Holokaustas

Arkadijus Vinokuras. Škirpa: kai nutylima nepageidaujama tiesa

Arkadijus Vinokuras. Škirpa: kai nutylima nepageidaujama tiesa

Atidžiai perskaičiau Vidmanto Valiušaičio straipsnį „Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?“. Pasigedau jau a. a. garsaus, žinomo ir Lietuvoje, litvako, Izraelio istorijos profesoriaus Barry Rubino pozicijos.
Štai ji: „Noriu pabrėžti, kad įvykius reikia egzaminuoti kuo objektyviau, siekti sąžiningai pateikti įrodymus, patvirtinti juos ir sekti paskui faktus.“ Profesoriaus B. Rubino giminės buvo nužudyti Lietuvoje. Delfi.lt pateikė interviu su prof. Barry Rubinu, kuriame jis be užuolankų teigė, kad tapę komunistais žydai virto ir žydų visuomenės išdavikais, ir kad juokinga bijoti kalbėti apie komunizmo nusikaltimus bei ginčytis, kas kentėjo labiau.
avo teiginius grindžiu pripažintų Lietuvos istorikų pasisakymais. Kaip antai garbės daktaras, prof. Saulius Sužiedėlis, humanitarinių mokslų hab. daktaras Alvydas Nikžentaitis, VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius Andrius Kulikauskas. Remiuosi taip pat ir garsiu Lietuvos tarpukario diplomatu Eduardu Turausku (1896–1966, ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys).

Skaityti plačiau
Profesorius S. Sužiedėlis apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

Profesorius S. Sužiedėlis apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

S. Sužiedėlio teigimu, Lietuva galėjo ir turėjo padaryti daugiau nustatydama ir nuteisdama holokausto vykdytojus. Istorikas sako, kad Lietuvai dėl išžudytų žydų nereikia prisiimti kaltės, tačiau pagaliau reikia be išsisukinėjimų pripažinti lietuvių dalyvavimą holokauste ir nebandyti menkinti mūsiškių dalyvavimo reikšmės. Mat tai, aiškina istorikas, kenkia Lietuvos įvaizdžiui, kuris svarbus net šalies suverenumui apginti. S. Sužiedėlio teigimu, niekas nenorės ginti krašto, kurio įvaizdis toks bjaurus.

Skaityti plačiau
LŽB dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra

LŽB dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra

Nuotraukoje: filmo peržiūroje dalyvavę Jakovo Bunkos Paramos ir labdaros fondo vykd. direktorius Eugenijus Bunka, fondo direktorius Daumantas Levas Todesas ir Feliksas Dektoras, filmo prodiuseris, Zevi Žabotinkskio raštų vyr. redaktorius, rusų – žydų intelektualų klubo “Kovčeg” steigėjas Maskvoje.

Lapkričio 23 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Jakovo Bunkos  Labdaros fondo direktoriaus Daumantas Levo Todeso iniciatyva, buvo surengta uždara dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra. Šis filmas – Mašos Rolnikaitės (1927 – 2016) monologas, ji yra garsios knygos, dienoraščio, ” Aš turiu jums papasakoti“ autorė. Tai pasakojimas apie Mašos Rolnikaitės gyvenimo košmarus Vilniaus gete ir Strazdamuižos bei Štuthofo koncentracijos stovyklose.

Filmo režisierius Sergejus Kudriašovas, scenaristai – Sergejus Kudriašovas ir Dilara Tasbulatova. Dokumentinio filmo rėmėjai – Jakovo Bunkos Labdaros fondas ir Geros Valios fondas.

Pristatydamas filmą D.L. Todesas pažymėjo, kad po filmo demonstravimo tarptautiniame festivalyje, jo vadovaujamas fondas padarys viską, kad šį dokumentinį filmą pamatytų kuo daugiau moksleivių visoje Lietuvoje.

Iš Izraelio – knyga apie Kelmės žydus

Iš Izraelio – knyga apie Kelmės žydus

skrastas.lt   Regina Musneckienė                                                                   

 Ne­se­niai iš Iz­rae­lio grį­žu­si kel­miš­kė tau­to­dai­li­nin­kė Kor­ne­li­ja Lo­pe­tie­nė par­ve­žė Tel Avi­vo uni­ver­si­te­to iš­leis­tą kny­gą „Kel­me est ha­rut“ (“Kel­mė – nu­lauž­tas me­dis”), ku­rio­je pa­sa­ko­ja­ma apie prieš­ka­ry­je Kel­mė­je gy­ve­nu­sius žy­dus, jų vers­lus ir tra­giš­ką li­ki­mą. Kny­ga iš­leis­ta heb­ra­jų kal­ba. Ją pa­do­va­no­jo Ha­de­ros cent­ri­nė bib­lio­te­ka, ku­rio­je sa­va­no­riau­ja K. Lo­pe­tie­nės te­ta Do­ra. Kny­ga bus per­duo­ta Kel­mės J. Grai­čiū­no gim­na­zi­jai, ku­rio­je mo­kė­si ra­šy­to­jas Iccho­kas Me­ras.

