Holokaustas

Viltingi laisvėjimo ženklai

Viltingi laisvėjimo ženklai

 

SERGEJUS KANOVIČIUS

Kiek ilgai ir daug diskutuota, kiek naujų biografijos faktų iškelta dienos švieson apie tuos, kuriuos mums siūlyta laikyti didvyriais, pagarbos ženklus kuriems mėginta saugoti, pasitelkiant visas teisybes ir, ypač, netiesą. Per kelias savaites Vilnius padarė tai, ko daugelis laukė įvykstant ilgus penkerius ar net daugiau metų.

Moralinės nuostatos nėra toks labai jau komplikuotas dalykas – nusikaltėliai ir nusidėjėliai negali būti laikomi didvyriais. Jų nebėra ir jie nusipelno atleidimo tik viena forma – pasakant apie juos visą tiesą. Nereikia jų slėpti – jų vieta ne ant miesto sienų, gatvių ar mokyklų fasadų. Jų ir jų ne tik baltomis, bet, deja, ir labai juodomis dėmėmis išmargintų biografijų tikroji vieta turi būti mokyklų istorijos vadovėliuose. Ten ir reikėtų pasakyti, kad pirmas savanoris, vadovavęs kuopai, kuri iškėlė trispalvę ant Gedimino kalno, vėliau ją paniekino, prisiimdamas politinę atsakomybę už jo vadovaujamą antisemitinę organizaciją ir jos atitinkamą propagandą – tas žmogus išdavė bendrapiliečius pagal tautinę jų priklausomybę ir nuosekliai ir beatodairiškai ragino jų atsikratyti. Nevertas pagarbos ženklų, bet jokiu būdu ir neišmestinas iš margos mūsų bendros istorijos.

Pagaliau istorinis teisingumas nugalėjo. Noreikos lenta Vilniuje nuimta

Pagaliau istorinis teisingumas nugalėjo. Noreikos lenta Vilniuje nuimta

 Vilniuje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos šeštadienio rytą nuimta  karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta. Mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas patvirtino, kad lenta išvežta ir bus saugoma savivaldybės įmonėje „Grinda“.

Tai buvo svarbus istorinis sprendimas, kurio daug metų prašė Lietuvos žydų  (litvakų) bendruomenė. Diskusijos visuomenėje dėl šios lentos nukabinimo vyko ne vienerius metus. Kritikai teigė, kad šio ženklo neturi likti, supratus, jog J. Noreika, Antrojo pasaulinio karo metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų izoliavimo, geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.

Lietuva neapsisprendė, kaip reaguoti į Vilniaus centre kabančią lentą ir pastaruoju metu sustiprėjusią kritiką pasaulyje. Istorikai rašydavo, kad  J. Noreika-Generolas Vėtra Holokausto metu žydų nežudė, nors iš tikrųjų faktai rodo, kad jis kolaboravo su naciais. Todėl Vilniaus mero sprendimas yra drąsus siekimas įtvirtinti istorinį teisingumą Lietuvos sostinėje, kurią žydai per amžius vadina „Lietuvos Jeruzale“.

Pasak Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, ,,lentą nuimti jis apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais – tiek kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, nukeltas prieš ketverius metus, tiek apie ženklą J. Noreikai.

Būtent todėl priėmiau sprendimą nukelti atminimo lentą Jonui Noreikai, kuris, nors savo gyvenime daug pastangų įdėjo kovodamas prieš Lietuvos priešus, tačiau elgėsi nepateisinamai, prisiimdamas okupacinės valdžios jam suteiktą atsakomybę izoliuoti žydus ir konfiskuoti jų turtą, ir taip padėjo kurti sąlygas okupacinei valdžiai vėliau juos nužudyti”, – BNS perduotame komentare sakė R. Šimašius.

 

Atviras laiškas dėl „Kazio Škirpos alėjos“ pervadinimo į „Trispalvės alėją“

Atviras laiškas dėl „Kazio Škirpos alėjos“ pervadinimo į „Trispalvės alėją“

Lietuvos žydų bendruomenės svetainės redakcijai

Atviras laiškas dėl „Kazio Škirpos alėjos“ pervadinimo į „Trispalvės alėją“

Š.m. liepos 24 d. Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą „Kazio Škirpos alėją“ pervadinti į „Trispalvės alėją“.

Pasirodžiusiame Delfi portale informaciniame pranešime mus labai sujaudino žodžiai, cituojame:

“Savivaldybės taryba taip pat pritarė Darbo partijos frakcijos siūlymui Trispalvės alėjoje atidengti atminimo lentą, taip pažymint K.Škirpos ir jo bendražygių pastangas organizuojant pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui”.

Akivaizdu, kad ant atminimo lentos bus nurodyta, jog 
1919 m. sausio 1 d. Kazis Skirpa pirmasis iškėlė „Trispalvę“ ant Gedimino bokšto.

Klausimas: ar bus taip pat nurodyta, kad, remiantis Genocido centro išvada (cituojame):

„Škirpos vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas iškėlė antisemitizmą politiniu lygmeniu, kas galėjo paskatinti kai kuriuos lietuvius dalyvauti Holokauste“?

P.S. Mūsų nuomone, paskutinio priminimo nebuvimas iškraipytų istorinę tiesą, o pervadinimo faktas taptų politiškai žalingas.

Pagarbiai,

Ruta Kaplinskaja,

Pinchos Fridberg

2019/07/24

Istorikas apie Škirpą: jis yra vienas didžiausių Lietuvos istorijos rašymo sukčių

Istorikas apie Škirpą: jis yra vienas didžiausių Lietuvos istorijos rašymo sukčių

Gedimino kalno papėdėje esanti alėja nuo šiol bus vadinama ne Kazio Škirpos, o Trispalvės vardu – taip nusprendė Vilniaus miesto taryba. O dar prieš šį sprendimą Vilniaus universiteto (VU) doc. dr. Nerijus Šepetys išdėstė pagrindinius akcentus apie K. Škirpą.

Jo pasirengimas bendradarbiauti su vokiečiais buvo pernelyg intensyvus ir per menkai sąlyginis, jos paties Lietuvos-kartu-su-Reichu vizija jam buvo tapusi svarbesnė už tą Lietuvą, kuri buvo buvusi ir kurią sovietai sunaikino“

Šiaulių krašto žydų bendruomenės minėjimo renginiai, skirti Šiaulių geto likvidavimo 75-osioms metinėms

Šiaulių krašto žydų bendruomenės minėjimo renginiai, skirti Šiaulių geto likvidavimo 75-osioms metinėms

2019 m. liepos 15 d. Šiauliuose vyko minėjimo renginiai, skirti Šiaulių geto likvidavimo 75-osioms metinėms.
Skambant Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos smuikininkių atliekamoms žydiškoms melodijoms prie Šiaulių geto vartų paminklinio akmens padėtos gėlės, atminimo akmenukai, iš degančių žvakučių suformuota Dovydo žvaigždė.


