Mokslas

Arkadijus Vinokuras. Nesiliaujantys visų dipukų išsisukinėjimai

Arkadijus Vinokuras. Nesiliaujantys visų dipukų išsisukinėjimai

Kelios mintys pasiskaičius K. Girnių.

Vilniuje, ponios ir ponai, reikia būti visišku bepročiu, kad sutikus Tiesą ją atpažintum. Todėl retas, bet akylus etiškas skaitytojas, perskaitęs mano komentaro pavadinimą, tuojau pasipiktinęs reaguos. Juk tikrai ne VISI dipukai taip elgiasi? Ir šis skaitytojas bus teisus. Tai štai, Kęstučio Girniaus straipsnio pavadinimas „Nesiliaujantys priekaištai laisvės kovotojams“ mano nuomone pažeidžia akademinę ir žurnalistinę etiką.

Išvertus K. Girniaus straipsnio pavadinimą į žmogišką kalbą, jis skamba šitaip: „Visi partizanų kritikai kaltina visus laisvės kovotojus“. O jeigu keliantys klausimus dar ir yra žydų kilmės? Juk doras lietuvis niekaip nekvestionuoja dešiniųjų politkorektiškai sudėliotos ir visuomenei primestos vienos istorijos naratyvo idėjos? Kai šovinistine šizofrenija paveikti visokie net ir su demokratinio konservatizmo idėjomis susipykę judėjimai skleidžia VISI JIE TOKIE nesąmones, yra viena. Bet panašūs visus kritikus į vieną katilą sumetantys straipsnio pavadinimai K. Girniui garbės nedaro. Juk visus iki vieno „vienos istorinės tiesos“ kritikus kolektyviai kaltinti nesiliaujant skeptiškai ir kritiškai reaguoti į reikalavimą užsimerkti prieš įžūliai romantizuojamą Lietuvos žiaurią praeitį net ir nusikaltėlius verčiant aukomis, matau, kad nervai neatlaiko. Kaip sakė istorikas Christoph Dickmann: „Nenudailinta istorija dažnai kėsinasi į mūsų saugumo jausmą“. Na, pripažinkite, kaunietiškai šnekant, nefasonas TSPMI dėstytojui primityvokai kritikuoti oponentus. Juk ne visi ir ne visus partizanus kritikai kaltina?

Skaityti plačiau
Pirmoji mokslo metų diena Šolomo Aleichemo gimnazijoje

Pirmoji mokslo metų diena Šolomo Aleichemo gimnazijoje

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos bendruomenė rugsėjo 2d. buvo pakviesta į Mokslo ir žinių dienos šventę, kuri vyks 2019 m. rugsėjo 2 d. kartu su pirmosios naujųjų mokslo metų dienos švente. Šventėje dalyvavo naujasis Izraelio abbasadorius Yossi Avni Levi.

Mokyklos direktorius Miša Jakobas kreipėsi į moksleivius, jų tėvus, visą mokyklos bendruomenę jaudinančiais žodžiais:

„Šiandien mano paskutinis rugsėjis. Visus metus buvau su jumis, dalinau jums savo širdį ir jausmus. Šiandien nėra malonesnio jausmo už tą, kurį jaučiu, kai Izraelio himną gieda ir lietuvių vaikai su žydų vaikais. Dėkoju visiems, kurie tikėjo manimi. Mielieji tėveliai ir moksleiviai, ateina laikas pripažinti savo klaidas. Mokykla ir gimnazija supranta, kad nieko amžino nėra. Šiandien aš turiu pasidžiaugti puikiais  mokytojais, puikia aplinka. Aš dėkoju visiems, kurie tikėjo manimi.

Dėkoju mano kolegei, mokytojai Lizai Lichtišain, su kuria mes nužygiavom beveik 30 metų.

Mokytoja Birutė išeina į ilgas atostogas, dėkoju jai už darbą visų vaikų ir tėvų akivaizdoje.

Džiaugiuosi, kad 70 gimnazijos moksleivių mokosi ypatingai gerai.”

Savo kalbą direktorius baigia, linkėdamas vaikams išaugti gerais nuoširdžiais ir gerbti savo šeimą bei artimuosius. Jis dėkojo visiems už pasitikėjimą, už kolegų pasiaukojimą, atsiprašė tų, kuriems buvo pergriežtas.

Mokyklos tėvų taryba dėkojo direktoriui Mišai Jakobui, kad jis, būdamas prie mokyklos vairo, privertė ir kitus gerbti šią gimnaziją. Jam vadovaujant, mokykla pasiekė aukštų rezultatų, tėvus imponuoja  jo griežtumas, mokykla tapo žydiškos kultūros sala dabartiniame daugiatautiniame Vilniuje.

Šioje mokykloje vaikai mokosi tolerancijos, tėvams patinka jo vadovavimo metodai. Gimnazijos abiturientai studijuoja Lietuvoje ir užsienyje. Tėvai linkėjo jam parašyti knygą, kuri būtų kelrodžiu dabartiniam jaunimui, premjerams ir prezidentams, pedagogams ir verslininkams.

Trauma Holokausto kontekste

Trauma Holokausto kontekste

Straipsnio autorė Ruta Reches- doktorantė, rašanti  mokslinį darbą apie Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimus.

