Holokaustas

“Vilna knygų kontrabandininkai”

YIVO nuotraukoje: karutis su laikraščiais ir meno kūriniais, Levo Tolstojaus biustu, surasta Vilniuje 1944m. liepą.

“Kaip nedidelis žydų būrys priešinosi naciams, kai jie stengėsi sunaikinti “Lietuvos Jeruzalės” kultūros vertybes. Geraldas J. Steinacheras apžvelgia naują Davido E. Fishmano knygą “Knygų kontrabandininkai”.

Naciai ne tik norėjo nužudyti visus žydus; jie taip pat buvo pasiryžę išnaikinti visą žydų meną ir literatūrą. “Knygų kontrabandininkai”, Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David’as E. Fishmanas supažindina  su klestinčia Rytų Europos žydų kultūra ir su žmonėmis, kurie rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų šią kultūrą nuo barbariško nacių puolimo.

Vilna, šiandien labiau žinomas kaip Vilnius, buvo Rytų Europos žydų kultūros sostinė, dar vadinama “Lietuvos Jeruzale”, Holokausto išvakarėse mieste gyveno 193 000 etninių gyventojų, iš kurių apie 28% buvo žydai. Visiems mylintiems knygas jis buvo knygų miestas. Jidiš literatūra klestėjo gyvoje rašytojų bendruomenėje. Miesto žydų kultūros įstaigos, tokios kaip Strašuno biblioteka ir Jidiš mokslinis institutas YIVO garsėjo savo išskirtinomis literatūros ir žydų istorijos kolekcijomis.

1941 m. Birželio 22 d. Vokietijos vermachtas įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Vilniuje naciai atsirado  po dviejų dienų, o žydų bendruomenės puolimas prasidėjo beveik iš karto. Keturiasdešimt tūkstančių žmonių buvo suvaryti į du mažus getus, sukurtus miesto teritorijoje, kurioje prieš karą gyveno tik 6 000 žmonių. Maisto, vandens ir šildymo nepakako. SS ir jų kolaborantai lietuviai dažnai apsupdavo dideles geto gyventojų grupes ir išveždavo į Panerių mišką, kur juos nužudydavo.

Įkalintieji gete žydai stengėsi daryti viską, kad išliktų gyvi ir išlaikytų savo kultūrą. Gete buvo įkurta biblioteka, o jos direktoriumi tapo Hermanas Krukas, vienas iš labiausiai vertinamų bibliotekininkų tarpukario Lenkijoje. Nepaisant žiaurių sąlygų getuose, daugelis žmonių toliau skaitė ir rašė, Krukas tai pavadino “knygos stebuklu gete”. Jis kartu su kitais intelektualais buvo įsipareigoję stiprinti getų gyventojų dvasią ir orumą. “Net ir agonijoje, – rašo P. Fishmanas, – žydiškas Vilna” išliko ištikimas savo tvirtam vidiniam tikėjimui.” “.

Skaityti plačiau
Kauno miesto bibliotekoje paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Kauno miesto bibliotekoje paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Kauno diena

Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje pirmadienį vyko Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas. Kompoziciją „Išgelbėti pasauliai“ pristatę Kauno dailės gimnazijos moksleiviai ragino nepamiršti nei Holokausto aukų, nei jų gelbėtojų.

Renginyje apsilankęs Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skaitė Lietuvos žydo šeduviškio Samuelio Bekino laišką ir pabrėžė, jog Holokausto metu nužudyti žydai buvo mūsų tautos dalis, todėl labai svarbu šią dieną prisiminti ir minėti tam, kad istorija niekada nepasikartotų.

Jautrią kompoziciją „Išgelbėti pasauliai“ atlikę moksleiviai susirinkusiesiems priminė garsiąją citatą iš Babilono Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“. Jie skaitė Holokaustą išgyvenusiųjų prisiminimus bei laiškus, akompanuojant Kipro Petrausko muzikos mokyklos mokytojoms Lusine Sargsyian bei Vilhelminai Gerulaitei, atliko dainas jidiš kalba.

Kompozicijos autorius Kauno dailės gimnazijos Tolerancijos centro vadovas istorijos mokytojas Saulius Mikuckis kreipdamasis į susirinkusius pastebėjo, kad kalbant apie Holokaustą, dažniau minimi nusikaltimus organizavusiųjų ir vykdžiusių vardai, todėl šiuo renginiu norėta paskatinti nepamiršti tiek Holokausto aukų, tiek jų gelbėtojų.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dėkojo moksleiviams ir jų mokytojui už nuoširdžiai atliktą jaudinančią kompoziciją. Pasak jo, labai svarbu, kad jauni žmonės, moksleiviai ir studentai, turėtų tvirtą ryšį su žydų bendruomene, nes tik taip galima laužyti stereotipus ir mitus apie šią tautą.

Skaityti plačiau

Kas atsitiko Lenkijai, – klausia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky?

Lenkijos žydai – kažkada buvusi didžiausia Europos žydų bendruomenė LDK, o tai kas iš jos liko po Holokausto, šiandien, matyt negalės niekada suprasti Lenkijos Seimo pareiškimo 2018 sausio 26d., kurį mes išgirdome per TV ir radijo žinias. Istoriškai  Lietuvos ir Lenkijos žydų bendruomenes sieja draugiški ryšiai visose srityse, palaikome dalykinius santykius su religine ir pasaulietine bendruomene, žinom apie Lietuvos Seimo narių asmenines pastangas padėti, sprendžiant ginčus dėl lenkiškos abėcėlės raidžių rašymo, prisimenam Lenkijos prezidentų Aleksandro Kvasnievskio, Lecho Kačinskio,  Bronislavo Komarovskio pastangas gerinti santykius su Lietuva.

