Mitingas Generolui Vėtrai ir Škirpai palaikyti / E.Blaževič/LRT nuotr.

Su didžiule pompa jau paleistas į apyvartą viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymas. Patikslinimas: įstatymas draudžia totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimą bet kokia forma. Įstatymas leidžia šalinti abiejų autoritarinių ideologijų simbolius viešose erdvėse.

Arkadijus Vinokuras, publicistas,

Šaltinis LRT.lt

Tačiau, susidūrę su nacių okupacijos laikų simbolių šalinimu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) ir aplink jį susispietę nacių kolaborantų garbintojai stojo piestu. LGGRTC vyriausiajam istorikui Alfredui Rukšėnui siaubingai ciniškai pakvietus gerbti žudiko Juozo Krikštaponio gerbėjų jausmus kyla klausimas, ar Lietuva kartais nesivadovauja sugedusiu moraliniu kompasu.

Nacių kolaborantų garbinimas – Lietuvos dešiniųjų radikalų būdas brukti visuomenei savo profašistines, autoritarines idėjas ir šitaip užkirsti kelią istorinei tiesai. Kartu bandoma išvengti akivaizdaus tapatinimo su naciais, daužomasi į krūtinę, jie esą prieš antisemitizmą, gerbia Holokausto aukas, išsijuosę kritikuoja nacius ir fašistus, bet garbina „didvyrius“, kvietusius organizuoti fašistinę revoliuciją Lietuvoje. Kvietusius varyti žydus (ir ne tik) bei naikinti juos.

Toliau plėtosiu savo poziciją trumpai, be niuansų, be kelionės į garbinamų „didvyrių tragiškas istorines aplinkybes, kurios esą privertė garbinamus didvyrius rinktis“. Tik priminsiu, kad ir tais laikais „didvyriai“ buvo krikščionys ir kaip „Sveika, Marija“ žinojo bent jau tris Dievo įsakymus: „Nežudyk!“, „Mylėk savo artimą kaip patį save!“, „Negeisk svetimo turto!“

Arkadijus Vinokuras / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Taigi, yra visa plejada nepelnytai garbinamų „didvyrių“, kurie buvo tragiškų aplinkybių aukos, bet visa siela atsidavę Lietuvos reikalui“. Aš apžvelgsiu nuolat heroizuojamus garsiausius konkrečius asmenis, kurie savo veiksmais ir idėjomis buvo glaudžiai susieti su nacizmu bei nusikaltimais žmoniškumui. Per jų pavyzdžius matysime, kaip veikia nacistinių ir fašistinių ideologijų propaganda, jos platinimas bei įprasminimas žmonių sąmonėje Lietuvoje.

Kazys Škirpa. Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo bendradarbiavo su naciais, bet atseit su jais nekolaboravo. Savo rašytame „Atsišaukime į lietuvių tautą“ jis, norėdamas įtikti naciams, kurstė neapykantą žydams ir ragino varyti juos iš Lietuvos. Atsišaukime prašo „vokiečių Tautos Vado Adolfo Hitlerio išgelbėti Lietuvą nuo žydų sugalvoto komunizmo“ ir tikina lietuvius, jog ta proga Lietuva bus apvalyta nuo žydų ir jų turtas bus išdalytas Lietuvos vargšams. Subūrė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF) – organizaciją, kuri tapo ir žydų žudymo įrankiu. Sadistiško „žydų problemos“ galutinio sprendimo gal ir nenumatė, tačiau aršios nacistinės propagandos pasekmių tikrai negalėjo nežinoti.

Sutarties dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai pasirašymas, iš kairės prie stalo – K. Škirpa, J. Urbšys, J. von Ribbentropas / LCVA nuotr.

