Prieš savaitę minėdami Vilniaus geto antinacistinio pasipriešinimo ir likvidavimo 80-metį, Seime klausėmės vieno iš nedaugelio likusių gyvų Holokausto liudininkų – dailininko ir rašytojo, litvako Samuelio Bako kalbos. Tokie pat tapybiški, kaip ir kūrėjo drobės, žodžiai sujaudino daugelį susirinkusiųjų. Kviečiame ir jus patirti Vilniaus getą ten buvusio vaiko akimis.

S. Bako kalba iškilmingame Seimo posėdyje.

„Gerbiamoji Seimo Pirmininke, gerbiami Seimo nariai, gerbiami svečiai,

Esu dėkingas už kvietimą kreiptis į jus šiame iškilmingame renginyje. Dėkoju už suteiktą garbę. Man tai labai daug reiškia. Vilnius, kaip dauguma žinote, yra mano gimtasis miestas. Vilnius – tai rojus, kuriame su šeima gyvenau septynerius metus.

Tada prasidėjo karas.

Išmintingi žmonės sako, kad paprasčiausi skaičiai gali daug byloti. Mano miestui yra 700, man pačiam – 90 metų. 90 yra nuostabus amžius: tiek daug nugyventų dešimtmečių, tiek daug gyvenamųjų vietų, šiek daug draugų. Džiuginanti menininko karjera. Manau, kad mano darbai teikia žmonėms malonumo, juos lavina ir įkvepia.

Turiningas gyvenimas, kuriame esu ir šeimos vyras, tėvas, senelis ir draugas daugeliui žmonių. Visa tai, o man tik 90!

O dabar liūdnasis skaičius – 80.

Praėjo 80 metų nuo Vilniaus geto likvidavimo. Ši data – barbariško, žiauraus ir tragiško Lietuvos žydų naikinimo simbolis. Taip, aš vienas iš nedaugelio išgyvenusiųjų. Liudijimas yra viena iš mano šventų pareigų. Aš ten buvau. Prieš 80 metų viską mačiau savo akimis.

Prašau, nusikelkite su manimi į 1943 m. rugsėjį. Man dešimt metų ir aš glaudžiuosi prie mamos. Su kitomis moterimis ir vaikais spaudžiamės vokiečių armijos sunkvežimyje. Sunkvežimis stovi šalia geto vartų. Keletas labai mažų vaikų vis verkia. Šlapi veidai, varvančios nosys. Kai kurie sėdi ant siaurų suolų, kitiems lieka purvinos ir slidžios grindys. Kelionės tikslas – Subačius.

Sunkvežimis dar neužvestas. Ko mes laukiame? Gal dar neužpildyti kiti sunkvežimiai? Lauke girdisi susimaišę balsai. Dejonės ir raudos. Karininkų garsiai rėkiami nurodymai. Dangus tamsus. Dulksnoja. Sunkvežimis dar neuždengtas brezentu. Spaudžiu seną savo piešinių knygelę prie krūtinės. Privalau ją apsaugoti. Aš žinau, kad dabar vyksta Vilniaus geto likvidavimas.

Pasuku galvą ir pro kitus matau vyrų, moterų, vaikų eiles, nusidriekusias iš siaurų geto gatvelių link atdarų vartų. Kuprinės, gertuvės su vandeniu, maišai, virtuvės rakandai, susuktos antklodės, lagaminai. Mano mama, aš ir kiti žmonės šiame sunkvežimyje buvome priskirti stovyklai, kurioje dirba mano tėvas ir būtent ten mus veža.

