Holokaustas

Sausio 27 – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Sausio 27 – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Išgyvenusieji Šoa prisimena skaudžias šeimų netektis, tradiciškai jie susirenka žydų bendruomenės buveinėje arba sinagogoje, pagerbia aukų atminimą uždegdami žvakes, ištaria, už ką jas dega. Ceremonija graudi ir jaudinanti. Tos minutės ir tyliai ištarti žodžiai sukrečia. Minos Frišman pasakojimas.

Mina Frišman su gyvenimo draugu.

Mina Frišman išgyveno Holokaustą, būdama vaiku, ji visada uždega didelę žvakę už savo žuvusią šeimą, prisimindama Kauno getą ir  Štuthofo koncentracijos stovyklą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai naciai įžengė į Lietuvą, vyko žydų izoliavimas ir žudymas. Minos šeima buvo didelė, šeši vaikai, abu tėvai dirbo Inkaro gamykloje Kaune.  Minai su šeima kaip ir visiems Kauno žydams reikėjo kraustytis į Kauno getą, prisisiūti geltonas žvaigždes. Minai dabar 86-eri metai, ji prisimena, kaip iš geto žydus gabeno į Štuthofo konclagerį.

‚,Ir šiemet uždegsiu žvakę, prisimindama Štuthofo konclagerį, į kurį mane ištrėmė iš Kauno geto kartu su visa mano šeima. Aš prisimenu savo seserį dvynę, kurią labai mylėjau.. Sesuo konclageryje mirė. Brolį ir tėvą ten nužudė. Uždegu už visos šeimos narius, kurie man buvo labai brangūs, už tėvelį, mamytę, už brolį. Mes šeimoje buvom 5 sesutės ir vienas brolis. Kai patekau į Kauno getą buvau 9-erių metų. Iki karo tėvelis išlaikė šeimą, jis dirbo Inkaro fabrike modeliuotoju, kūrė batų modelius. Mamytė siuvo odą tame pat fabrike. Štuthofe vyrus atskyrė nuo moterų, atskyrė ir vaikus, juos žudė dujų kameroje. Ten žuvo ir mažiausia sesutė. Mama buvo su mumis. Dirbom sunkiai, badavom. Davė mums po metalinį indą, į kurį įpildavo vadinamos sriubos ir gabaliuką duonos. Sulaukėm išvadavimo su mama ir seserimis..

Dabar manimi rūpinasi bendruomenė ir mano šeima, visą paramą, kas priklauso Holokaustą išgyvenusiems getininkams ir koncentracijos stovyklų kaliniams aš gaunu, jokių problemų neturiu, man padeda gyvenime. Visada dalyvauju Lietuvos žydų bendruomenės renginiuose, ateinu į Holokaustą išgyvenusių pagerbimą. Kasmet mūsų gretos mažėja.  Vaikams viską pasakojau apie Holokaustą. Labai sunku man prisiminti, ką aš išgyvenau. Tik išlikusi nuotrauka primena visą laimingai gyvenusią šeimą. Prisimenu mamą, kaip ji skaniai gamindavo šventinius patiekalus ir aš kartu su ja. Uždegdavom žvakes per Šabą, susėsdavom prie didelio stalo…

Konferencija, skirta Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai ir kovai su diskriminacija

Konferencija, skirta Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai ir kovai su diskriminacija

Vilniuje įvyko konferencija, skirta Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai ir kovai su diskriminacija. Renginį organizavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Tautinių mažumų departamentu. Konferencijoje pranešimus skaitė VDU ir Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, diplomatai, svečiai iš užsienio. Konferencijos pabaigoje buvo pristatyta paroda apie Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą „Lietuva. Lite. Lita. Vienas amžius iš septynių“.

Konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Tautinių mažumų departamento prie LRV direktorė Vida Montvydaitė.

LR Užsienio reikalų ministras, kalbėjo, kad visi turėtų suprasti šios Holokausto aukų atminimo dienos  prasmę:  „Antisemitizmas, žydų diskriminacija – randas ant mano šalies. Atsiprašinėjimas nieko jau nebepadės. Diskriminacija privedė prie Holokausto. Šiuo metu Lietuvoje jau visur yra daug nuorodų į žydų žudynių vietas, kurias galim aplankyti ir pasakyti: daugiau niekada tai negali pasikartoti. Turime prisiminti Pasaulio teisuolius, kurių yra apie 900. Kasmet pagerbdami nužudytas aukas, mes negalim garantuoti, jog panašios žudynės pasaulyje niekada nepasikartos. Kad to nebūtų, žydų istorija ir Holokaustas turi atsirasti Švietimo programose“ –pabrėžė Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Pasak Fainos Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės, ,,antisemitizmas buvo, yra ir bus, jei mes nekovosime su juo. Kodėl iki šiol negalima nuimti Holokauste dalyvavusių asmenų paminklų ir atminimo lentų, o apie kelis kartus atimtą turtą net nekalbama? Grąžinkite nors turtą, jei negrąžinate gyvybės, nors tą, ką grąžino visa Vakarų Europa – griežtai kalbėjo LŽB pirmininkė. Turiu prašymą mūsų Valstybei. Anglijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ir kitose finansuojami  renginiai, kuriuose dalyvauja Holokaustą išgyvenusieji, jie vadinami nacių aukomis (nazi victims), jie galėtų dažniau lankytis mokyklose, pasakoti apie tai, kas iš tikrųjų vyko. Būčiau dėkinga, jei mano prašymas būtų perduotas Vyriausybei.  Edukacija yra ne tik žodžiai, bet ir veiksmai, turime prisiminti, kas vyko.

