Svarbių kelių tarp Šiaulių, Panevėžio ir Jonavos sankirtoje įsikūrusiame Šeduvos miestelyje devyniolikto amžiaus pabaigoje kas antras gyventojas buvo žydas. Tiksliau, jie sudarė daugiau nei 61 procentą vietos bendruomenės. Jie buvo pardavėjai, mokytojai, fotografai, batsiuviai. Jie buvo kaimynai, draugai, buvo dalis visuomenės, kurioje drauge gyveno lietuvių katalikų ir žydų bendruomenės.
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, anot istorikų, 700 žydų bendruomenė buvo sunaikinta, išgyveno tik viena moteris. Tačiau Šeduvoje iki šiol prisimenamos iš senolių lūpų perduotos istorijos apie miestelio gydytoją Mendelį Vitėną, Joselio Fleišo restoraną ar Jenkelio Levito limonadinę bei virvių dirbtuvę.
Iš kairės: žydaitė Sulamita Nolienė su savo gelbėtojais Stanislovu ir Liudvika Paluckais. Ant lietuvės rankų – S. Nolienės sūnus Pinchas.
Prisimenami ir žmonės, bandę gelbėti pavienius žydus nuo jų laukiančios egzekucijos. Vis dėlto garsiausia, ko gero, dėl to, kad vienintelė tokia – žudynių išvengusios Sulamitos Nolienės bei jos gelbėtojų Liudvikos ir Stanislovo Paluckų istorija.
S. Nolienei pavyko pasislėpti nuo budelių, bet dviejų vaikų motinos širdis plyšo į šipulius, suvokusi, jog daugiau niekada nebepamatys savo atžalų. Todėl iš slėptuvės, manoma, Panevėžyje ji sugrįžo į Šeduvą, bet joje rado tik tuščius namus. Moteris prašė policininkų, kad šie išvežtų ją pas šeimą, bet vežti nebebuvo pas ką. Jei ne Šeduvos klebonas, tai jau kitą dieną Sulamitos būtų laukęs toks pat likimas – šūviai miške. Tačiau ji rado prieglobstį miestelio bažnyčioje, kur kelias dienas slėpėsi už didžiulio altoriaus. O po to prelatas Mykolas Karosas moteriai rado prieglobstį lietuvių Stanislovo ir Liudvikos Paluckų šeimos namuose Šniukonių kaime.
Šeduvės Sulatimos Nolienės sielvarto dejonės ilgas naktis skambėjo atokioje sodyboje, bet jas girdėjo tik gelbėtojai Paluckai. Jų dukra Valerija Orantienė ir po daugelio metų prisiminė dieną, kai tėvai išgąsčio ir sielvarto palaužtą žydaitę Sulamitą parsivežė namo ir savo vaikams prigrasino apie ją niekam nepasakoti.
1943 metų gegužę moteris su žydų batsiuviu susilaukė sūnaus Picho (Petro) Nolio. Tiesa, berniuką lietuviai Liudvika ir Stanislovas Paluckai turėjo pakrikštyti kaip savo. Dėl to Liudvika, apsimesdama nėščia, kelis mėnesius vaikščiojo pasikišusi po drabužiais pagalvėlę. Atėjus į Lietuvą Tarybinei armijai berniuko motina naują gyvenimo lapą atvertė Šiauliuose, į kuriuos, jau tvirčiau stovėdama ant kojų, iš Paluckų pasiėmė ir sūnų. 1952-aisiais motina ir sūnus išvyko į Izraelį, tačiau Sulamita iki pat savo mirties susirašinėjo su Liudvika Paluckiene, o vėliau vyriausiasis Paluckų sūnus Stanislovas pradėjo susirašinėti su Pichu Nolu.
Sulamita su sūnumi. Nuotrauka atsiųsta Paluckams iš Izraelio.
Žydaitei gyvybę išgelbėjusią lietuvių šeimą 2000 metais pagerbė aukščiausia šalies valdžia – Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Liudviką Paluckienę (jau po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Apdovanojimas buvo įteiktas jos dukrai Valerijai.
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą, „Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą“ (Young leaders of Jewish and Roma communities for historical justice and memory) kurį remia EVZ Foundation
Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras aktyviai siekia jog abiejų tautų istorija nebūtų užmiršta ir perrašoma.
Apie projektą: https://bit.ly/3gtBq8v #evzfoundation #SupportedByEVZ #mūsųbendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding #AtmintisAtsakomybeAteitis
Iliustracija: lostshtetl.lt