Holokaustas

LRT aktualijų studija. Kas iš tiesų buvo Jonas Noreika?

LRT aktualijų studija. Kas iš tiesų buvo Jonas Noreika?

LRT mediateka

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė, kad Jonas Noreika, dar žinomas kaip generolas Vėtra, nacių okupacijos metais organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose. Iki šiol J. Noreika kaltintas, kad, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, išleido potvarkius dėl getų ir turto nusavinimo, kuomet masinės žudynės jau buvo įpusėjusios. Generolo Vėtros rėmėjai dėl naujausio atradimo nudžiugo, tačiau profesionalūs istorikai tuo nepuola tikėti ir ragina nedaryti išvadų iš vieno šaltinio. Į istorinės tiesos paieškas „LRT aktualijų studijoje“ leidžiasi LGGRTC direktorė Birutė Burauskaitė, Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis ir Vilniaus universiteto profesorė Jurgita Verbickienė. Ved. Mindaugas Jackevičius.

Laidos įrašas

 

Pažymos apie J.Noreiką autorius: mano asmeninis reikalas, kaip rašiau pažymą

Pažymos apie J.Noreiką autorius: mano asmeninis reikalas, kaip rašiau pažymą

15min.lt  Rūta Miškinytė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) trečiadienį publikavo pažymą, kurioje teigiama, kad Jonas Noreika prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Vis dėlto žinomi istorikai pažymą sukritikavo, o LGGRTC direktorė 15min paliudijo, kad pažymos autorius yra Dalius Egidijus Stancikas, geologo išsilavinimą turintis, šiuo metu centro sekretoriate dirbantis publicistas.

15min nutarė susisiekti su minėtos pažymos autoriumi ir pasiteirauti, kaip vyko tyrimas, ar nebuvo bandoma ieškoti daugiau šaltinių prieš skelbiant oficialią pažymą, ar nenorėta šios turinio publikuoti straipsnio pavidalu ir, galiausiai, su kuo buvo konsultuojamasi rašant dokumentą. Taip pat 15min primena, kad LGGRTC yra biudžetinė įstaiga, tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais.

Pasiteiravus, ar atradus dokumentą jį tyrė ir nagrinėjo tik vienas istorikas, LGGRTC direktorė patikino, kad taip. Anot jos, tyrimo ir pažymos apie Joną Noreiką autorius yra Dalius Egidijus Stancikas, pastaraisiais metais publikuojantis savo tekstus tokiuose portaluose, kaip tiesos.lt, slaptai.lt, alkas.lt, pozicija.org ir ekspertai.eu.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl LGGRTC platinamos klaidingos informacijos apie Joną Noreiką

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl LGGRTC platinamos klaidingos informacijos apie Joną Noreiką

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai smerkia neatsakingus ir visuomenę klaidinančius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimus, susijusius su Jono Noreikos veikla pastarajam einant Šiaulių apskrities viršininko pareigas Antrojo pasaulinio karo metais.  Teiginiai, kad iki Žagarės geto likvidavimo Jonas Noreika„ nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų“ yra istorijos revizionizmo ir Holokausto neigimo pavyzdžiai, daromi valstybinės institucijos. Pateikti „įrodymai“, kad Jonas Noreika organizavo žydų gelbėjimą yra neparemti jokiais faktais ar išgelbėtųjų liudijimais – ar Genocido centro darbuotojams pavyko apklausti patį Joną Noreiką ir nnustatyti, ką šis „žinojo“? Lietuvos žydų bendruomenė vertina Jono Noreikos veikla organizuojant getus bei parduodant nužudytų žydų turtą kaip dalyvavimą masiniame žydų naikinime. Lietuvos žydų bendruomenė pasilieka teisę kvestionuoti Genocido centro spekuliacijas įstatymo nustatyta tvarka.

Istorikai: jei LGGRTC pažyma apie J.Noreiką būtų studento darbas, ją įvertintų labai prastu pažymiu

Istorikai: jei LGGRTC pažyma apie J.Noreiką būtų studento darbas, ją įvertintų labai prastu pažymiu

15min.lt Rūta Miškinytė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC) paviešinus Daliaus Egidijaus Stanciko sudarytą pažymą apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros tariamą žydų gelbėjimą, istorikai išreiškė nepasitenkinimą pačia pažyma ir jos sudarymo principais. Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis supeikė nekritišką šaltinių vertinimą, o Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Nerijus Šepetys teigė, kad pažyma nedaro garbės LGGRTC ir yra labai klaidinanti.

Trečiadienį LGGRTC paskelbė pažymą, kurioje teigia, kad kontroversiškai vertinamas Jonas Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo ir organizavo jų gelbėjimo tinklą. Pagrindiniu to įrodymu pažymoje laikomas jėzuito kunigo Jono Borevičiaus 1986-aisais Jungtinėse Valstijose pasakytas liudijimas.

Tokių liudijimų daug, beveik visi – prolietuviški

Vis dėlto istorikai linkę skeptiškai vertinti šį atradimą. Pasak Nerijaus Šepečio, panašių liudijimų dėl Sovietų Sąjungos įvairiais nusikaltimais kaltinamų asmenų ekstradicijos Jungtinėse Valstijose aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo apstu, o beveik visi liudiję lietuviai pasisakė tautiečių naudai. Šį kunigo J.Borevičiaus liudijimą, visų pirma, derėtų vertinti būtent tokiame kontekste.

„Dauguma liudijo už savo tėvynainius, už savo tautiečius, jie palankūs kaltinamiesiems. Tai savaime suprantama, šioje vietoje reiškiasi solidarumas. Tokių paliudijimų yra buvę tokiose bylose ir čia tikrai nėra naujiena“, – pasakojo istorikas.

Niekas nenorėjo atiduoti savo tautiečių Sovietų Sąjungai į rankas, kur teisingo teismo tikrai nebuvo galima tikėtis ir grėsė politinis susidorojimas.

„Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją. Ir dabar čia, šioje vietoje ieškoti net ne atsakymo į klausimą, o paties klausimo, ką darė Jonas Noreika, būdų didžiausias nesusipratimas. Ir ką mes čia dabar skaitome? Mes skaitome ugningą pažymą, kad štai, Jonas Noreika gelbėjo žydus“, – teigė N.Šepetys.

Pasak Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio, LGGRTC turėtų atsargiau elgtis ir nedaryti tokių išvadų, turėdami vos vieną šaltinį.

LGGRTC / Lrt.lt nuotr./Jonas Noreika

„Visų pirma, norėčiau pamatyti visą tyrimą, nes iš to, kas jau buvo paskelbta, turiu per mažai informacijos. Bet iš to, ką mačiau, aš tiesiog būčiau žymiai atsargesnis, nedaryčiau tokių išvadų“, – teigė istorikas.

Anot jo, tokius liudijimus reikia vertinti skeptiškai.