Norvegijoje žuvo kur kas mažiau žydų, bet ši valstybė vykdė 11-os žingsnių programą, skirtą kovai su antisemitizmu. Man buvo labai svarbus sužinoti, kad tokia programa yra ir kaip ji vyksta. Nacių aukomis tapo ne tik žydai,  žuvo ir romai, Antrasis pasaulinis karas paliko žmonijai sužlugdytus likimus, gėdą, skausmą, pavertė Lietuvą kapinynu. Holokaustas atėmė didžiulį intelektualinį pilietinį potencialą. Pasaulio teisuoliai dovanojo žmonėms gyvenimo dovaną, taip Holokausto sukrėtimas suteikė žmonijai antrą šansą. Tik po to išgyvento skausmo tarptautinė bendruomenė pradėjo suvokti žmogų kaip vertybę, kurios instrumentu tapo pirmasis universalus fundamentalių teisių katalogas – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Dabar dar turime kovoti, kad Lietuvoje nacių kolaborantų atminimo ženklai būtų pašalinti. Mes jau pripratome prie „skinheadų“ eitynių – „Lietuva lietuviams“. Į daugelį dalykų nebežiūrim kritiškai, deja. Šoa mus amžiams   paženklino ir įpareigojo. Neturime teisės likti abejingais neapykantos akivaizdoje.

 Lietuva yra viena iš pirmųjų valstybių pritarusi ir aprobavusi antisemitizmo apibrėžimą. Jis svarbus ne tik žydams, bet ir valstybės vyrams. Šis apibrėžimas reikalauja iš valstybės mus apginti, kai yra reikalas”,- kalbėjo F.Kukliansky.

Pasaulio žydų kongreso specialusis komisaras kovai su antisemitizmu Julius Meinl kalbėjo, kad kovą su antisemitizmu Europa turi laimėti. Žydai neturi galvoti apie lagaminus, kuriuos pavojaus atveju, vėl reikės krautis  išvykimui. Antisemitizmas egzistuoja ir pasireiškia pasaulyje įvairiai,  nuo dešinės iki kairės, iki radikaliojo islamo. Pasaulio žydų kongreso specialusis komisaras kovai su antisemitizmu tvirtino, kad antisemitizmas dabar pasireiškia Izraelio kritika. Žydų mokyklos ir sinagogos įvairiose šalyse yra saugomos, daugelis žydų Europoje ir Amerikoje dėl gresinčio pavojaus slepia savo tapatybę. Tuo tarpu daugelis antisemitų net nemano, kad jie yra antisemitai, jie nekalba kaip anksčiau, kad nekenčia žydų, sako tik nekenčiantys jų valstybės. Jei Europa viską pamiršo,- tai  mūsų atsakomybė priminti, – tvirtino J. Meinl. Žydai turi jaustis saugūs šalyse, kurias jie savo gyvenimui pasirinko. Negali būti jokių kompromisų, vyriausybės turi imtis veiksmų ir suprasti, kad puolama ne tik žydų bendruomenė, bet ir kitos tautinės bendruomenės taip pat.

“Holokaustas – viena didžiausių tragedijų pasaulio ir Lietuvos istorijoje. Tai yra be galo skausminga, tačiau tuo pačiu ir labai svarbi tema, apie kurią mes privalome kalbėti, – sakė konferencijoje Tautinių mažumų departamento direktorė V. Montvydaitė, kad ir kaip nelengva būtų. Negalime ir neturime ignoruoti pasitaikančių neapykantos apraiškų visuomenėje, viešojoje ar net kultūrinėje erdvėje. Trumpalaikes neapykantos iškrovas gali nustelbti tik ilgalaikė atmintis ir bendru sutarimu priimtas sprendimas ją puoselėti ir įprasminti“.

Konferencijoje pranešimus apie  istorijos palikimą ateities kartoms skaitė žinomi Lietuvos istorikai, mokslų daktarai: Dr. Linas Venclauskas (nuotraukoje-centre), VDU, Sugiharos fondas Diplomatai už gyvybę, jo pranešimo tema -„Jausmų atrofija: tarpukario lietuvių antisemitai apie sionistų judėjimą Lietuvoje“.

Lietuvos istorijos institute dirbančio Dr. Algimantas Kasparavičiaus pranešimo tema: ,,Žydai, Holokaustas ir antisovietinė rezistencija: lietuvių istorinės atminties ypatumai Antrojoje Respublikoje”.

Nuotraukoje iš kairės F.Kukliansky,  centre  Photini Tomai-Constantopoulou, iš dešinės Graikijos ambasadorė  Vassiliki Dicopoulou.

Po pranešimų vykusioje diskusijoje pasisakė Dr. Photini Tomai-Constantopoulou, specialioji pasiuntinė Holokausto ir Antisemitizmo klausimams iš Graikijos Užsienio reikalų ministerijos. Ji kalbėjo, jog ne tik istoriją reikia prisiminti, bet ir kalbėti apie diskriminaciją šiandienos pasaulyje, apie modernios visuomenės kovą su antisemitizmu, nes iššūkių netrūksta. Dr. Photini Tomai-Constantopoulou uždavė klausimą, ar Lietuvoje yra žydų valstybės tarnyboje, ar yra žydų URMe, ar turime žydų diplomatų? Ką reiškia, jei atsakymas – ne? Diskriminacija šiandien? Savo mintis ji išplėtė ir pranešime.

Norvegijos Parlamento 11 pakopų kovos su antisemitizmu planą konferencijoje pristatė Hans Olav Syversen, Norvegijos Ministrės Pirmininkės Ernos Solberg Valstybės sekretorius,
pasakodamas apie tarpinstitucinio bendradarbiavimo poreikį kovoje su diskriminacija.

Norvegijos Veiksmų planas kovai su antisemitizmu:

1 Dabartinė padėtis. 2. Kas yra antisemitizmas? 3. Žydų mažuma Norvegijoje. Holokaustas Norvegijoje. 4. Antisemitizmo prevencija mokyklose. 5. Rėmimas iniciatyvų, kurios informuoja apie žydų gyvenimo ir istorijos įvairovę Norvegijoje. 6 . Antisemitinių neapykantos nusikaltimų registracija ir tyrimas. 7. Gyventojų požiūrio stebėsena. 8. Daugiau žinių apie antisemitizmą įgyti per mokslinius tyrimus. 9. Užtikrinti tinkamas saugumo priemones žydų institucijoms. 10. Pastangos kovoti su antisemitizmu už Norvegijos ribų. 11. Svarbiausi politika ir teisės aktai.

