Padėka BEVERLY HILLS  miesto tarybai!

Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų tinklas (ICAN) sveikina Beverly Hills miestą, priėmus rezoliuciją, smerkiančią Lietuvos vadovus už aktyvų Holokausto iškraipymo skatinimą.

„ Rytų Europoje pastebime nerimą keliančią vadovų ir politikų remiamą Holokausto iškraipymo tendenciją“, – pareiškė Vered Elkouby Nisim, ICAN CA pirmininkė. „Šiuo metu Lietuva vykdo tamsuolišką ir cinišką Holokausto iškraipymo kampaniją.

Dėkojame Beverly Hills  miestui už drąsą atsistoti ir pasisakyti prieš šią klastingą valstybės remiamą antisemitizmo formą“. Šių metų pradžioje Lietuva rengė įstatymų projektus, pagal kuriuos šalis galėtų paskelbti  neteisėtais kaltinimus, bendrininkavus nacių nusikaltimuose, po to, kai Lenkija ir Ukraina priėmė panašius įstatymus. Augant pasauliniam antisemitizmui, ICAN judėjimas įsitikinęs, kad įstatymai, skirti užmaskuoti tikrąją Holokausto istoriją, yra ypač pavojingi, todėl bendradarbiauja su JAV lyderiais, kad  griežtai priešintųsi tokiems įstatymams.

Miesto tarybos sesijoje priimtoje rezoliucijoje 2020 m.gegužės 19 d.  teigiama, kad „Beverly Hills miestas smerkia bet kokius Lietuvos  bandymus paneigti istorinę valstybės remtą veiklą ir kitus oficialius veiksmus, prisidėjus prie žydų ir kitų asmenų žudymo Holokausto metu. “ Ir „reikalauja, kad Lietuva nutrauktų visas pastangas rengti siūlomus teisės aktus, skelbiančius Lietuvą nekalta dėl visų nusikaltimų, skatinusių Holokaustą, įskaitant žydų ir kitų tautybių piliečių žudymą“.

Apie Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų judėjimą:  (ICAN) kuria stiprų judėjimą, telkiantį izraeliečius ir amerikiečius į kovą už geresnę Ameriką, saugesnį Izraelį ir stipresnį JAV ir Izraelio aljansą, palaikydami švietimą, pilietines akcijas, kampanijas ir rinkimus.

bernardinai.lt

Arūnas Bubnys, Stanislovas Buchaveckas, Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m., LGGRTC, Vilnius, 2020

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido istorikų dr. Arūno Bubnio ir Stanislovo Buchavecko paruoštą knygą „Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m.“. Knyga svarbi tuo, kad pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje skelbiami Štuthofe kalintų Lietuvos žydų sąrašai, taip pat spausdinamos kai kurių kalinių nuotraukos, tokiu būdu tūkstančiams nužmogintų, nuasmenintų, numeriais įvardintų kalinių po beveik aštuonių dešimtmečių vėl grąžinant asmenybinius bruožus.

Štuthofe kalintų Lietuvos žydų likimas klostėsi nevienodai. Stovyklos administracija labiau tausojo vyrus amatininkus ir specialistus, dirbančius karo frontą aprūpinančiose įmonėse ir dirbtuvėse. Tuo tarpu moterys žydės, kurių dirbo tik mažuma, buvo atskirtos keliomis spygliuotomis užtvaromis vadinamojoje žydžių stovykloje. Čia izoliuotuose ir nebaigtuose įrengti barakuose dauguma iš jų buvo pasmerktos bado mirčiai arba tapo siautusios šiltinės epidemijos aukomis. Žydžių stovykloje atsirado net savotiški mirtininkių barakai, kurių gyventojoms nebuvo teikiama jokia medicininė pagalba ir jos beveik negaudavo maisto.

Europoje minima gegužės 8-oji – nevadinama Pergalės diena. Kartu su visa civilizuota Europa ši diena prisimenama kaip karo pabaiga ir nacizmo žlugimas, kartu minint Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą.