„Istorikams, kaip ir žurnalistams, galioja tas pats principas – tam tikras skeptiškumas liudininkų atžvilgiu, kurie liudija praėjus vos ne 50 metų nuo tų įvykių. Tai yra vienas momentas, nes reikėtų pakankamai gerai žinoti, kokiomis aplinkybėmis buvo duodami parodymai, apie ką buvo kalbama, pagaliau reikėtų išsiaiškinti liudininko ryšius su tuo, apie kurį liudijama. Šitas kritikos principas galioja visiems“, – tvirtino A.Nikžentaitis.

Vytautas Bruveris. Išžudytų žydų turtas: nusisukti negalima imtis

Vytautas Bruveris. Išžudytų žydų turtas: nusisukti negalima imtis

Kaip geriau elgtis valstybei ir jos politikams, susidūrus su kokiu nors aštriu, jautriu ir visuomenėje prieštaringą reakciją keliančiu klausimu – kišti galvas į smėlį ar vis dėlto kalbėti ir diskutuoti apie tai?

Šią amžiną tiesą patvirtino ir praėjusią savaitę Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) bei Geros valios fondo suorganizuota konferencija, skirta per Holokaustą pagrobto žydų turto grąžinimo klausimams.

Lietuvos valdžią imtis šio klausimo jau seniai ragina pagrindiniai ir Lietuvos, ir Izraelio tarptautiniai partneriai – amerikiečiai. Dabartinė JAV prezidento adminstracija bei parlamentas šiam klausimui rodo ne mažiau, o gal net ir daugiau dėmesio, nei jų pirmtakai. Štai ir prieš porą metų Vilniuje lankėsi specialusis Valstybės departamento įgaliotinis Holokausto klausimais Th.Yazdgerdi. Jo pokalbių su aukščiausiais šalies valdininkais ir politikais pagrindine tema ir buvo – ar Lietuva galvoja kaip nors pradėti spręsti privataus žydų turto grąžinimo arba kompensacijų už jį klausimą? Lietuvos politikų bei valdininkų reakcija – panaši, kaip ir jų kolegų kitose regiono valstybėse. Drąsesni lakoniškai ir kategoriškai nukerta, jog šis klausimas net nesvarstytinas, tuo tarpu kone absoliuti dauguma tiesiog tyli, lyg burnas prisėmę, ir vengia šio klausimo, lyg ugnies. Pavyzdžiui, dabartinių valdančiųjų valstiečių vedlys R.Karbauskis prieš porą metų yra viešai sakęs, jog šioji valdžia šio klausimo nesiims, nes jis „supriešintų visuomenę“. Premjeras S.Skvernelis taip pat nukirto, jog Lietuvos valstybė apskritai jau yra suvedusi sąskaitas su Holokaustu, tad kalbėti nebėra apie ką.

Be abejo, LŽB į renginį kvietė visų pagrindinių valstybės institucijų – Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės – atstovus bei vadovus, taip pat R.Karbauskį ir kitus parlamentarus. Vieni kvietimus lakoniškai atmetė, kiti – tiesiog ignoravo. Tiesą sakant, toks elgesys net panašus į įžeidžiančią nepagarbą.

Tačiau baimė, pasirodo, tokia stipri, kad dėl jos vengiama net pasirodyti tokiame renginyje. Ši baimė, kaip matyti, užvaldžiusi net ir naująją Prezidentūrą, kurios šeimininkas G.Nausėda žadėjo būti visų, net ir sudėtingiausių problemų bei diskusijų šalyje „moderatoriumi“.

Per porą metų Vilniuje planuojama pastatyti paminklą žydų gelbėtojams.

Per porą metų Vilniuje planuojama pastatyti paminklą žydų gelbėtojams.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas sudarė darbo grupę, kuri turės aptarti paminklo koncepciją ir parengti sąlygas kūrybinės idėjos konkursui. „Jau keletą metų Vilniuje planuojama pastatyti labai svarbų mūsų valstybės, tautos atminčiai paminklą – Holokausto laikų herojams, žydų gelbėtojams, Pasaulio tautų teisuoliams“, –  kalbėjo ministras. „Iš tikrųjų būtina vykdyti šį labai svarbų atminčiai projektą“, – pabrėžė jis. Planuojama, kad iš Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės, Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos žydų bendruomenės, Dailininkų sąjungos, Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovų sudaryta darbo grupė per artimiausius mėnesius parengs kūrybinės idėjos konkurso sąlygas.

Kaip pasaulis sužinojo apie vieną žiauriausių XX a. katastrofų?

Kaip pasaulis sužinojo apie vieną žiauriausių XX a. katastrofų?

Nuotraukoje Aušvico Birkenau koncentracijos stovykla

15min.lt Laura Kešytė

Kada kino kūrėjai ėmė gvildenti Holokausto temą? Kaip jie rinkosi vaizduoti vieną žiauriausių XX a. katastrofų? Ar Holokausto siaubą įmanoma perteikti kino kamera? Pasakoja kultūros istorikė Violeta Davoliūtė–Opgenorth.

Violeta Davoliūtė-Opgenorth – vyresnioji mokslo darbuotoja LKTI, vizituojanti profesorė École des hautes études en sciences sociales (EHESS). 2015-2016 metais – mokslo darbuotoja Yale universiteto MacMillan Tarptautinių ir regioninių studijų centre, JAV. Toronto universitete apgynė disertaciją apie Holokausto ir Gulago istorines reprezentacijas Europoje „Testimony: from the Poetics of Place to the Politics of Memory“ (2004).

Holokausto temos vystymas kine Vakarų Europoje, ypač 7-8 dešimtmečiais glaudžiai siejosi su Adolpho Eichmanno teismo procesu, su Hanos Arendt straipsniais apie šį procesą laikraštyje The New Yorker, jos knyga “Eichmanas Jeruzalėje” (1963), istoriko Raulo Hilbergo tyrimais – 1961 metais pasirodžiusioje jo knygoje Europos žydų sunaikinimas pirmą kartą buvo aiškiai išskirtos kategorijos – nusikaltėlis, liudininkas, teisėjas, auka.

Visa tai įvairiose Europos šalyse įžiebė politiškai skausmingas diskusijas, kas Antrojo pasaulinio karo metu buvo kolaborantai, kas buvo aukos, kas buvo liudininkai, kokie jų vaidmenys, kokie prototipai, kaip reikėtų juos reprezentuoti. Visa tai tiesiogiai siejosi su kinu, nes kinas darė didžiulę įtaką šioms diskusijoms ir istoriniams tyrimams apskritai: atskleisdavo naujas perspektyvas, kontroversijas, patraukdavo visuomenės, ypač politikų dėmesį, o dažnai pastarieji ir spręsdavo, kaip pasakoti Antrojo pasaulinio karo istoriją jų visuomenėms. Kitaip tariant, kinas ne tik atspindėjo, bet ir skatino istorijos naratyvų kaitą.