Kaip galėjo atsitikti, kad dabartiniai Lenkijos Seimo nariai priima įstatymą, numatantį trejus metus laisvės atėmimo asmenims, viešai skelbiantiems, kad Lenkijos valstybė arba tauta yra kalta dėl nacių nusikaltimų, arba vartojantiems netinkamą formuluotę apie koncentracijos stovyklas. Įstatymas atspindi oficialią Lenkijos vyriausybės poziciją, kad per nacių okupaciją didžioji dauguma lenkų elgėsi didvyriškai. Vis dėlto pažymi, kad šalyje daug žmonių kolaboravo su naciais ir įvykdė baisių nusikaltimų.

Man kyla dar vienas klausimas, ar ne nuo tokių neatsakingų žingsnių, antisemitinių įstatymų ir vertinimų bei pareiškimų viskas prasidėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą?

Prisimenam ir Čijunę Sugiharą, Kaune išdavinėjusį „Gyvenimo vizas“  Holokausto pasmerktiems Lenkijos žydams.

Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną paminėta Ariogaloje, Raseinių rajone

Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną paminėta Ariogaloje, Raseinių rajone

Sausio 26 dieną, minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Ariogaloje, Raseinių rajone, vyko nacionalinė konferencija „Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenusių žydų istorijos“. Šioje konferencijoje dalyvavo ir Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos moksleiviai: 8b klasės mokinės Goda Mickevičiūtė, Kristina Jarulytė, Austėja Jurevičiūtė, Akvilė Sudvojūtė bei 7b klasės mokiniai Kostas Balčiūnas, Faustas Gabrilavičius ir Jonas Biržietis. Moksleiviai, vadovaujami lietuvių kalbos mokytojos Laimos Dargužienės, parengė meninę kompoziciją „Daktaras Meras Šachnelis Abraomas“. Poetiniu žodžiu „Saulėtekio“ mokiniai konferencijos dalyviams iš įvairių Lietuvos mokyklų papasakojo apie Šachnelio Abraomo Mero – žymiausio tarpukario Panevėžio žydo –– gyvenimą ir veiklą. Šis žmogus savo, kaip gydytojo, veikla nusipelnė pačios didžiausios pagarbos: XX a. pradžioje gyvenusius panevėžiečius gydė nepaisydamas jų tautybės, kiekvienam ligoniui skyrė tiek dėmesio, kiek jo reikėjo, nemokamai gydė vargstančiuosius, vadovavo privačiai Žydų ligoninei ir savo iniciatyva įsteigtoms gydytojų draugijoms, pirmasis Lietuvoje sukūrė medicinos draudimą. Ariogalos kultūros centre vykusioje nacionalinėje konferencijoje ir „Saulėtekio“ moksleiviai labai daug sužinojo apie žydus, gyvenusius įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tokia patirtis, pasak mokyklos Tolerancijos centro koordinatorės Irenos Gasiūnienės, yra naudinga tiek mokantis istoriją, tiek ruošiantis dalyvauti panašaus pobūdžio renginiuose.
Už nuoširdų bendradarbiavimą ir suteiktą informaciją apie daktarą Šachnelį Abraomą Merą dėkojame Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkui Gennady Kofman.

Mokytoja Laima Dargužienė

Škirpa galiausiai kovojo už lietuvius, o ne už Lietuvą

Škirpa galiausiai kovojo už lietuvius, o ne už Lietuvą

Mark Adam Harold 

Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga ir banalu, bet viena iš savivaldybės funkcijų yra spręsti kaip vadinti savo teritorijos gatves. Tuo būdu, gyventojų atstovai gali išreikšti vietinės bendruomenės vertybes, tiek saviems, tiek pasauliui. Labai malonu ir naudinga, kai istorija yra įrašyta ne tik bibliotekose esančiose knygose, o ir ant gatvių pavadinimų lentelių, kurias gyventoja mato kasdien.

Dažniausiai nekyla klausimų dėl gatvių pavadinimų tinkamumo, pavyzdžiui niekas nekvestionuotų Jono Basanavičiaus vardo suteikimo miesto gatvei. Jo nuopelnai yra visiems tokie akivaizdūs, kad visi Lietuvos miestai su pasididžiavimu turi tokią gatvę savo centre.

Kartais gatvės pavadinimų pasirinkimo procesas tampa gilius jausmus žadinančia kontroversija, nes gatvės yra miesto kraujagyslės, ir visiems suprantama, kad pavadinimai yra žymiai daugiau nei būdas surasti pastatus. Gatvės pavadinimai yra miestiečių širdžių turinio atspindys.

Miesto vertybės

Retai Vilniaus Tarybos posėdžių salėje kalbame apie vertybes. Yra daug kitų būtinų buitinių dalykų Vilniuje, kartais net gyvybiškai svarbių reikalų arba sudėtingų finansinių problemų, reikalaujančių labai skubių sprendimų, kad gyventojams gyvenimas būtų patogesnis ir produktyvesnis. Kai tūkstančiams vilniečių reikia pavežimo į darbą, Taryboje svarstome kiek autobusų mums reikia pirkti, o “miesto vertybės” atrodo kaip sunkiai diskutuojama abstrakcija, nereikalinga sprendimo priėmimo procese. Mąstome savo galvomis, o ne širdimis. Na, taip mąstyti yra lengviau ir atrodo logiška.

