Šiandien Kaune, Karo paveldo muziejuje „Atominis bunkeris”, vyko, kaip sakė muziejaus įkūrėjas, žinomas kolekcininkas Julius Urbaitis, mažos Laikinosios sostinės istorijos dalelės pristatymas! Buvo pristatytos dar niekur nematytos tris tarpukario ekspozicijos:
1. D. Rozmarino manufaktūros ir kolonialių prekių parduotuvė.
2. B. Rabinavičiaus Įpėd. geležies sankrova ir technikos dalykai.
niekur nematytos tris tarpukario ekspozicijo
3. Primityvaus ir akademinio meno žavesys. 1930-ieji – Vytauto Didžiojo metai.
Ekspozicijų atidaryme dalyvavo Kauno miesto meras V. Matijošaitis, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky, AB “Volfas Engelman” generalinis direktorius M. Horbačauskas, UAB “Rūta” direktorius R. Pridotkas ir kiti garbingi svečiai, tarp jų ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkas G. Žakas.
Pagarba ir padėka Juliui Urbaičiui už dėmesį žydų istorijai ir žydų bendruomenės indėliui kuriant Nepriklausomos Lietuvos valstybę! Už šią iniciatyvą ir entuziazmą ją įgyvendinant, LŽB pirmininkė F. Kukliansky J. Urbaičiui įteikė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų atminimo medalį!!!
Šiais metais gegužės 9 – 10 dienomis Izraelyje yra minima Jeruzalės diena (hebr. Yom Yerushalayim). Ta proga vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami pamatyti tarptautinę modernios Jeruzalės fotografijų parodą „Jerusalem as a City of Culture“ ( liet. „Jeruzalė – kultūros miestas“), kurią pristato Izraelio ambasada Lietuvoje, bendradarbiaudama su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi.
Gegužės 6 – 9 dienomis nuo 21 val. vakaro iki aušros parodos projekciją bus galima išvysti Vilniaus senamiesčio širdyje – ant Salomėjos Nėries gimnazijos sienos Vilniaus gatvėje. Įspūdingo dydžio ekspoziciją sudaro menininkų iš įvairių pasaulio šalių darbai, intymiais ir subtiliais kadrais atskleidžiantys Jeruzalės miesto žavesį ir dvasią.
Paroda „Jerusalem as a City of Culture“, kuruojama Izraelio kūrėjo Adi Yekutieli, yra
projekto „My Jerusalem“ (liet. „Mano Jeruzalė“) dalis ir šiais metais bus pristatyta
įvairiuose pasaulio miestuose. Tarp daugybės eksponuojamų nuotraukų parodoje taip
pat bus galima pamatyti ir lietuvės Giedrės Mikalauskaitės fotografiją „Spiritual light
of Jerusalem“ (liet. „Dvasinė Jeruzalės šviesa“).
Projekto kuratorius Adi Yekutieli teigia, kad kiekvienoje fotografijoje galima įšvysti
jaudinančias ir verčiančias susimąstyti akimirkas. Nuotraukos liudija fotografų,
kūriniuose atskleidusių savo magiškas akimirkas Jeruzalėje, grožį, meilę ir aistrą.
„Jeruzalė – tai miestas su daugybe veidų ir nepaprastai turtingu kutūriniu gyvenimu.
Šis miestas – tarsi moderni kultūrų ir žmonių mozaika, branginama vaikų ir senjorų,
menininkų ir piligrimų. Džiaugiamės galėdami atskleisti šio miesto žavesį ir dvasią
Šiaurės Jeruzalės gyventojams ir miesto svečiams“, – kalba ambasadoriaus
pavaduotoja Adi Cohen-Hazanov.
Paroda pristatoma bendradarbiaujant su Jeruzalės plėtros tarnyba, Jeruzalės Jeruzalės
miesto savivaldybe, Jeruzalės ir paveldo ministerija bei Izraelio Užsienio reikalų
ministerija.
Gegužės 4 dieną užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis lankėsi Šeduvoje, kur aplankė kuriamą unikalų Lietuvos žydų miestelių (štetlų) istorijos muziejų.
„Būsimas šiuolaikinis muziejus Šeduvoje leis dar geriau atskleisti nepaprastai turtingą Lietuvos žydų istoriją ir paveldą tiek mums patiems, tiek pasauliui. Nuoširdžiai dėkoju projekto iniciatoriams ir vykdytojams”, – sakė ministras.
Šis privatus projektas yra remiamas iš Šeduvos kilusių žydų palikuonių įkurto fondo ir yra įgyvendinamas, bendradarbiaujant su Radviliškio rajono savivaldybe.
Ministras G. Landsbergis taip pat pagerbė Holokausto aukų atminimą, padėdamas gėlių Šeduvos žydų žudynių vietose.
Kartu su Ministru Šeduvoje lankėsi Seimo narė Dalia Asanavičiūtė ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Ši nedidelė šventė, žinoma kaip laužų, vestuvių ir vaikų plaukų kirpimo diena, kuri vyksta maždaug mėnesį po Pasacho.