Konferencijoje buvo pristatyta po pasaulį keliaujanti paroda „Lietuva. Lite. Lita. Vienas amžius iš septynių“, pristatė jos kūrėjas Pranas Morkus. Parodoje  atvaizduotos išskirtinės žydų santykių su vietos gyventojais detalės, paminėti įstabūs litvakų kilmės asmenys, tarp kurių ir visame pasaulyje žinomas Vilniaus Gaonas. Būtent jo dėka Vilnius buvo pradėtas vadinti „Lietuvos Jeruzale“. Parodą parengė Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, parodos dizainą kūrė dizaino studija JUDVI – Viktorija Sideraitė Alon ir Jūratė Juozėnienė.

Po baigiamųjų konferencijos žodžių visi dalyvavo pasaulinėje Holokausto atminties kampanijoje, fotografuodamiesi: #WeRemember ar#MesPrisimename.

Nuotraukos  Laimos Penek

Prisijunkime prie renginių, skirtų Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai

Ministras Pirmininkas Sauliaus Skvernelis kviečia visus aktyviai dalyvauti Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai skirtuose renginiuose. Būkime kartu su visuomenininkais, politikais, žurnalistais, mokyklomis, įstaigomis ir  organizacijomis iš visos Lietuvos. Junkimės prie socialinės kampanijos, dalinkimės ne tik nuotraukomis, bet ir mintimis – jautriomis istorijomis.

Trauma Holokausto kontekste

Trauma Holokausto kontekste

Straipsnio autorė Ruta Reches- doktorantė, rašanti  mokslinį darbą apie Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimus.

Visi tyrėjai prieina bendrą nuomonę, kad Holokaustas buvo žmonių sukelta trauma, nusinešusi milijonus gyvybių ir palikusi skaudžių pėdsakų išgyvenusiųjų tolesniame gyvenime. Kuo išskirtinė Holokausto trauma, kokių pasekmių ji sukėlė?

Holokausto metu šeši milijonai žydų tautybės žmonių buvo sistemingai žudomi kaip nacistinės politikos pasekmė – planas sunaikinti visus žydus okupuotoje Europoje (Bernick, Grinberg, Holynaty ir Rodgers, 2001). Tie, kuriems pavyko išsigelbėti, vadinami „išgyvenusiais Holokaustą“ (Wyatt-Brown, 2000; Bernick ir kt., 2001). Tokiais vadinami asmenys, gimę iki 1945 m. šalyse, okupuotose nacistinės Vokietijos. „Išgyvenę“ yra ne tik tie, kuriems pavyko išlikti koncentracijos stovyklose, bet ir žmonės, kalinami darbo stovyklose, getuose, tie, kurie slapstėsi, įstojo į partizanų gretas, ir tie, kurie gyveno su padirbtais dokumentais (Shmotkin ir Barilan, 2002).

Šiuo metu išgyvenusiems Holokaustą žmonėms – daugiau nei 80 metų. Karo metu jie buvo vaikai ar paaugliai. Todėl kalbant apie Holokausto traumos specifiką, be kitų faktorių, svarbu apžvelgti ankstyvos traumos ypatumus bei jos įtaką senatvei.

1.3.1. Holokausto traumos išskirtinumas

S. J. Breiner (1996) pažymėjo, kad išgyvenusiųjų Holokaustą patyrimas skiriasi nuo kitų traumų išgyvenimo ir yra unikalus dėl kelių priežasčių:
• Stresinė situacija tęsėsi nenumatytą laiką. Karo metu niekas nežinojo, kada pralaimės nacistinė Vokietija.
• Žydų tautybės žmonės neturėjo galimybės kontroliuoti savo likimo, jie buvo priklausomi nuo išorinių aplinkybių, kurios jiems buvo katastrofiškai nepalankios.
• Nebuvo įmanoma numatyti, nuspėti situacijos.
• Holokaustas išsiskyrė mastais – žydai buvo persekiojami visose valstybėse, kontroliuojamose nacistinės Vokietijos.
• Tai buvo ne vienkartinis nacionalistinis priešiškumo proveržis, bet oficiali nacistinės Vokietijos programa, turinti tikslą – „galutinai išspręsti žydų klausimą“ – visiškai sunaikinti žydų tautą.
Savo tyrimuose S. J. Breiner teigė, kad Holokaustas iš kitų tautų genocidų išsiskyrė brutalumu, kai buvo vykdoma vienos tautos žmonių planinė socialinė ir psichologinė izoliacija, visos socialinės žmonių grupės dehumanizacija. Ir toks elgesys su žydų tautybės žmonėmis buvo legalus, visuotinai priimtinas ir skatinamas nacistinės valdžios (Breiner, 1996).
B. L. Green, J. P. Wilson ir J. D. Lindy (1985) aptarė veiksnius, išskiriančius Holokausto sukeltą traumą iš kitų traumų. Tai:
• trukmė;
• vaidmuo traumoje – aktyvus ar pasyvus;
• trauminio įvykio racionalizacija;
• potrauminė aplinka.
Prie šių veiksnių reikėtų pridėti ypatingą Dievo vaidmenį Holokauste.

1.3.1.1. Trauminio įvykio trukmė

Trauminiai įvykiai gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, potvynius ir ciklonus arba žmonių inicijuotus išpuolius, tokius kaip teroristiniai aktai, išžaginimai ar grobimai, A. Solnit ir M. Kris (1967) vadina „šoko trauma“. Jie sukelia trumpalaikę „staigią grėsmę gyvybei“ (Solnit ir Kris, 1967). Tačiau yra ir tokių traumų, kurios tęsiasi ilgiau. Dalyvavimą ginkluotosiose pajėgose karo metu, įkalinimą karo belaisvių stovykloje ar pasikartojančius prievartos epizodus A. Solnit ir M. Kris (1967) vadina „įtampos trauma“. Kitaip tariant, šios formos traumos tęsiasi ilgą laiką ir sukelia asmeniui įtampą. Išgyvenusieji Holokaustą patenka į šią įtampos traumos kategoriją.

Įtampos trauma laikoma potencialiai žalingesnė psichikai nei šoko trauma. Y. Bistritz (1988) teigia, kad netgi pati sunkiausia patirtis gali būti įveikta, jei tai, kas vyksta, yra „nuspėjama ir galimai laiko apribota“. Kitaip tariant, jei žmogus gali matyti savo kančių pabaigą, jis turi daugiau galimybių susidoroti su trauma. Holokausto įvykių pobūdis rodė, kad kiekvieną dieną vyksta neapibrėžti ir nenuspėjami įvykiai, keliantys grėsmę išgyvenimui. Y. Bistritz (1988) teigia, kad dėl šios priežasties išgyvenusieji negalėjo psichologiškai apsaugoti savęs taip pat, kaip tai sugeba padaryti išgyvenusieji šoko traumas.