Joachimo Tauberio pranešimas apie Holokaustą ir nusavintą žydų nuosavybę

Joachimo Tauberio pranešimas apie Holokaustą ir nusavintą žydų nuosavybę

Regioninėje konsultacijoje Vilniuje LŽB: Holokausto laikotarpio turto restitucija – 10 metų po Terezino deklaracijos, pranešimus pristatė žinomi istorikai, ne vienerius metus nuosekliai tyrinėję Holokausto istoriją Lietuvoje. Čia pristatomas Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nario Hamburgo universiteto Šiaurės rytų instituto direktoriaus profesoriaus dr. Joachimo Tauberio pranešimas ,,Holokaustas Lietuvoje“.

J.Tauberis yra knygų ir akademinių straipsnių apie Holokaustą Lietuvoje ir šiaurės rytų Europoje autorius. Džiaugiamės galėdami pristatyti nuotraukas ir tezes, kurias jis pateikė gruodžio 2d. tiems, kurie negalėjo atvykti į konferenciją Vilniuje.

1941 metų birželį nacių Vokietijai užpuolus Sovietų sąjungą ir Lietuvoje prasidėjus sukilimui, paskelbusiam apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą, nuo pirmų minučių žydai tapo sukilimo aukomis.

holocaust in lithuania 1941-1944_6
Valstybės kompensacija nacių ir komunistinių režimų žydų tautybės aukoms

Valstybės kompensacija nacių ir komunistinių režimų žydų tautybės aukoms

LŽB prmininkės, advokatės Fainos Kukliansky pranešimas, skaitytas  Vilniuje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengtoje regioninėje konferencijoje, skirtoje Holokausto aukų turto restitucijos klausimams.

Nuotraukoje Chaimo Frenkelio ir vėliau jo sūnaus Jokūbo Frenkelio odų fabrikas. Nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.

Visose kitose nuotraukose esančių namų nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.

Šiandien keliame klausimą ne apie religinio bendruomeninio turto grąžinimą, kurio trečdalis yra grąžinamas, o apie nacių ir komunistinių režimų nusikaltimo aukoms priklausiusią privačią nuosavybę, kurios valstybė nei grąžino, nei kompensavo.

Šį klausimą keliame, praėjus 75 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kada beveik visa žydų bendruomenė Lietuvoje  buvo išnaikinta, o likusios gyvos aukos taip ir neatgavo savo nuosavybės.

Šios aukos, valstybei neprisiėmus įsipareigojimų dėl kompensacijos vadinamos “pamirštomis“ aukomis arba “nenusipelniusiomis” aukomis, nes nacionalinė teisinė sistema valstybėje yra sukurta tokiu būdu, kad kai kurioms aukoms atgauti nuosavybę arba kompensaciją į ją tampa neįgyvendinamu dalyku.

Alaus darykla „Kalnapilis”1902-1940 metais. Šimtametę istoriją turinti alaus darykla “Kalnapilis” yra seniausia Panevėžio įmonė. Nuosavybė negrąžinta.

Čia reikėtų paminėti, kad restitucijos teisės aktai, priimti tarptautinių organzacijų, yra neprivalomi (minkštoji teisė) arba – neprivalomoji teisė pagal tarptautinės teisės normas. Valstybės tik raginamos atlyginti žalą, bet neturi tokio įsipareigojimo. Čia išryškėja skirtumas tarp ratifikuotų tarptautių teisės aktų ir privalomų vykdyti nacionalinės teisės aktų. Taigi teoriškai, aukos neturi teisės į restituciją. Tačiau Europoje susiformavo praktika, tendencija, kad valstybės pačios prisiima įsipareigojimą grąžinti nuosavybę ar kompensuoti aukoms (tai seka iš Europos šalių praktikos, apibendrintos LR  Teisingumo ministerijoje ir LR  Seime).

Pagal tarptautinę teisę valstybės turi vertinimo laisvę apibrėždamos totalitarinių režimų aukas (kompensacijos gavėjus). Totalitarinių režimų aukos nepatenkančios į valstybių teisinį reguliavimą, negalės jo apskųsti pagal EŽTK/ EŽTK 1 protokolo 1 str.  Tas pats minėtina ir dėl aukų įpėdinių. Pati valstybė nustato, ar įpėdiniai turi teisę į  kompensaciją.

Panagrinėkime situaciją Lietuvoje. Nagrinėsiu nuo 1940m. nacionalizuoto ar kitaip nusavinto žydų privataus turto restitucijos problemas. Literatūroje šis klausimas nebuvo nagrinėjamas, nors turi tiek teorinę, tiek ir praktinę reikšmę. Teoriniu požiūriu tai svarbu, nes žydų turtas buvo pradėtas nacionalizuoti 1940 m. Sovietinės okupacijos metais vienodais teisniais pagrindais (arba tiksliau, vienodai neteisėtai) kaip ir visų Lietuvos gyventojų. Tačiau skirtingai negu kitų tautybių Lietuvos gyventojų, žydų turto kaip ir pačių žydų, laukė kitokia, išskirtinė lemtis. Praktiniu požiūriu tai svarbu, nes, praėjus daugiau 70 metų nuo nusavinimo pradžios, jis taip ir nėra gražintas.

Žydai – šiandiena sudaro visišką mažumą Lietuvoje. Ir tarpukario Lietuvoje žydai buvo priskiriami prie tautinių mažumų.  Mykolas Riomeris pasisakydamas apie “Žydų rasės problemą” savo monografijoje “Valstybė“, rašė:  “Ne kitaip šie santykiai reiškiasi nei ir tos tautos atžvilgiu, kuri Europoje ypatingai iš visų kitų išsiskiria ir neturėdama jokios teritorijos nė masinio pastovaus centro, grynai personalinėmis savo, išsiskaidžiusių narių ypatybėmis, sugebėjo per tūkstančius metų išlaikyti savo skirtingą esmę, nepasidavusi nacionalinei ar etninei aplinkos asimiliacijai. Kalbu apie Žydus….Bet pagaliau apie 2000 metų gyvenimo Europos tautų tarpe, dargi neturint savo atskiro teritorinio apsigyvenimo centro, turėjo į žydų tarpą įlieti nemažą vietos žmonių kraujo srovę….”[16,  211] .

“Tačiau Lietuvoje nacionalinės personalinės autonomijos (savivaldybės) institucija turi savo istoriją, bet tiktai vienos tautinės mažumos, būtent Žydų atžvilgiu” [17, 279].

1920 m. sausio 10 d. laikinosios valdžios buvo išleistas Laikinas įstatymus apie žydų bendruomenių tarybų teises apkrauti mokesčiais gyventojus žydus. Tai buvo įstatymas, steigiąs personalines žydų savivaldybės Lietuvoje pamatus.

  1. Riomeris tai vadina „Žydų personalinės autonomijos

Lietuvoje istorija“. Tuomet, t.y. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis žydai sudarė 7.2 % Lietuvos gyventojų [10, 2]. Galima manyti, jog 1940 m. sovietinėje Lietuvoje iš viso būta 240 000 – 250 000 žydų [3, 91].

Akivaizdu, kad žydai sudaro žymią mažumą tarp kitų tautų dabar. Pagal 2011 m. surašymo duomenis, žydai sudaro 0,08% [19].

Nežiūrint pateiktų skaičių, apibūdinančių žydus kaip tautinę mažumą, iki 1940 metų žydai neabejotinai turėjo didelę įtaką Lietuvos ekonomikai.