„Lag BaOmer“ yra nedidelė šventė, vykstanti 33-ąją Omero dieną, tarp Pesacho ir Šavuoto švenčių. Pagrindiniai „Lag BaOmer“ įvykiai yra žydų vestuvių rengimas (tai viena diena per Omerį, kai žydų įstatymai tai leidžia), tą dieną uždegami laužai, žmonės linksminasi gamtoje.
Yra keletas aiškinimų, kodėl žydai švenčia „Lag BaOmer“. Tai trumpa pertrauka per susilaikymų ir apribojimų laikotarpį, kuomet leidžiama rengti vakarėlius, groti muziką, kelti vestuves, kirptis.
Svarbiausiąjį laužą uždega ant statinio stogo virš rabi Šimono bar Jochajaus kapo Meirono vietovėje, Aukštutinėje Galilėjoje.
Pagrindinė priežastis, kodėl rabi Šimono bar Jochajaus mirties metinės pažymimos tokia forma – tai dėl jam priskiriamos knygos „Zohar“ autorystės. Atverdama giliausią Toros turinį, ši knyga apšviečia Toros išmintį, kuri, karaliaus Šlomo žodžiais, pati yra šviesos šaltinis: „Priedermė – žvakė, o Tora – šviesa“. O pranašo Jeremijo lūpomis Visagalis sako: „Nes tokie mano žodžiai – jie kaip ugnis!“
Priimta tą dieną atsivežti į Meironą vaikus, kuriems sukako treji metai – amžius, kada vaikams pirmą kartą kerpami plaukai. Ir čia, ant rabi Šimono bar Jochajaus kapo atliekama „Chalake“ – vaikui kerpami plaukai, paliekant plaukų sruogas smilkiniuose.
Visas Izraelis per šią šventę paprastai kvepia kepsniais, nes visi kepa mėsą, mėgaujasi šiltu vakaru, kol vaikai tempia ir meta viską kas dega į didelius laužus. Tradicinių LagBa Omer patiekalų nėra, bet susiklostė tradicija valgyti kebabus, pitas, kepti baklažanus, gaminti baklažanų, bulvių salotas, tahini padažą…
Organizuojamos sportinės varžybos vaikams, šaudymo iš lanko pramogos.
Deja Izraelio vyriausybė šiuo pandemijos laikotarpiu paskelbė apribojimus – Lag-Ba Omer šventės laikotarpiui uždrausta degti laužus net privačioje erdvėje
Seras Mozė Montefiore (1784 – 1885) labai gerbiamas tiek gimtojoje Anglijoje, tiek užsienyje. Iki šiol jo vardas vis dar minimas žmonių tarpe su susižavėjimu ir meile. XIX amžiaus žydams jis buvo žinomas kaip „gynėjas“.
Seras Mozė Montefiore buvo žymus karalienės Viktorijos laikų žydų veikejas. Jis buvo labai turtingas žmogus ir didžiąją savo ilgo gyvenimo dalį skyrė tarnaudamas žydams, tiek Britanijoje, tiek visame pasaulyje.
Jis buvo turtingas ir galėjo pats pasirinkti, ką daryti. 1840 m. jam pavyko misija Egipte, Aleksandrijoje, kur išgelbėjo Damaske ritualine žmogžudyste ir krikščionių kraujo naudojimu apkaltintus žydus. Tai jam sustiprino norą padėti ir kitiems persekiojamiems žydams visame pasaulyje. Kitas punktas, jo manymu, buvo Rusija, nauji žydų sėslumo ir aprangos įstatymai. Jis susitiko su Rusijos caru, ir kai kurie įstatymai buvo pakeisti žydų naudai. Įstatymai dėl tradicinės žydų aprangos panaikinimo nebuvo pakeisti, bet ir pats Montefiorė jiems nepritarė, nešiojo Londono šerifo uniformą. Buvo parengtos tikslios taisyklės kaip žydams rengtis, kad nesiskirtų nuo kitų gyventojų.
Pagal Polinos Vengerovos memuarus:
„Garbingiausi Vilniaus žydų bendruomenės nariai su rabinu ir miesto pamokslininku priešakyje vyko susitikti su svečiais, o minios paprastų žydų susirinko laukti M. Montefiore prie įvažiavimo į Vilniaus priemiestį Šnipiškes … M. Montefiorės niekas nekvietė, jis pats atvyko ir buvo iki ašarų sujaudintas priėmimo nuoširdumu. Taigi, Montefiore į Vilnių įžengė tarp žmonių galvų jūros, virš kurios jis sėdėjo vežime su pora keliautojų – minia tarsi ant savo pečių kėlė brangius svečius. Policijai labai sunkiai sekėsi palaikyti tvarką gatvėse, važiuojant Montifiore, ir ypač apsaugoti jį nuo neturtingų visų tautybių ir amžiaus žmonių antplūdžio, aplankytose įstaigose, prieglaudose ir mokyklose. Jį apgulė minios maldininkų ir prašytojų per kelias viešnagės dienas jis skirstė milžiniškas pinigų sumas vargšams…”
Lietuvos kultūros institutas ir Šiuolaikinio meno centras pristato naują videoapybraižą „Žydų Vilnius dailininkės Eglės Ridikaitės kūryboje“, rašoma LKI pranešime žiniasklaidai.
