Rugsėjo 23-iąją minime Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbdami Vilniaus geto likvidavimo 1943-iaisiais aukas. Tai buvo kraupi diena, kai buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutiniai išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.

Nuo tos dienos oficialiai žydų Vilniuje nebeliko – tik tie, kurie slapstėsi šeimose, išdrįsusiose išsaugoti žmogiškumą, taip pat dar liko tie, kurie pasitraukė pas sovietinius partizanus į miškus. Šiaurės Jeruzalė buvo užsmaugta, nuskurdome mes visi.

Krikščionys puikiai žino, kad prisikėlimas neįmanomas be nukryžiavimo. Užkelti holokausto istoriją ant mūsų atminties kryžiaus, tai pirmiausia širdimi pripažinti, kad tai ne JŲ, bet MŪSŲ skausmas ir tragedija. Tai nėra istorija apie nuskriaustą tautą, kuri reikalauja keršto.

Dainora Karklytė, ELTA

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) garbės pirmininkas, šiuo metu baigiantis darbą Europos Komisijoje (EK) Vytenis Povilas Andriukaitis atsako į klausimą apie ažiotažą dėl Jono Noreikos atminimo lentos nukabinimą.

– Visuomenėje kilo ažiotažas dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentelės nukabinimo ir Kazio Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės. Kitaip tariant, kilo susipriešinimas dėl kolektyvinės, istorinės atminties ir tai išprovokavo akivaizdų susipriešinimą tarp žydų bendruomenės ir lietuvių. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pranešė apie uždarytą sinagogą bei bendruomenės namus dėl sulauktų grasinimų. Premjeras, prezidentas iškart pasmerkė neapykantos apraiškas, tačiau į tarptautinę erdvę jau buvo išėjusi informacija, jog žydai nesaugūs Lietuvoje. Jūs esate plataus išsilavinimo žmogus, kartu ir istorikas. Kaip, būdamas istorijos specialistas, vertintumėte politikų kišimąsį į istorinę atmintį? Ar jie turi teisę tai daryti?

V.P. Andriukaitis:

– Patį didžiausią priekaištą, kurį aš turiu padaryti konservatorių ideologams, tai labai aiškų – jie politizuoja istoriją ir ją perrašinėja. Perrašinėja istoriją Putinas, bet tą daro Lietuvoje ir Landsbergis. Perrašinėja istoriją ir tie, kurie bando dėti lygybės ženklą tarp stalinizmo nusikaltimų ir nacistinių nusikaltimų. Yra nacistų ir stalinistų nusikaltimų ir tokių pačių – tai kariniai nusikaltimai,  trėmimai, žudymai, išvežimai. Tačiau Holokaustas yra unikalus nacistinis nusikaltimas. Todėl, kad nacistinė, rasistinė ideologija yra vienintelė unikali pasaulyje. Štai komunizmas buvo universali pažiūrų sistema. (…) Lietuvoje nedaromas skirtumas tarp nacistinių nusikaltimų ir stalinizmo. (…) Nacizmo Holokaustas buvo unikalus nusikaltimas, kuris rėmėsi nacizmo ideologija, ultra rasistiniu požiūriu, kryžminant žmones, norint išvesti antžmogio veislę ir suskirstant juos į genetines kategorijas – žmones, genetiškai apsigimusius žmones ir ne žmones. Žydai ir romai buvo ne žmonės, jie buvo skirti išnaikinimui. (…) Tai yra baisu. Parodykite man nors vieną tokio tipo stalininį įvykdytą nusikaltimą. Stalininiai konclageriai yra kariniai nusikaltimai.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Laikas versti Cvirką, #šimašeu!

Kodėl Lietuvai būtinai reikėjo Škirpos lentelės skandalo? Todėl, kad rinkėjai nematė ideologinių skirtumų tarp politinių partijų. Dabar viskas aišku. Škirpą palikti, Cvirką griauti – konservatizmas. Škirpą nukabinti, Cvirką griauti – liberalizmas. Škirpą nukabinti, Cvirką palikti – socializmas.