Ke­lio­nės pas iš­si­gel­bė­ju­sią te­tą

Kel­miš­kė tau­to­dai­li­nin­kė Kor­ne­li­ja Lo­pe­tie­nė kas­met po po­rą kar­tų skren­da į Iz­rae­lį ap­lan­ky­ti sa­vo te­tos Do­ros Ša­py­ro. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais Ša­py­rų, Zil­ber­gų ir Ro­zin­fel­dų gi­mi­nė slaps­tė­si ne­to­li Kel­mės esan­čia­me Grau­žų kai­me. Di­de­lė žy­dų bend­ruo­me­nė vy­lė­si, jog miš­ke esan­čio­je ūki­nin­ko so­dy­bo­je na­ciai jų ne­ras.

Ro­zin­fel­dai gy­ve­no Kel­mės cent­re, na­me, ku­ria­me ta­ry­bi­niais me­tais įsi­kū­rė ka­ri­nis ko­mi­sa­ria­tas.

Ta­čiau vie­ną die­ną žy­dai bu­vo su­ras­ti ir miš­ke, na­mas bu­vo ap­sup­tas. Ja­me slaps­tę­si žmo­nės bu­vo iš­va­ry­ti į miš­ką ir su­šau­dy­ti. Tik dviem ma­žiems Ša­py­rų vai­kams Do­rai ir Juo­zu­kui pa­vy­ko iš­šok­ti pro tro­bos lan­gą ir pa­bėg­ti. Vai­kai šiaip ne taip atė­jo į Kel­mę. Čia slaps­tė­si baž­ny­čio­je ir pas ge­rus žmo­nes, kol su­lau­kė vo­kie­čių oku­pa­ci­jos pa­bai­gos.

K. Lo­pe­tie­nės tė­vas Juo­zas Ša­py­ro gy­ve­no ir mi­rė Lie­tu­vo­je, jo se­suo Do­ra šiuo me­tu gy­ve­na Iz­rae­ly­je.

Skaityti plačiau

Suraskime darbėniškių seserų Chaimaičių gelbėtojus

Pajūrio naujienos,  Romualdas BENIUŠIS,  2017-11-17

 

Chaimų šeima, dar nežinanti, kas jų laukia ateityje. Darbėnai, 1932 m. Pirmoje eilėje (iš kairės) Šaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų – Rocha ir Reubenas.

Lietuvos žydų tragiškas likimas nacių okupacijos 1941–1945 metais – skaudi, neužgyjanti žaizda tiek žydams, tiek ir patiems lietuviams.

Nuo viduramžių čia gyvenusių žydų palikuonys, nors ir gyvendami toli nuo Lietuvos, ją tebelaiko savo gimtuoju kraštu, ne tik mintimis sugrįžtantys ten, kur gyveno jų tėvai ir seneliai, kuriems karo metais pavyko išlikti, ir kur jos miškuose ir laukuose amžiną poilsį rado jų giminės, kuriems nepavyko išvengti tragiško likimo. Kiekvieno išgelbėto žydo gelbėjimo istorija yra unikali, o jos herojai – beginkliai kovotojai prieš nusikalstamą nacių režimą – verti ypatingos pagarbos. Deja, laikas nenumaldomai bėga, nusinešdamas į amžinybę ne tik šiuos herojus, bet ir tada dar vaikais buvusius gyvus šių įvykių liudininkus ir dalyvius, tad kasdien vis sunkiau atkurti tų dienų istoriją ir pagerbti savo ir savo šeimos narių gerove dėl kito niekuo nekalto žmogaus gyvybės išsaugojimo rizikavusius žmones, kuriuos šiandien jau vadiname ir rezistentais-kovotojais už Lietuvos laisvę.

JAV gyvenantis profesorius iš Emory universiteto Atlantoje Erikas Goldsteinas, kurio giminės šaknys – Darbėnuose, jau daugiau nei dešimt metų kasmet aplanko šį miestelį, kalbindamas čia gyvenančius senolius. Jis pasidalijo ir neseniai jo sužinota vienos darbėniškių žydų šeimos istorija.