Miko Žukausko režisuotas pasakojimas kviečia pažvelgti į Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Eglės Ridikaitės kūrybą ir į jos meninį būdą atverti sudėtingas temas. Tapybos ciklas „Mes svečiuose“, vaizduojantis archeologų atidengtus Vilniaus Didžiosios sinagogos ir pačios menininkės apčiuoptus sunaikintos šventovės erdvės fragmentus, yra vienas iš retų atvejų, kai Lietuvos šiuolaikiniame mene imamasi žydų istorinės atminties ir paveldo temos.
Kūriniai paskatino tarptautinę diskusiją
Balandžio 28 d. įvyksiančią trumpametražio pasakojimo premjerą lydės tarptautinė diskusija „Žydų Vilniuje ir kitur: šiuolaikinis menas ir istorinė atmintis“. Renginio dalyvius – architektūros prof. Amnoną Bar Orą ir menininką Dorą Zleką Levy`į (Izraelis), Vilniaus muziejaus vadovę dr. Rasą Antanavičiūtę ir meno istorikę prof. Adachiarą Zevi (Italija) – kalbins kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje, architektūros istorikė dr. Ūla Tornau.
Hirsch Glick – Hiršas Glikas – žydų poetas ir partizanas gimė 1922 m. balandžio 24d. Vilniuje. Paauglystėje jis pradėjo rašyti jidiš poeziją ir tapo jaunųjų žydų poetų grupės „Yungvald“ įkūrėju.
Gimęs vargingoje Glikų šeimoje dėl finansinių sunkumų 1938 m. jis buvo priverstas nutraukti mokymąsi mokykloje ir pradėjo dirbti pardavėju, po to darbininku kartono gamykloje. Nuo 1935 m. Jis jis jau kūrė eiles hebrajų kalba, tačiau literatūrinės grupės „Jung Vilne“ įtakotas, perėjo į jidiš kalbą. 1940–1941 m. Jo eilėraščiai buvo paskelbti laikraštyje „Vilner Emes“, Vilniaus žurnale „Shtraln“ ( Spinduliai “) ir Kauno„ Naye Blater “(„ Nauji puslapiai “). Su grupe bendraamžių jis įkūrė žurnalą „Jungvald“.
1941 m. prasidėjus karui Glikas pateko į Vilniaus getą. Ten jis aktyviai dalyvavo pogrindžio (Jungtinės partizanų organizacijos) veikloje ir toliau rašė eilėraščius. Gete 1942 m. Glikas parašė savo garsiausią dainą „Zog nit keinmol“ (Niekada nesakyk), kuri tapo žydų partizanų himnu.
Kai 1943 m. spalio mėn. getas buvo likviduotas, Glikas bandė pabėgti, buvo sugautas ir išsiųstas į Gottfieldo stovyklą Estijoje. 1944 m. Vasarą jis pabėgo iš lagerio, tikėtina, buvo sugautas ir nužudytas.
Vilniaus Gaono, kaip ypač ryškaus, įvairiapusio mokslininko ir nepaprastai apsišvietusio savo laikmečio Lietuvos žydų rabino paveikslas ne tik išliko iki mūsų dienų – jį papildė daugelis jo mokinių bei sekėjų, o daugiausiai rabinistiniai chasidizmo priešininkai, t.y. mitnagedai.
YIVO sudarytoje Rytų Europos žydų enciklopedijoje rašoma, kad Vilniaus Gaonas (dar žinomas kaip santrumpa GRA – Gaon Rabbi Eliyahu) buvo dvasios milžinas, pavyzdys kartų kartoms, įkvėpimo šaltinis bei centrinė figūra Lietuvos žydų kultūroje.
Ketvirtadienį per slaptą balsavimą už jo kandidatūrą buvo 76 Seimo nariai, prieš – 34, aštuoni susilaikė, du biuleteniai sugadinti. Šiuo metu LGGRTC Tyrimo departamentui vadovaujantis A. Bubnys prisistatydamas Seime sakė paskyrimo atveju sieksiantis atkurti „pastaruoju metu pažeistą prestižą“, normalizuoti atmosferą darbovietėje.
Jis taip pat teigė, jog siektų „išsklaidyti ir paneigti dirbtinai sukurtą centro mokslininkų supriešinimą su visuomeninėmis organizacijomis, atkurti pasitikėjimo atmosferą ir dalykišką bendradarbiavimą su politinių kalinių, tremtinių, partizanų nukentėjusių nuo okupacinių režimų organizacijomis“. Istorikas A. Bubnys centre dirba nuo 2009 metų, šiuo metu jis vadovauja Tyrimo departamentui. A. Bubnys buvo tarp 17 istorikų, pasirašiusių kreipimąsi į Seimą dėl kilusios įtampos LGGRTC vadovaujant Adui Jakubauskui.
