (…) Šeima kėlėsi ten, kur vaikams buvo sudarytos sąlygos mokytis gerose lietuviškose mokyklose, nes jų ateitis buvo planuojama Lietuvos universitetuose.
Senelio tėvas buvo vaistininkas, Alytuje jis turėjo vaistinę. Tačiau, prasidėjus karui, kai senelis grįžo į namus, šeima nusprendė, kad jiems saugiau sugrįžti į Veisiejus, kur gyvena jų giminės ir geriau pažįstami žmonės, o pats miestelis mažas.
Su kitais sugavo ir senelio mamą – žmonės matė, kaip ją įsodina į sunkvežimį ir veža į Alytaus kalėjimą. Vėliau sušaudė. Taip, būdamas 11 metų, mano senelis neteko mamos.
Kurį laiką visi gyveno Veisiejuose, tačiau vieną dieną atėjęs miestelio policijos viršininkas pasakė, kad yra įsakymas visiems žydams sugrįžti į tą gyvenamąją vietą, kuri įrašyta jų dokumentuose. Tai reiškė, kad senelis su šeima turėjo grįžti į Alytų. Kadangi šeima to nenorėjo, senelio mama paklausė, ar tuo atveju, jei nuvyks į Alytų ir gaus leidimą, jų šeima galės likti Veisiejuose. Policininkas sutiko.
Senelio mama atsisveikino su šeima (tada dar nežinojo, kad paskutinį kartą) ir išvyko į Alytų. Vėliau iš pasakojimų ir kitų išgyvenusiųjų karo prisiminimų senelis sužinojo, kad kaip tik tą dieną, kai jo mama išvyko į Alytų, Alytuje gatvėje gaudė žydus. Su kitais sugavo ir jo mamą – žmonės matė, kaip ją įsodina į sunkvežimį ir veža į Alytaus kalėjimą. Vėliau sušaudė. Taip, būdamas 11 metų, mano senelis neteko mamos.
Po žmonos mirties senelio tėvas jautėsi sutrikęs. Jis suprato, kad tik nuo jo priklauso vaikų saugumas. Vietiniai gyventojai ėmė pasakoti, kad pradėjo šaudyti žydus. Niekas negalėjo tuo patikėti – galvojo, kad prieš žydus galėjo būti kokių nors represijų, nes ir anksčiau vykdavo pogromai, bet tuo, kad žydai šaudomi, niekas netikėjo.
Atėjo gandai, kad Leipalingyje žydus jau sušaudė, o kitas bus Veisiejų miestelis. Buvo ruduo, šalta, tačiau vakare senelio tėvas su vyresniu broliu nusprendė, kad reikia bėgti. Miestelis jau buvo apsuptas, tad iš miestelio pabėgo per parką. Jie buvo vienintelė šeima, kuri pabėgo ir išsigelbėjo.
Naktimis keliavo, o dieną slapstėsi miškuose. Nusprendė, kad bus saugiau, jei persikels per Nemuną ir pereis į Lenkijos pusę, kadangi tuo metu Lenkijoje represijų dar nebuvo. Pakeliui vieni žmonės padėdavo, kiti – ne, vieni bijojo, o kiti duodavo maisto, priimdavo nakvoti. Visiškai nepažįstamas žmogus pasisiūlė juos valtimi perkelti per Nemuną.
Taip senelis atsidūrė Gardine. Gardine niekas netikėjo, kai senelio šeima pasakojo, kad Lietuvoje žydus šaudo. Galiausiai jie nustojo pasakoti, nes žmonės pradėjo šnekėti, kad jie išprotėję. Apsistojo pas senelio tėvelio kolegę vaistininkę Liubą Švarc. Po kelių mėnesių ir Gardine vokiečiai įsteigė getą, jame atsidūrė ir senelio šeima.Sugrįžęs į Lietuvą, senelis su šeima apie dvejus metus slapstėsi miške – man senelis pasakojo, kad slėpėsi buvusioje meškos oloje.
Gete buvo labai sudėtingas laikotarpis, nebuvo maisto. Iš geto žmones pradėjo vežti į koncentracijos stovyklą. Galų gale Gardino getą likvidavo, likusius gyvus kalinius išvežė į Maidaneko mirties stovyklą. Senelio šeima vėl pabėgo, išvengė mirties ir grįžo į Lietuvą.
Sugrįžęs į Lietuvą, senelis su šeima apie dvejus metus slapstėsi miške – man senelis pasakojo, kad slėpėsi buvusioje meškos oloje, kažkur šalia Šventežerio kaimo. Naktimis eidavo pas aplinkinius žmones prašyti maisto. Taip buvo iki tol, kol baigėsi karas.
„Per Holokaustą buvo sunaikintas trečdalis žydų ir begalė žmonių iš kitų kitų tautinių mažumų. Holokausto minėjimas išliks kaip perspėjimas žmonijai apie neapykantos, fanatizmo, rasizmo ir išankstinių nuostatų pavojų“, – sakoma JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje.
Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena yra ne tik pagarbos išgyvenusiems ženklas ir pagarba Holokausto aukų atminimui, bet ir raginimas veikti. Tai įkvepia valstybes, JT nares dalyvauti kovojant su antisemitizmu ir rasizmu, kurti švietimo programas, kad ateityje tokie žiaurumai nepasikartotų.
Šiuo sunkiu laikotarpiu, kai siautėja Covid-19 ir mūsų šalyjė paskelbtas karantinas, nepavyko organizuoti masinių mitingų, kurie vykdavo kiekvienais metais Panevėžyje.