Skaityti plačiau

F. Kukliansky: žydams ir lietuviams būtina apgludinti nesutarimus

„Man labai patiko istoriko Sauliaus Sužiedėlio mintis, kad galima ne vieną kartą perskaityti kokį nors dokumentą arba daug dokumentų ir padaryti skirtingas išvadas. Studijuojant dokumentus, būtinas specialus pasirengimas, jų išmanymas. Jei tuos pačius dokumentus perskaitys bobutė, jai galbūt jie pasirodys įdomūs, tačiau ji nesugebės nieko paaiškinti. O jei knyga yra rašoma dėl viešųjų ryšių, ja siekiama naudos ir nustebinti skaitytojus bei klausytojus?“ – vertindama R. Vanagaitės skandalo atgarsius, portalui LRT.lt sakė F. Kukliansky.

Skaityti plačiau
Kauno žydų bendruomenė visada spalio pabaigoje renkasi pagerbti Didžiosios akcijos aukas

Kauno žydų bendruomenė visada spalio pabaigoje renkasi pagerbti Didžiosios akcijos aukas

Kiekvienais metais paskutinįjį spalio sekmadienį Kauno žydų bendruomenė renkasi IX-ajame forte pagerbti Didžiosios akcijos Kauno gete aukas. Kiaurai smelkiantis žvarbus vėjas ir lietus atgena mums prieš akis dešimttūkstantinę minią žmonių, mūsų tautiečių ir bendrapiliečių, senų. ligotų, mažų, vyrų, moterų, vaikų, savęs dar neįsisąmoninančių kūdikėlių, atvarytų į šią tokiu metų laiku niūrią vietą iš Vilijampolės, Demokratų aikštės, kur jie prastovėjo nuo pat ankstyvo ryto, jausdami nežinią, baimę, neviltį, viltį, paniką ir tai, ko mes nežinome ir neįsivaizduojame, sustirę iš šalčio, vos gyvi iš nuovargio, bado, siaubo, glausdamiesi vienas prie kito ar vieniši. Mūsų pareiga nepamiršti jų patiems ir neleisti pamiršti kitiems – malda ir susikaupimu čia, jų žūties vietoje, aktyviais veiksmais kitur, kad tai niekada nepasikartotų.
 
Žydų žudynių vietų Kaune, deja, yra ne viena. Holokausto aukas Kauno žydų bendruomenė tradiciškai pagerbia ir Kauno tvirtovės VII forte. Tokiose vietose paprastai nėra vietos teigiamoms emocijoms, bet šį kartą KŽB pirmininkas Gercas Žakas pasidžiaugė, kad baisius Antrojo pasaulinio karo įvykius ir jų aukas galime paminėti tikroje žudynių vietoje, kad joje pastatytas paminklas, šiais metais sutvarkytas ir priėjimas prie jo.
Skaityti plačiau

URM ragina nepriešinti žydų genocido su antisovietine rezistencija

Vilnius, lapkričio 1 d. (BNS). Lietuvos diplomatai ragina nepriešinti žydų genocido ir Lietuvos ginkluotos kovos su sovietų okupacija.

Užsienio reikalų ministerija trečiadienį išsakė apgailestavimą dėl Europos žydų kongreso pareiškimo, kuriuo smerkiamas leidyklos „Alma Littera“ sprendimas nutraukti Rūtos Vanagaitės knygų pardavimą ir kritika viešųjų ryšių specialistei, kad ji apšmeižė partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą.

„Lietuva jau daug metų dirba Holokausto tyrimų ir švietimo srityje, konsultuodamasi su tarptautinėmis žydų organizacijomis, taip pat su Pasaulio žydų kongresu ir Europos žydų kongresu. Žydų genocido ir Lietuvos antisovietinės rezistencijos supriešinimas šiame kontekste yra visiškai nepriimtinas ir tarnauja tik istorijos iškraipymui“, – rašoma URM išplatintame pranešime.

„Belieka apgailestauti dėl tokio Europos žydų kongreso pareiškimo“, – teigia URM.

Rusijos verslininko Moše Kantoro vadovaujamas Europos žydų kongresas antradienį užstojo R. Vanagaitę, sakydamas, kad ji turėtų būti giriama, o ne puolama.

Skaityti plačiau
Stela žydų gelbėtojai Panevėžyje – pirmoji Lietuvoje

Stela žydų gelbėtojai Panevėžyje – pirmoji Lietuvoje

2015 m. Panevėžyje įvyko konferencija, kuri buvo skirta Pasaulio Tautų teisuolės Marijos Rusteikaitės  garbei. Joje dalyvavo svečiai iš Vilniaus – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, likusi gyva liudininkė Sulamit Lev išgelbėta iš pražūties, Panevėžio žydų bendruomenė, Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolės. Sulamitos pasakojimas apie 15-os žydų vaikų istoriją, kurie rado duonos kąsnį ir prieglobstį Antrojo pasaulinio karo metais, sulaukė didelio dalyvavusiųjų susidomėjimo. Tada ir gimė idėja, tapusi projektu, įamžinti Marijos Rusteikaitės atminimą Panevėžio mieste.

