Minint 1941 m. Birželio sukilimą siūlome prisiminti 2010 m. rašytą a. a. Leonido Donskio tekstą.
Prisipažinsiu, skaitydamas politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus komentarus apie Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, Lietuvių Aktyvistų Frontą ir esą menką šitų reiškinių mokslinio ištyrimo bei dokumentavimo lygį, pasijutau sunkiai galintis patikėti, kad šitą gali rašyti žmogus, mano laikytas vienu iš pačių blaiviausių ir įžvalgiausių mūsų politikos komentatorių. Neminėdamas jo ankstesnių pasisakymų per radiją bei publikacijų šiuo klausimu, pateiksiu nuorodą į naują Kęstučio Girniaus komentarą.
Prasidėjus karo veiksmams Lietuvoje vaikams buvo vasaros atostogos, nemažai jų stovyklavo pionierių stovyklose Palangoje, Kačerginėje ir Druskininkuose.
1941 m. vasarą Stasys Sviderskis (g.1920 – 2011) buvo paskirtas Druskininkų pionierių vasaros stovyklos komendantu. Stovykloje buvo apie 150 vaikų, iš kurių 70 buvo žydai.
Nuotraukoje: Stasys Sviderskis, Yad Vašem pripažintas Pasaulio Teisuoliu 1997 m. Tais pačiais metais prezidentas Algirdas. Brazauskas jį apdovanojo Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžiumi.
Jo vyresnis brolis Alfonsas Sviderskis gelbėjo žydus iš Kauno geto. Yad Vašem Alfonsą Sviderskį pripažino Pasaulio Teisuoliu 1980 m.
1941 m. Birželio 22 d. kai Lietuvoje prasidėjo karas Stasys Sviderskis, nieko nelaukdamas ir nesvarstydamas, surinko visus vaikus, kad juos evakuotų, perkeldamas toliau į rytus. Pirmosios nacių Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo dienos sumaištyje Sviderskis sugebėjo įsodinti vaikus į Vilnių važiavusį traukinį, kuris vyko į ilgą kelionę iki rytinių Sovietų sąjungos miestų. Nepaisant daugybės pavojų, su kuriais jis susidūrė, Sviderskiui pavyko visus savo globojamus vaikus išvežti iš Vokietijos kontroliuojamos teritorijos, todėl buvo išgelbėti visų žydų vaikų gyvenimai.1997 m. Spalio 6 d. Yad Vashem pripažino Stasį Sviderskį Pasaulio tautų teisuoliu. Yad Vašem paskelbtas ir išgelbėtų vaikų sąrašas.
Vaikai į stovyklą Druskininkuose pradėjo rinktis 1941m. birželio pradžioje. Šeštadienį, birželio 21d vaikai rengėsi stovyklos atidarymui, lyginosi drabužėlius, tvarkėsi. Šeimininkės ruošė šventinę vakarienę. Anelė Zutkytė, būdama 16 metų pradėjo dirbti pionierių stovyklos vadove, jai paskyrė septynmečių būrį. Jos prisiminimus, kuriais dalinosi po karo, išsaugojo šeima, abu Anelės Zutkytės Šalaševičienės sūnūs. Čia pateikiame jos prisiminimus Su Anele stovykloje vadove dirbo ir Marija Elzbecinskaitė Strumskienė.
Lietuvos žydų bendruomenė prašo pagalbos: jei kas nors žino, kur gyvena Marijos Elzbecinskaitės – Strumskienės iš Marijampolės vaikai ar anūkai, prašome pranešti: communications@lzb.lt
Anelę tą 1941m., birželio 22d. sekmadienio ankstų rytą pažadino lėktuvų ūžesys. Ji šoko iš lovos, apsirengė ir greitai nubėgo pas stovyklos komendantą Stasį Sviderskį. Jis pranešė, kad prasidėjo karas. 1941 m. Birželio 22 d., Tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo karas Sviderskis, nieko nelaukdamas ir nesvarstydamas, surinko visus vaikus, kad juos evakuotų, perkeldamas toliau į rytus.
Atsikėlę vaikai neverkė, tik stovėjo labai rimtais veidais. Anelė ir kiti vadovai pradėjo ruošti vaikus evakuacijai į Tarybų sąjungos gilumą. Mažieji stovyklautojai paėmė kiek kas galėjo panešti drabužių, antklodžių, maisto. Aneliukės būrys su sunkiomis kuprinėmis žengė koją kojon.
„Turbūt savo mamyčių daugiau nebepamatysim,“- pasakė viena mergaitė.
Tačiau vaikai neaimanavo, nedejavo. Jie su vadovais patraukė į geležinkelio stotį. Kad pakeltų nuotaiką, vaikai eidami dainavo plonais balseliais ,,Jeigu karas rytoj, jeigu žygis rytoj…“
Vakarop atvažiavo traukinys, visi 150 vaikų sulipo, kitas vietas užėmė besitraukiantys poilsiautojai ir Druskininkų gyventojai. Traukinys per bombarduojamą Vilnių pasuko Minsko link. Privažiavę Minską, pamatė liepsnų liežuvius, dūmų kamuolius.
Už Minsko traukinį pastebėjo vokiečių lėktuvai, pradėjo bombarduoti stovyklautojų ešeloną, tačiau traukinį vedė bebaimis žmogus, virtuozas, jo vedamas traukinys darė stebuklus, čia jis bėgdavo baisiu greičiu, miške kartais imdavo ir sustodavo, kai tik kildavo pavojus, tada bombos krisdavo užpakaly. Bombos krisdavo ir prieš garvežio nosį. Daug kartų traukinį bombardavo, apšaudė iš kulkosvaidžių, tačiau bebaimio mašinisto dėka nei vienas vaikas nebuvo sužeistas. Kai jis traukinį sustabdydavo miške, vaikai bėgdavo slėptis po medžiais.
Reginutė, persirgusi poliomielitu, sunkiai vaikščiodavo, Aneliukė ją pakeldavo ir bėgdavo į mišką, vaikai paskui lyg viščiukai, sukidavo galvą į viržius ir jautėsi saugūs,- rašė savo prisiminimuose po karo Anelė Zutkytė Šalaševičienė.
Kartą mažoji Mira prisiglaudė prie jos ir pasakė: ,,Būk mūsų mamytė“. ,,Gerai, gerai“ – ji atsakydavo, nubraukdama ašarą paslapčia. Suskaičiuodavo vaikus ir vėl grįždavo į kulkų išvarpytus vagonus.
Traukinyje buvo karšta, trūko vandens, nebuvo kur praustis. Vaikai ėmė sirgti. Teko sustoti ir palikti sergančius Tulos ligoninėje, gelbstint sveikuosius. Anelė ramindama vaikus, sakydavo, kad greitai susitiksim. Ir iš tikrųjų pasveikę vaikai buvo atvežti į Debiosų vaikų namus.
Anelė, kiek galėdama stengėsi palengvinti sunkią kelionę: čia vieną paglostydavo, kitam papasakodavo kokią įdomią istoriją, trečiam padainuodavo. Taip per dvi savaites vaikai pasiekė Uralą. Apsistojo Udmurtijoje, Sarapolio mieste. Ten vaikų jau laukė, nuoširdžiai sutiko, nuprausė, pagirdė pienu. Prasidėjo gyvenimas naujoje vietoje. Nors buvo nelengva su maistu, vietiniai gyventojai stengėsi, kad vaikams nieko netrūktų.
Nuotraukoje vadovės Anelė Zutkytė Šalaševičienė iš Biržų iš dešinės ir stovyklos vadovė Marija Elzbecinskaitė Strumskienė iš Marijampolės
Spalio mėnesį vaikus perkėlė į Šarkanų internatinę mokyklą. Čia gyvenę vaikai susispaudė, kad galėtų priimti pabėgėlius iš Lietuvos. Nors ir pavėluotai, prasidėjo pamokos. Vėliau jie persikraustė į Debiosus, kur jau gyveno lietuviai vaikai iš Palangos pionierių stovyklos.
1942 m. Anelė su grupe vyresniųjų vaikų išvyko į Vetkinsko gamybinio apmokymo mokyklą. Ten įgijo staliaus specialybę, gamino frontui reikalingas detales. Kai Lietuva 1944m. buvo išvaduota, vaikai rugpjūčio mėnesį sugrįžo į Lietuvą.
Buvusios 1941m. pionierių stovyklos vietoje Druskinikuose dabar yra Darbo biržos pastatas.
Išgelbėtų stovyklos vaikų sąrašas, kurį paskelbė Yad Vašem:
„Kiekvieną kartą, kai naujas kompanijos užsakovas klausia, ką reiškia jos pavadinimas, aš jam pasakoju apie savo močiutę ir tragišką Veisiejų žydų likimą“, – kalbėjo amerikiečių mokslininkas, garsios puslaidininkių gamybos įmonės „Vishay Intertechnology“ įkūrėjas Feliksas Zandmanas, gyvenęs ten (1928 – 2011m.)
Vishay – žydiškas Veisiejų pavadinimas, naudotas XVIII a. – XX a. pradžioje. Pasklidę po pasaulį gausios Veisiejų žydų bendruomenės nariai išsivežė prisiminimus ir gimtinės vietovardžius, o po Holokausto, kai Veisiejų žydai buvo sušaudyti Katkiškės kaime kartu su kitais anuometinės Lazdijų apskrities žydais, istorija nutrūko. Nors XIX a. pabaigoje Veisiejuose iš 1540 gyventojų net 974 buvo žydai, dažniausiai prisimenamas bene vienintelis esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, gyvenęs ten 1886–1887 m.
