2018 m. balandžio 26 d. raštu Vilniaus m. savivaldybės meras Remigijus Šimašius pritarė 2016 m. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės siūlymui statyti paminklą Pasaulio Tautų Teisuoliams Misionierių sodo teritorijoje, netoli Onos Šimaitės gatvės.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja už tarpinstitucinį susitelkimą spręsti valstybinės reikšmės Pasaulio Tautų Teisuolių atminties įamžinimo klausimą.
20180426102504
Gegužės 8 d. 17.30val. Tolerancijos centre asociacija „Rokiškio teatras“ pristato spektaklį “NUTILDYTOS MŪZOS”. Režisierė Neringa Danienė
Asociacija “Rokiškio teatras” ir Rokiškio krašto muziejus 2016-2017 m. bendradarbiavo projekte „Nutildytos mūzos“. Pagal muziejininkų surinktą medžiagą bei jaunos poetės Matildos Olkinaitės išlikusį dienoraštį buvo sukurtas scenarijus ir pastatytas spektaklis „Nutildytos mūzos“ apie Panemunėlyje tarpukaryje gyvenusių žydų Olkinų šeimos tragišką istoriją. „Nutildytos mūzos“ respublikinėje mėgėjų teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai“ ( dalyvavo 82 teatrai) pateko į geriausių 2015-2016 m. spektaklių dešimtuką. „Atspindžių“ komisija ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga nominavo pastatymą net penkioms statulėlių „Tegyvuoja teatras“ nominacijoms, vieną statulėlę spektaklio kūrėjai laimėjo.
Režisierė Neringa Danienė rašo, kad kuriant spektaklį paaiškėjo, kad Olkinų šeimos sušaudymo vieta miškuose netoli Kavoliškio žinoma tik apytikriai, visiškai apleista, niekaip nepažymėta. Jaunutės talentingos poetės Matildos Olkinaitės eilėraščių rinkinys taip niekada ir nebuvo išspausdintas. Tik 2008 m. Rokiškio krašto kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“ iš užmaršties prikėlė ir išspausdino per stebuklą išlikusio Matildos dienoraščio tekstus. Matildos eilėraščiai ir dienoraštis, ilgus metus slėpti po Panemunėlio bažnyčios altoriumi, šiuo metu saugomi prof. Irenos Veisaitės archyvuose.
Vilniaus universiteto rektorius prof. Artūras Žukauskas Izraelyje, Arado mieste, gegužės 1d. įteikė Vilniaus universiteto „Grįžtančios atminties“ diplomą Esterai Klabinaitei Grobman (98), išgyvenusiai Holokaustą, kalėjusiai Kauno gete ir Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ji vienintelė iš Holokaustą patyrusių buvusių studentų yra gyva, jaunystėje svajojusi būti chemike, ji įstojo į universitetą studijuoti chemiją, bet mokytis teko tik vienerius metus, deja. 1941 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Holokaustui, ji išbraukiama iš sąrašų už tautybę kaip žydė.
Nuotraukos Mildos Rūkaitės
Rektorius, gerbdamas Esteros Klabinaitės Grobman, nuvyko įteikti diplomo į Esteros namus Arado mieste. Diplomo įteikime taip pat dalyvavo Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas, VU doc. dr. Jurgita Verbickienė, Esteros Klabinaitės Grobman sūnus su žmona, du anūkai ir proanūkas.
Rektorius prof. Artūras Žukauskas, įteikdamas diplomą, sakė: „ Tai mūsų duoklė buvusiems bendruomenės nariams, kurie buvo pašalinti iš Universiteto totalitarinių režimų ir šiandien mes grąžiname jų diplomus. Mūsų istorikai dirba ir ieško buvusių studentų įvairiais būdais Lietuvoje ir pasaulyje.“
Po ketverių metų derinimo monumentą žydų gelbėtojui Kaune įgyvendinantys partneriai Lietuvoje ir Nyderlanduose teigia, kad tai – miesto atminties sugrąžinimas.