1.3.1.2. Aktyvus ir pasyvus vaidmuo trauminių įvykių metu

Asmenys traumos metu prisiima aktyvius ir pasyvius vaidmenis. Dauguma išgyvenusiųjų Holokaustą (išskyrus tuos, kurie dalyvavo pasipriešinimo judėjime (Varšuvos geto sukilimas, sukilimai Sobiboro ir Treblinkos koncentracijos stovyklose ar kitos aplinkybės, leidusios savarankiškai kovoti) atliko pasyvius vaidmenis. Jie negalėjo aktyviai dalyvauti priešinantis, buvo priversti paklusti savo persekiotojams ir užimti pasyvų vaidmenį (Lurie-Beck, 2007). Pasyvumas turėjo neigiamos įtakos jų tolesniam prisitaikymui.

L. M. Tas (1995) teigė, jog išgyvenusieji Holokaustą neturėjo galimybės reikšti emocijas (nes tai buvo pavojinga), todėl užslopintos emocijos peraugdavo į nerimą ir pyktį. Šių emocijų slopinimo mechanizmas buvo naudojamas kaip išgyvenimo strategija Holokausto metu, tačiau pasibaigus karui tai tapo kliūtimi, kadangi šių emocijų išlaisvinimas daugumai išgyvenusiųjų tapo neįmanomas ir po karo (Tas, 1995).

Visuomenėje dažnai keliamas klausimas, kodėl žydai nesipriešino, kai, pvz., tūkstančius žmonių vedant šaudyti, juos lydėdavo tik keli sargybiniai. Analizuojant literatūrą, kalbant su išgyvenusiaisiais, išryškėja skirtingos nuomonės.

• Žydų tautybės asmenys patyrė šoką dėl staiga pasikeitusios aplinkos, kurioje jie karo pradžioje apskritai blogai orientavosi. Priešiška aplinka buvo visa apimanti, nebuvo saugios vietos, kur jie galėtų pabėgti.
• Žydų tautybės asmenys labai glaudžiais ryšiais buvo susiję su šeimomis. Palikti vaikus, tėvus, vyrus ir žmonas dėl savo išlikimo prieštaravo žydų tradicijoms ir gyvenimo būdui.
Apie tai pasakoja V19I savo interviu:

„Mums sakė tiesiai eit per lauką. Mums buvo aišku, kad mus šaudys. Mano darbdavys sako: „Bėkit.“ Bet kaip bėgt? Visi kartu turim bėgt. Kažkas turi organizuoti šitą bėgimą. Ar aš galiu organizuoti bėgimą? Galvoju, kad man reikia kreiptis į ką nors vyresnį. Pas mus buvo mūrininkas toks – aukštas vyras, turintis autoritetą tarp visų. Turintis šešetą vaikų. Aš prisiartinau prie jo, kai ėjom, ir sakau: „A., gal organizuok bėgimą?“ O jis man sako: „V19I, kokį bėgimą? Aš einu su visa kapela.“ Su visais vaikais, turėjo omeny.“ V19I

• Didelė dalis žydų buvo tikintys ir Holokaustą priėmė kaip Dievo bausmę už nuodėmę – gyvenimą diasporoje . Jie pasikliovė Dievo pagalba, todėl pasyviai laukė ženklo iš aukščiau tikėdami, kad „Dievas padės“.

• Išmoktas bejėgiškumas yra vienas būdų paaiškinti žydų pasyvumą Holokausto metu. Pačioje pradžioje ši sąvoka sulaukė didelės kritikos dėl aukų stigmatizavimo, tačiau vėliau L. E. Walker paaiškino, kad išmokto bejėgiškumo nereikėtų painioti su tiesiog buvimu bejėgiu, kai negali kontroliuoti situacijos (Walker, 2016). Išmoktas bejėgiškumas psichologijoje suprantamas kaip būsena, kai asmuo verčiamas kentėti skausmą sukeliančius ar kitokius nemalonius stimulus ir ilgainiui patiki, kad ir ateityje negalės išvengti susidūrimų su šiais stimulais. Net jei atsiranda reali galimybė ištrūkti, ja nepasinaudojama – individas yra išmokęs, kad negali kontroliuoti situacijos (The New Encyclopedia Britannica, 2010). Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje M. Seligman pasiūlyta išmokto bejėgiškumo teorija aprašo tam tikrą depresiškumo tipą, kai individui būdingi negatyvūs, pesimistiniai įsitikinimai, kad jo veiksmai negalės būti rezultatyvūs ir nebus pastiprinti ar apdovanoti ateityje (Seligman, 1975, cit. pgl. Walker, 2016).

Taigi Holokausto metu tik nedaugelis išgyvenusiųjų galėjo aktyviai priešintis sistemai, dauguma užėmė pasyvų vaidmenį dėl negebėjimo kontroliuoti situacijos, iš ko kilo bejėgiškumo jausmas. Pasyvią poziciją lėmė negalėjimas palikti šeimų ir pasitikėjimas aukštesniąja jėga.

Literatūra
1. Bernick, L., Grinberg, A., Holynaty, L., and Rodgers, M. (2001). Caring for survivors of the Holocaust. The Canadian Nurse, 97, 25–29.
2. Bistritz, Y. (1988). Stability Criterion for Continuous-Time System Polynomials with Uncertain Complex Coefficients. Circuits and Systems. IEEE Transactions on, 35, 442–448.
3. Breiner, S. J. (1996). Children in and outside the concentration camp. The Journal of Psychohistory, 23(4), 415–426.
4. Green, B. L., Wilson, J. P., and Lindy, J. D. (1985). Conceptualizing post-traumatic stress, A psychological framework. In C. Figley (ed.), Trauma and its wake. New York Brunner/Mazel, 53–69.
5. Lurie-Beck, J. K. (2007). The differential impact of Holocaust trauma across three generations. Doctoral dissertation. Queensland University of Technology, 2–60.
6. Shmotkin, D., and Barilan, Y. (2002). Expressions of Holocaust experience and their relationship to mental symptoms and physical morbidity among Holocaust survivor patients. Journal of Behavioral Medicine, 25(2),115–134.
7. Solnit, A., and Kris, M. (1967). Trauma and infantile experiences: a longitudinal perspective. In S. S. Furst (ed.), Psychic Trauma (pp. 175–220). New York: Basic Books.
8. Tas, L. M. (1995). Going into permanent hiding as a way of postponing mourning. The Dutch Annual of Psychoanalysis, 118–125.
9. The New Encyclopedia Britannica, Propodea: Outline of Knowledge and Guide to the Britannica. 15th edition, 2010.
10. Walker, L. E. (2016). The battered woman syndrome. Springer publishing company.
11. Wyatt-Brown, A. M. (2000). Holocaust survival stories: change over time. Journal of Aging and Identity, 5(2), 91–108.