Tačiau, be vertybinių pamatų, man sunku įsivaizduoti, kaip Taryba gali dėlioti prioritetus net debatuose apie transporto priemonių pirkimus. Sakyčiau, kad vertybių identifikavimas ir pasirinkimas yra esminis Tarybos narių darbas, o autobusų pirkimas, arba vaikų darželių skaičius, arba šildymo teikimo kainos mažinimas turi būti tiesiog mūsų suderintų vertybių pasekmė.

Atitinkamai, kai gyventojai pranešė man, kad Vilniuje turime gatvę prie pat Gedimino kalno, pavadintą antisemitinės organizacijos vadovo vardu, man tai skambėjo kaip visiškai nepriimtina situacija, kuri nedera prie musų deklaruojamų laisvos Lietuvos ir šiuolaikinių atviro Vilniaus vertybių.

Minėta antisemitinė organizacija vadinasi Lietuvių (o ne Lietuvos) Aktyvistų Frontas, ir tos organizacijos vadovas buvo Kazys Škirpa. Jo vardas po nepriklausomybės atkūrimo buvo suteiktas gatvei tarp Gedimino kalno ir Vilnelės.

KAIP IR DAUGUMA VILNIAUS GYVENTOJŲ, AŠ NEŽINOJAU, KAS BUVO TAS ŠKIRPA. MAN BUVO NESUVOKIAMA, KAD GATVĖ EUROPOS SĄJUNGOS NARĖS SOSTINĖJE TURĖTŲ ANTISEMITINĖS ORGANIZACIJOS VADOVO VARDĄ KAIP PAVADINIMĄ. KAIP TAIP GALI BŪTI?

Juk ta laisva Europa, kurioje gyvename, gimė po baisiausio karo žmonijos istorijoje, o didelė dauguma Lietuvos žydų – mirė, t. y. buvo nužudyti antisemitų kaimynų rankomis ir kulkomis etniniu pagrindu. Vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai, Lietuvos gyventojai ir piliečiai – sumesti į duobes kaip šiukšlės.

Vilnietis Abraham Sutzkever, “The greatest poet of the Holocaust”, testifying at Nuremburg.

Juk Gediminas, kurio vardu pavadintas kalnas, ant kurio stovi jo pilis, siuntė laiškus į Vakarus ir kvietė žydus į Lietuvą gyventi be baimės bei prisijungti prie Tautos gerovės sukūrimo.

Skaityti plačiau
Ar galima tai pamiršti?

Ar galima tai pamiršti?

Tikrai neįmanoma pamiršti nacistinės Vokietijos nusikaltimų, kurie buvo įšvykdyti II-ojo Pasaulinio karo metais. Maža to, būti šališku ir manyti kad tavęs tai neliečia – dvigubas nusikaltimas. Šiais žodžiais pradėjo savo kalbą Panevėžio miesto mero pavaduotojas Petras Lomanas, mitinge, skirtame Tarptautinei Halakausto atminimo dienai, prie memorialo „Liūdinti žydų motina“, Panevėžio miesto žydų kapinėse.

Šiandien net žvarbus oras ir nesibaigiantis lietus primena mums tragišką Holokausto laikmetį, kai buvo žvėriškai sunaikinti 6 mln. Europos žydų. Pasaulyje neturi būti vietos antisimetizmui, t.p., kaip ir terorizmui, karams ir nepakantumui vieni kitiems.

Lietuvos žydų (Litvaku) bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas, mitinge pasakė, kad šiandien mes minime visus nukankintus ir sušaudytus žydus visuose Lietuvos miestuose ir vietovėse, jų daugiau negu 200 tūkstančių. Tik nedaugeliui pavyko išgyventi  koncentracijos stovyklose, getuose, kalėjimuose siaubingais karo metais. Daugiau negu 600 tkst. žydų kariavo II-ojo Pasaulinio karo metu preš  nacistinę Vokietiją. Daugelis žuvo arba grįžo iš karo laukų, tapę invalidais. Mums ir mūsų kartai svarbu išsaugoti Holokausto atminimą.

Skaityti plačiau
LŽB pristatytas Sergejaus Kanovičiaus, tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektas: „Apkabinti būtąjį kartinį”

LŽB pristatytas Sergejaus Kanovičiaus, tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektas: „Apkabinti būtąjį kartinį”

Holokausto aukų atminimo dienai skirtą renginį, poeto Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektą:  „Apkabinti būtąjį kartinį”, sveikinimo žodžiu pradėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky. Ji kalbėjo apie neraminantį antisemitizmo augimą ir jo pasekmes. “Yra daug šalių, kurios neišgyveno Holokausto ir nesupranta, kodėl jis įvyko. Palyginkim, daugelis mūsų nelabai domisi, kas vyksta Sirijoj ir nelabai domisi, kas vyksta toje ar kitoje tolimoje valstybėje. Reikėtų vis tik plačiau žiūrėti į antisemitizmą. Tik bendromis jėgomis galime pasiekti, kad joks genocidas, joks Holokaustas nebepasikartotų. Mes visiems garsiai pasakėme, kad neužmiršime savo žydų aukų. Tikrai jų nepamiršime.” Šį gražų lyrinį minėjimą Faina Kukliansky pasiūlė pradėti Tylos minute, pagerbiant Holokausto aukas.