Lietuva nacių okupacijos laikotarpiu prarado beveik visą savo žydų bendruomenę – 200 000 žmonių ir iki šiol ginčijasi dėl kolaboravimo ,,didvyrių”, Holokausto istorinės tiesos, niekaip nesibaigiančiame ginče. Demoralizuojantys komentarai žiniasklaidoje tą dar kartą patvirtina.

Gegužės 8-osios proga verta pažvelgti, kaip Vokietija susitvarkė su savo šalies žiauria nacistine istorija.

1985 m. gegužės 8 d. Vokietijos prezidentas Richardas Karlas Freiherras von Weizsäckeris (toliau Richardas fon Veiczekeris)  kreipėsi į parlamentą, išdėstydamas istorinę Vokietijos ir vokiečių atsakomybę už nacizmo nusikaltimus. Tuo metu jis oficialiai įvardino karo pabaigą gegužės 8d. Veiczekeris pabrėžė neatsiejamą ryšį tarp nacių įvykdytų Vokietijos ir Antrojo pasaulinio karo sukeltų tragedijų.

Vytautas Bruveris lrytas.lt

Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?

Juk šie metai aukščiausiu valstybės lygiu paskelbti ne tik Vilniaus Gaono bet ir Lietuvos žydų istorijos atminties metais. Be to, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje šiemet minimos apvalios su Antruoju pasauliu karu, nacizmo nusikaltimais bei Holokausto katastrofa susijusios datos. Bent pora tokių būdų – seniai aiškūs. Vienas – atvira ir nuosekli lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse inventorizacija, pagaliau nustatant tikrąjį to dalyvavimo mastą bei mėginant baigti grąžinti išplėštą ir išgrobstytą aukų turtą jų palikuonims.

Ne mažiau svarbus antrasis – atsisakyti pastangų pasiekti, jog sovietų represijos, nusikaltimai bei žudynės būtų pripažinti genocidu ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautiniu mastu. Tai padaryti reikėtų net nepaisant to, jog šios pastangos pastaruoju metu tarptautinėje erdvėje ėmė duoti šiokių tokių teisinių vaisių. Juk pagrindinės kliūtys, trukdančios sovietų nusikaltimus ir Holokaustą vadinti tuo pačiu vardu – pirmiausia yra ne formalios ir teisinės, o etinės bei moralinės.

Tai pabrėžia ir kai kurių svarbiausiųjų Holokausto tyrimų bei atminties centrų istorikai. Kiek šiuo metu tikėtina, jog bus pagaliau žengtas nors vienas ar net abu šie žingsniai? Tokia tikimybė visuomet buvo nedidelė ir, galima sakyti, teorinė. O pastaruoju metu ji netgi dar labiau sumažėjo.

Vėtra ar pasaka be galo? Kas verčia skeptiškai vertinti tikimybę, jog ne tik šiais metais, bet ir tolimesnėje ateityje galima tikėtis kažkokių didesnių postūmių lietuviškoje mąstysenoje apie Holokaustą ir jo suvokime?

Vieną iš naujausių argumentų tokiam skepticizmui ir vėl pateikė niekaip nesibaigianti nacių administracijos pareigūno bei antisovietinio rezistento Jono Noreikos-generolo Vėtros istorija. Balandį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) paskelbė, jog laimėjo dar vieną ir jau greičiausiai galutinę pergalę Lietuvos teismuose prieš JAV gyvenantį žydų kilmės Lietuvos pilietį Grantą Gochiną.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas atmetė G.Gochino skundą dėl to, jog žemesnių instancijų teismai atsisakė tenkinti jo prašymą įpareigoti centrą pakeisti savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos.