“TESTAMENTAS” ( filmo rež. Amichai Greenberg) – Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai

“TESTAMENTAS” ( filmo rež. Amichai Greenberg) – Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai

Holocausto metu buvo sunaikinta didžioji dalis Lietuvos žydų benruomenės. Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai paminėti Izraelio ambasada Lietuvoje ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, bendradarbiaujant su kino teatru „Pasaka” Vilniuje, rengia režisieriaus Amichai Greenberg filmo „Testamentas” peržiūrą.

„Testamentas” – filmas pasakojantis apie Holokausto tyrėją Yoel, kuris yra įsitraukęs į teisinę kovą dėl žiaurių žydų žudynių Lensdorfe, įvykusių Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje. Įtakinga pramoninkų šeima, ant kurios žemės vyko žudynės, planuoja įgyvendinti didelės apimties nekilnojamo turto projektą būtent toje vietoje. Yoel įtaria, kad vienas iš statybų tikslų – amžiams palaidoti įvykių atmintį, tačiau tam, kad projektas būtų sustabdytas, jam trūksta įrodymų.

Nagrinėdamas šią istoriją Yoel nagrinėja įslaptintus Holokausto liudytojų atsiminimus. Jo didžiausiai nuostabai tarp atsiminimų jis aptinka ir savo motinos liudijimą, apie kurio egzistavimą jis nežinojo ir kuriame atskleidžiamos jos gyvenimo paslaptys.

Yoel, kuris tarsi atlieka dvigubą tyrimą, asmeninį ir mokslinį, įkalintas tarp tylos sienų. Vienoje pusėje – tų kurie neigia Holokaustą, kitoje – motinos tylėjimas apie savo praeitį. Kaip istorikas, turintis įsipareigojimą kovoti dėl tiesos iki galo, jis nusprendžia tęsti tyrimus netgi jei tai jam kainuos jo asmeninį bei profesinį gyvenimą.

Filmas 2017 m. Venecijos filmų festivalyje buvo pristatytas programoje „Horizontai” ir pelnė specialųjų prizą, o Haifos filmų festivalyje buvo pripažintas geriausiu metų filmu.

Amichai Greenberg jau 15 metų rašo, režisuoja bei prodiusuoja televizijai, filmams, naujajai žiniasklaidai. Jo projektai apima vietines ir tarptautines švietimo bei komercijos institucijas, tokias kaip 1, 2 ir 10 Izraelio televizijos kanalai, Mandel institutas bei Yad-Vashem. „Testamentas”  yra pirmasis jo pilnametražis filmas.

Filmo „Testamentas” peržiūra vyks sausio 27 d., sekmadienį,  Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Kino seanso pradžia – 14.00 val., kino teatro „Pasaka“ didžiojoje salėje, Šv. Ignoto 4/3. Filmo originalo kalba – hebrajų. Su lietuviškais subtitrais.

Įėjimas nemokamas.

Paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis

Paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis

Kasmet sausio pabaigoje minime Tarptautinę Holokausto aukų dieną, prisimename prieš 78-erius metus dar gyvavusią didelę Lietuvos žydų bendruomenę. Miesteliuose jau seniai nebeliko žydų,  liko žydų paveldas, jų statyti senamiesčiai, sinagogos, liko žudynių vietos ir kapinės. Šį kartą paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis pasakoja apie savo gyvenimą ir ką jam reiškia Holokausto aukų atminimo diena.

Maušius Segalis su anūku prie Kalvarijos sinagogos. Foto Mildos Rūkaitės

M. Segalis: Man svarbu prisiminti, juk tai visos buvusios kažkada gausios žuvusios bendruomenės paminėjimo diena. Daug metų mes žydai rinkdavomės rugsėjo 1d. prie kapinių, nes tą dieną visus Marijampolės žydus nužudė. Tai buvo anksčiau, dabar jau nebėra žydų nei Kalvarijoj, nei Marijampolėje.

-Ką jūs prisimenat, ką matėt vaiku būdamas, gal Jums mama pasakojo?

Tėvą 1941 rugsėjo 1d. varė šaudyti kartu su manimi. Jį nušovė, o mane mažą mama išgriebė iš duobės Marijampolėje po šaudymo.

Mamos viena sesuo buvo ištekėjusi už vietinio vokiečio, jis su mano tėvu  susitarė, kad mane atiduotų jų šeimai. Vokietis bandė išgelbėti tėvą nuo žudynių, „padarė dokumentus“, kad jis priėmė krikštą, bet nepadėjo…

-Kas šaudė? Naciai ar vietiniai žmonės?

O kas gi kitas? Vietiniai. Vokietis Marijampolės komendantas tik prižiūrėjo. Žydai kasė duobes patys. Trys kanalai buvo iškasti. Sušaudyti 8 tūkstančiai žydų ir du tūkstančiai kitataučių. Vienu žodžiu 10 tūkst. buvo sušaudyti.

Tai vyko 1941 rugsėjo 1d., sekmadienį, kai pradėjo…Kelias dienas šaudė. Šešupės upė krauju tekėjo.

-O Jūsų mama liko gyva?

Mano mama – lietuvė,  1942m. ją išvežė darbams į Vokietiją, ji paliko mane savo draugei, buvau pusantrų metukų.