Visi tyrėjai prieina bendrą nuomonę, kad Holokaustas buvo žmonių sukelta trauma, nusinešusi milijonus gyvybių ir palikusi skaudžių pėdsakų išgyvenusiųjų tolesniame gyvenime. Kuo išskirtinė Holokausto trauma, kokių pasekmių ji sukėlė?

Holokausto metu šeši milijonai žydų tautybės žmonių buvo sistemingai žudomi kaip nacistinės politikos pasekmė – planas sunaikinti visus žydus okupuotoje Europoje (Bernick, Grinberg, Holynaty ir Rodgers, 2001). Tie, kuriems pavyko išsigelbėti, vadinami „išgyvenusiais Holokaustą“ (Wyatt-Brown, 2000; Bernick ir kt., 2001). Tokiais vadinami asmenys, gimę iki 1945 m. šalyse, okupuotose nacistinės Vokietijos. „Išgyvenę“ yra ne tik tie, kuriems pavyko išlikti koncentracijos stovyklose, bet ir žmonės, kalinami darbo stovyklose, getuose, tie, kurie slapstėsi, įstojo į partizanų gretas, ir tie, kurie gyveno su padirbtais dokumentais (Shmotkin ir Barilan, 2002).

Šiuo metu išgyvenusiems Holokaustą žmonėms – daugiau nei 80 metų. Karo metu jie buvo vaikai ar paaugliai. Todėl kalbant apie Holokausto traumos specifiką, be kitų faktorių, svarbu apžvelgti ankstyvos traumos ypatumus bei jos įtaką senatvei.

1.3.1. Holokausto traumos išskirtinumas

S. J. Breiner (1996) pažymėjo, kad išgyvenusiųjų Holokaustą patyrimas skiriasi nuo kitų traumų išgyvenimo ir yra unikalus dėl kelių priežasčių:
• Stresinė situacija tęsėsi nenumatytą laiką. Karo metu niekas nežinojo, kada pralaimės nacistinė Vokietija.
• Žydų tautybės žmonės neturėjo galimybės kontroliuoti savo likimo, jie buvo priklausomi nuo išorinių aplinkybių, kurios jiems buvo katastrofiškai nepalankios.
• Nebuvo įmanoma numatyti, nuspėti situacijos.
• Holokaustas išsiskyrė mastais – žydai buvo persekiojami visose valstybėse, kontroliuojamose nacistinės Vokietijos.
• Tai buvo ne vienkartinis nacionalistinis priešiškumo proveržis, bet oficiali nacistinės Vokietijos programa, turinti tikslą – „galutinai išspręsti žydų klausimą“ – visiškai sunaikinti žydų tautą.
Savo tyrimuose S. J. Breiner teigė, kad Holokaustas iš kitų tautų genocidų išsiskyrė brutalumu, kai buvo vykdoma vienos tautos žmonių planinė socialinė ir psichologinė izoliacija, visos socialinės žmonių grupės dehumanizacija. Ir toks elgesys su žydų tautybės žmonėmis buvo legalus, visuotinai priimtinas ir skatinamas nacistinės valdžios (Breiner, 1996).
B. L. Green, J. P. Wilson ir J. D. Lindy (1985) aptarė veiksnius, išskiriančius Holokausto sukeltą traumą iš kitų traumų. Tai:
• trukmė;
• vaidmuo traumoje – aktyvus ar pasyvus;
• trauminio įvykio racionalizacija;
• potrauminė aplinka.
Prie šių veiksnių reikėtų pridėti ypatingą Dievo vaidmenį Holokauste.

1.3.1.1. Trauminio įvykio trukmė

Trauminiai įvykiai gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, potvynius ir ciklonus arba žmonių inicijuotus išpuolius, tokius kaip teroristiniai aktai, išžaginimai ar grobimai, A. Solnit ir M. Kris (1967) vadina „šoko trauma“. Jie sukelia trumpalaikę „staigią grėsmę gyvybei“ (Solnit ir Kris, 1967). Tačiau yra ir tokių traumų, kurios tęsiasi ilgiau. Dalyvavimą ginkluotosiose pajėgose karo metu, įkalinimą karo belaisvių stovykloje ar pasikartojančius prievartos epizodus A. Solnit ir M. Kris (1967) vadina „įtampos trauma“. Kitaip tariant, šios formos traumos tęsiasi ilgą laiką ir sukelia asmeniui įtampą. Išgyvenusieji Holokaustą patenka į šią įtampos traumos kategoriją.

Įtampos trauma laikoma potencialiai žalingesnė psichikai nei šoko trauma. Y. Bistritz (1988) teigia, kad netgi pati sunkiausia patirtis gali būti įveikta, jei tai, kas vyksta, yra „nuspėjama ir galimai laiko apribota“. Kitaip tariant, jei žmogus gali matyti savo kančių pabaigą, jis turi daugiau galimybių susidoroti su trauma. Holokausto įvykių pobūdis rodė, kad kiekvieną dieną vyksta neapibrėžti ir nenuspėjami įvykiai, keliantys grėsmę išgyvenimui. Y. Bistritz (1988) teigia, kad dėl šios priežasties išgyvenusieji negalėjo psichologiškai apsaugoti savęs taip pat, kaip tai sugeba padaryti išgyvenusieji šoko traumas.