Reabilitacijos pažymos fragmentas

Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas, Seimo TS-LKD frakcijos nariai 2020 m. balandžio 23 d. DELFI.lt rašė ,,dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros po balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) galutinio ir neskundžiamo sprendimo. Straipsnyje teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo Joną Noreiką visa sovietinio kaltinimo apimtimi, taigi ir dėl bendradarbiavimo su vokiečiais. “

Tačiau tos reabilitacijos nuosprendis nieko nesako apie bendradarbiavimą su naciais ir žydų getų organizavimą bei jų turto tvarkymą.

Spausdiname Donato Glodenio straipsnį ,,Dėl J. Noreikos reabilitavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu”

2015-11-18 Donatas Glodenis.

Sekmadienį laidoje „Savaitė“ man jau pažįstamos žurnalistės Joana Lapėnienė ir Nemira Pumprickaitė pabandė apjuodinti J. Noreikos nuvainikavimo siekusius visuomenės veikėjus ir apginti J. Noreikos garbę. Pumprickaitė akivaizdžiai nukreipė V. Rakutį išdėstyti reikalą taip, kaip jai reikia; nors pastarasis pernelyg ir nesipriešino. Buvo sutelktos jungtinės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos karo akademijos, ir žurnalistų pajėgos (tiesa, V. Rakutis taip pat protarpiais dirba LGGRTC, tad jį galima priskirti ir šiai įstaigai).S

Ypač įtikinamai skambėjo Delfi.lt apžvalgininko komentaras, kuris, deja, visiškai „prašauna“ pro reikalo esmę:

„Jeigu mes esame teisinė valstybė ir LAT yra reabilitavęs J. Noreiką dar 1991 metais, kodėl tik šiandien staiga kažkas pabunda ir sako: kodėl tas žmogus buvo reabilituotas? Tai jūs ginčijate LAT sprendimą? Ar atsirado kokių nors naujų duomenų? Nei to, nei to neatsirado“, – tikina DELFI.lt apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas.

Problema ta, kad J. Noreika nebuvo nuteistas už talkininkavimą genocidui. Ir reabilituotas jis buvo ne dėl visko, ką gal būt yra padaręs, o dėl tų konkrečių veikų, už kurias jis buvo nuteistas.

Dokumentai, susiję su J. Noreikos nuteisimu beigi reabilitavimu, yra viešai prieinami. Didelė jų dalis yra vienoje J. Noreikos bendražygio A. Ašmensko knygoje „Generolas Vėtra“. Tačiau iš viešai publikuotos bylos medžiagos ir yra matyti, kad J. Noreika net nebuvo kaltinamas dėl dalyvavimo genocide, o ir jo tarnavimas vokiečiams Šiaulių apskrities viršininko pareigose paminimas tik tarp kitko.

Štai keletas ištraukų iš knygos.

Teisiamojo J. Noreikos liudijimas:

„Iki 1941 m. su šeima gyvenau Bistryčiuose, po to persikėliau į Telšius. Čia susitikau su pažĮstamais draugais, kurie dirbo aktyvistais, vėliau aš jiems padėjau organizuoti mitingus, susirinkimus, kuriuose visus kviečiau padėti naujai vokiečių valdžiai prieš sovietų valdžią ir bolševikus. Susitikau su pažĮstamu bičiuliu Lietuvos kariuomenės plk. ltn. Svilu. Pakalbėjus jis mane nuo rugsėjo mėn. rekomendavo Šiaulių apskrities viršininku. Buvau atsakingas už tvarka, kad visi dirbtų ir vykdytų visus vokiečių valdžios reikalavimus. Maniau, kad Raudonoji armija bus greit nugalėta. 1943 m. vasario mėn. mane išvežė į vokiečių koncentracijos stovyklas, ten išbuvau iki 1945 m. kovo mėn., t.y. iki užeinant Raudonajai armijai.“ (360-361).