Kai po karo 1945m. mama parvažiavo iš Vokietijos, aš jos negalėjau priimti kaip mamos, neprisiminiau, nepažinojau. Labai sunkiai mane prisijaukino. Pasakojo man, kas aš esu, nors dar jai negrįžus, jau žinojau, kad esu žydas, kaimynai pasakė, vadindavo mane „apipjaustytu“.

Mano mama buvo jauna graži, jos pavardė – Segalienė, ji ištekėjo už antro vyro ir tapo Miliauskiene. Patėvis man davė savo pavardę, jis mane augino, tapau Miliausku, nenorėjau jo skaudinti, keisdamas pavardę į savąjąSegalio. Mes buvom sutarę su patėviu, jei jis pirmas mirs, aš atsiimu savo pavardę. Taip ir įvyko.

16-kos metų sulaukęs, iš Lietuvos pasitraukiau. Išvažiavau sovietmečiu su „putiovka“ (kelialapiu) į Kazachstaną, kaip tada sakydavo, „savarankiškai dirbti“.

Toli nuo gimtųjų namų buvau 15 metų, dirbau, tarnavau armijoje. Grįžau, vedžiau Marijampolėje savo mylimą moterį Marytę, kuri užaugo Kalvarijoje, pažinojau ją nuo vaikystės, draugavom, gyveno name prie Kalvarijos sinagogų komplekso, visai šalia. Čia iki karo žydai gyveno, meldėsi, dirbo, linksminosi. Mano tėvai dirbo aliejaus fabrike pas Manaškę, taip jį visi vadino.

-Papasakokit, ką žinot, kokia buvo Kalvarija iki Holokausto? Vien jau sinagogų kompleksas rodo, kad kadaise čia būta tikro įdomaus žydų gyvenimo.

Žydų Kalvarijoje iki žudynių buvo daugiau negu lietuvių. Beveik visos parduotuvės priklausė žydams, pramonės dirbtuvėlės – žydams, abu miestelio gydytojai buvo žydai ir advokatas – žydas. Miestelio centre stovėjo „oleiniča“ (aliejaus fabrikas). Aliejų spaudė iš linų sėmenų. Nedidelis buvo fabrikas. Dar limonadinė buvo. Vyresni žmonės dar supranta, kad žydai visą Kalvariją iki karo laikė.

Mano senelis, tėvo tėvas buvo žydų kapinių sargu. Tėvas turėjo  seserį, ji su mažu vaiku sušaudyta, visi giminės sušaudyti.

-Kaip toliau Kalvarijos miestelis gyveno, juk žmonės žinojo, kas žydus kaimynus šaudė?

Liko žydų namai su turtu.  Namai ir dabar dar stovi. Ko nepasiėmė vokietis, pasiėmė lietuvis. Vieni pabėgo su vokiečiais, kiti vėl kažkur išėjo. Dabar jau nėra tokių, likusių iš anų laikų.

-Apie išlikusių Kalvarijoje sinagogų  tvarkymą, ar kas prisimena, ar gyventojams jos rūpi? Kol kas  žinoma, kad daugumos kalvarijiečių nedomina šansas unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms?

M.S.:Sinagogos kaip stovėjo taip ir tebestovi apleistos. Gyvenu Kalvarijoje nuo 1970 metų. Į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašą įtrauktas Kalvarijos sinagogų kompleksas yra unikalus paveldas. Reikia jį tvarkyti.

Mane jaudulys sinagogoj apima, kai kartais atvažiuoja kas koncertuoti, išgirstu žydų melodiją.

Maušius Segalis centre, jo žmona Marytė antra iš dešinės po Lenkijos ansamblio “Vocal Varshe” koncerto Kalvarijos sinagogoje su daininikais 2018 .

Vaikystėje nebuvo kam pasakoti apie žydus ir jų gyvenimą. Niekas tada apie tai nekalbėdavo, bijojo žmonės.

-Ką manot, ar Marijampolės ir Kalvarijos gyventojai kada nors pradės giliau  domėtis čia gyvenusių žydų istorija, bus atgaivinta žmonių  atmintis?

Galiu pasakyti, kad žmonės kažkaip labiau toleruoja žydus negu anksčiau. Žydų neliko, tai ir kapinių dabar niekas netvarko. Kalvarijos mokykloje turėjom mokytoją pavarde Totorius, kuris su mokiniais tvarkydavo, vaikus organizuodavo, paminklai  ir kapinės buvo prižiūrimi, bet išėjus mokytojui į pensiją, daugiau niekam nerūpi. Antkapiai išvartyti.

Visi juos pažinojo, namus užėmė. Gal juos graužia sąžinė. Namai stovi, gyvena lietuviai, manydami, kad taip turėjo būti. Aš manau, kad ateity prisiminimai apie čia gyvenusius žydus išnyks…nebent atsiras naujų jaunimo judėjimų…

– Stebitės, kodėl žmonės nesidomi savo gimtinės istorija?

Kiti kad ir žino, – nenori žinoti. Antisemitizmas gyvuoja.

Maušiui Segaliui kaip ir visiems išgyvenusiems Holokaustą, padeda ir juo rūpinasi Lietuvos žydų bendruomenė. Kalvarijoje gali jį sutikti vaikštantį su lazda.  Šiuo metu vyras namuose slaugo pasiligojusią žmoną Marytę, ją prieš kelis mėnesius ištiko insultas.

Maušių Segalį kalbino I.Rūkienė

Dalyvaukime Pasaulio žydų kongreso (WJC) kampanijoje, skirtoje Holokausto aukų atminimui.

Dalyvaukime Pasaulio žydų kongreso (WJC) kampanijoje, skirtoje Holokausto aukų atminimui.

Lietuvos žydų bendruomenė kviečia Lietuvos visuomenę prisijungti prie tarptautinės Pasaulio žydų kongreso atminties iniciatyvos #WeRemember.
Nusifotografuokite su ženklu #WeRemember ar#MesPrisimename ir skleiskite šią žinią socialinėse tinkluose arba siųskite nuotrauką tiesiai į weremember@wjc.org.

Prisimindami Holokaustą, tapkite Lietuvos veidu ir balsu kovoje su neapykanta.
#LietuvaPrisimena — with Faina Kukliansky.