Visi išsikasė tokio gylio apkasus, kad vienas kitame gyvo žmogaus nebemato, išsivadino fašistais ir komunistais, ,,užsibanino Feisbuke“ ir nustojo sveikintis gatvėje. Kaip pažįstama, gal net lietuviškai miela.

Feisbukiniai istorijos mokytojai ir eisenų su fakelais dalyviai iki čia tikriausiai neperskaitė ir jau nuskubėjo rašyti komentarų, kad lentelė buvo visai ne Kazio Škirpos, o Jono Noreikos. Tai yra Generolo Vėtros. Puiku, gero jiems savaitgalio, o su likusiais galime rimčiau pasišnekėti. Bet dar ne dabar, pirmiausia pacituosiu vilniečio Antano Zaleskio poliklinikoje nugirstą praeivio monologą: „Aš skaitau, kad nereikėjo griaut Petro Škirkos paminklo.“

Manau, kad maždaug tiek apie politikos aktyvistų bendruomenę drebinantį skandalą suprato vidutinis rinkėjas. Bet bent kelis kartus jau spėjo pareikšti savo tvirtą, kaip neplauto puodelio dugne pridžiūvę parudavusio cukraus likučiai, nuomonę: dėl visko kalti žydai. Ir išvis, užteks kentėti, nereguliuos jie čia mums, ką ant sienų kabinti. O Šimo baro apžvalgininkas dar ir pabendrino nuotrauką, kaip Kauno geto žydės pramogauja paplūdimyje. Argi ne kurortas?

Ties čia visas smagumas baigiasi ir prasideda liūdnoji straipsnio dalis.

Penktadienio pavakarę važiavau pro Seirijus Druskininkų kryptimi ir, vos nusileidęs nuo kalno su vėjo jėgainėmis, ties šalikelėje stovinčia nuoroda „Žydų genocido kapai“ visiškai spontaniškai įjungiau kairį posūkį. O jei jau įjungiau, tai ir pasukau, pastačiau automobilį seno išpuvusio lyg krūminis dantis gluosnio šešėlyje ir tylėdamas nuėjau porą šimtų metrų iki vienišo paminklo su Dovydo žvaigžde.

1941 m. rugsėjo 11 d. ten buvo sušaudyti 953 Seirijų krašto žydai – daugiausia moterys ir vaikai. Tokios pat žudynių vietos – prie Simno, Merkinės, Lazdijų. Visų miestelių, kuriuose gyveno gausesnės žydų bendruomenės. Kai sužymi jas Lietuvos žemėlapyje, atrodo, kad visa mūsų žemė tarsi kempinė prisigėrusi kraujo, kiekviena kalvelė atsimena žudomųjų aimanas ir maldas.

Tik niekas nenori prisiminti, kad nekaltą kraują praliejo savi – kaimynai lietuviai, nors ir prižiūrimi bei skatinami „galutinio žydų klausimo sprendimo“ organizatorių iš Vokietijos. Jei prisimenam, tai tik per sukaktis, pro sukastus dantis, tarsi atiduodami duoklę kažkam svetimam, nes taip reikia.

„Ir visiems broliams lietuviams sakau ir sakau iš tikrųjų jau ketvirtį amžiaus: niekada nepamirškite, kad Dievo Motina, kuriai meldžiamės, kurios užtarimo prašome buvo šventa žydelka“, – šią savaitę parašė profesorius Vytautas Landsbergis. Parašė eiliuotai, gerokai ilgiau, dar ir Vilniaus merui įgėlė, bet aš cituoju tik tą dalį, kuri man patiko.

Neapykanta, kuri snaudė mumyse ir prasiveržė pirmąją karo vasarą, net ir pasikeitus kartoms, niekur nedingo, tarsi ligos užkratas, ilgai laukęs, kol nusilps organizmas.