Paskutinis žodis:

„Būdamas Lietuvos kariuomenėje, aš daviau priesaiką, kad būsiu ištikimas laisvai, nepriklausomai Lietuvai. Aš tvirtai laikausi savo įsitikinimų. Aš stojau į kovą prieš Sovietų Sąjungą, prieš bolševikus. Visi faktai, kurie aiškiai nušviesti parengtiniame tardyme, ir teisminiame tardyme patvirtina, kad aš su savo dalyviais norėjau kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Sėdėti sudėjęs rankas aš negalėjau. Aš siekiau savo tikslo, bet visko nepadariau. Prašau teismą mane išteisinti pagal 1 punktą kaltinimo, kad aš savanoriškai tarnavau vokiečiams, o pagal kitus punktus prašau sušvelninti bausmę“ (384).

Kas sakoma tribunolo 1946 m. lapkričio 20-22 d. nuosprendyje (knygos psl. 386-393) dėl J. Noreikos dalyvavimo genocide? Nieko. Tie dokumentai, kurie dabar yra pateikiami, kas link jo nurodymų dėl žydų uždarymo į getus ar dėl turto tvarkymo, nėra vertinami nuosprendyje. Jie greičiausiai nė nebuvo žinomi. Štai kas sakoma apie jo veiklą nacių valdymo metais:

„Teisiamasis Noreika 1941-1944 m. buvo Šiaulių apskr. viršininkas, mitinguose ir susirinkimuose sakė kalbas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą bei bolševikus, ir kvietė valstiečius padėti vokiečių kariuomenei maisto produktais, kad jie greičiau nugalėtų Raudonąją armiją.“

Ir galiausiai, štai už ką jis nuteisiamas:

„Savo veiksmais Noreika padarė nusikaltimus, numatytus pagal RSFSR BK 58-la ir 58-11 str.“

Taigi, už ką buvo nuteistas J. Noreika? Už „Tėvynės išdavimą (RSFSR BK 58-1a straipsnis) ir už „Dalyvavimą antisovietinėse organizacijose“ (58-11 straipsnis).

Dar vienas klausimas. Ar J. Noreika buvo reabilituotas atlikus bylos nagrinėjimą iš naujo? Nieko panašaus. Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1991 m. gegužės 27 d. pažymos Nr. 8-17228 J. Noreika buvo reabilituotas remiantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. rugsėjo 29 d. įstatymu „Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“. Šis įstatymas tiesiog nenumatė bylų nagrinėjimo iš naujo. Tačiau jis aiškiai nustatė, pagal kuriuos RSFSR BK ir LTSR BK straipsnius nuteisti asmenys yra reabilituojami. Dėl RSFSR BK 58 straipsnio įstatyme pasakyta, kad reabilituojami asmenys, nuteisti „už veikas, numatytas galiojusio Lietuvos TSR teritorijoje RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnyje, jeigu jos nesusijusios su žudynėmis, teroristiniais aktais, plėšikavimu, talkininkavimu hitlerininkams vykdytose civilinių žmonių žudynėse“.

Taigi, sovietinių organų sprendimai tuo įstatymu nėra įvardijami nepagrįstais ar peržiūrėtinais. Įstatymas tik numatė, jog tam tikros veikos nebėra laikomos kriminaliniais nusikaltimais, jei jos buvo atliktos karo metu ar po karo (žr. preambulę: „Siekdamas atkurti istorinį teisingumą, pasiremdamas lietuvių tautoje išsaugotu pokario metų laikotarpio vertinimu ir vadovaudamasis humanizmo idealais“). Jei asmuo buvo nuteistas už būtent tokias veikas, jo negalima laikyti kaltu, jis turi būti reabilituotas.

Kaip matėme, tos veikos, už kurias J. Noreika buvo nuteistas, nebuvo susijusios su žudynėmis, o apie jo talkininkavimą hitlerininkams vykdytose civilių žmonių žudynėse nuosprendyje bei kituose bylos dokumentuose neužsimenama. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, peržiūrėjęs nuosprendžio J. Noreikai pagrindus – RSFSR BK 58-1a ir 58-11 straipsnius), reabilitavo jį (ir bendrabylius) išduodamas atitinkamą pažymą.