Bet kiekvienas Panevėžio žydų bendruomenės narys nori prisijiungti prie šios datos minėjimo, bendruomenės valdyba nutare organizuoti renginį nuotolinių būdų per programa ZOOM, virtualioje erdvėje dalyvauti, padėti gėles ir vainikus prie paminklo Holokausto aukoms ir memorialinės lentos.
Sausio 27 d.-Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena-beveik 80 metų skausmo daugelyje žydų šeimų. Žuvo beveik 200 tūkstančių Lietuvos piliečių- žydų: moterų, vyrų, vaikų. Su jų žūtimi nutruko daugybė gyvenimo grandžių: neužaugo vaikai, negimę jų anūkai, neišsipildė tūkstančių žmonių svajonės ir siekiai.
Mums tai yra neeilinė diena. Lietuvos žydai užaugo jausdami tragedijos pasekmes, žmonės buvo išrauti su šaknimis iš savo tradicijų, kultūros, kalbos. Buvo naikinamos žydų kapinės, sinagogos.
Išaugo karta, kuri negali nustatyti savo žydų-litvakų tapatybės. Tarybiniais laikais Holokaustą išgyvenę žydai buvo priversti gyventi jiems primestą gyvenimą. Gyveno nešiodami širdyse begalinį netekties skausmą. Net masinių žudynių vietose buvo rašoma: „čia buvo nužudyti tarybiniai piliečiai“. Lyg buvo maža fiziškai sunaikinti žydus, juk žmogus miršta tada, kai apie ji niekas neprisimena.
Bet dar skaudžiau, kad laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje vis atsiranda bandymai perrašyti istoriją – yra heroizuojami „didvyriai“, kurie tiesiogiai dalyvavo žydų naikinime.
Yra žmonių, manančių, kad mūsų atmintis yra pernelyg jautri… Mes manome, kad tai yra mūsų privalumas – žmogus be praeities neturi ateities. Visuomenėje turi atsirasti suvokimas, kad Holokaustas yra ne tik žydų tragedija, bet visos Lietuvos tragedija. Taip manančių žmonių vis daugėja.
Onos Šimaitės prisiminimų ir Rimanto Stankevičiaus knygos “Gyvenusi tautos himno dvasia” ištraukos.
Vardas tapęs Legenda.
Ona Šimaitė:
,,Aš buvau per daug arti žydų jų didžiosios nelaimės metu, kad nepareikščiau savo nusistebėjimo jų nepalaužiamu didvyriškumu ir moraliniu tvirtumu savo tautos mirties akivaizdoje už spygliuotos geto tvoros. Galima sakyti, kad bet kuri tauta fiziškai ir morališkai būtų palaužta, jei tektų išgyventi tai, ką išgyveno kiekvienas žydas. Žydai gete buvo didvyriai patys to neįtardami.
Tuo baisiu žydams ( ir visiems sąžiningiems žmonėms) tuo metu aš dažnai galvodavau, kad po viso to, ką žydų tauta pergyveno, daug kam atsivers akys ir apie neapykantą žydams mes sužinosime archyvuose ir muziejuose.
Bet aš stipriai klydau.
Tik nedidelė dalis nežydų prisimena baisius būdus, kuriais hitlerininkai sunaikino tūkstančius žydų, kaip buvo žudomi žydų vaikai, moterys, seniai.
Ir gėda tiems, kurie užmiršo, kieno rankomis tai padaryta, kas išgelbėjo žydų gyvybes.“
Knygos apie O. Šimaitę autorius R. Stankevičius rašo, kad O. Šimaitė yra vienintelė lietuvė moteris, taip plačiai žinoma daugelyje pasaulio valstybių iš gausybės įvairiomis kalbomis išleistų knygų, enciklopedijų, vadovėlių kaip atlikusi kilnius darbus gelbstint Vilniaus žydus nacių okupacijos metais.
Šimaitė gimė 1894m. sausio 6d. Akmenėje. Dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekininke, 1940 m. gruodžio 2d. rašė, kad mokėsi pradžios mokykloje Rygoje, vėliau lankė gimnaziją, pedagogikos kursus. Gerai mokanti lietuvių, rusų, lenkų kalbas, taip pat vokiečių, latvių, prancūzų kalbas. Šimaitė apie save rašė, neturinti jokio nekilnojamojo turto ar įmonės.
Po karo laisvame pasaulyje gyvenantys lietuviai anksti pradėjo rašyti apie O. Šimaitę. Ji buvo kaip ta vėliava, kuria nekartą bandyta gintis, kai lietuviai būdavo puolami dėl žydų žudynių Lietuvoje.
Apie Šimaitę rašė Izraelyje gyvenantis istorikas Dovas Levinas: ,,Baisiausiu laiku-1941m. rudenį ir karo pabaigoje atsirado keli šimtai dorų ir sąžiningų lietuvių, kurie nepaisant pavojaus gelbėjo žydus. Viena šių garbingų lietuvių – Ona Šimaitė , kurios vardas pagarsėjo visame pasaulyje ir padėjo šiek tiek lietuvių tautos kaltę pateikti pagal Tautos himno žodžius: ,,Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės“.