1.3.1.2. Aktyvus ir pasyvus vaidmuo trauminių įvykių metu

Asmenys traumos metu prisiima aktyvius ir pasyvius vaidmenis. Dauguma išgyvenusiųjų Holokaustą (išskyrus tuos, kurie dalyvavo pasipriešinimo judėjime (Varšuvos geto sukilimas, sukilimai Sobiboro ir Treblinkos koncentracijos stovyklose ar kitos aplinkybės, leidusios savarankiškai kovoti) atliko pasyvius vaidmenis. Jie negalėjo aktyviai dalyvauti priešinantis, buvo priversti paklusti savo persekiotojams ir užimti pasyvų vaidmenį (Lurie-Beck, 2007). Pasyvumas turėjo neigiamos įtakos jų tolesniam prisitaikymui.

L. M. Tas (1995) teigė, jog išgyvenusieji Holokaustą neturėjo galimybės reikšti emocijas (nes tai buvo pavojinga), todėl užslopintos emocijos peraugdavo į nerimą ir pyktį. Šių emocijų slopinimo mechanizmas buvo naudojamas kaip išgyvenimo strategija Holokausto metu, tačiau pasibaigus karui tai tapo kliūtimi, kadangi šių emocijų išlaisvinimas daugumai išgyvenusiųjų tapo neįmanomas ir po karo (Tas, 1995).

Visuomenėje dažnai keliamas klausimas, kodėl žydai nesipriešino, kai, pvz., tūkstančius žmonių vedant šaudyti, juos lydėdavo tik keli sargybiniai. Analizuojant literatūrą, kalbant su išgyvenusiaisiais, išryškėja skirtingos nuomonės.

• Žydų tautybės asmenys patyrė šoką dėl staiga pasikeitusios aplinkos, kurioje jie karo pradžioje apskritai blogai orientavosi. Priešiška aplinka buvo visa apimanti, nebuvo saugios vietos, kur jie galėtų pabėgti.
• Žydų tautybės asmenys labai glaudžiais ryšiais buvo susiję su šeimomis. Palikti vaikus, tėvus, vyrus ir žmonas dėl savo išlikimo prieštaravo žydų tradicijoms ir gyvenimo būdui.
Apie tai pasakoja V19I savo interviu:

„Mums sakė tiesiai eit per lauką. Mums buvo aišku, kad mus šaudys. Mano darbdavys sako: „Bėkit.“ Bet kaip bėgt? Visi kartu turim bėgt. Kažkas turi organizuoti šitą bėgimą. Ar aš galiu organizuoti bėgimą? Galvoju, kad man reikia kreiptis į ką nors vyresnį. Pas mus buvo mūrininkas toks – aukštas vyras, turintis autoritetą tarp visų. Turintis šešetą vaikų. Aš prisiartinau prie jo, kai ėjom, ir sakau: „A., gal organizuok bėgimą?“ O jis man sako: „V19I, kokį bėgimą? Aš einu su visa kapela.“ Su visais vaikais, turėjo omeny.“ V19I

• Didelė dalis žydų buvo tikintys ir Holokaustą priėmė kaip Dievo bausmę už nuodėmę – gyvenimą diasporoje . Jie pasikliovė Dievo pagalba, todėl pasyviai laukė ženklo iš aukščiau tikėdami, kad „Dievas padės“.

• Išmoktas bejėgiškumas yra vienas būdų paaiškinti žydų pasyvumą Holokausto metu. Pačioje pradžioje ši sąvoka sulaukė didelės kritikos dėl aukų stigmatizavimo, tačiau vėliau L. E. Walker paaiškino, kad išmokto bejėgiškumo nereikėtų painioti su tiesiog buvimu bejėgiu, kai negali kontroliuoti situacijos (Walker, 2016). Išmoktas bejėgiškumas psichologijoje suprantamas kaip būsena, kai asmuo verčiamas kentėti skausmą sukeliančius ar kitokius nemalonius stimulus ir ilgainiui patiki, kad ir ateityje negalės išvengti susidūrimų su šiais stimulais. Net jei atsiranda reali galimybė ištrūkti, ja nepasinaudojama – individas yra išmokęs, kad negali kontroliuoti situacijos (The New Encyclopedia Britannica, 2010). Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje M. Seligman pasiūlyta išmokto bejėgiškumo teorija aprašo tam tikrą depresiškumo tipą, kai individui būdingi negatyvūs, pesimistiniai įsitikinimai, kad jo veiksmai negalės būti rezultatyvūs ir nebus pastiprinti ar apdovanoti ateityje (Seligman, 1975, cit. pgl. Walker, 2016).

Taigi Holokausto metu tik nedaugelis išgyvenusiųjų galėjo aktyviai priešintis sistemai, dauguma užėmė pasyvų vaidmenį dėl negebėjimo kontroliuoti situacijos, iš ko kilo bejėgiškumo jausmas. Pasyvią poziciją lėmė negalėjimas palikti šeimų ir pasitikėjimas aukštesniąja jėga.