Taigi, nėra jokio pagrindo manyti, kad J. Noreiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kažkaip ėmė ir išteisino dėl dalykų, kurie jam yra prikišami viešojoje erdvėje dabar. Nes tų dalykų nebuvo nuosprendyje, kurį pagal 1989 m. įstatymą LAT vertino.

Beje, gali būti, kad Noreiką reabilitavo dar LTSR Aukščiausiasis Teismas. Kodėl yra pagrindo taip manyti? Ogi todėl, kad kai buvo išduota ta pažyma – 1991 m. gegužės 27 d. – jau ilgiau nei metus galiojo Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas Taigi, kodėl būtent šis įstatymas nebuvo taikomas, jei realus sprendimas dėl J. Noreikos reabilitavimo buvo priimtas būtent 1991 m. gegužės 27 d.? Taigi, gali būti, kad iš tiesų sprendimas buvo priimtas tarp 1989 m. įstatymo priėmimo dienos ir dienos, kai buvo priimtas įstatymas, bent jau pasipriešinimo dalyvių bylose turėjęs pakeisti 1989 m. įstatymą. Tačiau gal būt yra koks nors paprastesnis paaiškinimas, kodėl 1989 m. įstatymas vis dar buvo taikomas 1991 m. gegužę. Formaliai jis lyg ir nebuvo atšauktas…

O visgi, jei sovietų teismui būtų buvę pateikti J. Noreikos raštai dėl žydų iškeldinimo į getus ir žydų turto? Kaip tuomet būtų pasielgęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas?

Šitai atspėti sudėtinga. Gali būti, kad J. Noreika vis tiek būtų buvęs išteisintas. O gal ir ne.

Tačiau debatai visuomenėje vyksta ne dėl J. Noreikos kaltės baudžiamosios teisės prasme (į ką vis bando lenkti jo šalininkai, nes taip jiems naudingiau – galima pamojuoti LAT reabilitacija), bet dėl moralinio vertinimo. J. Noreika buvo sušaudytas. Niekas negali mirusiojo atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Tačiau mes turime teisę spręsti, ar tie mirusieji verti atminimo lentų ir Vyčio Kryžiaus ordinų, ar ne. Ir šis mūsų apsisprendimas vargu ar susijęs su baudžiamųjų bylų medžiaga.

Rubrika ,,Jie gyveno šalia mūsų”

Balandį (šiemet tai balandžio 20–21 diena), paminėta Holokausto aukų atminimo diena (Yom HaShoah). Ji minima Izraelyje ir kitose pasaulio šalyse gyvenančių žydų bendruomenėse.

Rasa ČEPAITĖ

Šią dieną pagerbiama šešių milijonų žydų, žuvusių per Holokausto laikotarpį nuo nacistinės Vokietijos režimo, netektis. Izraelyje tai nacionalinė atminimo diena ir valstybinė šventė. Ji oficialiai įgalinta priėmus įstatymą Knesete (Izraelio parlamentas) ir pradėta minėti 1953 m. Nors šią datą nustatė Izraelio vyriausybė, ji yra tapusi viso pasaulio žydų bendruomenių minima diena.

Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas, Seimo TS-LKD frakcijos nariai

DELFI.lt

Balandžio 6-ąją kreipėmės į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių, prašydami peržiūrėti savo ankstesnes nuostatas dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros po balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) galutinio ir neskundžiamo sprendimo. Atsakymo iš Ministro sulaukėme, ir ačiū, kad paiso įstatymų reikalavimo, o iš Mero – eilinį kartą tylą, tačiau apie politinės kultūros stoką kitą kartą…

Ministre, Jūs teigiate, kad esate „gerai susipažinęs su Centro nuomone apie Joną Noreiką“, remiatės 2017 m. Centro pažyma, kurioje teigiama, kad J. Noreikos veikla negali būti vertinama vienareikšmiškai, tačiau neatsižvelgėte į paskutinius Centro atradimus ir išvadas, o jos teigia: „Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie žydų gelbėjimo; Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; 1941 m. lietuviai, žydai ir dauguma vokiečių nežinojo, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų“. Todėl dar kartą prašome Jūsų, kad ši oficiali, šiais klausimais valstybinę politiką formuojančios institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro – išvada būtų perduota visoms Lietuvos diplomatinėms atstovybėms, kad būtų vadovaujamasi ja, reikalui esant.