Julijana Zarchi, Kauno žydų bendruomenės narė, getininkė pasakoja savo gyvenimo istoriją

Julijana Zarchi, Kauno žydų bendruomenės narė, getininkė pasakoja savo gyvenimo istoriją

15min.lt

Būdama trimetė J. Zarchi, padedant žydų gelbėtojams, pabėgo iš geto ir taip išvengė mirties, o jos šeimos istorija, prasidėjusi Vokietijoje, galiausiai atvedė iki tolimojo Tadžikistano medvilnės laukų. Tai – Julijanos ir jos mamos tremties šalis. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratoriams apie savo šeimą pasakojusi J.Zarchi sako, kad jos šeimos likimą paženklino du praėjusiojo amžiaus režimai – nacizmas ir stalinizmas. Jos artimiausi šeimos nariai, išskyrus mamą, buvo nužudyti. „Visus nužudė naciai. Per tris kartus. Tiek maždaug buvo žudymų, – kalbėjo moteris. – Niekur nerandu savo giminaičių iš tėvo pusės, o į senatvę norisi ryšio. Nerandu nė vieno. O juk buvo didelė šeima, reta pavardė. Senelis, senelio broliai, seserys, daug vaikų“.


Nuotraukoje J.Zarchi dalyvauja Holokausto aukų pegerbimo ceremonijoje.

Sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena

Sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena

Kiekvienais metais, sausio 1 d., minint Lietuvos vėliavos dieną, Gedimino kalno bokšte rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija. Pagal tradiciją senoji vėliava kasmet perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį.

Pirmą kartą Lietuvos trispalvė laisvos Lietuvos ženklas pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamas būrys – du karo valdininkai ir kareiviai.

Apie Kazį Škirpą šiandien primena jo vardu pavadinta alėja, esanti Vilniuje, šalia Gedimino kalno. Lietuvos žydų bendruomenė jau kelerius metus prašo sostinės valdžios pakeisti, su Holokaustu susijusio veikėjo vardo alėjos pavadinimą, žydų bendruomenės pozicija  – Kazio Škirpos alėjos pavadinimą keisti būtina vien iš pagarbos visiems Lietuvos piliečiams. 

Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” knygų dizaino kategorijoje tarp geriausių darbų TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 konkurse

Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” knygų dizaino kategorijoje tarp geriausių darbų TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 konkurse

Lietuvos žydų bendruomenės išleistas Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis”, kurį sudarė ir iš jidiš kalbos vertė Dr. Mindaugas Kvietkauskas, prestižiniame pasauliniame TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 konkurse iš pateiktų 2860 darbų buvo atrinktas nominacijai Prize Nominee Work ir bus pristatytas geriausių darbų kataloge, knygų dizaino kategorijoje “Annual book ‘Tokyo TDC Vol.30’”. Džiaugiamės, jog Icchoko užrašytos mintys “degdamos” knygos puslapiuose nepalieka abejingų. Knygos dizainas-Sigutės Chlebinskaitės.

Sveikinimai Lietuvos žydų bendruomenės leidybos komandai.

Sigutė Chlebinskaitė dėkoja už pasitikėjimą ir palaikymą.TOKYO TDC ANNUAL AWARDS 2019 rengėjų pranešimas :

Dear Sigute Chlebinskaite,

Thank you very much for your entry to “Tokyo TDC Annual Awards 2019”. We received 2860 works from all around the world. Among the entries, we are pleased to inform you that your entry below has been selected to our annual book.We hope that the year of 2019 will be a fruitful year for you.

Tokyo Type Directors Club

Mirė 110 m. sulaukusi vienuolė, Vilniuje padėjusi apsaugoti Abbą Kovnerį

Mirė 110 m. sulaukusi vienuolė, Vilniuje padėjusi apsaugoti Abbą Kovnerį

Šiomis dienomis Lenkijos spaudoje ne kartą buvo minimas dominikonės iš Krokuvos Cecilijos Marijos Roszak vardas. Ji mirė sulaukusi 110 metų amžiaus ir buvo seniausia ar bent viena iš seniausių vienuolių pasaulyje. Jos ilgo gyvenimo biografijoje vienas svarbiausių lsikotarpių yra minimi Vilniuje praleisti metai.

Krokuvos dominikonių portale primenama, kad 1908 kovo 25-ąją gimusi Cecilija į dominikonių ordiną stojo būdama 21 metų, po studijų prekybos mokykloje Poznanėje. 1934 metais ji davė amžinuosius įžadus.

1938 metais ji ir dar kelios seserys buvo pasiųstos į Vilnių, kurį tuo metu užėmė Lenkija. Jos apsigyveno ne mieste, o Naujosios Vilnios apylinkėse, turėjo penkių hektarų žemės ūkį ir medinį namelį su koplyčia. Netrukus įsižiebė ir visą Europą apėmė II Pasaulinis karas, o Lietuvoje viena kariuomenė keitė kitą. Seserų bendruomenei vadovavo Motina Anna Borkowska.

Vokiečių okupacijos metais prasidėjo masinės žydų žudynės. Tada sukrėstos seserys pasiūlė prieglobstį keliolikai žydų. Jos negalėjo jų slėpti nuolatos, tik suteikdavo laikiną prieglobstį. Vienuolių svetingumas sukūrė saugią salą žydams. Ir tuo pat metu mirtiną grėsmę pačioms seserims. Ne vien todėl, kad jie buvo žydai, bet ir todėl, kad priklausė pasipriešinimo judėjimui, kuris stengėsi sukurstyti sukilimą Vilniaus gete. 

Geto patirtys Avromo Suckeverio memuaruose

Danielė Ūselytė, Bernardinai.lt

Avromas Suckeveris (1913-2010) – vienas įžymiausių XX a. jidiš kalbos poetų, tiesiogiai išgyvenęs Holokaustą, kaip vienas iš kultūrinės rezistencijos lyderių, atsiminimuose[1] Iš Vilniaus geto[2] liudija autentiškas savo patirtis.

Šie tekstai parašyti iškart po tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių ir 1946 m. buvo išleisti Maskvoje. Dėl šios priežasties toks memuarinis pasakojimas tampa istoriją liudijančiu šaltiniu, kuris išryškina autoriaus sąmonėje esančius vis dar gyvus įspūdžius. Netiesiogiai, per tam tikras situacijas, netgi ironizuojant, perteikiamos nuotaikos ir būsenos – neviltis, baimė, pažeminimas, tačiau ir begalinis noras išlikti, kovoti iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Pasipriešinimas remiasi intensyvia kūryba ribinėje situacijoje, tikint jos galia įtvirtinti žmogiškąją egzistenciją ir tuo būdu yra grindžiamas istorinis naratyvas, kuriame skleidžiasi poezijos rašymo galimybės tragišku momentu.