2011 m., kai F. Zandmanas mirė, jo įkurtos kompanijos „Vishay Intertechnology“ apyvarta pasiekė 2,594 mlrd. JAV dolerių, joje dirbo per 20 tūkst. žmonių – dešimtį kartų daugiau, negu gyvena Veisiejuose.
Gegužės 8 ir 9 dienomis visas civilizuotas pasaulis mini Pergalės dieną Antrajame pasauliniame kare. Šiomis dienomis nebuvo žydų bendruomenės, kur karo veteranai nebūtų pagerbti ir neprisimintų visų žuvusiųjų. Šiais metais Pergalės dienos šventė sutapo su Izraelio nepriklausomybės ir terorizmo aukų (Yom Ha-Zikaron) bei Izraelio Valstybės nepriklausomybės dienų minėjimu. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė šventę karo veteranams surengė Jašos Heifetzo salėje, dalyvavo ir Izraelio karų veteranai.
Pagal tradiciją buvo pasveikinti į salę atėję veteranai – Fania Brancovska, Riva Špiz, Tatjana Archipova Efros, Borisas Berinas ir Aleksandras Asovsky. Juos pasveikino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklansky, LŽB vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas ir Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, dalyvavęs Izraelio nepriklausomybės karo veiksmuose. Šventinį vakarą vedė LŽB programų koordinatorė Žana Skudovičienė.
,,Pergalės diena yra brangi kiekvienam iš mūsų. Ši šventė apjungia praradimo kartumą ir didelį pergalės džiaugsmą. Mes gedime savo artimųjų, giminaičių, žuvusių žydų. Mes taip pat gedime šešių milijonų žydų, kurių netekome per Antrąjį pasaulinį karą. Visada prisiminsime šios pergalės kainą “, – sakė F. Kukliansky.
Ansamblis „Fajerlach“ (vadovė Larisa Vyšniauskienė) parengė karo metų dainų šventinį koncertą. Veteranai ir susirinkę žmonės su jauduliu įsijungė į bendrą dainavimą kartu su muzikantais. Po oficialios dalies vyko šventinis banketas. Karo veteranams buvo padengti stalai su dosniomis vaišėmis.
Veteranus, kurie negalėjo dalyvauti šventėje dėl sveikatos būklės, Lietuvos žydų bendruomenės atstovai aplankė ir pasveikino namuose.
Gegužės 8 dieną Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) nariai susirinko Sudervės žydų kapinėse pagerbti Antrajame pasauliniame kare žuvusių kovotojų su nacizmu, fašizmo aukas.
Susirinkusieji sustojo prie paminklo, skirto Vilniaus geto pasipriešinimo organizacijos vadovui Icchokui Vitenbergui ir partizanei, kovojusiai prieš nacizmą Šeinai Madeiskerytei pagerbti.
LŽB pirmininkė Faina Kukliansky priminė, kiek žydų buvo Lietuvoje prieš nacių okupaciją ir kokia tragiška gyvenimo pabaiga jų laukė, kiek jų buvo nužudyta. Buvusi Vilniaus geto kalinė ir pasipriešinimo dalyvė, partizanė Fania Brancovska kalbėjo savo gimtąja jidiš kalba, prisimindama skaudžias karo patirtis ir artimiausių žmonių netektis. „Nepamirškit nužudytų, jie kovojo už jūsų laisvę“,- kreipėsi į visus F. Brancovska.
Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas prisiminė, kaip jis ruošėsi ambasadoriaus darbui Lietuvoje ir pirmiausia perskaitė knygą apie Vilniaus gete kalinamus jaunuolius, kurie pasiryžo priešintis, jis įsiminė Icchoką Vitenbergą, kurio vardas įrašytas ant paminklo, taip pat Abos Kovnerio, Fanios Brancovskos pavardes.
Įkūrus Vilniaus geto pasipriešinimo Jungtinę partizanų organizaciją (Fareinikte partizaner organizatcje) – FPO iki 1943 m. vadovavo I. Vitenbergas, po to – Aba Kovneris. FPO vadovybėje aktyviai veikė skyrių vadai Samuelis Kaplinskis, B. Goldšteinas, kovinių junginių instruktorius Levas Ziskovičius, Jankelis Kaplanas, Sonia Madeiskerytė, 1943 metais FPO priklausė apie 400 narių. I.Vitenbergas buvo išduotas, gestapas pateikė ultimatumą, kad sunaikins getą, jeigu I. Vitenbergas neatvyks į policiją. FPO rengėsi sukilti, bet tarp geto gyventojų kilo panika ir pasipiktinimas. Sukilimo atsisakyta. I. Vitenbergas pasidavė ir buvo perduotas gestapui, jis buvo rastas gestapo štabo kameroje nusinuodijęs.
Ambasadorius A.Maimonas pagerbė aukų atminimą, skaitydamas Kadišą, maldą už žuvusius.
Po to visi nuėjo prie paminklo, skirto nužudytiems geto vaikams. Fania Brancovska pasakė, kad prieš nužudant, iš jų visų paėmė kraują. Kad ir kaip nekentė žydų, bet jų kraujas buvo reikalingas, – kalbėjo F.Kukliansky. Prie šio paminklo A. Maimonas uždegė žvakę ir perskaitė maldą.
Prabėgus kelioms dienoms nuo sekmadienio, kai Čikagoje buvo atidengtas Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimui skirtas paminklas, kyla diplomatinis skandalas, kuriuo susidomėjo ir britų visuomeninis transliuotojas BBC.
Šis portalas cituoja Simono Wiesenthalio centro atstovą, prieštaringai Lietuvoje vertinamą Efraimą Zuroffą, kuris teigia, kad A.Ramanauskas-Vanagas vadovavo gaujai, persekiojusiai žydus po 1941-ųjų nacių invazijos į Lietuvą, ir esą net savo atsiminimuose rašė apie žydų bendruomenę Druskininkuose. Jokių įrodymų, kad A.Ramanauskas asmeniškai dalyvavo žydų žudynėse, nėra. Lietuva tikina, kad partizanų vadas su bendražygiais pora 1941-ųjų birželio ir liepos savaičių saugojo namus ir parduotuves bei žydų nelietė.
Holokausto aukų atminimo dieną JAV žydų organizacija „Rambam Mesivta“ kviečia protestuoti dėl generolo Jono Noreikos ir Lietuvos Holokausto vertinimo. Gegužės 2 dieną akcija rengiama prie Lietuvos konsulato Niujorke.
Jono Noreikos anūkė Silvia Foti reikalauja Lietuvos „panaikinti visus jos seneliui suteiktus apdovanojimus“ ir kviečia lietuvius pasirašyti peticiją.
Gegužės 2 d. vyksiantis protestas prasidės 13 val. vietos laiku (20 val. Lietuvos laiku). Rabinas Zevas Meiras Friedmanas pranešime spaudai paskelbė, kad maždaug „200 mokinių iš „Rambam Mesivta“ vidurinės mokyklos mitinguos prie Lietuvos konsulato“ ir protestuos prieš „nuolatinį Lietuvos Holokausto įvykių iškraipymą.“
Organizacijai priklauso 1991 m. JAV įsteigta religinė žydų mokykla.
Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkė Silvia Foti / Stop kadro/LRT nuotr.
Mokyklos direktorius rabinas Zevas Meiras Friedmanas su savo mokiniais jau yra rengęs protestus šalia Lenkijos ambasados JAV. Jis taip pat skatino savo mokinius prisijungti prie Izraelio ginkluotųjų pėjėgų.
Jono Noreikos anūkė Silvija Foti 2018 m. liepą JAV portale „salon.com“ publikavo prieštaringą pranešimą, kuriame teigė, kad jos „senelis nebuvo prieš nacius kovojantis didvyris, o buvo žiaurus kolaborantas.“
Jos pranešimas sukėlė aršias diskusijas apie Holokausto palikimą Lietuvoje. Tema vėl sulaukė kontroversiškų reakcijų dėl Jono Noreikos, dar žinomo kaip Generolas Vėtra, vertinimo.
Balandį į Europos Parlamentą kandidatavęs, advokatu apsiskelbęs Stanislovas Tomas suniokojo J. Noreikos atminimo lentą Vilniuje. Tiesiogiai transliuojamas įvykis atgaivino diskusijas apie J. Noreiką ir atkreipė dėmesį į iki tol mažai susidomėjimo sulaukusią S. Tomo rinkiminę kampaniją.
2015 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido ataskaitą, kurioje buvo vertinamas J. Noreikos galimas dalyvavimas masinėse žydų žudynėse.
Lietuvos žydų bendruomenė šią ataskaitą pavadino „Holokausto revizionizmu“.
Tuo tarpu Lietuvos gynybinius pajėgumus padedančios stiprinti Lietuvos nevyriausybinės organizacijos parašė atvirą laišką, kuriame kalbama apie dėl J. Noreikos didėjančią įtampą Lietuvos visuomenėje.
Vilnius, gegužės 2 d. (BNS). Vilniuje, Paneriuose, ketvirtadienį pagerbtas Holokausto aukų atminimas.
Kaip BNS sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, prie Panerių memorialo Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas, bendruomenė ir išsigelbėjusieji iš geto padėjo gėlių, sukalbėta malda, prie masinių žudynių duobių padėti akmenukai.