„Ši diena tikrai yra neeilinė. Kaunas yra kaip miestas-muziejus po atviru dangumi, kur yra ne vienas istorijos tarpsnio sluoksnis, ženklas, liudijantis vieną ar kitą laikotarpį. Manau, Kaunas yra ne kartą įrodęs, kad miestas yra stiprus tada, kai stiprus jo turinys ir kai miestas sugeba tą turinį parodyti kitiems“, – ketvirtadienį pristatant planuojamą monumentą kalbėjo Kauno vicemeras Simonas Kairys.
J. Zwartendijko išduotos „Kiurasao vizos“ sudarė galimybę Japonijos konsului Kaune Čiunei Sugiharai išduoti tranzitines Japonijos vizas, išgelbėjusias gyvybes keliems tūkstančiams žydų.
Balandžio 26 dieną 17:30 val. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į paskaitą „Holokausto atminties problema šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje“, kurią skaitys Klaipėdos universiteto dėstytojas dr. Hektoras Vitkus.
Holokausto atminties tyrimai nuolat plėtojami įvairių šalių akademinėse institucijose. Lietuvoje ši tematika taip pat sulaukė įvairių mokslo sričių atstovų dėmesio ir kartais tampa visuomenės diskusijų objektu. Tačiau kol kas lieka atviras klausimas, kiek Holokausto atminties problematikos tyrimai yra pasistūmėję Lietuvos istorijos mokslo srityje. Todėl paskaitoje aptariamas gana specifinis ir pastaruoju metu aktualumo nestokojantis objektas – Holokausto atminties vieta šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje.
Pranešėjas dr. H. Vitkus analizuos šiuos klausimus: kokios Holokausto atminties koncepcijos egzistuoja šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje ir kokios jų sąsajos su pasaulinio lygmens Holokausto atminties teorinėmis prieigomis? Ar galima teigti, kad Holokausto atminties tyrimai yra tapę integralia Holokausto istoriografijos Lietuvoje dalimi? Gal esama pagrindo tvirtinti, kad Holokausto atminties tyrimai ir metodologinės jų galimybės dar nėra tinkamai įvertinti Lietuvos istorikų ir kol kas kaip savarankiška tyrimų imtis išlieka tik sociologijos ir psichologijos analitiniame lauke?
Susidomėjusius Holokausto atminties problematika maloniai kviečiame dalyvauti viešoje paskaitoje.
“Pajūrio naujiienos”, Romualdas Beniušis
Veržbolauskų šeima apie 1936-uosius. Klaipėda
Sofija (1898–1972 m.) ir Pranas (1888–1969 m.) Kasperaičiai – tylieji Imbarės kaimo didvyriai, kuriems už jų herojišką veiklą nacistinės okupacijos 1941–1944 metais, gelbstint nuo genocido salantiškius Basią Abelmanaitę ir Rapolą Veržbolauską, 1991 m. suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai, jų pavardės iškaltos Jeruzalėje ant Teisingumo sienos, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodintas medis, o Lietuvos valstybė šalies Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties).
Kas jis, Rapolas Veržbolauskas, ir kodėl jį reikėjo gelbėti?
Veržbolauskas gimė 1895 m. Naumiesčio miestelyje, įsikūrusiame Rytų Prūsijos pasienyje, Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Carinės Rusijos pasienio miestelis oficialiai tuo metu vadinosi Vladislavovu, nors tarp vietinių gyventojų ir jų kaimynų vokiečių šis pavadinimas neprigijo. Iš savo tėvo paveldėjęs gana retą pavardę, kuri kildinama iš kaimyninio miestelio Virbalio, kurį lenkai ir rusai vadino „Veržbolovo“, pavadinimo. Vietinių žydų trijų vaikų šeimoje gimęs Rapolas čia išėjo pradinius ir vidurinius mokslus.