Literatūra
1. Bernick, L., Grinberg, A., Holynaty, L., and Rodgers, M. (2001). Caring for survivors of the Holocaust. The Canadian Nurse, 97, 25–29.
2. Bistritz, Y. (1988). Stability Criterion for Continuous-Time System Polynomials with Uncertain Complex Coefficients. Circuits and Systems. IEEE Transactions on, 35, 442–448.
3. Breiner, S. J. (1996). Children in and outside the concentration camp. The Journal of Psychohistory, 23(4), 415–426.
4. Green, B. L., Wilson, J. P., and Lindy, J. D. (1985). Conceptualizing post-traumatic stress, A psychological framework. In C. Figley (ed.), Trauma and its wake. New York Brunner/Mazel, 53–69.
5. Lurie-Beck, J. K. (2007). The differential impact of Holocaust trauma across three generations. Doctoral dissertation. Queensland University of Technology, 2–60.
6. Shmotkin, D., and Barilan, Y. (2002). Expressions of Holocaust experience and their relationship to mental symptoms and physical morbidity among Holocaust survivor patients. Journal of Behavioral Medicine, 25(2),115–134.
7. Solnit, A., and Kris, M. (1967). Trauma and infantile experiences: a longitudinal perspective. In S. S. Furst (ed.), Psychic Trauma (pp. 175–220). New York: Basic Books.
8. Tas, L. M. (1995). Going into permanent hiding as a way of postponing mourning. The Dutch Annual of Psychoanalysis, 118–125.
9. The New Encyclopedia Britannica, Propodea: Outline of Knowledge and Guide to the Britannica. 15th edition, 2010.
10. Walker, L. E. (2016). The battered woman syndrome. Springer publishing company.
11. Wyatt-Brown, A. M. (2000). Holocaust survival stories: change over time. Journal of Aging and Identity, 5(2), 91–108.

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų k. mokytoja Ruth Reches – konkurso „Metų mokytojas – 5778“ finalininkė, jos garbei Jeruzalėje pasodintas medis

Širdingai sveikiname mokytoją Rutą Reches su profesiniu laimėjimu !

Izraelio Švietimo ministerija ir programa „Hefciba“ organizavo tarptautinį profesinio meistriškumo konkursą „Metų mokytoja – 5778“. Konkurse dalyvavo „Hefcibos“ programos kuruojamos žydų mokyklos, ir jose dirbantys hebrajų kalbos, žydų tautos tradicijų ir istorijos mokytojai. Konkurso tikslas – žydų švietimo sistemoje dirbančių pedagogų potencialo atskleidimas ir sąlygų jų savirealizacijai kūrimas.

  Konkursas padeda kelti pedagogo profesijos prestižą ir nacionalinio ciklo dalykų prestižą; skatina žydų tautinę savimonę pedagoginėje aplinkoje; atranda talentingus mokytojus, sudaro sąlygas pedagoginės patirties sklaidai ir tolesniam mokytojų profesiniam augimui.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja Ruth Reches tapo konkurso „Metų mokytojas – 5778“ finalininke, buvo apdovanota diplomu ir jos garbei Jeruzalėje buvo pasodintas medis. Garbingo įvykio proga mokytojai įteiktameos sertifikate parašyta citata iš Toros : “Auklėk vaiką pagal jo gabumus”.

 

 

„Iš Lietuvos į Santiniketaną: Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė“

LŽB gegužės 31d   pristatyta izraeliečio litvako Dr. Šimono Lev knyga  “iš Lietuvos į Santiniketaną: “Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė”, parašyta anglų kalba.

Jašos Heifetzo salėje vykusį renginį pradėjo Šovana Narayan Indijos klasikinio šokio meistrė, apdovanota Indijos valstybiniu ordinu.

Knygą pristatė  Laimonas Talat – Kelpša, buvęs Lietuvos ambasadorius Indijoje, knygos autorius Šimonas Lev, Vytautas Toleikis, kultūrininkas, pedagogas, pulicistas visus sveikino Rajinder Kumar Chaudhary, Indijos garbės konsulas Lietuvoje, Indijos Oro pajėgų atsargos pulkininkas leitenantas. Renginį vedė žurnalistė Edita Mildažytė. Rabindranato Tagorės poezijos vertimą skaitė Judita Gliauberzonaitė.

Nelabai dažnai LŽB būna tokio aušto lygio intelektualiniai vakarai kaip šis, skirtas pristatyti knygą anglų kalba apie Šlomit Flaum,- sveikindama susirinkusius, kalbėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.

Buvęs ambasadorius Indijoje L.Talat-Kelpša ir F.Kukliansky.

Iki šiol Šlomit Flaum vardą buvo girdėję tik  keli pasaulio tyrinėtojai mokslininkai. Išsilavinusi litvakė keliautoja, užaugo Lietuvoje. Jos tėvas – Icchakas Šlomo Flaum, garsaus rabino sūnus, gyvenęs Krekenavoje, netoli Panevėžio. Šeima pakeitė pavardę iš Luria į Flaum dėl „suprantamų priežasčių“, kaip rašė pati Šlomit, kad ji nebūtų „tokia žydiška“. Šlomit Flaum gimė Kaune 1893m. Jos tėvas sionistas buvo turtingas verslininkas, prekiavęs mediena. Šlomit Flaum savo tėvą mylėjo ir gerbė, apie jį rašė kaip apie „mokytoją ir mentorių“. Tėvai investavo į dukros išsilavinimą, mokė kalbų privačiai namuose, po to ji mokėsi Kauno gimnazijoje, tęsė Frankfurte, Vokietijoje. 1911m. ji baigė vaikų darželio mokytojos mokslus ir pradėjo dirbti. Tais pačiais metais išvyko į Palestiną, išpildydama savo tėvo sionisto svajonę – grįžti į Pažadėtąją žemę. Per savo gyvenimą  daug keliavo po pasaulį. Būdama pedagogė ir darželio mokytoja, skyrė daug dėmesio profesiniam tobulėjimui,  naujiems mokymo metodams.

