Holokaustas

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB) šokiravo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2019-03-27, dieną prieš vienos žiauriausių Kauno geto “vaikų akcijos” minėjimą,  publikuotas, tikėtina sąmoningai vengiant atsakomybės, nepasirašytas “paaiškinimas”, kurio turinys ne tik atspindi bandymą pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo Pasaulinio karo metais, bet ir turi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (LR BK)  numatytos nusikalstamos veikos – Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų. Pastebėtina, kad  LR BK 170-2 straipsnyje (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas) numatyta ir juridinio asmens atsakomybė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei yra nepriimtinas kolektyvinis lietuvių ar bet kurios kitos tautos  smerkimas už įvykdytą Holokaustą, todėl lygiai taip pat nesuprantama, kokiu pagrindu minėtu raštu LGGRTC bando lietuviams, rašant jų vardu, įteigti  Holokausto revizionizmo idėjas.

“Paaiškinime” gausu faktinių bei loginių klaidų, pavyzdžiui, viename rašto sakinyje teigiama, kad “lietuviai veikė prieš vokiečių valią”, kitame teigiama, jog į “Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką”. Taip pat pagrindžiant vieninteliu šaltiniu teigiama, jog lietuvių, žudžiusių žydus, buvo “mažiau negu kitose tautose”. Rašte nepaaiškinama, kodėl Lietuvoje buvo sunaikinta didžiausia žydų bendruomenės dalis, lyginant su kitomis valstybėmis Europoje, netgi Vokietija, taigi akivaizdžiai niveliuojamas lietuvių prisidėjimo prie žydų žudymo faktas. LGGRTC rašte teigiant, jog “1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies” , ne tik rodoma nepagarba geto kalinių skausmui, bet ir menkinamas žydus gelbėjusių, savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių, Lietuvos gyventojų žygdarbis. LGGRTC centro J. Noreikos šališka apologetika remiasi Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) bendražygių liudijimais. Pastebėtina, kad LAF 1941 m. paskelbė atsišaukimą, kviečiantį išlaisvinti Lietuvą nuo “žydijos jungo” (LCVA f.1398, ap. 1 , b. 3)

LŽB vertinimu, LGGRTC, būdama LR  įstatymu įsteigta institucija, iškraipydama istorinius faktus, šiurkščiai menkindama Holokaustą ir kurianti fiktyvų istorinį naratyvą, yra nekompetetinga įgyvendinti savo pagrindinį, LR įstatyme numatytą uždavinį – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą.

Atsižvelgiant į tai, LŽB prašo:

– Lietuvos vykdomosios ir leidžiamosios valdžios atstovų  tinkamai ir operatyviai reaguoti bei pasmerkti šį institucinio antisemitizmo  atvejį;
– LGGRTC prisiimti atsakomybę ir viešai paneigti minėto rašto turinį ir atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės už šiurkštų Holokausto menkinimą, o Lietuvos visuomenės – už jos dezinformavimą.

Per protingą terminą neradus taikaus sprendimo, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, gindama pažeistą LR įstatymų saugomą interesą,  neatmeta galimybės pasinaudoti LR įstatymuose numatytomis gynybos priemonėmis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

Muziejaus parodos teisuoliai – Kauno herojai

Muziejaus parodos teisuoliai – Kauno herojai

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ pradėjo savo kelionę po Lietuvą nuo Kauno. Parodos atidarymo proga kovo 5 d. Vytauto Didžiojo universitete susirinko gausi auditorija: Kauno žydų bendruomenės nariai ir jos pirmininkas Gercas Žakas, išsigelbėjusių ir gelbėtojų artimieji, kauniečiai ir miesto svečiai. 

Sveikinimo žodį taręs VDU rektorius prof. Juozas Augutis, džiaugdamasis parodos atidarymu ir Pasaulio Tautų Teisuolių šviesumu pabrėžė, kad Holokausto metu prarasti vaikai yra didžiulė netektis visiems: „Kauno skaudulys yra visos Lietuvos skaudulys.“

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Kamilė Rupeikaitė pabrėžė muziejaus ilgametį ir nuoseklų darbą žydų gelbėjimo istorijų tyrimų srityje, o kilnojamosios parodos ir jos išleisto katalogo kuratorė, Žydų gelbėjimo atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja pristatė parodos koncepciją, išryškindama Kaune vykusias gelbėjimo istorijas. Holokausto metu išgelbėta Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė Pasaulio Tautų Teisuolius įvardino kaip likimo dovaną, už kurią ji vis dar yra dėkinga bei džiaugiasi dar ir šiandien galėdama bendrauti su savo gelbėtojų šeimomis. „Manau daug kas sutiks, kad dienos, kai buvo išgelbstimi žydų vaikai – buvo pačios gražiausios dienos to meto Lietuvoje“ – kalbėjo Juozas Vocelka, Teisuolio Prano Vocelkos, pašventusio savo gyvenimą žydų gelbėjimui, sūnus.

VDU eksponuojamoje parodoje galite rasti ryškiausias Kauno gelbėtojų istorijas ir geriau pažinti kilnius kauniečius. Pasaulio Tautų Teisuolių Vladimiro ir Danutės Zubovų istorija teigia, kad visi žydai, kurie buvo priglausti Čiurlionių-Zubovų namuose, buvo apgaubti šeimininkų nuoširdžiu rūpesčiu. Renginio metu Dalia Palukaitienė (Zubovų dukra) pasakojo, kad jų šeimoje rado prieglobstį muzikos dėstytoja B. Elinienė su dukrele Estera, pabėgęs iš geto garsus architektas inžinierius Rozenbliumas su žmona, sūnumi ir žmonos tėvais, kaunietis gydytojas Leonas Gurevičius ir dar ne vieno kauniečio šeima ar jos nariai.

Pasaulio Tautų Teisuolių Prano ir Antaninos Mažylių anūkas prof. Liudas Mažylis minėjo, kad pasakojimai, kuriuos girdėjo iš savo tetos, atrodė neįtikėtini – suvokimas, kad visa tai vyko šalia, savame mieste, sukrečia.

Renginį vedė VDU istorikas dr. Linas Venclauskas, muzikiniais intarpais susirinkusius džiugino smuikininkė Paulina Daukšytė.

Parodos eksponavimą ir pristatymą Kaune organizavo Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos vicepirmininkė Irena Navickienė ir visuomenininkas Rimantas Stankevičius, kelių knygų apie žydų gelbėtojus autorius.