Visuomenė buvo kviečiama ateiti į Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertą, pajausti ir išgirsti atsakymus į svarbius klausimus. Kvietimas į renginį patraukė akį su jame užrašytais klausimais:

Ar gali po vienu skliautu susitikti jidiš ir lietuvių kalba?
Ar galima pajusti, kad skamba lopšinė, jei nesupranti žodžių?
Ar galimas dialogas tarp dainuojančio jidiš ir skaitančio savo lietuvišką kūrybą?
Ar gali meilė, ilgesys ir užuojauta, susitikti atmintyje?

Susirinko pilna Jašos Heifetzo salė. Iš tikrųjų tai buvo labai jaudinanti nuoširdi programa, priminusi prarastus mūsų žmones, nekaltas žydų aukas, ne vienas klausėsi su ašaromis akyse.  Sergejus Kanovičius skaitė jautriomis stygomis parašytus savo kūrinius – gerus eilėraščius ir pasakojimus, po to jjdiš dainas dainuodavo Rafailas Karpis, akomponavo Darius Mažintas.

 

Čia pateikiamas vienas iš skaitytų Sergejaus Kanovičiaus kūrinių. “ Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17″.

Laba diena, frau Finkelštein. Jūs nepyksite, jei aš Jus taip ir vadinsiu toliau – taip, kaip čia ir parašyta – frau Finkelštein?

Ačiū Jums. Jūs nepykite, frau Finkelštein, kad taip nutiko. Tiesiog taip susiklostė. Beje, o kodėl čia, Kauno žydų kapinėse, Jus užrašė ne hebrajiškai, o lotyniškai ir, negana to, pridė- jo „frau“? Ar Jūsų vyras buvo vokietis, frau Finkelštein? Na, gerai, gerai, suprantu, kad lendu ne į savo reikalus. Tiesiog, žinote, įdomu – ne visur Lietuvoje žydų kapinėse sutiksi kokią frau. Gaila, kad Jūsų nuotraukos nėra. Greičiausiai buvo. Iš Jūsų, frau Finkelštein, tik postamento dalis ir teliko, viršus turbūt dabar jau kokio nors namo laiptas, o gal kortų stalas – juodas marmuras, žvakių liepsna, raudonojo vyno taurė, kortų kaladė ir pikų dama, kaip tik Jūsų nuotraukos vietoje, ten pokerį žaidžia, intelektualus žaidimas vis dėlto, ne koks nors „Durnius“.

Skaityti plačiau

Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkas Vilniaus žydas Tobijas Jaafetas sako, kad liko gyventi, nes jo gyvybę gelbėjo Pasaulio teisuoliai

Ilona Rūkienė

Nacių okupacijos pradžioje mano motina Berta Jaafetienė su manimi, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvo įkalinti Kauno gete. Mano tetos Sonia Garsel ir Gita Kupsik su savo vyrais ir sūnumis Monia ir Azreliu buvo įkalinti Rygos gete. Mano močiutė, tėvo motina, Zelda Jaafet buvo įkalinta Rezekneje, Latvijoje. Visi šie išvardyti artimiausi mano giminės buvo nužudyti. Iš jų likau gyvas tik aš vienas. Fašistinė okupacinė valdžia siekė, kad žydai, čigonai ir neįgalieji būtų sunaikinti. Juos pavertė beteisiais vergais, beveik visus išžudė. Liko masinių žudynių kapai. Lietuvoje tokių yra per 200. Likau gyventi, nes mano gyvybę gelbėjo pasaulio teisuoliai, Lietuvos pulkininkas Juozas Katinskas, jo sesuo Kotryna Katinskaitė, ponia Juodvalkienė. Mane gelbėjo Marija Katinskienė, Ona Doveikienė, kunigas Alminas, profesorius Konstantinas Jablonskis.

Kalbamės Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos išvakarėse. Ką Jums reiškia ši diena, ar dažnai sugrįžta prisiminimai?

Aš labai pasenau, pastaruoju metu iš namų praktiškai neišeinu. Dar turiu žmoną, su kuria jau daugiau kaip 60 metų esame kartu, bet ji dar labiau serga negu aš. Mūsų jausmus ir mintis atrofuoja ligos. Holokausto aukų minėjimai man išdilo ta prasme, kad jau praėjo daug metų ir savo tragiškų pergyvenimų, kuriuos aš sunkiai išgyvenau, stengiuosi neprisiminti, kad nesinervinčiau. Toks mano požiūris.

Skaityti plačiau

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena #WeRemember

Sausio 27-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Šią dieną, 1945 m. buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla.

Nuo 2005 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja šią dieną paskelbė kasmetine Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena.

Ši diena labai svarbi visame pasaulyje, nes tarp mūsų vis dar gyvena žmonijos košmaro liudytojai – Holokaustą išgyvenusieji. Nes iki šiol – antisemitzmas vis dar egzistuoja net ir XXI a. visuomenėje.

Neišmokta istorija yra linkusi kartotis, todėl minėdami šią dieną ir pagerbdami visas aukas – mes saugome ateities kartas ir skleidžiame žinią, kad tai – negali pasikartoti. Nei vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei.

Šiemet Pasaulinis žydų kongresas antrą kartą organizavo socialinę akciją #WeRemember skirtą pagerbti Holokausto aukoms – Lietuvoje aktyviai bendradarbiaujant ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei.

