Holokaustas

Moksleivių viktorina Panevėžyje

Moksleivių viktorina Panevėžyje

Panevėžio miesto žydų bendruomenėje 2021 m. gruodžio 2d. vyko kasmetinė moksleivių viktorina „Holokausto Lietuvoje pradžios 80“ paminėti. Dalyvavo keturios gimnazijos komandos su savo vadovais.

Pradžioje moksleiviai žiūrėjo dokumentinį filmą apie Aušvico – Birkenau koncentracijos stovyklas, kur nužudyta daugiau nei 1,5 milijonų žmonių, iš jų daugiau kaip milijonas žydų – senelių, vaikų ir moterų.

Panevėžio miesto  žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman akcentavo, kad per antrąjį pasaulinį karą dėl nacių suplanuotų žiaurių veiksmų prieš pasaulio žmoniją, nukentėjo ne tik žydai. Nukentėjo ir kitų tautybių europiečiai dėl savo religijos, kilmės, papročių ir net neigalumo. Svarbiausia, kad 6 milijonai žydų buvo sunaikinti tik dėl to, kad jie buvo žydai, praradę viltį, mintis apie laisvę, apie šviesų savo ir savo vaikų gyvenimą. Todėl moksleiviams ir jų vadovams buvo pasiūlyta uždegti Chanukalines žvakes, paminėti ir prisiminti aukas, bei niekada nepamiršti šių baisių įvykių dėl to, kad jie daugiau nesikartotų.

Prasidėjus viktorinai buvo užduodami  gimnazistams klausimai apie Holokausto istoriją ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, nuo pat pradžios iki Niurnbergo teismo proceso, kuriame buvo teisiami nacių nusikaltėliai ir jų pagalbininkai. Tuo pačiu metu buvo piešiami ir plakatai „Holokaustui – NE“  Kiekviena komanda pristatė savo piešinius, vaizdingai juos pakomentavo.

Viktorinos komisija buvo sudaryta iš gimnazijų ir mokyklų komandų vadovų , kurie pasitarę pareiškė bendrą nuomonę. Be to dar prie kavos puodelio  buvo aptarti planai  ir tolesnis bendradarbiavimas su Panevėžio miesto gimnazijomis ir mokylomis.

Moksleiviai tikrai domisi ir nustebino savo žiniomis. Apie visus įvykius, faktus ir skaičius atsakinėjo konkrečiai, paminėdami datas, konkrečias vietas ir skaičius. Labai gerai pasirodė savo žiniomis ir konkrečiais atsakymais Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos  ir Panevėžio  5- osios gimnazijos moksleivių komandos. Savo meniška prigimtimi ir žiniomis stebino Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos komanda. Stipri ir pasikausčiusi, apsiskaičiusi ir žinanti Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokykla. Komisijos nuomone, visos komandos vertos apdovanojimų. Komandoms buvo įteiktos nugalėtojų taurės, medaliai ir padėkos už aktyvią pilietinę poziciją ir puikų žinių pademonstravimą. Taip pat padovanoti  žydų Naujų 5782 metų kalendoriai ir tradiciniai macai.

Zigmas Vitkus. KriKŠtaponis KriŠtaponis: ar Ukmergė išdrįs apsispręsti?

LRT.lt  Zigmas Vitkus, istorikas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas,

2021 m. gruodžio 2 d. Ukmergėje, Ukmergės mero kvietimu, įvyko viešas renginys dėl 2-ojo lietuvių pagalbinės policijos tarnybos bataliono karininko kapitono Juozo Krikštaponio istorinio atminimo problemos. Itin svarbų pranešimą šiame renginyje perskaitė LII istorikas dr. Mindaugas Pocius, atlikęs nuodugnų pakartotinį šio asmens veiklos Antrojo pasaulinio karo metais tyrimą ir parodęs, kad kapitonas J. Krikštaponis 1941 m. spalį–gruodį kaip naciams talkinusio dalinio karininkas dalyvavo tūkstančių žydų ir sovietų karo belaisvių žudynėse nacių okupuotoje Baltarusijoje. 

Ukmergės savivaldybei, ilgus metus atidėliojusiai klausimo sprendimą, artimiausiu metu teks rinktis, ką daryti su miesto centre esančiu paminklu, dedikuotu „Lietuvos partizanų „Vyties“ apygardos vadui, žuvusiam 1945 m.“ kovoje su NKVD kariuomene, kuris, kaip rodo faktai, yra ir karo nusikaltėlis.

Pradžioje du labai paprasti teiginiai: Lietuvos partizaninis karas yra viena svarbiausių Lietuvos atminimo kultūros kolonų. Renginio auditorijoje, neabejoju, nebuvo nė vieno žmogaus, kuriam šis laikotarpis ir partizanų atminimas nebūtų svarbus ir brangus. Holokaustas taip pat yra viena laikančiųjų Lietuvos atminimo kultūros kolonų. Ir šioje auditorijoje, neabejoju, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris neigtų šio laikotarpio ir aukų atminimo svarbą.

Būtent dėl Lietuvos partizanų karo atminimo ir Holokausto atminimo svarbos mūsų visuomenei buvo keliamas klausimas dėl paminklinio akmens Juozui Krikštaponiui Ukmergėje likimo ar nelikimo. Pateikti istorinio tyrimo duomenys rodo, kad šešėlis, kurį meta šis nedidelis lauko akmuo su šlifuoto marmuro lentele ir lakonišku įrašu bei bareljefu, yra pernelyg ilgas ir temdo – ką? Jis temdo mūsų partizanų kovos vaizdinį ir tikrovę bei trivializuoja Holokaustą.

Juozo Krikštaponio paminklas Ukmergėje
Juozo Krikštaponio paminklas Ukmergėje / D. Zimblienės nuotr.
Juozo Krikštaponio paminklas Ukmergėje
Juozo Krikštaponio paminklas Ukmergėje / D. Zimblienės nuotr.

Užsiminęs apie šešėlį, iškart girdžiu galimą kontrargumentą, kad nėra žmonių be šešėlio ir kas jūs tokie, kad matuotumėte kito asmens šešėlio ilgį. Nėra žmonių be šešėlio, tas tiesa, ir jį matuoti reikia itin atsargiai. Ir vis dėlto Ukmergėje kalbėta ne apie, tarkime, neištikimybę santuokoje, kad ir kokia skaudi tai būtų patirtis, bet masines civilių gyventojų žudynes ir dalyvavimą jose: aukų koncentravimą, apiplėšimą, suvarymą prie griovių ir sušaudymą.

Visiškai normalu ir teisinga, kad šiandien gyvenantieji, gavę naujų duomenų apie vieno ar kito asmens – ypač jei jo garbei pastatytas paminklas – veiklą praeityje, arba padidėjus jautrumui praeičiai (kas, manding, Lietuvoje yra atsitikę), iš naujo permąsto vieno ar kito atminimo ženklo buvimo viešoje erdvėje legitimumą – juk paminklai nėra vien tik estetiniai ženklai, jie išreiškia tam tikras valstybės, visuomenės, bendruomenės idėjas, taigi yra ir politiniai ženklai. Jų palikimas, perkėlimas, pašalinimas ar kontekstualizavimas (vietoje) visada yra vertybinis apsisprendimas – jais mes pasakome sau ir kitiems visuomenės nariams, ką vertiname.

Pažvelkime į kitą šalį. Palyginimai visada padeda. Praėjusių metų spalį 212 JAV istorik(i)ų ir kitų mokslinink(i)ų atviru laišku kreipėsi į Kalifornijos valstybinio parko vadovybę su prašymu pašalinti 1948 m. šiame parke pastatytą atminimo akmenį tūlam Madisonui Grantui (1865–1957) – amerikiečių teisininkui, zoologui, daug nuveikusiam išsaugant vietos gamtinę įvairovę Kalifornijoje. Jo ir jo kolegų dėka imta saugoti sekvojų miškus, kurie tuomet buvo sparčiai kertami. Granto ir jo kolegų įsteigta Sekvojų saugojimo draugija (Redwoods League) veikia ir šiandien.

Kapitonas J. Krikštaponis 1941 m. spalį–gruodį kaip naciams talkinusio dalinio karininkas dalyvavo tūkstančių žydų ir sovietų karo belaisvių žudynėse nacių okupuotoje Baltarusijoje.

Tuo pat metu Madisonas Grantas garsėjo kaip eugenikas, siekęs pagerinti žmonijos genetinę kokybę ir faktiškai teigęs mokslinį rasizmą, skleidęs rasinės higienos idealą. Grantui nerimą kėlė tai, kad į Ameriką atvykę pietų ir rytų europiečiai pablogins amerikiečių „rasės“ genetinį kodą. Grantas kalbėjo apie „Šiaurės rasę“ kaip pasaulio istorijos lėmėją, tapatino jos atstovus su sekvojomis, kalbėjo apie „nevertingus rasinius“ tipus, siūlė fizinės segregacijos idėją.

Kažką primena, ar ne? Taigi Parko administracija, atsižvelgdama į minėtą mokslinink(i)ų laišką, 2021 m. birželio 15 d. akmenį pašalino. Planuota lankytojus vietoje informuoti (įrengiant specialią lentelę), kad tai „buvo padaryta todėl, kad jis susiejo sekvojų, kaip „geriausių iš visų medžių“, išsaugojimą su baltųjų viršenybės idėja“. Buvo sakančių – palaukite, juk Granto dėka mes turime sekvojų miškus! Ir visgi parko vadovybė nusprendė, kad šio asmens žodžiai ir požiūris į dalį žmonijos (beje, jis buvo sumanęs atgabenti iš Afrikos žmonių ir demonstruoti juos kartu su beždžionėmis Bronkso zoologijos sode) yra reikšmingiau – reikšmingiau neigiama prasme – nei tai, kad jis gelbėjo sekvojų miškus.

