Lietuvoje jau kuris laikas viešai vykdoma nacistinio Rusijos režimo speciali antisemitinė operacija. Pažiūrėkime: Seimo narys Remigijus Žemaitaitis vemia buitiniu antisemitizmu, siūlo užmušti žydus pagaliuku. Jo išsišokimus perėmė Antanas Kandrotas-Celofanas, išvadinęs Joną Ohmaną žydu.
Arkadijus Vinokuras / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Publikuota: LRT.lt
Neatsilieka ir buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus. Jis spekuliuoja esą „žydas“ J. Ohmanas surinktus iš žmonių pinigus veža į Izraelį. O štai Genocido centras pradėjo net „naują“ akciją, kurios pavadinimas „Heroizuokime dar vieną nacių kolaborantą antisemitą“.
Bet apie viską nuo pradžių. Seimo narys R. Žemaitaitis, lyg pagal įsakymą, savo antisemitinę kampaniją pradėjo prieš pat NATO viršūnių susitikimą Lietuvoje. Tikslas – diskredituoti Lietuvą. Summitui pasibaigus R. Žemaitaitis, lyg kas vėl būtų įsakęs, nutilo, bet estafetę perėmė A. Kandrotas-Celofanas, kuriam į pagalbą atskubėjo maršistų pastiprinimas – generolas leitenantas V. Tutkus. Viename videoįraše jis kalbėjo: „Tai kaip dabar su Ohmanu, dabar šalom Ohmanai (mėgdžioja antisemitinį žydo kalbėsenos stereotipą) teks sakyti? Jis griebia milijonus iš Lietuvos žmonių ir neaišku, kur juos siunčia, aš nenustebsiu, jeigu į Izraelį…“
Vaizdelis keliantis juoką? Sutinku, susirinkę veikėjai, svarbūs tik patys sau, nusprendė (arba pagal užsakymą) iš buitinio antisemitizmo sau politinių taškų priskaldyti, na, ir dėmesį į save atkreipti. Ir nors J. Ohmano vertimas žydu kelia šypseną, viešai mesti jam kaltinimai nesąžiningumu verti prokurorų dėmesio.
Tačiau Genocido centro akcija paskirti 1941 m. birželio „sukilimo“ LAF-o Vilniaus skyriaus vadui, teisininkui Stasiui Žakevičui-Žymantui garbės ir atminimo lentą bei pakabinti ją Vilniaus universiteto Teisės fakultete, o ir pavadinti auditoriją jo vardu – jau visai kito lygio Kremliaus specialios antisemitinės operacijos Lietuvoje dalis. Mat vėl tiražuojamas J. Noreikos ir K. Škirpos naratyvas „jie dirbo naciams, bet tik vardan Lietuvos“. Taigi, neva istorikų rankomis bandoma Lietuvai ir garbingam Vilniaus universitetui priklijuoti neonacių garbintojų gūžtos įvaizdį.
Taigi, neva istorikų rankomis bandoma Lietuvai ir garbingam Vilniaus universitetui priklijuoti neonacių garbintojų gūžtos įvaizdį.
Beje, niekada nesate girdėję apie S. Žakevičių-Žymantą? Pasitelkime ne Visuotinę lietuvių enciklopediją, kurioje matysite tik nepaprastai dvasingo teisės mokslų dėstytojo, „antinacinio judėjimo“ dalyvio, pokario britų žvalgybos bendradarbio, JAV lietuvių žurnalisto švarų, lyg tik ką išskalbtos baltos paklodės, portretą.
Enciklopedijoje nematysite faktų apie tai, kad 1950 m. spalio mėn. su VLIK’u užmezgęs ryšį partizanas Juozas Lukša-Daumantas, grįžęs į Lietuvą, parašė Pro Memoria. Jame jis pasisakė už tai, kad Stasio Žakevičiaus-Žymanto siunčiami agentai „būtų likviduoti, o jų atsiradimo krašte inspiratoriams atimti bet kokią juridinę galią užsienyje veikti kovojančio krašto atstovų vardu“. Pasirodo, S. Žakevičius-Žymantas bandė diskredituoti J. Lukšą ir partizanus. (L. Mockūnas, „Pavargęs herojus“, Vilnius, 1997 m.).