2017 m. spalio 27 dieną pagal projektą vyko stelos atidengimas  Marijos Rusteikaitės atminimui. Šis paminklas yra pirmas Lietuvoje, kai pagerbta gelbėtojusi žydus Holokausto metu Dievo apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė, visuomenininkė, medikė, pedagogė Marija Rusteikaitė. Atidengiant atminimo lentą Panevėžyje, dalyvavo  Panevėžio miesto vicemeras Aleksas Varna, kuris pabrėžė, kad Lietuva turi didžiuotis tokiais žmonėmis, kurie gelbėjo nekaltus žmones, rizikuodami savo gyvybėmis. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kuliansky pasakė, kad ši iškilminga ceremonija buvo įvykdyta Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolių, Panevėžio m. žydų bendruomenės, Panevėžio miesto vadovų dėka, jiems priėmus teigiamą sprendimą dėl Marijos Rusteikaitės vardo įamžinimo Panevėžyje. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė inicijuoja šį mums žydams labai svarbų sprendimą  įvykdyti Pasaulio Tautų teisuolių įamžinimą ir kituose Lietuvos miestuose, taip pat ir Vilniuje.

Daugiau apie Marijos Rusteikaitės asmenybę papasakojo išgelbėta Holokausto metais likusi  gyva liudininkė Sulamit Lev. Ji iki šiol dėkinga Marijai  ir vadina ją “Motinėle”. Moters prisiminimus pagyvino jos atsinešti išgelbėtojų laiškai vienuolei bei paveikslas, kuriame pavaizduota prie Marijos Rusteikaitės klupanti pati maža Sulamit.

Skaityti plačiau
Panevėžio žydų bendruomenės padėka žydų gelbėtojai

Panevėžio žydų bendruomenės padėka žydų gelbėtojai

Sekundė.lt, Panevėžys

Panevėžyje iškilo pirma paminklinė lenta Lietuvoje, skirta žydų gelbėtojai Holokausto metu. Tokia padėka pagerbta šiame mieste pirmąsias Dievo Apvaizdos seseris subūrusiai vienuolei, visuomenininkei, medikei, pedagogei Marijai Rusteikaitei. Akmeninė lenta II pasaulinio karo metais nusipelniusiai asmenybei iškilmingai atidengta ties J. Tilvyčio ir Krekenavos gatvių sankirta. Remiantis istorine medžiaga išsiaiškinta, kad būtent netoli šios vietos buvo įkurtas Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolynas bei jo ligoninė. „Visų pirma ši vieta, už kelių dešimčių metrų, mums buvo pati svarbiausia vienuolyno istorijos vieta, nes čia M. Rusteikaitė 1925–1936 m. būrė vienuoles, pirmąsias Dievo Apvaizdos seseris. Ką tik baigusi Sankt Peterburgo medicinos universitetą iš Žemaitijos kilusi motinėlė įsijungė į Šventojo Vincento Pauliečio draugiją, siekdama padėti vargstantiems Panevėžio miesto ir apylinkių žmonėms. Prieš tai ji dėstė Kražių progimnazijoje matematiką ir geografiją, kitoje vietoje lenkų kalbą“, – savo pirmtakę prisiminė sesuo Leonora Kasiulytė, daug metų besidominti istorine asmenybe.

Skaityti plačiau
Neivaikiškas vaiko dienoraštis iš Vilniaus geto

Neivaikiškas vaiko dienoraštis iš Vilniaus geto

Rosita GARŠKAITĖ, Kostas KAJĖNAS, Bernardinai.lt

Pieštuku ir mėlynu rašalu prirašyta nedidelė kanceliariniams tikslams skirta užrašinė su liniuotais puslapiais apima laikotarpį nuo 1941 m. birželio pabaigos iki 1943 m. balandžio, kai prasidėjo galutinė Vilniaus geto likvidacija ir nauja masinių žudynių banga Paneriuose. Ten atgulė ir dienoraščio autorius.

Visą straipsnį skaitykite ČIA

Keli komentarai po M.Laurinkaus straipsnio „Mokiniams sakysime visą tiesą ar tik sau naudingą?“

lrytas.lt

19 vilkmergietis

A.Hitleris buvo nacistines Vokietijos vadovas. K.Škirpa bandė įlįsti A.Hitleriui and Co be muilo į viena vietą. K.Škirpa perkėlė nacistinės idėjos į Lietuvą, kurių pagrindinis bruožas ir buvo aršius antisemitizmas. Ponas M. Laurinkus mėgina gudrauti ir ginti bendrapartietį L.Kasčiūną. Varna varnai akies nekerta.

