Išminčiai sako: „Šabo metu reikia pamiršti maistą kūnui ir rūpintis maistu sielai“. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Viliamas Žitkauskas pakvietė visus į „Šabo pokalbius“. Pirmasis susitikimas buvo skirtas sionizmui.

V. Žitkauskas virtualaus susitikimo dalyvius supažindino su istoriniais faktais, liudijančiais apie iškilų Vilniaus Gaoną ir jo indėlį į sionizmą. Religingi litvakai sionistai laiko Gaoną tautinio judėjimo įkūrėju; Elizierius ben Jehuda  –  vadinamas „šiuolaikinės hebrajų kalbos tėvu“, tai žmogus, kuris visą gyvenimą stengėsi atgaivinti hebrajų kalbą kad ji taptų šiuolaikine šnekamąja kalba; Abramas Mapu – hebrajų romano kūrėjas; Menachemas Beginas – Izraelio valstybės veikėjas, septintasis Izraelio ministras pirmininkas.

Delfi.lt

Lietuvos istorikai atviru laišku kreipiasi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinį direktorių prof. dr. Adą Jakubauską.

Gerbiamas kolega, drįstame taip į Jus kreiptis, nes esate mokslininkas ir turite nemažą dėstytojo darbo patirtį. Jau visas mėnuo tęsiasi vieši debatai apie padėtį Jūsų vadovaujamoje institucijoje. Juos, kaip žinia, įžiebė 17 LGGRTC istorikų kreipimasis, iškėlęs, mūsų požiūriu, labai rimtas problemas, susijusias su tyrimų būkle šioje institucijoje.

Problemos nėra vien akademinio ar juolab vadybinio pobūdžio klausimai, kaip nuo pat pradžių jas mėginote pristatyti, menkindami kreipimosi reikšmę ir jo signatarų, taip pat mūsų kolegų, intencijas. Net jei būtų tokių problemų, Jūsų pasirinktas stilius jas aiškintis viešumoje – pasitelkiant atvirą melą, savo srities profesionalų kompetencijos tiesmuką menkinimą, naudojimąsi tarnybine padėtimi – neprideda balų Jūsų, kaip vadovo, įvaizdžiui ir reputacijai. LGGRTC patikėta visuomeninė misija vykdyti istorinius tyrimus itin jautrioje zonoje, nusėtoje iki galo neužgijusiais randais ir atvirais nervais, kurių šaknys glūdi XX a. skirtingai skaudžiuose įvairių mūsų visuomenės grupių išgyvenimuose.

Be to, kuriant pasakojimą apie šį laikotarpį, norime to ar ne, turime ieškoti konsensuso su valstybėmis ir visuomenėmis tų aljansų, kuriuos laikome savo valstybingumo garantais. Todėl kiekvienas teiginys šiame pasakojime turi būti ne tik paremtas sąžiningų mokslinių tyrimų duomenimis, bet ir paliekantis atviras duris dialogui su kitais, turinčiais kitokias negu mūsų patirtis, – o ne gynybiškai uždaras.

Apeliavimas į tai, kad atviromis akimis leisdamiesi į nelengvų atsakymų paiešką mes neva tampame pažeidžiami blogio imperijų informacinėms atakoms, yra toks nerimtas, jog jį net argumentu pavadinti nelabai apsiverčia liežuvis.

Istorijos balinimas, valstybinis atminties reguliavimas, istorinių tyrimų cenzūra ir jų instrumentalizavimas ir yra tos žaidimo taisyklės, kurias mums siekia primesti pagal jas gyvenantys mums nedraugiški režimai.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo mūsų valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis savo politikos pavyzdžiu rodė, kaip svarbu neįsivelti į anos pusės melagių primetamus žaidimus dėl praeities, ir laikytis savo, tiesos ir faktų kelio.