Oficialus paminėjimas persikėlė į Chaimo Frenkelio vilos parką. Ceremonijoje dalyvavo gausus būrys svečių iš Lietuvos ir užsienio žydų bendruomenių, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Šiaulių miesto ir rajono, Radviliškio rajono vadovai, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, LR Seimo narys Stasys Tumėnas, Izraelio ambasadorius Amir Maimon, Japonijos ambasadorius Shiro Yamasaki bei JAV ambasados atstovė Shai Moore.
Minėjimo metu miesto meras Artūras Visockas prisiminė iškilius žydų tautybės asmenis, kurie neteko gyvybių per masines nacių organizuotas žudynes Lietuvoje ir mirties stovyklose kitose šalyse, pasidalino keliomis iš daugelio tragiško likimo Šiaulių žydų istorijomis. Savo kalboje A.Visockas pabrėžė miesto žydų istorijos svarbą, kuri neatsiejama nuo visos miesto raidos.


Savo išgyvenimo istorijomis pasidalino keletas Šiaulių geto košmarą išgyvenusių kalinių – Ida Vileikienė ir Jurijus Raak. Savo šeimos skaudžius išgyvenimus papapasakojo ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.


Viso minėjimo metu scenos ekrane buvo rodomi Šiaulių geto kalinių vardai ir pavardės, kurių kiekvienas turi savo istoriją bei neša savo atminimą ir skausmą. Atminimo renginį papuošė orkestras iš Kiryat Ono miesto (Izraelis). Renginys užbaigiamas kantoriaus Shmuel Yatom malda – kadiš.

Minint Šiaulių geto likvidavimo 75-ąsias metines, įprasmintas ir žinomo lietuvių dvasininko, Pasaulio Tautų teisuolio kunigo Jono Borevičiaus SJ atminimas. Žydų gelbėtojui jėzuitų kunigui atidengta memorialinė lenta greta Šiaulių dailės galerijos visiems primins, kad šio kunigo ir jo bendraminčių pastangomis Antrojo Pasaulinio karo metais Šiauliuose veikė visas žydų gelbėjimo tinklas. J.Borevičiui ir jo bendražygiams karo metu pavyko išgelbėti apie 150 žydų.


Po iškilmingo lentos atidengimo Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje vyko jaunimo orkestro iš Kiryat Ono (Izraelis) koncertas. Taip pat minėjimo dalyviai vyko į Kužių masinių žudynių vietą, kur pagerbė žuvusiuosius Kužių memoriale, bei lankėsi Radviliškio geležinkelio stotyje, iš kurios į koncentracijos ir naikinimo stovyklas buvo vežami geto kaliniai.


Šiaulių krašto žydų bendruomenė nuoširdžiai dėkoja Renaldui Vaisbrodui už visokeriopą pagalbą organizuojant ir pravedant minėjimo renginius, skirtus Šiaulių geto likvidavimo 75-osioms metinėms.

Už palaikymą bei prisidėjimą prie minėjimo renginių norime padėkoti ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkei Fainai Kukliansky, Šiaulių miesto merui Artūrui Visockui bei mero pavaduotojui Egidijui Elijošiui, Šiaulių Aušros muziejaus direktoriui Raimundui Balzai bei visam muziejaus kolektyvui, Kužių seniūnijos seniūnei Jolandai Rudavičienei, Radviliškio rajono savivaldybės merui Antanui Čepononiui bei mero pavaduotojui Mindaugui Puliukui, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytojai Nijolei Prascevičienei bei jaunosioms smuikininkėms, kantoriui Shmuel Yatom, Kiryat Ono jaunimo orkestrui bei Kiryat Ono savivaldybės projekto “Šhalom, Lietuva” vadovei Dusiai Krechmer, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariams.

Dėkojame rėmėjams  

Vilniaus savivaldybės taryba priims galutinį sprendimą dėl K. Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės

Vilniaus savivaldybės taryba priims galutinį sprendimą dėl K. Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės

Lietusos žydų (litvakų) bendruomenė siūlo perskaityti istorikų nuomones. Čia skelbiama istoriko dr. Norberto Černiausko nuomonė.

Tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėja galėtų turėti naują pavadinimą: sostinės taryba liepos 10d. pradėjo svarstyti idėją pervadinti Senamiestyje, prie pat Gedimino kalno esančią alėją į Trispalvės. Po pateikimo klausimui buvo pritarta, o galutinį sprendimą tarybą priims kitame posėdyje, liepos 24 d. Oponentų vienas pagrindinių argumentų susijęs, jų teigimu, ,,nepakankamu dokumentų kiekiu manyti, jog Kazys Škirpa  buvo Holokausto Lietuvoje ideologas. Sprendimas keisti pavadinimą, dar nepriimtas.

 Vilniaus universiteto istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros lektorius dr., Norbertas  Černiauskas:

Alėjos prie Vilnelės pavadinimo klausimas jau senokai nėra istorinis ar su kokiais nors dar papildomais dokumentais susijęs reikalas. Tai jau politinės kultūros ir bendruomeninės empatijos klausimas.
Tiek Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, tiek kiti pagrindiniai Holokausto Lietuvoje tyrėjai savo darbuose yra konstatavę, kad K. Škirpos vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas be visos patriotinės, anti-sovietinės ir „Naujosios Lietuvos“ kūrimo retorikos propagavo politinį antisemitizmą (ne buitinį), kuris įvairiais kanalais buvo perduotas ir į sovietų okupuotą Lietuvą.
Visuomet galima teigti, kad (pilnavertiškam K. Škirpos veiklos supratimui) galbūt trūksta dar kažkokių papildomų istorinių dokumentų, galime abejoti kai kurių šaltinių pagrįstumu (išties, vieno itin kontraversiško atsišaukimo istorija dar nėra iki galo ištirta), kelti mokslines diskusijas – tai normali akademinė praktika, kuri jokiu istoriniu klausimu niekada nesibaigia. Tačiau, vargu ar dar galima teigti, kad sprendžiant vienos alėjos pavadinimo klausimą, vis dar trūksta esminių duomenų, kad vyksta selektyvus vieno istorinio asmens „teismas“ ar „pritemptas“ praeities vertinimas iš šiandienos pozicijų. Juk svarstomas objekto pavadinimas, kuris pagrįstai žeidžia dalį istorinės miesto bendruomenės, o ne rengiamas vieno asmens visą gyvenimą apimantis teisinis įvertinimas ar mokslinė monografija apie jo visą politinę veiklą.
Be to, politinė idėja nukreipta etniniu ar konfesiniu atžvilgiu didelės dalies visuomenės teisių suvaržymui, nebuvo jokiomis formomis kaip nors toleruojama tarpukario Lietuvoje (1918-1940), tad nėra jokių objektyvių priežasčių manyti, kad tai Lietuvoje galėjo tapti norma ir karo metais. Tad vargu ar galima teigti, kad  tai yra kažkokia patogi šiandienos „intervencija“ į praeitį. Pasikartosiu – tai jau ne istorinių diskusijų objektas, o šiandieninės empatijos reikalas.