Žinau, kad tiems žmonėms gatvėje nepasisekė taip, kaip mums. Juos išveš į tolimas stovyklas. Mes savo sunkvežimyje esame privilegijuoti. Mūsų priverstinio darbo stovyklos (HKP) Subačiuje  viršininkas, pasirodo, yra „geras vokietis“. (Prireiks dar 60 metų, kol išsiaiškinsiu jo ypatingą istoriją. Majoras Plagė (vok. Plagge) – nacis, kuris gelbėjo žydus). HKP darbo stovykloje mano tėvas virina karines transporto priemonės. Jos pritaikytos važiuoti deginant medieną kaip kurą. HKP darbo stovykloje yra smulkinama mediena ir dedama į maišus.

Užsimetęs vieną tų maišų ant peties, mano tėvas nešė ir mane. Jis išgelbėjo man gyvybę. Vėliau prarado savąją. Bet tai – jau kita istorija. Tai įvyks ateityje.

HKP stovykla yra šalia miesto. Tai geras ženklas. Tai ne viena iš tolimųjų stovyklų, apie kurias getą pasiekdavo siaubingi gandai. Tik vėliau aš sužinojau, ką iš tiesų reiškė tokie pavadinimai kaip Aušvicas, Treblinka, Maidanekas. Ir tik vėliau aš sužinojau, kas iš tiesų buvo Holokaustas. Industrializuota žiaurumo mašina! Šešių milijonų žydų žmogžudystė.

Be šių nusikaltimų (kaip matome šiandien), tai buvo ir tam tikra žmogaus elgesio laboratorija. Kraštutinumų laboratorija. Ką žmonės gali padaryti vieni kitiems. Gėrio ir blogio, slypinčių kiekviename iš mūsų, laboratorija. Holokausto tyrimų neįmanoma atlikti iki galo. Jų ir neturėtume baigti. Nesuskaičiuojama daugybė liudijimų, kuriuose pasakojama daugybė istorijų. Istorijų apie oportunizmą, nesąžiningumą, vandalizmą, žiaurumą ir sadizmą. Istorijų apie abejingumą, neišmanymą, kvailumą, gėdą ir nenorą pripažinti. Iš kitos pusės – istorijų apie heroizmą, altruizmą, dosnumą, pasiaukojimą… Net nebereikia tęsti. Jūs žinote, kad mane išgelbėjo trys puikūs lietuviai, kurie nedvejojo, rizikavo savo gyvybe.

Taigi, aš sėdžiu vokiečių sunkvežimyje, laukiame, kol prisipildys kiti sunkvežimiai. Nė nenutuokdamas, kad tokie kaip mes, kuriems neva „pasisekė“ (tokių buvo apie 1200) galiausiai vis tiek bus nužudyti. Ar panika ir neviltis turi kvapą? Manau, kad aš tą kvapą prisimenu. Pasuku galvą ir matau keletą pasimetusių vaikų, vaikštinėjančių ant permirkusios žemės, kai kurie veidai atrodo matyti. Ar dar kada juos pamatysiu? Mums, vežamiems į HKP, dar leidžiama viltis.

Taip, sugebėjimas neprarasti vilties yra tai, kas padėjo mums išlikti gyviems. Iki šiol. Savyje visuomet turėjau vidinę akį, kuri gali atkurti praeitį. Sunkvežimyje toji akis nukelia mane į jau prarastą gyvenimą gete. Netekau savo mylimų senelių. Gete gyvenu su tėvu ir motina. Kiekviena mūsų diena – besitęsiantys vargai. Tačiau, būdamas aštuonerių ir devynerių, aš turiu dažų, popieriaus ir laiko. Ir, svarbiausia, stiprų tikėjimą stebuklingu išsigelbėjimu.

Įsivaizduoju neįtikimus scenarijus.

Iš medinių lentų sumeistrauju paukštį, kuris mane išskraidina ant savo sparnų. Dar geriau – lėktuvą, kuris subombarduoja nacius. Hitlerį ištinka širdies priepuolis. Dar geriau – Hitleris pakariamas. Spartus sąjungininkų triumfas sutriuškina blogąjį Reichą.