Juolab šiandien mėgdžioti pototalitarines istorijos politikas, tik išverstas „į savo pusę“, būtų ne tik trumparegiška, bet ir negarbinga savo valstybės tradicijos požiūriu. Viešai nuskambėjo Jūsų pasakymas, kad istorikai LGGRTC yra valstybės tarnautojai ir, jeigu jie nori būti tik istorikai, jie neturi būti valstybės tarnautojai.

Deja, bet šiuo atveju Jūs nepasakėte nieko originalaus, o tik perteikėte socialiniuose tinkluose radikalių visuomenininkų reiškiamą nuostatą, kad LGGRTC nėra akademinė institucija, o valstybės užsakymų vykdytojas, todėl tie, kurie nori akademinės laisvės, tegu pasiieško darbo kitur. Tik kai taip kalba fašistuojantys radikalai, gali suprasti (ne pateisinti), o kai taip prabyla institucijos, kurios pavadinime yra žodis „tyrimo“, vadovas ir dar su profesoriaus titulu, darosi nejauku. Argi jam neturėtų būti savaime suprantama, kad akademinių tyrimų kokybė ir patikimumas tiesiogiai priklauso nuo tyrėjo laisvės laipsnio?

Žinomas Izraelio meno kuratorius ir rašytojas Ory Dessau kartu su šiuolaikinio meno galerija „Vartai“ 2020 metų pabaigoje pristatė tarptautinę parodą „An Unfinished Project“, skirtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui. Organizuoti parodą pandemijos metu nebuvo lengva, kuratoriui nepavyko atvykti ir į Lietuvą, kaip buvo planuota, tačiau nepaisant visko, menas turi neįkainojama vertę – išnykstančias bet kokias ribas; jis laisvas ir keliaujantis, siunčiantis klausimus ir atsakymus, su kuriais kuratorius kviečia susipažinti virtualioje vis dar vykstančioje parodoje.

Kokia paroda Jums buvo pati svarbiausia ir įsimintiniausia?

Kaip ir didis muzikantas Duke Ellington kadaise atsakė, paklaustas apie geriausią savo sukurtą muzikinį kūrinį, paantrinčiau, kad pati svarbiausia paroda yra artimiausia paroda, kurią kuruosiu. Projektui, su kuriuo dirbu, atiduodu visą save. Šiuo metu vyksta paroda Vilniuje, šiuolaikinio meno galerijoje „Vartai“. Ši vieta paverčia meno kuravimo ir pristatymo procesą lengvu. Mane itin sudomino parodos „An Unfinished Project“ lokacijos istorinės sąlygos – tai žydų istorijos dalis. Čia slypi daugybė nepapasakotų istorijų, kurias galime pristatyti auditorijai. Žaviuosi Vilniaus gyvybingumu ne tik dėl neseniai lietuvių patirtos sėkmės 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2019-aisiais, bet iš esmės jaučiu stiprią trauką šiam miestui.

Egidijus Jurgelionis, žurnalas „Veidas“ 2016 m.

Tarp Utenos kiemų, kuriuose užaugo išradėjas, medikas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas ir jį kalbinęs žurnalistas, nėra net pusės kilometro. Tačiau net gyvendami vienu metu jie, ko gero, nebūtų buvę bičiuliai.

1921 m. gimęs B. Lownas iki 14 me­­tų gyveno žydiškoje Ute­noje. Prieš pat Antrąjį pa­saulinį karą iš maždaug 6,3 tūkst. miesto gyventojų apie 3,5 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai žy­dai. Holokaustas sunaikino žydų istorinį kultūrinį klodą, bet žydai iš Lietuvos pradėjo trauk­tis dar gerokai iki tol. 1935 m. su šeima į JAV pasitraukęs vienas iš­kiliausių XX amžiaus medikų, išradėjų ir visuomenininkų B. Lownas gyvendamas Lie­tuvoje greičiausia nebūtų pasiekęs tiek, kiek nuveikė emigravęs į JAV.

Atkūrus  Lietuvoje nepriklausomybę mokslininkas du kartus Utenoje lankęsis dėl solidaus am­žiaus nebekeliavo, tačiau mielai dalijosi pri­siminimais apie žydo berniuko gyvenimą tarpukario Utenoje. – Kokia buvo Utenos žydų padėtis tarpukariu?