Sustojau pasimelsti Barauciškės miške ne už ten palaidotas Holokausto aukas. Joms mano maldų jau nereikia – nuteisino nekaltai pralietas kraujas. Ir ne už budelius, kuriems jau niekas nepadės. Tik už tai, kad žudančiam neapykantos demonui daugiau nebūtų leista mūsų užvaldyti. Net tada, kai labai norisi nusilipdyti sau didvyrių iš ne visai tam vaidmeniui tinkamų praeities asmenybių. Nes kas gali labiau pakenkti pastangoms formuoti istorinę sąmonę pokario partizanų aukos pagrindu, jei ne bandymai įkurdinti ant to paties pjedestalo ir Holokaustu susitepusius asmenis?

Ne „moratoriumo istorinės atminties trynimui“, kaip siūlo Prezidentūra, dabar reikia, o sąžinės. Tada riba, kas vertas paminklų, gatvių pavadinimų ir lentelių, o ką geriau prisiminti tik kaip neatlaikiusias išbandymų tragiškų laikų asmenybes, bus aiški kiekvienam. Neapsimeskim, kad trūko kažkokių diskusijų, kai tos diskusijos tęsiasi jau trečią dešimtmetį, o jų dalyviai išsiskirsto tik dar labiau susipriešinę, bet neradę bendro sutarimo.

Nes dabar būtų nesąžininga užstrigti diskusijose panaikinus tik su naciais kolaboravusių asmenybių pagarbos ženklus, o palikus sovietinius. Žaliojo tilto balvonų nukėlimas vyko pernelyg seniai, kad jį kas nors prisimintų. Laikas versti Cvirką, #šimašeu! Nes kartą pradėjęs viešųjų erdvių apvalymą ir pavadinęs tai lyderyste, pusiaukelėje sustoti negalite. Pusiausvyra požiūryje į nacių ir komunistų atminimo ženklus negali taip ir likti neribotam laikui pažeista.

O paskui dar paskolinkite šauniųjų „Grindos“ vyrų druskininkiečiams. Atsibus vietinis svarbiausias įtariamasis trečią kartą jaunavedys vieną rytą, pažiūrės pro langą, o Vijūnėlės dvaro nesimato. Ir ne todėl, kad čiurlioniški rūkai paslėpė.

Autorius Pinchos Fridberg, profesorius

2019 m. liepos 29 d. delfi.lt portalo lietuviškame puslapyje buvo paskelbtas straipsnis „Žmogus, kuris atidavė galvą už Lietuvą, nėra Lietuvos priešas“.

Jo autorius – Vytautas Landsbergis, Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos garbės pirmininkas.

Pono Landsbergio straipsnio pavadinimo turinys atrodo man keistokai.

XX amžiaus istorijoje yra daugybė  visai priešingų pavyzdžių.

Nepaisant to, remdamasis šiuo gana prieštaringai vertinamu teiginiu, autorius siūlo gerai apsvarstyti, ar Noreika is tikrųjų buvo taip ,,labai susitepęs, kad reiktų jį viešai žeminti“.

Na, ką gi, pone Landsbergi, aptarkime. Diskutuokim, kaip jūs siūlote, „nuodugniai“, kaip sakoma, pagal ,,Hamburgo sąskaitą“ be taip Jūsų mėgstamų išsisukinėjimo žodelių: „man atrodo“, „reikia manyti“, „galbūt“ ir „kas galėtų paneigti, kad…“

Be to, diskusija, mano manymu, turėtų būti susijusi ne tik su nacionaliniu didvyriu Jonu Noreika.

Pradėkime nuo jūsų tėvo, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, kuris savo noru tapo Komunalinio ūkio ministru Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybėje, kuri bendradarbiavo su naciais. Būtent šiai ministerijai buvo patikėtas „garbingas“ darbas – KAUNO ŽYDŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOS sukūrimas.

Kad netuščiažodžiauti, pacituosiu išrašą (pilnas tekstas ČIA) iš 1941 m. birželio 30 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės rytinio posėdžio protokolo Nr. 6.

 LAIKINOJO LIETUVOS MINISTERIŲ KABINETO 1941 M. BIRŽELIO MĖN. 30 D.

POSĖDŽIO PROTOKOLAS 

Pirmininkavo l. e. Ministerio Pirmininko pareigas p. J. Ambrazevičius.