Onos Šimaitės prisiminimai:
1941 rugsėjo 1d. buvo išklijuotas įsakymas netik apie kolektyvinę žydų atsakomybę, bet ir apie tai, jog jie patys privalo atiduoti pinigus, brangenybes, kailius, tekstilės gaminius ir t.t. Žydai privalėjo nešioti specialius ,,skiriamuosius“ ženklus, patys turėjo nueiti į policiją ir pažiūrėti jų pavyzdžius. Vilniuje šie ženklai buvo keičiami keletą kartų. Iš pradžių ant krūtinės reikėjo nešioti baltą lopą, kurio viduryje didelė J raidė. Vėliau reikėjo rištis baltą raištį ant rankovės su juodu apskritimu irJ raide. Po to – geltona Dovydo žvaigždė iš priekio ir iš nugaros.
Nadežda Spiridonovienė
Nalšios muziejaus muziejininkė, istorikė
Sausio 27-ąją Lietuva kartu su Jungtinėmis Tautomis mini Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Tik saugodami Holokausto aukų atminimą, galime sukurti saugią žmonijos ateitį – tokią, kurioje neliktų antisemitizmo, rasinės, tautinės, religinės neapykantos ir diskriminacijos.
Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną prisimename 6 milijonų Europos žydų sunaikinimo tragediją.
Kas atsitiko žmonėms, kai vyko Holokaustas? Kas įvyko Švenčionyse, kur kartu gyveno lietuviai, žydai, totoriai, ukrainiečiai, lenkai, rusai ir kitų tautybių žmonės? Kur vos kelių kilometrų plote buvo melstasi katalikų bažnyčioje, penkiose sinagogose, cerkvėje, maldos namuose, ? Kas atsitiko tuomet, prieš 80 metų žmonėms, jei buvo tokia katastrofa ir ką gali padaryti šiandien jaunoji karta, kad to niekad nebebūtų?
,,Kai kasmet susirinkę prie paminklo pagerbiame aukas, matome pylimą, supiltą iš nužudytų žydų. Keliasdešimt metų po Holokausto čia augo ir didelis beržas, dar prieš metus jis augo, o pernai jį nukirto. Medis neištvėrė, nulūžo. Į šį medį naciai ir vietiniai pakalikai per žudynes daužydavo vaikų galvas, kadangi taupė šovinius. Jie griebdavo vaiką už kojų ir trenkdavo į medį… Tokių vietų Lietuvoje labai daug, mes turime prisiminti ir atvykti, pagerbti žiauriai nužudytuosius“. ( Išgyvenusių prisiminimai).
Žydų gyvenimą Utenoje liudija tik keli išlikę pastatai.
,,INDRAJA” Utenos kraštiečių kultūrinis leidinys. 2021 m. – ATMINTIS
Skerdynės Utenoje Codikas BLEIMANAS
Kaip vienintelis gyvas likęs liudininkas galiu pasidalinti ypatingais prisiminimais.
Mano tėvas Jakovas Bleimanas, buvęs Kryme rabinu, tokias pat pareigas ėjo ir Utenoje, kur su šeima gyveno ir mano svainis Efraimas Judelovičius. Karo pradžioje aš gyvenau Kaune. Nusprendžiau važiuoti pas tėvus ir tada, susiklosčius palankioms aplinkybėms, kartu su visa šeima evakuotis. Tačiau nutiko taip, kad galimybės kažkur išvykti nebebuvo, nes vos tik man atvažiavus į miestą, įžengė vokiečiai. Mūsų likimas tapo aiškus – visi buvome pasmerkti mirčiai.
Ketvirtadienis. Pirma vokiečių režimo diena. Dešimtys žydų genami į darbus – vedami pas vokiečius ir jų lietuvius pagalbininkus. Darbai beprasmiai ir nereikšmingi – tik tam, kad pasityčioti iš žydų, visą dieną vejojant juos su šluotomis, kastuvais ir kitokiais įrankiais.
Valgyti jiems niekas neduoda, tik atskiroms grupelėms žydų pavyksta išprašyti duonos kriaukšlę. Vokiečiai kartu su niekšais lietuviais žudo grįžusius po darbų į namus žydus ir savinasi jų turtą bei kitas gėrybes. Tokia savivalė tęsėsi savaitę.
Per visą šį laiką, nelieka nei vieno neapiplėšto žydų namo, dešimtys žydų nužudyti. Mirties baimė kiekvieną dieną auga vis labiau. Ryte visi laukia vakaro, o vakare – ryto. Mieste įvedama „tvarka“, kurios pirmas skiriamasis bruožas – tyčiojimasis iš žydų.
Atėjo niekadėjai kartu su lietuviais banditais ir išmetė iš sinagogų (jų Utenoje buvo trys) visas relikvijas, knygas ir kitus daiktus. Prie sumestų knygų krūvos atvedė mano seną tėvą ir liepė jas plėšyti bei deginti. Tėvas atsisakė. Tada žmogžudžiai padegė jo barzdą, o vienas iš jų šovė į jį. Tėvą atnešė labai prastos būklės. Jį operavo mano svainis. Operacija pavyko ir mano tėvas pasveiko. Tačiau prasidėjo kitos nelaimės.
Žydams buvo griežtai uždrausta vaikščioti miesto gatvėmis vieniems be palydovo, o ant kiekvieno žydų namo atsirado užrašas „žydas“. Žydus privertė prie drabužių prisisiūti geltoną medžiagos skiautę – iš priekio ir nugaros. Visiems žmonėms draudžiamas bet koks bendravimas ar veikla su žydais, nepaisantys draudimo areštuojami be jokios priežasties.
Visos sinagogos paverstos į kalėjimus. Be jų, mieste veikia dar vienas didelis kalėjimas. Kartu su šeimomis suimti ir du gydytojai žydai: mano svainis (žmonos brolis) E. Judelovičius ir kitas gydytojas Aksas ir dar vienas buvo paliktas, tačiau vėliau jį vis tiek nužudė.
