2020-09-23

Gerbiamasis p. Prezidente ir pirmoji ponia, Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatare p. Zingeri, Ministrai, Lenkijos Seimo Pirmininko pavaduotojau p. Zgorzelski, Vilniaus miesto mere, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke, p. Brancovskaja, Ambasadoriai, žydai iš Vilniaus ir kitur, kolegos ir draugai, man didelė garbė būti šiandien čia su jumis.

Pone Prezidente, leiskite Jums asmeniškai padėkoti mūsų Prezidento p. Rivlin ir Izraelio valstybės vardu už Jūsų dalyvavimą šioje ceremonijoje, kuri yra prasmingas tiltas tarp praeities ir ateities. Mes vertiname Jūsų dalyvavimą ir Jūsų šiltus žodžius, įsipareigojant gerbti atmintį ir sutarimą tarp mūsų tautų.

Praėjo metai, ir mes vėl stovime priešais šį tylų gražų mišką, kuris slepia begalinį skausmą, nusivylimą, tačiau taip pat ir viltį. Pro medžius mėginame įžiūrėti aukų veidus. Jie buvo panašūs į mus – 70 000 tėvų, motinų, vaikų… Lenkiame galvas prieš juos. Tačiau taip pat matome ir žudikų veidus. Jie taip pat gali atrodyti kaip mes – tėvai, sūnūs, paprasti žmonės, kurie pasirinko tapti blogio savanoriais.

Prie Panerių memorialo vykusioje aukų pagerbimo ceremonijoje LŽB pirmininkės F.Kukliansky pasakyta kalba

Dėkoju Jums visiems, šiandien kartu su žydų bendruomene žengusiems keliu, kuris prieš 77 metus apie 70 tūkstančių pasmerktų vaikų, moterų ir vyrų tapo paskutiniuoju.

Nors sudeginti Panerių aukų kūnai niekada nebepakils naujam gyvenimui, tačiau jokie bandymai pelenais paversti skaudžios istorijos puslapius neišvaduos nuo pasąmonės gyliuose tūnančios lietuvio žydšaudžio gėdos, kaip ir neišvaduos nekentėjusiųjų kartų nuo Holokausto patirties skausmo.

Holokausto metu prarastų daugiau nei 200 000 tūkstančių Lietuvos gyventojų likimų nebesugrąžins jokie veiksmai, o žodžiai, nesvarbu ištarti lietuviškai, ar jidiš, gali tik trumpam sugrąžinti Lietuvai Lietuvos Jeruzalės karūną.

Vytautas Bruveris lrytas.lt

Ch.Dieckmannas ir savo bei R.Vanagaitės knygoje, ir pokalbyje su portalu lrytas.lt kaip tik ir bene labiausiai pabrėžė, kad tų atsakomybės formų bei lygmenų gali būti toli gražu ne vienas, be to, juos sunku skirstyti pagal tai, kuris „menkesnis“ ar „lengvesnis“.

Žinoma, pats paprasčiausiai identifikuojamas ir, tarsi, pats sunkiausias atsakomybės lygmuo – tiesioginis dalyvavimas žudynėse. Pirmąją dalį skaitykite: Kaip įvyksta Holokaustas? Istoriko verdiktas: atsakingi ir nepasipriešinę Žudikai – toli gražu ne vieni Tačiau net ir šis, atrodytų, toks paprastas ir pirmiausiai atsakomas klausimas – kiek žmonių patys žudė bei tiesiogiai talkino žudynėms, buvo įsitraukę į genocido mašiną – Lietuvoje vis dar lieka be aiškaus atsakymo. Negausūs į šį klausimą mėginę atsakyti istorikai-profesionalai metų metus mini tuos pačius vis dar „preliminarius“ kelis tūkstančius žudikų iš lietuviškųjų policijos batalionų.

Tačiau visuomenėje ir politinio elito tarpe vyrauja nerašyta nuostata, jog tų žudikų buvo vos „saujelė“ – galbūt, keli šimtai – o apskritai „viską darė“ vokiečiai. Tuo tarpu Vakaruose ir Izraelyje kalbama apie mažiausiai keliolika, o gal net keliasdešimt tūkstančių tiesioginių žudikų.

Pats Ch.Dieckmannas knygoje „Kaip tai įvyko?“ teigia, jog tiesiogiai žydų žudynėse galėjo dalyvauti, savo rankomis žudyti 5-6 tūkst. lietuvių.

O atsakydamas į klausimą, kas tie žmonės buvo, istorikas pirmiausia atmeta populiarų teiginį, jog „kaimynai žudė kaimynus“.