Parodą „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaune) kviečiame apžiūrėti iki kovo 25 d. Parodą VVGŽM planuoja eksponuoti ir kituose Lietuvos miestuose. Dėl parodos eksponavimo prašome kreiptis muziejus@jmuseum.lt

Gintarės Kubiliūtės nuotraukos

Arkadijus Vinokuras. Jonas Noreika? Pakalbėkime geriau apie agurkus

Arkadijus Vinokuras. Jonas Noreika? Pakalbėkime geriau apie agurkus

Atsakymas Genocido centrui

Skaitau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsakymą į mano straipsnį „Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“. Genocido centro atsakymas nemaloniai nustebino. Mano cituojamo asmens pozicija painiojama su mano asmenine. Vietoje korektiškos diskusijos puolama į asmeniškumus. Todėl mano gerbiamai šios institucijos direktorei patariu: neleiskite į profesionalių žurnalistų ir rašytojų straipsnius atsakinėti grafomanams.

Nes šis, puolęs į komunistinę isteriją, lyg šiandien nebūtų 2019-ieji, bet gūdus stalinizmas, KGB stiliumi ir antisemitų džiugesiui suplakė visus Genocido centro kritikus ir oponentus į vieną „anti-geno-centro-pogrindinę organizaciją“. Tai daro gėdą pačiai institucijai. Išgerkite raminamųjų ir prisiminkite, kad Genocido centras nėra privati kraštutinių nacionalistų būstinė, bet demokratinės valstybės institucija. Jai Seimas nurodė ne politikuoti, bet siekti tiesos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl pažymos apie Joną Noreiką

Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl pažymos apie Joną Noreiką

Autorius Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas

Eiga ir komentarai.  Vilniaus Administracinis teismas (toliau teismo) dėl pažymos  LGGRTC (toliau centro) dėl  J.Noreikos.

Kovo 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl pažymos apie Joną Noreiką nagrinėjo bylą dėl kurios kreipėsi Lietuvos pilietis Grantas Gochinas  su prašymu įvertinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiksmus, ginant Joną Noreiką.

Dalyviai : I. advokatas  ir  dr. Andrius Kulikauskas atstovavo  Grantą Artūrą  Gochiną ,  II. advokatas, advokatė, centro departamento direktorius dr. A.Bubnys, vyriausiasis istorikas dr. A.Rukšėnas ir duomenų apsaugos pareigūnas, LGGRTC dirbantis  0,5 etato D. E. Stancikas atstovavo centrą. III. Didelė grupė piliečių (ir ne piliečių), Lietuvos patriotais ir žmogaus teisių gynėjais  save vadinančių žmonių, tarp ju buvo žymus profesorius, jidiš kalbos ekspertas, rašytojas Dovidas Katzas .

Ieškovo advokatas greitai perskaitė daugiau nei 25 psl. pateiktą dokumentą, kuriame išdėstyti nauji istoriniai faktai apie J. Noreikos nusikaltimus. Ieškovo advokatas  kalbėjo išsamiai, argumentuotai.

Atsakovo  advokatai bandė nemažiau nei 6 kartus įtikinti teismą, kad jis neturėtų nagrinėti šitos bylos, nes jų nuomone, teismas pažeidžia procesinį kodeksą… Klausantiems atsakovo advokato buvo keista, kad užduodami antraeiliai, visai nereikšmingi klausimai, pvz: ar buvo laikraščio cenzūra ir kada, kokia valiuta žydšaudžiams buvo mokamas atlygis… Vienas atsakovo advokatas nusikalbėjo, pasakęs, „jeigu genocido centras pakeistų pažymą ir pripažintų, kad J.Noreiką prisidėjo prie Holokausto, reikėtų perrašyti istorijos vadovėlius, ir ginčą reikėtų spręsti konferencijose, forumuose, simpoziumuose  ir t.t. ,  bet tik ne čia teismo salėje.

Nužudyta apie 300 000  piliečių, ne tik žydų. Paaiškėjo, kad Lietuvoje – tai ne problema, nes didžiausia problema – reikalas  keisti istorijos vadovėlius, kur klastojamas Holokaustas arba jis visai neegzistuoja. Kasmet tarptautinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje kritikuojami ir peikiami istorikai iš LGGRTC.

Mokslininkės istorikės doc. dr.Jurgita Verbickienė ir dr. Violeta Davoliūtė daug kartų konferencijose , televizijos laidose ir kitur pasisake apie naujų vadovėlių būtinybę mokykloms ir universitetams, nes senieji vadovėliai rašyti ne istorikų – mokslininkų, jie nebeatitinka šio laikmečio.

Profesoriai Saulius Sužiedėlis, Kristopas Dichmanas ir Tomas Venclova,  istorikas mokslų daktaras  Herkus Vitkus ir kiti  visai kitaip interpretuoja Holokausto istoriografijos faktus.

LGGRTC istorikas A. Bubnys labai mažai kalbėjo, jo veido spalva  ir sprandas keitėsi teismo  proceso eigoje nuo baltos  iki purpurinės spalvos .

Dr. A. Kulikauskas pasakė, kaip kruopščiai 2 metus rinko įrodymą apie J. Noreikos dalyvavimą Holokauste, kaip jis daug dienų bendravo su Plungės gyventojais, kurie puikiai atsimena kad liepos m. 1941 m. Plungėje buvo du vokiečiai vienas – raišas, kitas – „pusdurnis“, nes  pats su savimi kalbėjo. A. Kulikauskas pasakojo, kaip jis augo JAV , todėl nesupranta, kodėl per beveik 30 metų  demokratinėje Lietuvoje dar neišaiškinti Holokausto dalyviai?!

Istorikas A.Rukšėnas teisinosi, kad jis „apsigynė disertaciją Holokausto tema, jo tyrinėjimas yra mokslinis ir metodologinis, tyrinėja šią temą daugiau nei 20 metų ir  supranta visus šios temos aspektus, o A. Kulikauskas yra savamokslis, tyrinėja ne moksliškai ir pažeidžia metodologiją“. A. Rukšėnas kalbėjo, kad lietuvius, iš dalies naciams pavyko įtraukti į Holokaustą.

Nėra  mokslinio apibūdinimo tos dalies , gal  tą dalį reikėtų  skaičiuoti procentais nuo nužudytų Lietuvoje žydų procentų?

D.E. Stancikas kalbėjo, kad teismas inspiruotas  Rusijos, kuris kenkia Lietuvos įvaizdžiui, kad  Jono Noreikos žmona Antanina vaišino žydų vaikus bandelėmis. Stančikas prilygino nacių genocidą sovietų genicidui. Tarp J. Noreikos draugų  buvo Šiaulių miesto gydytojas, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis.

Kyla retorinis klausimas, kas daugiau kenkia: Lietuvos  Holokausto nusikaltėlių heroizavimas,  ar reikalavimai nefalsifikuoti Lietuvos istorijos ir nereabilituoti nusikaltėlių, kolaboravusių su naciais?