Anot F. Kukliansky, šįkart atsisakyta vadinamojo Gyvųjų maršo – tradicinės procesijos nuo geležinkelio stoties iki masinių žudynių vietos Panerių miške, nekviesti ir Lietuvos aukščiausi vadovai, nes norėta šią sukaktį paminėti kukliau rengiantis didesniems renginiams Kaune ir Šiauliuose.
„Nenorime daryti labai didelio renginio, nes liepos 14 dieną laukia Kauno geto likvidavimo metinės, Šiauliuose metinės bus minimos 15 dieną, rugsėjo 23-ią bus valstybės minima diena. Nusprendėme apsieiti be kalbų, pabūsime patys“, – sakė ji.
Per Antrąjį pasaulinį karą naciai, dažnai talkinami lietuvių kolaborantų, išžudė apie 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų. Paneriuose, naujausių istorinių tyrimų duomenimis, galėjo būti nužudyta nuo 50 tūkst. iki 70 tūkst. žmonių, daugiausia – žydų.
Minėjimo renginiai Izraelyje prasideda 8 val. su valstybine ceremonija Jad Vasheme;
Ketvirtadienį bus skelbiama tylos minutė, visoje šalyje 10 val. ryto 2 minutes kauks sirenos, taip pat vyks Gyvųjų maršas į Aušvicą. Holokaustą išgyvenusiųjų giminės ir draugai padės gėles Jad Vašeme prie koncentracijos stovyklų pavadinimų.
Izraelis trečiadienį vakare pradėjo minėti nacionalinę Holokausto atminimo dieną su iškilmingom ceremonijomis, kuriose pagerbiami šeši milijonai žydų, nacių nužudytų per Antrąjį pasaulinį karą. Kasmet vykstantis atminimo renginys yra viena iš iškilmingiausių Izraelio nacionalinių pagerbimo dienų. Miestuose ir mokyklose vyks ceremonijos, bus uždegamos žvakės, televizijos ir radijo programos transliuos prisiminimus apie Holokaustą. Jeruzalėje, Yad Vashemo Holokausto memoriale ir muziejuje oficialiame valstybiniame renginyje uždegami šeši deglai, dalyvaujant išgyvenusiems Holokaustą ir Izraelio vadovams
Holokausto aukų pagerbimo dienai skirti renginiai vyks gegužės 2 dieną.
Bendruomenės nariai norintys dalyvauti Holokausto aukų pagerbime Panerių memoriale, gali vyktį LŽB autobusu, kuris išvyks iš Bendruomenės 11h00. Registracija nėra būtina, autobuse yra 45 vietos.
Visus kviečiame prisijungti prie 18h00 vyksiančio aukų atminimui skirto koncerto bendruomenės Jašos Heifetzo salėje:
Julija Sadaunykaitė (fortepijonas) ir Paulius Gefenas (fleita) atliks M.Ravel, A.Šenderovo, F.Mendelssohn, C.Debussy ir Ibert kūrinius.
Šiomis dienomis buvo tyliai gražiai pakabinta ant Mokslų akademijos bibliotekos fasado jau restauruota memorialinė lenta, skirta Jonui Noreikai. Vilniaus meras ištesėjo viešai duotą pažadą. Tačiau skilusios atminties apie mūsų sudėtingą praeitį taip paprastai sulipinti neišeina.
Prisipažinsiu, kad J. Noreika mane ir atstumia, ir vilioja. Kaip mįslė, kuri niekad nebus įminta. Juk dėl jo tarp istorikų ir žurnalistų užvirė tokia „košė“, kad persiliejo į stambiausius pasaulio laikraščius (taip pat ir – kas be ko – į Kremliaus propagandos malūną; tarkime, kovo mėnesį publikacijoje apie Stanislovo Tomo išpuolį su kūju „EurasiaDaily“ buvo teigiama neva „teisės profesorius“, neapsikentęs dėl to, kad garbinamas karo nusikaltėlis, griebėsi kūjo). Ir prieštaringą įspūdį man paliko tas kurčio pasikalbėjimas su aklu, kuris Lietuvoje vadinamas istorikų diskusija skaudžiausiais mūsų praeities klausimais.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB), gerbdama teisinės valstybės principus kategoriškai pasmerkė savavališkus vandališko pobūdžio veiksmus sunaikinant savivaldybei priklausančią memorialinę Jono Noreikos-Generolo Vėtros lentą.
Vis dėlto tenka kvestionuoti, kokiomis vertybinėmis nuostatomis ir prioritetais vadovaujasi Vilniaus miesto meras liberalas Remigijus Šimašius, vos dieną prieš žydų laisvės šventę Pesachą “pasveikindamas” žydus ir duodamas nurodymą sugrąžinti Šiaulių geto organizatoriaus atminimo ženklą.
Atrodytų, kad atminimo ženklų steigimas Vilniuje tiesiogiai koreliuoja su mero Šimašiaus asmeninėmis simpatijomis, 2018 m. vasarį meras Šimašius pakomentavo atminimo ženklo steigimo Prezidentui A. Smetonai iniciatyvą: “Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas. Aš A.Smetonos paminklo fanas tikrai nesu”. Susidaro įspūdis, kad daugiakultūrio Vilniaus idėją, mero Šimašiaus vertinimu, kur kas geriau atspindi Šiaulių geto steigėjo įamžinimas.
Taip pat Vilniaus miesto savivaldybė, atsakydama į LŽB užklausas, raštiškai teigė neturinti žinių, kokiu teisiniu pagrindu (t.y. kokios institucijos sprendimu, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis) minėta lenta buvo įrengta, t.y. lenta galimai buvo įrengta nesilaikant nustatytų reikalavimų – neteisėtai.
LŽB pabrėžia, kad šios lentos atkūrimas yra neproporcinga ir netinkama priemonė, nesuderinama su istorinio teisingumo siekiu ir derama pagarba Holokausto aukoms ir jų palikuonims.
Prieinami duomenys liudija, jog Jonas Noreika- Generolas Vėtra akivaizdžiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo politikos Lietuvoje:
· yra išlikę J. Noreikos su žydų izoliavimu pasirašyti dokumentai“1941 metais, rugpjūčio 22 pasirodė J. Noreikos pasirašytas raštas „Visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“. Jis skelbė, kad Šiaulių apygardos komisaras įsakė žydus, pusiau žydus iškelti iš valsčių bei miestelių ir apgyvendinti juos viename rajone – gete. Buvo nurodyta, kad visų valsčių, antraeilių miestų ir miestelių žydai nuo rugpjūčio 25 iki 29 turi būti perkelti į Žagarės miestą. <…> Palikto žydų turto sąrašai turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui. Apie įsakymo vykdymą valsčių viršaičiai ir burmistrai turėjo informuoti viršininką iki rugpjūčio 29. (LCVA, f R-1099, ap.1, b1,l 156)”;
· “J. Noreika tvarkė ir su žydu turtu susijusius reikalus. 1941 m. rugsėjo 10 pasirodė jo raštas “Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą”, kuris buvo skirtas viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Nurodymai skelbė, kad viena dalis turto (labai geri baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo“.
J. Noreikos – Generolo Vėtros šlovinimas atminties ženklais – buvusios atminties lentos atkūrimas siunčia netinkamą ir klaidinančią žinią visuomenei, demonstruoja nepagarbą Holokausto aukų atminimui ir jų palikuonių skausmui bei formuoja pavojingą antisemitizmo normalizacijos praktiką.
Siūlome susipažinti su Tarptautinės komisijos nacių nusikaltimų tyrimo ir Holokausto įvertinimo pakomisės istorikų viešu pareiškimu dėl vykstančių diskusijų, LGGRTC viešo pareiškimo dėl Jono Noreikos (generolo Vėtros) atvejo.
Prieš trejetą metų (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Nacių okupacinio režimo nusikaltimų ir Holokausto tyrimo pakomisė patvirtino pareiškimą dėl asmenų, kolaboravusių vykdant Holokaustą ir kitus nacių nusikaltimus, atminimo įamžinimo: „Pakomisė smerkia asmenų atminimo viešojoje erdvėje įamžinimą, jei egzistuoja patikimi istoriniai įrodymai, kad šie asmenys nacių okupacijos Lietuvoje metu dalyvavo persekiojant ir (arba) žudant žydus bei kitus žmones nepaisant minėtų asmenų kitos veiklos tuo metu arba vėliau.“ Atsižvelgdami į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) pareiškimus bylinėjimosi su Grantu Gochinu metu ir remdamiesi 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apylinkės administracinio teismo sprendimu, komisijos pirmininkas ir pakomisės nariai mano, kad tai yra jų pareiga iš naujo paprieštarauti tokiam atminimo įamžinimui, nes tuo bandoma sumenkinti Šiaulių apskrities viršininko kolaboravimo pobūdį ir mastą vykdant žydų genocidą 1941 m. vasarą ir rudenį. Mums kelia nerimą šiuo metu pasirodantys Centro paaiškinimai šiuo klausimu ir ypač 2019 m. kovo 27 d. dokumentas „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai)“.
Nors savo tolesniu pareiškimo tekstu mes išreiškiame savo aiškų įsitikinimą, jog Jono Noreikos veiksmai karo metu nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų, mes tikrai nepritariame vandališkiems veiksmams pašalinti jo vardo memorialinę lentą. Šie ir panašūs klausimai turėtų būti sprendžiami, vadovaujantis įstatymu numatytais demokratiniais procesais.
