Genocido centro (LGGRTC) vadovas Arūnas Bubnys atsisakęs vykdyti vadinamosios  desovietizacijos Komisijos nurodymą pašalinti paminklą žydų žudikui Juozui Krikštaponiui, paspaustas viešo pasipiktinimo, jau nurodė Ukmergės savivaldybei pašalinti nuo paminklo jo bareljefą bei vardą ir skirti paminklą vietos partizanams.

Arūnas Bubnys / D. Umbraso/LRT nuotr.

Arkadijus Vinokuras, publicistas, 

Šaltinis LRT.lt

Taip, pagaliau imtasi iniciatyvos, nors įstatymas buvo gerokai pažeistas. Tačiau klausimas, kokiu pagrindu Nacionalinis susivienijimas (NS) ir kitos interesų grupės veikia Genocido centro istorinės atminties politiką, išlieka aktualus.

Situacija absurdiška: Genocido centro vadovas A. Bubnys, lyg koks suverenas, prisigalvojęs savo nuosavų pseudotaisyklių, kelis mėnesius atsisakinėjo vykdyti desovietizacijos Komisijos nurodymą, kurį įstatymas griežtai įpareigoja vykdyti per 5-ias dienas.

Matyt, iš baimės atsakyti į pagrįstą kritiką generalinis direktorius atsisakė dalyvauti LRT „Radijo ringas“ laidoje „Ar reikia nukelti paminklą J. Krikštaponiui?“. Už A. Bubnį kalbėti atėjo Genocido centro vyr. istorikas Alfredas Rukšėnas, kad tas paaiškintų Genocido centro direktoriaus nežinomus kelius. Be jokios ironijos istorikas visai Lietuvai sąžiningai prisipažino, kad Genocido centras, antraip nei nurodyta įstatyme ir Genocido centro nuostatuose, jau nebėra mokslinių tyrimų centras. Anot A. Rukšėno, Genocido centras vykdo politinių grupuočių ir organizacijų nurodymus.

Cituoju: „Sprendžiant šį klausimą būtina atsižvelgti į politkalinių, partizanų, tremtinių nuomonę, neužgauti jų jausmų, nes Krikštaponis jiems brangus.“ Prašau? Žudikas kažkam brangus? Iš kur A. Rukšėnas žino, kad minėtoms grupėms žudikas svarbus, dėl ko labai abejoju? Tai gal atsižvelgtų ir į Lietuvos žydų organizacijų nuomonę, kurių nariai vis dar virpa iš siaubo vien tik išgirdę žudiko vardą? (J. Krikštaponis, tarnavo 1941 m. rudenį Baltarusijoje antrajame A. Impuliavičiaus batalione ir kartu su vokiečiais dalyvavo naikinant 46 000 žmonių, daugiausia beginklius žydus). Taip, Genocido centras jau daug metų ne tik siekia heroizuoti asmenis, kurie matė Lietuvą kaip fašistinę diktatūrą, bet vis stengiasi sumenkinti tų „herojų“ nusikaltimus. Dabar suprantama, kodėl genocido centro direktoriaus pažadas įkurti prie Genocido centro nepriklausomų istorikų tarybą, kuri nutrauktų ydingą praktiką, taip ir neįvykdytas.

Šį mokslinės institucijos degradavimą būtina užkardyti kuo greičiau, nes Genocido centro pažymos tiesiogiai veikia Lietuvos kultūros, švietimo, istorinės atminties politiką. Juk plika akimi matyti, kad Genocido centras kaip Kremliaus režimo analogas kryptingai politizuoja istorinius faktus, heroizuoja susimovusius veikėjus, taip įvesdamas sumaištį jaunimo galvose, nes jau nebežinai, ar moralės bei etikos normos, padorumas, mokslininko patikimumas išties yra vertybės, į kurias būtina lygiuotis.

Taip, Genocido centras jau daug metų ne tik siekia heroizuoti asmenis, kurie matė Lietuvą kaip fašistinę diktatūrą, bet vis stengiasi sumenkinti tų „herojų“ nusikaltimus.

Kaip reaguoja valstybė? Tyli, nes rinkimai ant nosies. Ką mano Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija dėl Genocido centro direktoriaus savivalės? Kiek ši savivalė gali tęstis? Ar valdančioji dauguma nesuvokia, kad šovinistinė gryno tautiškumo idėja kultivuojama per pagarbą nacių kolaborantams ir jų išaukštinimą visada veda į fašistinę bei nacistinę diktatūrą. Deja, pritariančių jiems žmonių Lietuvoje netrūksta. Įtakingiausias jų sluoksnis, tarp jų ir TS-LKD Seimo narys Valdas Rakutis, nuosekliai naudoja Genocido centrą savo fašistinės tautos naratyvui puoselėti. Kitaip nuolatinio garbinimo susimovusiems neva didvyriams, naujų veikėjų iškasimo iš po žemių garbinimą (fašisto ir nacių kolaboranto Stasio Žakevičiaus atvejis) traktuoti neįmanoma.

Apie Genocido centro tapimą Nacionalinio susivienijimo ruporu. Žinant, kad Genocido centro generalinis direktorius A. Bubnys buvo NS partijos narys dalyvavęs rinkimuose į Seimą, tampa aišku, kodėl jis kopijavo NS argumentus dėl paminklo žudikui J. Krikštaponiui (ne)pašalinimo. Jo bendradarbis genocido centre yra NS valdybos narys, buvęs sovietinės armijos viršila, baigęs seržantų mokyklą vėliau tapęs režisieriumi Gaudentas Aukštikalnis, šiandien vyriausias Genocido centro muziejininkas. (?!)