2021 m. vasario 16 d.antradienį savo namuose mirė Harvardo kardiologas dr. Bernardas Lownas, kuris išrado pirmąjį efektyvų širdies defibriliatorių ir buvo vienas iš tarptautinės organizacijos, gavęs Nobelio taikos premiją už kampaniją prieš branduolinį karą.

Bernardas Lownas gimė Utenoje, 1921 m. birželio 7 d. Nisson ir Bella (Grossbard) Lown šeimoje. Jo senelis buvo Lietuvos rabinas. Garsusis daktaras iki 14 metų gyveno žydiškoje Utenoje.

Lietuvos žydų (litvakų)  bendruomenė reiškia gilią ir nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems. Dr. Bernardas Lownas išliks  mūsų atmintyje vienu garbingiausių litvaku ir nepaprastų gabumų gydytoju.

Lownas, išradingas širdies gydytojas ir kovos prieš karą aktyvistas, mirė sulaukęs 99 metų Jis sukūrė pirmąjį efektyvų širdies defibriliatorių ir įkūrė gydytojų grupę, kuri agitavo prieš branduolinį karą ir pelnė Nobelio taikos premiją. 2018 m. jis sukūrė naują pavojingų nenormalių širdies ritmų koregavimo metodą. 021 m.

Jo anūkė Ariel Lown Lewiton patvirtino mirtį. Ji teigė, kad jis patyrė stazinio širdies nepakankamumo komplikacijų ir užsikrėtė plaučių uždegimu.

1962 m. Dr. Lown tapo staigios širdies mirties tyrimų pradininku, sukūrė naują pavojingų nenormalių širdies ritmų korekcijos metodą, vadinamą virpėjimu. Tuo metu buvo manoma, kad jie yra atsakingi už 40 procentų, t.y. pusę milijono mirtinų širdies priepuolių kiekvienais metais JAV. Administruodamas tiksliai nustatytą laiką nuolatinės srovės elektra, jo defibriliatorius sugebėjo atkurti normalų širdies plakimą.

Po kelių dešimtmečių nesėkmingų ar ydingų bandymų  proveržis tapo gelbėjimo technika visame pasaulyje ir padėjo atlikti atviros širdies operacijas. Jis pradėjo naują širdies gaivinimo technikos ir technologijų raidos erą, įskaitant šiuolaikinius širdies stimuliatorius ir defibriliatorius, implantuotus širdies pacientų krūtinėse, kurie automatiškai nustato ir ištaiso nenormalius ritmus.

Bene ryškiausias šių laimėjimų gavėjas yra buvęs viceprezidentas Dickas Cheney, kurį dešimtmečius kankino koronarinė liga ir širdies priepuoliai, o 2001 m. jam implantuotas rafinuotas širdies stimuliatorius ir defibriliatorius.

Vėlesni daktaro Lowno tyrimai parodė, kad daugelio nenormalių širdies ritmų sukėlėjas buvo ne širdyje, o smegenyse ir centrinėje nervų sistemoje, o kasdienis stresas vaidino svarbų vaidmenį. 1973 m. Jis pranešė, kad miegas buvo geresnis už daugelį stiprių širdies vaistų kontroliuojant pavojingus širdies plakimus, o 1976 m. jis nustatė, kad azoto oksidas – senamadiškos „juoko dujos“ – gali palengvinti ūminį širdies priepuolių skausmą.

Daktaras Lown įkūrė Bostone ne pelno organizaciją „SatelLife USA“, 1991 m. paleidusį ryšių palydovą, kuris padėjo teikti medicininį mokymą ir informaciją tūkstančiams gydytojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų Afrikoje ir Azijoje.