Pateiksiu tik vieną skaičių. Iš 1940 -1941 metais 1593 nacionalizuotų įmonių, kurių metinė apyvarta buvo 500 mln. litų, 1320   (83% )  priklausė žydams [4, 147].

               Žinant, kiek daug turto priklausė žydams privačios nuosavybės teisėmis, ir žinant tai, kad žydų bendruomenė praktiškai buvo sunaikinta, natūraliai turėtų kilti klausimas, kaip po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyksta žydų nuosavybės restitucija ir ar vyksta apskritai?

              Čia, mano nuomone, reikėtų panagrinėti du aspektus:

  • Kaip ir kada buvo nusavintas žydų turtas.
  • Kokiu būdu pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra galima grąžinti žydų turtą buvusiam savininkui.

Kaip jau minėta aukščiau, dalis žydų nekilnojamojo turto buvo nacionalizuota ar kitaip nusavinta 1940-1941 m., t.y. Sovietinės okupacijos metu. Didžioji šių nelaimėlių dalis buvo ištremta su šeimomis į Sibirą.

Vienas garsiausių tarpukario Kauno gydytojų – dr. Elchananas (Chanonas, Chonelis) Elkesas, aktyvus sionistinio judėjimo šalininkas, Žydų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vadovas, aštuoniolika metų buvęs Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje asmeninis gydytojas, – 1930 m. pasistatė Kęstučio gatvėje namą. Ir ne šiaip namą, o vieną pirmųjų, jei ne patį pirmąjį tautinio modernizmo stiliaus daugiabutį. Negrąžintas.

Elkeso namas Kaune

              Tačiau pažiūrėkime, kas toliau įvyko su Lietuvos žydų turtu.

O.Koršunovas spektaklyje primins šiurpią istoriją: „Neįtikėtina, iki kokio žiaurumo žmogus gali prieiti“

O.Koršunovas spektaklyje primins šiurpią istoriją: „Neįtikėtina, iki kokio žiaurumo žmogus gali prieiti“

15min.lt Jurgita Andriejauskaitė

„Europos sostinė turėtų būti ne Briuselyje, o Aušvice“, – cituodamas vieno politiko žodžius teigia teatro režisierius Oskaras Koršunovas. Šiomis dienomis jis yra atsidavęs Klaipėdos dramos teatrui, kur statomas spektaklis „Mūsų klasė“. Jis primins šiurpius Holokausto įvykius, o žiūrovą pakvies klaidžioti XX amžiaus istorijos labirintais. O.Koršunovas sako – kada dar, jei ne dabar, reikia kalbėti priešpriešos tema, ypač matant lietuvių požiūrį į pabėgėlius, nors mūsų pačių tautiečiai yra išsibarstę po visą pasaulį?

– Lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ paremta istoriniais įvykiais Lenkijos miestelyje Jedvabnėje, kur 1941 metais pogromo metu sudeginta 1 600 žydų. Tai sukrečianti, šiurpi, nužmogėjimą atskleidžianti istorija. Kodėl pasirinkote tokio gylio pjesę? – Tai yra labai atsakinga medžiaga, labai atsakingas darbas. T.Słobodzianeko pjesė kalba apie Holokaustą, tai Europoje labai aktuali tema ir visada bus aktuali. Vienas politikas pasakė, kad Europos Sąjungos sostinė turėtų būti ne Briuselyje, o Aušvice, nes Europos Sąjunga susivienijo ne dėl euro, o po baisios tragedijos, Antrojo pasaulinio karo. Susijungė, kad tokia tragedija nepasikartotų. Ekonominė jungtis yra tik antroje vietoje. Lietuvai tai ypač yra aktualu.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams

Minint Terezino deklaracijos dešimtmetį, Vilniuje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams. Joje apžvelgta įvairių Europos šalių patirtis, grąžinant Holokausto metu užgrobtą žydų turtą. Buvo proga pabendrauti su pasaulyje žinomais Holokausto istorikais, išklausyti pranešimus su giliomis istorijos įžvalgomis, pristatyti Lietuvą, kaip gerą pavyzdį bei apsibrėžti tikslus ir uždavinius ateičiai.

Restitucijos pastangų apžvalgą pateikė Amerikos žydų komiteto (AJC) tarptautinių žydų reikalų direktorius Andrew Baker, kuris gerai žino Lietuvos žydų turto restitucijos reikalus, nes pats dalyvavo priimant sprendimus, kai 2011 metais Lietuvos valstybė po kelerius metus trukusių svarstymų, išmokėjo per 37 milijonus eurų, remdama žydų bendruomeninį gyvenimą. Tuomet buvo įkurtas Geros valios fondas ir jam dalimis išmokėta per 37 milijonus eurų.

A.Baker pristatė JAV pavyzdžius, kaip Amerikos žydams atstovavę advokatai pateikė grupinius ieškinius dėl turto. Prancūzija ir Austrija turto klausimą išsprendė. Austrija išmokėjo kompensacijas pagal buvusį turtą iki Antrojo pasaulinio karo. Prancūzija pripažino savo atsakomybę dėl pagrobto turto ir taip pat išmokėjo kompensacijas.

Žydų turtas skirstomas į bendruomeninį, privatų ir likusį be paveldėtojų. Kiekviena šalis siekė savo tikslų. ,,Dauguma Europos šalių, kur žydai patyrė Holokaustą,  po Berlyno sienos griuvimo norėjo tapti ES ir NATO narėmis, todėl reikėjo įvertinti savo istoriją, tai buvo sprendžiama su JAV pagalba“, – prisiminė A.Baker. Tuomet žydų turto grąžinimo reikalai Lietuvoje pajudėjo sparčiau.

Tačiau, pasak Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, privačios nuosavybės klausimas vis dar nėra sprendžiamas. Lietuvos žydai, apsigyvenę kitose šalyse, negalėjo susigrąžinti turto, nes restitucijos laikotarpiu jie neturėjo teisės įgyti Lietuvos pilietybės.

Konferencijoje dalyvavę Čekijos, Lenkijos, Latvijos, Vengrijos, Kroatijos, Slovėnijos žydų bendruomenių vadovai pasakojo apie turto grąžinimo realijas problemas ir neįvykdytus vyriausybių pažadus, bylų vilkinimą jų šalyse bei perspektyvą kurti naujus įstatymus dėl turto grąžinimo procedūrų.

Iš pasisakymų peršasi išvada,- kuo daugiau šalyje yra  demokratijos, tuo mažiau problemų kyla dėl restitucijos ir teisingumo nukentėjusiems nuo nacių režimo žydams.

Šiuo metu Lietuvos žydai laukia Vyriausybės nuomonės ir sprendimo, aiškumo, kokia suma yra grąžintina ir kiek žmonių turi teisę į vienokią ar kitokią nuosavybę.

2009 metais 47 valstybės Prahoje pasirašė Terezino deklaraciją dėl Europos žydų prarasto turto grąžinimo principų.

