Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB) pasiekė žinia apie Vilniaus forumo organizuojamą piketą prieš neva juodinamą J. Noreikos atminimą. Piketo dalyviai kviečiami prie Užsienio reikalų ministerijos rinktis nuo 11:30 val.
LŽB primena, kad “su žydų izoliavimu susijusių reikalų” tvarkytojui, Šiaulių geto organizatoriui Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai atminimo lenta Vilniaus centre, ant Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato, galimai neteisėtai įrengta 1997 m., tuo tarpu paminklinis akmuo Pasaulio Tautų Teisuoliams sostinėje atidengtas tik šiemet. Manome, kad toks vertybinių prioritetų trūkumas nesuderinamas su nepriklausomos demokratinės teisinės valstybės dvasia.
Apmaudu, kad po 28-erių Nepriklausomybės metų, dalis Lietuvos visuomenės vis dar atsisako priimti ir pripažinti istorinius faktus ir ieškoti susitaikymo.
LŽB yra dėkinga už LR užsienio reikalų ministro poziciją J. Noreikos atminimo lentos pašalinimo klausimu ir skatina užsienio partneres žydų organizacijas išreikšti solidarumą.
Kviečiame visus sąmoningus Lietuvos piliečius atvykti prie LR URM ir prisijungti prie alternatyvios LŽB akcijos – tapti 200 000 tūkstančių išžudytų Lietuvos žydų balsu ir dar kartą perskaityti Šiaulių gete kalintų ir kankintų Lietuvos piliečių žydų vardus. Neleiskime, kad prie žydų naikinimo prisidėjusių asmenų išaukštinimas ir apologetika pamintų Holokausto aukų bei Lietuvos garbę gelbėjusių lietuvių – Pasaulio Tautų Teisuolių atminimą.
Negalinčius atvykti kviečiame pasirašyti peticiją už neatidėliotiną Jono Noreikos – nelegalios atminimo lentos nukabinimą nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato.
Spalio 7 d Lietuvos žydų bendruomenė kartu su švenčioniškiais pagerbė Švenčionių Holokausto aukų atminimą Švenčionių miesto parke prie “Menoros”. Po to visi susirinkusieji dalyvavo Holokausto aukų pagerbime žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone (miške tarp Platumų kaimo ir Šalnaičio ežero), kur amžinam poilsiui atgulė 8 tūkst. žiauriai nužudytų visos Vilniaus apskrities žydų.
Atminimo ceremonija buvusio geto vietoje – prie „Menoros“ Švenčionių parke vyksta kasmet pirmąjį spalio trečiadienį.
Atmintis gyva ir niekas neužmiršta. Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro susitikimo metu stengėsi paminėti visus atvykusiuosius ir padėkoti jiems, o ypač – atvykusiems iš toli.
Holokausto aukų atminimą taip pat pagerbė J.E. p. Urszula Doroszewska – Lenkijos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvos Respublikoje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Vilniečių išeivių asociacija Izraelyje „Beit Vilna“ su vadove Mickey Kantor.
„Beit Vilna“ (Vilniaus namai) – litvakų asociacija, jungianti Vilniaus krašto žydus Izraelyje nuo 1965m. Asociacijos tikslas,- sako asociacijos vadovė Mickey Kantor,- saugoti tėvų palikimą, palaikyti Izraelio litvakų ryšius su Lietuva. Jie vilniečiai. Asociacijos nariai lankosi Izraelio mokyklose, pasakoja, ką išgyveno tėvų karta per Holokaustą. Jie saugo savo šaknis. Kai atvyksta į Vilnių, „Beit Vilna“ nariai eina į Panerius, dalyvauja Gyvųjų marše. Tai asociacijos narių tradicija pagerbti savo tėvų ir protėvių atminimą, nepamiršti, kas padaryta žydams Lietuvoje per Holokaustą, prisidėti įamžinant Holokausto kartos atminimą. Šiemet jie atvyko su žydų dainų ansambliu ir drauge su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene surengė dainų vakarą, skirtą Vilniaus geto sunaikinimo 75-osios metinėms. Mickey Kantor mama išgyveno Holokaustą, dabar dukra dažnai atvyksta į Vilnių ir jaučiasi kaip namuose. Senamiestyje, Didžiojoje gatvėje tebestovi namas, kuriame gyveno jos mama.