Mat juo kuriamas vaizdas, lyg patys paprasti, eiliniai lietuviai staiga masiškai būtų puolę savo kaimynus žydus, su kuriais ligi tol taikiai sugyveno, ir juos išžudę. Tai, pasak istoriko, yra perlenkimas, nes žudynės buvo organizuojamos „iš viršaus“ – vokiečių ir aukšto rango jų vietinių talkininkų.

Ch.Dieckmannas teigia, jog pagrindiniais žudikais buvo trys vokiečių vadovaujami lietuvių savanorių būriai, kuriuos sudarė policininkai, buvę baltaraiščiai, prie jų žudynių vietose prisijungdavę vietiniai gyventojai.

Vytautas Bruveris, lrytas.lt

Tai kas gi pagaliau yra toji istorinė ir moralinė atsakomybė už tokius nusikaltimus, kaip Holokaustas? Šį klausimą, lyg Sizifo akmenį, Lietuvos visuomenė bei valstybė ridena pastaruosius trisdešimt metų ir, panašu, ridens dar mažiausiai tiek pat.

Kokie kriterijai tokią atsakomybę skiria nuo teisinės ir juridinės? Ar istorinė bei moralinė atsakomybė – ne tas pats, kas „kolektyvinė kaltė“, kurios visi kratosi, lyg ugnies ir kurios egzistavimą apskritai neigia?

Ar kalbėdami apie istorinę bei moralinę atsakomybę nenukeliaujame į sąvokų bei logikos brūzgynus, kuriuose galutinai tampa nebeaišku, apie ką gi pagaliau kalbama? Gal teisinė ir juridinė atsakomybė ir turėtų būti vienintelė, apie kurią ir reikėtų kalbėti – atsakingi yra tik konkretūs individai, arba dalyvavę žudynėse, arba jiems įvairiu mastu talkinę bei jiems vadovavę, o vienintelė šių laikų žmonių atsakomybė – juos nustatyti, ir viskas?

„Iš esmės reikia visos visuomenės, kad tokie dalykai, kaip Holokaustas, galėtų įvykti“, – taip portalui lrytui.lt tvirtino žinomas Vokietijos istorikas ir vienas pagrindinių Holokausto Lietuvoje žinovų Christophas Dieckmannas. Iš pirmo žvilgsnio, toks teiginys – itin radikalus ir skamba būtent kaip kaltinimas „kolektyvine kalte“ – esą visa Lietuvos visuomenė yra „kalta“ dėl Holokausto ir vienu ar kitu mastu dalyvavo jame. Taigi, dalį tos „kolektyvinės kaltės“ ar net ją visą turi ir dabartinė Lietuva.

Per knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymą: Christophas Dieckmannas.

Tačiau istorikas turi omenyje ką kita – tokio masto žydų genocidas Lietuvoje ir kitose nacių okupuotose šalyse galėjo įvykti ne tik ir net ne tiek dėl to, kad jį vykdė ir jame vienu ar kitu mastu dalyvavo tų visuomenių mažuma, o ir dėl to, kad dauguma ir kai kurios itin svarbios jos dalys su tuo sutiko ir tam nė kiek nesipriešino. Nors – ir tai yra esminis dalykas – galėjo tai daryti.

Kuo aiškiau tai suprasti, prisiminti ir gilintis, kaip tai galėjo įvykti – ir yra dabartinė šių visuomenių atsakomybė ir moralinis įpareigojimas joms. Juolab, kad tas mastas, kuriuo Lietuvos visuomenė ir jos administracinės bei politinės struktūros nacių okupacijos metu apskritai bendradarbiavo su okupantais ir padėjo jiems įgyvendinti jų valdžią ir politiką lietuviškoje istorinėje savimonėje bei atmintyje yra viena iš balčiausių dėmių.

Bendraautorė – ne bėda?

Tokios, atrodytų, paprastos ir savaime suprantamos mintys – vis dar Marijos žemėje sunkiai prigyjančios ir dygstančios sėklos. Tuo tarpu jos yra bene pagrindinis naujos Ch.Dieckmanno knygos „Kaip tai įvyko?“, parašytos kartu su Rūta Vanagaite, leitmotyvas. Knyga parašyta, kaip pokalbis, kur lietuvė rašytoja užduoda klausimus, o jos pašnekovas, profesionalus istorikas, labiau populiaria, ne akademine forma pateikia esminius savo ilgamečių tyrinėjimų rezultatus ir išvadas.