Gruodžio 2d. vykusioje konferencijoje pasidalinta patirtimi apie kliūtis, su kuriomis susidūrė dauguma Europos žydų bendruomenių, bandydamos susigrąžinti prarastą nuosavybę. Patirtys panašios, iš jų galima pasimokyti, todėl visi dalyviai sutiko, kad Terezino deklaracijos 10-mečiui skirtas susitikimas paskatino nenuleisti rankų, o žydų turto restitucijos klausimo svarstymą žadama pratęsti Europos žydų kongrese, kuris planuojamas 2020 m. vasarą Vilniuje. ,,Galbūt vertėtų koordinuoti įstatymo dėl restitucijos kūrimą“, – svarstė F. Kukliansky.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy žydų nuosavybės klausimą vadina labai sudėtingu, tačiau jau atėjo laikas teisingumui ir šį klausimą laikas spręsti. ,,Lietuvoje gyveno labai didelė žydų bendruomenė, kuri buvo žiauriai sunaikinta. Visoje šalyje liko jų namai, gamyklos, žemė, miškai. Dabar ne 1941 metai, po Holokausto praėjo 78 metai. Gyvename kitoje realybėje, t tikslas siekti teisingumo yra labai svarbus. Teisingumas gali būti ir simbolinis. Dabar žydų bendruomenė gyvena iš restitucijos pinigų, kuriuos administruoja Geros valios fondas. Šie pinigai skirti žydų bendruomenei remti. Turto grąžinimo neišvengti.Terezino deklaracijoje yra išdėstyti principai kaip grąžinti privatų turtą. Tai ne tik galimybė įtvirtinti teisingumą, tai politinis moralinis klausimas. Centrinė ir Rytų Europa dar neatstatė teisingumo. Kalbamės su Lietuvos institucijomis atvira širdimi”- Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy.

www.lzb.lt tinklapyje bus rašoma apie konferencijoje skaitytus pranešimus.

Regioninė konsultacija apie Holokausto laikotarpio turto restituciją

Regioninė konsultacija apie Holokausto laikotarpio turto restituciją

2019-11-29

Pranešimas spaudai (papildytas)

Regioninė konsultacija apie Holokausto laikotarpio turto restituciją

Vilniuje kitą savaitę vyks regioninė konsultacija apie Holokausto aukų turto restituciją. Bus apžvelgta Europos šalių patirtis grąžinant turtą, žymūs istorikai pateiks savo tyrimus, kas vyko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.

Konferencija skirta pažymėti Terezino deklaracijos dešimtmetį. 2009 metais 47 valstybės, tarp jų ir Lietuva, Prahoje pasirašė minėtą dokumentą ir paskelbė veiklų programą, nukreiptą į pagalbos užtikrinimą, žalos atlyginimą ir nacių aukų atminimo įamžinimą. Svarbu paminėti, kad pasirašiusios šalys pabrėžė bendruomeninio ir privataus nekilnojamojo turto restitucijos užtikrinimo svarbą.

„Pažymint bendruomeninės ir individualios nuosavybės, kuri priklausė Holokausto (Šoa) ir kitoms nacių persekiojimo aukoms, grąžinimo svarbą, dalyvaujančios šalys ragina, kad visos pastangos turėtų būti dedamos ištaisyti neteisėto turto užgrobimo pasekmes, tokias kaip konfiskacijos, priverstinis pardavimas, kas iš tikrųjų buvo dalies tų nekaltų pavienių žmonių ir grupių persekiojimas, kurių dauguma mirė be palikuonių“, – sakoma Terezino deklaracijoje.

Pasak Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkės Fainos Kukliansky, prieš dešimtmetį Bendruomenė sveikino Lietuvos sprendimą pasirašyti minėtą dokumentą. „Dabar galime pasakyti: visų pastangų progresas yra reikšmingas, bet dažniausiai – dalinis“, – sakė F. Kukliansky.

Pabrėžusi, kad 2020-ieji paskelbti Lietuvos žydų istorijos ir Vilniaus Gaono metais, LŽB pirmininkė akcentavo, jog tai yra puiki proga pažymėti sėkmes bei identifikuoti gerąsias praktikas, taip pat atkreipti dėmesį į klausimus, kuriuos reikia spręsti.

Kartu F. Kukliansky pasidžiaugė, kad renginys taps puikia platforma susipažinti su kitų šalių patirtimi, pabendrauti su pasaulyje žinomais Holokausto istorikais, pristatyti Lietuvą, kaip gerą pavyzdį bei apsibrėžti tikslus ir uždavinius ateičiai.

Pirmadienį, gruodžio 2 dieną Vilniuje vyksiančioje konferencijoje dalyvaus garsūs diplomatai ir mokslininkai, tarp kurių tarptautinės teisės specialistas Dirk Roland Haupt (Lundo universitetas), prof. Joachim Tauber (Hamburgo universitetas), dr. Christoph Dieckmann (Berno universitetas), rabinas Andrew Baker (Amerikos žydų komitetas). Taip pat Čekijos, Lenkijos, Vengrijos, Latvijos, Ukrainos, Moldovos žydų bendruomenių lyderiai, JAV ir Izraelio tarptautinių žydų organizacijų atstovai, Lietuvoje reziduojantys ambasadoriai, Lietuvos žydų paveldo fondo ir Geros valios fondo valdybos nariai.

Konferenciją rengia Geros valios fondas Lietuvoje, kuris administruoja žydų bendruomeninės restitucijos lėšas.

Renginys yra atviras žiniasklaidai, tačiau būtina registracija žemiau nurodytais kontaktais. Renginio pradžia 10 val. Konferencija vyks Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Pylimo g. 4.

Kontaktas:

Indrė Rutkauskaitė

Tel.: +37068413902

El. paštas: info@gvf.lt

 

Kaunas primena

Kaunas primena

Kiekvienais metais spalio ir lapkričio mėnesių sandūroje Kauno žydų bendruomenė prisimena ir malda pagerbia Holokausto aukas, kurių gyvybės buvo atimtos Didžiosios akcijos Kauno gete ir Kauno tvirtovės VII forto žudynėse. Kaskart, Kauno žydų bendruomenės pirmininkui Gercui Žakui, minėjimuose dažnai dalyvaujančiam istorijos tyrinėtojui Chaimui Bargmanui ar kitiems kalbėtojams primenant šių siaubingų įvykių detales, mintyse iškyla to istorinio pamišimo mėsmalėje atsidūrusių žmonių siluetai, jų veidai, kančia, pažeminimas, sveiku protu nesuvokiamas žudikų žiaurumas ir siaubingi nekaltų vaikų, moterų, senolių, vyrų užkastų masinių žudynių duobėse skaičiai.

Šiemet, prieš didžiosios akcijos minėjimą, Kauno žydų bendruomenės nariai simboliškai atidengė stelą, skirtą Kauno geto seniūnų tarybai, kurią, tęsdama Kauno geto įamžinimo darbus, įrengė Kauno miesto savivaldybė.