VLE nėra nei žodžio ir apie S. Žakevičiaus veiklą tarp 1941 m. birželio 22 d. ir tų pačių metų rugsėjo pabaigos. Bet štai ką apie jo veiklą rašo Genocido centro vadovas Arūnas Bubnys („Holokaustas Lietuvoje 1941–1944“,Vilnius, 2011 m.): „1941 metų birželio 29 d. Vilniaus miesto ir srities Piliečių komitetas, jo pirmininkas S. Žakevičius (Piliečių komiteto pirmininku paskirtas 1941 birželio 24 d.), per Vilniaus radiją pasakė žydus kaltinančią ir jiems grasinančią kalbą: „[…] Žydai, kuriais rėmėsi kruvinasis bolševikų teroras ir kurie buvo aktyviausi raudonųjų XX amžiaus žmonių medžiotojų tarnai, bus iš politinio, ekonominio ir kultūrinio Lietuvos gyvenimo išbraukti […]. Tačiau tai bus nustatyta teisiniais vyriausybės aktais.“ (Kokiais teisiniais aktais remdamiesi 1941 birželio 24 dieną LAF nariai sušaudė pranciškonų bažnyčios sodelyje Trakų gatvėje kelias dešimtis karo belaisvių ir žydų, neaišku).
1941 m. liepos 4-ą dieną išplatintas S. Žakevičiaus ir žydų žudiko, Vilniaus pagalbinės policijos vado A. Iškausko pasirašytas skelbimas, griežtai ribojantis žydų teises. (Žiūr. skelbimo kopiją).
Skelbimas
S. Žakevičiaus vadovaujamas Piliečių komitetas paskelbė daugybę suvaržymų žydams, buvo konfiskuojamas jų turtas – automobiliai, motociklai ir t. t. Buvo nurodyta žydams apsipirkti tik 30-yje parduotuvių ir 10-yje kepyklų nustatytomis valandomis – 16–18-os. Žydai buvo atleidžiami iš darboviečių. Komitetas uždraudė žydų gydytojams gydyti ne žydus. 1941 m. birželio 26 d. S. Žakevičius pranešė jam pavaldžiam vidaus reikalų valdytojui Kostui Kalendrai pasiruošti perimti žydų daiktus šioms įstaigoms: „Mokslų akademijai visas bibliotekas, Meno muziejui meno vertybes, lombardui – saugoti įvairias žydų brangenybes, Meno reikalų valdybai muzikos instrumentus ir Sveikatos reikalų skyriui – gydytojų kabinetus.“
Vilniaus skyriaus LAF Piliečių komitetas leido ir liūdnai pagarsėjusį laikraštį „Naujoji Lietuva“. 1941 m. liepos 4-os numeryje, straipsnyje pavadintame „Lietuva be žydų“, rašoma: „Didžiausias Lietuvos, kaip ir kitų tautų parazitas ir išnaudotojas buvo ir kai kur dar tebėra – žydas“. Pridedu viso teksto ir laikraščio kopiją, pasiskaitykite.
Laikraštis „Naujoji Lietuva“
Lietuvos lenkai taip pat turėtų atkreipti dėmesį į šį „didvyrį“ – Stasį Žakevičių, nes jis nekentė ne tik žydų, bet ir lenkų. Taip nekentė, kad varė ir lenkus iš darbų tokiais kiekiais, kad nacių okupantams teko stabdyti Pilietinio komiteto veiklą, nes nebūtų likę kam Vilniuje dirbti. Žinoma, šio asmens garbintojai pradės litaniją, kad S. Žakevičius kovojo už Lietuvos valstybės atkūrimą, todėl Piliečių komitetą naciai ir panaikino, ir tai bus tiesa. Beje, panaikino bendru sutarimu su Vilniaus okupacine vokiečių valdžia. Gal todėl nė vienas „antinacinio pogrindžio“ dalyvis, net ir karininkas, tarp 1941 ir 1944 m. nenušovė nė vieno nacio? Na, tiesa, kai kas šaudė, bet tik žydus, – negi šaudysi vokiečius, lyg kokia lenkų Armija Krajova.
Bet grįžkime prie užmojo pagerbti dokumentuotą antisemitą, plėšiką, žydų ir lenkų persekiotoją bei nacių kolaborantą. Jo atminimą įamžinti pakabinant garbės lentą Vilniaus universiteto Teisės fakultete bei dvare prie Kyjivo. Kyjive, nes S. Žakevičius ten gimė. Trumpai tariant: Vytauto Didžiojo universitetas sulaukė Genocido centro užklausos, ar neapsiimtų VDU Teisės fakultetas tarpininkauti tarp Genocido centro, VDU ir dvaro prie Kyjivo, kad ir ten būtų pakabinta garbės bei atminimo lenta.
Kiekvienam blaiviai mąstančiam aišku: jei tai bus padaryta, Kremliaus užsakovai tiesiog šoktų iš laimės, gal net auksu apipiltų jeigu ne savo agentus Genocido centre, tai naudingus idiotus tikrai, nes tuojau būtų pranešta pasauliui, kad garbindamas gerokai susitepusį antisemitą, nacių kolaborantą ir lenkų nekentėją, Kyjivo „režimas“ parodė tikrą nacistinį savo veidą. Ar idėjos autoriai nesuvokia, kad jie gal sąmoningai, o gal ir nelabai, ruošiasi pakišti neperkeltine prasme kiaulę žydų kilmės Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui?