Taip pat, žinoma, dalijasi ir filosofinėmis bei moralinėmis įžvalgomis. Knyga jau sulaukė daug teigiamų reakcijų tarp tų žmonių, kurie Lietuvoje labiausiai domisi šia problematika ir yra į ją įsigilinę – tiek profesionalių istorikų, tiek politikų, tiek visuomenės veikėjų. Tačiau ją galima įsigyti tik internetu, o ne knygynuose – bent jau iki to momento, kai vienas knygynas vis dėlto paskelbė pradėsiantis ja prekiauti.

Pusiau uždarai įvyko ir pirmasis knygos pristatymas šalies žydų bendruomenėje – sostinės sinagogoje, į kurį svečiai buvo specialiai asmeniškai sukviesti. Antrasis įvyks šiomis dienomis ir bus viešesnis – Nacionalinėje bibliotekoje.

Bene pagrindinė to priežastis, žinoma, yra pačios R.Vanagaitės asmenybė. Daugelis Lietuvoje prieš ją galando dantį po to, kai su vienu aršiausių ir radikaliausių Lietuvos kritikų dėl Holokausto bei jo atminties Efraimu Zuroffu ji parašė knygą „Mūsiškiai“.

Po to ji pati suteikė pagrindą tikrai savo ekskomunikacijai ir egzekucijai Lietuvos viešojoje erdvėje ir kone oficialiu lygmeniu buvo paskelbta Kremliaus agente – dėl to, kad, neturėdama jokio pagrindo, ėmė ir apkaltino vieną iš pagrindinių pokario partizanų vadų, Adolfą Ramanauską-Vanagą ne tik galimu dalyvavimu Holokauste, bet ir tuo, kad jis esą nepagrįstai aukštinamas, nes buvo menkysta ir išdavikas.

Natūralu, kad pats Ch.Dieckmannas knygos pristatyme matė reikalą pasisakyti, ką mano apie šias kontraversijas. Pirmiausia, pasak jo, su R.Vanagaite jis susipažino ir knygą pradėjo kurti dar prieš šį skandalą, tačiau jis ir tuomet iš pradžių žiūrėjo į ją rezervuotai. Pirmiausia, pasak jo, dėl to, kad „nemėgsta“ E.Zuroffo, tad įtariai žiūrėjo į pažintį su juo aktyviai mėginusią užmegzti R.Vanagaitę.

Tačiau vėliau, pasak Ch.Dieckmanno, jis suprato, jog su R.Vanagaite bendrauti verta ir jie, pradėję rašyti knygą, susibičiuliavo. Vokiečių istorikas ironiškai atmetė dažnai Lietuvoje R.Vanagaitei metamus kaltinimus, jog jį esą dirba už didelius šešėlinius pinigus. „Visa tai – tiesiog niekai“, – nukirto jis. Vietoje, pirmyn ar ratu?

LRT.lt

Rinkimai – metas, kai svarbias socialines problemas užgožia iš piršto laužtos pseudopatriotinės istorijos. Net ir amoralios. Pavyzdžiui, piktybiškai iškraipant mano ir Amerikos žydų komiteto (AJC) atstovo rabino A. Bakerio laišką Seimui dėl partizano Juozo Lukšos – Daumanto pagerbimo kitais metais. Kad nekiltų jokių „netiesioginių“ abejonių, liepos 18 dienos LNK reportaže pabrėžiau: „Mes neturime jokių priekaištų dėl J. Lukšos – Daumanto praeities“.

Tačiau nerimaujame, kad kartu su juo nebūtų pagerbta fašistinė – antisemitinė organizacija „Lietuvių aktyvistų frontas“ (LAF). LAF suburtas Tautos darbo apsaugos (TDA) batalionas dalyvavo tūkstančių žydų žudynėse Kauno VII–ajame forte ir kitur. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras savo tinklapyje skelbia, kad „1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, J. Lukša – Daumantas priklausė Lietuvių aktyvistų frontui. Dėl to jis buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino“.

Mane kaltina „netiesioginiu“ J. Lukšos – Daumanto menkinimu. Pamenu laikus, kai už netiesioginę komunistinės valdžios kritiką uždarydavo į psichiatrinę ligoninę arba kalėjimą. Galbūt ir dabar mane mielai kas nors kur nors uždarytų ir pravestų ugdymo valandėlę, ką galima ir ko negalima sakyti. Bet esmė ne ta. Esmė ta, kad mano žodžiai apie LAF–ą perkeliami visam partizaniniam judėjimui ir su juo sutapatinami, nors tai – tas pats, kaip kaltinti visą Lietuvą antisemitizmu dėl vieno ar kito išsišokėlio radikalių pasisakymų.