27 Ko bijo meras

Vilniaus meras Šimašius, ne sykį yra ragintas nukabinti lentą Vetrai, bet atsisakė tai daryti. Matyt bijo. Ko? Gal Įtakingo žmogaus, kurio tėvas, teisingiau jo pavaldiniai, Kaune statė konclagerį žydams, kuriame anieji ir buvo vėliau sušaudyti.

28 vilkmergietis

Sutikdamas užimti premjero postą, K.Škirpa pageidavo, kad vyriausybėje būtų Rapolas Skipitis bei Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Toje vyriausybėje, be premjero K.Škirpos, buvo 11 ministrų: 4 vilniečiai (Vytautas Bulvičius, Vladas Nasevičius, Vytautas Statkus, Jonas Masiliūnas), 6 kauniečiai (Juozas Ambrazevičius, Jonas Matulionis, Adolfas Damušis, Balys Vitkus, Juozas Pajaujis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) ir berlynietis Rapolas Skipitis bei valstybės kontrolierius Pranas Vainauskas.

34 del Skirpos

visiskas idiotizmas iaskinti kad Skirpa buvo provokiskas” bet ne “pronaciskas” – lygtais 1941 jau nebutu WW2 ikarstis, kai buvo nukariuta Lenkija, Prancuzija, Danija, Norvegija, Nyderlandai, Belgija – o Skirpa su vokieciais dar zaidzia? jei butu zaides tik iki karo pradzios – tebubnie, bet jau karo metu ti reiskia kad jis buvo ne tik antisovietineje, bet ir antibritiskoje, antiprancuziskoje ir antiamerikietiskoje koalicijoje su visomis pasekmemis. su VISOMIS. Net generolas Denikinas savo liku kariaves su sovietais nesutiko su JOKIAIS vokieciu siulymais net ir gasdinamas… todel geriausia butu ta Skirpa pamirsti kuo greiciau kad dar i koki suda neilipti..

36

Jokiu būdu negalima palikti ramybėje. Reikia išaiškinti viską iki galo ir paviešinti. Atsiprašau, tamstele, bet mums tikrai nereikia “herojų” su kvapeliu. Ir kas čia per žodis “svetimas”? Tuos, kurie žmones į duobes varė ir šaudė, vadiname žydšaudžiais. O kaip reikia vadinti tuos, kurie jiems vadovavo?

Skaityti plačiau

Mokiniams sakysime visą tiesą ar tik sau naudingą?

Mečys Laurinkus. lrytas

Verčiant (laikinai paimant restauruoti) Žaliojo tilto „balvonus“ natūraliomis lauko sąlygomis, be specialių priemonių, girdėjau priekaištą:  o patys griovėjai pavadina gatves ir kabina atminimo lentas „herojams“, kurie prisidėjo prie žydų šaudymo. Visuomenė domisi istorija, skaito, girdi diskusijas ir vertina valdžios sprendimus.

Mokytojams dar ilgai gali tekti nepraleisti progos patylėti.  O į labai įkyrų vaikų klausinėjimą atsakyti:  buvo labai sudėtingi laikai.  Iš tikrųjų – ir sudėtingi, ir paprasti. Lietuvos situacija buvo labiausiai komplikuota jos istorijoje.  Tačiau individualus pasirinkimas blogio atžvilgiu, kaip ir visais laikais, buvo paprastas – taip arba ne.

Skaityti plačiau
Aba Kovneriui – žydų kariui ir poetui – 100 metų

Aba Kovneriui – žydų kariui ir poetui – 100 metų

Nuotraukoje: Aba Kovneris tarp žydų partizanų ir geto pogrindininkų 1944 liepos 14 d. (stovi centre, Iljos Erenburgo nuotrauka)

Aut. Prof. Pinchos Fridberg, Vilnius, specialiai laikraščio „Obzor“ interneto puslapiui

Rašau iš anksto: iki garsaus žmogaus jubiliejaus liko pusmetis. Tačiau apsispręsti reikia jau šiandien.

Neieškokite lietuviškoje Vikipedijoje  legendinio litvako Abos Kovnerio – žydų pasipriešinimo hitlerinei okupacijai Lietuvoje didvyrio, kovotojo už Izraelio Nepriklausomybę, žinomo poeto ir rašytojo puslapio – jo ten nėra. Hebrajų ir anglų kalbomis apie jį Wikipedijoje rašoma, yra ir rusų, ir lenkų yra, o lietuvių – nėra.

Nenusipelnė. Kiekviena tauta turi savo didvyrius.2018 kovo 14 d. Aba Kovneriui Z“L* sukanka 100 metų.

Tikiuosi, jog Lietuvos žydų bendruomenė šį reikšmingą įvykį prisimins.

