Kiekvienais metais Kauno žydų bendruomenė kviečia susiburti prie paminklo „Lietūkio“ garažo žudynių aukoms tame pačiame kieme, kur jos vyko, Miško gatvėje, prisiminti ir pagerbti čia žvėriškai nukankintus žmones. Po minėjimo su grupe bendruomenės narių ir bičiulių tradiciškai vykstame sukalbėti maldą už nužudytuosius Vilijampolės bei Žaliakalnio žydų kapinėse.

 

Kaune pagerbtos “Lietūkio” garažo aukos / KŽB nuotr.

Dėkojame visiems, nepabūgusiems besiartinančio ir galiausiai prapliupusio lietaus ir buvusiems kartu šia liūdna proga: Kauno žydų bendruomenės nariams ir bičiuliams, neabejingiems miestiečiams ir miesto svečiams, mūsų muzikantams Ilana Kri ir Garry Libson, Kauno m. savivaldybės atstovams – vicemerui Mantui Jurgučiui ir Kultūros skyriaus vedėjos pavaduotojai Nomedai Prevelienei, LR Seimo nariui Andriui Kupčinskui.

1941 m. birželio 27 d. Kaune, buvusiame „Lietūkio“ garažo kieme, stebint miniai smalsuolių, buvo surengta neregėtu žiaurumu išsiskirianti egzekucija – nužudyta apie 50 žydų vyrų. Atsitiktinai „atrinktos“, tiesiog gatvėje pagautos aukos – darbininkas, moksleiviai, prekeiviai, vandens tiekėjas, muzikantas, buvęs Lietuvos finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius Jurgis Štromas – buvo žeminamos, žiauriai kankinamos ir žudomos, naudojant laužtuvus, metalinius strypus, pagalius, lentas, vandens siurblio žarnas, vien tik dėl jų tautybės. Daugumos aukų ir jų budelių vardai iki šiol išlieka nežinomi.

Apie baisius 1941 m. įvykius tegu kalba jų liudininkai (iš Saliamono Vaintraubo sudarytos knygos „Garažas. Aukos. Budeliai. Stebėtojai”):

Laimonas Noreika, aktorius, Nacionalinės premijos laureatas: „Prie tvoros minia, Prieinam ir mudu. Dabar prisimindamas galvoju: negi tai galėjo būti, ar čia ne mano fantazija? Buvo, buvo, ir taip skaudžiai įsmigę į mano regėjimo ir emocinę atmintį, kad jau neištrinsi iki mirties. Garažo kieme, vidury dienos, praeivių akivaizdoje ir tikriausiai demonstratyviai, lyg parodomajame teisme, inteligentiškai atrodantys vyrai tvarkingais, išlygintais kostiumais, geležinėmis dalbomis mušė taip pat inteligentiškus kostiumuotus vyrus. Garažo kieme, matyt, buvo stovėję arkliai, nes visas kiemas – pilnas arklių mėšlo. Baudėjai rėkia „norma, norma!” ir pliekia tuos inteligentiškus žydus, o šie griūdami, šliauždami keliais saujom griebia tą arklių mėšlą; juos muša, mėšlas krinta iš rankų, vėl muša, tie susmunka, nebejuda, iš žarnos mašinoms plauti aplieja vandeniu, sumuštieji vėl keliasi, vėl riksmas „norma!” ir vėl smūgiai. Garažo angose matyti jau nebekrutantys kūnai.”

Algimantas Baltakis, poetas: „…vieną dieną kieme žaidžiau su vaikais, buvau tuomet vienuolikos metų. Staiga kažkas pribėgo ir sušuko: Vaje, kas vyksta garaže!” Nuskubėjom pažiūrėti. Ant žemės gulėjo įvairaus amžiaus vyrai. Tai buvo žydai, supratau iš jų išvaizdos. Vienas ar keli buvo su peisais. Gulinčius, praradusius sąmonę laistė vandeniu iš žarnų – kad atsigautų. Kai kuriuos vertė rankomis arklių mėšlą nešioti. Šiuos vaizdus stebėjo būrelis vokiečių kariškių. Šie nesikišo, tik fotografavo. Žmonių susibūrė nemažai, reagavo įvairiai. Vieni sakė: „Taip jiems, žydams, ir reikia”. Kiti piktinosi: „Žvėrys, o ne žmonės”. Prie mūsų būrelio priėjo kažkoks vyriškis, sugėdino mus sušukęs: „Vaikai, dinkit: ne jums vaizdas”. Nėrėm tolyn. Nors prie garažo buvome neilgai, dar ir šiandien prieš akis stove tąkart matyti kraupūs vaizdai.”

Chackelis Lemchemas, kalbininkas: „Beeidamas Vytauto prospektu buvau nutvertas vyruko baltu raiščiu, ėmusio mane varyti garažo link. Mus išvydęs praeivis – karininkas Mikolajūnas kreipėsi į varovą: „Ar žinai, kas tas žmogus? Tai mylimiausias garsaus mūsų kalbininko Jono Jablonskio mokinys”. Tąkart mane paleido.”

Nuotraukų galerijoje – renginio akimirkos – KŽB nuotr.