Pastatyti ar pašalinti paminklą yra vertybinis apsisprendimas.

Prieš kelerius metus JAV pietinėse valstijose iš viešųjų erdvių buvo pašalinta – spontaniškai ir vietos valdžios nutarimu – daugiau kaip 100 daugiausia XIX a. antroje pusėje pastatytų paminklų žymiems konfederatams (šalyje dėl to vyko karšta, itin karšta, nacionalinio masto diskusija šia tema). Ant senųjų pjedestalų vietoj raitų barzdotų vyrų kai kur atsirado lentelės – sakyčiau, ne atminimo, bet priminimo lentelės – su informacija (kartais ir nuotrauka) apie tai, kas čia stovėjo ir kodėl jau nebestovi. Nebestovi, nes neatitinka tos konkrečios bendruomenės išpažįstamų vertybių: valstybės vienybės, demokratijos, visų žmonių prigimtinės lygybės ir t. t.Šešėlis, kurį meta šis nedidelis lauko akmuo su šlifuoto marmuro lentele ir lakonišku įrašu bei bareljefu, yra pernelyg ilgas ir temdo – ką? Jis temdo mūsų partizanų kovos vaizdinį ir tikrovę bei trivializuoja Holokaustą.

Taigi disonansinio paveldo klausimus sprendžiame ne tik mes. Jie sprendžiami nuo seniausių laikų, nuo faraono Echnatono laikų ir dar anksčiau. Ir žmonija nieko kito nesugalvojo, kaip tris elgesio su tokiu paveldu būdus: 1) palikti, kaip yra; 2) pašalinti ir sunaikinti; 3) pašalinti ir perkelti į kitas erdves arba 4) kontekstualizuoti ir perinterpretuoti vietoje, papildant nauja informacija. Tad kokį sprendimą teks priimti Ukmergės savivaldybei?

Palikti, kaip yra? Galima, bet, turint galvoje anksčiau pateiktą informaciją, toks sprendimas reikštų, jog būtume nesąžiningi, nejautrūs ir šiaip – veidmainiai. Pašalinti ir sunaikinti? Taip būna staigių revoliucijų laikotarpiu – kai senieji tapatybės ženklai naikinami ištisai, dažnai spontaniškai ir kartais brutaliai. Bet mes ne tokioje situacijoje. Kitas kelias – perkelti.

Klausimas – kur? Sovietiniai paminklai ar jų dalys daug kur iškelti į specialius parkus ar muziejus, bet į kokį parką ar muziejų iškelti paminklą Krikštaponiui? O gal lentelė ant to paties akmens tik su kitokiu turiniu? Lentelė, informuojanti, kas čia buvo įamžintas ir kodėl ši lentelė buvo pakeista. Kaip Grantui. Tai, žinoma, jau nebūtų paminklas, o informacinis ženklas, edukacijos priemonė, susimąstyti kviečianti priemonė.

Tačiau neabejoju – jei Lietuva 1944 m. būtų atgavusi nepriklausomybę ir tapusi demokratine respublika, anksčiau ar vėliau Juozas Krikštaponis būtų teisiamas valstybės teismo.

Esama ir kitų kompromisinių variantų. Vienas jų – kapinės. Kapinėse tradiciškai neįvardijamos žmonių (nuo)dėmės – nei kavos, nei kraujo – ir viskas paliekama dangiškajam teismui. Dar vienas: perkelti paminklą į Krikštaponio žūties vietą ar gimtinę, nors tai komplikuota – šiuo atveju paminklas vis tiek lieka viešoje erdvėje. Bet kokiu atveju šios istorijos marinato galiojimo laikas artėja prie pabaigos – reikės sprendimo.

Nujaučiu, kad, svarstant, ar šį paminklą pašalinti, priimantieji sprendimą klausia savęs bent trijų klausimų: 1) Ar tai nėra negalinčio apsiginti asmens teismas? 2) Ar tai nėra partizanų kovos pažeminimas? 3) Ar taip neįduosime į rankas ginklo Lietuvos nedraugams? Mano požiūriu, į visus tris klausimus galima atsakyti neigiamai.

1) Ar tai nėra negalinčio apsiginti asmens teismas? Ne, tai nėra teismas, tai tik pasakojimas „kaip buvo“, siekiant priimti sprendimą dėl konkretaus paminklo likimo, kuris iškelia ne tik partizaną, bet ir karo nusikaltėlį (viena nepanaikina kito ir atvirkščiai). Tačiau neabejoju – jei Lietuva 1944 m. būtų atgavusi nepriklausomybę ir tapusi demokratine respublika, anksčiau ar vėliau Juozas Krikštaponis būtų teisiamas valstybės teismo.

2) Ar tai nėra partizanų kovos pažeminimas? Manau, priešingai – tai grūdų atskyrimas nuo pelų, o tų pelų buvo, bet ne tiek daug, kaip kad norėtų Lietuvos nedraugai, pademonstravimas, kad mes nebijome savo praeities, kad ir kokia ji būtų.

3) Ar taip neįduosime į rankas ginklo Lietuvos nedraugams? Nesvarbu, paliksime ar pašalinsime, jie neabejotinai tuo pasinaudos, bet svarbiau ne jie, o mes, mūsų valstybės ir visuomenės reikalai, vertybių integralumas.

Kad ir koks sprendimas būtų priimtas, šis akmuo ir jo (ne)palikimas yra išbandymas. Mūsų vertybių, jautrumo ir atminimo politikos nuovokos, bet tai, toji politika, kitaip tariant, mūsų įvaizdis tarptautinėje erdvėje, man regis, yra antrinis dalykas. Daug svarbiau pagarba tūkstančiams nužudytų žmonių ir pagarba Lietuvos partizanų kovai. Visgi, stebint 2021 m. gruodžio 2 d. renginį Ukmergėje, peržiūrėjus jį visą, susidarė įspūdis, kad gali būti bandoma reikalą toliau vilkinti, pasinaudojus teisiniais inkarais, ignoruojant istorinius faktus – ir laivas stovės vietoje, sukdamasis ratu: KriKŠtaponis ar KriŠtaponis, KrikŠtaponis ar KriŠtaponis…

 

 

Istorikas: dėl J. Krikštaponio reikia dėti tašką

Partizanų Vyčio apygardos vadui kapitonui Juozui Krikštaponiui skiriant apdovanojimus ir įamžinant jo atminimą Ukmergėje padaryta klaida, tokių klaidų gali būti padaryta ir daugiau, sako Lietuvos istorijos instituto istorikas.

„Dėl J. Krikštaponio dalyvavimo žydų ir kitų civilių žudynėse istorikams nėra abejonių. Ir čia reikia dėti tašką“, – teigė instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius. Jis ketvirtadienį dalyvavo Ukmergės rajono savivaldybės, Lietuvos istorijos instituto, Ukmergės žydų bendruomenės inicijuotoje diskusijoje dėl J. Krikštaponio asmens ir biografijos.

Buvęs Vyčio apygardos vadas Ukmergėje yra įamžintas ir gerbiamas kaip pokario laisvės kovų dalyvis, o istorikai teigia nustatę jo dalyvavimą Holokauste. Su apdovanojimais paskubėta M. Pociaus teigimu, klaida padaryta, kai išsamiai neištyrus J. Krikštaponio biografijos imtasi jo įamžinimo ir pagerbimo. 1996 m. Ukmergėje jo garbei pastatytas paminklinis akmuo, jo vardu pavadinta aikštė,

1997 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Dalia Kuodytė suteikė kario savanorio statusą, 2002 m. prezidentas Valdas Adamkus, atsižvelgęs į tuometinio krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus teikimą, po mirties jam suteikė pulkininko laipsnį.

Žinoma, nei Krašto apsaugos ministerija, nei prezidentūra neturėjo išsamios informacijos. Pasitikėta (Genocido – BNS) centro teikimu, kuris tuomet neatliko J. Krikštaponio biografijos tyrimo ir nieko nežinojo apie jo veiklą karo metais“, – teigė istorikas.

Pasak jo, 2013 m. LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas atliko tyrimą ir pirmą kartą viešai paskelbė, kad J. Krikštaponis dalyvavo žydų ir karo belaisvių žudynėse Baltarusijoje. Papildomą archyvinį tyrimą 2020 m. atlikęs M. Pocius tvirtino, kad istoriniai tyrimai parodė, jog antrasis pagalbinis policijos batalionas 1941 m. spalio–gruodžio mėnesiais daugiau nei 15 Baltarusijos vietovių sušaudė per 15 tūkst. žydų.

Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos. Be to, 1941 m. spalio ir lapkričio mėnesiais maždaug šešių akcijų metu batalionas sušaudė daugiau kaip 2 tūkst. Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių. „Antrojo bataliono buvusių policininkų parodymų, kitų šaltinių kritinė analizė leidžia pagrįstai teigti, kad 1941 m. spalio–gruodžio mėnesiais kapitonas Juozas Krikštaponis ir leitenantas Nikodemas

Reikalas pakaitomis ėjo antrojo bataliono antrosios kuopos vado pareigas“, – ketvirtadienį sakė istorikas. „Taip pat pagrįstai galima teigti, kad J. Krikštaponis 1941 m. spalio 10 d. vadovavo antrajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir spalio 16 d. Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių žudynėse“, – tvirtino jis. M. Pocius atmetė teiginius, kad J. Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes tris mėnesius kalintas gestapo. Anot jo, įkalintas jis buvo vėliau, kai jau gyveno Lietuvoje. „Kad J. Krikštaponis tuo metu ėjo kuopos vado pareigas, mini devyni skirtingi liudytojai“, – tvirtino jis. Istorikas taip pat atmetė prielaidas, jog Holokauste ir pokario laisvės kovose dalyvavo du skirtingi žmonės panašiomis pavardėmis. „Deja, J. Krikštaponio atvejis nėra vienintelė centro ir prezidentūros padaryta klaida dėl partizanų istorinio atminimo.

Kario savanorio statusas ir pulkininko laipsnis buvo suteiktas ir apygardos vadui Antanui Baltūsiui, apie kurį taip pat yra archyvinių duomenų, bylojančių apie jo dalyvavimą Holokauste“, – sakė M. Pocius. „Žinant, kad anksčiau nebuvo išsamiai tiriamos biografijos, yra nemaža tikimybė, kad klaidų dėl kario savanorio statuso, karinių laipsnių suteikimo ir apdovanojimų buvo padaryta ir dėl kitų partizanų ar jų vadų, kurie galėjo dalyvauti Holokauste bei kitose civilių žudynėse.

Todėl galima kalbėti apie buvusias sistemines istorijos politikos klaidas“, – tvirtino jis ir pasiūlė Ukmergės valdžiai demontuoti paminklinį akmenį J. Krikštaponiui. Kėlė klausimus dėl tapatybės Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas Audrius Skaistys tvirtino, kad istorikų tyrimų nepakanka, dar neatsakyta į visus klausimus apie J. Krikštaponį. Jis atkreipė dėmesį, kad vienuose šaltiniuose jis minimas kaip Krikštaponis, kituose vadinamas Krištaponiu.

Skaityti plačiau
Premjerė: kiekviena Holokausto auka yra asmeninė tragedija

Premjerė: kiekviena Holokausto auka yra asmeninė tragedija

Ingrida Šimonytė. LRVK | Laima Penek

Ingrida Šimonytė ketvirtadienį lankėsi Valdovų rūmuose surengtame koncerte, skirtame paminėti 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines ir Kauno IX forte nužudytų žydų atminimą, praneša Vyriausybės kanceliarija.

„Kiekviena iš aukų – tai neapsakoma asmeninė tragedija, skausmas ir prarastos galimybės mylėti, kurti, gyventi. Sunku įsivaizduoti, koks būtų pasaulis šiandien, jei Holokausto metu nebūtume praradę tiek daug talentingų kūrėjų. Pasaulis tapo skurdesnis, neteko unikalių spalvų“, – teigia I. Šimonytė.

„Tai mūsų visų randas, kuris visada išliks. Net keičiantis kartoms“, – sako Vyriausybės vadovė.

 

Skaityti plačiau
Apsilankę IX forte dvasininkai kvietė apgailėti ir melstis

Apsilankę IX forte dvasininkai kvietė apgailėti ir melstis

2021-11-25 Šarūnė Kutinskaitė Būdavienė
Kauno diena.lt

Minint 80-ąsias  Holokausto pradžios Lietuvoje metines, praeities nuodėmių suvokimą Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kvietė paversti tvirtu pasiryžimu kurti naują ateitį.

Masinės žudynės

Pagerbiant Kauno IX forto memorialiniame komplekse nužudytų Berlyno, Frankfurto, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo žydų atminimą, o taip pat minint 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines, į Kauną atvyko delegacijos iš Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos.

Kaip pasakojo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, tragiški Holokausto įvykiai muziejaus vietoje paliko ryškius pėdsakus. Žmonės čia buvo masiškai žudomi nuo 1941 metų spalio mėnesio iki pat Sovietų sąjungos Raudonosios armijos okupacijos 1944-ųjų rugpjūtį. Niekada iki tol Lietuvos žemėje per tokį trumpą laiką nebuvo sunaikinta tiek daug žmonių, kaip 1941-ųjų spalį. Skaičiuojama, kad šis mėnesis pareikalavo daugiau nei 10 tūkst. žmonių mirčių. „Šių akcijų metu šaudyti ne tik vyrai, bet ir moterys, vaikai, seneliai”, – laikas, F. Kukliansky skaudulio nesumažino.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Kartu su vietiniais gyventojais, Kauno IX forte buvo kalinami ir naikinami žmonės iš kitų Europos valstybių: Austrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vokietijos. Užsienių šalių piliečiai žydai į IX fortą pradėti gabenti 1941-ųjų lapkritį. Tada Vokietijos saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje pulkininko Karlo Jėgerio  įsakymu IX forte buvo atlaisvintos patalpos naujai atvežtiems kaliniams. Per keletą dienų atgabenta tūkstančiai žmonių, didelė dalis jų netilpo forte įrengtose kamerose, todėl buvo laikomi kieme po atviru dangumi.

Vežė iš kitų šalių

1941 metų lapkričio 25-ąją prasidėjo naikinimo akcijos. Dar tą pačią dieną  masinių žudynių lauke, greta IX forto iškastose tranšėjose sušaudyta beveik 3 tūkst. žydų, atvežtų iš Berlyno, Miuncheno ir Frankfurto prie Maino. Dar po kelių dienų myriop buvo pasiųsta 2 tūkst. žydų iš Vienos ir Vroclavo.  „Lygiai prieš 80 metų iš Miuncheno buvo išvežti 997 žydai ir lapkričio 25 dieną drauge su maždaug 2 tūkst. iš Vokietijos atvežtų Abraomo Izaoko Jokūbo palikuonių nužudyti čia šioje vietoje. Miuncheno sinagogos, kuri buvo sudeginta 1938 metais lapkričio 10 dieną, vietoje šiandien stovi atminimo akmuo ir joje įrašyta citata iš 74 Dovydo psalmės“, – kruviną istorijos puslapį susirinkusiųjų akivaizdoje vertė Kauno arkivyskupas metropolitas JE   Kęstutis Kėvalas.

Kęstutis Kėvalas/Vilmanto Raupelio nuotr.

Skaityti plačiau
Kruvina istorija: jie buvo nužudyti Kaune

Kruvina istorija: jie buvo nužudyti Kaune

Kauno.diena.lt inf.

Tragiški Holokausto įvykiai paliko ryškius pėdsakus IX forte – Antrojo pasaulinio karo metu jis paverstas viena iš didžiausių masinių žudynių vietų nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje. 1941–1944 m. čia buvo žudomi Lietuvos ir iš kitų Europos valstybių (Austrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vokietijos) atvežti žydai.

Masinės žudynės prasidėjo 1941 m. lapkričio 25 d. Vien tądien sušaudyti 2 934 žydai. „Kauno diena“ pristato Vokietijoje gyvenančios buvusio kaunietės rašinį apie kraupius įvykius, jų atminimą ir kaltės jausmą. Jos senelių namai buvo visai šalia IX forto ir vadinamojo mirties kelio.

Minėjimas Miunchene „Pirklys Frizas Friondas (Fritz Freund), gyvenęs Miuler (Müller) gatvėje, būdamas 60 metų, buvo nužudytas Kaune. 53 metų našlė Stela Friond (Stella Freud), gimusi Politz iš Augsburgo, lapkričio 20 d. 1941 m. buvo deportuota per Miuncheną į Kauną ir lapkričio 25 d. nužudyta Kaune. 39 metų prekiautojas audiniais Leo Froindlichas (Leo Freundlich) gyvenęs Georgen gatvėje, su savo sutuoktine Hilde Freundlich, gimusia Cuns (Zuns), namų apyvokos parduotuvės savininke, buvo nužudyti Kaune.

Ta pačia pavarde 61-ų banko direktorius Leo Froindlichas (Leo Freundlich), gyvenęs su savo šeima Dres (Dress) gatvėje, kartu su savo 38 metų sutuoktine Luiza Froindlich (Luise Freundlich), gimusia Metzker (Metzger), buvo nužudyti Kaune.“ Ir t.t.

…Mes, kauniečiai, negalime apsimesti, kad tai mūsų neliečia. Kviečiu  lapkričio 25 d. ar kokią kitą dieną nuvykti į tą baisųjį Kauno IX fortą ir galbūt pirmą kartą iš visos širdies pasinerti į gailesčio ir atsiprašymo maldą. Labai paprastai, bet kartu nuoširdžiai, kad tai daugiau mūsų nebeslėgtų. Ir tas prakeiksmas iki trečios ar ketvirtos kartos virstų 1000-osios kartos palaiminimu. (Mintyje turiu Biblijos Išėjimo knygos 34 skyriaus 6 ir 7 eilutes: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig 1 000-osios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos.“)

Skaityti plačiau
Kvietimas į muziejaus metų renginį. Z. Kalmanovičiaus „Viltis stipresnė už gyvybę. Vilniaus geto dienoraštis“ pristatymas

Kvietimas į muziejaus metų renginį. Z. Kalmanovičiaus „Viltis stipresnė už gyvybę. Vilniaus geto dienoraštis“ pristatymas

Minint Holokausto Lietuvoje pradžią ir Vilniaus geto įkūrimo 80-metį, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus skaitytojams pristatys unikalų liudijimą – vieno iš YIVO instituto vadovų, lingvisto Zeligo Kalmanovičiaus Vilniaus gete rašytą dienoraštį. Pirmą kartą po karo sujungtą vienoje knygoje ir išleistą atskirais leidimais lietuvių ir anglų kalbomis.