Tiesa, nemanau, kad Škirpa, kaip kad yra teigiančių, buvo tiesioginis Holokausto Lietuvoje ideologas, tačiau jo antipilietinė politinė veikla vadovaujant LAF‘ui, susijusi su politinėmis pastangomis apriboti ar iš viso atimti pilietines teises Lietuvos piliečiams žydams dėl jų tautybės nedaro garbės nei XX a., nei XXI a. Lietuvos visuomenei bei valstybei.

„Holokausto archeologija. Vilna, Rodo sala ir pabėgėlių tuneliai”. Dr. Richardo Freundo knygos pristatymas

„Holokausto archeologija. Vilna, Rodo sala ir pabėgėlių tuneliai”. Dr. Richardo Freundo knygos pristatymas

Holokausto archeologija: lenktynės su laiku.

,,Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukia man iš požemių“(citata iš Biblijos).

Lietuvos žydų bendruomenė pristatė dr. Richard Freundo knygą „Holokausto archeologija. Vilna, Rodo sala ir pabėgėlių tuneliai” 2019 07 17. Su skaidrėmis pristatymą papildė Harry Jol , Philip Reeder , Paul Bauman ir Alastair Clymont. Ši archeologų grupė jau kelerius metus dirba Didžiojoje sinagogoje Vilniuje ir Paneriuose.

Lietuvos žydų bendruomenė pristatė dr. Richard Freundo knygą „Holokausto archeologija. Vilna, Rodo sala ir pabėgėlių tuneliai” antradienio vakare. Pristatymą su skaidrėmis papildė Harry Jol , Philip Reeder , Paul Bauman ir Alastair Clymont. Ši archeologų grupė jau kelerius metus dirba Didžiojoje sinagogoje Vilniuje ir Paneriuose.Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pasveikino auditoriją ir pristatė temą bei pranešėjus, padėkodama archeologams už jų svarbų darbą Lietuvos žydų paveldo srityje.

Toliau kalbėjo JAV ambasados Vilniuje misijos viršininko pavaduotojas Marcus Micheli. JAV diplomatas kalbėjo, kad archeologų darbas yra labai svarbus, sukėlęs naujų konservacijų bangą apie skausmingą praeitį. „Jis ir jo komanda [Freundas ir kompanija]  prisidėjo prie žydų kultūros paveldo atradimo ir išsaugojimo Lietuvoje nuo Panerių pabėgimo tunelio atradimo iki Matildos Olkinaitės dienoraščio slėptuvės vietos nustatymo.

Apie žuvusią Holokauste jauną žydų, lietuvių poetę, atskleista informacija inicijavo naują  Lietuvos istorijos svarbią konservaciją, kuri gydo senas žaizdas ir sujungia bendruomenes, – kalbėjo Micheli. ,,JAV ambasada remia dr. Freundo darbą nuo 2017 m. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Tai – devintojo forto Kaune tyrimas, Didžiosios Vilniaus sinagogos kasinėjimai, Rokiškio laidojimo vietų tyrimas su į žemę įsiskverbiančiu radaru, o pastaruoju metu jis ir jo komanda atlieka tyrimus Rumšiškėse, kur renka vaizdo įrašus,  apžiūrėdama užtvindytą kaimą, kuris iš tikrųjų yra gana įdomus. Freundo darbas yra labai svarbus, išsaugant turtingą Lietuvos žydų kultūros paveldą. Be to, jo atradimai padėjo Lietuvos žydams ir lietuviams visame pasaulyje vėl prisijungti prie savo praeities, susigrąžinti prarastą istoriją, prisiminti tūkstančius gyvybių, kurios buvo prarastos Holokausto metu. Dr. Freund, labai dėkoju už tai, kad palaikėte žydų bendruomenę Lietuvoje ir jūs bei jūsų komandos indėlį į Lietuvos kultūrinį palikimą. Visi mes ambasadoje laukiame tolesnio bendradarbiavimo. Tikimės  skaityti ir klausyti daugiau apie jūsų nepaprastus atradimus “, – sakė Marcus Micheli.

Richardas A. Freundas yra Maurice Greenberg centro profesorius, Hartfordo universiteto ,,Judaikos studijų“ direktorius. Profesorius Freundas vadovavo daugiau nei dešimčiai archeologinių projektų Hartfordo universiteto vardu Izraelyje, taip pat vietose,  susijusiose su krikščionybės ir judaizmo pradžia Nazarete, Betsaide, Kvumrane ir prie Negyvosios jūros. Be to, jis vadovavo Hartfordo universiteto projektams Ispanijoje , Lenkijoje,  Rodo mieste, Graikijoje  ir Lietuvoje net 15-oje vietų.

Jo darbai buvo pristatyti „New York Times“, „Time“ žurnale, „Reader’s Digest“, „Newsweek“, archeologijoje, dviejuose svarbiuose „Smithsonian“ žurnalo straipsniuose, pateiktuose „BBC“, „MSNBC“, „CNN“, „NPR“ ir „Fox News“ bei šimtuose žiniasklaidos priemonių visame pasaulyje. Kasinėjimų rezultatai rodyti 20 televizijos dokumentinių filmų „National Geographic“, „CNN“, „Discovery“, istorijos kanaluose ir PBS. Vienas reikšmingų naujausių jo atradimų Lietuvoje – „Holokausto evakuacijos tunelis“ Panerių žudynių duobėje ir Didžiosios Vilniaus sinagogos kasinėjimų vietoje.

Dr. Freundas yra daugiau nei 100 mokslo straipsnių ir dešimties knygų (parašytų ar bendrai redaguotų) autorius. 2019 m. Pavasarį paskelbta išleista nauja knyga „Holokausto archeologija: Vilna, Rodas ir pabėgimo tuneliai“ (Rowman & Littlefield, 2019). Ši knyga išleista anglų kalba, belieka tikėtis, kad ji bus išversta į lietuvių kalbą. Knyga pristatyta Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje Jašos Heifetzo salėje.