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip visateisis carinės Rusijos gyventojas, buvo įtrauktas į jos kariuomenės materialinio aprūpinimo tarnybos gretas, vykstant karo veiksmams Rytų Prūsijoje arkliais kinkytais vežimais vežiojo maisto produktus ir amuniciją. 1915 m., Rusijos kariuomenei traukiantis į šalies gilumą, ten atsidūrė ir jis. 1918 metų vasarą į jau atsikūrusią Lietuvos valstybę kartu su kitais į Rusijos gilumą pasitraukusiais lietuviais grįžęs R. Veržbolauskas apsigyveno gimtajame Naumiestyje. Čia 1919 m. vasarą, normalizuojantis šalies gyvenimui ir kuriantis nepriklausomos Lietuvos valstybinėms tarnyboms, prie sienos su Vokietijos Rytų Prūsijos provincija buvo įsteigta viena pirmųjų muitinių, taip pat pasienio apsaugos tarnyba. Pagyvėjus prekybai tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos, atsirado verslių žmonių, kurie, gerai mokėdami vokiškai, ten gabeno maisto produktus, į Lietuvą atveždami pramoninių, tada vadintų kolonialiomis, prekių. Vienas jų buvo R. Veržbolauskas, kuriam šis verslas sekėsi gerai, atsirado ir pagalbininkų, buvo nupirktas ir lengvasis automobilis. Praturtėjęs, pakankamai išsilavinęs, keliomis užsienio kalbomis kalbantis R. Veržbolauskas tapo miestelio inteligentijos dalimi, dalyvavo jo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jis kaip rangovas laimėjo ir naujos miestelio, kuriame 1923 m. gyveno 3 tūkst. 67 žmonės, iš jų 58,39 proc. lietuvių ir 32,31 proc. žydų, mokyklos statybos konkursą.
„Arbatą gerdavome „žiūrėjimo būdu“: ant siūlo buvo pririšamas gabaliukas cukraus ir žiūrėdami į jį siurbčiodavome arbatą. Nuo to arbata netapdavo saldesnė, bet visi pralinksmėdavome“, – savo prisiminimuose rašo Tamara Lazersonaitė, profesoriaus, klinikinės psichologijos pradininko Lietuvoje Vladimiro Lazersono duktė. Tariamai saldintą arbatą Vladimiras Lazersonas su šeima gėrė Kauno gete“, – taip naujai startavusiame puslapyje atminimoakmenys.lt p
Klinikinės psichologijos pradininkas Lietuvoje kartu su žmona gydytoja Regina Lazersoniene-Safochinskaite buvo įkalinti Kauno gete, vėliau išvežti į koncentracijos stovyklas, kur ir mirė. Holokaustą išgyveno tik du iš trijų Lazersonų vaikų.
Yom Ha Shoa, Holokausto aukų pagerbimo dieną Lietuvos žydų bendruomenė susirinko į J.Heifetzo salę, sirenos gausmo klausydami, atsistoję pagerbė nužudytų žydų atminimą.
Nuotraukoje:Holokaustą išgyvenę Fania Brancovska ir Šapsai Cholem.
Smuiko garsais ir malda už aukas prasidėjo liūdna ceremonija. Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky prisiminė savo šeimos artimiausius žmones, kurių palaikai guli Kaktiškėse.
Uždegdama žvakę, ji jidiš kalba išvardino visus gimines, nužudytus per Holokaustą. Po to žvakes uždegė geto kalinė Mina Frišman ir Kauno getą bei Dachau koncentracijos stovyklą išgyvenęs Šapsai Cholem, buvusi Vilniaus geto kalinė ir pasipriešinimo dalyvė Fania Brancovska, Vilniaus geto 120 kalinių išvedusio per kanalizacijos požemius, Šmuelio Kaplinskio dukra Ruta Kaplinsky.
Izraelio ambasadorius Amir Maimon žvakę uždegė už didvyriškai pasipriešinusius Holokaustui, už išsigelbėjusius vaikus, už drąsius kovotojus, sukilėlius. Ambasadorius prisiminė Varšuvos getą, kur šiandien, tuo pačiu metu, kai LŽB vyksta minėjimas, Lenkijoje Izraelio prezidentas Reuven Rivlin dalyvavo Varšuvos geto žydų sukilimo 75-mečio ceremonijoje. Sukilimas truko nuo 1943 m. balandžio 19 d. iki gegužės 16 d. Jį numalšino SS daliniai.