Spalio 4d. iš Izraelio atvykęs Nechamos Lifšicaitės vardo ansamblis pristatė kūrybinį vakarą, skirtą Holokausto aukų atminimui „Heroizmas prieš sunaikinimą. Liudijimai“
Vakaras skirtas žydų heroizmui Vilniaus gete ir šio geto sunaikinimo 75-osioms metinėms. Ištraukas iš knygų, žydų poetų eiles, geto dainas jidiš kalba publika sutiko plojimais. Vakaras vyko Vilniaus universiteto Teatro salėje. Scenos ekrane į lietuvių kalbą išverstos eilės, Abos Kovnerio atsišaukimas geto kaliniams nepasiduoti, priešintis ir kovoti.
Geto dainų žodžiai taip pat išversti į lietuvių kalbą, kurias atliko dainininkės jidiš kalba. Vakarą vedė aktorius Gintaras Mikalauskas.
Vakaro režisierė ir pastatymo vadovė, scenarijaus autorė, pianistė Regina Driker.
Mirė Holokaustą Lietuvoje išgyvenęs JAV karininkas, šios šalies kariuomenės specialiųjų pajėgų legenda vadintas generolas majoras Sidney Shachnow. Jis Antrojo pasaulinio karo metais trejus metus praleido Kauno gete, iš kurio spėjo pabėgti, ir vėliau išvyko į Ameriką, skelbia „The Fayetteville Observer“.
Šio Lietuvos žydo gyvenimas ir karjera JAV pajėgose – išties įspūdinga. Jis dusyk buvo nusiųstas į Vietnamo džiungles, o baigiantis Šaltajam karui Berlyne buvo aukščiausio rango JAV kariuomenės pareigūnas. S.Shachnow tiesiog garbina JAV Armijos specialiųjų pajėgų – „Žaliųjų berečių“ – bendruomenė. 83 metų veteranas mirė praėjusį penktadienį. 1934 metais gimęs Lietuvoje, S.Shachnow susidūrė su antisemitiniu persekiojimu, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą užėmus nacistinei Vokietijai, buvo uždarytas Kauno gete, kur dirbo įvairius sunkius darbus.
Generolo S.Shachnow autobiografinė knyga “Viltis ir Garbė”
Spalio 7 d. (sekmadienį) kviečiame kartu atminti Švenčionių netektį – pagerbti Holokausto aukas.
11 val. – atminties renginys prie “Menoros” Švenčionių miesto parke.
12 val. – Holokausto aukų pagerbimas žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone.
LŽB autobusas į minėjimo renginius išvyks 9 val. nuo Pylimo g. 4
LŽB Jašos Heifetzo salėje rugsėjo 27-osios vakarą turėjome laimę klausytis Dr. Marijos Krupoves dainuojamų geto dainų jidiš kalba, fortepijonu grojo Artūras Anusauskas, Lietuvos džiazo pianistas, LMTA džiazo katedros vedėjas, profesorius. Koncertas buvo skirtas Vilniaus geto senaikinimo 75-osioms metinėms.
Dr Marija Krupoves, dainininkė ir mokslininkė, folkloristė, jos vardas žinomas, koncertų laukiama daugelyje šalių. Dainuodama jidiš dainas, Krupoves pristato ir garsina pasauliui Vilnių ir žydų kultūrą. Dainininkės repertuare taip pat Vidurio ir Rytų Europos tautų dainos. Dainininkė moka daug kalbų, ji keliauja ieškodama dainų jidiš, lenkų, lietuvių, baltarusių, romų, karaimų, totorių ir kitomis kalbomis. Pati būdama daugiakalbė, dainuoja visą savo repertuarą originaliomis kalbomis.
Jidiš dainoms Lietuvoje ir pasaulyje dėmesys ypatingas, nes po Holokausto, kai buvo sunaikinta 90 procentų Lietuvos žydų bendruomenės, sumažėjo žydų, mokančių jidiš, tuo labiau dainuojančių šia kalba. Marjia Krupoves pristatoma garbingiausiuose pasaulio forumuose, ją išgarsino labiausiai Tel Avivas ir Niujorkas, šiuose miestuose yra sukurti du dokumentiniai filmai su dainininkės atliekamomis Vilniaus geto dainomis.