2016 m. vasarą pripažintas archeologas profesorius Richardas Freundas ir jo komanda paskelbė visame pasaulyje, kad atrado svarbų Holokausto įrodymą – pabėgimo tunelį Panerių žudynių duobėje. Ši Holokausto vieta, kurioje žuvo daugiau apie 100 000 žmonių, dažniausiai prisimenama dėl žiaurių masinių ten įvykusių žydų žudynių.

 Holokausto archeologija kviečia ieškoti įrodymų drauge  su Freundu ir jo daugiadisciplinine mokslinių tyrimų grupe, nes jie atskleidžia Holokausto įrodymus, per pastarąjį dešimtmetį daugiausia dėmesio skiriama Lietuvos, Lenkijos ir Graikijos vietoms. Freundas ir jo komanda vykdo kasinėjimus ir geo-fizinius tyrimus su radaru ir kitomis šiuolaikinėmis priemonėmis.

Knygoje yra Holokaustą išgyvenusių liudytojų prisiminimai, vietovių nuotraukos, informacija apie įvairius papildomus geo-mokslinius metodus ir informacija, gauta iš kasinėjimų. Atradimai byloja ir paaiškina, kokie kultūros aspektai prarasti Holokausto metu, kas matoma per archeologijos ir geologijos objektyvą.

R.Freundo knygos pristatymo moderatorius – Vilniaus žydų viešosios bibliotekos direktorius Žilvinas Bielauskas pakvietė kalbėti  Paulą Baumaną, pagrindinį projekto geofiziką, kuris gyvena Kalgary, Alberte. Baumanas paaiškino kai kuriuos neinvazinius metodus, naudojamus pabėgimo tunelio suradimui Paneriuose, ir apibūdino rezultatus. Jis taip pat kalbėjo apie Sobiboro naikinimo stovyklą Rytų Lenkijoje, kur buvo naudojamas galingas metalo detektorius ir elektrinės varžos tomografija, siekiant apibrėžti faktinę stovyklą,

Baumanas paaiškino kai kuriuos neinvazinius metodus, naudojamus pabėgimo tunelio suradimui Paneriuose, ir apibūdino rezultatus. Jis taip pat kalbėjo apie Sobiboro naikinimo stovyklą Rytų Lenkijoje, kur buvo naudojamas galingas metalo detektorius ir elektrinės varžos tomografija,(Electrical resistivity tomography) siekiant apibrėžti faktinę stovyklą, o vėliau nustatyti stiebus, ant kurių buvo dujų kameros, bet  vėliau paaiškėjo, kad tai dalis tvoros, atskiriančios skirtingas stovyklos dalis. Baumanas baigė savo pristatymą su citata, moters, kuri išgyveno masines žudynes Islamo kovotojų rankose Šiaurės Irake.„Štai kodėl mes atliekame tokį darbą, kurdami naujus metodus, nuoseklią metodiką šių portalų žemėlapiams suprasti, siųsti įspėjimą, kad nesvarbu, kokių pastangų imamasi planuojant ir vykdant žiaurius tikslus, net ir po dešimtmečių jie gali būti atidengti ir matomi vaizde “, – sakė Baumanas.

„Nieko negali būti paslėpta žemėje ir anksčiau ar vėliau ji bus atrasta“, komentavo moderatorius Bielauskas.

Haris Jolis, fizikas geografas, kilęs iš Kanados, dirbantis Viskonsino universitete, pateikė glaustą, detalų ir šiek tiek techninį neinvazinių archeologinių metodų paaiškinimą, įskaitant garso po vandeniu skenavimo naudojimą, ieškant nugramzdinto po vandeniu Rumšiškių (Rumshishok štetle) palyginimus su Luftwaffe orlaivio žvalgybine fotografija ir naudojant žemės skverbimosi radarą Šeduvos turgaus aikštėje, kad sužinotumėte vienos iš čia esančių sinagogų vietą. Duquesne universiteto profesorius Philipas Reederis toliau kalbėjo apie kartografavimą. Jis pristatė daugiapakopį Didžiosios Sinagogos  žemėlapį Vilniuje ir aptarė Holokausto aukų kapų suradimą.

Pateikė Geoff Vasil, Ilona Rūkienė.

Kauno geto sunaikinimo 75-ųjų metinių renginiai sulaukė didelio kauniečių ir žydų bendruomenių dėmesio

Kauno geto sunaikinimo 75-ųjų metinių renginiai sulaukė didelio kauniečių ir žydų bendruomenių dėmesio

2019 m. liepos 14 diena Kaune nuo ankstyvo ryto iki vakaro buvo skirta Kauno gete kentėjusiems ir žuvusiems prisimininti ir pagerbti, pažymint Kauno geto sunaikinimo 75-ąsias metines. Turbūt daugelis, turiningoje renginių programoje dalyvavusiųjų, atėjo į juos vedini vidinio priesako nepamiršti ir perduoti žinią apie Holokausto tragediją ir sveiku protu nesuvokiamus žiaurumus ateities kartoms ir tiems, kuriems to žinojimo dar trūksta.

Deja, kaip savo kalboje pastebėjo profesorius Vytautas Landsbergis, nežmoniškumo apraiškos pasaulyje linkę kartotis, todėl kiekvieno mąstančio ir žinančio apie jas pareiga – dėti visas pastangas, kad toks košmaras, kaip Holokaustas, daugiau neįvyktų. Visų kalbėtojų, pasisakiusių IX forte, prie buvusių Kauno geto vartų, A. Sutkaus fotografijų parodos “Pro Memoria” atidaryme, Kauno valstybinėje filharmonijoje, mintis sieja bendra gija, kurią galima būtų apibūdinti Nobelio literatūros premijos laureato Elie Wieselio žodžiais:
“Meilės priešybė nėra neapykanta, tai – abejingumas. Tikėjimo priešybė nėra erezija, tai – abejingumas. Gyvenimo priešybė nėra mirtis, tai – abejingumas.”
“Užmiršti nužudytuosius – tai tas pats, kas nužudyti juos antrą kartą.”
Tarptautinės organizatorių komandos triūsas nenuėjo veltui – Kauno geto sunaikinimo 75-osioms metinėms skirti renginiai sulaukė didelio ne tik žydų bendruomenių, bet ir kauniečių bei miesto svečių, valstybės institucijų, užsienio šalių ambasadų susidomėjimo ir aktyvaus dalyvavimo.