Aba mokėsi „Tarbut“ gimnazijoje, kuri buvo Vilniuje, Pylimo 4, būtent tame pastate, kuriame dabar yra Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Todėl, manau, pakabinti memorialinę lentą (lietuvių, jidiš ir anglų kalbomis) šio pastato fojė „pats Dievas“ liepia.  Numanau, kad kils klausimas: kodėl fojė, o ne ant pastato fasado? Mano atsakymas: nenoriu, kad memorialinės lentos problema nugrimztų į „derinimo“ bedugnę.

2017 rugsėjo 23 d. Izraelio valstybinis radijas „Rešet bet“ skyrė valandos trukmės laidą Abo Kovnerio mirties 30-mečiui.  Ji prasidėjo ir užsibaigė Žydų partizanų himnu «zog nit keyn mol, az du geyst dem letstn veg» (Niekada nesakyk, kad eini paskutiniu keliu“). Laidą vedė žinomas Izraelio žurnalistas ir istorikas Icchakas Nojus. Joje dalyvavo taip pat istorikė prof. Dina Porat, rašytojas Miki Cur, karo už Izraellio Nepriklausomybę dalyvis, buvęs teisėjas Avraamas ben Doras. 

Skaityti plačiau

Pasakojimas apie žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes ir vieną gyvenimą

Algis JAKŠTAS

Prieš keletą metų pirmą kartą rašiau apie neeilinio likimo žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes – Romuald Jakub Veksler-Vaškinel, per karą gimusį Švenčionyse ir per stebuklą išlikusį iš visos čia gyvenusios giminės. O tą stebuklą sukūrė Piotras ir Emilija Vaškineliai. Jiems prieš Švenčionių geto likvidaciją Jakubas ir Batia Veksleriai perdavė 1943 m. vasario 28 d. gimusį sūnų, kurį Piotras ir Emilija Vaškineliai pakrikštijo bažnyčioje.

 

Dabar Izraelyje gyvenantis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel (Romuald Jakub Weksler-Waszkinel), atvykęs į Lietuvą Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu, rado laiko aplankyti ir gimtuosius Švenčionis. Parymojo prie buvusį getą primenančios Menoros, aplankė kitas vietas, kurios svarbios žydų tautai vienaip ar kitaip susijusios ir su jo gimtine. Kaip jau minėjau, nė vienas iš jo artimųjų, gyvenusių Švenčionyse, neišgyveno. Vieni mirė arba buvo nužudyti koncentracijos stovyklose, kiti – sušaudyti miške netoli Švenčionėlių. Gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel tėvai mirė ar buvo nužudyti irgi koncentracijos stovyklose.

Į Švenčionis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel atvyko lydimas jo atvykimą į Lietuvą organizavusio Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorės Barbaros Orševskos (Barbara Orszewska), kuri mielai ir vertėjavo, bei Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininko Moisej Šapiro. Su gerbiamu svečiu kalbėjausi prie Švenčionių m. parke stovinčios Menoros. Mano pirmasis klausimas, tiksliau labiau prašymas, buvo papasakoti apie savo likimą, kuris vertas scenarijaus ar knygos puslapių.

Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininkas Moisej Šapiro ir Romuald Jakub Veksler-Vaškinel prie Menoros

– Mano istorija tokia, kad iki 35 metų nežinojau, kad esu žydas. Man visada kildavo abejonių dėl tautybės, kai bandžiau savo veido bruožus, išvaizdą lyginti su aplinkiniais. Aš nebuvau panašus į lenkus, kurie gyveno aplinkui, į savo tėvus lenkus. Kai man suėjo 35, mama pasakė, kad aš turėjau kitus tėvus – žydus, kurie buvo nužudyti karo metais. Ji nežinojo mano senojo, pirmojo vardo. 14 metų aš ieškojau savo tikrųjų šaknų, kol suradau savo žydišką pavardę – Veksler (Weksler). Dabar turiu du vardus, dvi pavardes. Ir tai mano didžiausias turtas. Žydai Jakubas ir Batia Veksleriai davė man gyvybę, o be lenkų Piotro ir Emilijos Vaškinel aš nebūčiau išgyvenęs. 2009 m. aš išvykau gyventi į Izraelį. Ten radau motinos ir tėvo giminių, ten pasijutau lyg į savo namus būčiau sugrįžęs. Esu labai dėkingas žmonėms ir Dievui, – glaustai savo gyvenimo istoriją pasakoja gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel.  

Skaityti plačiau
Pirmasis spalio sekmadienis: Švenčionyse kiekvienais metais panašus, bet visada naujas ir svarbus

Pirmasis spalio sekmadienis: Švenčionyse kiekvienais metais panašus, bet visada naujas ir svarbus

Žydų susitikimą buvusio geto vietoje – prie Menoros Švenčionių parke – atidarė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro.