Knygos pristatyme lapkričio 24 d. 17:30 val. Samuelio Bako muziejuje (Naugarduko g. 10) dalyvaus: literatūrologas, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas dr. Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus universiteto TPSMI profesorė dr. Violeta Davoliūtė, knygos sudarytojai dr. Stanislovas Stasiulis ir Saulė Valiūnaitė. Renginį moderuos Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Darius Staliūnas.

Už suteiktą dalinį finansavimą knygos leidybai Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus dėkoja: Lietuvos kultūros tarybai, Vilniaus miesto savivaldybei ir United States Commission for the Preservation of America‘s Heritage Abroad, LRT ir „ZoomTv“.

Knygą galimą įsigyti ir muziejaus el. parduotuvėje.
Šarnelėje įamžintas per Holokaustą gelbėjusių žydus atminimas: čia išgelbėtos dešimtys asmenų

Šarnelėje įamžintas per Holokaustą gelbėjusių žydus atminimas: čia išgelbėtos dešimtys asmenų

Plungės rajone, Šarnelėje įamžintas per Antrąjį pasaulinį karą žydus gelbėjusių žmonių atminimas. Pasaulio tautų teisuolių vardu pavadinta gatvė, kurioje dabar belikusi tik viena – poeto Vytauto Mačernio šeimos –sodyba. Pasak istorikų, šiame kaime buvo išgelbėta dešimtys žydų.

Paminklinis akmuo žymi kadaise čia, Šarnelės pakraštyje, buvusią sodybą, kurioje nacių okupacijos metais slėpėsi žydai. Juozapo ir Adolfinos Karpauskų palikuonis sako, kad seneliai juos slėpė net pusketvirtų metų.

„16 žydų gelbėjo, o jų gausi dar buvo šeima 10 žmonių – 2 tėvai ir 8 vaikai. Tai jau 26 žmonės. Ir dar paprastai prie tokio stambaus ūkio kokie 4 samdiniai, tai reiktų įsivaizduoti, kad kas dieną 30 žmonių“, – pasakoja Aleksandras Karpauskas.

„Kaip pati kilusi iš išgelbėtų žmonių šeimos, aš tiesiog pavydžiu Šarnelės kaimui, nes norėčiau, kad tokia pati gatvė atsirastų, kur gyveno mūsų gelbėtojai ir Veisėjuose. Nuo kur prasidėjo mūsų šeimos epopėja. Be galo stebina Lietuvos institucijų požiūris į tai, kad iki šios dienos nėra nacionalinio paminklo gelbėtojams“, – LRT TELEVIZIJAI sako Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Pasaulio tautų teisuolių vardu pavadinta gatvė – pirmoji tokia Lietuvoje. Žydų gelbėtojams atminti skverai įkurti Vilniuje ir Šiauliuose.

Skaityti plačiau

Prisimename Krištolinės nakties atminimą. Lietuvos diplomatų pranešimai iš Karaliaučiaus ir Tilžės apie įvykius 1938 m. lapkričio m. 9 ir 10 dienomis

Istoriniai dokumentai primena.

Neapykanta žydams, kurią kurstė ir koordinavo Adolfo Hitlerio propagandistai, prieš 80 metų, 1938 m. lapkričio 9-os naktį inspiravo pogromą, kurį vadino “spontaniškomis antižydiškomis demonstracijomis”. Krištolinės nakties metu naciai siautėjo po Vokietijos Reichą, įskaitant Austriją ir neseniai prijungtą Sudetų kraštą Čekoslovakijoje. Jie plėšė namus, firmas ir sinagogas, nacių gaujos užpuolė žydų ligonines, vaikų namus ir pagyvenusių žmonių namus. Jie niokojo, degino, mušė, žudė. Naciai pavadino tą naktį Krištoline dėl žėrinčio stiklo šukių, pabirusių iš tūkstančių sudaužytų langų.

 

Austrija mini Krištolinę naktį

Austrija mini Krištolinę naktį

1938 m. lapkričio mėnesį iš   9 d. į 10 d. nacių sukarintos partijos  „rudmarškiniai“ (SA) nariai ir vokiečių civiliai atakavo ir siaubė žydų bendruomenei priklausančiuose pastatuose visame Trečiajame Reiche, tuo metu jam priklausė dabartinė Austrijos Federacinė Respublika, tų metų kovą šalį aneksavo Vokietija.

Šiandien, 2021 lapkričio 9d. Austrijos prezidentas, Europos komisijos atstovai bei Europos žydų kongreso atstovai susirinko Vienoje padėti vainikus  pagerbdami žuvusiuosius.

Austrijos sostinė ketvirtadienį rengiasi pristatyti visuomenei du projektus, minint 80-ąsias nacių kontroliuojamose teritorijose įvykdytų smurtinių išpuolių prieš žydų namus, įmones ir maldos vietas.Tai  buvo lemtingas įvykis, kurį istorikai  vadina Adolfo Hitlerio vadovaujamo režimo pradžia,  pradėjus vykdyti sistemingą žydų naikinimą.

Sostinė Viena ruošiasi skelbti 68 žydų vardus, nužudytų per „Kristallnacht – Krištolinę naktį”,  Austrijos sostinės vadinamajame „Vardų bokšte“.

Kiekvieną savaitės vakarą simboliniu laiku (19.38 val.) žuvusių Vienos gyventojų vardai iki aušros bus rodomi kas12 minučių, išrašyti milžiniškomis raidėmis ant pastato, kuriame įsikūrusi draudimo bendrovė „Uniqa“ fasado. esanti miesto centre.

„Siekiama išsaugoti kiekvieno nacių nužudyto žmogaus atminimą“, – EFE sakė Austrijos pasipriešinimo archyvo (DÖW) direktorius Gerhardas Baumgartneris. „Vardų bokšte” dešimtys tūkstančių žmonių galės matyti aukų vardus, užkersdami kelią nacių ketinimui užgesinti bet kokius žydų gyvybės Europoje pėdsakus.

Lygiagrečiame projekte DÖW atnaujino „Memento-Vienna“ – programėlę išmaniesiems telefonams ir planšetiniams kompiuteriams su GPS, kuri leidžia vartotojams sužinoti aukų vardus, adresus ir biografinius duomenis.

Programėlė iš pradžių buvo paleista 2016 m. su duomenimis apie 5 000 aukų, gyvenusių Vienos centre, tačiau dabar duomenų bazė išplėsta įtraukiant apie 50 000 žuvusiųjų visoje sostinėje.

„Naciai ne tik nužudė savo aukas, bet ir atėmė jų vardus, veidus ir gyventą aplinką“, – EFE sakė vienas iš projektui vadovaujančių tyrėjų Thomas Sternas.

„Memento-Viena“ pirmiausia skirta studentams, turistams ir Holokausto aukų palikuonims, kurie grįžta į miestą susipažinti su savo šaknimis ir protėvių likimais.

Maždaug šeši milijonai žydų visoje Europoje, iš kurių 1,5 milijono buvo vaikai,  pradėti žudyti nuo Krištolinės nakties iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m., per didžiausią valstybės remiamą genocidą istorijoje.

 

 

Gyvas liudijimas: žmogus išlieka žmogumi, net kai gresia baisus pavojus

Gyvas liudijimas: žmogus išlieka žmogumi, net kai gresia baisus pavojus

Šiais metais minime 80-ąsias Lietuvos okupacijos, didžiųjų tremčių ir Holokausto pradžios metines. Šiauliuose atidarytas Pasaulio tautų teisuolių skveras ir memorialas, skirtas pagerbti tautos didvyrius, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis Holokausto metu gelbėjo žydus. Lietuvoje beveik 1 600 asmenų, gelbėjusių žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi,  918 Lietuvos piliečių yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, jų pavardės iškaltos Pasaulio tautų teisuolių sode Jeruzalėje. Šis sąrašas plečiasi, sužinant vis naujų faktų apie to laikmečio gyventojus ir jų žygdarbius.

 

Ieškojo gelbėtojų nuo įsikūrimo pradžios
Šiaulietė Frida Šteinienė džiaugiasi, kad pagaliau mieste tinkamai pagerbti Pasaulio tautų teisuoliai, sutvarkytas skveras, įrengtas gražus memorialas. Tačiau jos teigimu,  nėra teisinga visus nuopelnus dėl teisuolių pagerbimo prisiimti S. Kerbeliui. Taip kalbanti ne iš piktumo, ne iš kokio nors pavydo, o dėl to, kad daug metų šia kryptimi buvo einama, daug pastangų įdėjo visas būrys  žydų bendruomenės garbių žmonių: žymusis kraštotyrininkas Leiba Lipšicas, bendruomenės vadovai Josifas Buršteinas, Borisas Šteinas.

„Dar 1988 m., kai buvo atkurta Šiaulių miesto žydų bendruomenė,  vienas iš pirmųjų darbų buvo surasti tuos žmones, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių, giminių gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metu įvairiais būdais prisidėjo prie to, kad mūsų tautiečių gyvybės būtų išgelbėtos“, – sakė F. Šteinienė.