Visą mėnesį žmonės buvo kviečiami fotografuotis su užrašu #WeRemember (#Mes Prisimename) ir publikuoti socialiniuose tinkluose

Mes džiaugiamės, kad šiemet ši diena Lietuvoje yra minima taip gražiai – visuomenininkai, politikai, žurnalistai, mokyklos iš įvairių Lietuvos kampelių, organizacijos, nuomonės lyderiai jungėsi prie socialinės kampanijos ir dalinosi ne tik savo nuotraukomis, bet ir mintimis – jautriomis istorijomis.

 

Europos parlamente sausio 24 dieną paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Europos parlamente sausio 24 dieną paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Minėjimą pradėjo EP vice pirmininkė Mairead McGuinness, pažymėdama, kad pagerbimo ceremonija organizuota kartu su Europos žydų kongreso vadovu Mošė Kantoru.  Mairead McGuinness dėkojo Izraelio Kneseto pirmininkui, atvykusiam pagerbti Holokausto aukų atminimo, taip pat Europos rabinams ir Briuselio vyriausiam rabinui. Ceremonijoje dalyvavo ir Europos šalių žydų bendruomenių vadovai, Lietuvos žydų benruomenę atstovavo Faina Kukliansky .

Skaityti plačiau

#WeRemember 2018

GYVENO KARTĄ AIZIKAS KANOVIČIUS

Aut. Sergejus Kanovičius

Rocha (Rocha-Samuraj) ir Dovydas Kanovičiai, Saliamono broliai – Mošė-Jankelis, Aizikas ir Motlas, sesuo Chava (Iš Sergejaus Kanovičiaus ir Lisos Abukrat-Kanovich asmeninių archhyvų)

Dangus buvo vaiskiai mėlynas. „Toks švarus, beveik kaip vanduo Jonavos namo kieme“, – pagalvojo Aizikas Kanovičius ir vėl užsimerkė. Iš dangaus mėlynės krito negausios snaigės. Tokios, kurias, atrodytų, galėtum suskaičiuoti. Kaip šeimos narius – snaigė Sara, snaigė Rosette, snaigė Josifas ir snaigė Bernardas – viena, dvi, trys, keturios, užsimerkęs skaičiavo Aizikas

– Greičiau, judinkitės, judinkitės, pirmyn, pirmyn, traukinys nelauks, – girdėjosi ataidintis įsakmūs balsai.

– Aizikai, Aizikai, kelkis, mums nedaug beliko – dar truputį –ir mes traukiny. Ir dar kiek – mes jau namie, Paryžiuje, – šnabždėjo prie draugo palinkęs, rankas nuo šalčio po pažastimis susikišęs Morisas-Moišė Zuskindas.

Aizikas mintimis nukeliavo į pirmuosius – gimtuosius namus – į Jonavą, Žvejų gatvę. Į 1920 metų gruodį, kai, peržengęs slenkstį, išdidžiai tarė:

– Tai štai, turiu pasą. Su paties burmistro Ramoškos parašu. Dabar jau galėsiu važiuoti.

– Kada? – paklausė tylenis Šloimė.

Skaityti plačiau

Filmas, kuriame dar daugiau informacijos apie žydų keršto plano detales po Antrojo pasaulinio karo išnuodyti Vokietijos miestus

Abba Kovneris stovi Vilniaus geto kovotojų centre, kai kurie  jų vėliau prisijungė prie būrio “Nakam”.

The Times of Israel, vertė Ilona Rūkienė

DB 4-asis TV kanalas rodys filmą, sakoma, seniai dingusias dokumentines juostas, kuriose pasakojama, kaip žydai kovotojai nusprendė atkeršyti už 6 milijonų žudynes.

Naujame dokumentiniame filme ketinama pasakoti apie niekada nerodytą Holokaustą išgyvenusių žydų keršto planą: po II pasaulinio karo nunuodyti šimtus tūkstančių vokiečių.

Filmas “Holokaustas: keršto sąmokslas” – apie Vilniaus geto kalinį, pasipriešinimo kovotoją ir  poetą Abbą Kovnerį ir kitus kovotojus, naudojant A.Kovnerio prisiminimus, kuriuose išsamiai  papasakota apie keršto planą.

Filmo juostos įrašytos 1985 m., kai Kovneris sunkiai sirgo vėžiu. Kovotojų būrys 1946 m. planavo užnuodyti vandentiekius keliuose Vokietijos miestuose, be to  dar buvo antras planas – nužudyti tūkstančius SS kariškių, kuriuos amerikiečiai laikė įkalinę specialioje stovykloje.

Pasakojama, kad Kovneris atskleidė, kaip jo organizacija, pavadinta “Nakam” (hebrajų kalba – kerštas), įsiskverbė į Hamburgo, Niurnbergo, Frankfurto ir Miuncheno vandentiekius, kad arsenu užnuodytų vandenį. 

Skaityti plačiau

DELFI jungiasi prie akcijos #MesPrisimename

Pagrindinis naujienų portalas DELFI jungiasi prie šiuo metu visame pasaulyje vykstančios akcijos #WeRemember (#MesPrisimename). Ši akcija skirta pagerbti Holokausto aukoms ir platinti žinią, kad tai negali pasikartoti nė vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei.
Ta proga penktadienį DELFI TV Gyvai svečiavosi Vilniaus geto kalinė, aktyvi Holokausto atminties įamžinimo puoselėtoja Fania Jocheles-Brancovskaja.