Utenos sinagoga
Be gausaus būrio suimtųjų, paėmė dar 41 įkaitą, tarp jų ir buvusį miesto žydų burmistro pavaduotoją Zuratą iš Utenos bei kitus žymius miesto žmones. Praėjo daugiau nei mėnuo.
Visi jautėme mirties alsavimą. Teroras, vykdomas prieš žydus, nesibaigė, o kova dėl duonos kąsnio darėsi vis sunkesnė. 1941-ųjų liepos 14-ąją, šeštą valandą ryte, ant namų sienų buvo priklijuoti skelbimai, kad visi Utenoje esantys žydai, privalo palikti miestą iki dvyliktos valandos, o nepaklusę nurodymui bus surasti ir sušaudyti.
Buvo liepiama eiti tik mišku apie du varstus nuo miesto Molėtų kryptimi. Tačiau jau septintą valandą ryte ginkluoti lietuviai pradėjo varyti žydus iš namų ir juos areštuoti. Prasidėjo panika. Žydai kuo greičiau skubėjo pabėgti į mišką. Buvo baisu.
Kelių tūkstančių žydų minia turėjo per valandą palikti savo namus, kur pragyveno visą gyvenimą, ir su nedideliais ryšulėliais daiktų bėgti į mišką, nežinodami, kokia baisi lemtis jų ten laukia. Prie miško kartu su vokiečiais stovėjo lietuvių policija ir tikrino ryšulius, atimdami pinigus, auksą, sidabrą ir kitus vertingus daiktus.
Miškas buvo stebimas. Toli nueiti buvo griežtai draudžiama. Nebuvo leidžiama kurti laužų. Nedidelį kiekį vandens leisdavo atsinešti tik prižiūrint sargybiniui. Žydams buvo pasakyta, kad juos čia laikys tris dienas – tol, kol mieste bus atitverta teritorija getui. Visi tikėjo, kad taip ir bus, tačiau praėjo kur kas daugiau, nei žadėtos trys dienos.
Padėtis miške pasidarė sudėtinga, daugelis pradėjo sirgti, o medicininės pagalbos nebuvo. Visi, kurie buvo uždaryti sinagogose ir didžiajame miesto kalėjime jau sušaudyti. Dalį įkaitų atvesdavo į mišką, kaip įrodymą, jog daugiau žydų niekas nešaudys. Visi svajojo apie getą.
1941 metų rugpjūčio 1 dieną į mišką atėjo policija ir užregistravo visus vyrus bei moteris nuo 17- kos iki 60-ties metų. Visi galvojo, kad tai daroma darbo tikslais. Užsiregistravau ir aš. Po to mane ir dar 10 žydų paėmė darbams, o kiti liko miške. Mus atvedė į vietą, kur reikėjo išvalyti sugriautą namą. Dirbome iki išnaktų.
Pavakarę iš miško pro mus vedė grupę žydų, sudarytą iš 400 ar 500 žmonių, kurioje buvo ir jaunas rabinas Nachmanas Giršovičius bei Zuratas su savo dviem sūnumis. Vedė juos visus kalėjimo kryptimi. Mes galvojome, kad ir mus ten nuves, tačiau grąžino atgal į mišką. Miške mes radome visus vyrus, pasiruošusius eiti į miestą. Tačiau paskutiniu momentu atėjo policininkas ir kitiems policininkams kažką tyliai pasakė. Tada visus, buvusius grupėje, paleido ir liepė eiti į mišką. Taip praėjo dar viena savaitė.
Rusai tarsi paslaptį pasakė, jog ta didelė žmonių grupė buvo sušaudyta. Tačiau niekas Įvairūs šaltiniai nurodo, kad šiuose kapuose Rašėje guli per 4 tūkst. nužudytų žydų, nors paminklinėje lentoje įrašytas skaičius apie 8 tūkst.
Viename iš šių kapų buvo palaidotas ir Vyžuonų kunigas Ignotas Ragauskas, kurio palaikai 1944 m. lapkritį buvo ekshumuoti ir perlaidoti Utenos senosiose kapinėse niekas nenorėjo tikėti šiais gandais ir jų neskelbė.
Tai būtų labai paveikę moteris, kurių vyrai buvo išvesti. Ketvirtadienį, rugpjūčio 7 dieną, auštant, mus visus išvarė į darbą. Nieko įtartino nepastebėjome. Aš pabučiavau tėvą ir motiną, tikėdamas, kad po darbo vėl grįšiu pas juos. Deja, tai buvo paskutinis kartas. Daugiau niekada nebemačiau gerų, gilių tėvo akių, niekada nebeprisiliečiau prie drebančių motinos rankų. Tą rytą atsisveikinau su jais amžinai.
Mums pasakė, kad veda į darbą. Mus, 300 žmonių grupę, lydėjo trys sargybiniai. Buvome atvesti į kalėjimą, kruopščiai apieškoti, ir laukėme viršininko, kaip buvo liepta. Kieme buvo ir daugiau žydų, atvestų iš Leliūnų, Molėtų, Anykščių, bei kitų Utenos apskrities vietovių. Su jais mums buvo uždrausta kalbėtis.
Vidurdienį atėjo vokietis gestapininkas. Mus visus sustatė į eilę po keturis. Atėjo kalėjimo viršininkas ir tiems, kurie buvo apsirengę, liepė nusivilkti viršutinius drabužius, aiškindamas, kad greitai visi eis padirbėti.