Istorikas dr. Simonas Jazavita: „Didžiausia klaida buvo vadinamasis „žydo-bolševiko“ stereotipas, kurį noriai platino nacionalsocialistai ir kuriam, deja, pasidavė LAF aplinka ir pats K. Škirpa.“ (Bernardinai.lt, 2020). Beje, S. Jazavita kviečia blaiviai vertinti to meto įvykius iš šiandienos realijų. Mano vertinimas toks: už gerus darbus gerbiama, už blogus – baudžiama. Už blogus darbus K. Škirpa liko nenubaustas. Jis iki gyvenimo pabaigos neatsiribojo nuo pronacistinės veiklos, kuri prisidėjo prie žiauraus susidorojimo su Lietuvos žydais.

Gyvendamas JAV jis, beje, klastojo savo dienoraščius – šalino antižydiškos veiklos faktus bei antisemitinius pasisakymus. Taigi, faktų, rodančių K. Škirpos nacistinę pasaulėžiūrą bei jos garbinimą, aktyvų propagavimą Lietuvoje, daugiau nei užtektinai. Todėl, remiantis naujo įstatymo nuostatomis, K. Škirpą garbinančių objektų (atminties lentų, gatvių pavadinimų ir pan.) neturėtų likti.

Jonas Noreika. 1941 m. paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) Šiaulių apskrities viršininku. Atsistatydinus LLV, iš posto nepasitraukė, ėmėsi tiesiogiai kolaboruoti su nacių okupantais vykdydamas visus jų prieš žydus nukreiptus nurodymus: plėšė jų turtą, grūdo į getus, mokėjo policininkams žydų žudikams ir persekiotojams.*

Jonas Noreika-Generolas Vėtra / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr.

Yra aibės faktų, kad J. Noreika artimai bendravo su Telšių, Plungės, Žagarės bei Šiaulių žydų žudikais. Po 1 800 Plungės žydų žudynių jis kartu su žudiku, vienu iš LAF vadų Povilu Alimu, jau kitą dieną važiavo aplankyti LLV Kaune. Jo pronacistinės veiklos įrodymų tiek daug, kad tik piktybinis pronacis šito matyti nenori. Kokią žinią mūsų visuomenei, ypač jaunimui, siunčia tokio asmens garbinimas? Ogi fašizmas ir nacizmas yra sektinas pavyzdys. Šitaip platinama, propaguojama ši ideologija, o tą daryti draudžia įstatymas.

Kad fašistinių bei nacistinių nuotaikų platintojai nesiruošia nurimti, rodo ir bandymas karūnuoti naują „didvyrį“ – prieškario teisininką, 1941 m. Vilniaus LAF vadą, antisemitinio ir antilenkiško Pilietinio komiteto pirmininką Stasį Žakevičių. Dokumentai patvirtina jo aktyvų dalyvavimą persekiojant žydus ir lenkus Vilniuje ir jo apskrityje. Šis veikėjas viešai, per spaudą ir radiją, kvietė pradėti fašistinę revoliuciją Lietuvoje.

Mano išvada: jau 30 metų iš neapykantos humanizmui, demokratijai, tolerancijai, teisės viršenybei lipdomas naratyvas, kuris siekia formuoti istorinės atminties politiką.

Nepaisant to, siekiama skubiai jį pagerbti – net pakabinti garbės lentą Vilniaus universitete ir jo vardu pavadinti Teisės fakulteto auditoriją. Ir ką? Į šį eilinį fašistinės propagandos pliūpsnį Desovietizacijos komisija bent jau kol kas nereaguoja. O kodėl turėtų? Juk LGGRTC pažymos tuos minėtus veikėjus išteisino, lyg ši institucija būtų ne mokslinių tyrimų centras, o koks sovietinis liaudies teismas. Ar yra politinė valia pašalinti šiuos ir kitus susimovusius veikėjus iš Lietuvos didvyrių gretų? Ar kam nors iš politikų pakaks drąsos sustabdyti gėdingą heroizavimą? Žinodamas, kad kritinė jų ir jų rinkėjų dalis yra giliai įsišaknijusio ir sąmoningai puoselėjamo antisemitinio, nacistinio naratyvo įkaitai, abejoju. Pašokinėsi – gali vos ne garantuotai pamiršti Seimą arba kelią į jį.

