Tai viena garsiausių Holokausto fotografijų, darytų žydų deportacijos metu iš Varšuvos geto į Treblinkos mirties stovyklą.

Atsakydamas į 1943 m. balandžio 19 d. deportaciją, žydų pogrindis Varšuvos gete surengė sukilimą. Jis buvo žiauriai numalšintas, tačiau jo slopinimui nacių kariuomenei prireikė beveik tiek pat laiko, kiek visos Lenkijos užkariavimas.

Lenkijos istorikas Bernardas Markas rašė: „Daugelis išsivadavimo karų primena neišvengiamą pralaimėjimą, tačiau nė vienas iš jų nebuvo toks tragiškas ir taip giliai įėjo į sąmonę kaip paskutinysis Varšuvos gete, dar likusių gyventojų pasipriešinimo mūšis, kuris liepsnojo ant jų artimųjų kapų be jokio palaikymo, be užnugario, beveik be ginklų, be menkiausios galimybės laimėti“.

Sukilėliai nesitikėjo pergalės. Vienas jų, žydų sionistų, jaunimo organizacijos Beitar narys Arie Vilneris, rašė: „Mes nesiruošiame išsigelbėti. Nei vienas iš mūsų neišgyvens. Mes norime išsaugoti tautos garbę.“ Sukilimo sėkmė slypi jau vien tame, kad jis apskritai įvyko. Tai tapo pirmuoju pilietiniu sukilimu Antrojo pasaulinio karo metu.

Simbolinė sukilimo kulminacija tapo baltai mėlynos vėliavos iškėlimas ant vieno namo stogo (po penkerių metų tokia vėliava tapo Izraelio valstybės vėliava). Ir vis dėlto – stovėjęs dešinėje su šautuvu rankose, SS Rottenführer Josef Blesch po karo slapstėsi. Jis buvo atpažintas septintojo dešimtmečio pradžioje, teisiamas VDR ir nuteistas miriop.

Balandžio 21 d. 15.00 val.
Kartu su Holokausto ekspozicijos muziejininke-edukatore Šarūne Sederevičiūte susipažinsime su Kauno geto istorija analizuojant to meto Zvi Hiršo Kadušino nuotraukas.

Zvi Hiršas Kadušinas fotografavo Kauno geto kasdienybę bei sugebėjo tas nuotraukas išsaugoti, todėl šiandien galime ne tik paskaityti ar išgirsti, tačiau ir pamatyti vaizdus, liudijančius apie to laikmečio kasdienybę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto Arthuro Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą

Balandžio 1 dieną vykusiame teismo posėdyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G.A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos yra netenkintinas.

Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nutarė priteisti Centrui iš pareiškėjo G. A. Gochino bylinėjimosi išlaidas.

Praėjusių metų kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat buvo atmetęs G.A. Gochino skundą prieš Centrą, tačiau G. A. Gochinas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

1941 m. birželį vokiečiams okupavus Vilnių prasidėjo masinės ir sistemingos Vilniaus žydų žudynės. Jau pirmaisiais mėnesiais dešimtys tūkstančių žmonių buvo nužudyti Paneriuose. Likusieji gyvi – per 40 000 žmonių – 1941 m. rugsėjo pradžioje iš visų Vilniaus rajonų buvo suvaryti į Vilniaus senamiestyje įsteigtą getą ir jame įkalinti.

Pradžioje Vilniuje buvo Didysis (Nr. 1) ir Mažasis (Nr. 2) getai. Maždaug po mėnesio Mažasis getas buvo likviduotas, jame įkalinti žmonės nužudyti Paneriuose. Iki 1942 m. buvo nužudyta apie 25 000 Vilniaus geto kalinių. 1942 m. pavasarį Didžiajame gete buvo likę apie 15 000 žydų, 1943 m. pavasarį žmonių vėl padaugėjo, nes čia buvo perkelta dalis žydų iš likviduotų Ašmenos, Mikailiškių ir Švenčionių getų.

Tie, kurie liko gyvi per 1941-ųjų žudynes, kurie išgyveno nepakeliamą siaubą ir nepalūžo, įkalinti Vilniaus gete nežmoniškomis sąlygomis gyveno dar keletą mėnesių, metus ar kiek ilgiau – iki pat galutinio geto sunaikinimo 1943 m. rugsėjo 23 d. Likviduojant Vilniaus getą jame buvo likę apie 10 000 žydų. Kaip ir visi kiti, jie buvo ciniškai išžudyti: didžioji dalis išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, kiti – sušaudyti Paneriuose. Nacių okupaciją pavyko išgyventi vos 2 000 – 3 000 Vilniaus žydų.

Šioje multimedijoje pristatoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus virtualios parodos “Vilniaus getas” dalis. Visą parodą išvysti galite čia. Tekstas parengtas parodos eksponatų pagrindu.

SS būstinė Vilniuje (SS u. Polizeistandartführer im Wilna) Gedimino pr. 16 (dabar Nr.12), fotografuota 1944 m.