Kas yra šios pavojingos provokacijos autoriai? Šių metų balandžio 19-ą dieną Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje vykusioje konferencijoje, skirtoje pagerbti S. Žakevičių, pranešimus skaitė: nenusisekęs istorikas Vidmantas Valiušaitis, maršistas, baigęs Maskvos valstybinį universitetą, dirvotyros specialistas Sakalas Gorodeckis, prof. Valdas Rakutis teigęs, kad žydai patys kalti dėl Holokausto, gydytojas Kostas Ivanauskas. Renginį vedė LGGRTC darbuotojas Gaudentas Aukštikalnis. Dalyvavo ir: „Teisės fakulteto prodekanė prof. dr. Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė, LGGRTC darbuotojai, Vilniaus šaulių (1003) kuopos šauliai, istorijos mylėtojai, Vilniaus universiteto studentai ir Birželio sukilimo kolegijos nariai.“
Ar idėjos autoriai nesuvokia, kad jie gal sąmoningai, o gal ir nelabai, ruošiasi pakišti neperkeltine prasmę kiaulę žydų kilmės Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui?
Ką ten veikė prof. Vytautas Landsbergis? Tikriausiai jam buvo pateikta tik dalis S. Žakevičiaus biografijos. Vienoje iš dviejų konferencijos rezoliucijų kviečiama „sudaryti palankias sąlygas Istorijos bei kitų fakultetų studentams ir dėstytojams tyrinėti S. Žakevičiaus intelektualinį palikimą, jo vaidmenį akademiniame gyvenime ir Lietuvos pasipriešinimo istorijoje, rašyti tomis temomis tiriamuosius darbus.“ Be komentaro…
Kreipiausi į tarptautinio pripažinimo sulaukusį Vokietijos istoriką, Holokausto istorijos Lietuvoje ekspertą, profesorių Christophą Dickmanną, kuris, kaip ir Genocido centro vadovas A. Bubnys, yra itin išsamiai susipažinęs su 1941 m. įkurto Pilietinio komiteto, kuriam vadovavo S. Žakevičius, veikla. Jo atsakymas? „Kas Genocido centre nori pagerbti antisemitą fašistą ir pateikti jį žydui V. Zelenskiui, kuris pasisako už europietiškas demokratines vertybes? Absurdas! Pagerbti S. Žakevičių? Kaip tai įmanoma? Tikrai? S. Žakevičius kaip Pilietinio komiteto vadovas buvo atsakingas už visus lietuvių pasirinkimus ir veiksmus Vilniuje nuo 1941 m. birželio iki tų pačių metų rugpjūčio, žinoma, vokiečių nustatytuose rėmuose. Jis buvo radikalas, siekęs fašistinės revoliucijos Lietuvoje“.
Dabar aišku, kodėl iš S. Žakevičiaus biografijos išbraukta visa „prieštaringa“ veikla, galinti sutepti būsimo Lietuvos herojaus mitą.
Informaciją apie S. Žakevičių atsiuntė ir JAV istorijos profesorius Saulius Sužiedėlis, apie S. Žakevičiaus veiklą 1941 m. rašė ir istorikas, dr. Valentinas Brandišauskas.
Visgi, kaip matome, Lietuvoje nereikia būti istoriku profesionalu, kad už visus nuspręstum, kas čia didvyris, o kas ne. Sprendžiant iš jau minėtos konferencijos dalyvių profesijų (nieko bendra neturinčių su istorijos mokslais), kitokio rezultato ir būti negalėjo. Dabar aišku, kodėl iš S. Žakevičiaus biografijos išbraukta visa „prieštaringa“ veikla, galinti sutepti būsimo Lietuvos herojaus mitą. Klausimas, kuriam galui iš istorijos šiukšlyno traukiami susimovę veikėjai, tikriausiai perteklinis.
Išvada: kaip sakoma, paskutinė marginalo priebėga antisemitizmas ir „meilė Lietuvai“. Iškreipta ta liepsnojanti meilė Lietuvai, nes vis nesibodima ją apdergti. Akivaizdu, kad Lietuvoje vykdoma Kremliaus speciali antisemitinė operacija, kurios tikslas – diskredituoti Lietuvą, pateikti ją kaip nacistus ir nacistinę praeitį garbinančią nenusisekusią valstybę. Išnaudojama tikslinė grupė – dešinieji radikalai bei, regis, radikalių marginalų okupuotas Genocido centras. Kitaip „siurprizo“ Lietuvai ir V. Zelenskiui traktuoti neįmanoma.