Bičiulis gydytojas kartą yra pasakęs, kad sveikas ir išgydytas žmogus – tai toli gražu ne tas pats. Pridurčiau, kad pilnai suvokti šių žodžių prasmę gali tik išgydytasis. Perfrazuodamas gydytoją, galiu patikinti: gyvas ir nesušaudytas žmogus – ne tas pat. Ir suvokia tai tik nesušaudytasis. Tik tas, kuris vienaip ar kitaip „stovėjo prie duobės“. Žudytieji, bet nenužudyti – žmonės ypatingi. Jie gali būti labai skirtingi, bet juos jungia šis vienintelis bruožas. Ta Holokausto epopėjos patirtis, kuri tarsi antspaudas ant gyvenimo, elgsenos, mąstysenos, psichinės sandaros. Likimas lėmė man rastis tarp šių žmonių.
Gyvenimas pažėrė man tokių likimo posūkių, kokių ir nuotykių filme ne taip dažnai pasitaiko. Buvau geto kalinys, stebuklingai atsidūriau tarp tų, kurie išvengė mirties. Tačiau per visą mano tolesnę biografiją ir rudas, ir raudonas požiūriai, skaudžiai žeisdami, suartėdavo.
VILNIAUS GETE
1941 m. rugsėjo 6 d. kartu su motina atsidūrėme Rūdninkų gatvėje, netoli geto vartų, mažame, žmonių perpildytame kambaryje.
Dvejus metus gyvenome būdingais getui rūpesčiais. Kaip nenumirti badu, kaip išgyventi. O gyvųjų mūsų šeimos narių Lietuvoje nedaug kas ir liko. Prieš įsteigiant getą Paneriuose buvo sušaudytas tėvas Samuelis Petuchauskas. Visus Nepriklausomybės metus renkamas ir nuolat perrenkamas Šiaulių viceburmistru (1921-1940). Tėvas buvo Prezidento apdovanotas Gedimino ordinu. Už nuopelnus Lietuvai. Tačiau tai jo neišgelbėjo. Paneriuose atgulė ir mano senelė – tėvo motina Badana. Ji žuvo likviduojant vadinamąjį antrąjį getą. Alytuje sušaudyta tėvo sesuo Cilė ir visa jos šeima. Išliko tik Cilės sūnus, spėjęs pasitraukti į Rusiją.
Dveji metai Vilniaus gete – tai ištisa epopėja, paauglio atmintyje išlikusi šiurpiais mirties, bado, pažeminimo ir heroizmo vaizdais.
Lankiau žydų mokyklą. Pirmieji meno blyksniai mano sąmonėje siejasi su knygomis, kurias ryte rijau geto bibliotekoje. Knygų, meninės fantazijos pasaulis padėdavo užmiršti šiurpią realybę, be perstojo kankinantį alkį, šaltį, baimę. Priprasti prie ankšto kambarėlio, kuriame buvo sugrūsta daugiau kaip dvidešimt žmonių. Visi suguldavome dviem eilėm ant grindų, galvomis į vidų, kojomis į sieną. Norint prasiskverbti prie durų, reikėdavo balansuojant tamsoje žengti per miegančiųjų galvas.