Knygos autorius Š.Lev.

Skaityti plačiau

Emmanuelis Levinas ir jo sąsajos su Lietuva

Sausio 25 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje įvyko litvako Emmanuelio Levino knygos „Laikas ir Kitas“ pristatymas. Renginyje dalyvavę filosofai Viktoras Bachmetjevas, knygos vertėjas, LR kultūros ministrės patarėjas, dr. Aušra Pažėraitė, religijų istorikė, religijotyrininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė, dr. Danutė Bacevičiūtė, filosofė, Lietuvos kultūros tyrimo instituto mokslininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė, Algirdas Davidavičius, VDU Viešosios komunikacijos katedros dėstytojas, diskutavo apie Emmanuelio Levino filosofinę mintį, pristatomą knygoje, kuri sudaryta E. Levino paskaitų ciklo pagrindu.

 

 

 

 

 

Knyga išleista dalinai finansuojant Gerosios valios fondui įgyvendinant leidyklos “Jonas ir Jokūbas” projektą.  

Apie filosofą plačiau tinklapiui lzb.lt pasakoja  dr. Aušra Pažėraitė, religijų istorikė, religijotyrininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė:

Apie vieno iškiliausių XX a. filosofų, Emmanuelio Levino (1906-1995), sąsajas su Lietuva galima kalbėti bent dviem aspektais. Pirmiausia, žinoma, tai, kad jis gimęs ir augęs Kaune, ir jo tėvai taip pat iš Lietuvos. Jis gimė Kaune 1906 metų sausio 12 dieną (pagal Julijaus kalendorių – 1905 metų gruodžio 30 dieną). Pagal žydų kalendorių – 15-tą Teveto mėnesio dieną. Kaunas tuo metu buvo Rusijos imperijoje Kauno provincijos sostinė. Pagal įrašą Kauno žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje, jo tėvas buvo Kauno miestietis Jehiel Levin, o mama – Dvoira. Įraše taip pat buvo įrašyta ir apipjaustymo data – sausio 6 pagal Julijaus kalendorių. Tėvas taip pat buvo kaunietis – čia gimęs 1878 metais tėvams Abromui ir Feigei, o motina buvo iš Ylakių, ten gimusi 1881 m. Mošei Jicchakui ir Etai Gurvičiams. Kaune lankė kažkurią pradinę žydų mokyklą iki I pasaulinio karo. Per I pasaulinį karą šeima buvo priversta, kaip ir didelė dalis bendrai Lietuvos žydų, trauktis į Rusijos imperijos gilumą, ir taip Levinų šeima atsidūrė Ukrainoje, kur Emmanuelis buvo priimtas į gimnaziją Charkove, kur tuo pat metu persikėlė ir Kauno berniukų gimnazija. Visa šeima, kaip pasakojama, labai tuo didžiavosi, nes tai buvo reali galimybė Emmanueliui siekti aukštojo mokslo kur nors Rusijos imperijoje.

Skaityti plačiau

Profesorius Dr. Adolfas Bolotinas apie kvantinę fiziką, restituciją ir Lietuvos žydų bendruomenę

 lzb.lt

 Profesorius Adolfas Bolotinas – gerbiamas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys, buvęs Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas. Jis – fizikos matematikos mokslų daktaras, profesorius, Respublikinės premijos laureatas ir Nusipelnęs Lietuvos dėstytojas, Izraelio ir Niujorko Mokslų akademijų narys. Adolfui Bolotinui 92 metai. Didesnė gyvenimo dalis susijusi su Vilniaus universitetu. Aspirantūra, kandidato,  vėliau ir teorinės ir kvantinės fizikos daktaro  disertacijos apsigynimas. Daugiau nei 250 mokslinių straipsnių ir 20 mokslo daktarų,  kuriuos “išaugino” profesorius Bolotinas. Du vaikai, kuriuos užaugino kartu su žmona. Draugų, kolegų Lietuvos mokslo bendruomenės pagarba.

Kalbamės su  Adolfu Bolotinu apie žydų bendruomenę ir jo gyvenimą. Profesorius gavo gerą žinią.

– Netrukus Amerikoj turi pasirodyti mano knyga, išversta į anglų kalbą. Esu parašęs studentams vadovėlį, kaip reikia spręsti kvantinės mechanikos uždavinius, ne tik apie teoriją, bet ir ką daryti praktiškai, su pavyzdžiais. Paraginau vieną buvusį savo studentą, kuris dabar gyvena JAV, kad išverstų. Vertimas buvo išsiųstas į  nepažįstamą leidyklą, ji iškart atsakė: „Prašom, mes išleisim per metus, jei norit dar papildykit“. Netrukus turi pasirodyti knyga Solution of Certain Problems in Quantum Mechanics by Adolf Bolotin.

Leidykla man sumokėjo pinigus, ne aš mokėjau, kad išleistų. Jie sudarė sutartį, sumokėjo honorarą puikiomis sąlygomis.

Su žmona pragyvenom 71-erius metus iki jos mirties.  Esu našlys, dukra kartu gyvena.  Man nieko netrūksta, esu gerai aprūpintas, pensiją gaunu nemažą, niekuo nesiskundžiu. Dabar pajutau, kad jau sunku automobilį taisyti, nors turiu geras rankas, mėgstu padirbėti, nes universitetą baigiau kaip fizikas eksperimentatorius, po to perėjau į teorinę fiziką.