„Silvia Foti: kai tiesa sužlugdo šeimos lojalumą ir santykius”, anūkė pasakoja apie santykius su šeima, kurios narys atsakingas už veiksmus per Holokaustą “.
„Silvijos Foti senelis- lietuvis, kuris buvo vadinamas didvyriu, patriotu, sumokėjusiu gyvybe priešindamasis sovietams. Tačiau, pasak jos, Jonas Noreika nebuvo didvyris – ant jo rankų buvo tūkstančių žydų kraujas. Jos pasirinkimas kalbėti apie atskleistus įvykius, supykdė daugelį Lietuvoje. Kas atsitiks, kai tiesa sužlugdys ištikimybę šeimai? “
BBC žurnalistas Stephen Sackur reikalavo Silvijos Foti pateikti dokumentinius įrodymus, kad jos senelis buvo atsakingas už maždaug 1800 žmonių nužudymą Plungėje ir ne tik, – sunaikinta visa žydų bendruomenė 1941 m. Plungėje, Telšiuose ir Šiauliuose. Sackur domėjosi išdidžios lietuvės amerikietės Foti kelione į Lietuvą, kurioje ji stengėsi pažinti šalį, tačiau jai teko susidurti su Holokausto nusikaltimais, kuriuose dalyvavo jos senelis Jonas Noreika.
Foti pasipriešino šeimai, nenutylėdama įvykių, apie kuriuos sužinojo, nes problema buvo kur kas platesnė nei jos šeima suprato. Nusikaltimuose dalyvavę arba jų palikuonys vis dar dangstė tiesą apie Holokaustą Lietuvoje, ji pacitavo vieną dalyvaujantį tyrimuose centrą, nurodydama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, slėpusį istorinius šalies įvykius. Silvija Foti teigė, kad jos ir Granto Gochino kova prieš Noreikos atminimo lentos neteisėtą egzistavimą ant Lietuvos mokslų akademijos pastato Vilniuje, iš tikrųjų yra kova už Lietuvos sielą.
Stephen Sackur paklausė, ar Efraimas Zuroffas iš Simono Wiesenthalio centro teisingai vadino Lietuvą lokomotyvu, tempusiu paskui save Rytų Europos Holokausto iškraipymus. Foti prisipažino, kad apskritai nežinojusi bendros situacijos Rytų Europoje, bet galbūt…
Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljansas (IHRA)
Rekomendacijomis siekiama pagilinti supratimą apie Holokaustą, keliant esminius klausimus apie jo istorinį kontekstą, Holokausto apimtį ir mastą bei mėginant suvokti, kodėl ir kaip tai nutiko.Visų pirma, pedagogai turėtų būti įsitikinę, kad gerai pasiruošus ir naudojant tinkamą medžiagą apie Holokaustą galima mokyti efektyviai ir sėkmingai. Dalyje „Kaip mokyti apie Holokaustą?“ aptariamos mokymo ir mokymosi apie Holokaustą galimybės ir iššūkiai, pateikiami praktiniai patarimai, metodai, taikytini tiek formaliojoje, tiek neformaliojoje švietimo aplinkoje.
Nėra vieno „teisingo“ bet kurio dalyko mokymo būdo, nėra idealios metodikos, tinkančios visiems pedagogams ir jų mokiniams. Tačiau čia pateikiamos rekomendacijos yra grindžiamos praktine patirtimi ir turėtų būti naudingos mokyklų mokytojams ir kitiems pedagogams planuojant savo darbą atsižvelgus į asmenų mokymosi poreikius.
3.1.1 Apie Holokaustą gali būti mokoma sėkmingai; nebijokite paliesti šios temos
Kai kurie pedagogai abejoja, ar verta analizuoti Holokausto istoriją vien dėl to, kad supranta sunkumus, kylančius mokant šios temos, ir įvertina temos jautrumą. Kai kuriems pedagogams kyla klausimų, kaip perteikti šios tragedijos mastą, įvertinti šioje tragedijoje dalyvavusių asmenų skaičių ir apskritai kaip arti žmonija gali prisiliesti prie šios temos.
Kai kurie pedagogai svarsto, kaip įtraukti savo mokinius netraumuojant jų, arba nerimauja dėl galimos jų reakcijos į šią temą. Apskritai pedagogai nori būti pasirengę kuo įvairiausiam savo mokinių elgesiui ir jų reakcijoms, kurios gali kilti dėl galimo emocinio turinio poveikio.