Skaityti plačiau
ISTORIJA APIE ISTORIJĄ ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas

Dabar, praėjus laiko tarpsniui nuo Samuelio Bako muziejaus atidarymo, norėčiau grįžti atgalios. Prisiminti, kaip prasidėjo šio pasaulinio garso tapytojo kelionė į Lietuvą. Prisiminti, ką aš patyriau. Juolab, kad šie potyriai prasideda 1943-aisiais metais.

Bakas turbūt  niekad neatsiverdavo tiek giliai, kaip savo įžangoje į lietuviškąjį knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimą. Jis pasakoja, kaip jį „kankino“ Vilnius, kaip stengėsi jį užmiršti ir kaip niekad negalėjo to padaryti. Daugiau kaip pusę amžiaus dailininkas buvo uždėjęs tabu mintims apie Vilnių. Apie laimingos vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persisunkusią žemę, į kurią niekad nekels kojos.

Drįstu teigti, kad bene pirmas po šešiasdešimties metų, netikėtas priminimas apie Vilnių buvo Pinkas. Itin malonu, kad apie Pinką pirmąkart Bakui priminė 1997 m. žurnalas „Krantai“ (nemokėdamas kalbos, dailininkas apsiriko pagalvojęs, kad tai Lietuvos kultūros ministerijos leidinys). Specialus žurnalo trečias numeris – tai mano 1994-aisiais įsteigto Lietuvos žydų kultūros klubo leidinys. Žurnalas buvo rengiamas mano iniciatyva, klubo lėšomis ir skirtas Tarptautinėms meno dienoms Vilniaus geto teatrui atminti. Lietuvos Nacionalinio muziejaus bendradarbė Simona Likšienė parašė žurnale apie muziejuje saugomą Pinką ir patalpino knygos viršelio puslapį. Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotuvėmis ir mirusiųjų registravimu). Pinkas buvo pradėtas 1880-ųjų įrašais, o paskutinysis pažymėtas 1903-aisiais. Priverstinių darbų metu rūšiuodamas bei atrinkdamas vokiečiams dokumentus ir knygas, Avromas Suckeveris rado šią knygą ir slapčiomis įnešė į getą. Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu Kačerginskiu padovanojo Pinką Bakui ir paprašė berniuką užpildyti piešiniais tuščius knygos puslapius. Taip gimė mažojo vunderkindo piešinių serija. Du piešiniai patalpinti ir Simonos Likšienės rašinyje „Krantuose“. Tame pačiame žurnalo numeryje paskelbėme ir ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai bene ryškiausias Samuelio Bako portretas. Nutapytas Suckeverio plunksna, išpranašavusia iškilaus žydų dailininko gimimą. Pasakojimas nuspalvintas jaudulio ir humoro. „Kas yra ekspresionizmas?“- paklausė berniukas rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, ką,- nutraukė jis mane.- Nupieškite tai. – Nemoku, brangusis… – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, kurį žinai?- gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsirado dar viena.“

Grįžtu į 1943 metus. Mes su motina nuėjome į surengtos kovo mėnesį Geto teatre dailės parodos atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Baką. Čia aš, dvylikametis vaikinukas, pamačiau ir pirmuosius Samuelio piešinius, kurie įsiminė visam gyvenimui.

Skaityti plačiau

Holokaustą tyrinėjanti psichologė: iš karo žmonės pasisėmė stiprybės

manoteisės.lt  Izabelė Švaraitė

Ruth Reches, Jono Kliučiaus nuotr.

Be psichologinės perspektyvos Holokausto suvokimas nėra visavertis – tokiu požiūriu vadovaujasi Mykolo Romerio universiteto doktorantė Ruth Reches, analizuojanti žydų genocidą išgyvenusiųjų patirtis. Dauguma tokio pobūdžio tyrimų akcentuoja neigiamas šios istorinės traumos pasekmes, tačiau ji ieško teigiamų veiksnių, leidusių žmonėms gyventi toliau.

Holokaustas – ne individuali trauma

Lietuvoje psichologai nagrinėja istorinių traumų, tokių kaip tremtis, sovietinės represijos ir karai, pasekmes, tačiau R. Reches yra viena pirmųjų, prisilietusi prie Holokausto išgyvenimų. Mokslininkė kalbino tiek Izraelyje, tiek Lietuvoje gyvenančius žydus, kuriems pavyko išlikti. Ilgalaikių traumų analizė leidžia įvertinti pamatines katastrofos pasekmes, be to, R. Reches atlikti interviu kai kuriems tyrimo dalyviams veikė kaip terapija – apie savo vaikystę karo metu jie apskritai pasakojo pirmą kartą.

Į savo gyvenimo pasakojimą įjungti trauminę patirtį nėra lengva – tam reikia ne tik asmeninių, bet ir visuomenės pastangų. Pastaroji turi sutarti dėl istorinės tiesos atstatymo. Jei socialinė aplinka neigia trauminį įvykį, apie jį nekalba arba naudoja kitus gynybinius mechanizmus, aukos taip pat neatsivers ir užgniauš prisiminimus.

R. Reches pabrėžia, kad Holokaustą išgyvenusiųjų trauminės patirties integravimas priklausė nuo gyvenamosios vietos, kurią jie pasirinko po karo. Didelė dalis žydų po karo negrįžo į Lietuvą, o emigravo į Izraelį, kuriame jie turėjo susikurti naują tapatumą.