Taip, man sako, tiksliau – rėkia į ausį, kad LAF–e būta visokių žmonių, ne visi buvo nusikaltėliai. Tiesa, bet ir komunistų partijoje taip pat ne visi buvo nusikaltėliai, vieną net Nepriklausomoje Lietuvoje išsirinkome prezidentu. Ir nacių valstybėje buvo Šindleris. Bet ir nacistinė, ir komunistinė partijos Lietuvoje šiandien uždraustos.

Manau, kad pribrendome pagaliau apsibrėžti savo santykį su fašistuojančiomis ir joms prijautusioms ano laikmečio organizacijomis. Pats laikas, jeigu ne šiai, tai būsimai Vyriausybei ir prezidentui Gitanui Nausėdai pagaliau viešai atsiriboti nuo LAF–o kaip antidemokratinės organizacijos. Kol to nepadarysime, Kremliaus propagandistai iš laimės plos katučių.

Šia proga noriu padėkoti Seimo nariui, gerbiamam istorikui ir politikui Arvydui Anušauskui už pastangas atriboti didvyrį partizaną nuo LAF–o. Priešingai Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro skelbiamai informacijai, Seimo narys teigia, kad J. Lukša – Daumantas nebuvo LAF–o narys. Istorikas – politikas supranta, kad fašistinių, nacistinių, komunistinių organizacijų garbinimas šiandien uždraustas įstatymu. Dar kartą dėkui, pone A. Anušauskai. Būdamas istorikas, puikiai žinote, kad LAF–as buvo fašistinė – antisemitinė organizacija, siekusi atkurti Lietuvos valstybę nacistinės Vokietijos pavyzdžiu ir pasiryžusi sudoroti (išvaryti lauk) Lietuvos piliečius žydus. Netgi tuos, kurie 1918–1920 metais kovojo už Lietuvos laisvę.

Atvirame laiške Seimo pirmininkui kartu su kolega iš AJC A. Bakeriu būtent ir išreiškėme abejonę, ar dera Lietuvos valstybei 2021–uosius pavadinti Lietuvos aktyvistų fronto dalyvio J. Lukšo – Daumanto vardu, neatribojus jo (ir patiems neatsiribojus) nuo antisemitinio LAF–o.

Neketinu polemizuoti su neonaciais ir chuliganais. Tegu juos auklėja tėvai arba pataisos įstaigos. Mano straipsnis skirtas šviesuomenei, intelektualams, apsiskaičiusiems žmonėms, kritiškai mąstantiems ir bent kiek susipažinusiems su istorija. Skiriu žmonėms, kurie, labai tikiuosi, sudaro Lietuvos gyventojų daugumą.

Faktai neleidžia abejoti, kad Lietuvių aktyvistų frontas buvo žydų naikinimo Lietuvoje vienas iš ideologų. Tai pripažino prezidento V. Adamkaus sudaryta Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas buvo suformuotas kaip nacistinės Vokietijos talkininkas. Tai buvo išdidžiai antisemitinė organizacija, daugelis jos narių buvo tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų̨ persekiojimu ir žudymu. Nors LAF–o nuostatos buvo antisovietinės, nors jis vėliau konfliktavo su nacių valdžia, tačiau nepriklausomą Lietuvą LAF–as matė pirmiausiai kaip etniškai „gryną“ Tėvynę, kurioje nebūtų vietos piliečiams žydams.

Gerbiamieji pasipiktinę kritikai, jūs gyvenate savo namuose Lietuvoje. Mano tėvai taip pat galvojo, kad jie gyvena savo namuose, savo Lietuvoje. Tėvelio šeima Kuklianskiai prie Ančios ežero Veisiejuose ir greta esančiame Bor – Babrų dvare. Mamos šeima – Taubesai – gyveno savo name Šiauliuose, Vilniaus g. 154, prie nuosavo malūno.

„Saugodamas“ nuo negerų žmonių Lietuvos didvyris ir humanistas, o dabar jau net ir žydų gelbėtojas, Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika juos sukėlė į getą. Į tą, iš kurio prie duobių nuvedė Šiaulių apskrities policininkai. Ta proga pats J. Noreika persikėlė į gretimą jau nužudyto žydo namą. Juk nestovėti namui tuščiam? Na, dar sąžiningai įsigijo nužudytų žydų turto – tai patvirtina nacių dokumentai, saugomi Vrublevskio bibliotekoje. Toje pačioje, kurios fasadą vis dar puošia neteisėtai iškabinta garbės lenta šiam humaniškam veikėjui.