Centras turėjo teisę nurodyti kai kurių ieškovo pateikiamų istorinių argumentų akivaizdžius netikslumus ir nenuoseklumą (žr. Teismo cituojamą 2018 m. birželio 15 d. dokumentą), tačiau visiškai nepriimtina, kad Centras mėgina apginti J. Noreikos veiksmus pateikdamas išteisinamuosius argumentus ir miglotus aiškinimus, kurie nėra svarbūs Holokausto istorijai Lietuvoje, o kai kuriais atvejais netgi įžeidžia aukų ir tų nedaugelio išgyvenusiųjų atminimą. Ypač atkreipiame dėmesį į šiuos dalykus:
1) Centras paaiškino, kad 1941 m. rugpjūčio 22 d. ir 1941 m. rugsėjo 10 d. J. Noreika, vadovaudamasis vokiečių paskirto Šiaulių apygardos komisaro Hans Gewecke nurodymais, paskelbė įsakymus dėl apygardos žydų perkėlimo į getus ir jų turto nusavinimo, taip pat tęsė šį procesą duodamas papildomus, išsamesnius nurodymus (kaip nurodyta teismui pateiktuose dokumentuose). Beveik visos pagal šiuos įsakymus suimtos aukos vėliau buvo nužudytos per 1941 m. vasarą ir rudenį nacių ir jų kolaborantų vykdomas žudymo operacijas, tai buvo pats kruviniausias puslapis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Tokia yra istorinė realybė, grindžiama neabejotinais dokumentiniais įrodymais. Jei tai nėra dalyvavimas Lietuvos piliečių žydų genocido procese, tai kas tada tai yra? Kitus su šia istorija susijusius ir teisme pateiktus aspektus kaip 1941 m. liepos 12–13 d. žudynės Plungėje (kur įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai), antisovietinio sukilimo Žemaitijoje pobūdį ir mastą, kai kurių Lietuvos lyderių skundus prieš nacius ir panašius klausimus turėtų nagrinėti mokslininkai ir aprašyti istorijos knygose, tačiau griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą. 2018 m. liepos 18 d. atsakyme ieškovui Centras nurodė, kad 31 000 Lietuvos gyventojų tapo „Sovietų genocido aukomis“. Šie žmonės buvo kalinami, deportuojami, jų turtas nusavinamas, ir tai sąlygojo daug mirčių. Jei jie pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią teisinę genocido apibrėžtį tapo genocido aukomis, tai tokiomis pat genocido aukomis tapo ir Šiaulių apskrities žydai.
2) Nekyla jokių abejonių, kad naciai Vokietijos okupuotoje Lietuvoje valdžios hierarchijoje užėmė aukščiausią vietą ir turėjo aukščiausiąją valdžią spręsdami žydų likimą, tačiau dėl to jokiu būdu nemažėja vietinių kolaborantų atsakomybė. Po Antrojo pasaulinio karo tarptautiniai teismai kaip gynybos priemonę nuolat atmesdavo argumentą, kad buvo „vykdomi įsakymai“, taip pastaruoju metu buvo daroma ir sprendžiant bylas dėl nusikaltimų žmoniškumui buvusioje Jugoslavijoje ir Ruandoje. Lietuvoje vietos pareigūnai dažnai veikdavo prieš žydus vokiečiams prižiūrinti tik minimaliai, o kartais net savo iniciatyva. Nėra jokių duomenų apie jokį aukštesnį Lietuvos pareigūną, kuris būtų nubaustas arba įkalintas už atsisakymą vykdyti prieš žydus nukreiptus vokiečių nurodymus genocidui pasiekus kulminaciją 1941 m. vasarą ir rudenį. Tai, kad nacių administracija malšino Lietuvos antinacinį judėjimą vėlesniuose okupacijos etapuose, nėra susiję su J. Noreikos kaip Šiaulių apskrities viršininko veiksmais prieš žydus.
3) Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydus gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu.
4) Išsakant nuomonę, kad getų įsteigimas suteikė, net jei ir laikinai, tam tikrą prieglobstį žydams, ne tik kartojamas nacių 1941 m. naudotas argumentas, bet ir paniekinamas getuose žuvusiųjų atminimas bei įžeidžiami dabar jau garbingo amžiaus, tą neapsakomą siaubą išgyvenusieji. Vieno asmens memuarais grįstas, daugumos nuomonei prieštaraujantis teiginys, kad „Vilniaus žydai patys norėjo gyventi drauge gete“ yra pribloškiantis, kadangi nuneigia daugybėje dienoraščių ir istorinių tyrimų aprašytas gyvenimo getuose realijas: mirtį nuo bado ir ligų, nuolatines patyčias, getų perpildymą ir, galiausiai, žūtį Paneriuose. Žydai buvo vienintelė žmonių grupė, kurią naciai buvo pasiryžę visiškai išnaikinti. Dėl šios priežasties Holokaustas laikytinas unikaliu Europos istorijos įvykiu, išsiskiriančiu iš kitų Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui.
5) Negalime suprasti, kodėl Centras gina atvirai rasistinę ir fašistinę politinę grupę Lietuvių Nacionalistų partiją, kurios policijos dariniuose tarnavę nariai buvo tarp aktyviausių žydų persekiotojų ir žudikų (šį faktą patvirtina Centro cituojamas Z. Blyno dienoraštis).
2019 m. kovo 27 d. pareiškime Centras kaltino ieškovą atrinkus dokumentus „remdamasis ne objektyvumo kriterijais, o bandydamas pagrįsti išankstines nuostatas; G. A. Gochinas vertina pavienius dokumentus, nederindamas jų su kitų archyvinių dokumentų, žinomų faktų, liudijimų ir aplinkybių visuma, taip ignoruodamas mokslinei analizei būtiną bendrą istoriografinį kontekstą;“. Akivaizdu, kad Centras laikosi beveik tokio paties požiūrio.
Anksčiau išdėstytuose punktuose nenagrinėjama tai, ką pakomisė laiko klaidingais istoriniais argumentais, pateiktais anksčiau minėtuose Centro dokumentuose.
Aptarti istoriniai klausimai nagrinėjami tarptautiniu lygmeniu. Pakomisę sudaro istorikai iš Lietuvos, Vokietijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės, kurie jau dešimtmečius tiria Holokausto ir nacių nusikaltimų istoriją. Pakomisė niekada netvirtino jokių išvadų ar aiškinimų dėl vyriausybinių institucijų arba neakademinių socialinių organizacijų daromo spaudimo. Ji veikia vadovaudamasi patvirtintomis vakarietiškomis akademinėmis tarpusavio vertinimo taisyklėmis ir griežtu, kritišku istorinių šaltinių vertinimu. Nereikėtų nuvertinti Komisijos vykdomų svarbių informavimo ir švietimo programų, kuriomis ne tik įamžinama totalitarinių režimų nusikaltimų atmintis, bet ir siekiama didinti toleranciją bei paramą demokratijai. Komisija visada laikėsi nuomonės, kad „jos nepriklausomumo išsaugojimas yra esminis dalykas Komisijai ir jos sekretoriatui vykdant mokslinius tyrimus bei užsiimant kita veikla“ (kaip nurodyta 2016 m. kovo 19 d. susitikimo išvadose). Komisiją 1998 m. rugsėjo 7 d. dekretu įsteigė Prezidentas Valdas Adamkus. Komisija atkurta ir pertvarkyta dabartinės Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. spalio 16 d. dekretu, kuris patvirtino Komisijos tarptautinę aprėptį ir mokslinį pobūdį bei pabrėžė „holokausto išskirtinį, precedento neturintį pobūdį ir mastą“.
Emanuelis Zingeris, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas
Prof. Saulius Sužiedėlis, Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas
Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės nariai:
Rabinas Andrew Baker, Amerikos žydų komiteto Tarptautinių žydų reikalų direktorius, Vašingtonas, JAV
Dr. Christoph Dieckmann, Berno universitetas, Šveicarija
Prof. dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva
Dr. Jürgen Matthäus, Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus Jacko, Josepho ir Mortono Madelių vardo holokausto tyrimų centro direktorius, JAV
Prof. emeritas dr. Antony Polonsky, Brandeiso universitetas, JAV
Prof. emeritė dr. Dina Porat, Tel Avivo universitetas, Izraelis
Prof. dr. Joachim Tauber, Hamburgo universiteto Šiaurės rytų instituto direktorius, Vokietija
Dr. Arkadi Zeltser, Holokausto atminimo centras Yad Vashem, Izraelis
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) užsiesnio partneriai informavo apie š.m. rugsėjo 1-9 d. turėjusį Lietuvoje (taip pat Latvijoje, Lenkijoje) vykti David Irving apsilankymą. Šis asmuo teismo sprendimu pripažintas neigęs Holokaustą, o Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, mūsų turimomis žiniomis, ketino lankytis su tikslu pelnytis iš turistinių turų po žydų masinių žudynių vietas.
Nuotraukoje: Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį.Luponių miške šalia Kužių atgulė apie 8 tūkstančius Šiaulių gete kalintų žmonių. Straipsnio autorius Lietuvos žydų bendruomenės narys Geršonas Taicas
1.
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), įsteigtas lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio N.Vokietijoje K. Škirpos iniciatyva.