Iš tikrųjų dr. gydytojas Domas Jasaitis buvo Lietuvos patriotas, žydų gelbėtojas ir tokiems kaip jis, reikia  pakabinti memorialinės lentas, jų vardais pavadinti gatves ir mokyklas.  D. E. Stancikas nepaminėjo tikrų  J. Noreikos draugų: žiaurių nusikaltėlių, žydšaudžių:  Stanislovo Lipčiaus –   būrio vado, vadovavusio Plungės žydų žudynėms, Povilo Alimo – LAF Plungės vado, Broniaus Juodikio – LAF Telšių apskrities vado pavaduotojo.

Dėl bandelių. Kur dingo tie vaikai, kuriems buvo išdalintos p. Noreikienės “menamos”  bandelės?  Sušaudyti ar palaidoti gyvi,  Bubių k. ar Kužių k. ? Pagalvokim, kaip valstybės tarnautojas aiškina teisme nemokslinę teoriją apie dvigubą genocidą,  niekina Holokaustą ir neigia faktą, kad  žydai nukentėjo nuo sovietinės okupacijos.

LGGRTC (daugiau  nei 120 darbuotojų be filialų) biudžetinė organizacija, turinti monopolį  spręsti, kas – nusikaltėlis, kas – didvyris, koks dokumentas reikšmingas, koks nereikšmingas. Centras, kurio niekas nekontroliuoja, kuriame nėra vadovų rotacijos. Centro generalinė direktorė daug kartų skundėsi, kad trūksta finansavimo reikalingų dokumentų vertimui, kyla klausimas už kokius pinigus samdyti du advokatai.

Šiam teismo procesui nesurasi geresnio pavadinimo nei „Dovydo kova su milžinu Galijotu“. 

Gal reikėtų geriau  finansuoti Lietuvos istorijos institutą, kur dirba tikri mokslininkai, o ne istorikus – valdininkus, kurie per 20 metų „suaugo“ su kėde  ir  kurių niekas negali kritikuoti ir kontroliuoti. Svarbu ne leidinių kiekis, bet jų kokybė,  moksliniai  atradimai, tarptautine reikšmė.

Teismas vyko tikrai demokratiškai, buvo suteikta didelė posėdžių salė, geranoriškai išklausytos abi pusės, su nekantrumu laukiame teismo nutarties.

Autoriaus, stebėjusio teismo procesą, mintys  nebūtinai turi sutapti su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nuomone.

Arkadijus Vinokuras. Genocido centras gina netiesą. Kodėl?

Arkadijus Vinokuras. Genocido centras gina netiesą. Kodėl?

Delfi.lt, A.Vinokuras

Antradienį, kovo 5 dieną, Vilniuje, 10.00 val., Žygimantų g. 2, Vilniaus apygardos administracinis teismas ėmėsi ypatingos bylos. Lietuvos pilietis Grantas Gochinas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu įvertinti, ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, anot pareiškėjo, „aklai gina susitepusį Lietuvos bendrapiliečių žydų krauju Joną Noreiką“.

Genocido Centras kaltinamas meluojant, falsifikuojant, menkinant akivaizdžius faktus, atsisakymu atsižvelgti į naujus dokumentus rodančius, kad J. Noreika dalyvavo genocido nusikaltimuose prieš Lietuvos piliečius. Ką į tuos kaltinimus mestus LGGRTC atsako jo direktorė Teresė Birutė Birutė Burauskaitė? Centro vadovė 2015 m. lapkričio 16 d. socialinio tinklalapio „Facebook“ Genocido tyrimo centro paskyroje paskelbė žinutę: „Lietuvos patriotų niekinimą organizuoja kaimynai iš Rytų. Jiems talkina ne tik kai kurie žydai, bet ir pakankamai daug lietuvių: jų pavardės surašytos po prašymais atimti ordiną, nuimti lentą, šmeižikiškais straipsniais spaudoje… Vieni tai daro sąmoningai, kiti – iš kvailumo.“

Taip pat Genocido centras tiesiai šviesiai grasina pareiškėjui: „G. Gochino „tyrime“ apie J. Noreiką, nepateikiant svarių įrodymų, galimai pažeidžiant LR Konstituciją ir LR Baudžiamąjį kodeksą, kaltinama daug asmenų: Laikinosios Vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis, kurio veikla 1975 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos, politinis kalinys Viktoras Ašmenskas ir kt.“ „Tokie sovietinio KGB stiliaus oponentų menkinimai bei grasinimai“, anot pareiškėjo, rodo, kad genocido centro direktorė nesuvokia visoms biudžetinėms institucijoms nustatytų Viešojo administravimo įstatymo principų, kurių privalo laikytis užtikrinant žmogaus teises ir laisves. Tai objektyvumo, išsamumo ir nepiktnaudžiavimo principai. Anot pareiškėjo, visi šie reikalavimai pažeisti.

Skaityti plačiau

Teisme – byla dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros veiklos vertinimo

Vilniaus apygardos administracinis teismas antradienį išnagrinėjo bylą dėl buvusio karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros vertinimo. Teismas pranešė, kad JAV gyventojas Grantas Arthuras Gochinas (Grantas Arturas Gochinas) siekia įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais. Pareiškėjas teigia, kad centras, svarstydamas jo prašymą, neaptarė jo pateiktų dokumentų ir išvengė temos apie Žemaitijos žydų žudynes.

Skaityti plačiau

Mirė įtakingas Lietuvos žydų bendruomenės narys Tobijas Jaafetas

lzinios.lt ; BNS

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky BNS sako, kad T. Jaafetas buvo „labai gerbiamas, aktyvus, inteligentiškas bendruomenės žmogus“, buvęs vienoje vaikų vasaros stovykloje su jos pačios tėvu. „Kiek atsimenu, jo tėvas turėjo verslą Anglijoje, atvyko į Kauną prieš pat prasidedant karui. Taip jau nutiko, kad Jaafetas ir mano tėvelis buvo vienoje stovykloje, Palangoje, kai prasidėjo karas. Abu nespėjo evakuotis, buvo atvežtas į Kauno vaikų namus“, – pasakojo F. Kukliansky. Užuojautą dėl T. Jaafeto netekties socialiniame tinkle pareiškė ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