Holokausto istorijos gali būti mokomi įvairaus amžiaus vaikai, atitinkamai pritaikius jiems metodus ir turinį. Asmeninių istorijų, susijusių su aukomis, pabėgimu ir gelbėjimu, akcentavimas gali puikiai tikti jaunesnei auditorijai. Vyresniųjų gali būti prašoma dirbti su sudėtingesne ir daugiau iššūkių reikalaujančia medžiaga, naudojant daugiau tinkamų pirminių šaltinių.
Tiek šaltiniai, tiek ir vadovėliai turėtų būti parenkami atsižvelgiant į šias Rekomendacijas ir paisant mokinių emocinių poreikių bei konkrečių aplinkybių. Nesibaiminkite liesti šios temos. Nors ši užduotis gali atrodyti šiek tiek bauginanti, patirtis rodo, kad galima sėkmingai supažindinti su Holokausto istorija ir kad toks mokymas gali duoti teigiamų rezultatų. Išanalizuokite ir naudokite įvairiausią medžiagą, aprašančią metodus, geriausią praktiką ir konkrečias mokymo strategijas, kad kuo geriau susiplanuotumėte, pasirengtumėte ir pravestumėte užsiėmimus.
3.1.2 Stenkitės kalbėti tiksliai, aiškiai apibrėžkite Holokausto sąvoką
Kalbos tikslumas apibūdinant sąvokas ir veiksmus gali padėti mokiniams išvengti per didelių apibendrinimų, dėl kurių išnyksta ribos ir kurie trukdo suvokti esmę. Pavyzdžiui, sąvoka „stovykla“ yra vartojama įvairiausiems objektams ir vietoms apibūdinti. Nors žmonės mirdavo ir būdavo žudomi daugumoje nacių ir jų kolaborantų įkurtų stovyklų, vis dėlto ne visos stovyklos tapo žudymo ir mirties centrais. Skirtingais laikotarpiais stovyklose buvo taikomi nevienodi metodai, nes vienos iš jų buvo koncentracijos stovyklos, kitos – baudžiamosios, dar kitos – tranzitinės. Į šią specifiką būtina atsižvelgti, kad būtų išvengta nesusipratimų ir netgi klaidų.
Aiški sąvokos Holokaustas (arba Šoa) apibrėžtis gali užkirsti kelią vėlesnei painiavai. IHRA vartoja Holokausto sąvoką įvardinti valstybės remtą sistemingą žydų persekiojimą ir žudymą, kurį 1933–1945 m. vykdė nacių vyriausybė ir jos kolaborantai. Didžiausi persekiojimai ir žudynės vyko per Antrąjį pasaulinį karą. Kai kurios organizacijos (net kai kurios valdžios institucijos) sąvoką Holokaustas taiko labai plačiai ir laiko, kad ši sąvoka apima visas nacių persekiojimo aukas. Tačiau dauguma šio laikotarpio istorikų vartoja tikslesnę apibrėžtį, pagal kurią pripažįstama, kad buvo siekiama sistemingai persekioti ir išžudyti visus žydus, todėl jų likimas išsiskyrė iš kitų. Holokausto sąvoka neaprėpia sinčių ir romų. Verta atkreipti dėmesį, kad įvairiuose šaltiniuose ši sąvoka gali būti suprantama ir vartojama skirtingai, todėl užtikrinkite, kad jūs mokydami šias sąvokas vartotumėte nuosekliai ir tiksliai.
Pasidalykite informacija, kad daugybei žmonių sunku suvokti Holokausto sąvoką. Paaiškinkite, kad Holokausto sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių, reiškiančių „paaukojimą sudeginant“. Ši sąvoka gali suklaidinti, esą masinės žydų žudynės buvo kankinystės forma, o ne genocidas. Dėl šios priežasties daug kas pageidauja vartoti hebrajišką žodį Šoa, kuris reiškia ‘katastrofa‘.
Suteikite mokiniams galimybę kritiškai padiskutuoti apie terminologiją. Suteikite mokiniams galimybę kritiškai padiskutuoti apie terminologiją. Pavyzdžiui, patikslinkite, kad tokios sąvokos kaip „galutinis sprendimas“ arba „žydų problema“ yra buvę eufemizmai, kuriuos tuo istoriniu laikotarpiu sukūrė ir vartojo nusikaltimų vykdytojai tam, kad perteiktų savo pasaulėžiūrą; palyginkite šias sąvokas su neutralia kalba, vartojama nešališkam praeities įvykių apibūdinimui. Taip pat turėtų būti išnagrinėta tokia sąvoka kaip „getas“, siekiant atskleisti nacių jai suteiktą reikšmę, kuri skyrėsi nuo reikšmių, turėtų prieš ir po nacių laikotarpio.
Pedagogai skatinami apsvarstyti, kokiais būdais visuomenė ir kultūra kalba apie Holokaustą, nes šios socialinės nuostatos gali turėti įtakos mokinių supratimui. Populiarioji kultūra ir pasakojimas gali įtvirtinti mitus ir neteisingą istorijos supratimą. Nuoseklaus požiūrio ir tikslios kalbos formavimas gali padėti atskleisti išankstines nuostatas.