Dalyvavo visi Ministerių Kabineto nariai.
[…]
[Svarstyta:] 4. Lietuviškojo bataliono išlaikymas ir žydų koncentracijos stovyklos [autoriaus pabrėžta] steigimas.

[Nutarta:] 4. Išklausęs Kauno Komendanto pulk. Bobelio pranešimo formuojamojo bataliono (Hilfpolizeidienstbatalion) ir žydų koncentracijos stovyklos [autoriaus pabrėžta] įsteigimo reikalu, Ministerių Kabinetas nutarė:
[…]
2) Žydų koncentracijos stovyklos steigimui pritarti ir jos steigimu rūpintis pavesti p. Švipai, Komunalinio Ūkio Viceministeriui, kontakte su p. pulk. Bobeliu.

Kitą Ministerių Kabineto posėdį paskirti šiandien, 19 val.

Le. Ministerio Pirmininko p[areigas] J. Ambrazevičius [parašas]
Ministerių Kabineto Reikalų Vedėjas J.Švelnikas [parašas]

Kalba netaisyta.

Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai, 1941 m. birželio 24 – rugpjūčio 4 d. [sudarė Anušauskas A.],

Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 19–20.

PRIEDAS NR. 1 PRIE [LIETUVOS MINISTERIŲ KABINETO] 1941. VIII. 1

PROT[OKOLO] NR. 31

ŽYDŲ PADĖTIES NUOSTATAI

 Ministerių Kabinetas, atsižvelgdamas į tai, kad žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją morališkai, o pastaraisiais metais, prisidengę bolševizmo skraiste, kovą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautą plačiausiai išvystė, ir siekdamas užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos, – nutarė priimti šiuos nuostatus [autoriaus pabrėžta]:

[…]
Kaunas, 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d.
L. e. Ministerio Pirmininko p[areigas] J. Ambrazevičius [parašas]
Vidaus Reikalų Ministeris J. Šlepetys [parašas]

Kalba netaisyta.

Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai, 1941 m. birželio 24 – rugpjūčio 4 d. [sudarė Anušauskas A.],
Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 135–137.

Norėčiau suprasti, kaip mūsų laikais daugelyje šiuolaikinių dokumentų, apibūdinančių šį įvykį, terminas „Žydų koncentracijos stovykla“ buvo pakeistas viduramžių terminu „getas“, kuris viso labo reiškia tik žydų kompaktišką gyvenamąją vietą, o ne jų teisių į nuosavybę ir teisės gyventi atėmimą. Įdomu būtų sužinoti, kas, kada ir kokiu tikslu atliko šį pakeitimą.

Kodėl aš to klausiu? Todėl kad šis pakeitimas leidžia kai kam teigti, jog tikrieji žydų persekiojimo organizatoriai ir koncentracijos stovyklų Lietuvoje kūrėjai nenumatė tragiškų savo veiksmų padarinių. Atsieit nedalyvavo Holokauste. Tenka priminti, kad Holokaustas yra ne tik žiaurus žydų žudymas, bet ir jų įkalinimas koncentracijos stovyklose, kur žmonės priverstinai neteko teisinės apsaugos, nuosavybės, maisto, vaistų, tinkamos medicininės priežiūros, kur jie patyrė precedento neturintį fizinį ir moralinį pažeminimą.

Kodėl, pone Landsbergi, Jums tai sakau? O todėl, kad mano žmona Anita buvo įkalinta toje pačioje Kauno žydų koncentracijos stovykloje, kuri minima aukščiau pateiktuose dokumentuose, patvirtintuose visų vyriausybės narių ir, tikriausiai, Jūsų tėvo, kadangi „Dalyvavo visi Ministerių Kabineto nariai“. Mano žmonos Ausweis Nr. 4426 saugomas Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve, F. R-73, ap. 2, b. 72, l.50.

Manau, Jūs nežinote, kad žmonos tėvas Hirschas ir jos senelis Josifas buvo išsiųsti iš Kauno žydų koncentracijos stovyklos į Dachau koncentracijos stovyklą, o močiutė Sterle – į Salaspilį, kur jie žuvo.