1949 m. Izraelyje gyveno apie 350 tūkst. nuo genocido nukentėjusių žydų – jie sudarė trečdalį šalies piliečių. Besikuriant naujai valstybei, šie žmonės buvo priimti ne itin palankiai. Tuo metu vyravo nuomonė, jog Europoje žydai nesipriešino savo tautos naikinimui. Formavosi naujas „žydo – kovotojo, naujos valstybės statytojo“ identitetas, tad „neherojiški“ elementai nebuvo pageidaujami – išgyvenusiųjų  patirtys neatitiko bendros Izraelio vizijos. 

Skaityti plačiau

Holokaustas Šeduvoje: blogis neįsivyrauja iš karto

              Donatas Puslys, Gediminas Šulcas

Pirmoje pokalbio su Šeduvos žydų memorialinio fondo vadovu Sergejumi Kanovičiumi dalyje kalbėjomės apie turtingą tarpukario Šeduvos žydų gyvenimą. Antroji pokalbio dalis perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo metus, Holokaustą, kai štetlo pasaulis buvo sunaikintas. Tik pažinę buvusį gyvenimą, gebėsime suvokti šio žiauraus nusikaltimo mastus. Tik tada suvoksime šviesą tų žmonių, kurie padėjo ir gelbėjo savo artimą, ir tamsą tų, kurie dalyvavo pražudant savo kaimynus ir perimant jų turtą.

Kuriant laidą panaudoi kadrai iš kuriamo Sauliaus Beržinio ir Sergejaus Kanovičiaus dokumentinio filmo „Suakmenėjęs laikas“.

Skaityti plačiau
Prie masinių žydų kapaviečių siūloma skelbti ir aukų, ir budelių pavardes

Prie masinių žydų kapaviečių siūloma skelbti ir aukų, ir budelių pavardes

Nuotraukoje:Tarptautinė mokslininkų komanda tyrinėja Kaune masinių žydų žudynių ir kapaviečių vietas

Gruodžio 14 d. (BNS). Prie masinių žydų kapaviečių Lietuvoje siūloma įrengti stendus, kuriuose būtų skelbiamos ir nužudytųjų pavardės, ir kuo išsamesnė informacija apie egzekucijos vykdytojus.

Iniciatyvą ketvirtadienį Seime pristatęs Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša sako, kad šią idėją dar prieš metus iškėlė Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, ją jau kurį laiką puoselėja ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), tačiau tam reikėtų padidinti centro finansavimą.

„Padaryti nėra lengva, nes nėra išsamių tyrinėjimų, negalima kiekvienoje vietoje tiksliai pasakyti, kas yra palaidota. Taip, yra tokie tyrinėjimai, yra dalis medžiagos, tačiau norint apeiti visą Lietuvą, pastatyti tokius stendus, kokį matote Leipalingyje, kaip pavyzdiniame, kaip memorialui, kuris turi pasklisti po visą Lietuvą, medžiagos neužtenka. Todėl akivaizdu, kad reikės finansuoti genocido centro veiklą, reikės lėšų ir mes jas surasime“, – teigė E. Jovaiša.

Skaityti plačiau

Vilniaus Geto metraštininkas I. Rudaševskis: paauglys savo mintimis pralenkęs laiką

Jaunasis Vilniaus Geto metraštininkas Icchokas Rudaševskis šiandien būtų šventęs 90-tąjį gimtadienį. Įkalintas Vilniaus gete, bet ne pagal amžių tvirtas vertybes ir literatūrinę dovaną turėjęs jaunuolis – mokykliniame sąsiuvinyje fiksavo to meto realybę – gyvenimo gete vaizdus, kovą ir tikėjimą ateitimi.

Kalėdamas gete ir matydamas kančią, Icchokas nenustojo didžiuotis savo žydiškumu, jo nesugniuždė neviltis ir savigaila, priešingai – į priekį jį stūmė troškimas gyventi.

„Man gėda pasirodyti gatvėje, ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino.” – savo dienoraštyje rašė Icchokas.

Jaunuolio mintys apie žmogaus orumą ir laisvę – dabar galėtų atrodyti akivaizdžios ir savaime suprantamos, tačiau daugiau nei 75 m. senumo įrašai  piešia visai kitokį to laikmečio paveikslą. Jie primena apie pasaulį, kuriame žmogaus teisių sąvoka net neegzistavo. Todėl galima tik stebėtis, kiek brandos, drąsos ir talento reikėjo paaugliui rašyti temomis, kuriomis garsiau kalbėti buvo pradėta  tik po Antrojo pasaulinio karo.

Todėl simboliška, kad I. Rudaševskio gimtadienis sutampa su Tarptautine žmogaus teisių diena, kuri žymi 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų asamblėjos priimtą –  Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

Tarptautinė bendruomenė poreikį užtikrinti žmogaus teisinį statusą ir jo apsaugą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu suprato tik po Antrojo pasaulinio karo ir jo metu įvykusio Holokausto, kuris paneigė bet kokias bendražmogiškas vertybes ir devalvavo žmogaus gyvybės svarbą.

Netrukus po šio svarbaus dokumento suformavimo –  sekė ir 1950 m.  Europos Tarybos priimta „Europos žmogaus teisių konvencija”, kuri yra svarbus žmogaus teisių apsaugos dokumentas ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos taikymo pavyzdys Europos kontekste.