Berlyne LAF sudarė voldemarininkai, vairininkai ir kiti Lietuvos dešinieji radikalai, pabėgę iš Lietuvos po nepavykusio karinio pučo 1934 m. Jiems vadovavo K. Škirpa, kuris bendradarbiavo su N.Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir jos karine žvalgyba, abveru. Berlyne LAF nariai buvo išlaikami ir aprūpinami Nacių Vokietijos valdžios institucijų.
LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune vyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją.
1940 m. gruodžio 5 d. padauginta LAF paruošta apžvalga dėl prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų ir tokia, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“. 1941 m. kovo 24 d. K. Škirpa paruošė slaptus dokumentus, kuriuose išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, ir ta proga “išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų“.
Šiuos dokumentus suderino ir koregavo Vokietijos kariuomenė ir žvalgyba.
Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perduotas pogrindžio centrams pakartotinai, balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių iki prieš karo buvo surizikuota pateikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. Apie teksto gavimą buvo sulaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujama grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinios, kaip jiems laikytis ir ką daryti.
LAF vykdė antisemitinę veiklą, tą pačią, atitinkančią tuometinę oficialią fašistinę propagandą. LAF kurstė antižydiškas nuotaikas, prilygindami žydus sovietiniams okupantams, laikydami juos vienu blogiu, kuris ištiko Lietuvą.
LAF rezistencijos organizacija buvo žvalgybinis – diversinis tinklas, padengęs visą Lietuvą. Koviniai LAF būriai buvo visuose miestuose ir miesteliuose, jie informavo per centrus Vokietijos žvalgybą apie Raudonosios armijos karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje ir ginkluotę.
LAF pasiruošimas Lietuvos žydų bendruomenės naikinimui prasidėjo 1940 m. pabaigoje –tęsėsi iki 1941m. pradžios, kai galutinai suplanuota operacija „Barbarosa“ – N. Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į SSRS . Tai yra ne sutapimas, operacija „Barbarosa“ numatė Rytų Europos žydų naikinimą.
LAF vadovybe Berlyne turėjo žinoti arba numanyti apie žydų naikinimą Rytų Europoje ir apie karo pradžią su SSRS, nes palaikė gerus informacijos ryšius su N. Vokietijos kariuomenės ir žvalgybos aukštais pareigūnais.
Holokaustas Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 22 d dar nespėjus N. Vokietijos kariuomenei užimti visos Lietuvos teritorijos. Daugiau negu mėnesį kai kuriuose rajonuose Lietuvos teritorijoje visai nebuvo vokiečių administracijos, bet LAF būriai naikino žydų bendruomenes miesteliuose . Voldemarininkai veikė išvien su nacių Vokietijos saugumu SS, jo 3/A operatyviniu būriu. Dalyvavo Tautos darbo apsaugos bataliono organizavime, jo kuopų vadovų skyrime, jų pajungimą žydų šaudymui Kauno VII forte. Batalionas ir (lietuvių) policija talkininkavo Hamano skrajojančiam būriui, žudant Lietuvos provincijos ištisas žydų bendruomenes. LLV inspiruota nacistinės Vokietijos steigė getus Lietuvos miestuose, kurie atitiko koncentracijos stovyklų naikinimo būdus. LLV ir Lietuvos diplomatai K. Škirpa ir S. Lozoraitis, P. Klimas nesuvokė pasaulinių įvykių ir plaukė pasroviui, kai tuo metu visas pažangus pasaulis kovojo su N.Vokietija ir jos sąjungininkėmis, jie norėjo skelbti karą DB ir JAV.
Sukurta lietuviška civilinė administracija buvo lojali nacių okupaciniam režimui ir uoliai tarnavo nacistinei Vokietijai, vykdydavo visus nurodymus ir paliepimus iki 1943 m. Jokios ginkluoto pasipriešinimo ar diversijų lietuvių civilinė administracija nevykdė, jaunimas spausdino proklamacijos prieš nacistinę Vokietiją, Lietuvos inteligentai memorandumais mėgino paveikti, sušvelninti, humanizuoti nacių okupacinį režimą, padorūs žmonės gelbėjo žydus. Lietuvių ūkiai aprūpindavo nacistinę Vokietiją maisto produktais, mediena ir t.t. Įmonės gamindavo būtinas frontui prekės, siūdavo šiltus rūbus ir t.t. Dešimtimis tūkstančių jaunų darbingų žmonių siųsdavo priverstiniams darbams į Vokietiją. 1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą.
2. Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai
N. Vokietijos valstybės civilinių ir karinių institucijų aukšto rango atstovai K. Škirpai nekada nedave jokių pažadų dėl Lietuvos nepriklausomybės . Lietuvių viltis dėl nepriklausomybės sudužo Berlyne 1941 m. pradžioje apie tai žinojo visa LAF vadovybė. K.Škirpa neturėjo jokių iliuzijų dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Vokiečiai stengėsi parodyti, kad žydus žudo lietuvai, o vadovavo visada vokiečiai išskyrus trumpą laiką, daugiau kaip vieną mėnesį nuo karo pradžios ( žiūrėti 1 skyrių ) per kurį buvo nužudyta apie 40 000 Lietuvos žydų.
Kaip man žinoma N. Vokietija kariavo su Sovietų sąjunga iki 1945 m. 8 gegužės .
Dr. K. Griniaus, prelato M. Krupavičiaus ir prof. J-P. Aleksios 1942 m. lapkričio 9 d. memorandume T. A. von Rentelnui yra tik vienas sakinys apie žydus : ” Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams. ” Noriu paaiškinti: 1942 lapkričio m. Lietuvoje liko apie 35000 žydų (17%)
Labai informatyvus atsakymas 1942 m. lapkričio 18 d. T. A. von Rentelno į memorandumą:
“Galiu Jums priminti faktą, kad ne tik vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje, bet ir visa vokiečių tauta, tiek lietuviškai savivaldai, tiek ir visai lietuvių tautai reiškia tokius pat draugiškus jausmus, kokius iš savo pusės reiškia lietuviška savivalda ir lietuviai gyventojai vokiečiams. Didelė lietuvių parama vokiečių karinei vadovybei prieš bolševikus ir ypatingai lietuvių ūkininkų prievolių pildymas yra geriausi tų draugiškų jausmų liudytojai, nepaisant to, kad mes visi šiuose karo laikuose turim pakelti daug sunkumų. “
Lietuvos ministras prelatas Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu taip pat reiškęs naciams protestą dėl žydų naikinimo, pažymi: “Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto nukentėjo daugiau lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo palyginti nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose tolygiose sąlygose.”
Kokia dieviška palaima nušautiems, sudegintiems ir pakartiems (Ukmergėje) žydams (vaikams, tėvams ir seneliams) sužinoti, kad juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Aš manau, kad po tokio prisipažinimo, jie prisikels kaip žydas Jėzus Kristus, kuris buvo nekaltai apkaltintas. Šitą dalyką prelatas M. Krupavičius tikrai žinojo.
Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, čia ir kalbama apie K.Škirpą, A. Ambrazevičių-Brazaitį, L.Prapuolenį, A.Damuši,J.Girnių, A.Maceiną, A.Impulevičių, J.Noreiką, J.Krikštaponį ir daug kitų nusikaltėlių.
Jie morališkai supuvo nuo dviejų bacilų, antisemitizmo ir nacizmo, bei noro praturtėti nužudytų žydų sąskaita. Jų buvo tikrai nedaug nuo 0,5% iki 1,0% gyvenusių okupuotoje Lietuvoje.
Dėl žurnalisto Serebrovičiaus, galimai kalbama apie Josifą Kaspi-Serebrovičių, lietuvių tautininkų partijos narį ir Lietuvos šaulių sąjungos narį, slaptąjį Lietuvos saugumo tarnybos (žvalgybos) agentą, vėliau tapusį gestapo agentu.1942 metų birželio pabaigoje Josifas Kaspi-Serebrovičius su šeima buvo sušaudytas Paneriuose. Klausimas, ar jis buvo žydas, nes jis nebuvo gestapininkas, čia ir taip aišku.
“Iš 26 lietuvių policijos batalionų su Holokaustu įvairiai buvo susiję dešimt, kurių kariai nuolat ar epizodiškai saugojo suėmimo ar žudynių vietas, pervežė pasmerktuosius, ar dalyvavo šaudymuose. Iš paminėtų dešimties batalionų, tiktai 1 (13)-asis ir 2 (12)-asis lietuvių policijos batalionai sistemingai dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje bei Baltarusijoje. 3 (11)-asis, 4 (7)-asis, 252-asis, Vilniaus 1-asis, 2-asis ir 3-asis, Šiaulių 14-asis ir Panevėžio 10-asis lietuvių policijos batalionai šiame procese dalyvavo epizodiškai”,- rašo Dr. A. Bubnys
Dalis Lietuvos Laisvės armijos ( LLA) partizanų ketino susidoroti su žydų gelbėtojais, nes juos laikė sovietų šalininkais. 1944 m. vasarą vyskupas Vincentas Borisevičius savo iniciatyva susitiko su LLA partizanais ir prašė jų nepersekioti žydų gelbėtojų ir jų išgelbėtų žydų.
Tarp LLA vadų buvo kolaborantų ir nusikaltėlių: kpt. Juozas Krikštaponis, kpt. Albinas Karalius-Varenis, mjr. Jonas Semaška-Liepa. Visi jie pažymėti ir apdovanoti LR Prezidento dekretais.