“Kupiškėnų mintys”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapis pradeda spausdinti Kupiškio žydų istoriją, kurią spausdina laikraštis “Kupiškėnų mintys”. Leidėja ir redaktorė Nomeda Simėnienė. Prisminimų apie Kupiškio 1. 444 žydų bendruomenę, gyvavusią iki Holokausto, gyvenusią šio, jidiš kalba vadinamo,- Kupišok  štetle istorijos projektą „Jie gyveno šalia mūsų“ remia Spaudos, radijo ir televizijos  rėmimo fondas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja, kupiškėnams, kad jie  prisimena savo kaimynus žydus, taip pat dėkojame ir Panevėžio laikraščiui ,,Sekundė“, šiemet spausdinusiam įdomius straipsnius, atgaivinusius žydų veikos reikšmę ir asmenybes, padedant miesto žydų bendruomenei, prisiminti Panevėžio žydų turtingą istoriją.

Ačiū Lietuvos miestų ir miestelių žurnalistams, inicjuojantiems tokius projektus apie šimtmečius Lietuvoje gyvenusius žydus.

Jie gyveno šalia mūsų

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 metais sausio 27-ąją paskelbė Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Buvo paskelbta rezoliucija, kurioje atmetamas Holokausto neigimas, smerkiama diskriminacija ir prievarta religiniu ar etniniu pagrindu.

Kasmet sausį prisimenamos ir įprasminamos per Antrąjį pasaulinį karą nacių vykdytų masinių žudynių aukos. Šią dieną 1945 metais buvo išlaisvinti Aušvico stovyklos mirtininkai: 7 tūkst. leisgyvių kalinių, iš jų – 130 vaikų. Nuo 1940 iki 1945 metų čia nužudyta daugiau nei 1,5 mln. žmonių: žydų, lenkų ir kitų tautybių žmonių iš visos Europos.

Aušra JONUŠYTĖ

Kupiškio centras 1932 metais. Dešinėje didžioji žydų sinagoga.
Juozo Karazijos nuotr. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Žudynėms vadovavo vokiečių žvalgybininkas

Skaudus ir tragiškas likimas, kaip ir visose nacių okupuotose teritorijose, ištiko ir Kupiškyje gyvenusias žydų šeimas, ir sovietinius aktyvistus.

Sovietų–nacių karo išvakarėse Kupiškyje gyveno apie pusantro tūkstančio žydų (pagal kitus šaltinius – 1200, arba 42 proc. miesto gyventojų), kurie beveik visi buvo nužudyti laisvamanių ir žydų kapinėse Kupiškyje.

Iš pradžių Kupiškio karo komendantu kelias dienas buvo vermachto majoras Hiubentalis. Pastarajam iš Kupiškio išvykus, 1941 m. liepos pirmomis dienomis miesto komendanto pareigos atiteko Kupiškio gimnazijos vokiečių kalbos mokytojui, vokiečių žvalgybininkui Verneriui Liovei. Jo padėjėjais buvo paskirti Kupiškio gimnazijos gimnazistai Petras Bernatavičius ir Antanas Jokantas. V. Liovės sekretore komendantūroje dirbo Kupiškio gimnazijos mokytoja Vilhelmina Kregždaitė. V. Liovė, įsikūręs Kupiškio valsčiaus savivaldybės pastate, jautėsi visateisis šeimininkas ir žmonių likimų valdytojas.