Išvardinsime tuos, be kurių nuoširdžių pastangų, liepos 14 diena nebūtų buvusi tokia prasminga:
Kauno žydų bendruomenė
Kauno m. savivaldybė
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė
Asociacija “Lietuvos žydai Izraelyje”
Asociacija “Žydai iš Vilniaus ir Vilniaus rajono Izraelyje”
Kiryat Ono jaunimo orkestras
Dusia Krechmer, Kiryat Ono savivaldybės projekto “Shalom, Lietuva” vadovė
Dr. Linas Venclauskas
Aktoriai Lukas Alsys ir Gustė Žigutytė Pupkevičienė
Gidai Deimantas Ramanauskas ir Olga Voronova
Kauno IX forto muziejus
Kauno m. savivaldybės V. Kudirkos viešoji biblioteka
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Vilniaus m. savivaldybės Šv. Kristoforo orkestras
Dainininkas Rafailas Karpis
Kantorius Shmuel Yatom
Ypatingai svarbu, kad renginiuose kartu su visais buvo ir žodį juose tarė buvusios Kauno geto ir koncentracijos stovyklų kalinės: Dita Kacaitė Zupavičienė Šperling, Roza Bloch, Fruma Kučinskienė, bei Holokaustą išgyvenusiųjų vaikai: Yaarit Glezer, Mickey Cantor, Faina Kukliansky, Grisha Deitch, Arie Ben-Ari Grodzensky, Israel Gal, Markas Zingeris, Gercas Žakas.
Renginiai finansuoti Kauno m. savivaldybės ir Geros Valios fondo lėšomos
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia į knygos “The Archeology of the Holocaust. Vilna, Rhodes and Escape Tunnels” pristatymą

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia į knygos “The Archeology of the Holocaust. Vilna, Rhodes and Escape Tunnels” pristatymą

Profesoriaus Richardo Freundo (Hartfordo universitetas, Maurice Judaikos studijų centras (JAV))

knygos “The Archeology of the Holocaust. Vilna, Rhodes and Escape Tunnels” pristatymą.

Pristatymą – diskusiją moderuos Žilvinas Bieliauskas, Vilniaus žydų viešosios bibliotekos direktorius.

Dalyvaus profesorius Harryl Jol, Viskonsino universitetas (JAV), profesorius Philip Reeder, dekanas, Duquesne universitetas, Pitsburgo valstija (JAV), geofizikai Paul Bauman ir  Alastair McClymont, WorleyParsons, Kanada.

Knygos pristatymas vyks anglų kalba.

Renginys vyks 2019 m. liepos 16 d. (antradienį), 17.30 val.  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, J.Heifetzo salėje III a., Pylimo g. 4, Vilnius

Ką pamirštame švęsdami miestelių šventes

Ką pamirštame švęsdami miestelių šventes

Susitikimo Laukžemėje akimirka: (iš dešinės) Marvin Hecker, Zita Aldona Danielienė, vertėja Olga Šardt, dukra Jenifer ir žmona žurnalistė Gaylon Finklea Hecker.

,,Pajūrio naujienos” Romualdas Beniušis

Po pasaulį istorinių kataklizmų išblaškytieji žydai litvakai ir jų palikuonys grįžta į Lietuvą ieškoti savo šaknų, aplankyti vietas, kur gyveno jų gausios nacių genocido metu išžudytos Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenės, taip pat ieško per Holokaustą pavieniams žydams padėjusių išlikti vietinių žmonių palikuonių.

Įprasta, kad iš viso pasaulio atvykę žydai kreipiasi į Lietuvos žydų bendruomenę ar žydų tautybės gidus, užsiimančius jų palyda po Lietuvą. Ne per seniausiai Darbėnų miestelį panorusius aplankyti svečius iš JAV pasitikęs Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis ne iš karto suprato, kad tai yra vienintelio per Holokaustą išlikusio darbėniškio žydo vyro Moshe (Mošės) Bloch‘o (1913–1977 m.) vaikaitis Marvin Hecker su žmona ir dukra. Į Lietuvą pirmą kartą atvykusieji ypač nudžiugo sužinoję, kad Laukžemės miestelyje gyvena M. Bloch‘o gelbėtojų Barboros ir Kazio Lukošių jauniausioji dukra Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė (gim. 1937 m.), kurią telefono skambutis apie svečių atvykimą užklupo netikėtai ir maloniai nustebino. Džiaugsmingos susitikimo akimirkos, Zitos Aldonos vaikystės prisiminimai apie jos tėvų sodyboje prieglobstį radusį M. Bloch‘ą, su kuriuo ir jai teko bendrauti, ir jos šeimos pagalbą sugraudino svečius. Jautrus susitikimas, kurio pagrindinė mintis – „be jūsų nebūtų mūsų“, prabėgo kaip viena akimirka, tad gausiomis ašaromis aplaistytas išsiskyrimas buvo ypač sunkus. „Aš didžiuojuosi savo tėvais, vien dėl to vertėjo gyventi“, – sakė Zita Aldona, sugraudinta svečių iš JAV paprastumo ir nuoširdumo.

Tą pačią dieną svečiai apsilankė ir Darbėnuose, kur juos sutiko ir apie darbėniškių nuveiktus darbus, saugant istorinį čia gyvenusių žydų atminimą, papasakojo tam daug laiko ir pastangų kartu su savo mokiniais skirianti mokytoja Edita Gliožerienė. Neabejotina, kad svečiams parodytas dėmesys ir atradimų bei susitikimų džiaugsmas ilgai išliks svečių širdyse, tai ras atgarsį ir JAV žiniasklaidoje, nes tarp atvykusiųjų buvo ir žurnalistė, leidėja Marvin‘o Heckerio žmona Gaylon Finklea Hecker.

Simboliška, kad svečiai Lietuvą aplankė birželio pabaigoje, kai Darbėnai džiaugsmingai šventė svarbiausią miestelio šventę – Šv. Petro ir Povilo atlaidus bei miestelio gimtadienį. Ne išimtis buvo ir šie metai, kai darbėniškiai ir gausūs jų svečiai paskutinį birželio sekmadienį paminėjo Darbėnų 428-ąjį gimtadienį.

Deja, niekas iš jų neprisiminė, kad lygiai prieš 78 metus, 1941 metų birželio 29 dieną, darbėniškiams katalikams švenčiant tradicinę svarbiausią metų dieną, buvo įvykdytas siaubingas, protu nesuvokiamas nacistinių okupantų nusikaltimas – dienos metu prie kelio Darbėnai–Palanga už kapinių viešai sušaudyti 150 miestelio gyventojai žydai vyrai, tarp jų ir garsios fotonuotraukos „Darbėnų žydai Vasario 16-osios šventėje 1928 m.“ autorius miestelio metraštininkas fotografas Elijahu Bruckus su sūnumi. „Žmonės žuvo nesupratę, jog nekaltumas jų kaltė…“ Šie garsaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai užrašyti ant sovietmečiu žudynių vietoje pastatyto paminklinio akmens. Tikėtina, kad nacistiniai okupantai masinėms žudynėms šią Darbėnams svarbią datą pasirinko neatsitiktinai. Tuo norėta parodyti okupacinio režimo brutalumą ir žiaurumą, kad vietiniai žmonės bijotų jam priešintis. Visgi drąsių darbėniškių ir aplinkinių kaimų ir miestelių žmonių dėka buvo išgelbėta apie 10 darbėniškių žydų.