3.Didelė dalis savivaldos įsitraukė į antinacinę rezistenciją, tačiau buvo ir kolaborantų
(Žiūrėti 1)
Dienraštis „Į laisvę“ leistas 1941 m. birželio 24 d. – 1942 m. gruodžio 31 d. Kaune.
Leido Lietuvių aktyvistų frontas. Jo spauda ir propaganda rūpinosi Jonas Virbickas, Antanas Strabulis ir Petras Gailiūnas. 1941 m. birželio 23 d. spaudos ir propagandos dalinys užėmė spaustuvę. Laikraščio „Į laisvę“ pirmą numerį rengė Valaitis, Verbickas, Strabulis ir kiti. Jį redagavo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Zenonas Ivinskis, Jonas Grinius ir Jonas Virbickas. Jį spausdino per naktį, laikraštis pasirodė birželio 24 d. rytą, vokiečiams dar neįžengus į Kauną. Jame skelbiama: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę“. Taip pat kurstoma neapykanta prieš žydus: „ Galvotrūkčiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kuriems komunizmas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdyti, nes bolševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas“. Šį numerį platino ir Vilijampolėje, pogromo metu.
Vilijampolėje 25-27 birželio buvo nužudyta virš 1500 žydų.
Kai vokiečių okupacinė valdžia uždraudė Lietuvių aktyvistų frontą, dienraštį leido bendrovė „Spaudos žodis“, jos pirmininkas buvo Kazys Bauba. Redaktorius Jonas Virbickas. Tiražas 1941 m. – 200 000 egz., 1942 m. – 100 000 egz.
Zenonas Blynas, Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) generalinis sekretorius irgi buvo labai nepatenkintas nacių okupaciniu režimu, parašė pro memoriam 1941 m. lapkričio m. Raštas netaisytas: “Lietuva du sykius /Vilniuje ir Kaune/ siūlė vokiečių karo vyresnybėms leisti jau atskiru Lietuvos savanorių-partizanų-Lietuvos armijos likučių daliniui prisidėti prie žygio į Rytus ir prie kovos su komunizmu. Šie prašymai nebuvo patenkinti. Šiame prašymų nepatenkinime lietuvių tauta tegalėjo įžiūrėti vien nenorą leisti išsilaisvinusiai Lietuvos valstybei dalyvauti istorinėje kovoje už Naujos Europos ateitį ir tuo pripažinti jai teisę toje Europoje turėti savo vietą.”
Nesuprantu apie ka gi rašo Z.Blynas, galimai jis rašo apie SS batalionų tautinių pagrindų organizavimą ? Chaimas Lazaras Litaji rašo atsiminimuose, kad labai gerai sumokėjus (auksu) Lietuvos policininkams, buvo galima su jais apie šį bei tą susitarti. Tuo ir pasireiškė antinacinė rezistencija.
LGGRTC visai nesuvokė apie ką rašo, nes daug klaidinančios informacijos yra iš lietuvių emigrantų spaudoje, kurie iki šiol nelabai supranta, kas įvyko ir šlovina tėvų ir senelių “žygdarbius”.
4. Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą
Plungės komendantūros darbuotojo Aleksandro Pakalniškio atsiminimai yra „parašyti laisva valia demokratinėje šalyje, kaip sakoma – prabilo pagaliau sąžinė”. Kitų liudininkų parodymai yra išgauti fizinių kankinimų ir psichologinio smurto būdu.
Šiaulių žydų Zaksų šeima, nužudyta 1941m. Chaja Zaksaitė (1932-1941), Aba-Abraomas Zaksas(1909-1941), Maša Zaksienė-Levinaitė (1911-1941), Šiauliai,Lietuva.
Yra ir pragmatinis momentas, jeigu paliudysi, kad J. Noreika prisidėjo prie Holokausto, iškart kildavo klausimas, iš kur žinai, ar galimai pats prisidėjai, jeigu žinai. Geriau sakyti: „nežinau, nieko nemačiau ir negirdėjau, prisimenam mes TSRS “demokratinę ” santvarką ir “nepriklausomus” sovietų teismus.
G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų visiškai pakanka nustatyti J. Noreikos kaltumą, prisidėjus prie Holokausto Lietuvoje. LAF nariams, išskyrus eilinius narius, kurie tiesiogiai nežudė Lietuvos piliečių, netaikoma nekaltumo prezumpcija kaip N. Vokietijos SS ir SD nariams pasaulyje.
5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies
„Krištolinė naktis“ 1938 m. lapkričio 9 -10 d tapo Trečiojo Reicho žydų naikinimo politikos pradžia. Kaip mums žinoma, 1938 m. Lietuva buvo nepriklausoma ir demokratinė, žiniasklaidoje apie tuos įvykius plačiai rašyta ir kalbėta. Tai reiškia, kad visi Lietuvos piliečiai, mokantys skaityti ir galintys klausyti radijo, viską žinojo, dar reiktų pažymėti, kad daug būsimų LAF valdybos narių ir būsimų LAF būrių vadų gerai mokėjo kelias kalbas.
1941 m. birželio 24 d. buvo išžudyta Gargždų žydų bendruomenė, birželio 25 d. išžudyta Kretingos žydų bendruomenė, birželio 27 d. išžudyta Palangos žydų bendruomenė (Palangos mažojoje sinagogoje žydai buvo žudomi, gyvai sudeginant).
Žudynėse dalyvavo kartu su smogikais iš Klaipėdos krašto, lietuvių pasienio policija ir lietuvių vietos policija. LLV, LAF valdybos nariai ir LAF būrių vadai buvo puikiai informuoti apie žudynes Vakarų Lietuvoje. Žydai buvo Holokausto aukos ir žinojo apie žydų naikinimą visoje Lietuvoje bet, viltis išgyventi žūva paskutinė .
J. Zupavičius, inžinierius, aktyvus sionistinės organizacijos „Beitar“ narys, buvo Lietuvos armijos atsargos karininkas, vienas iš Kauno geto policijos ir pogrindžio vadovų. Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo ne vieną nekaltą gyvybę Kauno gete. 1944 metais buvo žiauriai nukankintas IX forte.
Ch. Elkesas gydytojas, medicinos mokslų daktaras, žydų tautos šviesuolis, Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkas. Žuvo 1944 m. koncentracijos stovykloje N. Vokietijoje.
Lyginti nusikaltėlį J.Noreiką su Ch.Elkesu arba J. Zupavičiumi yra šventvagystė. Negalima lyginti budelio ir aukos. Tai yra niekas kitas, tik Holokausto neigimas ir antisemitinis išpuolis.
Dėl raštingumo LGGRTC iki šiol nesupranta, kur žydo vardas, o kur pavardė…
6. J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis
1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą. Daug kolaborantų suprato, kad pasirinko ne tą arkliuką, labai suklydo ir reikėjo galvoti apie pasitraukimą į Vakarus.
J. Noreika kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje kaip „garbės kalinys“. Garbės kalinio vardą suteikdavo už nepriekaištingą tarnybą N. Vokietijai, tik pirmą kartą nežymiai suklydus. Garbės kaliniai gyveno tvirtuose apšildytuose pastatuose, galėjo nedirbti, galėjo gauti iš giminių maisto siuntinį kartą per savaitę ir rašyti laiškus, taip pat rūbų siuntinį kartą per mėnesį. Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo daugiau nei 150 skyrių, J. Noreika kalėjo ne naikinimo, bet darbo koncentracijos lageryje.
7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams
J.Noreika iškart parašė antisemitinę knygiukštę, pasitaikius progai, iš teorinės dalies perėjo prie praktinės. J.Noreika gelbėjo žydus duobėse ir grioviuose visoje Žemaitijoje: Kaušėnų k., Plungės rajone, Rainių dv.,Telšių aps., Kužių k. ir Šeduvos m., Šiaulių aps., Naryškino parke ir Vilkiaušio miške, Žagarės rajone .
8. Jonas Noreika savo gyvenimą paaukojo Tėvynės laisvei, jį represavo abi okupacinės nacių ir sovietų valdžios
J. Noreika buvo kolaborantas ir prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje. Gyveno nužudyto Šiaulių m. žydo name, nusipirko pusdykiai, iš kitų nužudytų žydų – liuksusinius baldus. J.Noreika padarė nenuplaunamą gėdą savo Tevynei ir žalą visai Lietuvai.
9. G.A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu
G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų pilnai pakanka, norint nustatyti J. Noreikos kaltę ir prisidėjimą prie Holokausto Lietuvoje. LGGRTC priekaištai dėl metodologijos, dėl objektyvumo ir dėl analizės yra niekiniai.
Lietuvos žydus giliai liūdina ir glumina LGGRTC užimama pozicija. Deja, nuo pat jo įkūrimo dienos jis ( LGGRTC ) tapo pernelyg priklausomas nuo politikų valios, antisemitinių intrigų ir politikos blogąja prasme.Tuo tarpu tyrinėjant Holokausto istoriją, būtina ypatingai griežta mokslinė prieiga, akademinė metodologija ir aukšta moralė.
Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį.Luponių miške šalia Kužių atgulė apie 8 tūkstančius Šiaulių gete kalintų žmonių.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) vadovaudamasi principu, kad iš neteisės negimsta teisė, pasisako už probleminių klausimų sprendimą konstruktyviais metodais, nepritaria ir nepateisina savavališko ir galimai nusikalstamo veiksmo – J. Noreikos lentos sunaikinimo.