Dviejose Kauno rajono Zapyškio miestelio vietose Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro ir savivaldybės pastangomis pastatyti informaciniai stendai, kuriuose glaustai pateikta nuo XVI a. čia gyvenusios ir 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. sunaikintos žydų bendruomenės istorija. „Brainė Abramovičiūtė (17 m.), Benjaminas Zilbermanas (13 m.), Volfas Solskis (19 m.), Moišė Rachenas (46 m.), Giršas Engelmanas (40 m.)…“, – nužudytųjų vardus skaitė dvi Zapyškio pagrindinės mokyklos moksleivės. Tyloje nuskambėjo 178 vardai ir pavardės: 47 vyrų, 118 moterų ir 13 vaikų.
Indrė Makaraitytė
Popiežius Lietuvoje viešėjo ir tą dieną, kai buvo minimas Vilniaus geto likvidavimo 75-metis. Beveik visose Lietuvoje pasakytose kalbose nors sakiniu Pranciškus priminė ne tik Holokaustą, bet ir getus. Ir meldėsi prie Vilniaus geto aukoms atminti skirto paminklo.
Didmiesčiuose iš getų kai kuriems pavyko išsigelbėti, tačiau mažesniųjų miestelių žydai buvo sunaikinti visi iki vieno. Nuo senelio iki paskutinio kūdikio. Štai kodėl getai Popiežiaus kalbose toks svarbus elementas – juk tai buvo žydų pabaigos pradžia.
Panevėžio m. žydų bendruomenėje rugsėjį vyko daug renginių: koncertai, šventės, žydų genocido minėjimas.
Šį kartą renginiuose, skirtuose žydų genocido aukų paminėjimui gausiai dalyvavo miesto gimnazistai ir moksleiviai: Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos, J. Balčikonio, V. Žemkalnio, J. Miltinio gimnazijų ir M. Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklos mokytojai ir moksleiviai. Šios mokymo įstaigos yra Panevėžio žydų bendruomenės partneriai ir jau dešimt metų dalyvauja renginiuose, skirtuose Lietuvos žydų Holokausto istorijos nagrinėjimui.
Pirmame renginio etape viktorinos metu mokiniai parodė ypatingas istorijos žinias bei gilų susidomėjimą žydų tautos istorija bei tragišku jų likimą Antrojo pasaulinio karo metu. Tokiu būdu mokiniai gauna daugiau žinių apie toleranciją, sąžiningumą ir pagarbą kitoms Lietuvoje gyvenančioms mažumoms. Mokiniai pademonstravo puikias žinias apie žydų tautą ir jų tragišką likimą. Praėjo 75 metai nuo Vilniaus geto likvidavimo. Daugelis moksleivių pirmą kartą išgirdo apie Vilniaus, Kauno, Šiaulių Panevėžio ir kitų miestų geto likimus. Kiekvieną atsakymą į užduotus klausimus papildė savo žiniomis kitų mokyklų moksleiviai. Mokytojų dėka auga protinga ir tolerantiška jaunoji karta, kuri savo žinias perduoda draugams, artimiesiems.
Arkadijus Vinokuras
Gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis savo straipsnyje „Šis tas nauja dėl „Generolo Vėtros“, deja, nieko naujo nepasakė. Argumentacija, ginanti partizaną J. Noreiką (Generolas Vėtra) vis dar įprastai akla: J. Noreika nieko dėtas, jis žydų nežudė.
Pateikiama visa paklodė įrodymų. Tačiau prof. V. Landsbergis pateikia kaip naują seną mąstyseną neva netiesioginis, nors ir aktyvus, kolaboravimas su okupantu vykdant Lietuvos žydų genocidą – parkeriu už stalo – nepakankama priežastis deherojizuoti herojų. Jis, skaičiuodamas didvyrio J. Noreikos nuopelnus, gracingai peršoka per šį nemalonų faktą: „Buvęs karininkas; Birželio sukilimo dalyvis; Šiaulių apskrities viršininkas; Štuthofo hitlerinio lagerio kalinys“ ir t. t. Netiesiogiai? Kas tai?