Profesoriau, Jus matome Lietuvos žydų bendruomenėje, išėjęs į pensiją čia dažniau lankotės. Prisimenate, kaip Jūs atėjote į bendruomenę, kokia buvo pradžia ?

Skaityti plačiau
Išskirtinė charizmatiško lietuvio sėkmė: kineziterapeutas S.Tacas – paskutinė Niujorko garsenybių viltis

Išskirtinė charizmatiško lietuvio sėkmė: kineziterapeutas S.Tacas – paskutinė Niujorko garsenybių viltis

Žydų kilmės išeivis iš Lietuvos Samuelis Tacas, net ir sulaukęs 70 metų, vis dar vienas geidžiamiausių kineziterapeutų tarp JAV garsenybių. Vakarų medicinos patirtį susiejęs su Rytų technikomis, jis sukūrė unikalią kūno derinimo programą, kuri šou žvaigždes gelbsti nuo profesinių skausmų. Be to, jis pats sukasi muzikos pasaulyje, yra aistringas meno gerbėjas, sukaupęs didžiulę meno kūrinių kolekciją.
Jo pacientų galerijoje puikuojasi tokių pasaulinio garso asmenybių pavardės – dabar jau šviesaus atminimo menininkai: smuikininkas ir dirigentas Y.Menuhinas, M.Rostropovičius, dainininkas L.Reedas, baleto šokėja A.Danilova; taip pat kompozitorius A.L.Webberis, beisbolo žvaigždė M.Wilsonas, baleto šokėja N.Ananiašvili, aktorė K.Turner ir kt. Tačiau pats S.Tacas nesureikšmina savo pacientų ir net gali atsisakyti juos gydyti, jeigu mato, kad šie patys nesistengia. Lietuvoje jis vieši savo naujos knygos, parašytos kartu su bendraautore Inga Liutkevičiene, „Trigubas gyvenimas“ pasirodymo proga. Tai autobiografinė knyga, kurioje telpa visa šios charizmatiškos asmenybės patirtis, kuri tikrai neeilinė.

Skaityti plačiau

Litvakas R. Simonas: yra 6 Lietuvai aktualios taisyklės

Lietuva netolimoje ateityje gali pasiekti labai daug, jei vadovausis tinkamu pavyzdžiu. Apie tai, kokias galimybes mato čia pasakojo Vilniuje viešėjęs Lietuvos žydo palikuonis, Jungtinės Karalystės Karališkosios menų draugijos už pasiekimus įvertintas muzikos ir mobiliųjų pramogų industrijos verslininkas Ralphas Simonas.


Jis yra žinomas muzikos pasaulyje, nes 1970-aisiais prisidėjo prie „Zomba“ muzikos įmonių grupės kūrimo ir jos augimo artimiausius du dešimtmečius, dėl ko pastaroji tapo viena didžiausių rinkoje. Jos įrašų kompanija „Jive Records“ dirbo su tokiais atlikėjais kaip „Backstreet Boys“, „NSYNC“, Britney Spears ir Janet Jackson. Dabar „Zomba“ yra valdoma „Sony Music Entertainment“.

Skaityti plačiau

Rugsėjo 1-oji – tikra šventė Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje

Pirmokai su LŽB dovanėlių krepšeliu: Košeriniu beigeliu ir hebrajų kalbos žodynėliu. 

Visos mokyklos bendruomenę, moksleivius ir jų tėvus sveikino su naujųjų mokslo metų pradžia ir sėkmės linkėjo direktorius Miša Jakobas, Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Gintautas Paluckas, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio misijos vadovo ambasadoriaus pavaduotoja Hochstetler Efrat, Izraelio garbės konsulas Prof. Vladas Algirdas Bumelis.

LŽB pirmininkė sveikina pirmokus, linki  gerai mokytis, o kad jie neišalktų, įteikia “Beigelių krautuvėlės” košerinius beigelius. Daugiau nuotraukų kitame puslapyje.

Skaityti plačiau
Miša Jakobas, Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius sveikina su Rugsėjo 1-aja

Miša Jakobas, Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius sveikina su Rugsėjo 1-aja

Miela mokyklos bendruomene, abiturientai ir mūsų pirmokėliai.

Štai ir nubėgo vasara palaukėm, palikusi savo šviesą ir spindulius, tarsi tardama mums „Pasitikime rudenį“, o rudenį Lietuva pasitinka Žinių diena, Rugsėjo 1-ąja. Aš kaip gimnazijos vadovas galiu pasidžiaugti mūsų mokyklos gražiais pasiekimais ir bendromis pergalėmis. Tikiuosi, kad ir ateityje būsim viena geriausių, gražiausių ir tolerantiškiausių mokyklų ne tik Vilniaus mieste, bet ir Lietuvoje. Man šiandien džiugu, kad pagaliau turiu moksleivę pirmokėlę, kurios vardas yra Sara. Šis vardas man kaip Lietuvos žydui yra jautrus ir ypatingas. Džiaugiuosi, kad turiu nepaprastai gražią bendruomenę, tėvelius ir mamytes, kurios rūpinasi savo vaikais. Džiaugiuosi, kad šioje mokyklos bendruomenėje yra ir akademikas ir Seimo nariai, mokslo daktarai, profesoriai, gydytojai, verslo žmonės. Gera man, kad visi supranta žinių prasmę ir yra pasiryžę savo vaikus vesti į žinių pasaulį žydų mokykloje. Džiugu, kad šioje gimnazijoje savo vietą randa įvairių tautybių vaikai, norėčiau, kad moksleivių būtų kuo daugiau, bet jų visų norinčių į vieną gimnaziją nesutalpinsi. Turiu atsiprašyti tų, kurie nepateko. Turėkime vilties, kad vienaip ar kitaip vartai gali atsidaryti, jie neuždaromi. Šiemet turėsim 420 moksleivių, didelis skaičius, didžiulė atsakomybė, bus nelengva dirbti, bet esam pasiruošę viskam.