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 240 tūkstančių žydų. Beveik kiekviename miestelyje ar gyvenvietėje buvo įsikūrusi žydų bendruomenė.
Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje prasidėjo dokumentiniu filmu „Manoji Vilne“ apie šimtmečius gyvavusį, per Holokaustą išnykusį Vilniaus žydų pasaulį.
Balandžio 10d. Jašos Heifetzo salėje vykusioje filmo peržiūroje dalyvavo režisierius Saulius Beržinis, montažo režisierius Vytautas Gradeckas, fotografas Rimantas Dichavičius. “Manoji Vilnė” – filmas-dokumentas, pasakojantis apie Vilniaus miesto žydų kultūrinį gyvenimą, likimą. Filme skambėjo kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzika. Vakaro metu buvo pristatyta grafiko Ovidijaus Talijūno paroda „Manologas“- kiekvienas paveikslas – jidiš abėcėlės viena raidė ir jos įsivaiduojama prasmė.
Dingusio pasaulio vaizdai, plaukiantys ekrane, su žmonėmis, namais, kapinėmis, sinagoga,- priminė iki Holokausto buvusį Lietuvos Jeruzalės gyvenimą ir žūtį, juk prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilnius buvo vadinamas dvasiniu žydų centru. Todėl Yom Ha Shoa išvakarėse, pagerbdami Holokausto aukas, klausėmės fotografo Rimanto Dichavičiaus, kuris spėjo užfiksuoti dar tai, kas liko Vilniuje po Holokausto – Olandų g. buvusias žydų kapines. Kapinės buvo sunaikintos 1965m.
Antkapiai virto statybine medžiaga, o apie 10 ha žemės per kelis dešimtmečius užžėlė mišku. Dabar teritorija tvarkoma ir turėtų būti įpaminklinta.
Buvusių kapinių vieta Vilniuje – tik aidas tik šešėlis, menki trupiniai To, ko jau nebėra. Nei žmonių, nei kapų. Jie visi virto skalda, tiltų ir namų pamatais, laiptais… Tai įvyko 1965 metais – ramiai, tyliai – kaip visi atlikti juodieji darbai. Šios fotografijos buvo darytos net nenujaučiant tuo metu , kad kiekvienas žvilgsnis per objektyvą taps vieninteliu vaizdžiu liudijimu, skaudžiu dokumentu.
Tokiu pat dokumentu, liudijusiu apie žydų gyvenimą, filme rodomi namų griuvėsiai su jidiš kalba užrašytais žodžiais, prieš 30 metų filmuoti, Holokaustą išgyvenę, vilniečiai žydai, kurie kalba apie savo šeimų praradimą gimtąja jidiš. Jei ne Holokaustas, turbūt ir šiandien Vilniaus gatvėse skambėtų jidiš…
Filmo kadruose slenka tarpukario Vilniaus vaizdai su Šnipiškių kapinių nuotraukomis, kapines sunaikinti ketinta dar 1930 m., bet išgelbėjo žydų protestai, tačiau po Holokausto, sovietmečiu jau nebuvo kam protestuoti ir kapinės ant Neries kranto buvo nušluotos, net žymės neliko, tik paminkliniai akmenys buvo įmūryti įvairiose Vilniaus vietose.
Pasak menininko, kūrusio fotografijas, Rimanto Dichavičiaus – kapinės – daugiaprasmis simbolis. „Antkapiniai paminklai – tai dar subtilesnis žemiškas klodas. Žmogus gyvena žmoguje, jo atminty, jo širdy, pradėtų darbų tąsoje. Kam statyti paminklus, įdėti tiek triūso, meilės, kūrybos, jei atėję kiti, juos sunaikins, kaip mes sunaikiname iš kitų paveldėtą palikimą?
Kas suskaičiuos visas aukas, skriaudas ir praradimus, kai net akmenys paverčiami dulkėmis. Tai vyks tol, kol kiekvienas suprasim paprastą ir amžiną Tiesą – Naikini Atmintį – uždarai sau Kelią į Ateitį.“
Kviečiame aplankyti parodą, kurios metu Jums patikusius darbus galėsite ir įsigyti!