Žmonės, kurie pasirašė dokumentą „PRIEDAS Nr. 1 Protokolas Nr. 31 [LIETUVOS MINISTRŲ kabinetas] 1941 m. VIII.,,Dėl žydų padėties”, pavertė antisemitizmą valstybės politika. Kaip tvirtinama Genocido centro išvadose dėl Kazio Škirpos, „Škirpos vadovaujamų lietuvių aktyvistų frontas iškėlė antisemitizmą į politinį lygmenį, kas kai kuriuos Lietuvos gyventojus galėjo pastūmėti dalyvauti Holokauste“. Mano manymu, šie žodžiai galėtų ir turėtų būti skirti visai laikinosios Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybės nariams.

2012 m. birželio 21 d. Jūs (kartu su bendraminčiais) suorganizavote pompastišką, su karinėmis pajėgomis ir salvėmis J. Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimo ceremoniją Kaune.

2012 m. birželio 21 d. iškilmingas urnos sutikimas su J. Ambrazevičiaus – Brazaičio pelenais Vilniaus oro uoste.

Jūs viešai nuleidote galvą prieš žmogų, kuris teigė, kad „žydai šimtmečius ekonomiškai išnaudojo lietuvių tautą“ ir „morališkai ją smaugė“:

Vytautas Landsbergis (antras iš dešinės) ir kiti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio pelenų perlaidojimo ceremonijoje.

Kodėl Jūs taip  pasielgėte? Jūs sutinkate su jo teiginiais? O gal viskas dėl to, kad Jūsų tėvas buvo mirusiojo bendražygis?

P.S. Tenka apgailestauti, kad ponas V. Landsbergis vis dar leidžia sau viešai įžeisti savo bendrapiliečių jausmus. Cituoju:

,, Įdomu tai, kad Lietuvos lenkai nedaug kuo skiriasi nuo Lietuvos rusų. Čia yra problema – mes juos laikome lenkais, o jie galbūt yra lenkiškai kalbantys rusai“.

Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

Tautinių mažumų departamentas kreipėsi į Seimo Žmogaus teisių komitetą, prašydamas įtraukti į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą Tarptautinę romų genocido dieną, kuri yra minima rugpjūčio 2 dieną.

Panerių memoriale įvyko Romų genocido aukų pagerbimo ceremonija, kurioje dalyvavo Lietuvos romų bendruomenė kartu su oficialiais valstybės, ambasadų, savivaldybės, nevyriausybinių organizacijų ir visuomenės atstovais, prisimindami skaudžius romų istorijos puslapius. Skambėjo romų dainos, kurias atliko ansamblis „Sare roma“, griežė Giunter Light Orchestra muzikantai.

2019 m. birželio 27 d. Seimas atmintinų dienų sąrašą papildė nauja diena – Romų genocido atminimo diena. Toks Seimo sprendimas tapo reikšmingu įvykiu visai Lietuvos romų bendruomenei. Manoma, kad jis skatins visuomenę atkreipti dėmesį į skaudžius Lietuvos istorijos faktus, prisidės prie romų kultūros atvirumo, tarpkultūrinio dialogo bei stereotipų mažinimo

Nuotraukoje Utena 1944m. žydų kapavietė.

Ar šiandien, prabėgus beveik 30-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublika yra ištyrusi ir nuteisusi per tas tris 1941-ųjų dienas 4 609 Lietuvos Respublikos piliečius nužudžiusius asmenis? Ne. Netrukus minėsime 78-ąsias žudynių metines, tačiau nepriklausoma demokratinė respublika nerado išteklių ir valios pradėti tirti, įvardinti ir nuteisti savo piliečių žudikus.

Ar savo neveiklumu mes visi netęsiam ir patys neprisidedam prie anų Holokausto nusikaltimų organizavimo?

Sprendžiant dėl diskusijas visuomenėje keliančių atminties ženklų istorinėms asmenybėms užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius siūlo remtis ekspertų vertinimais.

Komentuodamas prieštaringų vertinimų sulaukusį sprendimą nuimti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, L. Linkevičius priminė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvadą dėl J. Noreikos.