Prisiminimais apie Seniūnų tarybos veiklą, jos narių, pirmininko Elchanano Elkeso, Kauno geto policininkų pastangas padėti geto žmonėms, juos gelbėti pasidalino buvusi Kauno geto kalinė Fruma Kučinskienė, tuometėje Demokratų aikštėje išgyvenusi ir Didžiosios akcijos košmarą.

Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28- 29 d.  „Didžiosios“ akcijos metu IX forte buvo nužudyta 10 tūkstančių žmonių, tarp jų – 4273 vaikai.

Antrojo pasaulinio karo metu VII forte buvo įkurta pirmoji koncentracijos stovykla nacių okupuotose teritorijose. Įsakymas Lietuvoje įsteigti koncentracijos stovyklą iš Berlyno buvo gautas 1941 m. birželio 29 d., o birželio 30 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) priėmė nutarimą stovyklą steigti VII forte. Nuo stovyklos įsteigimo iki uždarymo (1941 m. rugpjūčio 10 d.) forto teritorijoje buvo nužudyta nuo 3 000 iki 5 000 žmonių, didžioji jų dalis buvo žydų tautybės kauniečiai. Jos kalinių apsaugai bei žudynių vykdymui buvo paskirtas naujai suformuotas Tautinio darbo apsaugos batalionas (TDA).

AJC priėmime Vašingtone meras R. Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąjį naratyvą apie lietuvių kolaboravimą Holokauste

AJC priėmime Vašingtone meras R. Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąjį naratyvą apie lietuvių kolaboravimą Holokauste

2019 m. Spalio 30 d. – Vašingtonas. Amerikos žydų komiteto (AJC) priėmime Vilniaus meras Remigijus Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąją tiesą apie lietuvių bendrininkavimą Holokauste.

Praėjusią vasarą Šimašius vadovavo priimant du svarbius sprendimus dėl Lietuvoje vykusio Holokausto atminimo. Jis pirmasis pritarė spendimui pakeisti gatvės pavadinimą, kuriuo pagerbtas Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) pasipriešinimo organizacijos įkūrėjas Kazys Škirpa, po to mero sprendimu pašalinta lenta, kurioje pagerbtas  Jonas Noreika, atsakingas už Šiaulių žydų įkalinimą ir jų turto konfiskavimą Holokausto metu.

Šie sprendimai sukėlė didelį negatyvų atgarsį ne tik prieš merą, bet ir prieš Lietuvos tarptautinę istorinę komisiją, kurios autoritetingos ataskaitos buvo mero veiksmų pagrindas. Dešiniosios, populistinės lietuvių grupės protestavo, žinomi šalies politikai tylėjo ir net neseniai išrinktas prezidentas Gitanas Nausėda vengė diskusijos, ragindamas įvesti „moratoriumą istorinei atminčiai ištrinti “.

„Prieš dvidešimt metų žmonės Lietuvoje nežinojo daugelio istorinių faktų“, – sakė rabinas Andrew Beikeris, AJC Tarptautinių žydų reikalų direktorius, kuris nuolat atvyksta į Vilnių. „Jie laikė save komunizmo aukomis ir nesuvokė, kad kai kurie antisovietiniai kovotojai, kuriais jie žavisi, taip pat dalyvavo žydų žudynėse. Bet dabar jie turėtų geriau žinoti, kas tiksliai vyko karo metu. Taigi, pagerbdami tokius žmones kaip Noreika ir Škirpa, jie kartoja tą patį, kad jų antisemitizmas tiesiog nėra svarbus “.

Meras Šimašius, apmąstydamas savo sprendimus, sakė: „Akivaizdu, kad jų (Škirpos ir Noreikos) dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinumas. Kalbama ne apie plokšteles ar gatvių pavadinimus, o apie principus. “Šimašius ne tik pasidalino savo asmeniniais apmąstymais apie savo šeimos patirtį Holokausto metu, bet ir su Holokausto atmintimi susijusiais sudėtingais klausimais, taip pat išreiškė padėką JAV kariuomenei, tarnaujančiai Lietuvos žemėje.

Cherrie Daniels, JAV specialusis pasiuntinys Holokausto klausimams gyrė merą, kad jis pasinaudojo Tarptautinės istorinės komisijos išvadomis. „Bet kurioje šalyje reikia drąsos objektyviai pažvelgti į savo praeitį ir į savo herojus, nuoširdžiai įvertinti tų žmonių padarytą poveikį, tiek gėrio, tiek blogio atžvilgiu“, – sakė Danielsas. „Geriausias dalykas, kurį galime padaryti, yra sąžiningai įvertinti tą praeitį, net nemalonią, ir panaudoti šias pamokas Holokausto švietime.“

1998 m. AJC rabinas Beikeris buvo pakviestas į trijų Baltijos valstybių prezidentų viršūnių susitikimą ir pasiūlė jiems įsteigti tarptautines istorines komisijas, kurios pateiktų kritinę ir objektyvią kiekvienos šalies Holokausto apskaitą. Šias šalis 1944 m. aneksavo Tarybų Sąjunga, dar prieš pasibaigiant Antrajam pasauliniam karui. Niekada nebuvo atliktas realus tyrimas apie tai, kokį vaidmenį vaidino vietos kolaborantai, žudydami savo kaimynus žydus. Lietuvoje komisija buvo įkurta 1998 m.

JAV Amerikos paveldo išsaugojimo užsienyje komisijos pirmininkas Paulius Packeris pagyrė Šimašiaus pastangas atgaivinti žydų kultūros paveldą Vilniuje, pažymėdamas puikų komisijos bendradarbiavimą su mero kabinetu.Nacionalinio demokratijos fondo prezidentas Karlas Geršmanas pagyrė mero tiesos siekį, atsižvelgiant į sudėtingą politinę situaciją. „Pasaulyje nėra daug žmonių, kurie kovoja už tiesą, tvirtai stovi už principus. Tai, kad keliate šį pavyzdį, turi didžiulę reikšmę “, – sakė jis.

Heather Conley, buvusi JAV valstybės sekretoriaus padėjėjo pavaduotoja, dabar vyresnioji viceprezidentė Europai, Eurazijai bei Europos programos vadovė CSIS, gyrė mero politinę drąsą, pažymėdama svarbų vaidmenį, kurį Holokausto klausimai vaidino derybose dėl narystės NATO Vidurio Europos šalims.

O „B’nai B’rith International“ generalinis direktorius Danielius Mariaschinas pažymėjo mero „didžiulį indėlį stiprinant sąžiningus lietuvių ir žydų santykius“.Ilgametis Lietuvos parlamento narys ir Tarptautinės istorinės komisijos pirmininkas Emanuelis ZIngeris susirinkusiesiems kalbėjo per vaizdo įrašą iš Vilniaus.

https://www.ajc.org/news/ajc-hosts-vilnius-mayor-remigijus-simasius-in-washington

Zarasuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti

Zarasuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti

Zarasuose antradienį atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti. Ant akmens lietuvių, hebrajų ir anglų kalbomis parašyta, kad paminklas skiriamas tūkstančiams Zarasų miesto ir apylinkių žydų, Lietuvos piliečių – vaikų, moterų ir vyrų, 1941 m. rugpjūčio 26 d. nužudytų Krakynės miške.