Galina Romanova

Atrodytų, lyg ir nieko naujo jau neįmanoma pasakyti apie ilgametę žydų tradiciją – kasmet pirmąjį spalio sekmadienį susirinkti Švenčionių rajone prie Menoros Švenčionių parke ir prie obelisko-memorialo taip vadiname poligone (miške tarp Platumų kaimo ir Šalnaičio ežero), kur amžinam poilsiui atgulė 8 tūkst. žiauriai nužudytų visos Vilniaus apskrities žydų. Bet šie susitikimai kiekvieną sykį būna saviti. Šių metų spalio 1 d. susitikime vyravo nuoširdus susirinkusiųjų bendravimas, matomai per visus šiuos metus, kiekvienais metais šia suvažiuojantys žmonės spėjo artimai susipažinti, o daugelis ir susibičiuliauti. Atvykusieji dalinosi su savimi atsivežtomis įvairių laikotarpių nuotraukomis ir brangiais atsiminimais.

Pati susitikimo eiga buvo tradiciška. Renginį prie Menoros atidarė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro. Trumpą buvusios gausios žydų bendruomenės istoriją Švenčionių krašte pristatė Nalšios muziejaus istorikė Nadežda Spiridovienė. Prie Menoros buvo padėti vainikai, pirmą iš jų pagal nusistovėjusią tradiciją padėti buvo pavesta paskutiniam Švenčionių rajono žydų „mohikanui“, buvusiam dviejų koncentracijų lagerių kaliniui Moisejui Preisui. Maldą paskaitė atvykęs Vilniaus sinagogos kantorius Šmuel Jatom, žvakes uždegė aukštas, bet Švenčionių rajone neretas svečias – Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon.

Skaityti plačiau

Frau Finkelštein

 

ŠIAURĖS ATĖNAI 2017 m. rugsėjo 15 d.

Sergejus Kanovičius – Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17.

Laba diena, frau Finkelštein. Jūs nepyksite, jei aš Jus taip ir vadinsiu toliau – taip, kaip čia ir parašyta – frau Finkelštein?

Ačiū Jums. Jūs nepykite, frau Finkelštein, kad taip nutiko. Tiesiog taip susiklostė. Beje, o kodėl čia, Kauno žydų kapinėse, Jus užrašė ne hebrajiškai, o lotyniškai ir, negana to, pridė- jo „frau“? Ar Jūsų vyras buvo vokietis, frau Finkelštein? Na, gerai, gerai, suprantu, kad lendu ne į savo reikalus. Tiesiog, žinote, įdomu – ne visur Lietuvoje žydų kapinėse sutiksi kokią frau. Gaila, kad Jūsų nuotraukos nėra. Greičiausiai buvo. Iš Jūsų, frau Finkelštein, tik postamento dalis ir teliko, viršus turbūt dabar jau kokio nors namo laiptas, o gal kortų stalas – juodas marmuras, žvakių liepsna, raudonojo vyno taurė, kortų kaladė ir pikų dama, kaip tik Jūsų nuotraukos vietoje, ten pokerį žaidžia, intelektualus žaidimas vis dėlto, ne koks nors „Durnius“. …Ką? Sakote, tai ciniška? Jūs iš tiesų taip manote, frau Finkelštein? Gink Dieve, frau Finkelštein, čia jokio cinizmo. Kiek čia ant Jūsų likučio parašyta – 1928 metų spalio 17 diena. Minutėlę, frau Finkelštein, aš noriu mobiliajame pažiūrėti, kokia tai buvo savaitės diena. Štai, radau – Jūs mirėte trečiadienį po vidurnakčio nuo širdies ligos. . Vadinasi, Jus palaidojo ketvirtadienį. Laidotuvėse turbūt buvo daug giminių, frau Finkelštein. Kiek, sakote? Oho. Tiek žydų šiandien ir visam mieste nebėra, o Jūs sakote, aš čia ciniškai dėl paminklo viršūnės-kortų stalo-namo laipto. Užvakar antikvariate mačiau pakabutį su hebrajišku užrašu, sidabrinį – ne Jūsų?

Nusišneku – jei būtų Jūsų, tai gulėtumėte ne čia, frau Finkelštein, o kurioje nors pakelės duobėje. Tada gal būtų Jūsų. Ką sakote? A, kiek prašė? Nedaug – šimto dvidešimt eurų, sakė, kad dažniau užeičiau, – prieš dvi savaites pardavė, anot jų, kočėlus su Tora, tiesa, sakė, kiek apdegusi buvo. Sakė, daug užmuštų žmonių daiktų pas juos būna, reikia tik dažniau užeiti.