Bernardinai.lt  Vaidotas Norkus

Nors Lietuvoje nagrinėjama svarbiausių istorinių įvykių, tokių kaip tremtis, sovietinės represijos ir karai, įtaka juos išgyvenusių žmonių psichikai, RUTH RECHES yra viena pirmųjų, kuri iš psichologinės perspektyvos ėmėsi analizuoti žydų genocidą patyrusiųjų ir išgyvenusiųjų patirtis. Ji šia tema Mykolo Romerio universitete apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Su šia skaudžia tema Ruth sieja ir asmeninis ryšys: jos seneliai išgyveno Holokaustą ir per stebuklą liko gyvi. Su R. Reches kalbamės apie tai, kokias psichologines traumas patyrė Holokaustą išgyvenę žmonės.

Gerbiama Ruth, kaip kito psichologijos mokslo požiūris į Holokausto temą?

Išgyvenę Holokaustą asmenys patyrė traumuojančių įvykių: badą, ligas, fizinį, psichologinį smurtą, artimųjų netektis. Po karo išgyvenusieji turėjo susidoroti su trauminiais prisiminimais, susitaikyti su artimų žmonių praradimu. Visa tai sukeldavo fizinių ir psichinių sveikatos problemų. Šiems žmonėms buvo reikalinga psichologinė pagalba. Su jais dirbo medikai, psichologai ir psichiatrai, siekdami išsiaiškinti, kokių padarinių turėjo Holokausto trauma.

Dauguma pirmųjų psichologinių tyrimų, atliktų su išgyvenusiais Holokaustą, buvo fokusuojami į patologines pasekmes. Tuomečiuose tyrimuose buvo fiksuojami Holokaustą išgyvenusiųjų depresijos simptomai, kognityvinės ir atminties problemos, kaltės jausmas, žema psichologinė gerovė ir problemos, susijusios su emocijų raiška, asmenybės slopinimu ir tarpasmeninių santykių sunkumais. Holokaustas padarė ypač didelę įtaką nustatant potrauminio streso sutrikimo diagnozę. Be to, buvo ištirtos fizinės sveikatos problemos, galimai susijusios su Holokaustu, tokios kaip sergamumas vėžiu, osteoporozė.

Priešingai nei tyrimuose, kuriuose buvo nagrinėjami patologiniai Holokausto padariniai ir neadaptyvus išgyvenusiųjų atsakas į traumą, pastaraisiais dešimtmečiais daugiau dėmesio pradėta kreipti į psichologinį prisitaikymą ir sėkmingą savirealizaciją išgyvenus Holokaustą.

Žydų tautos tradicijos ir istorija yra susipynusios su religija. Ar Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su Dievu?

Žydų tautos istorija yra neatsiejama nuo jų tikėjimo. Nesvarbu, ar žydai save laikė tikinčiais, ar ne, visi jie jautė tam tikrą ryšį su Dievu (švęsdami šventes, atlikdami religines apeigas, suteikdami vaikams žydiškus vardus). 

Holokaustas iškėlė daug klausimų apie Dievo vaidmenį jame. Žydų mąstytojai, stengdamiesi atsakyti į šį klausimą, atskleidė skirtingus požiūrius. Vieni Holokaustą vertina kaip Dievo bausmę. Šia tema yra keletas variacijų. Pirmoji Holokausto priežastis suvokia kaip žydų, nutolusių nuo savo tikėjimo ir šaknų, nuodėmę. Antrasis požiūris teigia, kad Holokaustas – atsakas į reformistinių ir kitų neortodoksinių judaizmo formų atsiradimą ir plitimą. Trečioji pozicija teigia, kad sionizmas buvo nuodėmė, kuri sukėlė Holokaustą, nes žydai turėjo laukti Mesijo, o ne aktyviai bandyti sukurti žydų valstybę Palestinoje. Ketvirtoji pozicija: Holokaustas buvo nuodėmingos asimiliacijos su kitomis tautomis pasekmė.

Žydų mokslininkai kėlė klausimą ne tik apie priežastis, sukėlusias Holokaustą, bet ir apie po Holokausto pasikeitusį žmonių santykį su Dievu.

Parodoje pristatoma Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę  XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien bei litvakų ir jų palikuonių istorija Airijoje.

Parodos atidarymo ceremonijoje Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas sakė, kad kitais metais bus minimos diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Airijos užmezgimo trisdešimtosios metinės, tačiau litvakų dėka abi šalys pirmuosius ryšius užmezgė beveik prieš 150 metų.

Renginys susilaukė didelio dėmesio, jame gausiai dalyvavo diplomatinio korpuso, Airijos žydų bendruomenės ir lietuvių bendruomenės atstovai, politikai, kultūros, mokslo atstovai bei žurnalistai.