Svarbu, kad minėdami žmogaus teisių dieną – ryškiai prisimename ir tuos, kurie savo šviesumu ir drąsa, kartais pralenkdami laiką, padėjo suprasti šių fundamentalių teisių svarbą. Todėl jau visai netrukus – vasario mėnesį, lietuvių kalba bus išleistas I. Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis”. Dienoraštis yra parašytas jidiš kalba, todėl prireikė laiko ir pastangų, kad šis autentišką patirtį fiksuojantis dienoraštis – būtų išverstas ir pagaliau pasiektų lietuvišką auditoriją.

Lietuvos žmogaus teisių centro ir partnerių  iniciatyva 2016 m. rugpjūtį Vilniuje, Rūdininkų g. 8 buvo atidengtas atminimo akmuo (vok. Stolpersteine) jaunajam geto metraštininkui.

„Norėtųsi atgauti savo praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu – tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę…” – tokį gimtadieninį įrašą sau dedikavo penkiolikos sulaukęs Icchokas.

Kaip ir daugelio Vilniaus geto kalinių, Icchoko gyvybė nutrūko Paneriuose, tačiau Holokaustą išgyvenusi jo pusseserė Sara Voloshin, sugebėjo išsaugoti Vilniaus geto dienoraštį, kurio puslapiuose įamžintas Icchoko liudijimas – Šoa atmintis.  

Ištrauka iš Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“
Dienoraštį iš jidiš kalbos vertė Doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas.

1941 m. liepos 8 d.

Išeina įsakymas, kad Vilniaus gyventojai žydai turi iš priekio ir iš nugaros prisisiūti antsiuvus. Geltonus apskritimus su raide J viduryje. Ankstyvas rytas. Žvelgiu pro langą. Pamatau pirmuosius Vilniaus žydus su antsiuvais. Mane apstulbina tie dideli geltoni lopai ant jų pečių. Ilgai nepajėgiu pats tokio lopo prisisiūti. Jaučiuosi it kuprotas, su dviem didelėm tupinčiom ant manęs rupūžėm. Man gėda pasirodyti gatvėje, ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino.

Apie būsimąjį leidinį „Labame Ryte“ (nuo 41:25)

Tekstas parengtas įgyvendinant Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio bendradarbiavimo stiprinimo projektą, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) lėšomis. Projektas skirtas stiprinti Žmogaus teisių organizacijų koaliciją.

 

Ka­ras vai­ko aki­mis

skraštas.lt
 Žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

1941-ųjų bir­že­lio 22-oji bu­vo sau­lė­ta. Gel­to­nas ru­tu­lys ką tik pa­ki­lo virš ho­ri­zon­to. Var­niai mie­go­jo. Gy­dy­to­jas Do­vy­das Kap­la­nas sku­bė­jo pas li­go­nę į Tel­šių gat­vę.

Grį­žęs na­mo, jis ra­do ap­vog­tą bu­tą, ant sta­lo – ne­baig­ta ger­ti stik­li­nė ar­ba­tos. Svar­biau­sia – ne­bu­vo ma­mos. Vė­liau gy­dy­to­jas su­ži­nos, kad jo ma­mą iš na­mų iš­va­rė tos mo­ters, ku­rią jis ką tik kė­lė iš kars­to ,sū­nūs bal­ta­raiš­čiai. Jie Fei­gę Kap­la­nie­nę ir nu­žu­dė.

Už ge­ros va­lan­dos areš­ta­vo Do­vy­dą Kap­la­ną. Kai jis bru­ku žen­gė per Var­nius, ant ša­li­gat­vio bū­ria­vo­si žmo­nės. Gy­dy­to­jas juos vi­sus pa­ži­no­jo: vie­nų vai­kus gy­dė, ki­tų – tė­vus, juos pa­čius. Ta­čiau neat­si­ra­do nė vie­no, ku­ris bal­ta­raiš­čių pa­klaus­tų: „Kur ve­da­te mū­sų gy­dy­to­ją?“ Kai ku­rie jų – net šyp­so­jo­si.

Laz­da tu­ri du ga­lus. Bal­ta­raiš­čiai su­rin­ko ir iš­va­rė į sto­vyk­las – ge­tus vi­sus žy­dų tau­ty­bės gy­dy­to­jus (jų prieš­ka­ri­nė­je Lie­tu­vo­je bu­vo per 80 pro­cen­tų), pra­si­dė­jo „blu­si­nių“ ir kok­liu­šo epi­de­mi­jos. Ne­bu­vo gy­dy­to­jų, ne­bu­vo vais­tų.

Pa­me­nu – vi­si mū­sų vien­me­čiai sir­go, tik mu­du su se­se­ri­mi – ne. Ma­ma siu­vo rū­bus lie­tu­vei, ku­ri gy­ve­no su vo­kie­čiu – „Ar­bait­som­to“ vir­ši­nin­ku. Jis spręs­da­vo, ką iš­vež­ti į Vo­kie­ti­ją dar­bams, o ką pa­lik­ti. Mo­te­ris iš su­gy­ven­ti­nio ga­vo šimtg­ra­mi­nį bu­te­liu­ką vais­tų… Juos mes ger­da­vo­me (po po­rą la­šų) su van­de­niu ar­ba cuk­ru­mi. Tą 1941-ųjų ru­de­nį ir žie­mą daug vai­kų iš­mi­rė. Da­lis lie­tu­vių ga­la­bi­jo žy­du­kus, o Die­vas… Yra jis dan­gu­je.

Skaityti plačiau