Nacių okupacijos metais T. Jaafetas su mama buvo perkeltas į Kauno Vilijampolės getą. Jis pats yra pasakojęs, jog 1944-aisiais jam pavyko pabėgti iš geto, prieš tai pasislėpus nuo nacių palėpėje. Jį gelbėjo ir vilniečių Katinskų šeima. Anot jos, T. Jaafetas gerai mokėjo vokiečių, anglų kalbas, palaikė glaudžius ryšius su kitais išgyvenusiais getus Europoje. „Mums tai – didelė netektis. Rašiau bent du-tris kartus Prezidentūrai, kad jis būtų apdovanotas, bet taip ir nespėjau įvykdyti savo misijos. Bendruomenė liūdi netekusi tokio inteligentiško, šviesaus, vieno iš paskutiniųjų geto kalinių Lietuvoje“, – sakė ji. Dėl netekties užuojautą Lietuvos žydų bendruomenei pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Saulius Skvernelis. Pasak Prezidentūros, šalies vadovė užuojautoje Lietuvos žydų bendruomenei ir mirusiojo šeimai teigė, kad T. Jaafetas padėjo Lietuvai saugoti „labai svarbią atmintį apie skaudžiausius Holokausto įvykius ir Pasaulio teisuolių šviesą“. Ji pabrėžė, jog Lietuva yra dėkinga už daugybei žmonių perduotą „atmintį ir išmintį“ vertinant mūsų šalies istoriją. „Tai labai skaudi žinia ne tik Lietuvos žydų bendruomenei, bet ir visiems, kurie saugo ir puoselėja pamatines vertybes“, – rašoma ministro pirmininko užuojautoje. Pasak S. Skvernelio, per Holokaustą netekęs šeimos, T. Jaafetas „visada išliko kupinas tikėjimo žmogiškumu, skleidė tolerancijos ir išminties šviesą“.

 

BBC radijo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti

BBC radijo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti

BBC radijas 2019 m. vasarį transliavo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti. 2018m. vidurvasarį J.Noreikos anūkė JAV paskelbė straipsnį  „Mano senelis nebuvo karo su naciais herojus – jis buvo žiaurus kolaborantas“. Ši Lietuvos nepripažinta istorija apskriejo įvairių valstybių žiniasklaidą. Ja susidomėjo ir BBC radijas. Anūkė idealizavo savo senelį, nes nuo vaikystės girdėdavo namuose pasakojimus, koks jis buvo didvyris, tik suaugusi, mamos paprašyta pradėjo rašyti knygą ir gilintis į senelio gyvenimo istoriją, ji atskleidė nemalonią tiesą. Likimas ją suvedė su Grantu Gochinu.

„Nors aš per pastaruosius du dešimtmečius buvau sutelkusi dėmesį tik savo seneliui, Gochinas pradėjo judėjimą Lietuvoje, siekdamas atskleisti vadinamus didvyrius. Prieš trejus metus jis pradėjo kampaniją, skirtą pašalinti mano senelio atminimui skirtą lentą Vilniuje, ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato. Nepaisant straipsnių žiniasklaidoje ir  peticijos, kurią pasirašė 19 žinomų Lietuvos politikų, rašytojų ir istorikų, vyriausybė atsisakė pašalinti plokštę. Gochinas pristatė 69 puslapių aprašymą su faktais apie mano senelį,  kur  vyriausybė apkaltinta dėl Holokausto neigimo

Grįžus į Čikagą, jausdama pyktį ir nerimą, vasaromis  toliau rašiau knygą. Prieš du mėnesius mano projektas nuvedė į Kaliforniją, pas ten gyvenantį lietuvių kilmės žydą Grantą Gochiną,  kuris  dešimtmečius tyrė savo šeimos istoriją.

Gochinas nustatė, kad daugiau nei 100 giminaičių žuvo Lietuvos Holokauste. Mūsų nepriklausomi tyrimai parodė, kad mano senelis nužudė Gochino gimines. Mes nusprendėme suvienyti jėgas.

BBC Radijo interviu

lzb.lt paskelbtas S. Foti straipsnis

M. Ivaškevičius – apklausiamas, o R. Pankevičius – neliečiamas: kada antisemitizmo apraiškos sulauks deramo teisėsaugos institucijų dėmesio?

M. Ivaškevičius – apklausiamas, o R. Pankevičius – neliečiamas: kada antisemitizmo apraiškos sulauks deramo teisėsaugos institucijų dėmesio?

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė  (LŽB) smarkiai nustebino teisėsaugos institucijų veiksmai M. Ivaškevičiaus atžvilgiu. Už mūsų visuomenę kaustančių problemų identifikavimą pasitelkiant istorinę faktologiją, susijusią su lietuvių tiesioginiu dalyvavimu vykdant Holokaustą, rašytojas buvo iškviestas į policijos apklausą dėl jam inkriminuojamo neapykantos lietuvių tautai kurstymo.

Tai itin slegiantis, netikėtas ir nerimą keliantis atvejis, ypatingai atkreipiant dėmesį į tai, kad aiškų antisemintinį elementą turintys pažeidimai dažnai lieka už teisėsaugos akiračio ribų.
Pasyvi teisėsaugos institucijų reakcija į antisemitizmo apraiškas sudaro nebaudžiamumo įspūdį, skatina dvigubų standartų taikymą Lietuvoje, niveliuoja teisinės valstybės principus ir primena pavojingus kaimyninių valstybių pavyzdžius.

LŽB skatina valdžios atstovus,  teisėsaugos institucijas bei visuomenę blaiviai vertinti aptariamą situaciją vadovaujantis teisingumo ir protingumo pincipais, padėti užkirsti kelią mūsų valstybei nepalankių šalių informacinių kampanijų, kenkiančių Lietuvos vardui, plitimui.

Dėkojame visiems, palaikantiems sveiko proto poziciją ir tuo pačiu prašome atkreipti dėmesį į tautinės nesantaikos kurstymo, Holokausto neigimo bruožų turinčius Panevėžio politiko R. Pankevičiaus pasisakymus  vasario 22 d. rinkiminių debatų „Žinau, ką renku“ metu. Debatuose  politikas paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją esą žydai Lietuvoje išžudė vieni kitus, ignoruodamas lietuvių prisidėjimo prie Holokausto faktą. LŽB vertinimu, veiksmais, primenančiais recidyvinį antisemitizmą, garsėjantis kandidatas į Panevėžio merus nė karto nėra sulaukęs adekvataus teisinio atsako už savo poelgius.

Uri Levitano biografija tai – kvapą gniaužianti knyga „Iš rankų į rankas“ – gyvenimo trileris!

Uri Levitano biografija tai – kvapą gniaužianti knyga „Iš rankų į rankas“ – gyvenimo trileris!

Apie senelį, žymiausią tarpukario Kauno moterų daktarą Icchoka Levitaną, kuris dukart (!) dukart patyrė sovietų represijos, pirma karta kalintas SSRS Šiaurėje 1941 m. , antra karta 1952m. ištremtas į Sibirą. Jo žmona Jeta kaip „dekabristo žmona“ savanoriškai lydėjo į Sibiro tremtį savo vyrą . I.Levitanas Sibire mirė.