XVIII a. antrojoje pusėje Darbėnuose apsigyvenę žydai ilgainiui tapo svarbia miestelio ekonominio bei kultūrinio gyvenimo dalimi, o 1918 metais vasario 16 dieną, atkūrus Lietuvos valstybę, lojaliais jos piliečiais, prisidėjusiais prie jos gynimo nuo išorės priešų bei ekonominio ir kultūrinio Lietuvos suklestėjimo. Iš čia kilęs Davidas Volfsonas (David Wolffsohnn 1856–1914) laikomas vienu žymiausių iš Lietuvos kilusių žydų litvakų visame pasaulyje. Išnykusių Lietuvos miestų ir miestelių žydų bendruomenių atminimo įamžinimas, jų buvimo Lietuvoje atminties išsaugojimas, kartu pagerbiant Holokausto metu juos gelbėjusius bendrapiliečius, – visų mūsų pareiga, padedanti gydyti gilias istorines žaizdas. Ir tai anksčiau ar vėliau reikės padaryti.

 

Vilniaus savivaldybės taryba svarstė K. Škirpos alėjos pervadinimmą į Trispalvės

Vilniaus savivaldybės taryba svarstė K. Škirpos alėjos pervadinimmą į Trispalvės

Tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėja galėtų turėti naują pavadinimą: sostinės taryba liepos 10d. pradėjo svarstyti idėją pervadinti Senamiestyje, prie pat Gedimino kalno esančią alėją į Trispalvės. Po pateikimo klausimui buvo pritarta, o galutinį sprendimą tarybą priims kitame posėdyje, liepos 24 d. Posėdžio transliacija galima buvo stebėti per Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapį: lzb.lt  ir Facebooką.

Posėdžio metu prie savivadybės rinkosi piketuotojų grupelė.

„Iniciatyva pavadinti alėją Trispalvės vardu gimė neatsitiktinai: tiesiog antisemitizmui nėra vietos šiuolaikiniame Vilniuje. Siūlome ištaisyti politinę klaidą padarytą dar 1998 metais kuomet alėja įgijo Kazio Škirpos pavadinimą. Kontraversiškos istorinės asmenybės vardu pavadinta alėja nepriimtina daliai mūsų miesto gyventojų ir ne kartą tapo neigiamo užsienio žiniasklaidos dėmesio priežastimi. Šis sprendimas geriausiai atspindėtų siekį vienyti miestiečius ir kalbėti apie drąsius žygdarbius, kaip Kazio Škirpos vedamų savanorių vėliavos iškėlimas 1919 metų sausio 1-ąją“, – sako Laisvės partijos frakcijos sostinės taryboje narys, alėjos pervadinimo iniciatorius Renaldas Vaisbrodas.

Škirpos kaip istorinės asmenybės veikla vertinama nevienareikšmiškai. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, jo vadovaujamoje organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus, centras pabrėžia, kad organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu, organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą.

Klausimas jau svarstytas ir Vilniaus miesto savivaldybės pavadinimų, paminklų ir memorialinių lentų komisijoje. Šios komisijos inicijuotoje internetinėje apklausoje iš daugiau nei 600 respondentų 70 procentų pasisakė už alėjos pavadinimo keitimą. Galutinį sprendimą po svarstymų komitetuose tarybos nariai priims liepos 24 d.

Rinkodaros ir komunikacijos skyrius, vrt@vilnius.lt

Claims Conference tęsia kompensacijų mokėjimą

Claims Conference tęsia kompensacijų mokėjimą

BERLYNAS (AP) – Organizacija  Claims Conference, tvarkanti nuo nacių režimo nukentėjusių žydų pretenzijas, 2019 liepos 2d. pranešė, kad Vokietija sutiko pratęsti kompensacijos mokėjimą Holokaustą išgyvenusiems  sutuoktiniams bei padidinti kitas išmokas, atsižvelgus į visą sumą, -apie 1 milijardą dolerių, kuri bus išmokėta 2020 m. Iki šiol pensijų mokėjimas Holokaustą išgyvenusiems buvo nutraukiamos jiems mirus, tačiau Niujorke įsikūrusi Claims Conference organizacija, padedanti žydams materialiai, pareiškė, kad Berlynas sutiko tęsti Holokaustą išgyvenusiojo sutuoktinio pensiją jo netekus, dar devynis mėnesius po sutuoktinio mirties. Tikimasi, kad mokėjimas bus suteiktas maždaug 14 000 sutuoktinių atgaline data, be to tikimasi, kad paramą gaus apie 30 000 žmonių.

 

1963 m. Claims Conference įsteigė savo fondą, kuris taip pat padėjo Pasaulio Teisuoliams – ne žydams, gelbėjusiems žydus per Holokaustą ir šiais metais Vokietijos vyriausybė sutiko padėti finansuoti šiuos mokėjimus. Gregas Schneideris, Claims Conference vykdantysis viceprezidentas ir derybininkas su Vokietijos vyriausybe sakė, kad ,,šiandien gyvena apie 277 Pasaulio Teisuolių, kurių vidutinis amžius yra 91 metai ir jie prašo finansinės pagalbos. Kitų tautybių žmonės rizikavo savo gyvybe ir savo šeimų gyvenimu, kad išgelbėtų žydus Holokausto metu. Jie tiesiog aukojosi savo gyvenimu, kad išgelbėtų kitus “, – kalbėjo Schneideris. „Kiekvienas iš šių žmonių turėtų gyventi su didžiausiu orumu, todėl mums buvo svarbu užtikrinti nuolatinį finansavimą.“

Kitose derybose Vokietija sutiko didinti maitintojo netekusių asmenų socialinės gerovės paslaugų finansavimą 44 mln. Eurų (50 mln. JAV dolerių) iki 524 mln.

Kauno geto sunaikinimo 75 metinių atminimui  skirti renginiai

Kauno geto sunaikinimo 75 metinių atminimui skirti renginiai

Liepos 11 d.

18 val. Kino filmo „Gitel“ vakaras (rež. Robert Mullan, 2016 m.) Kauno  miesto savivaldybės V. Kudirkos  viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje  (A. Mapu g. 18).