3.1.3 Plačiai nušvieskite šią temą istorijos kontekste
Holokaustas – tai tarpusavyje susiję įvykiai, peržengę nacionalines valstybių sienas ir neatsiejami nuo II Pasaulinio karo. Taigi, šie įvykiai tebėra įvairių Europos ir kitų pasaulio šalių istorijos ir istorinių procesų dalis. Mokiniai turėtų suvokti, kad Holokausto vykdymo būdai skirtingose šalyse buvo nevienodi. Be to, genocidas tapo įmanomas susipynus įvairiems trumpalaikiams, vidutinės trukmės ir ilgalaikiams veiksniams Europos ir pasaulio istorijoje. Sudarykite galimybes išnagrinėti šias sąvokas aptardami platesnius kontekstus, kuriuose buvo vykdomas Holokaustas. Mokslininkai plačiai nagrinėja šiuos aspektus. Rengdami darbo planus ir planuodami atskirus užsiėmimus, pasistenkite naudotis patikimais ir pačiais naujausiais akademiniais tyrimais, aprėpiančiais skirtingus genocido ir jo raidos aspektus.
,,Mazel tov to Maceva“ – litvakų kapinių katalogas, kuris švenčia dešimties metų veiklos etapą, dokumentavus, valant, skaitmeninant ir restauruojant žydų kapines Lietuvoje.
„Beit Olam – kapinės yra gyvenamasis namas. Tai vieta, kur mūsų atmintis atgyja “, – sakoma jubiliejiniame pranešime savo Facebook puslapyje 2011 metais įsteigtoje nepelno organizacijoje.
Maceva siekia
Rinkti, kataloguoti ir viešinti informaciją apie visas iki Antrojo pasaulinio karo buvusias žydų kapines Lietuvoje ir per nuotraukas dokumentuoti visus likusius antkapius visose žydų kapinėse visoje Lietuvoje;
Išverskite visus įskaitomus užrašus iš antkapių ir paskelbkite šią informaciją savo svetainėje;
Kai įmanoma, atkurti / rekonstruoti ar bent jau išvalyti kapines, padedant vietos savivaldoms ir bendradarbiaujant su jomis;
Didinti vietos bendruomenių informuotumą apie žydus, kurie anksčiau gyveno kaimynystėje, ir ieškoti jų paramos žydų kapinėms prižiūrėti.
Žydų kapinės Švenčionyse, Lietuva
Praėjusiais metais dėl pandemijos teko nutraukti veiklą, įskaitant valymo iniciatyvas, tačiau Maceva teigė, kad ji turi ambicingų planų 2021 m.
Tai apima plačią veiklą:
Šeštąją jos tarptautinę stovyklą žydų kapinėse, kuri planuojama šią vasarą Žagarėje (Zhager).
Istoriniai ir genealoginiai Salantų kapinių tyrimai (dosnios Klaffo fondo paramos dėka).
Rokiškio, Švenčionių ir Žemaičio Naumiesčio (Neishtat) kapinių epitafijų vertimų užbaigimas.
Užpildyta ir išleista beveik 2 000 epitafijų iš Kauno Radvilėnų žydų kapinių – bendros pastangos su Kauno savivaldybe, kuri atliko mūsų pilną kapinių žemėlapį.
Iki metų pabaigos „Maceva“ duomenų bazėje bus prieinami 15 000 vardų ir epitafijų.
Pakruojo žydų kapinės, Lietuva.
Jubiliejiniame pranešime „Maceva“ padėkojo savanoriams ir rėmėjams, kurie finansavo projektus arba dirbo prie jų, įskaitant Lietuvos žydų bendruomenę ir Geros valios fondą.
Jei valstybė negali išsaugoti tautiečių ir kaimynų atminties, mes privalome užtikrinti, kad ji būtų išsaugota bent jau virtualioje erdvėje. Atmintis nėra tik medžiaga, tai nematerialus paveldas. Pirmiausia tai yra mūsų pareiga. Ir mes tikime, kad turėdami mažai išteklių mums pavyko šioje srityje. Su jūsų pagalba. Taigi ačiū jums visiems.
Perskaitykite visą pareiškimą „Maceva“ „Facebook“ puslapyje.
Pasiilgstamų nuotaikų erdvė… Rūko ar sapno properšose išnyra žmogiškojo pasaulio fragmentai – sena kėdė, namas, langas, laiptai… Tai ne sapnas ir ne realybė, o veikiau tarpinė būsena, būdinga menininkės Adasos Skliutauskaitės litografijoms. Jas patyrinėti žiūrovai kviečiami „AP galerijos“ (Polocko g. 10, Vilnius) pristatomoje dailininkės jubiliejinėje parodoje „Erdvė“, balandžio 13 – gegužės 9 dienomis.