Jums pasisekė, frau Finkelštein. Jums net labai pasisekė. Gal Jums dabar jau ir nelabai įdomu tokiai visai sudaužytai, bet geriausiu atveju praėjus trylikai metų nuo Jūsų mirties, Jus vis viena būtų nušovę IV, VII ar IX forte. Ar tiesiog Jūsų kieme – pykšt, ir viskas. Gal Jums, frau Finkelštein, atrodo, kad taip nepadoru – vidury miesto, jau kiek aptvarkytose kapinėse, nudaužtai be viršūnės stovėti. Taip tik atrodo. Iš Jūsų kažkas dar liko, frau Finkelštein. Be to, nereikėjo po rusų perkalti užrašo kaip tiems – „tarybinių žmonių aukoms“, – Jūs bent jau kaip numirėte, būdama frau, taip ir stovite ligi šiolei – kaip tikra išdidi frau Finkelštein. O anuos teko perkalti iš naujo. Kaip nauji vėjai leido.

Tiesa, sovietinis betonas dar daug kur laiko – nauji vėjai kažkaip greit nusilpo. Kas darė Jūsų paminklą, frau Finkelštein? Matau, kad geri meistrai, – viršūnę su kūju dar kažkaip įgalėjo nuversti, o štai postamentas liko. Ir raidės gerai išsilaikė. Čia Jums ne sovietinis tiap liap i gotovo. Galite didžiuotis, frau Finkelštein. Jūs juk nepykstate, kad aš čia pastovėsiu, Jus dar truputį pakalbinsiu ir eisiu savais keliais, o Jūs taip ir liksite čia – nudaužta, bet nenugalėta frau Finkelštein. Jawohl? Jūs jau inventorizuota, suskaičiuota, į katalogą įrašyta ir iš įvairių pusių nufotografuota. Šiukšles aplink Jus aprinkom, frau Finkelštein, – švirkštus, bambalius, šukes, skudurus – švaru dabar, švyti, ordnungas akivaizdus. Aš tik norėjau pasakyti, frau Finkelštein, kad man vis dėlto nepatogu prieš Jus. Aš dėl to čia su Jumis ir kalbuosi – man norėtųsi, kad kažkaip kitaip ir čia, pas Jus, ir Kauno VII forte. Ten tik pavardžių nėra. Nėra kaip susipažinti, prisistatyti. Kažkaip nuasmeninta. O su Jumis kažkaip net šilčiau, frau Finkelštein. Ką sakote? Ak, žinoma, – Jūs turite giminių. Izraelyje ir Kauno IX forte. Ką darysi, kad mūsų giminės, frau Finkelštein, arba čia, arba ten. Čia, Lietuvoje, jų, sakyčiau, net daugiau nei Izraelyje. Taip, aš būtinai perduosiu nuo Jūsų, frau Finkelštein, kai tik ten būsiu. Ne Jūs viena prašote.

Atleiskite, frau Finkelštein, man laikas. Aš dėkingas Jums. Už ką? Keista, tiesiog dabar žinau, kad tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntų metų spalio septyniolikta buvo trečiadienis. Tą spalio trečiadienį Kauno žydų kapinės dar buvo gyvos. Sudie, frau Finkelštein, auf Wiedersehen.

Oi, palaukite. Gal galėčiau Jus nufotografuoti? Atminimui, kaip sakoma? Na, ką Jūs, nepaisant amžiaus, nepaisant mūsų… Jūs puikiai atrodote, frau Finkelštein. Sudie.

 Sergejus Kanovičius – Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17.

LŽB vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius

LŽB vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Žydų bendruomene, Gerosios valios fondu ir leidykla „Czarne” trečiadienį, 2017 metų rugsėjo 27 d. Vilniuje vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius, gelbėjusius žydus nuo mirties. Pagrindinis susitikimo svečias bus Švenčionyse gimęs ir per stebuklą nuo mirties išgelbėtas Romuald Weksler-Waszkinel.

Diskusijos atspirties taškas – knyga „Žmogus tvirtu stuburu”, parašyta Lenkijos radijo žurnalisto Dariuszo Rosiako, kurios herojumi tapo Romuald Waszkinel. Įdomios, jaudinančios istorijos apie lenkų išgelbėtą nuo mirties ir užaugintą žydą fone autorius ir knygos herojus pasidalino su klausytojais prisiminimais ir refleksijomis apie Pasaulio teisuolių vardą pelniusius lenkus ir lietuvius. Jų pavardžių ir darbų priminimas ypač aktualus dabar, kai viešojoje erdvėje vis dažniau skleidžiami iškreiptos atminties interpretacijos ir falsifikuota istorija. Diskusijoje kalbėta ir apie būtinybę saugoti atmintį apie Holokaustą.

Skaityti plačiau