Skaityti plačiau
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Kaune „Didžiosios akcijos“ minėjime

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Kaune „Didžiosios akcijos“ minėjime

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,

Gerbiamas Kauno miesto mere,

Gerbiamieji susirinkusieji,

Į šią vietą iš Demokratų aikštės mus atvedė Kančios kelias, prieš aštuonias dešimtis metų buvęs niekingo ir nežmoniško nusikaltimo prieš beveik dešimt tūkstančių žydų tautybės kauniečių, liudininkų.

Kiek anksčiau tais metais, Kauno komendanto ir Kauno miesto burmistro įsakymo Nr. 15, 4 punktas jau buvo išvaręs visus Kauno žydus iš jų namų ir įprastų gyvenimų: „Visi Kauno miesto ribose gyveną žydų tautybės asmenis be lyties ir amžiaus skirtumo, nuo š.m. liepos mėn. 15 d. iki rugpjūčio mėn. 15 d. turi persikelti gyventi į Kauno priemiestį – Vilijampolę.“

Tą spalio dieną, toje pačioje Vilijampolėje esančioje aikštėje, 28 tūkstančiai mūsų bendrapiliečių, Kauno miestą kūrusių ir puoselėjusių žydų, buvo skirstomi į dvi puses.

Į dešinę – mirti. Į kairę – laikinai gyventi.

Budeliai rankų mostais į dešinę kreipė šeimas su mažais vaikais, senolius, moteris ir silpniausiuosius.

Mano kolega, ir geras vyresnysis draugas, kilęs iš Lazdijų,  Avraham Tory (ankstesnė pavardė Golub) buvo Kauno geto kalinys. Savo dienoraštyje, kurį surado po karo aprašė siaubą keliantį vaizdą, kuomet motinos plyštančios širdimis glaudė savo mažus vaikus prie krūtinės myluodamos ir bučiuodamos juos, tarsi žinotų, kad daro tai paskutinį kartą…

Kitą rytą, prie IX forto beveik 10 tūkstančių Kauno žydų laukė mirtis, kurią atnešė ne šiaip iš kažkur atsiradusių nacių rankos. Mirtis, kurią atnešė ir jų kaimynų – lietuvių – rankos. Privalome žiūrėti tiesai į akis. Tai buvo kruviniausia diena modernios Lietuvos istorijoje. Šiuos nusikaltimus nacių paliepimu vykdę lietuviai buvo ir visados išliks – nusikaltėliai žmogiškumui.

Drąsi ir garbinga yra ta tauta, kuri sugeba pripažinti, kad tokių žmonių būta. Ne jų nuodėmės krenta ant mūsų, o tai, kad šiandienė karta vis dar bijo tiesos. Ieško patogesnių ir aptakesnių žodžių kalbėdami apie tiesą. Negalime sau to leisti.

Nusikaltimams prieš žmogiškumą nėra senaties.

Nusikaltimams prieš žmogiškumą nėra atleidimo.

Negali būti jokios tolerancijos ir šiandien iškylančioms antisemitizmo apraiškoms.

Negali būti užmerktų akių prieš bandymus padailinti kruviną istoriją.

Neleiskime tiems žudikams pasiekti savo tikslų ir ištrinti Lietuvos žydų iš atminties. Eidami susitaikymo keliu, privalome pasiekti, kad Lietuvos mokyklų istorijos vadovėliuose atsirastų ir išsamūs skyriai apie Lietuvos žydų istoriją, apie mūsų indėlį į Lietuvos mokslą, kultūrą ir visuomenės identitetą.

Kalbėdami apie Lietuvą privalome kalbėti apie žydų istoriją, išdėstant, kaip žydų tauta atsirado Lietuvoje, kaip čia gyveno, kūrė ir tikėjo ateitimi. Reikia be baimės dėstyti tiesą apie įvykusią tragediją bei jos pasekmes, kurias abi tautos jaučia ir šiandien.

Nesyk esu kartojusi – Tautą reikia matuoti pagal geriausius, o ne pagal blogiausius jos narius. Ir Lietuva privalo didžiuotis turėjusi beveik tūkstantį Pasaulio tautų teisuolių, gelbėjusių žydus Holokausto tragedijos metu. Tačiau niekada neleisime užtušuoti istorijos – Lietuvos žydų žudynės vyko nacių paliepimu su vietinių kolaborantų pagalba.

To pripažinimas tik padės susitaikyti su praeitimi ir drąsiai su pasitikėjimu žvelgti ateitin.
Ačiū Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui, kuris, kartu su mumis mini šią Lietuvos tragediją. Jūsų ir Ponios buvimas čia rodo pagarbą ir užuojautą nužudytiesiems bei jų šeimoms bei siunčia žinią ne tik mūsų bet ir tarptautinei žydų bendruomenei apie Lietuvos valstybės požiūrį į Holokaustą, okupantus ir kolaborantus.

 

Nuotraukos: KDFM (Kauno IX forto muziejus)

Minėjimas Holokausto aukoms ir „Didžiajai akcijai“ atminti 2021 spalio mėn. 28 d.  Tiesioginė transliacija iš Kauno IX forto memorialiniame komplekse vykstančio „Didžiosios akcijos“ minėjimo. Prieš 80 metų – 1941 m. spalio mėnesį – Kauno gete įvykdyta atranka ir masinės žydų žudynės, vadinamos „Didžiąja akcija“. 1941 m. spalio 28 d.

Demokratų gatvėje buvusioje aikštėje atrinkta 9200 Kauno geto žydų, iš kurių beveik pusė – vaikai. Kitą dieną (spalio 29-ąją) visi pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke. Tai vienos didžiausių Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką įvykdytų gyventojų žudynių.

Prisimenant „Didžiosios akcijos“ įvykius ir pagerbiant Holokausto aukas, 2021 m. spalio 28 d. nuo Demokratų g. esančios aikštės (Demokratų g. ir Vytenio g. sankirta) iki IX forto masinių žudynių lauko organizuojama pilietinė eisena, simboliškai atkartojanti kelią, kuriuo 1941 m. į mirtį buvo varomi Kauno geto žydai. Pasibaigus eisenai – „Didžiosios akcijos“ minėjimas Kauno IX forto memorialiniame komplekse.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/video/transliacijos/anonsai/minejimas-holokausto-aukoms-ir-didziajai-akcijai-atminti.d?id=88540945

Gitanas Nausėda „Didžiosios akcijos“ minėjime

Gitanas Nausėda „Didžiosios akcijos“ minėjime

R. Dačkaus/prezidentūros nuotr.

LRT.lt

Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį dalyvavo pilietinėje eisenoje ir minėjime, skirtuose prisiminti ir pagerbti Holokausto aukas, nužudytas „Didžiosios akcijos“ metu. Pasak šalies vadovo, minėdami tragiškas „Didžiosios akcijos“ pasekmes, simboliniu atminties keliu sujungiame šimtus Lietuvos vietovių, per kurias driekiasi kruvina skausmo istorijos žymė.

Prezidentas prisijungė prie eisenos dalyvių, rimtyje ėjusių keliu, kuriuo prieš 80 metų į Kauno IX fortą pasitikti mirties buvo varomi beveik 10 tūkstančių žydų.

„Būdami čia, geriau suvokiame katastrofą, kurios tikrojo masto niekada neišmatuosime. Katastrofos, kuri negailestingai pasiglemžė žydų gyvenimus daugybėje Lietuvos ir kitų šalių miestuose ir miesteliuose“, – Kauno IX forto memorialiniame komplekse vykusiame minėjime sakė prezidentas.

Šalies vadovas kvietė prisiminti tuos, kurie net tamsiausią valandą nepaklydo ir pasirinko drąsą ir kilnumą bei tuos, kurie net išgyvenę žudynių siaubus, sugebėjo visą gyvenimą skleisti meilę artimui, teigiama prezidentūros pranešime.

Pasak G. Nausėdos, vienas iš tūkstančių šių šviesių žmonių buvo Stefanija Ladigienė, kuri karo metais priglaudė „Didžiąją akciją“ išgyvenusią mergaitę – Ireną Veisaitę. Šviesaus atminimo profesorė Irena Veisaitė savo gyvenimu liudijo ne tik tai, ką išsaugojome, bet ir ką praradome per Holokaustą.

„Irena Veisaitė yra sakiusi, kad, norint nužudyti 1000 žmonių, tereikia dviejų kareivių su automatais, o tam, kad būtų išgelbėtas vienas žmogus, reikia daugelio žmonių nepaprastos drąsos ir pasiaukojimo. Linkiu mums būti daugeliu – dėl tų vienintelių. Tegul žmogiškumas ir atjauta visada mus lydi, ir tegul Katastrofa daugiau niekada nepasikartoja“, – sakė valstybės vadovas.

„Didžioji akcija“ – 1941 metais vykusios didžiausios Kauno geto gyventojų žudynės, kurių išvakarėse gestapininkai mirčiai atrinko beveik 10 tūkstančių žydų. Prieš 80 metų, spalio 29 d. Kauno IX forte buvo nužudytos daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni asmenys, seneliai ir ligoniai.

„Didžiosios akcijos“ minėjimas yra dalis nacionalinio projekto „Atminties kelias 1941-2021“, skirto paminėti 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines.

Seminarai mokytojams Holokausto tema – kalbėti šia tema būtina

Seminarai mokytojams Holokausto tema – kalbėti šia tema būtina

Šiuo metu vykdomas bendras Olgos Lengyel Instituto (TOLI), Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato bei Lietuvos žydų bendruomenės projektas, skirtas Lietuvos mokytojų švietimui Holokausto ir žmogaus teisių temomis.