Išėję iš kalėjimo išvydome žydes, sustatytas į eilę po keturias, iš abiejų pusių saugomas ginkluotų lietuvių. Išėjus iš teritorijos ir nutolus nuo miesto, mus pradėjo stipriai mušti. Tuos, kurie kelyje krisdavo nuo smūgių, tuoj pat nušaudavo, o likusius skriaudė toliau.
Mes šaukėmės mirties, nebegalėdami ilgiau kentėti. Staiga vyrams įsakė gultis veidais į žemę, o moterims eiti toliau. Girdėjome šūvius ir moterų riksmus. Kai baigė žudyti moteris – tai truko apie dvidešimt minučių – vyrams liepė keltis ir eiti. Ir vėl viskas kartojosi – šūviai, riksmai, tyla.
Atėjo ir mano eilė. Buvome jauni, stiprūs vyrai, tad slapta susitarėme priešintis, kiek tik galėsime. Žudynių vieta atrodė taip: kalvelė, iš trijų pusių apsupta miško, o apačioje – pelkėta vietovė, apaugusi tankia žole, žemaūgiais medžiais ir krūmais. Ant kalvelės išraustos trijų–keturių metrų gylio ir iki dešimties metrų pločio duobės. Netoli nuo jų stovėjo lietuvis, apsirengęs kariškais rūbais, ant veido užsidėjęs specialią kaukę-baidyklę.
Žydų žudynių vieta
Rankose jis laikė ilgą rimbą, kuriuo trenkė kiekvienam, kad tik greičiau šoktų į duobę. Greta duobės, kairėje pusėje nuo mūsų, stovėjo vokietis be viršutinių drabužių, su nedideliu kulkosvaidžiu rankose – tarsi mėsininkas savo darbo vietoje – ir šaudė į žydus, prieinančius prie duobės. Netoliese stovėjo vokiečiai ir lietuviai, tarp kurių buvo burmistras ir kiti, man nepažįstami.
Vokietis su kulkosvaidžiu rankose liepė mums prieiti prie duobės. Mes ant jo puolėme, aš čiupau jį už kojų ir jis nukrito. Ant mūsų iš visų pusių pasipylė kulkos. Girdėjau trijų savo draugų, parkritusių šalia manęs, priešmirtines aimanas.
Apsimetęs mirusiu, nuriedėjau nuo kalvelės. Šliaužiant aukštoje žolėje, man pavyko nusigauti iki duobės su vandeniu, už kelių šimtų metrų nuo žudynių vietos. Vandenyje gulėjau iki nakties, kvėpuodamas per šiaudą. Visą laiką girdėjau, kaip atvesdavo naujas grupes ir jas sušaudydavo.
Pradėjo labai stipriai lyti, sutemo. Buvau labai sušalęs, todėl nusprendžiau išlįsti iš duobės. Eidamas truputį sušilau ir patraukiau į mišką. Ten jau nieko neberadau. Nežinodamas kur eiti, pasukau į Kauno pusę.
Kol pasiekiau Kauno lagerį, gal net šešias savaites nuogas ir alkanas klaidžiojau po miškus. Ten dar radau žydų. Gyvenimas vėl tapo kankinantis ir baugus. Atėjo 1944-ieji. Raudonoji armija priartėjo prie Lietuvos sienų. Tikėjome, kad ji mus išvaduos ir mūsų viltys pasiteisino. Pavasarį aš pabėgau iš lagerio ir, slapstydamasis įvairiose vietose, sulaukiau išlaisvinimo.
Parengė ir tekstą vertė Vytautas Ridikas
Su didele meile sveikinam Vilnių gimimo dienos proga ir dalinamės nepaprastu kūriniu! Muzikantai Rafailas Karpis ir Darius Mažintas, kartu su smuikininke Dalia Dedinskaite ir violončelininku Gleb Pyšniak pristato muzikinį vaizdo klipą „Kelionė po žydiškąjį Vilnių“ pagal Anatolijaus Šenderovo muziką.
TIESIOGINĖ TRANSLIACIJA
youtube.com/PAVBiblioteka
Nuotraukoje:V. Žigo paminklas „Geto vartai“, skirtas įamžinti buvusį žydų getą, pastatytas 1993 09 23 prie Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankirtos. P. Židonio nuotrauka
Tarptautinės konferencijos „DRAUDIMAS GYVENTI. DABARTIES IR PRAEITIES SĄVEIKA“, skirtos Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai.
Konferenciją moderuoja Greta Kėvelaitienė, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vadovė.
Konferencijos partneriai: Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Panevėžio miesto žydų bendruomenė,
Minint 110 metų gimimo jubiliejų.
Autorė Polina Pailis
XX a. pradžioje Lietuvoje atsirado naujų meno srovių, kurias sąlygojo naujos idėjos, naujų išraiškos priemonių paieška. Tarpukariu spaudoje reiškėsi nemažai dailininkų karikatūristų. O 1931–1933 m. ypač intensyviai kūrė jaunas autorius Leizeris Kaganas.
Leizeris Kaganas gimė Sedoje, 1910 m. 1929 m. lankė Kauno meno mokyklą, bet po pirmo kurso mokslus nutraukė. Jo pirmieji šaržai ir pirmosios karikatūros Kauno laikraščių puslapiuose pasirodė 1931 metais. Antroje tų metų pusėje persikraustė į Rygą, ten dalyvavo ir šaržų konkurse, bet 1932–1933 m. rengė parodas ir Lietuvoje, 1932 m. dalyvavo parodoje Stokholme. XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje (1939–1940) gyveno ir kūrė Danijoje. Vokiečiams okupavus Daniją tolimesnis L. Kagano likimas nežinomas.