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Adv. Faina Kukliansky apie projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas “
Nuoširdžiai džiaugiuosi Lietuvos žydų bendruomenei suteikta galimybe įgyvendinti EVZ (Vokietija) remiamą projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas “. Vertinant didžiulę tarptinstitucinio bendradarbiavimo svarbą ir aktualumą, bendruomenė projektą įgyvendina kartu su patyrusiais ir gerai pažįstamais partneriais: Romų visuomenės centru, Lietuvos žmogaus teisių centru ir Moterų informacijos centru bei suburta ekspertų grupe.
Kalbant apie antisemitizmo apraiškas Lietuvoje, teigiami pokyčiai akivaizdūs – švęsdama 30 metų nuo atsikūrimo pradžios, Lietuvos žydų bendruomenė išgyvena tikrą šiuolaikinį kultūrinį renesansą – ji yra stipresnė, o susidomėjimas žydiškąja tematika Lietuvoje yra didesnis negu bet kada anksčiau. Bendruomenė savo jėgomis iš dalies prisidėjo prie šio teigiamo lūžio – nuo 2013 m. įgyvendindama Tolerancijos kampaniją „Beigelių krautuvėlė “, kuri iki šiol pritraukė daugiau nei 7000 sekėjų socialinėse medijose ir atvėrė žydų kultūrą Lietuvos visuomenei. 2017-ieji taip pat žymėjo keletą svarbių laimėjimų Žmogaus teisių ir istorinės tiesos įamžinimo kontekste: surengtas jubiliejinis „Gyvųjų Maršas“ Panerių masinių žydų žudynių vietoje, Lietuva priėmė Tarptautinio Holokausto Aljanso (IHRA) Antisemitizmo definiciją, bendruomenė Lietuvoje ėmėsi lyderio vaidmens įgyvendinant tarptautinę atminties kampaniją „We Remember“, kurios kulminacija tapo Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimo renginys LR Užsienio reikalų ministerijoje kartu su aukštais valstybės vadovais, žydų bendruomenės nariais bei visuomenininkais. 2018 m. vasarį bendruomenės pastangomis į lietuvių kalbą buvo išverstas ir išleistas Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis “. Šis leidinys, kuris yra autentiškas pirminis Holokausto istorijos šaltinis, sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, tikimės, kad jis bus priimtas kaip Holokausto švietimo priemonė šalies bendrojo lavinimo įstaigose.
Minint Abos Kovnerio – žydų pasipriešinimo dalyvio, rašytojo ir kovotojo 100-metį, kovo 14d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje pagerbtas jo atminimas, atidengiant lentelę. Ceremonijoje dalyvavlo bendruomenės nariai, LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, kalbėjusi, kad Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, drąsų partizaną, keršytoją, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.
Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė A.Kovnerio atsišaukimo, skirto geto kaliniams, žodžius, ragindamas juos priešintis:“ Neiti kaip avys į skerdyklą“. Po Antrojo pasaulinio karo jis vadovavo grupei keršytojų plano kūrėjų, keršydamas naciams už žydų žudynes. Izraelyje gyvendamas, jis kovojo mūšiuose dėl Izraelio Nepriklausomybės. Kai vieno kibuco kovotojus apsupo egiptiečiai, jie norėjo pasiduoti, Kovneris kritikavo juos viešai, nes jo nuomone, visada reikia priešintis. Ambasadorius priminė garsų A.Kovnerio liudijimą 1960 m. pradžioje, kai jis buvo autoritetingu Holokausto liudininku, dalyvaudamas nacių nusikaltėlio Adolfo Eichmanno teismo procese Izraelyje.