Jis taip pat įkūrė pasaulinį el. pašto ir interneto tinklą „ProCor“, daugiausia dėmesio skiriant besivystančių šalių kardiovaskulinėms krizėms, kur naujausios medicininės informacijos sulaukiamai nedaug. Abi organizacijos pripažintos gelbstinčiomis gyvybes ekstremaliomis situacijomis.

Daktaras Lowns buvo ne tik atsiminimų, bet ir daugiau nei 400 mokslinių straipsnių medicinos žurnaluose autorius. Jis skaitė daug paskaitų ir buvo apdovanotas daugybe apdovanojimų, įskaitant UNESCO Taikos švietimo premiją.

Jis išėjo iš Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos kaip profesorius emeritas 2000 m., Tačiau liko vyresniuoju gydytoju Brighamo ir moterų ligoninėje Bostone. Jis ir toliau vadovavo Lowno širdies ir kraujagyslių centrui Brookline, Massachusettse, kur akcentuojamas neinvazinis ir prevencinis gydymas, taip pat fondui, palaikančiam širdies ir kraujagyslių sistemos tyrimus ir treniruotes.

Prof. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus universiteto rektorius.

DELFI.lt

Pastarųjų dienų diskusijos istorinės atminties ir politikos tema užaštrino klausimą, koks profesionalaus istoriko vaidmuo formuojantis istorinei atminčiai. Šis tekstas apie istoriją ir istorikus, istorinę atmintį ir istoriko misiją.

Istorija ir istorikai

Prieš keletą metų miręs žymus prancūzų istorikas Jacques Le Goffas, kalbėdamas apie istorijos ir dabarties santykį, blaiviai konstatavo, kad istorija vienu metu gali būti ir tai kas sieja, ir tai kas slegia. Ją galima naudoti patiems įvairiausiems dalykams – sveiko patriotizmo skatinimui ir aneksijos pateisinimui – tai tik du iš kraštutinių polių. Tuo tarpu, tęsė Le Goffas, istorijos mokslas turėtų žmonėms padėti gyventi savo ir bendruomeninį gyvenimą, susiorientuoti tarp daug žadančio paveldo ir kartais pavojingos nostalgijos.

Jis žinojo apie ką kalba. 1942 m. jo tolimas akademinis mokytojas, „Analų“ mokyklos kūrėjas Marcas Blochas, okupuotoje Prancūzijoje, netekęs darbo, knygų, o iš dalies ir senų draugų, parašė bene optimistiškiausią istorijos mokslo apologiją, kurioje istorinės tragedijos akivaizdoje kvietė ieškoti istorinės tiesos.

Po dviejų metų Pasipriešinimo dalyvis buvo nacių sušaudytas. Jo dar prieš karą deklaruota Europos lyginamosios istorijos vizija konkrečiau pradėta realizuoti tik pastaraisiais dešimtmečiais. Šaltiniai (net jei jie yra mokslininkų paskelbti, išversti ir komentuoti) patys nekalba, juos prakalbina tyrėjo patirtis. Istorikas yra vertėjas, išverčiantis šiuolaikiniam skaitytojui ne tik praeities šaltinių kalbą, bet ir praeities žmonių pasaulio suvokimą.

Be to, istorikas žino, kad net ir šaltinių nepakanka istoriniam pasakojimui sukurti. Tam reikia „kontroliuojamos istoriko vaizduotės“, arba to, kas kartais pavadinama „užšaltininiu žinojimu“. Bet tai ateina tik perskaičius, įvertinus, supratus tūkstančius šaltinių.

Tokiu keliu gimsta istorinis pasakojimas apie istoriją, kuris nepaisant laiko distancijos, gali pretenduoti į patikimumą, į tiesos paiešką. Bet tai taip pat reiškia, kad šis pasakojimas nebūtinai herojiškas ir patogus, ir beveik būtinai, kad jis nevienareikšmiškas. Ne visos istorijos yra sėkmės istorijos. Tik įkyrus istorikas atsiduria dėmesio centre, tik susiklosčiusį naratyvą pralaužiantis teiginys gali iššaukti platesnę diskusiją.