Pirmasis straipsnis apie jauną menininką pasirodė 1931 m. rugsėjo 30 d. „Lietuvos aide“, iš jo sužinome, kad jo talentas nuo pat pradžių neliko nepastebėtas:
1932–1933 m. buvo surengtos net penkios jaunojo karikatūristo parodos. Pirmoji įvyko Palangoje, ją atidarė Kipras Petrauskas. Štai ką apie ją rašė žurnalistas Tinteris:
Lietuvos aidas, 1932, liepos 27 d.
Po kelių dienų laikraštyje atsiranda straipsnis apie pajūrį, kur aprašoma ir L. Kagano paroda:
Kita L. Kagano paroda įvyko Šiauliuose ir taip pat spaudoje aprašyta, o dailininkas jau vadinamas „geriausiu Lietuvos karikatūristu“:
1932 m. gruodžio 4 d. L. Kagano šaržų paroda, „kurioje atvaizduoti beveik visi, kurie mūsų spaudoje dažniau pasitaiko“, atidaryta Kaune, Lietuvos nepriklausomųjų dailininkų draugijos saloną. Ir čia sulaukė didelės sėkmės – sostinės laikraščiai ir žurnalai daug rašė apie ją.
Karolinos Savickytės nuotr./XIX a. pab. – XX a. pr. Šiaulių senamiesčio miniatiūra; autorius – Saulius Kruopis.
Gabija Strumylaitė, 15min.lt
Šiaulių istorijos nebūtų įmanoma papasakoti be svarbių iš šio miesto kilusių ar jame gyvenusių žydų pavardžių. Viena jų – pramonininko Chaimo Frenkelio, kurio įkurtame odų fabrike vienu metu darbavosi penktadalis šiauliečių. O miestą užsienyje garsino litvakų menininkas Victoras Davidas Brenneris – žymiausią jo kūrinį iki šiol galėtume atrasti bene kiekvieno amerikiečio piniginėje.
„Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose gyveno 60 procentų žydų. Tarpukariu šis skaičius sumažėjo iki 30 procentų. Lietuvoje žydiško paveldo tikrai daug. Neretai mes jį atrandame, įsisąmoniname tik dabar. Pavyzdžiui, iki mano kolegos Andriaus Kvedaro, su kuriuo šiandien taip pat pasimatysite, niekas Šiauliuose atskirai apie žydus ekskursijų nevesdavo. Viskas įeidavo tik į bendras programas“, – tikina Šiaulių „Aušros“ muziejaus istorikė Milda Černiauskaitė.
Su muziejininke kalbėjomės vienu iš miesto simbolių tapusios Ch.Frenkelio vilos erdvėse. Pasak M.Černiauskaitės, būtent čia dažniausiai atvyksta savo šaknų Šiauliuose ieškantys žydai.
Šiaulių Aušros muziejaus istorikė Milda Černiauskaitė.
„Kai žmonės bando sužinoti arba nori patys ką nors papasakoti apie savo protėvius, dažnai kreipiasi į mus. Stengiamės jiems pagelbėti, kadangi turime sukaupę nemažai archyvinių duomenų.
Be to, jau yra ir tuo užsiimančių specialistų. Visai neseniai atėjo moteris, atvykusi iš Izraelio. Pagal močiutės tarpukario Lietuvos pase rastą adresą, bandė išsiaiškinti, kur stovėjo jos namas. Be abejo, gatvių pavadinimai pasikeitę, bet atrasti pavyko. Kitą kartą atvažiavo vyresnio amžiaus pora. Pasisakė, kad Šiauliuose gyvenę, o vyriškio mama kalinta miesto gete. Senolė dar pati gyva ir ją sūnus norėjęs atsivežti, tačiau vėliau nutarė, kad jai būtų per daug sunku visa tai atlaikyti emociškai“, – pasakoja istorikė
Tarpukario moters dviratis.
Labiausiai nukentėjęs šalies miestas
Šiauliai itin nukentėjo per abu pasaulinius karus, tad didžioji dalis pastatų buvo perstatomi pagal vyravusio laikmečio madą. „Pas mus būta labai modernaus tarpukario, kadangi po Pirmojo pasaulinio karo nušluota 65 procentai miesto, ypač centrinė jo dalis.
Pavyzdžiui, katedra stovi aukštai ant kalno – 30 kilometrų atstumu matosi – tad pataikyti į ją vienas juokas. Tarpukariu tuos likusius tuščius plotus užpildė modernizmo statiniais, bet ir jie menkai išliko. Kodėl?
Nes per Antrąjį pasaulinį karą viskas nuniokota dar labiau – net 80 procentų pastatų sugriauta, o Šiauliai tapo labiausiai nuo karo nukentėjusiu miestu Lietuvoje. Po to atėjo sovietmetis ir silikatinių plytų era: Šiauliuose įrengtas pirmasis pėsčiųjų bulvaras Sovietų Sąjungoje. Liūdna tiesa, kad nors mūsų miestas mena XV amžių, senamiesčio su jam būdinga architektūra nebeturime“, – apgailestauja M.Černiauskaitė.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Faina Kukliansky
Sausio 13-ąją prisimena Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Tomis dienomis lemtinguose įvykiuose dalyvavo ir Lietuvos žydai, kurių bendruomenė prieš 30 metų pagaliau buvo atkurta po dešimtmečius trukusių suvaržymų. Šiandien kalbėdami apie laisvės kovą bendruomenės nariai pabrėžia didžiausią dovaną – galimybę laisvai kalbėti.