Marko Adamo Haroldo atviras laiškas Vilniaus miesto administracijai dėl Škirpos alėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui Povilui Poderskiui, atsižvelgiant į Vilniaus miesto mero viešus pasisakymus K. Škirpos alėjos pervadinimo klausimu:
“…Sostinėje turime Kazio Škirpos alėją. Taip – šis žmogus buvo Lietuvos savanoris, su bendražygiais pirmasis iškėlęs vėliavą Gedimino pilies bokšte, bandęs atkovoti Lietuvos laisvę nuo sovietų 1941 metais. Tačiau tai ir žmogus, kuris aktyviai siūlėsi į pagalbą naciams žudant mūsų piliečius žydus, kuris leido garbingą sukilimą prieš sovietus sutepti nekaltų Lietuvos žmonių krauju.” – Meras Remigijus Šimašius
https://www.facebook.com/remigijus.simasius/posts/1126863310783335
“Viena vertus, K. Škirpa buvo pirmasis savanoris, iškėlęs trispalvę ant Gedimino pilies, kita vertus, jis ragino atsikratyti žydų. Aš nesu linkęs pritarti, kad tai pareiškę žmonės būtų pagerbiami jų vardu pavadinta gatve. Dėl to diskusija jau buvo, dabar lauksime tarybos sprendimo. Viliuosi, kad taryba išgirs argumentus ir bus priimtas protingas sprendimas.” – Meras Remigijus Šimašius
Atminimo ceremonijoje Panerių masinių žydų žudynių vietoje, prisimenant Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metines, dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Vyriausybės nariai, buvę Vilniaus geto kaliniai, Lietuvos žydų bendruomenės ir tarptautinių žydų organizacijų nariai, Izraelio, kitų užsienio šalių diplomatai, Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
“Šiandien mes patiriame skausmą, prisiminę, ką išgyveno mūsų tautiečiai – žydai. Stovėdami prie šio paminklo, turėtume garsiai pasakyti, kad niekada daugiau neįvyktų tokios žudynės, kad niekada daugiau mums netektų patirti, ką taip sunku suprasti”, – sakė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas V. Pranckietis.
“900 Lietuvos Teisuolių liudija, kad prieš 75 metus žmonės turėjo pasirinkimą – nežudyti. Pasirinkimo neturėjo tik tie, kas buvo atrinkti mirti. Net 25 Nepriklausomybės metus Lietuva tebeneša pasirinkimo naštą. Noriu užduoti vieną klausimą, kas šiandien yra Lietuvos didvyris? Škirpa, Noreika ar žydus Lietuvoje gelbėję piliečiai, kurie kovojo už savo nepriklausomybę, dirbo savo šalies labui, kurie rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo bendrapiliečius nuo žūties? “- kreipėsi į susirinkusius Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Mindaugas Jackevičius, LRT. lt
Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse Holokausto metais iš žydų pelnėsi vietiniai ne žydų tautybės žmonės, užėmę žydų namus miestų ir miestelių centruose. Tuo metu į getus suvaryti žydai nebūtų išgyvenę be kontrabandos, o geriausi kontrabandininkai buvo vaikai.
Tai interviu portalui LRT.lt pasakojo žymus Vokietijos istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti Lietuvoje narys dr. Christophas Dieckmannas. Istorikas paaiškino, kodėl Vilniaus getas buvo sunaikintas anksčiau nei kiti bei įvertino lietuvių veiklą nacių okupacijos metais.
Sekmadienį sukako 75 metai nuo Vilniaus geto sunaikinimo. Lietuvoje viešintis popiežius Pranciškus sekmadienio pavakarę tylia malda pagerbė žydų genocido aukas prie paminklo Geto aukoms atminti.
Fritz Bauer institute Frankfurte prie Maino dirbantis C. Dieckmannas 2011 m. parašė fundamentalų veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944“. Minint 75-ąsias Vilniaus geto sunaikinimo metines istorikas ragina pagerbti aukas, prisiimti atsakomybę ir išmokti savo istoriją.
– Kuo Vilniaus getas skyrėsi nuo kitų to meto Europos žydų getų?
Foto autorius Robertas Dačkus
Rugsėjo 23-oji Lietuvoje minima kaip Lietuvos žydų genocido (Holokausto) diena, nes tą dieną 1943 m. buvo sunaikintas Vilniaus getas. Grįžęs į Vilnių popiežius pirmiausia sustojo ir tyliai meldėsi istorinėje Vilniaus geto teritorijoje.
Tyli malda reiškia, kad garsus kalbėjimas yra beprasmis prieš Šoa tragediją. Popiežius sutoja prie kuklaus paminklėlio, Didžiojo geto teritorijoje, Rūdininkų skvere ir susikaupęs meldžiasi. Vilniaus žydų istorija paliko pėdsaką tyliu pasidalinimu su visu pasauliu. Popiežius Pranciškus visada parodo pagarbą žydų bendruomenei šalyje, į kurią keliauja.