Ir tikslas yra būtent diskusija ir atvirumas naujam argumentuotam žodžiui, nes istorikas nėra teisėjas ir neskelbia nuosprendžių. Jis, dar kartą prisimenant Marcą Blochą, dirba „amžiną ikiteisminio tyrimo teisėjo darbą“.

Istorikai ir visuomenė

Dažnai klausiama, ar istorinės paralelės šiuolaikiniams debatams gali suteikti kažkokių paruoštų atsakymų? Natūralu istorijoje ieškoti sektinų pavyzdžių, tačiau jų rasti ir prisitaikyti dažnu atveju gali kiekviena pusė. Kokia nors konkreti tradicija vieniems gali būti šviesus tolimos praeities pavyzdys ir dabartinės būklės legitimacija, kai tuo tarpu kitiems – nesuprantamas rudimentinis seniai pasibaigusios epochos palikimas ir pažangos stabdis.

Kita vertus, net jei istorija ir negali pateikti visus tenkinančių atsakymų į dabarties klausimus, ji vis dėlto gali suteikti instruktyvių pavyzdžių dabarties diskusijoms. Iš pirmo žvilgsnio istorijos mokslas yra paprastas ir todėl visuomenėje iš dalies galioja supratimas, kad istoriją sėkmingai tyrinėti gali bet kas.

Informacijos prieinamumas yra svarbi sąlyga geresniam žinojimui (pavyzdžiui, šaltinių ir mokslinių tekstų skaitmeninimas ir atvira prieiga), tačiau susiorientuoti šiame „žinių pasaulyje“ yra sunku ir ilgainiui bus dar sunkiau. Ir čia istorikas turėtų saugoti ir puoselėti savo kaip eksperto vaidmenį.

Istorikas per praeities pažinimą pirmiausia turėtų mokyti visuomenę nebijoti ateities. Papasakoti apie krizes ir jų įveiką, apie natūralų prisitaikymą prie pokyčių, apie neišvengiamą tradicijos ir naujovių įtampą.

Taip pat jis gali paaiškinti politinės orientacijos kryptis ar vertybes (pavyzdžiui, „kodėl Europa“, „kokios laisvės prielaidos“?) ir tuo pačiu prisidėti prie tapatybės kūrimo. Ir visa tai daryti, neaukojant mokslinio pažinimo standartų. Kaip ir kiti profesionalai, istorikas sutrinka postmodernybės paradoksų akivaizdoje.

Ar istorikas tebėra autoritetas istorinės savimonės klausimais? Ar jis turi ginti šį savo vaidmenį ir šį savo domeną? Egzistuoja daugybė galimybių pažinti istoriją – egzistuoja ir pagal savus dėsnius veikia gyva grupinė bei asmeninė istorinė atmintis, o istorikų tekstai (akademiniai ar skirti platesnei auditorijai) yra tik viena iš alternatyvų.

Iš pirmo žvilgsnio istorijos mokslas yra paprastas ir todėl visuomenėje iš dalies galioja supratimas, kad istoriją sėkmingai tyrinėti gali bet kas. Informacijos prieinamumas yra svarbi sąlyga geresniam žinojimui (pavyzdžiui, šaltinių ir mokslinių tekstų skaitmeninimas ir atvira prieiga), tačiau susiorientuoti šiame „žinių pasaulyje“ yra sunku ir ilgainiui bus dar sunkiau. Ir čia istorikas turėtų saugoti ir puoselėti savo kaip eksperto vaidmenį.

Dirbant ir bendraujant katedrose ir universitetų auditorijose sunku suprasti visuomenės istorinės savimonės būklę. Istorinių ir šiaip loginių nesąmonių kupinos Pichelio „Žemaitijos“ populiarumas,

Statkutės de Rosales gotai ar į lietuvių kalbą išversta portugalų kilmės amerikiečio knyga, įrodinėjanti jogailaitiškas Kristupo Kolumbo šaknis – tai tik keli iš daugelio „istorinio tikėjimo“ tariamoje žinių visuomenėje pavyzdžių. Žiniasklaida mielai publikuoja skambias teorijas, neretai apsieidama be istoriko komentaro, nes sudėtingesnis aiškinimas neišvengiamai komplikuoja pranešimo turinį.