19 val. Teminė ekskursija „Holokaustas Lietuvoje“ Kauno IX forto muziejuje  (Žemaičių pl. 73).

20 val. Vaidybinio  filmo  „Velnio aritmetika“ (rež. Donna Deitch, 1999 m.) peržiūra ir aptarimas Kauno IX forto muziejuje  (Žemaičių pl. 73).

Liepos 12 d.

17 val. Nemokama ekskursija „Vilties balsai“ Kauno m. muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje ( K. Petrausko g. 31). Būtina registruotis iš anksto tel. (8 37) 731 184 arba el p. mkp.kasa@kaunomuziejus.lt.

Liepos 13 d.

12 val. Nemokama ekskursija „Vilties balsai“ Kauno m. muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje ( K. Petrausko g. 31). Būtina registruotis iš anksto tel. (8 37) 731 184 arba el p. mkp.kasa@kaunomuziejus.lt.

19 val. Dokumentinis filmas (hebrajų kalba) „Mėlynasis koncertas“ (prodiuseris ir vyr. redaktorius Ronen Peled Hadad) „Best Baltic Hotel Kaunas“ (A. Mickevičiaus g. 28).

Liepos 14 d.

9.30 val. Holokausto aukų pagerbimas Kauno IX forto muziejuje (Žemaičių pl. 73).

12 val. Kauno geto likvidavimo 75-ųjų metinių minėjimas prie Kauno geto vartų paminklinio akmens (A. Krščiukaičio g. 21/ Linkuvos g.2).

13 val. Ekskursija po buvusią Kauno geto teritoriją ir naujai pastatytų stelų atidengimas (Kauno geto vartai – Demokratų aikštė).

15 val. Antano Sutkaus fotografijų parodos „Pro Memoria“ atidarymas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje, 3 a. ( Nepriklausomybės a. 12).

17 val. Koncertas, skirtas Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti Kauno valstybinėje filharmonijoje (E. Ožeškienės g. 12). Dalyvauja Kiryat-Ono jaunimo orkestras (Izraelis), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Rafailas Karpis (tenoras).

  Organizatoriai: Kauno žydų bendruomenė, Kauno miesto savivaldybė, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Asociacija „Lietuvos žydai Izraelyje“,  Kauno IX forto muziejus, Kauno miesto muziejus, Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešoji biblioteka, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus.

Kaune prisimintos ir pagerbtos žiaurių Lietūkio garažo žudynių aukos

Kaune prisimintos ir pagerbtos žiaurių Lietūkio garažo žudynių aukos

2019 m. birželio 28 d. Kaune paminėtos Lietūkio garažo žudynių metinės. Tik prasidėjus karui, 1941 m. birželio 27 d., Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos “Lietūkis” garažų teritorijoje (dabar – Miško g. 3) buvo žiauriai išniekinti, nukankinti ir nužudyti žydų tautybės vyrai.

Renginį vedė ir istorinius įvykius priminė KŽB pirmininkas Gercas Žakas, o apie baisias Holokausto patirtis muzikos garsais pasakojo ir daugelį iki ašarų sujaudino klarnetininkas Rokas Makštutis ir dainininkas Vitalij Neugasimov.

Po minėjimo tradiciškai buvo aplankytos ir kitos žudynių vietos Vilijampolės žydų kapinėse, VII forte bei Žaliakalnio žydų kapinėse, kuriose, manoma, yra Lietūkio garažo žudynių aukų kapavietė. Aukų atminimą malda pagerbė Kauno chasidų sinagogos religinės bendruomenės pirmininkas Iseris Šreibergas. 

Minėjimo išlaidos apmokėtos GVF lėšomis 

Viktoras Bachmetjevas: Antisemito alėja

Viktoras Bachmetjevas: Antisemito alėja

15 min.lt

Vilniaus miesto savivaldybė pagaliau imsis svarstyti K.Škirpos alėjos pervadinimo. Tiems, kas galbūt nėra girdėjęs apie Kazį Škirpą, pakaks pasakyti, jog Lietuvos istorijoje jis labiausiai žinomas dėl dviejų dalykų.

Turbūt iš pat pradžių reikia pasakyti, jog man kaip vilniečiui nesinori, kad mano mieste būtų gatvė, pavadinta vardu žmogaus, kurio antisemitizmas buvo politinis bei sisteminis, o jo vadovaujamos organizacijos atsišaukimai, istorikų liudijimu, buvo viena iš priežasčių, kodėl 1941 m. vasarą dalis lietuvių prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo.

2020-ųjų metų iššūkis Lietuvai

2020-ųjų metų iššūkis Lietuvai

Praėjo keletas tylos mėnesių nuo šokiruojančio nepasirašyto Lietuvos Respublikos Įstatymu įsteigtos institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) publikuoto “paaiškinimo”, turinčio šiurkštaus Holokausto neigimo bruožų.

Šiame valstybinės LR istorinių tyrimų insitucijos “paaiškinime” teigiama, jog  “okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies”, taip teisinant Jono Noreikos-Generolo Vėtros dalyvavimą Holokauste steigiant Šiaulių getą – izoliuojant Lietuvos žmones ir nusavinant jų turtą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) vertinimu, tokie pareiškimai turi ne tik LR BK 170-2 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos bruožų, bet taip pat nujautrina visuomenę Holokausto reiškiniui, galimai tikslingai ir sąmoningai skatina jos susipriešinimą, sumenkina ir žemina gelbėjusių žydus lietuvių  žygdarbio atminimą.  

Atminus vienų brutaliausių “Lietūkio” žydų žudynių datą, bei laukiant 75 m. Kauno ir Šiaulių getų sunakinimimo minėjimų, svarbu prisiminti Holokausto Lietuvoje ištakas.

1941 m. birželio 22-ąją, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”, galima laikyti Holokausto Lietuvoje pradžios momentu.

LAF davęs pradžią Lietuvos laikinajai vyriausybei (lyderiaujant J. Ambrazevičiui,  K. Škirpai, A. Damušiui ir kt. ) tapo nacių politiniu instrumentu Lietuvoje.  Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) posėdžių protokoluose apstu antisemitinių tezių, žydo ir priešo bolševiko sąvokos kone visada vartojamos kaip sinonimai.  Ši instrumentinė vyriausybė įsteigė Tautinio darbo batalioną ir koncentracijos stovyklą žydams, sukūrė ir pasirašė Žydų padėties nuostatus, taip prisidedant prie nacistinės doktrinos kūrimo.