Vilniaus getas buvo įkurtas sostinės senamiestyje nacių okupacijos metais 1941 rugsėjo 6 dieną. Iš pradžių Vokiečių gatvė jį dalijo į dvi dalis – Didįjį ir Mažąjį getus. Pastarasis netrukus buvo likviduotas, liko Didysis getas, kuriame kalinti apie 30 tūkst. žydų.
Foto autorius Robertas Dačkus
Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir vietos kolaborantai nužudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų.
Sekmadienį minint 75-ąsias Vilniaus žydų geto likvidavimo metines Rūdninkų skvere iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė.
WJC and Lithuanian Jewish community mark 75 years since liquidation of Vilnius Ghetto: “We must continue to strengthen Jewish life in Lithuania”
WJC President Lauder praises Pope’s participation in commemoration: ‘Pope Francis is a true friend of the Jewish people’
NEW YORK – The World Jewish Congress and its affiliated community in Lithuania marked the 75th anniversary of the liquidation of the Vilnius Ghetto, alongside Pope Francis and other notable personalities.
“Seventy-five years ago, the Germans and local Lithuanian accessories nearly obliterated one of the most vibrant Jewish communities in Europe, a hub of cultural and intellectual Jewish life for thousands of years,” WJC President Ronald S. Lauder said. “But they did not succeed entirely. From the ashes of the Holocaust, the broken community is slowly rebuilding itself and working to ensure the future of Jewish life in Lithuania.”
Jie nebeturi balso. Nors jie, kaip sako mano tėvas, nepaliaujamai kalba su mumis. Iš duobių pamiškėse. Žymėtų ir nežymėtų. Kiek aptvarkytų ir prišiukšlintų. Jie kalbina mus ir mūsų sąžinę. Atsiliepia saujelė ją turinčių – kas pagarbiu tylėjimu, kas, kaip Šeduvos miškuose ar dar vienoje kitoje vietoje – tyliai nunešdamas ir uždegdamas žvakę toje liūdnoje vietoje, kas, tardamas kokį nors nelabai populiarų žodį apie mūsų atminties, virtusia užmarštimi, būklę.
Atsiliepia ir tie, kuriems tas nuolatinis duobėsna suguldytų dviejų šimtų tūkstančių gyvybių priminimas sukelia pasipiktinimą – kiek gi galima apeliuoti į mūsų sąžinę, kiek galima mums priekaištauti dėl to, kad esame abejingi tam, kas įvyko, kiek galima mums priminti, kad jūs tebegulite ir amžinai gulėsite ten, kur mėtosi mūsų atminties šiukšlės. Atsiras ir tų, kurie savo pasipiktinimą išreikš inteligentišku cinizmu – primins mums žydų policiją, J. Gensą, apeliuos į tai, kad jūsų žuvo tiek daug todėl, kad nesugebėjote pabėgti (taip yra ir tokių). Tie žmonės, vadinantys save žurnalistais ar kokio nors mokslo daktarais ir net advokatais, ciniškai kalbės apie aukų atsakomybę dėl to, kad jos tapo aukomis. Patys kalti. Girdite, jūs, po sluoksnių šiukšlių ir sąmanų gulintys – jūs patys kalti.
Sauliaus Žiūros nuotrauka
Minint 75-ąsias Vilniaus žydų geto likvidavimo metines Rūdninkų skvere iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė. Sekmadienį pagerbdamas Holokausto aukų atminimą čia maldą sukalbės Lietuvoje viešintis popiežius Pranciškus. Į ceremoniją buvusio geto teritorijoje, laukdami popiežiaus, susirinko daugiau kaip 50 žmonių, kurie į metalinį Dovydo žvaigždės karkasą lėtai dėjo atminimo akmenėlius, juos pagal žydų tradicijas įprasta atnešti lankant kapus. Atminimo renginyje dalyvavo šeimos, svečiai iš Lietuvos ir kitų šalių.