Ar istorikas turi skirti dalį savo laiko tokių „mitų griovimui“? Jei taip, tai kur riba tarp populiaraus pasakojimo apie istoriją ir istorijos supaprastinamo? Vieno atsakymo čia nėra. Bet turbūt galima tikėtis, kad mokslininkas savo kompetencijos ribose turėtų reaguoti į visuomenės klausimus, ieškodamas tinkamos kalbėsenos, stiliaus, prieigos.

Dabarties žmogus linkęs arba visai ignoruoti istoriją, įsivaizduodamas dabartį kaip išskirtinę ir su niekuo nesulyginamą epochą (ir taip prarasdamas kritinės distancijos galimybę), arba jis iš istorijos tikisi per daug – paaiškinti dabartį kaip nenutrūkstančios tikslingos istorijos išsipildymą.

Istorijos žinios ir istorinė atmintis yra susiję, bet ne tapatūs dalykai. Todėl apie istorinę atmintį ir svarbiausias datas negali spręsti siauras politikų ir akademikų ratelis. Istorinei atminčiai neišvengiamai daro įtaką pasaulėžiūros, todėl iš principo ji yra atvira ir įvairi.

Politinė tauta paprastai turi iš esmės sutartų svarbių datų ir įvykių sąrašą, tačiau istorinė atmintis neapsiriboja valstybinėmis šventėmis ir paminklais. Dabarties žmogus linkęs arba visai ignoruoti istoriją, įsivaizduodamas dabartį kaip išskirtinę ir su niekuo nesulyginamą epochą (ir taip prarasdamas kritinės distancijos galimybę), arba jis iš istorijos tikisi per daug – paaiškinti dabartį kaip nenutrūkstančios tikslingos istorijos išsipildymą.

Nepaisant neabejotinos istorijos mokslo pažangos, istoristinio praeities suvokimo įtvirtinimo, visuomenės istorinės savimonės principai ir toliau išlieka labai panašūs į senuosius laikus. Ar požiūris į senąją („seniausią Europoje“) lietuvių kalbą nėra kiek atnaujinta lietuvių kilmės iš romėnų teorijos versija? Tik jei XV ar XVI a. žmogui nežinomą tautos kilmę paaiškinti padėdavo įsitikinimas apie „atvykimą“ (iš Romos, Trojos ar venedų), tai XIX ir XX a. žmogus buvo apsėstas tęstinumo ir autochniškumo iliuzijos.

Tačiau istorija ne tik tęstinumas, bet ir lūžiai bei diskontinuitetas. Todėl neturėtumėm labai pergyventi, kad istorijos šaltiniai lietuvius pirmą kartą paminėjo tik 1009 m. Frankai pirmą kartą buvo paminėti taip pat ne daug anksčiau už Merovingų valstybės susikūrimą, o vokiečių, prancūzų ir kitų modernių Europos tautų savivardžiai irgi nesiekia toliau brandžiųjų Viduramžių.

Ar žinodami, kad „baltų genčių vienybė“ XIII a. tėra moderni fikcija, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorija tik XX a. tapo kažkiek artimesnės, mes kliudome šių šalių bendradarbiavimui dabartyje ir ateityje?

Ar dalindamiesi su Baltarusios visuomene Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu mes tampame nors kiek skurdesni? Ko gero, priešingai – adekvatus praeities pažinimas, ankstesnių interpretacinių klystkelių atskleidimas leidžia geriau suvokti šių dienų situaciją ir galimybes.

Lietuvos ir Lenkijos istorikų dialogas, milžiniška pažanga Holokausto tyrimuose – tai vėl keli pavyzdžiai, kurie parodo, kokios politinės perspektyvos atsiveria atviriau pažvelgus į savo pačių istoriją.