– Kokie Jūsų asmeniniai prisiminimai apie tą lemtingą naktį prie TV bokšto, LRT pastato, Seimo? Kaip šiuos įvykius prisimena žydų bendruomenė?
– Žydai darė tą patį, ką darė visa Lietuva. Surinkome mūsų bendruomenės narių prisiminimus iš tos lemtingos nakties – jie stebėjo televizijos transliaciją, iki jai nutrūkstant, ėjo prie barikadų, ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, kituose miestuose.
Buvome ten, kur buvo didžioji dalis Lietuvos. Prisimenu, kai tomis dienomis važiavau iš Varėnos, mačiau pilną kelią tankų. Tuo metu turėjau pagyvenusį svečią iš Amerikos, kuris sakė tankus matantis pirmą kartą savo gyvenime.
Aut. Geršonas Taicas
Šmuelis Abba Sniegas gimė 1878 m. Rokiškyje ( jidiš – Rokišok). Š. Sniegas
mokėsi žydų pradžios mokykloje, 1913 m. baigė Slabados (Vilijampolės) „Kneses
Israel“ ješivą (judaizmo dvasinę seminariją). Per pirmąjį pasaulinį karą buvo ištremtas į Rusiją, Pskovo guberniją. Nuo 1916 m. ten dirbo rabinu.
Rokiškio miesto vaizdas XX a.
Dar mokykloje buvo pastebėti Š. Sniego gabumai, aplinkiniai jį vadino tiesiog išminčiumi arba Izraelio Gaonu. Galimai, aukščiausiojo žydų dvasinio vadovo titulą berniukas pelnė dar ir todėl, kad iš tiesų jo mama Eide Menkina, buvo Vilniaus Gaono Elijahu ben Šlomo Zalmano pro pro vaikaitė.
20 amž. pradžia. Nuotraukoje dešinėje Rokiškio žydų banko pastatas
1918 m. Š.Sniegas grįžo į tėvynę ir aktyviai įsijungė į Lietuvos žydų bendruomenės
veiklą. Dalyvavo pirmajame Lietuvos žydų bendruomenių suvažiavime, buvo žydų tarybos narys. Dirbo „Slabodos ješivoje“.
Rabinas Š.Sniegas 1918-1920 dalyvavo Nepriklausomybės kovose su lenkais.
1926 m. liepos 1 d. Lietuvos krašto apsaugos ministro įsakymu rabinas Š.Sniegas buvo paskirtas kariuomenės kapelionu, jo pagrindinės pareigos – rūpintis religiniu karių žydų gyvenimu. Tuo pačiu metu jis aktyviai bendradarbiavo Lietuvos kariuomenės laikraštyje. Visi stebėjosi jo gražia lietuvių kalba. Amžininkai dar ilgai prisimindavo Š.Sniegą kaip ryškią asmenybę, palaikiusią Lietuvos nepriklausomybės idėją.
Prie paminklo J. Basanavičiui Rokiškyje. Daktaras Basanavičius buvo Lietuvos kultūros lyderis, kuris protestavo prieš įstatymą, kuris 1924 m. uždraudė žydų savivalda .
1939 m. spalio pabaigoje, Lenkijos žydų federacijos Niujorke pasiūlymu, Lietuvos
Raudonojo Kryžiaus globojamas, Š. Sniegas suorganizavo žydų pabėgėlių Registracijos ir išeivijos komitetą. Rabinas Š. Sniegas buvo vienas iš pagrindinių organizatorių, kuris padėjo apie 6000 žydų išvykti ir išsigelbėti, gavus Čiunės Sugiharos tranzitines ,,gyvenimo vizas“ į Japoniją ir kitas šalis.
Už nuopelnus Lietuvos valstybei tarpukario Lietuvoje kariuomenės kapelionas rabinas Šmuelis Arba Sniegas buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino IV-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medalių
1941 m. Š.Sniegas, kartu su žmona atsidūręs Kauno gete, tapo Kauno geto seniūnų tarybos nariu. Buvusio Lietuvos kariuomenės vyriausiojo rabino Š. Sniego žmona Holokausto žiaurumo neišgyveno. Rabiną bandyta gelbėti, jam išrūpinus Salvadoro pilietybės dokumentus. 1944 m. iš Kauno koncentracijos stovyklos Š. Sniegas buvo perkeltas į Dachau koncentracijos stovyklą .
Vokietijos šaltiniai pasakojo, kad 1945 m. koncentracijos stovykloje rabinas Š.Sniegas slaptai surengė žydų Pesacho šventę. 1945 m. balandį Dachau koncentracijos stovyklą užėmus JAV kariuomenei, Holokaustą išgyvenę žydai buvo išgelbėti, ir įkūrė rabinatą, kurio vadovu tapo Š.Sniegas.
Rabinai Š.Sniegas ir Š. Roso paruošė ir išleido Babilono Talmudo naują leidimą pagal senąjį Vilniaus klasikinį leidimą. Tą Talmudą spausdino broliai spaustuvininkai Romai. Tai buvo pirmas leidimas paskelbtas Europoje po Holokausto.
1954/55 m. Š. Sniegas emigravo į Izraelį.
Rabinas Š. Sniegas palaidotas garbingoje antroje eilėje prie pagrindines judėjų šventyklos (kur dabar yra Raudų siena).
Rabino Š. Sniego (1878-1970) kapas yra Alyvų kalvoje Jeruzalėje.