Ir aš ilgai galvojau, kad žydai gyveno Lietuvoje kaip lygiateisiai piliečiai. Mano nuomonės nepakeitė į paviršių iš kloakų išnėrę nacių gerbėjai, nepakeitė ir minia internautų, trykštančių neapykanta ir kviečiančių susidoroti. Tūlas Gustave Le Bon aprašė minios psichologiją, jos impulsyvumą, nepastovumą, dirglumą. Jis rašė, kad minia pasiduoda išoriniams stimulams ir nuolat kinta. Minios mąstymo atkurti vaizdai tampa tikrove. Jis rašė ir apie minios netoleranciją, autoritarizmą, konservatizmą. Minios vergiškumą ir pataikavimą stipriai valdžiai. Minia nesąmoningai priešinasi pažangai. Minios samprotavimai visada menki.

Ir štai akivaizdus pavyzdys: kultūringas, inteligentiškas, nieko neįžeidžiantis, bendradarbiavimą skatinantis laiškas iššaukė minios protestą. Pasigirdo kvietimų „fiziškai saugoti Vilniaus žydų bendruomenę, nes su ja esą gali susidoroti kiti, neįtinkantys tai miniai žydai“. O kodėl tie, kurie piktinasi, taip paprastai, lengvabūdiškai PATYS deda lygybės ženklą tarp LAF–o ir visų pokario partizanų? Kodėl nesusimąsto, kad ir prie partizanų galėjo prisiplakti koks kovotojas už etniškai „švarią“ Lietuvą? Ar vien dėl to, kad išėjo į mišką, jis nusipelnė mūsų besąlygiškos meilės ir jo visos ankstesnės nuodėmės jau atleistos? Už kokią Lietuvą tas kovotojas kovojo miške? Gal už tą pačią etniškai „švarią“? Nors tuo metu Lietuva jau buvo švari, nes jos piliečiai žydai, tarp jų – ir Nepriklausomybės kovų veteranai, jau buvo sumesti į duobę kartu su savo ordinais arba gyvuliniais vagonais iškomandiruoti į Sibirą.

Gyvename įdomiame pasaulyje. Gyvename visuomenėje, kurioje, pasirodo, visi turi mąstyti ir jausti vienodai. Pasakyta, kad partizanai geri – reiškia, geri. Visi, be išimties. Lietuvių aktyvistų frontas? Ar tai tie baltaraiščiai? Bet juk juos vedė meilė Lietuvai, o ji neginčijama ir šventa. J. Noreika? Pasirašė įsakymą įsteigti getą? Tylėk, moterie, ar, kaip sakė, „žydelka“, ir žiūrėk į savavališkai pakabintą lentą ant bibliotekos. Tėvai, siųskite savo vaikus į Krikštaponio, Noreikos, Barzdos vardo mokyklas, ir šiukštu neaiškinkite jiems, kas tas LAF–as – aišku, jei patys tokį žinote. O jei nežinote – ir nereikia.

Bet aš, Lietuvos pilietė, nenoriu ir negaliu tylėti. Todėl ir klausiu: taip ir minėsime J. Lukšos – Daumanto metus, nepasakę, ką Lietuvos valstybė galvoja apie LAF–ą? Na, buvo LAF–o vadovo K. Škirpos atsišaukimas atsikratyti žydo jungo, buvo laikinosios Vyriausybės šeštasis ir kiti protokolai, atėmę iš žydų visas prigimtines teises, buvo jos paskirto vietininko sprendimai steigti getą – čia viskas OK?

Beje, o kur ta garsioji Vytauto Bubnio studija apie Holokaustą? Jau prieš šitiek metų Gyventojų genocido ir rezidencijos centro darbuotojai sudarė daugiau nei 2 tūkst. žydšaudžių sąrašą, bet jis iki šiol slepiamas po devyniais užraktais. Gal manoma, kad mūsų žmonės per kvaili, gali nesuprasti?

Žmogus negimsta antisemitu. Ir Goethe rašė apie „atlaidumą svetimoms ir savoms silpnybėms“. Bet tas silpnybes reikia pažinti, nebijoti pažvelgti tiesai į akis. Todėl klausiu: kodėl nenorite į gyvenimą pažiūrėti mano, Lietuvos žydės, akimis? Kodėl nenorite matyti ir suprasti, ką teko išgyventi Lietuvos žydams – tiems, kurie išgyveno? Kodėl taip stebina, kad mes, žydai, visada jautriai reaguosime į asmenis, dalyvavusius LAF–o veikloje, ir ne mums turėtų tekti našta įrodinėti šių asmenų kaltę ar nekaltumą?

Nuoširdžiai linkiu nusiraminti, jei reikia – išgerti raminančių ir pasaulis gal taps šiek tiek malonesnis, be pykčio ir be neapykantos. Savo piliulę jau nurijau.