Jo anūką Uri Levitaną, kuris išgelbėtas iš Kauno geto, tapęs našlaičiu, organizacijos „Bricha“ išvežtas į Palestiną, jis buvo vežiojamas net kelerius metus po įvairias Europos šalis karo našlaičių laivu ir pratinamas prie ortodoksinio gyvenimo būdo, ir galiausiai paslėptas ortodoksų našlaityne Jeruzalėje, pakeitus jam tapatybę, kad nebūtų atpažintas Palestinoje, išgelbėto vaiko laukusios tetos.

 Lietuvos žydų bendruomenė vasario 21 d. surengė Uri Levitano knygos „Iš rankų į rankas“ pristatymą.Tą pačią dieną pristatymas vyko ir Vilniaus Knygų mugėje.

Nuotraukoje: U.Levitano žmona Rachel, redaktorė Dalija Epšteinaitė, vertėja Viktorija Sideraitė Alon, knygos autorius U.Levitanas, žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė.

Šis Izraelio profesoriaus U. Levitano kūrinys skiriasi nuo jo, antropologo ir sociologo akademinių darbų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama  Izraelio reiškiniui,- kibutzui.

Knygoje jo paties ir tėvų, senelių istorija. Atsiminimus jis pradėjo rašyti savo sūnui Liorui 2014 m. Knyga yra asmeninių tyrimų, kurie tęsiasi dešimtmečius, vaisius. Autorius siekia atsakyti sau ir savo vaikams, kas gi iš tiktųjų atsitiko su juo vaikystėje Lietuvoje Holokausto metu ir vėliau. 

Kartą paprašytas kalbėti apie  vaikystės Holokausto išgyvenimus žydų partizanų konferencijoje Izraelyje 90-aisiais, Levitanas suprato, kad jis bent septynis kartus iš tikrųjų buvo perduotas iš vieno globėjo kitam. Pradžioje tėvai jį gelbėjo iš Kauno geto, kur jie žuvo, po to pasibaigus karui, jis pasiekė Izraelį, tačiau vaiko prisiminimai buvo  labai migloti. Neįprasta, kad 1940 m. gimęs vaikas neprisimena viso Holokausto siaubo, todėl jis pradėjo ieškoti liudininkų, ieškoti dokumentų, aiškintis visas savo našlaičio vaikystės gyvenimo aplinkybes.

Tai truko ilgai, kol jis sugebėjo susirasti ir išsiaiškinti savo paties dokumentus. Žydų našlaitis Lietuvoje ir vėliau Sanhedria vaikų namuose Izraelyje, užrašytas kitu vardu, – jis pats šį faktą apibūdino kaip „beveik pagrobimą“, kurį įvykdė žydų religinė organizacija, rinkusi žydų našlaičius Europoje. Ši organizacija pakeitė jo vardą, suklastojo jo gimimo datą tuomet, kai jo teta Izraelyje ieškojo sūnėno, žinodama apie Uri, kad jis buvo išgelbėtas. Jis rado įrodymų, kad po karo tolima giminaitė  surado berniuką priglaudusioje jį lietuvių šeimoje. Susitarus su Levitanais, ji nutarė išgabenti vaiką į Pažadėtąją žemę. Susikūrusi organizacija ,,Bricha” padėjo nelegaliai kirsti sieną, klajojant po visą Europą, pasiekti istorinę žydų tėvynę.

Uri jau vėliau rado įrodymų, kad teta ir dėdė ieškojo žinių apie jį po karo Kaune. Skirtingai nuo daugelio vaikų, kurie po karo tapo našlaičiais, Uri, buvo žinomo Kauno gydytojo anūkas ir gydytojo sūnus. Uri Levitano siekis suvokti savo tapatybę tapo odisėja, primenančią savo šaknų paiešką.

Jo istorija taip pat buvo visos jo šeimos istorija, kurios jis beveik nežinojo. Seneliai – Icchokas ir Jeta – studijavo mediciną Berlyne, XX a. pirmąjį dešimtmetį jie susitiko ir abu grįžo į Kauną, kuris buvo Rusijos imperijos dalis. Icchokas Levitanas dirbo ginekologu savo privačioje ginekologinėje klinikoje Miško gatvėje. Dvi dienas jis savanoriavo Kauno žydų bendruomenės ligoninėje. Jeta buvo odontologė. Icchokas tapo Kauno  sionistų sparno A lyderiu, dalyvaudavo sionistų kongresuose.

 Tuo metu, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, I. Levitano medicinos praktika jau buvo pelniusi šlovę Lietuvoje. Tie, kas su juo dirbo, apibūdino daktarą kaip baltąjį angelą medicinoje ir sakė, kad jis yra ryškus ir geras žmogus, kurio neįmanoma pamiršti visą savo gyvenimą, net ir po jo mirties. Motinos, pagimdžiusios šio ginekologo klinikoje, niekada jo nepamiršo, užaugo vaikų karta, žinodama, kad jie gimė „Dr. Levitano klinikoje“.

 Knygos pristatyme jos redaktorė  Dalija Epšteinaitė, kuri parašė neįtikėtiną įvadą knygai “Iš rankų į rankas”, pasakojo, kad Levitano klinikoje gimę žmonės sovietinėje Lietuvoje sukūrė savo grupę. Nors Icchoko ir Jetos klinika išliko kaip klinika iki beveik paskutinio 20 amž. dešimtmečio – kartu su daugybe originalių baldų ir įrangos, apie šią gydytojų šeimą nebuvo primenama.

Sovietinė realybė jiems buvo nepalanki. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos žydų, Icchokas ir Jeta buvo laikomi socialiai pavojingais asmenimis. Icchokas Levinas ir jo žmona buvo deportuoti pagal NKGB  įsakymą 1941 m. birželio 14 d. 10-čiai metų.  Jį trėmė ir kalino kaip sionistą  darbo stovykloje prie Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo, jo žmona Jeta išsiųsta į Altajaus kraštą.

Uri Levitanas gimė 1940m, vykstant Antrajam pasauliniam karui, jis buvo kūdikis, kartu su tėvais pakliuvęs į Kauno getą, jo tėvas Michaelis, taip pat gydytojas, gelbėdamas vaiką nuo mirties, įsodino savo sūnų į maišą, nuplukdė jį Nemunu ir paliko nepažįstamiems žmonėms.

 Kauno žydams atsitiktinai pažinus pradingusį ir kažkodėl „peisuotą“ daktaro Icchoko Levitano anūką už Sanhedrijos ortodoksų našlaityno virbų tvoros Jeruzalėje, tik atsitiktinumo dėka Uri išvengė visai jam neskirto likimo… užaugo kibuce Ein ha Mifrac ir tapo profesoriumi.