Paminklo pastatymo idėjos autorius – zarasiškių litvakų Izraelyje komiteto pirmininkas Griša Deičas ir kiti komiteto nariai. Prie projekto prisidėjo ir Zarasų rajono savivaldybė, kuri padengė pusė išlaidų.

Į ceremoniją atvyko Zarasų nužudytų žydų artimieji iš Izraelio, Latvijos, Didžiosios Britanijos. Visų jų šeimos yra paliestos Holokausto ir skaudžių netekčių.

Komiteto pirmininkas G. Deičas 1941-ųjų metų žudynėse neteko prosenelio, senelių, taip pat buvo nužudyti 15-metė tėvo sesuo, šešiametis ir keturmetis broliai. G. Deičo tėvas mokėsi Kaune, todėl buvo įkalintas IX-ajame forte, iš kurio jam pavyko pabėgti.

Taip pat antradienį nužudytų žydų atminimas buvo pagerbtas prie memorialo Krakynės miške, o renginius užbaigė fotografijų parodos “Zarasų krašto žydai” atidarymas.

Kaip skelbiama Zarasų krašto muziejuje, iki Antrojo pasaulinio karo mieste gyveno 1100 žydų, kurie sudarė ketvirtadalį visų gyventojų.

Pirmieji žudymai prasidėjo 1941 metų liepą (Zarasų bažnyčios šventoriuje, Magučių miške ir kt.). Smalvų dvare buvo įrengtas žydų getas (apie 500 šeimų).  Zarasų rajone, Krakynės miške, 1941 m. rugpjūčio 26-ąją pagal SS pulkininko Karlo Jegerio raporto duomenis sušaudyti 2569 žmonės: 767 vyrai, 1113 moterų ir 687 vaikai. (Ant paminklo aukoms paminėti pažymėta kad masinių žudymų  metu nužudyta 8000 Zarasų rajono žydų).

LŽB vyko seminaras mokytojams TOLI ir susitikimas su studentais iš Vokietijos

LŽB vyko seminaras mokytojams TOLI ir susitikimas su studentais iš Vokietijos

Savaitės pradžia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje prasidėjo itin aktyviai. TOLI seminaras mokytojams, Fanios Brancovskajos susitikimas net su 45 moksleiviais bei studentais iš Vokietijos bei savaitės trukmės stovykla vaikams.

Seminarą 32 mokytojams iš Lietuvos surengė Niujorke įsteigtas Olgos Lengyel institutas Holokausto tyrimams ir žmogaus teisėms. Pirmadienį renginio dalyviai turėjo unikalią galimybę pabendrauti su japonų diplomato Čijūnės Sugiharos sūnumi Nobuki Sugihara, kuris pasakojo apie tėvo veiklą, gelbėjant šimtus žydų. Iki ketvirtadienio truksiančiame seminare mokytojai klausysis paskaitų, aplankys Panerių memorialą, kitas apie holokaustą pasakojančias vietas.

Savo ruožtu, Lietuvos žydų bendruomenė mokytojams įteikė parodos  „Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lita. Lite“ katalogą-knygą.

Tuo metu, kai 32 mokytojai J. Heifetzo salėje klausėsi paskaitų, aukštu žemiau į susitikimą su Fania Brancovskaja susirinko dar gausesnis būrys jaunimo. Šią savaitę Lietuvoje lankosi 45 studentai ir moksleiviai žydai iš Vokietijos, kuriems holokaustą išgyvenusi F. Brancovskaja pasakojo apie savo vaikystę Vilniuje, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais, kaip jai pavyko išgyventi gete.

Trečiasis renginys, irgi truksiantis visą savaitę, vaikų rudens atostogų stovykla “Amehaye 2019”, į kurią susirinkę vaikai dalyvauja edukaciniuose ir sporto užsiėmimuose, ekskursijose bei smagiai ir naudingai leidžia laiką draugų būryje.

Holokaustą išgyvenusio Jehošua istorija: kai kraštiečiai virto budeliais ir gelbėtojais

Holokaustą išgyvenusio Jehošua istorija: kai kraštiečiai virto budeliais ir gelbėtojais

 Eglė Krištopaitytė

Su Jehošua Šochotu susitinkame Izraelyje, kuriame jis gyvena jau nuo 1972-ųjų. Apie vaikystėje išgyventus siaubus jis pasakoja ramiai ir itin sklandžia lietuvių kalba. Jehošua istorija puikiai iliustruoja laikotarpio sudėtingumą: 15 lietuvių šeimų rizikavo gyvybėmis, kad išgelbėtų jo šeimą, tačiau kraštiečiai lietuviai prisidėjo ir prie žudynių.

„Vežė valstiečiai. Lietuviai“

Jehošua mama Reizl, prisimindama Pirmojo pasaulinio karo patirtis, labiausiai bijojo bombardavimo. Todėl nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, ji visą naktį siuvo sau ir vaikams kuprines. Susikrovusi mantą, šeima pėsčiomis išėjo į netoli Telšių esantį ūkį ieškoti prieglobsčio.

„Kitą dieną ūkyje atsirado baltaraiščiai – grupė jaunų vyrukų. Vienas nešėsi kulkosvaidį ir savo vyresniojo paklausė: ar nereikia žydams kulkosvaidžio? Nuotaika buvo tokia, kad mus visus vietoj sušaudys, ir reikalas baigtas“, – genocido pradžią prisimena Jehošua.

Tačiau mirtis žydų laukė vėliau – buvo duotas įsakymas juos nuvežti į Rainių dvarą, kur buvo įkurta stovykla.

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Dar viena unikali istorija, kai privačių asmenų iniciatyva pagerbiama istorinė atmintis ir nekaltos Antrojo pasaulinio karo aukos.

Ukmergės rajone, šalia Veprių miestelio miške penktadienį atidengtas atminimo akmuo ant žydų gydytojo Abraomo Karlinskio kapo, kuris iki šiol buvo niekaip nepažymėtas. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotojas Leonidas Melnikas, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, vietos gyventojai.

Paminklo autorius – Vepriuose gyvenantis skulptorius Viktoras Žentelis, kuris atminimo akmenį gydytojo žūties vietoje pastatė savo iniciatyva ir lėšomis.

Anot skulptoriaus, vietiniai žinojo, kad miške Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo nužudytas ir palaidotas žydas. Nors kapas nebuvo pažymėtas, toje vietoje nuolat degdavo žvakutės.

Pasak Veprių seniūnijos, pradėjus domėtis, rinkti istorinę medžiagą, prie kurios prisidėjo Ukmergės kraštotyros muziejus ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, paaiškėjo, kad 1941 metų rugsėjo mėnesį miške, šalia Veprių Kalvarijų tako, buvo šaltakraujiškai nušautas Ukmergėje garsus žydas gydytojas A. Karlinskis. Pasakojama, kad gydytoją gerbiančių žmonių dėka, jam pavyko ištrūkti iš Ukmergės geto ir judėti Jonavos link. Deja, prie Pageležių jį sučiupo vietiniai žmonės ir įsodinę į vežimą atvežė arčiau Veprių.