Fania Brancovska – buvusi Vilniaus geto pasipriešinimo dalyvė kaip ir Aba Kovneris. Ji pasakojo savo prisiminimus apie Kovnerį, kai gete atsidūrę jaunuoliai svarstė, kaip pasipriešinti naciams. Jie įkūrė Suvienytą jaunimo pasipriešinimo organizaciją, panašią kaip Varšuvos gete, joje dalyvavo įvairių politinių partjų atstovai, susivienyję į partizaninį karinį judėjimą. Aba Kovneris buvo darbininkų sionistų atstovas, organizacijos vado pavaduotojas. Vadas buvo I.Vitenbergas. Norint kovoti, reikėjo ginklų.Šmuelis Kaplinskis iki karo dirbęs Vilniaus kanalizacijos įrenginiuose parodė kelią, kaip įnešti ginklus per kanalizacijos tinklus. Prisimenu kaip Kaplinskis 1943m. kanalizacijos tinklais išvedė 130 žmonių iš geto į laisvę. Jis labai daug gero padarė pogrindžio kovotojams. Mes mokėmės šaudyti geto bibliotekoje Žemaitijos g. Mums daug padėjo kaminkrečiai, kurie galėjo laisvai vaikščiori po miestą, jie atnešdavo mums ginklų. Dirbtuvėse dirbdavo žydai, kurie remontuodavo ginklus, jie juos pavogdavo ir tokiu būdu buvo kaupiamos ginklų atsargos partizaninei kovai.
Aba Kovneris iki 1935 m. mokėsi Vilniaus privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut” tame pačiame pastate, kur šiuo metu yra įsikūrusi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, mokydamasis “Tarbut”, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.
Praradimas ir atsinaujinimas, aukos dalia ir pasipriešinimas, sunaikinimas ir atgimimas: nedaug rašytojų sugebėjo papasakoti apie sunkų žydų gyvenimą ir XX a. žudynių anomaliją, kaip pats Aba Kovneris (1918-1987).
Pirmoji didžioji šio žmogaus biografija, kurią parašė Izraelio istorikė Dina Porat, laimėjo Nacionalinį Žydų knygos apdovanojimą. Jis skirtas už sugebėjimą perteikti istoriją ir atgaivinti atmintį.
Aba Kovneris gimė kovo 14, 1918 Ašmenoje, 50 km nuo Vilniaus. Išvykus gyventi į Izraelį, jis dažnai pristatomas kaip Izraelio poetas ir prozininkas. Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, partizaną, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.
1927m. A.Kovneris su tėvais persikėlė i Vilnių, kur iki 1935m. mokėsi privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut”. Šiuo metu tame pastate yra įsikūrusi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, “Lietuvos Jeruzalėje”.
Mokydamasis hebrajų kultūros mokyklose, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją. 1939 m. dar besimokydamas gimnazijoje, jis priimamas laisvu klausytoju į Stepono Batoro universiteto Menų fakultetą.1940m. sovietmečiu jis dalyvavo nelegalioje sionistų veikloje.Jo kitas lavinimas vyko intensyvioje žydų jaunimo judėjimo aplinkoje, kur jis tapo Sionistų socialistinės grupės Hashomer Hatzair lyderiu. („Jaunoji gvardija”). Šios lyderystės netrukus laukė nepakeliamai skausmingas išbandymas.
Mindaugas Jackevičius, DELFI.lt„
Man atrodo, kad žodžiai ant popieriaus dega krauju“, – savo dienoraštyje rašė Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis, kurio per stebuklą išlikęs dienoraštis pagaliau sugulė į lietuviškai išleistą knygą „Vilniaus geto dienoraštis“.
Dienoraštyje rasime ir kraupius vaiko liudijimus apie lietuvius žydšaudžius – Icchokas susirietęs drebėjo sandėliuke ant lentų, o po juo vaikščiojo ir žibintuvėliais švietė sugauti norėję lietuviai. Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš kalba Icchokas įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje. Lietuvių ir jidiš kalbomis išleista knyga savaitgalį pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Namas išlikęs iki šių dienų Dienoraščio vertėjas ir tyrėjas literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas pasakojo, kad tokių dokumentų pasaulyje yra apie 50.
Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas svarbiausių gete parašytų istorinių liudijimų – autentiškų Holokausto ir Vilniaus geto istorijos dokumentų. Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva sutelkta daug pastangų išversti jidiš rankraščio tekstą į lietuvių kalbą, surinkti archyvinę medžiagą, skirtą pirmajam “Vilniaus geto dienoraščio” leidimui lietuvių kalba.
„Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“ – Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.15-os metų gete sulaukęs Icchokas buvo nužudytas su savo šeima Paneriuose. Jad Vašemo muziejaus duomenimis, Holokausto metu Europoje nužudyta apie 1 milijoną žydų vaikų.
Įspūdingu literatūriniu talentu apdovanotas penkiolikmetis Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.
Lietuvos žydų bendruomenė kviečia susipažinti su šiuo laikui nepavaldžiu Holokausto liudijimu – lietuviškuoju “Vilniaus geto dienoraščio” leidimu.
Knygos pristatymas vyks 2018 m. vasario 25 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Konferencijų salėje 1.2.
Dalyvauja: Faina Kukliansky, Dr. Mindaugas Kvietkauskas, Sigutė Chlebinskaitė, Fania Brancovskaja, Akvilė Grigoravičiūtė.
Renginio metu maestro A. Šenderovo kūrinį Cantus in memoriam Jascha Heifetz svečiams ir visiems prarastiems jauniesiems žydų talentams dedikuos 16-iolikmetė smuiko meistrė, tarptautinių konkursų laureatė Ugnė Liepa Žuklytė
Profesorių Saulių Sužiedėlį kalbino Ieva Elenbergienė
Saulius Sužiedėlis paaiškino, kodėl Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų
40 proc. Holokausto aukų žuvo dujų kamerose, bet Lietuvos tas nelietė: čia naciai rado pakankamai žudymo darbo jėgos, konstatuoja JAV Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas Saulius Sužiedėlis. Nors, jo teigimu, Lietuvoje būta neformalių bandymų stabdyti smurtą, tačiau nebuvo visuotinio pasmerkimo, viešo autoritetų žodžio. Tylėjo ir Bažnyčios hierarchai. Pasak S. Sužiedėlio, reikia nustoti neigti negražius dalykus ir atvirai pažvelgti į savo praeitį.
Lapkričio pabaigoje S. Sužiedėlis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kvietimu viešėjo Vilniuje ir skaitė pranešimą konferencijoje #AtmintisAtsakomybėAteitis.
– Kai viešojoje erdvėje kalba pasisuka apie lietuvių dalyvavimą Holokauste, labai dažnai pasipila gynybinės reakcijos, pasireiškiančios puolimu prieš žydus: „Bet jie mums užtat padarė tą, aną!“
– Ne mums vieniems būdinga žmogiška reakcija bandyti kaltę versti kitiems. Tarkime, JAV ilgą laiką buvo visai ignoruojamas indėnų naikinimas, buvo kalbama apie laukinių Vakarų karus, bet nauji tyrimai rodo, kad tie vadinamieji karai su indėnais daugeliu atveju buvo tiesiog taikių vietos gyventojų žudynės. Žinoma, kai kam tas nepatiko, kilo kaltinimų, pavyzdžiui, „O ką jie padarė kaubojams!“, ir panašiai. Tas pats vyksta ir Lietuvoje – čia gyvos diskusijos apie karo ištakas, paminklus didvyriams ar nedidvyriams, ir t.t. Tačiau man asmeniškai visiškai nerūpi, ką darė žydai. Man rūpi, ką darė lietuviai. Žinoma, buvo žydų, taip pat lietuvių ir rusų, kurie dalyvavo trėmimuose. Tačiau ką tai turi bendro, sakykim, su nužudytais Telšių žydų vaikais? Aš jaučiu ne asmeninę (dar nebuvau gimęs), o tam tikrą kolektyvinę gėdą, kad mano tautybės žmonės galėjo taip pasielgti katalikiškame, religiją praktikuojančiame krašte.
Tai – negarbingas mūsų istorijos puslapis, ir ignoruoti jį – ne išeitis. Tai terodo mūsų nevisavertiškumą ir negerina mūsų šalies įvaizdžio.