 Knygą iš hebrajų kalbos vertė Viktorija Sideraitė Alon, leidėjas: LŽB, redaktorė, įvadinio straipsnio autorė Dalija Epšteinaitė, dailininkė Miglė Datkūnaitė.

Knygos leidimą rėmė 

Dvi neeilinės gyvenimo istorijos vienoje knygoje, pradedančioje unikalių litvakų biografijų seriją ARKA, kurioje bus pristatomos išskirtinės ir platesniam skaitytojų ratui nežinomos litvakų gyvenimo istorijos, atsiminimai, interviu ir tt.

Dobrė Rozenbergienė: „Net nesuspėjau apsidairyti, kaip netekau mamos“

Dobrė Rozenbergienė: „Net nesuspėjau apsidairyti, kaip netekau mamos“

Jurgita Lieponė

„Negalima pasakoti apie tą žiaurumą ir badą“, – sako Kauno žydų bendruomenės narė Dobrė Rozenbergienė. Jos, o ir kitų panašaus likimo žmonių istorijos yra padėtos giliai. O sutikęs šiuos žmones gatvėje ar parduotuvėje, prie pieno produktų lentynos, net nepagalvotum, kad prieš tave – neįmanomą išgyvenęs žmogus. Kad žodis „akcija“ jam asocijuojasi toli gražu ne su nuolaidomis prekybos centre, o su vienais baisiausių prisiminimų. Ne viskas, kas iš raidžių, yra tik žodžiai.

D.Rozenbergienė gimė 1928 metais Jurbarke, kur kartu su tėvais – Moteliu Mostu ir Broche Fidleryte Mostiene bei broliu Izraeliu – gyveno iki Antrojo pasaulinio karo. Mostų šeima namą dalijosi su mamos pusseserės šeima. Šeimos likimą paženklino karas, o būdama vaikas Dobrė išgyveno pačių artimiausių žmonių netektį. Savo istorija ir prisiminimais D.Rozenbergienė pasidalino su „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programos „Atminties biuras“ kuratoriais.

Skaityti plačiau
Uri Levitan knygos “Iš rankų į rankas” pristatymas LŽB

Uri Levitan knygos “Iš rankų į rankas” pristatymas LŽB

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė maloniai kviečia į šiais metais išleistos Haifos universiteto Sociologijos ir antropologijos katedros bei Kibucų instituto vadovo profesoriaus URIEL LEVIATAN knygos  “Iš rankų į rankas” pristatymą bei susitikimą su autoriumi.

 Kaune gimęs profesorius turėjo Urijaus Levitano vardą. Jo senelis Isaakas Levitanas buvo žinomas prieškario Lietuvos ginekologas. 1926 metais Kaune, Miško gatvėje, įkurti gimdymo namai laikinojoje sostinėje veikia iki šiol.  I.Levitanas buvo ne tik talentingas gydytojas, bet ir aktyvus Kauno visuomenininkas. Nuo 1935 m. jis vadovavo sionistų partijai “Zionim Klaleem”, nuolatos jai atstovaudavo Europoje vykusiuose kongresuose.

Iš garsios ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje I.Levitano šeimos liko gyvas tik profesiorius U.Leviatanas. Ir tai galima laikyti tikru stebuklu. 1943 metais tėvai, pajutę, jog artėja baisioji geto gyventojų likvidavimo akcija, pasirūpino, kad trejų metų Urijiel būtų išneštas iš geto…

VASARIO 21 d. (ketvirtadienį), 18 val.

H.Heifeco salėje, Pylimo g. 4, Vilnius

Vilniaus ,,SANTAROS“ gimnazijos moksleivės – Tarptautinio konkurso ,,Atmintis apie Holokaustą – kelias į toleranciją“ nugalėtojai

Vilniaus ,,SANTAROS“ gimnazijos moksleivės – Tarptautinio konkurso ,,Atmintis apie Holokaustą – kelias į toleranciją“ nugalėtojai

Minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Lietuvos ambasadoje Maskvoje surengta akcija ,,Mes prisimename“. Kartu su ambasados diplomatais joje dalyvavo Vilniaus ,,Santaros“ gimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė, 12 c kl. auklėtoja Tatjana Bruskina  ir 12 c kl. mokinė Anastasija Narbutaitė, kuri tapo Rusijos mokslo ir švietimo centro ,,Holokaustas“ surengto tiriamųjų ir analitinių darbų konkurso ,,Atmintis apie Holokaustą – kelias į toleranciją“ nugalėtoja. A.Narbutaitė šiame darbe kartu su bendraklase Olga Podvorskyte analizavo Holokausto temos atspindėjimą Lietuvos žiniasklaidoje 2016-2018m. Mokinės išanalizavo straipsnius Holokausto tema Delfi.lt; BNS, Bernandinai.lt; taip pat ir skaitytojų komentarus. Darbe pažymima, kad Lietuva atsiprašė už savo piliečių dalyvavimą žydų genocide. Mokinės remiasi nacionalinės teisės nuostatomis dėl neapykantos kurstymo draudimo, mini, kad neigiami komentarai pašalinimi.

Mokinės įtikinamai atskleidė, kad dauguma Lietuvos žmonių yra tolerantiški ir gerbia Holokausto aukų atminimą bei dalyvauja įvairiuose renginiuose joms pagerbti. Sausio 28 d. Rusijos žydų kongreso organizuotame vakare  A.Narbutaitei ir kitiems tarptautinio konkurso nugalėtojams buvo įteikti ,,Holokausto“ centro apdovanojimai. Juos teikė garsi Rusijos žurnalistė ir fondo pirmininkė Ala Gerber. Renginyje dalyvavo ir Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas.

Mes esame labai dėkingi Lietuvos ambasadai Rusijoje, kuri atsiliepė į konferencijos organizatorių prašymą materialiai paremti mus, ko pasekoje nugalėtojos tris dienas gyveno prie Lietuvos ambasados, buvo pakviestos į susitikimą su ambasadoriumi p. Remigijum Motuzu, taip pat ambasados atstovų buvo organizuotas transportas į/iš oro uosto. Ambasados prašymu Lietuvos žydų bendruomenė pažadėjo apmokėti lėktuvo bilietus, už ką jiems esame labai dėkingi.

Daugiau informacijos URM Naujienose

Katalikų kunigas, kuris atrado, kad yra žydas

Katalikų kunigas, kuris atrado, kad yra žydas

 Kostas Kajėnas

ROMUALDAS JAKUBAS VEKSLERIS-VAŠKINELIS nuo gimimo buvo auginamas kaip katalikas ir tapo kunigu. Vėliau sužinojo, kad yra žydas, ir išvyko į Izraelį, kur pirmą kartą susitiko su savo ultraortodoksais giminaičiais. Sugrįžimas prie savo šaknų buvo nelengvas: viena vertus, laimė atradus jas, kita vertus – konfrontacija su žydų grįžimo teise į Izraelį.