Projekto tikslas – prisidėti prie švietimo kokybės gerinimo, analizuojant Holokausto tragedijos aspektus, žmogaus teisių bei socialinio teisingumo temas svarbiausių XX amžiaus įvykių šviesoje. Projektu siekiama supažindinti su naujais ugdymo metodais ir aptarti galimybes juos įdiegti ugdymo procese.

Paskaitų ir seminarų metu siekiama suteikti platesnį supratimą apie stereotipų, prietarų, diskriminacijos poveikį asmeniui, atskiroms grupėms bei visai visuomenei. Taip pat, su mokytojais plačiai diskutuojama apie žydų tautos gyvenimą iki Holokausto ir po jo. Susitikimų metu paliečiamos skausmingos temos ir nepatogūs istoriniai aspektai, apie kuriuos būtina kalbėti su jaunąja karta.

Vieną seminarų mokytojams vedė Lietuvoje šiuo metu viešinti, tarptautinio atgarsio sulaukusios knygos apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą autorė, žurnalistė, jo anūkė Silvia Foti. Susitikimo metu autorė pristatė savo patirtį susiduriant su nepatogia šeimos praeitimi ir moralinę atsakomybę apie ją kalbėti net tada, kai norėtųsi nutylėti.

Nors autorės knyga Lietuvoje susilaukė didelio atgarsio bei prieštaravimų iš norinčiųjų nutylėti istorinius faktus, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, po susitikimo su Silvia Foti, teigė: ”ponia Foti neteršia Lietuvos vardo. Kalbėti apie Holokaustą – nereiškia teršti Lietuvos vardą. Vykdyti Holokaustą – reiškia teršti Lietuvos vardą”.

Bendruomenės pirmininkė pabrėžė poreikį pasiekti, kad Lietuvos mokyklų istorijos vadovėliuose atsirastų ir išsamūs skyriai apie Lietuvos žydų istoriją, apie žydų bendruomenės indėlį į Lietuvos mokslą, kultūrą ir visuomenės identitetą. „Žydų istorija Lietuvoje prasideda ne nuo iškastos nacių duobės. Ji turi daug daugiau metų. „Tik gebėjimas be baimės dėstyti tiesą apie įvykusią tragediją bei jos pasekmes, kurias abi tautos jaučia ir šiandien, leis darbiai eiti susitaikymo keliu“, – teigė F. Kukliansky.

Olgos Lengyel Institutas (TOLI) Niujorke pavadintas Vengrijos žydės Olgos Lengyel, išgyvenusios Holokaustą vardu. Ji kartu su šeima buvo atvežta į Aušvico koncentracijos stovyklą. Tik Olgai Lengyel pavyko išgyventi ir jos istorijos pagrindu William Styron sukurtas romanas „Sofi pasirinkimas“. TOLI buvo įsteigtas, siekiant tęsti Olgos Lengyel darbą, šviečiant ateities kartas Holokausto tema ir pabrėžiant jos aktualumą šiandieniame pasaulyje.

Semeliškėse organizuotame „Atminties kelyje 1941–2021“ pažymėtas Holokausto 80-metis

Semeliškėse organizuotame „Atminties kelyje 1941–2021“ pažymėtas Holokausto 80-metis

Mes nuėjome pas Juos. Pėsčiomis. Kartu

Spalio 6 d. Semeliškėse organizuotame „Atminties kelyje 1941–2021“ Holokausto 80-mečiui pažymėti eisenoje nuo buvusio geto (Užupio g. 14, Semeliškės) iki masinės žudynių kapavietės Dargonių miške, ėjome visi kartu, pėsčiomis, pas Juos, kad galėtume atiduoti savo pagarbą ir meilę būdami TEN ir skaitydami Jų VARDUS, kad paglostytume ir tartume: „Mes prisimename ir nepamiršime niekados.” Prie masinės kapavietės išklausėme turiningų ir prasmingų Mero bei svečių pamąstymų, įžvalgų, išgirdome jautrų Juozo Purvio pasakojimą apie jo šeimos tragediją. Dalijamės išsakytomis mintimis su „Elektrėnų žinių“ skaitytojais.

Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis VAITUKAITIS

Jūsų ekscelencijos, gerbiamas ambasadoriau Yossef Levy, ambasadoriau Richard Martin Nielsen, mielas jaunime,

mes negalime žodžiais išsakyti, kas čia įvyko. Mes negalime protu suvokti, kas čia įvyko. Mes galime tai pajausti tik širdimi, kokie čia įvykiai įvyko prieš aštuoniasdešimtį metų.

Prieš 30 metų, kai buvau jaunas, dirbau Trakų rajone (ši vieta taip pat tuo metu priklausė Trakų rajono savivaldybei), pas mane atvažiavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius. Jis prašė sutvarkyti žydų sušaudymo ir palaidojimo vietą. Aš nustebau ir paklausiau: ‚Jūs tokia turtinga tauta, tokia turtinga valstybė ir negalite susitvarkyti savo kapų?..‘ Mes ilgai kalbėjomės su juo, prisiminėme įvairių garbingų, paprastų žydų istorijų pas mus čia, Lietuvoje, iki karo, ir tuos siaubingus įvykius, kurie įvyko ne tik čia, bet ir visoje Lietuvoje. Jis sako: ‚Ar tu, jaunuoli, įsivaizduoji, mūsų buvo apie 200 tūkstančių mūsų bendruomenės narių čia, Lietuvoje, ir 95 procentai jų buvo sunaikinta. Neliko jų artimųjų, neliko jų pažįstamų, vienas kitas tiktai. Visos tos bendruomenės, 200 tūkstančių su viršum mūsų valstybės gyventojų, turėjo čia daug ir turto. Tais laikais, prieš 30 metų, dar apie privačią nuosavybę mes labai atsargiai kalbėjome, viskas buvo valstybės, tai arba viskas buvo suvalstybinta, nusavinta, arba perėjo į privačias rankas – jų, tų Lietuvos Respublikos piliečių žydų turtas.‘ Ir tada aš jau susimąsčiau. Vis dėlto vertas atminimas mūsų piliečių, mūsų kaimynų, mūsų draugų, mūsų protėvių draugų.

Skaityti plačiau
Šiauliuose Pasaulio Tautų Teisuolių skvere susitiko žmonės ir atmintis

Šiauliuose Pasaulio Tautų Teisuolių skvere susitiko žmonės ir atmintis

Pasaulio tautų teisuolė Genovaitė Černiauskaitė-Dugnienė už idėją, projektą ir jo įgyvendinimą dėkojo visų teisuolių vardu.
Šiaulių kraštas www.skrastas.lt
Šiauliuose, Vilniaus ir Ežero gatvių sankryžoje, buvusio žydų geto prieigose, iškilmingai atidarytas ir pašventintas Pasaulio tautų teisuolių skveras, jame įamžintos Šiaulių miesto ir regiono asmenų, gelbėjusių žydus, pavardės. Dainų parke pasodinta trisdešimt sakurų, Venclauskių namuose vyko susitikimas, skirtas Pasaulio tautų teisuoliams pagerbti. Šiauliai pirmieji Lietuvoje paminklu įamžino Pasaulio tautų teisuolių atminimą. Šiauliečio dizainerio Ado Toleikio sukurtas projektas „Jungtis“ apima ir getų vietas žyminčius meninius akcentus. „Meilės, tolerancijos nenusipirksi už pinigus, ją turi širdyje išauginti“, – sakė Pasaulio tautų teisuolė Genovaitė Černiauskaitė-Dugnienė.

Įamžintas atminimas

Šiaulių miesto meras Artūras Visockas (dešinėje) projekto „Jungtis“ autoriui Adui Toleikiui įteikė padėką ir atminimo ženklą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Iškilmingoje Pasaulio tautų teisuolių skvero atidarymo ceremonijoje dalyvavo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Izraelio ambasadorius Yossef Levy, Vokietijos ambasadorius Matthias Peter Sonn, JAV ambasadorius Robert Gilchrist, paskirtasis Japonijos ambasadorius Ozaki Tetsu, Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys, NATO integravimo pajėgų Lietuvoje vadas plk. Peter Nielsen, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Seimo nariai, Šiaulių žydų bendruomenė, kariai, kunigai, Pasaulio tautų teisuolių artimieji ir kt.

Į renginį iš Mažeikių atvyko ir  Pasaulio tautų teisuolė Genovaitė Černiauskaitė-Dugnienė, jai žodis suteiktas tik renginio pabaigoje.

Iškilmės prasidėjo Gedimino Brūzgos atliktu muzikiniu kūriniu iš filmo „Šindlerio sąrašas“. Tylos minute pagerbtas Pasaulio tautų teisuolių, kuriuos savo prieglobstin priėmė Lietuvos žemė, atminimas.

Pirmasis į susirinkusiuosius kreipėsi Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, linkėjęs „balanso tarp žmogaus širdies, sąžinės ir formalios gyvenimo dalies“. A. Visockas įteikė padėką paminklo autoriui dizaineriui Adui Toleikiui, padėką perdavė ir architektei Ilonai Voznonienei.

Iškilmingai progai paminėti išleistas ir riboto tiražo atminimo ženklas. Pirmasis įteiktas A. Toleikiui, atminimo ženklais padėkota ir renginyje kalbėjusiems garbingiems asmenims.