Šis nusikalstamos veikos bruožų turintis aktas nesprendžia problemos ištakų, susijusių su istorinės tiesos pripažinimu ir deramos pagarbos Holokausto aukoms užtikrinimu.
LŽB vienareikšmiškai atsiriboja nuo minėto įvykio bei susilaiko nuo tolimesnių komentarų.
Išmaldų elgetos prašo visokių – pinigais, vaistais, drabužiais. Dažnas praeina, nužvelgęs elgetą akimis, mėgindamas įvertinti, kiek pastarasis yra tikras nesumeluotas pavargėlis, dažnas apsimeta jų nematąs.
Yra Lietuvoje elgetų kategorija, kurią lyg ir mato visi, visi lyg ir sutaria, kad tai nelaimėliai, bet išmaldos tie vargšai tegauna keliskart per metus. Per mikrofoną. Ir dar vainikais. Tai nužudyti Lietuvos žydai.
Išmaldos jie prašo seniai ir prašo nedaug – istorinio teisingumo. Ir gėda turėtų būti ne jiems, o tiems, kas tos istorinės teisybės gaili. Ir godžiai ją saugo nuo žydų ir visuomenės. Kai gyvieji primena, kad reikėtų tą istorinę teisybę atstatyti, tie, kas tą istorinę tiesą saugo nuo mūsų akių, išsyk pasišiaušia, ir elgetas – gyvus ir nužudytus, išsyk pavadina kremliaus agentais. Nors niekas Kremliui netarnauja taip, kaip mėginimai melą pateikti kaip tiesą, išsisukinėti ir teikti viešai argumentus, kurie neatlaiko jokios kritikos.
Nužudytieji sako – Jonas Noreika savanoriškai tarnavo naciamas, varė mus į getus, parceliavo mūsų užgrobtą turtą. Elgetos iš duobių prašo nuvainikuoti anti-herojų. Išmaldos dalytojai šiaiušiasi, iš baimės pradeda dalinti su sveiku protu prasilenkiančiomis pažymomis, pasitelkia dvaro istorikus ir siunčia kremliaus duginams žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.
Nužudytieji sako – Lietuvos Prezidento dekretu sukurta Tarptautinė Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti nustatė, kad LAF buvo antisemitinė organizacija, būkite malonūs, nuimkite tos organizacijos vadovui K. Škirpai skirtus garbės ženklus. Dvaro istorikų ir tiesos vertimo melu burtininkai vėl imasi stebuklingų lazdelių ir vėl siunčia žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.
Nužudytieji sako – Lietuvos istorijos institutas pateikė įrodymų, kad J. Krištaponis yra susitepęs nekaltų žydų krauju, būkite geri, demontuokite žydšaudžiui paminklą Ukmergėje. Čia nėra net melo choras. Melo choras sutartinai dainuoja visišką tylą. Absoliučią. O paminklas stovi.
Gyvieji, kurie mėgina įdėti į nužudytųjų ištiestas rankas bent saujelę istorinės tiesos ūdijami, pasmerkiami ostrakizmui. Istorinės tiesos ir teisingumo prašymas įgyja išmaldos formą tik tuomet, kai viena pusė niekaip tos istorinės tiesos pripažinti nenori.
Gėda ne „elgetoms“, kurie prašo tos tiesos kaip išmaldos. Gėda neduodantiems ir nuolat meluojantiems, kad jos neturi.
Gedulingų kalbų forma siūloma išmalda Paneriuose ir kitose liūdnose vietose niekaip neatstoja tos elementarios istorinės teisybės, kurią vis viena teks pripažinti. Geriau anksčiau nei vėliau. Nes norisi didžiuotis valstybės drąsa ir atvirumu, ir nesinori toliau rausti iš gėdos prieš aukas ir pasaulį.
Kvaila, kad melo choro dainininkai ir dirigentai niekaip nesuvokia, kad jų viešai dainuojamos dainelės yra pasityčiojimas iš nužudytųjų. Ar maža, kad juos vieną kartą nužudė ir dabar reikia tokiomis melo oratorijomis žudyti atmintį apie juos?
Pažiūrėkime į tai, ką padarėme nužudytųjų akimis. Jei jie prisikeltų ir pasivaikščiotų K. Škirpos alėja, nueitų prie J. Noreikos lentos ar jo vardu pavadintos mokyklos, ar praeitų Ukmergėje pro jų žudikui skirtą paminklą?
Roberto Singerio laiškas Jo Ekselencijai, Lietuvos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui
Gerb. Ministre Pirmininke, S. Skverneli,
Pasaulio žydų kongresas ir mūsų narė – Lietuvos žydų bendruomenė neseniai nusivylė paskelbtu Lietuvos valstybės institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro žiaurios vaikų akcijos (metinių išvakarėse) paskelbtu tyrimu, kuris panašu, pateisina siaubingą vaikų akciją, arba sumažina siaubingą nacių kolaborantų beširdiškumą ir iškraipo Holokausto faktus, akivaizdžiu bandymu išteisinti lietuvius, atsakingus už tūkstančių jų kaimynų žydų nužudymą.
Tai yra ne tik Holokausto revizionizmas ir neigimas tuo metu, kai didžiausias nusikaltimas istorijoje nusipelno Lietuvos vyriausybės ir visuomenės pasmerkimo aukščiausiame lygyje.
Dokumentas išsiskiria itin ryškiais ir įžeidžiančiais netikslumais bei nenuosekliu Lietuvos bendradarbiavimo su naciais aiškinimu. Jame teigiama, kad viena vertus, lietuviai veikė prieš vokiečių valią, bet tuo pačiu metu nacių Vokietija buvo laikoma sąjungininke. Be to toliau rašoma, kad lietuvių, kurie šaudė žydus, skaičius buvo mažesnis nei kitose šalyse. Aklai švaistomasi žodžiais, kai tuo tarpu didžiausias nužudytų žydų skaičius procentaliai, buvo būtent Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, įskaitant Vokietiją.
Pasaulio žydų kongresas ir Lietuvos žydų bendruomenė laikosi vieningos nuomonės, kad bet koks kolektyvinis etninių lietuvių ar kitų etninių grupių pasmerkimas už Holokausto įvykdymą yra visiškai nepriimtinas.
Mes lygiai taip pat priešinamės bet kokiems bandymams atleisti įrodytą atsakomybę tiems lietuviams, kurie kolaboravo, žudydami žydus, arba dabar pristato iškreiptą Holokausto epochos naratyvą naujai Lietuvos piliečių kartai. Mes prisijungiame prie mūsų narės- Lietuvos žydų bendruomenės, ragindami Lietuvos vyriausybę, vykdomosios ir įstatymų leidžiamuosius padalinius, nedelsiant ir vienareikšmiškai pasmerkti pareiškimą kaip institucinio antisemitizmo incidentą ir pareikalauti, kad Centras viešai paskelbtų negaliojančiu šį savo tekstą, atsiprašytų Lietuvos žydų bendruomenės ir žydų pasaulyje už Holokausto menkinimą (jo apimties mažinimą), Lietuvos visuomenės už jos klaidinimą, įžeidus abi puses: tiek aukų atminimą, tiek ir didvyrius, kurie bandė juos išgelbėti.
Mes vertiname jūsų supratimą šiuo kritiniu klausimu. Augant antisemitizmui visame pasaulyje ir matant didėjantį neonacių judėjimų populiarumą, įskaitant Lietuvą ir Baltijos šalių kaimynes, šiuo metu svarbiau nei bet kada anksčiau išlaikyti aiškų Holokausto suvokimą ir atmintį, šviesti jaunąją kartą apie ksenofobijos, antisemitizmo, ir aklos neapykantos pavojų. Skleidžiant ir neteisingai interpretuojant tam tikro naratyvo faktus, durys išlieka atviros žiaurumui, pvz., Holokaustui pasikartoti.
Pasaulio žydų kongresas ir Lietuvos žydų bendruomenė yra pasirengę visais būdais padėti šių atsakingų ir svarbių siekių įgyvendinimui.
Apie generolą Vėtrą drauge su dar 16 žmonių, kurie Lietuvos nedergė ir nebuvo reakcingi, pradėjau rašyti ir rinkti parašus dar prieš ketvertą metų. Lygiai, kaip ir mėginau dar tada įspėti (lygiai tą patį padarė a.a. Leonidas Donskis) labai aukštus Lietuvos pareigūnus, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) dainuojant daineles ir perrašant istoriją, kozyrius duosime kremliaviniams duginams.
Tad straipsnio preambulė apie reakcingus, Lietuvą dergiančius veikėjus, man nepriimtina, nes painiojamas ir priežastinis ryšys, nes niekas Lietuvos labiau nekompromituoja nei LGGRTC anoniminė pažyma, kuri iš esmės neigia Holokaustą.
Apie antraštę: įsivaizduojame antraštę, kurioje koks nors sovietinis NKVD ar MGB agentas, sudarinėjęs tremtinių sąrašą, minimas taip: „Drg. X nebuvo budelis, bet Sibiras nebuvo kurortas?“ Turbūt nelabai.
Apie nusavintą turtą: reikia būti naiviems, kad nežinotume, kam jis atiteko. Ir sąrašai yra. Ne visur, bet yra. Žydų nusavintas turtas – apskritai kita tema.