Tai neeilinio likimo žmogus, turintis du vardus ir dvi pavardes, per Antrąjį pasaulinį karą gimęs Švenčionyse ir per laimingą atsitiktinumą vienintelis savo giminėje išlikęs gyvas. Šio likusio gyvo kūdikio istorija nebūtų tapusi realybe, jei ne lenkų kilmės Piotras ir Emilija Vaškineliai. Jiems prieš likviduojant Švenčionių getą Jakubas ir Batya Veksleriai perdavė ir patikėjo didžiausią turtą – savo gimusį sūnų. Jį Vaškineliai pakrikštijo bažnyčioje ir augino kaip kataliką.

Skaityti plačiau
Nacionalinėje konferencijoje buvo pasakotos dramatiškos Lietuvos žydų vaikų istorijos

Nacionalinėje konferencijoje buvo pasakotos dramatiškos Lietuvos žydų vaikų istorijos

2019 m. sausio 25 dieną Ariogalos Kultūros centre vyko meninė konferencija „Žydų vaikų istorijos“. Šis renginys jau tapęs tradiciniu, nes vyksta kasmet, minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną.

Konferencijoje dalyvavo gausus būrys mokytojų su mokiniais iš 25 Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų, kuriose veikia Tolerancijos ugdymo centrai. Ronaldas Račinskas, Tarptautinės komisijos vykdomasis direktorius susirinkusiems konferencijoje minėjo, jog svarbu kalbėti apie vietos žydų bendruomenės gyvenimą iki Antrojo pasaulinio karo ir ypač svarbu prisiminti apie tai, kas nutiko Holokausto metu. Renginio pradžioje, konferencijos dalyviams buvo perskaityta Tarptautinės komisijos pirmininko Emanuelio Zingerio sveikinimo kalba.

 Mokiniai, meninės išraiškos priemonėmis, pasakojo Lietuvoje gyvenusių žydų vaikų, paauglių istorijas. Pristatymams siužetus mokytojai parinko iš Holokausto liudininkų atsiminimų – Icchoko Rudaševskio dienoraščio, Trudi Birger ir Stanislovo Rubinovo prisiminimų, knygos apie Kauno geto vaikus „Išgelbėti bulvių maišuose“, iš rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos ir kitų šaltinių. Renginio svečiai ir dalyviai susipažino su keliaujančia per Lietuvą litvako Simono Karczmaro, kilusio iš Dieveniškių, paroda „Paminklas Dieveniškėms”.

Renginyje dalyvavo svečiai iš Kauno, Panevėžio, Šiaulių apskrities, Vilniaus žydų bendruomenių, Sugiharos namų – muziejaus, Kauno IX forto muziejaus. Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas, savo kalboje išreiškė viltį, jog šie mokiniai, atliekantys vaidmenis meninėse ir literatūrinėse kompozicijose, galbūt neturės stereotipų dėl tautybės, religijos ar kitokio žmogaus požiūrio. Visi konferencijos svečiai ir dalyviai prisijungė prie pasaulinės iniciatyvos #We Remember . Konferencijos metu buvo įkurtas naujas Tolerancijos ugdymo centro Kauno Kazio Griniaus progimnazijoje.

Konferenciją organizavo Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su Ariogalos gimnazijos Tolerancijos ugdymo centru.

Nuotraukos Gustės Adamavičiūtės 

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena Panevėžyje

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena Panevėžyje

2005 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kurią pasirašė 100 valstybių vadovai, tame tarpe J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, apie privalomus minėjimų vykdymus visose valstybėse sausio 27 dieną, kai 1945 metais Tarybinės armijos kareiviai išlaisvino likusius gyvus žmones iš koncentracijos stovyklos Aušvicas-Berkenau. Šioje stovykloje per Antrąjį Pasaulinį karą buvo nužudyta daugiau nei 1,5 mln. žmonių, iš jų 1,1 mln. žydai.

Panevėžio žydų bendruomenė, minėdama šiuos tragiškus įvykius, kiekvienais metais organizuoja renginius ir dalyvauja susitikimuose mokyklose bei gimnazijose Panevėžyje bei Panevėžio rajone, skirtuose Holokausto aukų atminimui, taip pat kovai su antisemitizmu ir diskriminacija.

Sausio 25 d. Panevėžio žydų bendruomenės nariai Virginija ir Albertas Savinčiai dalyvavo Ariogaloje konferencijoje “Žydų vaikų istorijos”. Konferencijos organizatorius Tarptautinė komisija nacių ir sovietinių okupacinių režimų Lietuvoje įvertinimui ir Ariogalos gimnazijos Tolerancijos ugdymo centras, organizavo daugiau nei 20 tolerancijos ugdymo centrų visoje Lietuvoje. Tą pačią dieną Panevėžio žydų bendruomenės narys Jurijus Smirnovas (RAAK) pasakojo   Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės verslo mokykloje su savo atsiminimais apie išgyventus metus koncentracijos stovyklose Panevėžyje ir Šiauliuose. J.Smirnovas papasakojo istoriją, kaip stebuklo dėka jis išliko gyvas.

Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman 25 sausio 2019 m. dalyvavo konferencijoje, skirtoje Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai Vilniuje, kurįą organizavo Tautinių mažumų departamentas ir Lietuvos (Litvakų) žydų bendruomenė.

Sausio 27 d. 2019 m. Holokausto aukas prisiminė dauguma Europos šalių. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir užsienio reikalų ministras Xaiko Maas pabrėžė, kad negalima toleruoti antisemitizmo ir kitų rasinės neapykantos formų, neužtenka vien prisiminti praeities, bet ir privaloma mokytis iš šių pamokų. Izraelio prezidentas J.E. Reuven Rivlin pasakė, kad nacių nusikaltimams prieš žydų tautą negalima atleisti ir negalima kalbėti apie Holokaustą, kaip apie istorinį įvykį  žinant, kad antisemitizmas ir neapykanta  egzistuoja šalia mūsų.

Panevėžyje sausio 27 d. minėjimas prasidėjo 12 val. prie memorialo “Liūdinti žydų motina”, kur susirinko PŽB nariai, miesto valdžio atstovai, meras Rytis Račkauskas, Tarybos narys Alfonsas Petrauskas, L.R. Seimo narys Povilas Urbšys, gimnazijų direktoriai ir mokytojai, Panevėžio visuomenė. Mitinge pranešėjai pasmerkė nacistinę to meto politiką, kalbėjo, kad Holokausto istoriją reikia nuolat prisiminti ir pasakoti savo vaikams bei anūkams. Tai yra smerktinas ir niekada neužmirštamas įvykis. Tylos minute buvo pagerbti nekaltai nuo nacių ir kolaborantų veiksmų žuvę žmonės.