Parodos atidarymu Lietuvos ambasada pradėjo renginių ciklą Airijoje, skirtą Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų istorijos metams.  Vasario antroje pusėje paroda keliaus į antrąjį pagal dydį Airijos miestą Korką, kur bus eksponuojama miesto savivaldybėje.  Dubline taip pat vyks tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertas, kuriame bus atliekamos litvakų dainos. Taip pat planuojama kartu su Dublino universiteto istorijos fakultetu surengti seminarą apie Lietuvos ir Airijos žydų įstoriją.

Parodoje apžvelgiama Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien. Parodos autoriai Pranas Morkus ir dizainerė Viktorija Sideraitė Alon sugebėjo atvaizduoti išskirtines žydų santykių su vietos gyventojais detales, paminėjo ne vieną įstabų litvakų kilmės asmenį.

Paroda surengta bendradarbiaujant su Izraelio ambasada Airijoje, Airijos žydų bendruomene ir Dublino universitetu.

LRT.lt

„Aušvicas nenukrito staiga iš dangaus. Aušvicas slinko, ėjo mažais žingsniukais, artėjo… Kol atsitiko tai, kas čia atsitiko“, – savo kalboje 75-osiose Aušvico išlaisvinimo metinėse sakė Marianas Turskis, buvęs Aušvico kalinys.

Pateikiame visą M. Turskio kalbą (vertimas iš lenkų kalbos):

Mieli susirinkusieji, draugai, esu vienas iš tų nedaugelio dar gyvenančiųjų, kurie buvo šioje vietoje beveik iki paskutinės akimirkos prieš išlaisvinimą. Sausio 18 dieną prasidėjo vadinamoji Aušvico koncentracijos stovyklos evakuacija, kuri po šešių su puse dienų pasirodė esanti Mirties Maršu daugiau nei pusei žmonių, kurie su manimi kalėjo. Eilėje buvome kartu 600 žmonių.

Didelė tikimybė, kad nesulauksiu kito jubiliejaus. Tokios yra žmonijos taisyklės. Todėl atleiskite man, kad šiame (jubiliejuje – LRT.lt), kuriame kalbėsiu, bus šiek tiek susijaudinimo. Štai ką norėčiau pasakyti, visų pirma, savo dukrai, savo anūkei, jai dėkoju, kad yra čia, salėje, savo anūkui: man rūpi tie, kurie yra mano dukros, mano anūkų bendraamžiai, tai yra naujoji karta, ypač jaunesnė, jauniausia, net jaunesnė už juos.

Persikelkime akimirkai mintimis, vaizduote į ankstyvų 30-ųjų metų Berlyną. Esame beveik miesto centre. Rajonas vadinasi Bayerisches Viertel, Bavarijos kvartalas. Trys stotelės nuo Kudammo, zoologijos sodo. Ten, kur šiandien yra metro stotelė, yra Bayerischer Park – Bavarijos parkas. Ir štai vieną dieną tais ankstyvaisiais 30-aisiais ant suoliukų atsiranda užrašas: „Žydams negalima sėstis ant šių suoliukų.“ Galima pasakyti: nemalonu, ne fair, tai nėra OK, tačiau juk yra tiek daug suoliukų aplink, galima atsisėsti kitur, nėra bėdos.

Tai buvo kvartalas, kuriame gyveno žydų kilmės vokiečių inteligentija, ten gyveno Albertas Einsteinas, Nobelio premijos laureatė Nelly Sachs, verslininkas, politikas, užsienio reikalų ministras Walteris Altenau.

Mes Europoje dauguma esame kilę iš judėjiškos-krikščioniškos tradicijos. Ir tikintys žmonės, ir netikintys savo civilizacijos kanonu laiko Dešimt Dievo įsakymų. Mano draugas, Tarptautinio Aušvico komiteto prezidentas Romanas Kentas, kuris kalbėjo šioje vietoje prieš penkerius metus per praėjusį jubiliejų, negalėjo čia atskristi. Jis sugalvojo vienuoliktą įsakymą, kuris kyla iš Šoa, Holokausto, baisios paniekos epochos patirties. Jis skamba taip: nebūk abejingas.

Ir tai norėčiau pasakyti savo dukrai, tai norėčiau pasakyti savo anūkams. Savo dukros bendraamžiams ir savo anūkų bendraamžiams, kad ir kur jie gyventų: Lenkijoje, Izraelyje, JAV, Vakarų ar Rytų Europoje. Tai labai svarbu. Nebūkite abejingi, jeigu matote istorinį melą. Nebūkite abejingi, kai matote, kad praeitis yra pritempiama prie aktualios politikos poreikių. Nebūkite abejingi, kai kuri nors mažuma yra diskriminuojama. Demokratijos esmė yra tai, kad dauguma valdo, tačiau demokratija laikosi tuo, kad mažumų teisės yra saugomos. Nebūkite abejingi, kai kuri nors valdžia pažeidžia priimtus visuomenės susitarimus, jau egzistuojančius.