„Prisipažinsiu, čia yra ankstyviausių mano vaikystės prisiminimų vieta, – sakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. – Anuomet tai buvo tarsi tranzito zona, tam tikra prasme užmiršta žemė, kurioje stengiamasi neužsilaikyti.“ Netoliese – bendrabutis, kuriame Seimo narė gyveno iki 4 metų, 10 vidurinėje mama dirbo istorijos mokytoja.

Didždvario gimnaziją baigusi Seimo Pirmininkė priminė Zubovų šeimos istoriją: jų palikuonis architektas Vladimiras Zubovas nacių okupacijos metais kartu su žmona Danute Čiurlionyte-Zuboviene, jos mama Sofija Kymantaite-Čiurlionienė aktyviai gelbėjo Kauno žydus, 1991 metais jam suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

„Kaip sakė Vladimiras Zubovas, gelbėdamas aš gelbėju lietuvių tautos orumą. Lietuvos piliečiai, Pasaulio tautų teisuoliai išgelbėjo mums galimybę gyventi oriai, pasinaudokime ja, o ši vieta, šis puikus skveras, tikiu, mums taps priminimu kaskart, kai kils abejonė ir pasirinkimas tarp patogios tylos ir žmogiškumo.“

Izraelio ambasadoriui Yossef Levy šis renginys – vienas iš įspūdingiausių ir jautriausių jo, kaip ambasadoriaus, karjeroje: istorinėje vietoje susitiko ne tik žmonės, bet ir atmintis.

Prisimindamas Holokaustą, ambasadorius svarstė, jog nebuvo lengva pasiryžti gelbėti nekaltus žmones, žydus, juodžiausiu istorijos metu, nes gelbėtojams, jų šeimoms irgi grėsė mirtis. Yossef Levy retoriškai klausė, kaip mes pasielgtume, jei vidurnaktį pasibeldęs asmuo prašytų pagalbos, nes už kelių valandų bus sušaudytas, bet žinotume, kad gelbėdami patys rizikuojame savo ir artimųjų gyvenimu. Pasak Yossef Levy, žmonės, kurie gelbėjo, atidarė duris ir atidarė širdis, nepaisydami įstatymų, kitų patarimų, nes buvo geri krikščionys, geri lietuviai, buvo herojai, bet pirmiausia buvo geri žmonės.

Herojams ambasadorius dėkojo Izraelio valstybės vardu.

„Šiandien stoviu prieš jus kaip valstybės, kuri prieš 80 metų, 1941 metais, sukėlė neišmatuojamą skausmą ir kančias, ambasadorius“, – dėkodamas už kvietimą pasisakyti, sakė Vokietijos ambasadorius Matthias Peter Sonn. – Visi žinome, kad neįmanoma panaikinti įvykdytus žiaurumus ar atgaivinti nužudytųjų, bet įmanoma pasimokyti iš viso to ir prisiminti.“ Pasak ambasadoriaus, už šį tragišką laikotarpį istorinė atsakomybė tenka Vokietijai – dabar ir visados.

JAV ambasadorius Robert Gilchrist, kalbėdamas apie Pasaulio tautų teisuolių drąsius poelgius, priminė ir dalyvavusius Holokausto nusikaltimuose. Ambasadoriaus teigimu, Pasaulio tautų teisuoliai aktyviai priešintųsi nacių kolaborantų atminimo įamžinimui. Tokiu asmeniu Robert Gilchrist įvardijo Joną Noreiką.

„Jokia tauta negali tuo pačiu metu rodyti pagarbos Holokausto vykdytojams ir tuo pačiu metu laikytis demokratinių vertybių, vienijančių JAV ir Lietuvą, – sakė JAV ambasadorius ir linkėjo, kad šis skveras primintų apie tuos, kurie drąsiai stovėjo už savo įsitikinimus, gelbėjo gyvybes ir suteiktų stiprybės eiti į priekį ir priimti tikrąsias savo šalių istorijas.

 

„Skveras žymi šviesos ir vilties spindulį juodoje istorijos naktyje, – sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. – Labai svarbu, kad kalbėdami apie Pasaulio tautų teisuolius neignoruotume fakto, jog tai – Lietuvos žmonių gelbėtojai, žydų, gimusių ir augusių Lietuvoje, kūrusių Lietuvą ir mūsų bendrą kultūrą. Negalime to pamiršti, negalime pasiduoti dirbtinai primestoms skirtims. Privalu kalbėti apie praeities nusikaltimus ir klaidas augančioms kartoms, privalu diegti teisingus pasirinkimus ateičiai.“

Pasak F. Kukliansky, Pasaulio tautų teisuolių pavardės, iškaltos akmenyje, tebūna pagarbos teisingiems pasirinkimams ir sąžinei simboliu, tebūna atminimas ir visoms Holokausto aukoms, kurių nepavyko išgelbėti.

„Šiandieną visame pasaulyje, Lietuvoje taip pat, matome vėl rusenančias antisemitizmo apraiškas, joms negali būti jokių pateisinimų, tylios tolerancijos. Istorija vertina teisingus poelgius, o ne gėdingą tylą. Kasdien rinkimės tą šviesą, kurią mums spinduliuoja Pasaulio tautų teisuolių pavyzdys.“F. Kukliansky į renginį atsinešė 1927 metais Kaune išleistus patarimus ekskursijų vadovams: knygutės skyriuje apie Šiaulius nurodytas garo malūnas, stovėjęs Vilniaus g. 154. Tai buvo F. Kukliansky senelio malūnas, ten gyveno jos seneliai, mama, visa šeima.

„Mano senelis pabėgo iš geto kartu su mama, kai jai buvo 10 metų, bet jų niekas negelbėjo. Baltaraiščiai pagavo, senelis klūpėdamas išprašė, kad mamos nenužudytų. Mūsų šeimai nepasisekė taip, kaip kitoms šeimoms, bet kažkam pasisekė, ačiū, jums, gelbėtojai.“

F. Kukliansky padėkojo renginyje dalyvavusiam Sondeckių šeimos atstovui už išgelbėtą Marko Petuchausko, daug davusio Lietuvai, gyvybę.

Žydų gelbėtoja G. Černiauskaitė-Dugnienė apgailestavo, kad teisuolių pagerbime dalyvauja viena, ir visų teisuolių vardu dėkojo už idėją, už projektą, už projekto įvykdymą.

„Juk šie teisuoliai aukojo ir save, ir savo šeimą, jie buvo ne tik geri žmonės, bet ir labai drąsūs. Aš nuo pat vaikystės gyvenau žydų tautybės žmonių apsuptyje, mūsų bendravimas vyko iki 2019 metų – iki kol gyvi, iš Izraelio skambindavo kas dvi savaites iki pat mirties. Man žydų tauta labai artima, kadangi visas mano gyvenimas praėjo meilės apsuptyje, rašėme vieni kitiems meilės laiškus, skambindavomės.“

Pasaulio tautų teisuolė kreipėsi į tėvus ir į mokytojus, kad nuo mažens vaikus auklėtų tolerantiškus aplinkiniams ir kitų tautų žmonėms.

„Aš norėčiau, kad mano maža tauta būtų išdidi ir verta pagarbos“, – sakė G. Černiauskaitė-Dugnienė.

Paminklą ir susirinkusius palaimino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, priminęs, kad gelbėtojų sąraše buvo ir 159 dvasininkai. Vyskupas linkėjo, kad meno kūrinyje įamžintas atminimas leistų prisiminti ir kitus brolius ir seseris, kurie aukojosi dėl vertybių.

Ant paminklo padėtas simbolinis gėlės žiedas, uždegta žvakė, tris atminimo ir pagarbos salves iššovė Garbės sargybos kuopos kariai. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Po iškilmių Dainų parke pasodinta 30 sakurų.

Pavardės, iškaltos pas Dievą knygoje.

Venclauskių namuose vykusiame renginyje pirmiausia žodis buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolei Genovaitei Černiauskaitei-Dugnienei.

,,Mano gyvenimas baigiasi, norėtųsi, kad žmonės naująją kartą auklėtų tolerantišką, tai ir už pinigus svarbiau. Meilės, tolerancijos nenusipirksi už pinigus, ją turi širdyje išauginti“, – susitikime Moteris prisiminė, kaip gelbėjami žydai buvo vežami ir iš Šiaulių – tėvas buvo tarsi ryšininkas. Išgelbėtieji lietuviams buvo dėkingi visą gyvenimą.”
Venclauskių namuose kalbėjo Pasaulio tautų teisuolė Genovaitė Černiauskaitė-Dugnienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Moteris prisiminė, kaip gelbėjami žydai buvo vežami ir iš Šiaulių – tėvas buvo tarsi ryšininkas. Išgelbėtieji lietuviams buvo dėkingi visą gyvenimą.

„Būkime išdidūs savo tautos žmonės, gerbkime vienas kitą, mums trūksta dar Lietuvoje tolerancijos, mes vienas su kitu kartais nebegalime susikalbėti. Mano gyvenimas baigiasi, norėtųsi, kad žmonės naująją kartą auklėtų tolerantišką, tai ir už pinigus svarbiau. Meilės, tolerancijos nenusipirksi už pinigus, ją turi širdyje išauginti“, – sakė Pasaulio tautų teisuolė.

Seimo narys, Nepriklausomybės akto signataras Emanuelis Zingeris emocingai prisiminė savo mamos, tuomet 18-metės Kauno gimnazistės istoriją, kai nuo jos nusisuko visi klasės draugai tą dieną, kai vokiečiai mieste iškabino skelbimus, jog žydai – ne žmonės.