Arkadijus Vinokuras / E. Blaževič / LRT nuotr.

Beje, sąsajas su Genocido centru turintį NS reikėtų pervadinti į Nacionalsocialistinį (nacistinį) susivienijimą ir paaiškinsiu kodėl. Todėl, kad ši partija viešai rinkimuose naudojo antisemitinį, šovinistinį J. Noreikos 1933 m. knygelės šūkį „Pakelk galvą, lietuvį“. Todėl, kad NS portale tos partijos valdybos narė, mokytoja Alina Laučienė straipsnyje „LIETUVI, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perimą valdymą! Atsimerk!“ pristato tikrą nacistinę trečio reicho NS programą. Ji tai daro taip įžūliai, lyg Lietuva jau dabar būtų LAF vadovaujama fašistinė bei nacistinė diktatūra, kurioje drąsiai tiražuojami K. Škirpos, S. Žakevičiaus, J. Noreikos neapykantos žydams, rusams, lenkams šūkiai. Straipsnis yra viešas emocinis rasistinis, šovinistinis išsivėmimas, vertas BK 170 straipsnio, kuris „baudžia“ neapykantos kurstymą.

Kodėl sudėjau žodį „baudžia“ į kabutes? Todėl, kad be jau stereotipiško partijų valdžioje ir dar jos neturinčių neva pasipiktinimo, kontrolės institucijos lieka bedantės, antraip Nacionalinio susivienijimo partija jau senai turėjo būti uždrausta. Bet ne, ji dalyvauja lyg niekur nieko rinkimuose į Seimą ir savivaldybių tarybas. Pacituosiu mokytojos Alinos Laučienės teksto ištraukas:

„Nemėginkite Lietuvai kelti jokių reikalavimų, nes jūsų čia niekas neskriaudžia. Tai jūs skriaudžiate ir niekinate lietuvių tautą, kurios sukurta gerove kasdien naudojatės. Juk jūsų niekas nemaldavo, niekas jėga neatitempė čia atvykti ir įsikurti.“

„Nė vienas save gerbiantis kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo, sau neleis eiti į Lietuvos valdymo organus, o tuo labiau į Seimą, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno, tyčiotis iš jos švietimo struktūros, ją visiškai sugriaunant.“

Ar valdančioji dauguma nesuvokia, kad šovinistinė gryno tautiškumo idėja kultivuojama per pagarbą nacių kolaborantams ir jų išaukštinimą visada veda į fašistinę bei nacistinę diktatūrą.

„Žydai, kuriuos kadaise karalius Gediminas kvietė atvykti į Lietuvą taikiai gyventi ir įsikurti, nuolat pateikia Lietuvai savo reikalavimus ir kišasi į valstybės valdymą nesibaigiančiais Kukliansky ir kitų veikėjų reikalavimais. Gal lietuviai turėtų garsiai jiems priminti, ką padarė Lietuvoje jų tautiečiai slavinai, dušanskiai, razauskai ir kiti?“

„O lenkai, Vilniaus ir jo krašto okupantų Pilsudskio ir Želigovskio tarpukariu suvilkti iš visų Lenkijos kampų ir apgyvendinti Vilniuje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose (koks padorus žmogus sutiks palikti savo mielą šalį?) niekaip neįstengia „įsikirsti“ į lietuvių kalbą.” (Lietuvą nuo 1990 m. paliko beveik milijonas lietuvių. Ar jie visi nepadorūs? A.V. )

„Taip gali pasakyti tik nemokšiškos, nedėkingos tautos atstovas, savo elgesiu ir kalba patvirtinantis, kokia buka jo tauta. (Apie rusus A.V).

Juozo Krikštaponio paminklas Ukmergėje / D. Zimblienės nuotr.

Taigi, LGGRTC, lyg ir mokslinė institucija atsakinga už istorinės atminties formavimą moksliniais pagrindais, galimai tiesiogiai veikiama NS. Šis savo veiksmais bei kalbomis propaguoja fašistinę bei nacistinę ideologiją, todėl Genocido centro kaip institucijos vertybinė pozicija ima kelti rimtų abejonių. Turime problemą, kuri turi būti sprendžiama kuo greičiau tarppartiniu susitarimu, nes nesprendžiama ji taps, jeigu dar netapo, grėsme valstybės nacionaliniam saugumui. Ką apie tai mano Seimo NSGK komitetas? Jau faktas, kad siejami su Genocido centru asmenys ne kartą nuosekliai provokuoja konfliktą tarp Lietuvos ir Lenkijos, Ukrainos bei Izraelio.

Šiandienos grėsmių Lietuvai kontekste mažiausiai ko reikia mokslinei institucijai, tai atsižvelgti į kažkokių antidemokratinių grupių žudiko garbinimą. Asmenis, išpažįstantys griežtai draudžiamą Lietuvoje fašistinę bei nacistinę ideologiją, kaip antai minėtas Gaudentas Aukštikalnis, turi būti šalinami iš pareigų, jiems neturima suteikti Genocido centro patalpas jų neva mokslinėms konferencijoms organizuoti. Tokiomis aplinkybėmis konstruktyvus bendradarbiavimas tarp Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ir Genocido centro vargu ar įmanomas. Bet kuriuo atveju, Genocido centro generalinis direktorius A. Bubnys turi būti griežtai sudrausmintas dėl mokslinės institucijos galimo vertimo kaip fašistuojančių partijų ar panašių veikėjų ruporu.