Apie „tragiško likimo asmenybę“ Joną Noreiką. Kiek pabodo šita patetiška retorika ir klišė, kuri, ir vėl, niekaip neįsivaizduojama, nors turėtų būti lygiai taip pat logiškai taikoma kokiems nors sniečkams, paleckiams ar kitaip „ir tada už Lietuvą dirbusiems“. Noreikos atveju, jis ir jo kolegos matė geresnę Lietuvą be žydų, o paleckių ir sniečkų atveju, šie matė geresnę Lietuvą be didelės ištremtų brolių ir seserų dalies.
„Tragiško likimo asmenybė“ numato tam tikrą užuojautą – taip ir žaidžiamas žaidimas – taip, Jonas Noreika ten kažką kažkokio vakuuminio siurblio buvo įtrauktas ir pasirašinėjo, na, žydai buvo žudomi dar iki getų sukūrimo, vėliau į juos uždaryti tam, kad vėliau būtų nužudyti, na jų turtą jis parceliavo – bet juk tragiška, nes Štuthofe kalėjo (privilegijuotomis sąlygomis – nelyginkite su B. Sruoga), šiek tiek antisovietinėje veikloje dalyvavo, truputį raudonarmiečiu pabuvo, buvo sovietų nužudytas – atleiskime tai tragiškai asmenybei nuodėmes ir palikime nuopelnus.
Šėtonas yra šėtonas – ar jis raudonas, ar rudas. Ir visi, kas jam tarnauja, yra jo klapčiukai – „ne budeliai, bet getas (Sibiras) buvo pragaras.“ Kam apsiverstų liežuvis, kokį nors tremtinių sąrašų sudarinėtoją pavadinti didvyriu, net, jei jis ir vėliau būtų į mišką išėjęs?
Geriausias iš blogiausių pavyzdžių yra LRT rodyti Nemiros Pumprickaitės moderuoti Arkadijaus Vinokuro ir LAF apologeto bei vieno LAF vadovo (A. Damušio) vardu Nacionalinėje (!?) Mažvydo bibliotekoje pavadintu centro pseudo-istoriko Vidmanto Valiušaičio debatai. Kreiptis į V. Valiušaitį su klausimu „Ar Noreika prisidėjo prie žydų naikinimo ar ne?“, yra tas pats kaip kreiptis į Škirpą, kad pats duotų sau teigiamą charakteristiką.
Viskas daug paprasčiau, nes, kaip rašė H. Arendt, „Blogis yra banalus“. Ir pridėčiau – nekomplikuotas.
Buvo žmogus vardu Jonas Noreika. Jis pasirašinėjo ir prižiūrėjo, kaip vykdomi įsakymai žydus varyti į getus. Yra viešai prieinami dokumentai. Jis tą darė dvejus metus („buvo įtrauktas“). Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).
Šitam „tragiško likimo“ žmogui netragiško likimo žmonės ant Vrublevskių bibliotekos be jokių leidimų nelegaliai užbogino jam skirtą lentą ir jį garbinančią lentą. Dar yra jo vardu pavadintų mokyklų.
Bet čia atėjo LGGRTC ir pasakė, kad žydus varyti į getus – joks dalyvavimas Holokauste (tremtinių sąrašų sudarymas – paštininko darbas?). Su tuo nesutinka gyvi žydai (LŽB), tam niekad nepritars ir nužudytieji. Atmintis mena kraują. Ir visada atsiras ne Lietuvą dergiančių, o ją mylinčių žmonių, kurie labai norėtų, kad Lietuva atsikratytų nevisavertiškumo kompleksų, garbintų tikrus didvyrius, o apie „tragiško likimo“ asmenybes vietoje lentų, pasakotų jų nuopelnų ir tuos nuopelnus apjuodinusius jų gėdingų poelgių istorijas mokyklose.
Last but not least. O kodėl negalima lyginti Vėtros su budeliais? Tik todėl, kad gaiduko nenuspaudė? Tai jo nespaudė nei Eichmanas, nei Hitleris, nei Škirpa. Tokie stalo žudikai.
Ir dar – nuoširdžiai gaila profesionalių LGGRTC centre dirbančių istorikų, kuriais dabar manipuliuojama ideologijos vardan. Ydingos ir gėdingos ideologijos. Jau anksčiau rašiau ir dar kartą pakartosiu – tokį LGGRTC, koks yra dabar reikia arba reformuoti, arba uždaryti. Nes tai, ką tas centras paleido į pasaulį pažymų apie Vėtrą ir Škirpą forma, kompromituoja ir jį, ir bet kokį padorų istoriką, ir valstybę.
Grįšiu prie paprastumo. Tiesą, kaip sako mano Tėvas, užtenka pasakyti tik kartą. Tam reikia tik sąžinės ir politinės valios. Jei nėra nei vieno, nei kito – skęsime toliau.
Ir dar vienas klausimas – jei Jonas Noreika yra tragiško likimo žmogus, tai kaip reikia apibūdinti Icchoko Rudaševskio ir jo brolių ir seserų likimus? Labiau tragiškais? Jonas Noreika – tragiškas, o nužudyti žydai tragiškesni? Moralinis pasirinkimas negali būti sudėtingas. Arba esi aukų pusėje, arba kad ir truputį, bet teisini jų budelius. Tuos, kurie sėdėjo už stalo ir pasirašinėjo jų aukų tolesnio tragiško likimo nuosprendžius. Savanorišku asmeniniu pasirinkimu.
Ir dar vienas klausimas, susijęs su Lietuvos tarptautine reputacija – tokie nuodėmingi žmonės kaip J. Noreika, K. Škirpa yra reabilituoti post mortem. Indulgencijas jų reabilitavimui Prezidentui teikė Genocido Centras. Jei nuslėpė nuo šalies vadovų tų žmonių „nuopelnus“, vadinasi, melavo ir šitaip kompromitavo aukščiausius šalies vadovus, kurie tas reabilitacijas turėjo patvirtinti savo parašu.
Jei sužinojo vėliau (Jono Noreikos atveju), privalėjo prašyti Prezidento(ės) reabilitaciją atšaukti. Tai, ką LGGRTC daro šiuo požiūriu, yra istorijos fabrikavimas. Ir tai turi baigtis.
Kiekvienais metais paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas. Šiemet, minint 75-ąsias šių nepaprastai žiaurių įvykių metines, renginys išsiplėtė, pagerbimo ceremoniją sakralioje erdvėje buvo pratęsta menine programa J. Gruodžio konservatorijos koncertų salėje.
Renginio vedantysis – puikus aktorius Aleksandras Rubinovas, cituodamas istorikų ir liudininkų žodžius, visiems priminė, kas vyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d. “Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys).
J. Corefo tėvo atsiminimai iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”: “Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai)), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.
Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda”.
Susirinkusiems kalbėję Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas, Žakas, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, buvusi Kauno geto kalinė, pati išgelbėta, bet gete praradusi visą savo šeimą, Fruma Kučinskienė taip pat kalbėjo apie šiuos protu nesuvokiamus žiaurumus, apie neįsivaizduojamą tėvų skausmą, apie netektį, kurią patyrė ne tik atskiros šeimos, bet ir visa Lietuvos valstybė, kai tiek daug jos piliečių, galėjusių būti nuostabiais gydytojais, teisininkais, muzikantais ar tiesiog puikiais žmonėmis, buvo nekaltai nužudyti.
Bet tuo pačiu kalbėtojai džiaugėsi matydami, kad Holokausto tragedijos aukas prisimena ir susirenka pagerbti ne tik žydų bendruomenių nariai, Izraelio studentai, besimokantys Kaune, tačiau ir paprasti miestiečiai, savivaldos, kitų tautinių bendrijų atstovai bei, svarbiausia, daug jaunų žmonių ir jų mokytojų, dalyvavo ne tik kauniečiai, atvyko ir Balbieriškio mokyklos atstovai. Jų dalyvavimas – tai nenuilstamo Tolerancijos centrų darbo rezultatas bei Kauno žydų bendruomenės aktyvaus bendradarbiavimo su šiais centrais vaisius.
Pagerbimo ceremonija baigėsi malda už mirusiuosius, kurią sakė Kauno chasidų sinagogos religinės bendrijos pirmininkas Iseris Šreibergas bei A. Rubinovo perskaitytu nedideliu Kauno gete žuvusių vaikų vardų sąrašu, dalį tų vardų moksleiviai užrašė ant akmenėlių.
KŽB pirmininkas G. Žakas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas aukų atminimui padėjo vainiką, palydėtą šiltu LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky, negalėjusios dalyvauti renginyje, palaikymo žodžiu. Ne mažiau jaudinanti Vaikų akcijos 75-ųjų metinių paminėjimo dalis vyko J. Gruodžio konservatorijoje, kurioje žuvusių vaikų, atminimą pagerbė šios konservatorijos moksleivių styginių instrumentų orkestras, vadovaujamas Kristinos Domarkienės, baritonas Giedriu Prunskus bei Kauno “Aušros” gimnazijos teatro studija. Ypatingu vakaro akcentu tapo A. Rubinovo perskaityta, buvusios kaunietės, šiuo metu gyvenančios Izraelyje Dusios Krečmerbe galo jautriai parašyta, kupina meilės ir širdgėlos refleksija – laiškas broliukui, žuvusiam Kauno gete, broliukui, kurio ji nepažino, nes gimė po karo, bet kurio labai ilgisi.