Realiau kalbant, sumažėjus geto gyventojų žudymui, žmonės ėmė manyti, kad naciai pakeitė savo politiką. Atrodo, kad jiems reikia darbo jėgos. Žinoma, žmonių mušimas, kankinimai, žudymai tęsiasi, bet ką jau padarysi?

Žmonių sielos vis labiau alksta dvasios gyvenimo. Tikriausiai Mozė Biblijoje sakė, kad žmogus gyvas ne vien duona. Todėl paskutiniais geto metais kultūrinis gyvenimas buvo itin aktyvus. Žmonės susirenka, sutelkia visa, kas juose gyva ir užsiima kultūrine veikla. Tai vyksta pamažu, vakarais, po išsekinančių darbo dienų. Muzika, tapyba, teatras, poezijos skaitymas…

Du garsūs poetai Sutzkeveris ir Kaczerginskis susidomi mano priešiniais ir akvarelėmis. Gete esančiame nedideliame teatre jie surengia mano parodą. Ir staiga aš tampu žinomu geto vunderkindu. Taigi, likviduojant getą, devynerių metų talentingas vaikas, spaudžiantis prie savęs eskizų knygelę yra išvežamas į Subačių. Kad būtų nužudytas, kaip ir kiekvienas kitas žydas.

Bet, kaip matote, aš išgyvenau…

Kaip ir mano eskizų knygelė, kuri yra saugoma Samuelio Bako muziejuje. Tai – dalis mano aštuonių dešimtmečių kūrybos, kurią ten galite pamatyti. Gal tai yra ištęstinio kūrybiškumo pasaulio rekordas. Muziejus tvarkosi puikiai. Todėl aš dar kartą skyriau didelę savo meno kolekcijos dalį (daugiau nei 150 paveikslų ir piešinių). Tai mano antroji dovana muziejui, kuri papildys muziejaus fondus. Taip reiškiu gilų dėkingumą Lietuvai už mano nesibaigiančio darbo vaisiams pasiūlytus nuolatinius namus.

Dabar mano darbai kantriai laukia, kol bus suderinti reikalai dėl jų išsiuntimo iš JAV, o gal greičiau dėl jų grįžimo namo. Mano paveikslai ir knygos apie mano kūrybą jų savininkams ir skaitytojams siekia sugrąžinti kartų atmintį. Tu kartų, kurių gyvenimai buvo žiauriai sunaikinti. Kurių gyvenimai neturėtų būti pamiršti.

Holokaustas buvo industrializuotas genocidas, vykdytas nusikaltėlių. Neabejotinai šiurpiausias nusikaltimas žmoniškumui. Tai buvo ne vienintelis genocidas, kurį teko patirti žmonijai. Per daug tokių žiaurių genocidų vyko ir prieš Holokaustą, ir po jo, vyksta ir dabar.

Taip, gyvenimas šiame pasaulyje turi daug šviesių pusių, bet ir daug tamsių bei ilgų šešėlių.

Mano kūryba, kurioje bandau kalbėti apie tamsią žmonijos istoriją, kelia klausimus apie žmonijos likimą. Paprastų atsakymų nėra. Bet yra daug pamokų, kurias reikia išmokti.

Kai šiandien matau ukrainietes motinas su vaikais ieškančius prieglobsčio svetingame Vilniuje, negaliu neprisiminti savęs ir savo motinos. Kartais sakoma, kad istorija nesikartoja, bet pasireiškia vis kitomis variacijomis. Aš galiu įsivaizduoti, kaip karas jūsų kaimynystėje sužadino jūsų budrumą ir ryžtą. Ir linkiu, kad Seime, kuris tikrai žino, kaip užduoti klausimus, ieškotumėte ir tinkamų atsakymų.

Leiskite jums palinkėti viso ko geriausio ir nuoširdžiai padėkoti už galimybę būti šio renginio dalimi.

Ir pasidalinti savo asmeniniu liudijimu.

Ačiū.“