Lietuvoje lankosi Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona

Lietuvoje lankosi Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona

Kaune lankėsi, skaitė paskaitas ir su Kauno žydų bendruomenės atstovais susitiko garsus Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona. Svečiai domėjosi Kauno žydų bendruomenės gyvenimu ir žydiškuoju paveldu Kaune, aplankė žydiškąsias Kauno vietas, seniai norėtą pamatyti Sugiharos namų ekspoziciją, su kuria juos supažindino muziejaus direktorius, KŽB tarybos narys Simonas Dovidavičius, bei Žaliakalnio žydų kapines.

Niujorkiečiai bei kauniečiai bendravo ne tik anglų, bet ir jidiš kalba, šia galimybe ypač džiaugėsi KŽB pirmininkas Gercas Žakas, gimtosios kalbos įgūdžius tobulinantis kassavaitinėse jidiš pamokose, kurias veda ilgametė KŽB narė Feiga Koganskienė. Atsisveikindami garbūs svečiai džiaugėsi malonia pažintimi, dėkojo už parodytą dėmesį ir prasmingai praleistą laiką.

Skaityti plačiau

Liepos 27 d.: Davido G. Roskieso paskaita „Įsimylėję litvakai“

Litvakas yra ir tikras asmuo, ir stereotipas. Tikri litvakai įdarytą žuvį (orig. ) gamina su pipirais, o ne su cukrumi ir kalba specifiniu jidiš kalbos dialektu. Bet jie garsūs ir intelektualumu, racionalumu, asketiškumu, ir kitais elitiniais bruožais, dėl kurių su jais leisti laiką labai nuobodu. Kai kurie žydai netgi manė, kad litvakai yra „tseylem-kep“, t. y. galvose slepia krucifiksą.

Iš dviejų žymių litvakų šeimų kilęs garsus žydų kultūros istorikas, jidiš literatūros tyrinėtojas iš Jungtinių Amerikos Valstijų Davidas G. Roskiesas nusprendė mesti iššūkį šiems tautiniams stereotipams ir juos nugalėti. Kviečiame į paskaitą, kurioje, pasiremdamas medžiaga iš asmeninio pasakojimų ir dainų aruodo bei ilgamečiais Rytų Europos žydų kultūros tyrimais, profesorius D. G. Roskiesas pristatys litvakus kaip visame pasaulyje žinomus romantikus. Jis atskleis, kad litvakai parašė pačias pirmąsias šiuolaikines žydų meilės istorijas hebrajų ir jidiš kalbomis, kad jie mylėjo mokslą kaip niekas kitas ir tryško nuoširdžia meile Lietuvos kraštovaizdžiui. Šis meilės palikimas buvo toks stiprus, kad išliko net tada, kai žydai litvakai buvo beveik visiškai sunaikinti arba išsibarstė po pasaulį.

Paskaitą organizuoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras, kuris 2017–2018 m. įgyvendina projektą „Žinių apie žydų kultūros paveldą stiprinimas: akademinių paskaitų serija“.

Paskaita vyks anglų kalba. Jos vertimą į lietuvių kalbą kiek vėliau rasite Judaikos tyrimų centro tinklaraštyje. Atvykite pasiklausyti įdomių, netikėtų ir, svarbiausia, tikrų istorijų.

 

Paroda „Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos“ veiks iki liepos 28

Paroda „Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos“ veiks iki liepos 28

Paskutinės dienos, kai galima aplankyti parodą „Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos“, ji veiks iki liepos 28 dienos!

Tuo tarpu visus norinčius pamatyti unikalius dokumentus ar išgirsti įdomių faktų, istorijų, pavyzdžiui, kodėl Strašuno biblioteka – lyg didžiuliai suakmenėję smegenys, kviečiame į turą, kurį ves Centro vadovė Lara Lempertienė. Turo metu jūsų lauks diskusija.

Susitikime liepos 28 d. 15 val. Nacionalinėje bibliotekoje, parodų salėje, 3 a.

…See More

Vidurio Europos universiteto likimas – švietimo ar antisemitizmo klausimas?

Vidurio Europos universiteto likimas – švietimo ar antisemitizmo klausimas?

Bernardinai.lt Gintarė Kubiliūtė

Vengrijos sostinėje Budapešte įsikūrusiam Vidurio Europos universiteto (CEU) išlikimui kilo grėsmė po to, kai premjero Viktoro Orbano vyriausybė pranešė apie laukiančius Švietimo įstatymo pokyčius.

Žydų kilmės verslininko George‘o Soroso iniciatyva CEU buvo įkurtas 1991 m. Universitetas akredituotas JAV ir Vengrijoje, tačiau savo veiklą vykdo tik Vengrijoje. V. Orbano valdoma dešiniųjų vyriausybė siekia, kad CEU atidarytų filialą Niujorko valstijoje arba priešingu atveju universiteto veikla Vengrijoje bus nutraukta. Be to, naujuose įstatymuose būtų reikalaujama išduoti diplomus, galiojančius tiek Vengrijoje, tiek JAV.