Vytauto Budzinausko nuotrauka
Dovydo žvaigždė išdėliota ant grindinio, netoli buvusių pagrindinių vartų į Didįjį getą vietos. Renginyje skaitytas jauno Vilniaus geto kalinio ir metraštininko, Icchoko Rudaševskio dienoraštis. Jį skaitė režisieriaus Oskaro Koršunovo studentai. Renginio dalyviai: tai – viso pasaulio tragedija BNS kalbinti renginyje dalyvavę susirinkusieji ragino nepamiršti tragiškų praeities įvykių. Į minėjimą atėjusi Džiuljeta Kirkilaitė teigė, kad ši data svarbi ir jai asmeniškai, ir kiekvienam žydui. Pasak 26-erių metų moters, svarbu, jog tragiški praeities įvykiai niekada nepasikartotų. „Ši data svarbi kiekvienam žydui, nesvarbu, kur jis yra – Lietuvoje ar kitoje šalyje. Ši tragedija palietė visus. Man asmeniškai tai yra labai svarbi diena, aš esu dalis to. Mano mama žydė, tėvas lietuvis. Bet kaip bebūtų, aš esu žydė pagal visus žydų įstatymus. Labai svarbu, kad žmonės žinotų, jog tai įvyko ir kad tai nepasikartotų. Kad tai nėra vien žydų, bet ir viso pasaulio tragedija“, – BNS sakė Dž.Kirkilaitė. Daugelį metų žydų gelbėjimo klausimą tyrinėjantis Rimantas Stankevičius teigė, kad ilgą laiką gyveno senamiestyje, nuo vaikystės trukęs bendravimas su žydų tautybės žmonėmis turėjęs įtaką jo paties pasaulėžiūrai.
Bičiulis gydytojas kartą yra pasakęs, kad sveikas ir išgydytas žmogus – tai toli gražu ne tas pats. Pridurčiau, kad pilnai suvokti šių žodžių prasmę gali tik išgydytasis. Perfrazuodamas gydytoją, galiu patikinti: gyvas ir nesušaudytas žmogus – ne tas pat. Ir suvokia tai tik nesušaudytasis. Tik tas, kuris vienaip ar kitaip „stovėjo prie duobės“. Žudytieji, bet nenužudyti – žmonės ypatingi. Jie gali būti labai skirtingi, bet juos jungia šis vienintelis bruožas. Ta Holokausto epopėjos patirtis, kuri tarsi antspaudas ant gyvenimo, elgsenos, mąstysenos, psichinės sandaros. Likimas lėmė man rastis tarp šių žmonių.
Gyvenimas pažėrė man tokių likimo posūkių, kokių ir nuotykių filme ne taip dažnai pasitaiko. Buvau geto kalinys, stebuklingai atsidūriau tarp tų, kurie išvengė mirties. Tačiau per visą mano tolesnę biografiją ir rudas, ir raudonas požiūriai, skaudžiai žeisdami, suartėdavo.
VILNIAUS GETE
1941 m. rugsėjo 6 d. kartu su motina atsidūrėme Rūdninkų gatvėje, netoli geto vartų, mažame, žmonių perpildytame kambaryje.
Dvejus metus gyvenome būdingais getui rūpesčiais. Kaip nenumirti badu, kaip išgyventi. O gyvųjų mūsų šeimos narių Lietuvoje nedaug kas ir liko. Prieš įsteigiant getą Paneriuose buvo sušaudytas tėvas Samuelis Petuchauskas. Visus Nepriklausomybės metus renkamas ir nuolat perrenkamas Šiaulių viceburmistru (1921-1940). Tėvas buvo Prezidento apdovanotas Gedimino ordinu. Už nuopelnus Lietuvai. Tačiau tai jo neišgelbėjo. Paneriuose atgulė ir mano senelė – tėvo motina Badana. Ji žuvo likviduojant vadinamąjį antrąjį getą. Alytuje sušaudyta tėvo sesuo Cilė ir visa jos šeima. Išliko tik Cilės sūnus, spėjęs pasitraukti į Rusiją.
Dveji metai Vilniaus gete – tai ištisa epopėja, paauglio atmintyje išlikusi šiurpiais mirties, bado, pažeminimo ir heroizmo vaizdais.
Lankiau žydų mokyklą. Pirmieji meno blyksniai mano sąmonėje siejasi su knygomis, kurias ryte rijau geto bibliotekoje. Knygų, meninės fantazijos pasaulis padėdavo užmiršti šiurpią realybę, be perstojo kankinantį alkį, šaltį, baimę. Priprasti prie ankšto kambarėlio, kuriame buvo sugrūsta daugiau kaip dvidešimt žmonių. Visi suguldavome dviem eilėm ant grindų, galvomis į vidų, kojomis į sieną. Norint prasiskverbti prie durų, reikėdavo balansuojant tamsoje žengti per miegančiųjų galvas.