Klasika virtusios litografijos
„AP galerija“, švenčianti penkių metų gimtadienį, savo erdvėse pristato jau antrąją Adasos Skliutauskaitės parodą. „Praėjo dveji metai nuo Adasos Skliutauskaitės parodos mūsų galerijoje. Dailininkė nuo to laiko sukūrė ne vieną naują kūrinį, ypač gausiai piešinių. Tačiau šiais simboliškais metais, kai ir menininkė žymi jubiliejų, man norėjosi dar kartą į dienos šviesą išnešti litografijas, ryškiai reprezentuojančias jos kūrybą,“ – teigė parodos kuratorė, galerininkė Vilma Jankienė.
Nuo 1955 m. kurianti A. Skliutauskaitė pasižymėjo skirtingose meno srityse. Estampai, knygų iliustravimas, litografijos, piešiniai ir tapyba, teatrališkos lėlės… Visa tai jungiasi tarpusavyje į darnų panoraminį vaizdą, atveriant žiūrovams savitą šios dailininkės kūrybos pasaulį.
Naujoje parodoje „Erdvė“ pristatomos litografijos laikomos reikšmingiausia menininkės kūrybos dalimi. Susidomėjusi šia grafikos technika praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio pabaigoje, ilgainiui menininkė pradėjo leistis į eksperimentus. Jie atvedė prie to, kas dabar suvokiama kaip išskirtina A. Skliutauskaitės litografijos atmaina. Jausmingi, vitališki, abstrahuoti kūriniai tapo subtilia grafikos ir tapybos jungtimi.
Žydų požiūris į žinomas asmenybes dažniausiai prasideda nuo jų santykio su žydais ir tai nėra nepagrįsta, nes jiei pažįsta daug garsių žmonių, kuriuos veikia antisemitizmas! Geras požiūris į žydus, antisemitizmo atmetimas suprantamas kaip universalus padoraus žmogaus rodiklis.
Šiandien viena svarbių pasaulio naujienų yra artėjančios Didžiosios Britanijos Karalienės Princo Philipo laidotuvės.
Žydų pasaulyje, kuris matomas Izraelio žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, su Princu Philipu atsisveikinama su liūdesiu ir didele pagarba. Jo kilmė labai svarbi, nes suvaidino didelį vaidmenį jo gyvenime. Kalbama ne apie aristokratiškumą.
Princas Philipas – Pasaulio teisuolės sūnus. Jo motina, princesė Alice, Graikijos princo žmona, okupuotame Atėnų mieste paslėpė žydų šeimą savo namo rūsyje. Tai buvo Graikijos parlamento deputato Khaimaki Coheno našlė su dviem vaikais iš penkių.
Šis žygdarbis tapo žinomas visiškai netyčia. Kai Rahel Cohen palikuonys paprašė Jeruzalės savivaldybės drąsios princesės vardu pavadinti gatvę žydų sostinėje. Taigi ši istorija tapo žinoma Yad Vašemo memoriale, kur kruopščiai patikrinus visus faktus pripažinta, kad velionė princesė nusipelno Pasaulio Tautų teisuolės titulo.
Tai įvyko 1993 m. Princas Philipas ir jo sesuo Sofija pasodino medį motinos garbei Yad Vašeme, Teisuolių alėjoje.
Princesės palaikai buvo palaidoti Jeruzalėje, Alyvų kalne, Šv. Marijos Magdalenos bažnyčioje, kur jie buvo perkelti iš koplyčios Vindzoro pilyje, kur palaidoti Anglijos karališkosios šeimos nariai, kuriems ji priklausė, tačiau Alisa pasirinko Jeruzalę, tarsi žinotų, kas bus vėliau.
Taigi pasaulį palikęs Jo Karališkoji Prakilnybė Princas Philipas buvo iš labai geros šeimos ir pagal žydų sampratą .
Minint Yom HaShoah – Holokausto ir heroizmo atminimo dieną, Panerių memoriale vyko simbolinė Holokausto aukų pagerbimo akcija. Lietuvos žydų bendruomenės atstovai, diplomatai ir likę gyvi Vilniaus geto kaliniai prie paminklų ir masinių žudynių duobių padėjo akmenukus ir gėlių…
Izraelis Lietuvoje
Vokietijos ambasada Vilniuje – Deutsche Botschaft Wilna
Balandžio 8 d., 12 val., minint Yom HaShoah – Holokausto ir heroizmo atminimo dieną, Panerių memoriale vyks simbolinė Holokausto aukų pagerbimo akcija. Laikantis visų saugumo reikalavimų, Lietuvos žydų bendruomenės atstovai, diplomatai ir likę gyvi Vilniaus geto kaliniai prie paminklų ir masinių žudynių duobių padės akmenukus ir gėlių, kantorius sukalbės Kadišą – maldą už mirusiuosius.
Sirenos gaudžia, kai visas Izraelis sustoja, sustingsta prisimindamas Holokausto aukas. Viešasis gyvenimas sustoja dviem tylos minutėms, kurios skirtos 6 milijonų nužudytų žydų atminimo ceremonijai, tai vyksta dienos metu, pagerbiant nacių režimo aukas, persekiotus, kankintus ir nužudytus žydus.