Įsimintina istorija iš 1943 metų, kai istorijas mokytojas pamatė varomas buvusias mokines, viduryje gatvės prieš visą Kauno geto merginų būrį sušuko: „Atleiskit man, mergaitės!“ „Įsivaizduojate? – graudinosi E. Zingeris. – Jį čia pat sumušė žmogus su baltu raiščiu.“

Pasak E. Zingerio, Šiauliai, pagerbę Pasaulio tautų teisuolius, moralės sumaištyje tampa žiburiu.

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis įdėjo daug darbo, kad paminklas Šiauliuose atsirastų.

„Mažiausia, ką galėjome padaryti, iškalti jų pavardes akmenyje, bet aš manau, jų pavardės, jų šeimų pavardės iškaltos pas Dievą knygoje“, – sakė Sania Kerbelis, daug nuveikęs, kad Šiauliuose atsirastų Pasaulio tautų teisuoliams skirtas atminimo ženklas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„Pasaulio tautų teisuoliai turbūt yra patys švenčiausi ir šviesiausi žmonės, kokie begali būti pasaulyje, jie gelbėjo tai, kas yra brangiausia, jie gelbėjo gyvybes. Man pasisekė susipažinti su daug Pasaulio teisuolių, šeimų nariais, tai yra šviesūs, visai kitokio mąstymo žmonės, jų vertybės kitokios, pas juos pirmiausia yra žmogus. Mažiausia, ką galėjome padaryti, iškalti jų pavardes akmenyje, bet aš manau, jų pavardės, jų šeimų pavardės iškaltos pas Dievą knygoje“, – sakė S. Kerbelis.

S. Kerbelis „Aušros“ muziejui padovanojo Šiaulių apskrities žydų bendruomenės saugotą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių, priklausiusį Vincui Jokubaičiui. Bendruomenės padėką S. Kerbelis įteikė ir A. Toleikiui.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorė Kamilė Rupeikaitė priminė, koks ilgas, kruopštus, dažnai nematomas darbas atliekamas, kol asmeniui suteikiamas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Muziejus žinią apie teisuolius skleidžia parodomis, filmais.

Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadovė Danutė Selčinskaja pristatė ištrauką iš dokumentinių filmų ciklo „Pasaulio teisuoliai“, parodė fotografijas žmonių, kurių pavardės iškaltos Pasaulio tautų teisuolių skvere.

Žydų gelbėtojais, sakė Danutė Selčinskaja, buvo įvairių socialinių sluoksnių žmonės, tikintys ir laisvamaniai – bendro vardiklio nėra.

Šiuo metu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi yra apdovanoti 1 588 žydų gelbėtojai, Pasaulio tautų teisuolių vardas suteiktas 919-ai Lietuvos piliečių.

 

Knygos DEŠIMTIES STEBUKLŲ LIUDYTOJAI” pristatymas

Knygos DEŠIMTIES STEBUKLŲ LIUDYTOJAI” pristatymas

2021 metais minime žydų žudynių Lietuvoje pradžios 80- metį. Praktiškai per kelis 1941 m. vasaros ir rudens mėnesius buvo visiškai sunaikintos Lietuvos žydų bendruomenės. Tik nedaugeliui pavyko išlikti gyviems  pačių pastangomis ar kilnių žmonių pagalbos dėka.Jeruzalėje esančioje atminties įamžinimo institucijoje Jad Vašem saugoma medžiaga apie daugiau nei devynis šimtus lietuvių, lenkų, rusų Lietuvoje gelbėjusių žydus, kurie vadinami Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Skaityti plačiau
Tarptautinė bendruomenė sutinka su konkrečiais įsipareigojimais kovoti su Holokausto iškraipymais ir su antisemitizmu

Tarptautinė bendruomenė sutinka su konkrečiais įsipareigojimais kovoti su Holokausto iškraipymais ir su antisemitizmu

2021 spalio 10-13 dienomis Tarptautinis Holokausto atminimo aljansas prisijungė prie pasaulio lyderių ir tarptautinių organizacijų, įskaitant Europos Tarybą, ES, Pagrindinių teisių agentūrą, ESBO, Jungtines Tautas ir UNESCO. ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdama skatinti Holokausto atminimą ir kovoti su Holokausto iškraipymu bei antisemitizmu.

Prie 50 šalių atstovų prisijungė socialinės žiniasklaidos įmonės, politikos formuotojai, nevyriausybinės organizacijos ir pilietinės visuomenės organizacijos, norėdamos susitarti, kaip sustiprinti Holokausto atminimą ir švietimą tuo metu, kai auga antisemitizmas, anti-romų rasizmas ir kitos diskriminacijos formos. IHRA atstovavo IHRA pirmininkas, ambasadorius Chrisas J. Lazaris, IHRA generalinis sekretorius, dr. Kathrin Meyer ir garbės pirmininkas, profesorius Yehuda Bauer.

Prezidentas Gitanas Nausėda: Lietuva pasiruošusi drauge įgyvendinti ES kovos su antisemitizmu strategiją

Prezidentas Gitanas Nausėda: Lietuva pasiruošusi drauge įgyvendinti ES kovos su antisemitizmu strategiją

2021-10-13

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį dalyvaudamas Tarptautiniame Malmės Holokausto atminimo ir kovos su antisemitizmu forume kvietė ugdyti jaunąją kartą ir nenusileisti neapykantos kalbai bei bandymams klastoti istoriją.

Pasak Prezidento, didžioji Lietuvos žydų tragedija palietė beveik visus šalies miestus ir miestelius bei paliko tuštumą. Nors jos užpildyti neįmanoma, būtina siekti, kad Holokausto pamokos nebūtų pamirštos.

„Turime užtikrinti, kad būsimos kartos prisimintų ir apmąstytų tai, kas įvyko. Nėra kito būdo laiduoti, kad siaubingi praeities įvykiai daugiau niekada nepasikartotų. Mūsų šiandieniniai įsipareigojimai turi virsti konkrečiais veiksmais, nutaikytais į jaunąją kartą ir visą plačiąją visuomenę“, – sakė šalies vadovas.

Pristatydamas Lietuvos įsipareigojimus Holokausto atminimui ir kovai su antisemitizmu, Prezidentas pabrėžė visuomenės švietimo, stiprių akademinių tyrimų ir Lietuvos žydų palikimo išsaugojimo svarbą. Šiuo tikslu plečiamas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus padės geriau atskleisti turtingą Lietuvos žydų istoriją.

Šalies vadovas kvietė netoleruoti antisemitizmo, Holokausto neigimo ir bandymų klastoti istoriją bei paragino plėtoti atvirą dialogą, besiremiantį istoriniais faktais. Pasak Prezidento, atremti naujoms radikalizacijos apraiškoms skaitmeninėje erdvėje reikės tarptautinių pastangų. Pirmoji ES kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo strategija yra viena iš tokių iniciatyvų, prie kurių Lietuva norėtų prisidėti.

Švedijos Ministro Pirmininko Stefano Löfveno kvietimu Tarptautinis Malmės forumas turėjo įvykti 2020 m. spalį, praėjus 75 metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau koronaviruso pandemija privertė renginį atidėti metams.

Forume dalyvavo daugiau nei 30 valstybių, taip pat daugelio tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, tarp jų Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Charles‘is Michelis, Europos Komisijos Pirmininkė Ursula von der Leyen, Latvijos Prezidentas Egilas Levitas, Estijos Ministrė Pirmininkė Kaja Kalllas, Rumunijos Prezidentas Klausas Iohannis ir Suomijos Prezidentas Sauli Niinistö.

Nuotraukos Roberto Dačkaus.
Prezidento komunikacijos grupė
Faina Kukliansky dalyvauja tarptautiniame forume Malmo, Švedijoje

Faina Kukliansky dalyvauja tarptautiniame forume Malmo, Švedijoje

Šiandien rytą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky išvyko į Malmö, Švediją, kur vyks tarptautinis forumas, skirtas Holokausto atminimui ir kovai su antisemitizmu. Vizito metu pirmininkė dalyvaus svarbiuose susitikimuose su delegacijų vadovais, specialiais pasiuntiniais ir koordinatoriais, atsakingais už kovą su antisemitizmu bei Holokausto įamžinimu – p. Katharina von Schnurbein  ir daugeliu kitų.

“Antisemitizmas  – ataka prieš Europos vertybes, o bet kokio tipo rasistiniai ar neapykantos veiksmai yra nesuderinami su pagarba žmogaus teisėms, demokratijos principais. Stenkimės įveikti visuomenės susiskaldymą, aktyviai pristatydami žydų kultūrą ir tradicijas plačiajai visuomenei. Vis dar pastebimos netiesioginės arba užslėptos antisemitizmo ir Holokausto istorijos iškraipymo ar neigimo apraiškos išlieka skaudžiu žydų tautybės asmenų įžeidimu”,- sako LŽB pirmininkė F. Kukliansky.
Po kelių dienų vizito Švedijoje, LŽB pirmininkė į Lietuvą sugrįš kartu su Amerikos žydų komiteto Tarptautinių reikalų departamento direktoriumi rabinu Andrew Baker. Lietuvoje numatomi reikšmingi susitikimai su politikos formuotojais, su kuriais bus aptariami Lietuvos žydų bendruomenės ateičiai aktualūs klausimai.