„Kalbėdami apie karo priežastis istorikai išskiria neįvertintą komunizmo ideologiją, už nusikaltimus nenuteistus raudonuosius diktatorius. Galiausiai įstatymu, kuris leis ne tik nuimti ženklus, bet ir diskutuoti apie režimą ir jo nusikaltimus, aiškiau apsibrėšime santykį su komunistine praeitimi. Jame neliks vietos režimo romantizavimui, o komunizmas ir nacionalsocializmas bus suprantami kaip blogis“, – sako Seimo narė Paulė Kuzmickienė.

Ačiū, gerbiama Seimo nare, pasirašau, seniai reikėjo aiškios pozicijos, drąsu, ypač kai tai skelbia Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narė, šio įstatymo autorė. Pagarba, žinoma, bet velnias slypi detalėse: visas pažymas apie istorinius asmenis, kurių garbinimo simbolius turėtų panaikinti Desovietizacijos komisija, jai, Komisijai, teikia LGGRTC. O jam įtaką daro… fašistinių ir nacistinių kolaborantų ir žydų žudikų garbintojai. Tą viešai LRT laidoje patvirtino LGGRTC vyriausiasis istorikas A. Rukšėnas. Ratas užsidaro.

Tad kuriant ateities Lietuvą, kurios gaires nurodo šiuolaikinės Lietuvos Konstitucija, ar ne laikas griežtai pasakyti „stop“ nebaudžiamai propaguojamam totalitariniam režimui?

Mano išvada: jau 30 metų iš neapykantos humanizmui, demokratijai, tolerancijai, teisės viršenybei lipdomas naratyvas, kuris siekia formuoti istorinės atminties politiką. Įvardyčiau jį kaip blogio nutylėjimo naratyvą. (Žiūrėkite LGGRTC vykusios „mokslinės“ konferencijos rezoliuciją.) Jame akivaizdžiai rodoma pagarba diktatui, priespaudai, nacistinei ideologijai, todėl nebelieka moralinių vertinimo kriterijų. Ant pjedestalo keliamas amoralus prisitaikėliškumas, susitaikymas su dvasine ir fizine prievarta. Svarbiausias argumentas – jie kovojo už nepriklausomą Lietuvą, nesvarbu, kad fašistinę.

Panašaus naratyvo poveikį ir pasekmes visuomenės mentalitetui matome šiandienos Rusijoje, Kinijoje, Irane, Šiaurės Korėjoje. Tad kuriant ateities Lietuvą, kurios gaires nurodo šiuolaikinės Lietuvos Konstitucija, ar ne laikas griežtai pasakyti „stop“ nebaudžiamai propaguojamam totalitariniam režimui? Jau metas ateities Lietuvą išplėšti iš ją smaugiančios praeities Lietuvos gniaužtų. Tos, kurios šalininkai lyg papūgos kartoja Kremliaus banditų naratyvą „viskas ne taip vienareikšmiška“. Tam ir reikalingas atskiras istorijos denacifikacijos įstatymas.

*J. Noreikos garbintojai teigia, kad jis gelbėjo žydus, ir pateikė žydus gelbėjusio kunigo Jono Borevičiaus liudijimą 1986 m. JAV teismui. Jame jis teigė, kad neva J. Noreika gelbėjo žydus, bet, anot istoriko Nerijaus Šepečio, „tai buvo JAV lietuvių emigrantų tarpe įprasta akla saviškių gynyba“, todėl liudijimas po tiek metų niekaip neįtikina. Juolab kad, teisėjo paklaustas apie lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse Šiauliuose ir jo apylinkėse, J. Borevičius atsakė, kad jis visą laiką gyveno Šiauliuose, todėl žino, kad lietuviai žydų nežudė. Gal kokie išdavikai tai darę, – teigė jis.