Ona Žentelytė pasakojo, kad jos motina ne kartą dalinosi prisiminimais, kad išvydusi vežime sėdintį gydytoją suprato, kad su juo ketinama susidoroti ir bandė budelius stabdyti. Pagrasinę moterį ir jos vienerių metų dukrą Oną nušauti, nusikaltėliai pasitraukė į šalią esantį mišką, kur gydytoją nužudė ir užkasė.

Pokario metais vepriškiai žūties vietą aptvarkydavo, stabteldavo pasimelsti.  Viena jų, Marytė Traskauskienė, kuriai dabar 92-eji, sakė, kad nuo vaikystės žinojo, jog čia palaidotas žydas gydytojas, todėl visada toje vietoje padėdavo gėlių, uždegdavo žvakutę.

Tačiau pries keletą metų skulptorius V. Žentelis pastebėjo, kad lieka vis mažiau vietinių gyventojų prisimenančių šią tragišką istoriją ir nutarė ant gydytojo kapo pastatyti paminklą.

Melnikas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu dėkojo skulptoriui už iniciatyvą ir parodytą pagarbą, taip pat visiems vepriškiams, kurie ilgus dešimtmečius rūpinosi A. Karlinskio atminimo išsaugojimu. “Holokaustas – tai ne tik tragiški skaičiai su daug nulių, tai atskiri likimai, konkretūs žmonės. Mes turime žinoti visų aukų vardus bei pavardes ir niekada jų nepamiršti”, – kalbėjo profesorius.

Jis pridūrė, kaip svarbu, kad gydytojo gyvenimu ir tragiška žūtimi susidomėjo Lietuvos televizijos laida “Daiktų istorijos”, kurios dėka dar daugiau žmonių sužinos apie A. Karlinskį, Veprius ir skulptorių V. Žentelį.

Karlinskis gimė 1892 metais Kybartuose, mokėsi Varšuvoje, dirbo gydytoju Ukmergėje, buvo miesto tarybos narys.

Ir šoko vaikai Kauno gete per Simchat Torą šventę…

Ir šoko vaikai Kauno gete per Simchat Torą šventę…

Ištrauka iš Beerot Yitzhak Švietimo fondo, pavadinto Gaono Yitzhak Zilber vardu, leidinio, kuriame pristatomi prisiminimai apie Kauno getą.

„… Kovno (Kaunas) gete buvo suburta jaunuolių grupė Toros mokymams, grupė pavadinta „Tiferet Bachurim“. Ją organizavo rabinas Shimon Segal ir broliai Abels. Susirinko 40 paauglių nuo dvylikos iki penkiolikos metų. Šie vaikai  rinkosi į žodines pamokas, vėliau gete atsirado  knygos. Stebuklas,- kasdien nuolat jaučiant pavojų gyvybei, gete įkuriama „beit midrash“ (švietimo įstaiga).

Nuotraukoje: Kauno geto vaikai (Yad Vashem archyvas).Tuomet rabinas Yitzhakas Elkhananas Gebralteris buvo vienas iš tų paauglių. Jis dalyvavo visose Tiferet Bachurim pamokose, gerokai vėliau parašęs šį pasakojimą apie tų baisių dienų įvykius….

Kai kurie paaugliai buvo našlaičiai, alkani, nematę duonos gabalo. Tačiau per Simchat Toros šventę visi pamiršo bėdas ir rūpesčius, sunkumus ir našlaičių likimą, jie valgė skurdų maistą, šoko, džiaugėsi Tora. Kai kurie  savo gyvenime nebuvo jautę tokio džiaugsmo, kurio  ypač trūko gete…Tate, ich dank dir, Tate ich leib dir .„Tėve (dangiškasis), dėkoju Tau. Tėve, aš garbinu Tave, nes esu žydas … nes myliu tave“. Mes giedojome šią dainą, liedami ašaras, kartodami ją vėl ir vėl. Giedojome tikėjimo giesmę tuo metu, kai dauguma Lietuvos žydų jau buvo nužudyti!

Mes, žydai paaugliai, nežinojome, kas nutiks mums po valandos, ypač berniukams, vaikams, kuriuos pirmiausia žudydavo vokiečiai. Girdėjome, kad Šiaulių gete vyko „vaikų akcija“ ir kad Vilniaus getas jau buvo sunaikintas. Bet vis tiek giedojome dainą Visagaliui: ,,dėkojame Tau, kad gimėme žydais, ir mes už tai Tave mylime. Dėl Tavęs mus kasdien žudo“. Ši giesmė sukėlė drebulį mūsų širdyse, ypač todėl, kad gete buvo kalbama, kad naikinant Kelmės žydus, jie giedojo būtent šią giesmę.

Vienas iš išgyvenusiųjų pasakojo, kad Kelmės lietuvis žudikas prisiminė, kaip žydai po vaikščiojimo sinagogoje su  Toros ritiniais rankose, išėjo šokti į gatves su Tora. Tas monstras pareikalavo, kad pasekėjas, rabinas Geršonas Miyadnikas paimtų Toros ritinį ir mirtų su juo.

Taip ir įvyko. Tačiau vietoj nevilties staiga visi Kelmės gyventojai žydai, vedami mirti, pradėjo šokti ir dainuoti, o kartu su jais ir rabinas Danielis Movshowitzas. Jie dainavo „Ashrein, ma tov helkeinu … „Mes laimingi, koks nuostabus mūsų likimas … Tėve, ačiū tau“. Ši daina dainuojama, švenčiant „Simchat Torą“.

Jie dainavo: „Tu mus pasirinkai … mylėjai mus ir norėjai mūsų tarnystės“, jie vis kartojo „Mylėjai mus“. Rabinas Geršonas Miyadnikas šoko su Toros ritiniais ir nužudytas krito į duobę su Toros ritiniu rankose.

Maldoje „Av Arahamim“ yra žodžiai:  „Džiaukitės visos tautos, šlovinkit Jo tautą, žmones! Nes jis atkeršys už savo tarnų kraują, atkeršys priešams “. Nuo tada daina „Ashrain, ma tov Helkeinu“ mums tapo ypatingai reikšminga. Ir dabar, kai ją girdžiu, drebu …Daugelis berniukų buvo alkani, tačiau šoko ir šypsojosi iš visų jėgų su nuoširdžiu džiaugsmu. Su tuo palaimingu džiaugsmu, atsikračius pavojų,  esame vis dar gyvi …Staiga  tikro džiaugsmo ir giesmių metu atvyko policininkas, vietinis žydas su savo draugais ir labai nustebo. Argi gete įmanomas toks džiaugsmas? Ypač tarp vaikų, kurių dauguma buvo našlaičiai? Ravas Šimonas Segalas šiuos žydus nuvedė į šokėjų ratą šokančių aplink „bimą“. Šis policininkas pradėjo šokti ir nebeišėjo – juk tokios dienos gete dar nebuvo. „Izraelio tauta gyva!“