Vandžiogaloje atidarytas memorialas Holokausto aukoms

Vandžiogaloje atidarytas memorialas Holokausto aukoms

Kauno rajono savivaldybės ir JAV gyvenančių litvakų pastangomis šalia senųjų Vandžiogalos kapinių pastatytas memorialas, skirtas čia 1941 metais nužudytiems žydams atminti. Lapkričio 8 d., 14 val., planuojamos memorialo atidarymo iškilmės, į kurias ketina atvykti Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ambasadoriai, projektą finansiškai parėmusios kompanijos „Alex Lyon&Son” prezidentas Jackas Lyonas, Kultūros paveldo departamento, vietos bendruomenės atstovai. Kauno rajono savivaldybės, Vandžiogalos seniūno Vytauto Šniaukos ir vietos bendruomenės pastangomis litvakų kapinės buvo išvalytos nuo krūmokšnių, nugriauti paminklai atstatyti, į kapines nutiestas keliukas, miške įrengta nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė.

Demagoginis tango su sąžine

Demagoginis tango su sąžine

Arkadijus Vinokuras

V. Valiušaičio straipsnis „Melo voratinklyje – antinacistinė ir antisovietinė rezistencija“ skirtas sovietinio dezinformacijos meno analizei. Tikrai reikalinga tema. Bet ir vėl „įtraukiamas“ kpt. J. Noreika, ir vėl argumentuojama taip, lyg jokių dokumentų, rodančių J. Noreikos kolaboravimą su naciais, jo karininko priesaikos sulaužymą, jo artimą bendravimą su žydų žudikais neegzistuotų.

Deja, tie įrodymai egzistuoja, nori šito ar nenori V. Valiušaitis. Taigi, paneigiant patvirtintus faktus, nusižengiant moraliniams ir etiniams principams, humanistinėms vertybėms, siekiama demokratinei visuomenei primesti susitepusio didvyrio garbinimą. Taip sąmoningai ar ne reikalaujama pateisinti fašizmo bei nacizmo ideologiją. Tačiau šių ideologijų šlovinimą ar pateisinimą draudžia Lietuvos įstatymai.

Holokaustas prasidėjo Krištolinę naktį

Holokaustas prasidėjo Krištolinę naktį

Neapykanta žydams, kurią kurstė ir koordinavo Adolfo Hitlerio propagandistai, prieš 80 metų, 1938 m. lapkričio 9-os naktį inspiravo pogromą, kurį vadino “spontaniškomis antižydiškomis demonstracijomis”. Krištolinės nakties metu naciai siautėjo po Vokietijos Reichą, įskaitant Austriją ir neseniai prijungtą Sudetų kraštą Čekoslovakijoje. Jie plėšė namus, firmas ir sinagogas, nacių gaujos užpuolė žydų ligonines, vaikų namus ir pagyvenusių žmonių namus. Jie niokojo, degino, mušė, žudė. Naciai pavadino tą naktį Krištoline dėl žėrinčio stiklo šukių, pabirusių iš tūkstančių sudaužytų langų.

Miuncheno sinagoga po gaisro.

Toji teroro naktis tapo žudynių pradžia, teroras tęsėsi 7-erius Holokausto metus, nužudyti 6 milijonai žydų ir šimtai tūkstančių kitų tautybių žmonių, kurie buvo vadinami nepageidaujamais.

Per pogromą ir tuoj po jo nužudytas 91 žmogus, apie 20 tūkst. uždaryta į koncentracijos stovyklas, sugriauta 281 sinagoga ir apie 200 kitų pastatų, apiplėšta ir sunaikinta apie 7500 žydų parduotuvių. Po pogromo prasidėjo žiaurios žydų represijos: jiems uždėta 1 mlrd. markių kontribucija, nusavintos jų įmonės, uždrausta lankyti kultūros renginius, mokytis ne jiems skirtose mokyklose, apribotas susisiekimas.

Neužilgo, praėjus kiek daugiau nei 2 metams  didelio masto masinės žydų žudynės prasidėjo ir Lietuvoje. Iki 1941 metų ši šalis tokių žudynių nebuvo regėjusi, Lietuvoje įvykdytas Holokaustas. Pasak istoriko JAV Milersvilio universiteto istorijos profesoriaus emerito Sauliaus Sužiedėlio, tai pačios baisiausios masinės žudynės Lietuvos istorijoje. Per tris mėnesius išžudyta maždaug 140–150 tūkst. žmonių, po poros metų sunaikinta beveik visa žydų bendruomenė. Pasąmonėje egzistavęs antisemitizmas, ksenofobija  pasireiškė žiauriu negailestingu žudymu.

Žagarės geto mįslės

Žagarės geto mįslės

Evaldas Balčiūnas, bernardinai lt

Žagarės geto istorija trumpa, baisi, skaudi. Getas neturėjo formalių savivaldos organų. Todėl jo istoriją žymi žiaurūs žydų likimus lėmusių žmonių darbai ir „potvarkiai“. Ir užbaigia sovietų atliktų ekshumacijų aktai. Holokaustas sunaikino Žagarės žydų bendruomenę. 1941 metais Žagarės gete buvo apgyvendinti ne tik miesto, bet ir aplinkinių vietovių — Linkuvos, Pašvitinio, Žeimelio ir kitų — žydai. Žagarės Naryškino parke Šoa nusinešė apie 3000 gyvybių, o Vilkiaušio miške buvo sušaudyta apie 500 Žagarės ir aplinkinių vietovių žydų.

Žydų žudynes Žagarės baltaraiščiai pradėjo dar iki geto sukūrimo. Geriausiai žinomas įvykis – kai liepos mėnesį, sekmadienį, baltaraiščiai prie latvių kapinių sušaudė aštuonis žmones. Sovietai, norėdami pabrėžti aukų sovietiškumą, po karo – 1958 metais – rašytoje pažymoje mini jų pareigas.