Prie paminklo ”Geto vartai”  minėjimo dalyviai uždegė žvakes ir padėjo vainikus nekaltai žuvusiems žmonėms. Renginio tesinys vyko PŽB patalpose, kur dalyviai peržiūrėjo Aušvicas Berkinau filmą.

Daugiau informacijos galima paskaityti –  sekunde.lt   straipsnyje ”Žydų paveldo pėdsakais Panevėžyje”

Jeruzalėje pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio Čiunės Sugiharos atminimas

Jeruzalėje pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio Čiunės Sugiharos atminimas

Nuotraukoje: Miki Kantor – Izraelyje gyvenenčių litvakų iš Vilniaus asociacijos ,,Beit Vilna” pirmininkė. Avi Rosenthal – Izraelio išgyvenusiųjų Hokokaustą organizacijų centro direktorius; Chaim Chesler – Limmud FSU įkūrėjas; Koichi Aiboshi – Japonijos ambasadorius Izraelyje ir Šlomo Guras – Izraelio Claims Conference viceprezidentas prie atminimo- atminimo plokštelėje „Tiune Sugihara“ (Jeruzalė, 2019 m. Sausio 27 d.) Atmintyje. Fotografas: Rolan Novitsky

Sausio 27, Tarptautinę Holokausto atminimo dieną Jeruzalėje buvo surengtas ypatingas renginys, skirtas Pasaulio tautų teisuoliui, Čiunei Sugiharai. Iškilmingoje ceremonijoje „Martef Ha-Shoah“ buvo atidengta memorialinė lenta, skirta Japonijos diplomatui Čiunei Sugiharai, dirbusiam Kaune Japonijos vicekonsulu nuo1939 m. kovo mėn. iki 1940 m. rugpjūčio mėn. ir padėjusiam 6 000 Lenkijos ir Lietuvos žydų,  pabėgusiems nuo nacių persekiojimo, išvykti iš šalies ir išsigelbėti nuo neišvengiamos mirties. Pradedant 1940 m. liepos 31 d. iki rugpjūčio 28 d. Čiune Sugihara žydų pabėgėlių šeimoms išdavė daugiau nei 2100 Japonijos tranzito vizų, pagal kurias jie per SSRS galėjo keliauti į Tolimuosius Rytus. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Čiunė Sugihara, kalėjo metus internuotų žmonių lageryje, jis sugrįžo namo tuo pačiu keliu, kaip ir jo išgelbėti žydai: traukiniu per visą sovietų sąjungą į Vladivostoką ir iš ten į Japoniją. 1985 m. Izraelis suteikė Čiunei Sugiharai Pasaulio tautų teisuolio titulą už  žydų gelbėjimą.

Memorialinė lenta, skirta atminti Čiunę Sugiharą, yra greta „Gyvybės medžio“ ant  Siono kalno (Har Zion). Atminimo renginį Izraelyje inicijavo “Limmud FSU”, “Claims Conference” ir „Gyvųjų maršas”. Ceremonijoje taip pat dalyvavo Japonijos ambasados Izraelyje darbuotojai, Č. Sugiharos ir išgelbėtų šeimų atstovai, kuriuos labai sujaudino garsiajam diplomatui skirta daina „Samurajų kelias“, dainą sukūrė Natella Boltyanskaya .

Kalbėdamas atminimo ceremonijoje ,,Limmudo FSU” įkūrėjas Chaimas Česleris priminė: „Č. Sugihara išgelbėjo tūkstančius žydų, jis tai darė prieštaraudamas savo šalies Užsienio reikalų ministerijos nurodymams ir keldamas grėsmę sau ir savo šeimai. Jo drąsa buvo išskirtinė. Susirinkome pirmajame Izraelio Holokausto muziejuje, kad pagerbtume šio Pasaulio teisuolio atminimą ir išsaugotume jo didžio didvyriškumo ir pasiaukojimo visuomenei istoriją. Mes nepamiršime tavęs, Čiune Sugihara!”

“Claims Conference” viceprezidentas Shlomo Guras sakė: „Žydus gelbėdamas Čiunė Sugihara rizikavo ne tik savo galva, bet ir savo žmonos ir trijų mažų vaikų gyvenimu. Tai neabejotinai buvo žygdarbis. Šiandien čia skambėjo puiki daina „Samurajų kelias“, joje yra žodžiai: „Jis suvokė tiek užmarštį, tiek skausmą, bet pasakykit kas nors iš šalies: tai yra daug ar mažai, – pora tūkstančių, kurie nematė karo “. Sugihara  išgelbėjo ne „pora tūkstančių“, jis įteikė „Šeimos“ vizas 2 tūkst. ir tai yra daugiau nei 6 tūkst. žmonių. Jei šiandien skaičiuojame išgelbėtų žmonių, vaikų, anūkų ir vaikaičių, skaičių, bus jau daugiau nei 50 tūkst. žmonių. Mes privalome išsaugoti ir perduoti atminimą apie Čiunę Sugiharą ateinančioms kartoms“.

Šiaulių krašto žydų bendruomenė paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną.

Šiaulių krašto žydų bendruomenė paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną.

Sausio 25 d. bendruomenės nariai susitiko su Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja  Vilma Karinauskiene. Paskaitos „Šiaulių žydų bendruomenės istorijos fragmentai” metu buvo kalbama skaudžia tema apie Šiaulių getą. Šių metų liepos 15 d. minėsime Šiaulių geto sunaikinimo 75-ąsias metines.

Visi renginio dalyviai palaikė ir dalyvavo Pasaulio žydų kongreso (WJC) kampanijoje, skirtoje Holokausto aukų atminimui, fotografuodamiesi su ženklu: #WeRemember.

Sausio 27 d. bendruomenės nariai rinkosi prie buvusio Šiaulių geto vartų paminklinio akmens, padėjo krepšelį gėlių, uždegė žvakes, tylos minute pagerbė Holokausto aukas. Tarp susirinkusiųjų buvo ir bendruomenės narės, buvusios Šiaulių geto kalinės, Ida Vileikienė bei Romualda Každailienė, kurios išgyveno Holokausto tragediją. Vėliau bendruomenes nariai susirinko Šiaulių krašto žydų bendruomenės patalpose dokumentinio filmo „Aušvicas specialioji komanda Sonderkommando” peržiūrai bei prisiminimų popietei.