V. Orbano vyriausybės galimi nauji reikalavimai būtų pražūtingi Vidurio Europos universitetui, kadangi lėšų įsteigti naują filialą Niujorko valstijoje nepakaktų, o ir diplomų suteikimo derinimas su vyriausybėmis būtų lėtas, sudėtingas ir galima teigti, kad mažai kas priklausytų nuo paties universiteto. Taigi, įstatymų pataisos CEU padarytų visiškai priklausomą nuo Vengrijos valdančiųjų.

Skaityti plačiau
Diena su Nobelio premijos laureatu prof. Danu Schechtmanu įkvėpė planus steigti VU mokslo darželį

Diena su Nobelio premijos laureatu prof. Danu Schechtmanu įkvėpė planus steigti VU mokslo darželį

http://naujienos.vu.lt

Vilniaus universiteto (VU) Verslo mokyklos direktorė dr. Birutė Miškinienė kartu su kolegomis lankėsi Izraelyje, vienoje iš labiausiai verslumu pasižyminčių šalių. Mokslininkus į Izraelį atvedė noras tobulėti, pasisemti idėjų ir minčių, plačiau padiskutuoti apie verslumo ugdymo specifiką ir savitumą.

„Haifos miestas, kurį aplankėme, išsiskiria savo strategine vizija, kaip įvairaus amžiaus žmones įtraukti į mokslą ir kaip ugdyti asmenines savybes ir kompetencijas, sukuriant tam reikalingas sąlygas. Planuodami vizitą į Haifą su Izraelio ambasadoriumi p. Amiru Maimonu labai susidomėjome Haifos mokslo darželio koncepcija. Haifoje susitikome su savivaldybės atstove dr. Galit Rand, kuri atsakinga už strateginį planavimą. Iš jos išgirdome, kaip savivaldybė investuoja į švietimą ir šeimų gerovę, kurdama specialias vietas – žaidimo aikšteles su mažomis kavinėmis parkuose tarp gyvenamųjų namų. Tokia infrastruktūra paprasta ir labai patogi visai šeimai – tiek vaikams, tiek jų tėveliams. Šeimos įtraukimą į mokslą pamatėme ir savo akimis: „Madatech“ mokslo muziejus kiekvieną trečiadienį nemokamai atveria duris šeimoms: eksponatus galima liesti, išbandyti. Daug šeimų su įvairaus amžiaus vaikais mėgavosi muziejaus siūlomomis paslaugomis“, – pasakoja dr. B. Miškinienė.

Skaityti plačiau
Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Penktoji dalis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje baigiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio “Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais”  publikaciją.

 

Provokiškos, pronacinės Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategijos 1941 m. vasaros pradžioje laikėsi ne vien LAF’o politinė vadovybė Berlyne ar Laikinoji Vyriausybė Kaune, bet ir dalis tremtyje dar likusios lietuvių diplomatinės tarnybos. Tame tarpe kurį laiką iš dalies ir pats diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Kontroversišką S. Lozoraičio veiklą 1941 m. birželio gale rodo mažiausiai du faktai. Jau birželio 23 d. lietuvių diplomatijos šefas, tuomet veikęs Romoje, nacių invazijos į SSRS proga specialia telegrama pasveikino fašistinės Italijos užsienio reikalų ministrą Galeazzo Ciano, o kiek vėliau nesėkmingai bandė patekti ir pas Trečiojo Reicho ambasadorių Romoje, kad šiam taip pat „galėtų pareikšti linkėjimus dėl karo su bolševikais”[1]. Tiesa, nacių ambasadoriui sveikinimų S.Lozoraitis tuomet taip ir neišreiškė, nes nacių pareigūnas elgėsi arogantiškai ir lietuvių diplomato net nepriėmė. Kaip matyti iš šaltinių, būtent tokį S. Lozoraičio veikimą lėmė įsitikinimas, jog „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn, Nepriklausomybės atstatymo linkui”[2].

Jeigu turėsime galvoje, kad dar nuo 1940 m. vasaros tarp nacistinės Vokietijos ir Didžiosios Britanijos vyko žūtbūtinės kautynės ore ir jūrose istoriografijoje dažnai vadinamos  „Mūšiu dėl Britanijos”[3], kad 1941 m. birželio 16 d. JAV prezidento Franklin Delano Roosevelt nurodymu visoje JAV teritorijoje buvo uždarytos visos nacių Vokietijos diplomatinės atstovybės, Hitlerio diplomatai išprašyti iš šalies, o įtartini vokiečių tautybės asmenys internuoti specialiose stovyklose; jeigu turėsime omenyje, kad charizmatiškasis Didžiosios Britanijos premjeras Winston’as Spencer’is Churchill’is jau 1941 birželio 22 d. popietę viešai per BBC radiją pareiškė apie „visokeriopą” britų imperijos paramą užpultai Sovietų Sąjungai ir Jo Didenybės vyriausybės „tvirtą ryžtą sunaikinti Hitlerį ir jo nacistinį režimą”, tai negalėsime nepripažinti, kad lietuvių diplomatijos šefo veikla tomis dienomis buvo mažų mažiausiai keista ir kontroversiška. 

Skaityti plačiau