Kazys Škirpa, buvęs žinomas dėl kairuoliškų pažiūrų-simpatizavęs sovietams, vėliau tapo vienu iš nacizmo įtakoje atsidūrusios LLV ideologu. K.  Škirpos ir kitų LLV vadų intencija buvo turėti ne SS legioną, bet savo valstybinius vienetus (valdžią, kariuomenę), leidusius priimti autonominius sprendimus. Tačiau  Suomijos keliu Lietuva nepasuko ir šios “autonomijos” išdava buvo  didesnis sunaikintų žydų procentas Lietuvos teritorijoje negu pačioje hitlerinėje Vokietijoje.

Karo pasekmės  Lietuvai buvo negailestingos – ištisi sunaikinti žydų miesteliai-štetlai ir  iš to sekusi pasąmoninė kaltė, bejėgiškumas, gniuždęs, demoralizavęs tautą, o taip pat, slegiantis, nutautinantis represinis  sovietų režimas.  Iki šiol stokojama supratimo, jog šis skausmas pažįstamas žydams tiek pat kaip ir lietuviams.

Tačiau, ar sunaikinus 95% Lietuvos žydų, užgrobus jų turtą ir pasivaikščiojus po “rekreacinius miškus”, kuriais Nepriklausomoje Lietuvoje tapo senosios žydų kapinės jau sukako moralinis senaties terminas, leidžiantis pagarbos ženklais įamžinti lietuviškojo nacizmo ideologų atminimą ir perrašyti “nepatogią” istoriją? Štai, neaiškią funkciją aliekančio, LAF’o ideologo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovo V. Valiūšaičio teigimu Laikinoji vyriausybė “bandė net ir žydams  padėti”. Neaišku, kaip su šia tariama pagalba koreliavo LAF ideologinės kryptys, atkartojančios fundamentalias nacizmo doktrinos nuostatas.

2020 metai  skirti pagerbti Vilniaus Gaono 300 m. jubiliejui ir 700 m. žydų istorijai – ši įpareigojanti sukaktis gali  tapti garbingu iššūkiu Lietuvai pradėti naują susitaikymo su savo praeitimi etapą.  Kaip ir prieš 78-erius metus, taip ir dabar, balansuojant tarp tiesos ir melo, etiniai svertai yra mūsų rankose.

Pasaulio Tautų Teisuolių atminimą įamžinantis architektas: jie buvo aukštesni žmonės

Pasaulio Tautų Teisuolių atminimą įamžinantis architektas: jie buvo aukštesni žmonės

Bernardinai.lt Augminas Petronis, Gediminas Šulcas

„Iš pradžių buvo labai baisu gręžti svetimą antkapį. Taip, turiu rankas, esu gręžęs tiek ir tiek, bet gręžti svetimą… Pas skulptorius mėnesį sėdėjau, jie man sakė: bus dešimt kartų lengviau, nei įsivaizduoji. Bet aš susiruošiau kaip į kosmosą skristi ir pirmą atminimo ženklą užkabinau būtent savo dėdei, kad jei sugadinsiu ką nors…“ – pasakoja TAURAS BUDZYS, architektas iš Vilniaus, sumanęs ir pradėjęs įgyvendinti iniciatyvą – ant žydus gelbėjusių žmonių antkapių prikabinti atminimo ženklus ir tokiu būdu pagerbti Pasaulio tautų teisuolius iš Lietuvos.

Panevėžio žydų bendruomenės  garbės narė

Panevėžio žydų bendruomenės  garbės narė

1939 metais rugsėjo mėnesi prasidėjo Antras pasaulinis karas. Žydai nežinojo, kad tai pragaro pradžia visam pasauliui ir ypatingai žydams. Žuvo daugiau nei 60 milijonų žmonių, iš jų 6 milijonai  žydų buvo sušaudyti, nukankinti koncentracijos stovyklose ir geto.

Šiandien pasaulio visuomene dėkinga tiems, kurie gelbėjo žydus Holokausto metais.

Panevėžio žydų bendruomenėje dažnai lankosi  Terese Giedrikaitė, žuvusiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties apdovanotų Juozo ir Emilijos Giedrikų dukra. Jį yra  bendruomenės garbės narė. T.Giedrikaitė buvo pakviesta dalyvauti memorialo atidaryme  Holokausto aukoms atminti Biržuose, bet dėl prastos sveikatos jį negalėjo nuvažiuoti. PŽB patalpose  prie puodelio arbatos bendruomenės nariams Teresė papasakojo apie  savo tėvus, kurie karo metais gelbėjo žydus.

Teresė Giedrikaitė su ašaromis akyse  pasakojo apie įsirėžusius į atmintį skaudžius vaikystes prisiminimus, nors tuo metu jai buvo tik ketveri.  Nei laikas, nei tremties kančios neištrynė skaudžių prisiminimų. Jos tėveliai Juozas ir Emilija Giedrikai, savo namuose, mažame Vabalninko miestelyje slėpė ir nuo neišvengiamos mirties išgelbėjo jaunavedžių žydų porą iš Kauno.

Užėjus  karui, pasklido kalbos, esą krikščionių tikėjimą priėmusių žydų vokiečiai nelies, Giedrikai pakrikštijo bene dvidešimt atstovų žydų bendruomenes. Ir vis dėlto krikštas žydų neišgelbėjo. Jau pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis jie buvo paženklinti geltonais raiščiais ir pradėti varyti į getus. Nuo nežinios iš miestų žydai bėgo į provinciją. Taip Vabalninke  atsidūrė ką tik aukso žiedus sumainiusių studentų Gertnerų pora . Giedrikų šeima juos priglaudė po savo stogu. T.Giedrikaitė prisimena, kad tėveliai juos vadindavo savais vardais-Miliute ir Juozu. Jie buvo kaip šeimos nariai – valgė prie bendro stalo ir dalijosi ta pačia duona.

O vieną rytą J.Giedraitis pamatė, kaip iš kaimyno sodybos ginkluoti vokiečiai  basą per sniegą išvaro ten slėptą žydą. Jis suprato, kad tas pats likimas laukia ir jo globotinių. Ir tada J.Giedraitis skubiai išsiuntė juos pas savo pažįstama į saugesnę vietą. Tik spėjo juos išleisti, kai įsiveržė į trobą vokiečiai ir baltaraiščiai. Šniukštinėjo visur, grasino sušaudyti . Nieko neradę, išsinešdino. O už pusvalandžio sugrįžo kelio neradę nelaimeliai.

Gerų žmonių padedami karo mėsmalę išgyvenę Gertneriai, vėliau tapo Kaune gerai žinomais žmonėmis, o  1971 m. išvažiavo į Izraelį. Bet  savo gelbėtojų jie neužmiršo, ir bent kartą per metus atvažiuodavo į svečius.