Viešojo transporto autobusai ir automobiliai sustojo gatvėse ir keliuose, o pėstieji taip pat stovėjo nejudėdami, prisimindami nužudytuosius per nacių vykdytą genocidą.
Jeruzalės turguje sustoję žmonės.
Holokaustas išlieka esminis Izraelio kolektyvinės savimonės elementas. Žydų valstybė buvo įkurta 1948 metais, praėjus trejiems metams po Antrojo pasaulinio karo ir genocido pabaigos. Izraelis tapo prieglobsčiu žydams iš viso pasaulio; į jį persikėlė šimtai tūkstančių išgyvenusių Holokaustą ir praradusių namus bei artimuosius.
Kauno žydų bendruomenė jau tris dešimtmečius paskutinėmis kovo mėnesio dienomis prisimena ir stengiasi kitiems priminti , kas įvyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d.
“Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.
Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda.” (iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”, J. Corefo tėvo atsiminimai).
“1944 metų kovo 27 dieną gete atsitiko baisiausias įvykis per visą laiką. Kai mieste dirbančios brigados išėjo ir pačiame gete esančios dirbtuvės, kuriose dirbo apie du tūkstančius žmonių, buvo užrakintos, visomis jo gatvėmis pravažiavo automobiliai ir per garsiakalbius buvo paskelbta, kad kiekvienas, išėjęs iš namų, bus sušaudytas vietoje. Paskui prasidėjo klaiki akcija: atiminėjo vaikus.
Iš namo į namą ėjo vokiečių policininkai, lydimi sužvėrėjusių “ukrainiečių”, kurie, norėdami išvengti belaisvių dalios, parsisamdė tarnauti vokiečiams budelių pagalbininkais. Visus vaikus iki dvylikos metų griebdavo ir mesdavo į sunkvežimį. Motinos buvo verčiamos pačios nešti mažylius prie sunkvežimių. Didžiuliai policijos šunys išuostinėjo butus, grindis, sandėliukus. Jie buvo išmokyti iš bet kur ištraukti pasislėpusius vaikus. Tas moteris, kurios nenorėjo atiduoti vaikų, kurios veržėsi prie sunkvežimių ir bandė iš ten paimti saviškius, partrenkdavo žemėn, kelias iš jų nušovė. Daug motinų norėjo mirti kartu su vaikais: “Jūs, kiaulės, dar turite padirbėti. Šitą šlamštą reikia pašalinti.”
Vaikus traukė iš lovų pusnuogius. Juos taip šiurkščiai svaidė į sunkvežimius, kad daugelį sunkiai sužalojo. Širdį vėrė nuo jų klyksmo, vyresnieji bandė bėgti. Žodžiais nenusakomo skausmo balsą užtrenkė griausminga radijo muzika. Pasaulis neregėjo tokio cinizmo.
Tuo pačiu metu griebė ir senus žmones. Nesirinkdami varė iš namų ir nedarbingus, ir sergančius.” (iš E. Holcmanienės atsiminimų knygos ‘Šitas vaikas turi gyventi”)
Prisiminėme ir pagerbėme, laikydamiesi apribojimų, negausiame karantininiame būrelyje, šios baisios akcijos, vadinamos Vaikų akcija, aukas.
“Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys). Per vieną dieną iš Kauno geto buvo išvežta ir nužudyta apie 1700 vaikų ir senelių.
Vaikų, žuvusių Kauno gete, sąrašas, jame tik nedaugelis vardų. Jis buvo sudarytas, minint 70-ąsias Vaikų akcijos metines, remiantis informacija gauta iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir privačių asmenų.
Balandžio 8 d., 12 val., minint Yom HaShoah – Holokausto ir heroizmo atminimo dieną, Panerių memoriale vyks simbolinė Holokausto aukų pagerbimo akcija. Laikantis visų saugumo reikalavimų, Lietuvos žydų bendruomenės atstovai, diplomatai ir likę gyvi Vilniaus geto kaliniai prie paminklų ir masinių žudynių duobių padės akmenukus ir gėlių, kantorius sukalbės Kadišą – maldą už mirusiuosius.
„Tradiciškai šia proga vykdavo Gyvųjų maršas, atkartojantis pasmerktųjų mirti kelią nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo, tačiau dėl pandeminės situacijos šiemet minėjimas nebus masinis. Susirenkame vos keli, kurie neša atsakomybę už Holokausto atminties išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms – juk šiemet sukanka 80 metų nuo Holokausto Lietuvoje pradžios. Su mumis šiandien yra ir tų baisių įvykių liudininkas – Kauno geto kalinys Dovydas Leibzonas“, – sako Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
3. Primityvaus ir akademinio meno žavesys. 1930-ieji – Vytauto Didžiojo metai.
Lietuvos Respublikos 