Ant jo antkapio užrašyta: „Garsusis rabinas Shmuelis Abba sūnus rabino Nechemijo Moshe Sniego gimė Rakishok, Lita. Miuncheno bendruomenės vyriausiasis rabinas ir ,,Slabados ješhivos“ studentų rabinas ir Lita žydų vadovas, mirė 1970 m.“
Žydų kapinės Alyvų kalvoje.
Judėjai tiki, kad atėjus Mesijui, nuo pirmos kapinių eilės prasidės mirusiųjų prisikėlimas.
Autorius: Rūta Ribinskaitė, Lietuvos žydų bendruomenėŠaltinis: 15min
Šiemet minint 130-ąsias Osipo Mandelštamo gimimo metines, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia iš naujo susipažinti su vienu ryškiausių sidabro amžiaus Rusijos poetų. Skaitytojams pristatome gerokai primirštus arba kai kam visai nežinomus faktus apie fenomenalųjį poetą Osipą Mandelštamą.
Osipo Mandelštamo šeima – tiek iš motinos, tiek ir iš tėvo pusės – kilę iš Lietuvos. Litvakiškosios Mandelštamų šaknys slypi Šiaurės Lietuvoje – Žagarės miestelyje. Teigiama, jog giminė miestelyje apsigyveno apie XIX amžiaus pradžią.
Poeto mama Flora Mandelštam (Verblovskaja) buvo muzikė, tėvas Häckelis–Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, buvo odininkas. Vis dėlto sukūrę šeimą Flora ir Emilis Mandelštamai gyveno Varšuvoje, kur ir gimė būsimasis poetas ( 1891 m. sausio 15 d.), o 1896-1897 metais šeima persikėlė į Sankt Peterburgą.
Beje, istorinėse dokumentacijose aptikta, jog Mandelštamai 1896 metais buvo apsistoję ir Kaune.
(Ne) puoselėtas žydiškumas? Žydiškoje šeimoje gimęs Osipas Mandelštamas, kad ir kaip bebūtų neįprasta, laikėsi atokiau nuo judaizmo.
Poetas 1911 metais buvo pakrikštytas evangelikų liuteronų bažnyčioje. Manoma, jog tuometinis O. Mandelštamo pasirinkimas buvo sąlygotas pragmatiškų tikslų – tam, jog poetas galėtų likti gyventi Sankt Peterburge. Lietuvos žydų bendruomenės nuotr./Osipas Mendelštamas Maištaujanti kūryba Mandelštamas studijavęs Heidelbergo, Sorbonos ir Peterburgo universitetuose.
Pirmąjį ir bene žymiausią savo eilėraščių rinkinį „Akmuo“ išleido 1913 m., paskutinįjį „Eilėraščiai“ – 1928 m. Savo kūryboje poetas gana atvirai reiškė kritiką tuometinei valdžiai. Be abejo, represinis Stalino režimas siekė susidoroti su O. Mandelštamo kritika, tad poetui teko patirti persekiojimą, kalinimus, tremtį ir brutalius kankinimus. Poetas mirė Vladivostoke 1938 metais nuo išsekimo. Iki šiol poeto kapas nėra žinomas.
Minint 130-ąsias Osipo Mandelštamo gimimo metines, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia iš naujo susipažinti su vienu ryškiausių sidabro amžiaus Rusijos poetų – Osipu Mandelštamu. Prisijunkite prie virtualios poezijos popietės sausio 15d. 14 val. ir pasiklausykite įžvalgų apie poeto įnašą į kultūrinį Lietuvos gyvenimą, susipažinkite su galbūt ne taip gerai žinomais Mandelštamo gyvenimo faktais bei išgirskite skambias poeto eiles. Virtualią popietę rasite paspaudę šią nuorodą. Originalo kalba poeto eiles skaitys aktoriai Larisa Kalpokaitė bei Viačeslavas Lukjanovas. Lietuvių kalba poeto eiles skaitys Viktorija Verikaitė.
Apie poetą O. Mandelštamą rusų kalba papasakos literatas,tarptautinės rašytojų ir publicistų asociacijos pirmininkas Levas Mesengiseris.
Tankai prie LRT. P.Lileikio nuotrauka
Aleksandra Jacovskytė – scenografė, fotomenininkė, grafikė
Aleksandrą mes dažniau vadinam Šura, kuri čia prisimena 1991m. sausio dienas. Ji gyvena Vilniaus centre, todėl tuo įtemptu laikotarpiu pas ją rinkdavosi draugai, su jais tą baisią naktį ji sekė įvykius per LRT TV.
,,Mačiau ir iki šiol prisimenu paskutinius kadrus, kai į TV įsiveržė sovietų kareiviai, vaizdas nutrūko, stojo tamsa… Jausmas buvo šlykštus,- prisimena Šura. Ar buvo baisu? Jaučiau tą patį, ką ir visi. Aš netikėjau, kad tas tarybinis marazmas grįš, Lietuvos žmonės jau buvo kitokie, jie pajuto laisvę, todėl grįžti nebūtų įmanoma, jau buvo neįsivaizduojama pritarti Tarybų sąjungos valdžios veiksmams, ką jie išdarinėjo, – man tai buvo visiškai aišku. Net po kelių mėnesių prasidėjus pučui, sakiau sau : ne, negali šito būti…”
Parlamento gynėjai Foto: KAM archyvas, Tadas Dambrauskas
Algirdas Malcas – Žydų bendruomenės “Vilnius-Lietuvos Jeruzalė” vadovas