Jei dokumentai, istorikų naudojami šaltiniai rodo, kad dalis visuomenės prisidėjo naikinant savo bendrapiliečius, tenka pripažinti – taip, buvo. Žinoma, svarbus ir kontekstas – kad tai vyko okupacijos metais ir kad pagrindinis akstinas žudyti atėjo iš svetur, – bet vis tik labai svarbus vaidmuo teko gyventojams. Pripažinti reikėtų be išlygų. Kaip ir tą faktą, jog Holokaustas buvo pats žiauriausias ir kruviniausias Lietuvos istorijos puslapis. Nėra kitų tokių įvykių, kuriuos galima būtų mastu, žiaurumu ir visuotinumu jam prilyginti. Tai pripažinti gal ir nelengva, bet reikia pasistengti ta linkme eiti. Kito kelio aš nežinau.
2017-12-27, Niujorkas
Amerikos žydų komiteto (toliau – AJC) Centrinės Europos biuras griežtai pasmerkė Lenkijos vyriausybės įstatymo projektą, kuriuo numatoma baudžiamoji atsakomybė už veiksmus, susijusius su Lenkijos ar jos piliečių kaltinimu prisidėjus prie Holokausto vykdymo.
“Toks įstatymas yra tiek provokuojantis, tiek visiškai nereikalingas. Jis tik sužadins debatus dėl istorinės atsakomybės” – sako AJC Centrinės Europos biuro direktorė Agnieszka Markiewicz.
Įstatymo pataisa, numatanti atsakomybę už teigimą esą Lenkija ar jos piliečiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo buvo pristatyta vos dieną prieš Tarptautinės Holokausto aukų dienos minėjimą.
Visas AJC pareiškimas anglų k.:
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė bendradarbiauja su AJC asociacijos sutarties pagrindu nuo 2016 m.
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos 6a klasės mokiniai mokiniai – Saulius Vinokuras, Danielius Bedulskis, Aleksandras Kormilcevas ir Kajus Maksimaitis nutarė papasakoti apie Holokaustą ir Vilniaus getą.
Sumanymas – kreiptis į visai nepažįstamus Vilniaus gyventojus – praeivius su klausimais “Ką jūs žinote apie Holokaustą ir ką žinote apie Vilniaus getą”. Šio projekto rezultatas – 5,5 minučių filmas, kurį režisavo Saulius Vinokuras.
Kviečiame žiūrėti ir įvertinti šeštokų darbą Sauliaus Vinokuro youtube.com paskyroje.
Renginio data ir tematika pasirinkta neatsitiktinai. Ariogalos gimnazijos direktoriaus Arvydo Stankaus nuomone, minėtas renginys yra tarsi kilnojamas memorialas, menantis istoriją. Renginio svečias Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas, džiaugėsi salėje esančių daugiau nei dviejų šimtų dalyvių šviesiais veidais ir tikimybe, kad jie yra tolerantiški, svetimi militarizmui, kalbantys apie tai, kas buvo ir ko nėra. Tai svarbu, nes neminėdami praradimų juos galbūt dar kartą užmušame užmarštimi. Pasak G. Žako, iki Antrojo pasaulinio karo visi gražiai drauge gyveno – apie 3 tūkst. žydų tautybės žmonių buvo Lietuvos kariai savanoriai. Iš prieškario atsimenama, kad lietuviai žydus per Velykas vaišindavo margučiais, pastarieji lietuvius – macais. Tačiau atėjo sovietai, nuo kurių nukentėjo tiek vieni, tiek kiti, o vėliau atėjo naciai su sveiku protu nepaaiškinama politika, reiškiančia žmonių naikinimą.
Pasak Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomojo direktoriaus Ronaldo Račinsko, prieš 73 metus pasaulis atvėrė Aušvico konclagerio vartus ir pamatė, kas ten vyko. Tačiau pasaulis daug ko nematė, galbūt ir nenorėjo matyti, tinkamai neįvertino to, kas buvo iki tol. Konferencijos proga liūdna – pagerbiame apie 6 mln. nužudytų žydų atminimą. Lengviausia būtų pasakyti, kad buvo tokios aplinkybės, nacių politika, jėgos, palaikančios žmonių naikinimo idėją. Kita vertus, buvo ir vertybiniai kelrodžiai – žmonės, kurie nepaprastai rizikavo, kai kas padarė tai, į ką sureagavo pasaulis.